Civilinė byla Nr. e3K-3-61-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00588-2014-5 

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.2.3.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ ir ieškovės „Lund Group Int Aktiebolag“ atstovui L. L. H. Ch. (L. L. H. Ch.), ieškovės „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ atstovui advokatui Sigitui Barakauskui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Overseas Baltic“ atstovui A. G. (A. G.), jos atstovams advokatams Gintarui Aleknavičiui ir Ričardui Noreikai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „Ola Overseas Liner Agiencies, AB“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Overseas Baltic“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių „Ola Overseas Liner Agencies, AB“, ir „L Lund Group Int Aktiebolag“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Overseas Baltic“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, atsakovės priešieškinį ieškovei „Ola Overseas Liner Agiencies, AB“ dėl sumokėto avanso grąžinimo, tretieji asmenys „SIA Overseas Baltic“ ir „SIA Rinosta Shiping Agency“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisinių santykių kvalifikavimo, komercinio atstovavimo  teisinių santykių požymių, atlyginimo priteisimo.
2. Ieškovės prašė teismo solidariai priteisti iš atsakovės 111 962,50 Eur komisinį mokestį už suteiktą teisę naudotis ieškovės vardu ir prekių ženklu, 3655,21 Eur palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, 8,40 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ nurodė, kad ji yra keltų linijos „Yang Ming Marine Transport Corp.“ (toliau – „Yang Ming“) agentė Švedijoje ir Baltijos valstybėse. Ieškovės vadovas L. H. Ch. L. ir Latvijos bendrovės „SIA Rinosta Shipping Agency“ vadovas A. G., tardamiesi dėl komercinių atstovų paskyrimo Latvijoje ir Lietuvoje, sutarė, kad trečiasis asmuo „SIA Rinosta Shipping Agency“ įsteigs bendroves Lietuvoje ir Latvijoje, kurios atstovautų ieškovei kaip „Yang Ming Marine Transport Corp.“ agentei, t. y. būtų subagentės. 2009 m. sausio 7 d. Lietuvoje įregistruota UAB „Overseas Baltic“, bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas – A. G. Atsakovė faktiškai vykdė subagento veiklą, todėl susiklostė ieškovės ir atsakovės komercinio atstovavimo teisiniai santykiai.
4. Tardamiesi įsteigti atsakovės įmonę – ieškovės „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ atstovę Lietuvoje, L. L. ir A. G. numatė, kad ieškovei bus perleista 60 proc. naujai įsteigtos UAB „Overseas Baltic“ akcijų, tačiau jos nebuvo perleistos. Dėl ekonominio sunkmečio ieškovė nereikalavo mokėti komisinio mokesčio, atlyginti už ieškovės pavadinimo ir prekių ženklų naudojimą. 2013 m. ieškovė ir atsakovė susitarė dėl atlyginimo už ieškovės vardo ir prekių ženklų naudojimą: sutartas konkretus atlyginimo dydis, aptartas sąskaitų faktūrų išrašymas, tiesiogiai patvirtintas jų priėmimas.
5. Atsakovei nesilaikant pagal komercinio atstovavimo sutartis prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė 2013 m. kovo 13 d. pateikė atsakovei pranešimą dėl komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo nuo 2014 m. gegužės 1 d. Atsakovė yra apmokėjusi dalį ieškovės pateiktų sąskaitų (67 862,50 Eur), tačiau neapmokėjo 2014 m. balandžio 17 d. pateiktos sąskaitos faktūros, kurioje apskaičiuotas komisinis mokestis už konteinerius, importuotus per pirmąsias keturiolika 2014 m. savaičių, t. y. iki komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo.
6. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovės „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ 67 862,50 Eur sumokėto avanso, 6 proc. metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
7. Atsakovė nurodė, kad 2013 metų pabaigoje – 2014 metų pradžioje vyko ieškovės ir atsakovės derybos dėl tolesnio bendradarbiavimo, tačiau šalims nepavyko susitarti. Ieškovės pateikto bendradarbiavimo projekto sąlygos patvirtina, kad atsakovė nebuvo ieškovės agentė, jų nesiejo sutartiniai subagentavimo santykiai. Ieškovė, nesąžiningai konkuruodama su atsakove, 2014 m. vasario 13 d. įregistravo UAB „Ola Overseas Liner Baltic“, nurodydama tą patį buveinės adresą kaip ir atsakovė, perviliojo beveik visus atsakovės darbuotojus ir klientus. Kadangi bendradarbiavimo sutartis nebuvo pasirašyta, tai atsakovė be pagrindo pervedė jai avansą, šį prašo grąžinti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalies ir 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai ieškovėms iš atsakovės 111 962,50 Eur, 3655,21 Eur palūkanų, 8,40 proc. metines palūkanas (procesines) nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16 805,76 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad „Overseas Liner Agencies“ bendrovės su „Yang Ming“ grupe pradėjo bendradarbiauti dar 1981 m; 2005 m. liepos 1 d. bendrovės „Yang Ming Shipping Europe GmbH“, atstovaujamos „Capt. P. Y. Shich“, ir „Overseas Liner Agencies, AB“, atstovaujamos L. L., sudarė Agentavimo sutartį (ši pakeitė 2001 m. sausio 1 d. šalių sudarytą agentavimo sutartį); 2005 m. liepos 1 d. Agentavimo sutarties 1.1 punktu bendrovei „Overseas Liner Agencies, AB“, suteikta teisė atstovauti Švedijoje keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“; 2005 m. liepos 1 d. sutartyje įmonės „OLA Overseas Liner Agencies“ pavadinimas nurodytas netiksliai (nenurodytas žodis „OLA“), tačiau teismas, remdamasis liudytojo bendrovės „Yang Ming“ atstovo J. C., taip pat ir L. L. paaiškinimais, pripažino, kad ši sutartis sudaryta su ieškove; įsteigus patronuojamąją bendrovę „OLA Overseas Liner Agencies, AB“, šiai perduota patronuojančiosios bendrovės „L Lund Group Int, AB“, teisė Švedijos ir Baltijos valstybėse atstovauti keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“. Šių aplinkybių  pagrindu teismas pripažino, kad bendrovės  yra tinkamos ieškovės byloje.
10. Yang Ming Marine Transport Corp.“ agentė Baltijos valstybėse buvo ieškovė „OLA Overseas Liner Agencies, AB“. Vien tai, kad atsakovė gavo užmokestį už agento darbą tiesiogiai iš „Yang Ming Marine Transport Corp.“, neleidžia spręsti priešingai. Liudytojo „Yang Ming Marine Transport Corp.“ atstovo paaiškinimais patvirtinta, kad toks atsiskaitymas buvo daromas pagal susitarimą siekiant sumažinti banko mokesčių išlaidas.
11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad A. G. įmonės tiesiogiai, be L. H. Ch. L. įmonių grupės tarpininkavimo neturėjo galimybių būti paskirtos „Yang Ming Marine Transport Corp.“ agentėmis Latvijoje ir Lietuvoje. Dėl to teismas sprendė, kad nuo 2008 m. pabaigos atsakovė ir trečiasis asmuo veikė kaip ieškovės paskirtos atstovės (subagentės). Šalis žodinės sutarties pagrindu siejo sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, turintys kelių sutarčių (jungtinės veiklos, tarpininkavimo, agentavimo) bruožų.
12. Teismas nustatė, kad ieškovės žodinės sutarties pagrindu perleido trečiajam asmeniui „SIA Overseas Baltic“ ir atsakovei UAB „Overseas Baltic“ teisę veikti kaip „Yang Ming Marine Transport Corp.“ agentėms Latvijoje ir Lietuvoje, už šią veiklą gavo iš „Yang Ming Marine Transport Corp.“ užmokestį. Atsakovė UAB „Overseas Baltic“ ir trečiasis asmuo „SIA Overseas Baltic“ savo spauduose ir dokumentuose naudojo tiek ieškovės „OLA Overseas Liner Agencies, AB“, pavadinimo dalį („Overseas“), tiek logotipą. Tai, kad ieškovė buvo atsakinga už atsakovės ir trečiojo asmens veiklą, patvirtina ir aplinkybė, kad, kilus ginčui dėl galimo „Yang Ming Marine Transport Corp.“ vardu surinkto frachto mokesčio, kurį surinko atsakovė ir trečiasis asmuo, ieškovė ginčo sumą pervedė keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“ (šios aplinkybės buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. e2-1081-826/2015).
13. Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 2 d. atsakovės ir trečiųjų asmenų vadovas pasiūlė pasirašyti susitarimą dėl autorinio atlyginimo už prekių ženklo „Overseas“ naudojimą ir dėl komisinių mokesčių, jos mokėtų „Overseas Sweden“; 2014 m. sausio 3 d. elektroniniu laišku A. G. pripažino, kad per 2013 metus „Overseas Baltic“ pergabeno 5429 konteinerius, todėl, taikant 25 Eur įkainį, susidaro 135 725 Eur suma; 2014 m. sausio 23 d. elektroniniu laišku jis paprašė pakoreguoti pateiktas ieškovės sąskaitas, kad jos būtų skirtos UAB „Overseas Baltic“; 2014 m. sausio 24 d. pripažino, kad ieškovei mokėtini komisiniai mokesčiai yra už pagalbą. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo sutiko, jog turi sumokėti dalį pajamų, gautų iš „Yang Ming Marine Transport Corp.“ už šios keltų bendrovės agentavimą, šalys susitarė dėl šio mokesčio apskaičiavimo būdo. Kadangi atsakovė nėra apmokėjusi dalies ieškovės išrašytų sąskaitų, be to, nepateikė įrodymų, kad apskaičiuotas mokestis yra neteisingas, tai teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ir vertindamas atsakovę ir keltų liniją „Yang Ming Marine Transport Corp.“ siejančius teisinius santykius, neperžengė pareikštų reikalavimų ribų. Pati atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, teigė, kad ji nuo įsteigimo buvo „Yang Ming Marine Transport Corp.“ tiesioginė agentė, o ne priklausoma nuo ieškovės subagentė; tokios nuomonės laikėsi viso proceso metu. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nepripažino, kad buvo pažeista atsakovės teisė į gynybą.
16. Kolegija, įvertinusi visus bylos duomenis, liudytojų parodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kai patronuojančioji bendrovė „L Lund Group Int Aktiebolag“ perdavė įsteigtai patronuojamajai bendrovei „OLA Overseas Liner Agencies, AB“ teisę Švedijos ir Baltijos valstybėse atstovauti keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“. Perdavus patronuojamajai įmonei teisę atstovauti keltų linijai, „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ pripažinta tinkama ieškove byloje, o „L Lund Group Int Aktiebolag“ nepagrįstai reiškia reikalavimą priteisti jai skolą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino abi ieškoves tinkamomis bylos šalimis.
17. Kolegija nepritarė atsakovės argumentams dėl šios teisės perdavimo neteisėtumo, nes jie nepagrįstai grindžiami CK nuostatomis (CK 2.145, 6.141 straipsniai), be to, teisiniams santykiams taikytinos teisės klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas.
18. Kolegija padarė išvadą, kad šalių atstovai L. H. Ch. L. ir A. G. 2008 m. vedė derybas dėl galimybės įkurti UAB „Overseas Baltic“, kuri atstovautų keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“ Lietuvoje; L. H. Ch. L. turėjo įsigyti 60 proc. šios įmonės akcijų ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jos įsteigimo, tačiau ikisutartiniai santykiai neperėjo į sutartinius santykius. Kolegija nustatė, kad, ieškovės vadovui L. H. Ch. L. pasirašius su bendrove „Yang Ming Shipping GmbH“ 2005 m. liepos 1 d. Agentavimo sutartį su jos priedais (8 ir 9 priedai), L. L. įmonių grupė paskirta „Yang Ming Marine Transport Corp.“ atstove Baltijos valstybėse; L. H. Ch. L. įkūrė atskirą patronuojamąją įmonę „OLA Overseas Liner Agencies“, o A. G. – įmones Lietuvoje ir Latvijoje. A. G. ne kartą siūlė ieškovės vadovui L. H. Ch. L. pirkti šių bendrovių akcijas, tačiau susitarimas dėl įmonių steigimo ir bendro valdymo dėl L. H. Ch. L. kaltės nebuvo vykdomas; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių L. H. Ch. L. indėlį kuriant ir plėtojant naujas įmones Latvijoje ir Lietuvoje.
19. Susiklostę ikisutartiniai šalių santykiai lemia išvadą, kad UAB „Overseas Baltic“ nebuvo vertinama kaip prekybos agentė, nes buvo planuojama, jog tiek UAB „Overseas Baltic“ (Lietuva), tiek „SIA Overseas Baltic“ (Latvija) nebus savarankiškos įmonės, jų veikloje turėjo dalyvauti ir L. H. Ch. L. arba kuri nors jo įmonė. Be to, šalių teisiniai santykiai neatitinka vieno iš komercinio atstovavimo santykių ypatumų – atlygintinumo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė nemokėjo atlyginimo atsakovei, o ieškiniu prašo priteisti komisinį mokestį iš atsakovės. Tai prieštarauja teisiniam reglamentavimui bei verslo logikai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje neįrodyta, jog pati ieškovė „OLA Overseas Liner Agencies, AB“ mokėtų mokestį keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“ ar jos generalinei agentei Europoje „Yang Ming Shipping Europe“. Bylos duomenimis, atsakovė užmokestį gaudavo tiesiai iš „Yang Ming Marine Transport Corp.“, o ieškovė neįrodė, kad tai buvo daroma būtent jos nurodymu. Kolegija nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės kokį nors atlyginimą dėl atstovavimo teisinių santykių.
20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pozicija nenuosekli: iš pradžių skolą įvardijo kaip subagento mokamą komisinį mokestį agentui, vėliau – kaip atsakovės teisę naudotis ieškovės vardu bei prekių ženklu. Jei ieškovė būtų perdavusi atsakovei vardo bei prekių ženklo naudojimą, tai atsakovė būtų turėjusi mokėti atlyginimą ar kompensaciją už jų naudojimą, bet tuomet atsakovė nebūtų laikoma komercine atstove (agente). Be to, 2013 m. vykusios šalių derybos dėl subagentavimo sutarties pasirašymo patvirtina, kad iki tol atsakovės ir ieškovės nesiejo subagentavimo sutartiniai santykiai. Aplinkybė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo „Yang Ming Marine Transport Corp.“ vardu surinko frachto mokestį, ieškovė tokią sumą pervedė keltų linijai, nesuteikia pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kaip komercinio atstovavimo.
21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra santykiai, sieję atsakovę ir „Yang Ming Marine Transport Corp.“, todėl nagrinėjamos bylos kontekste netikslinga detaliau jų analizuoti ir vertinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiais klausimais bus pasisakoma kitoje Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje byloje (civilinė byla Nr. e2-1117-459/2016).
22. Iš ieškovės ir atsakovės susirašinėjimo elektroniniu paštu kolegija nustatė, kad atsakovės vadovas sutiko, jog turi mokėti tam tikrą mokestį ieškovei, siūlė pasirašyti susitarimą dėl autorinio atlyginimo ar komisinio mokesčio mokėjimo (už prekių ženklo „Overseas“ naudojimą); ieškovei sumokėtą mokestį atsakovė įvardijo kaip mokestį už suteiktą pagalbą ir paramą. Tokius šalių ikisutartinius santykius kolegija pripažino turinčiais franšizei būdingų požymių. Nors šalys nesudarė rašytinės sutarties, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė savo pavadinime naudojo žodį „Overseas“, taip pat ieškovės logotipą savo spauduose ir dokumentuose, be to, šalys tarėsi dėl užmokesčio ir atsakovė savo noru jį mokėjo. Nors nebuvo konkretaus rašytinio susitarimo dėl franšizės, tačiau, atsakovei savo noru mokant ieškovei mokestį, kolegija sprendė, jog atsakovė neįrodė priešieškinio pagrįstumo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės „OLA Overseas Liner Agencies, AB“ ieškinys, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal CK 2.154 straipsnio 1 dalį prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos žodžiu ar raštu, jei nėra tariamasi dėl konkrečių nuostatų, kurioms būtina rašytinė sutartis (CK 2.154 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prekybos agentas turi būti nepriklausomas struktūrine, veiklos ir finansine prasmėmis, taikant šiuos kriterijus individualiai kiekvienoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016). Iš esmės prekybos agentas (juridinis asmuo) negali būti atstovaujamojo sudedamoji organizacinė dalis, asmuo, turintis juridinio asmens organo teises ir pareigas ar jungtinės veiklos partneris. Prekybos agentas turi teisę laisvai vykdyti savo veiklą, nustatyti jos trukmę, taisykles, tačiau turi veikti pagal atstovaujamojo protingus nurodymus. Tol, kol prekybos agentas prisiima verslo riziką, yra pagrindas konstatuoti, kad nepriklausomumas egzistuoja. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas klaidingai pritaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotą CK 2.152 straipsnio taisyklę ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo sukurta subagentavimo teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės. Byloje pateiktais įrodymais įrodyta, kad ieškovei suteikta teisė būti atstovaujamosios agentu Baltijos šalyje, o pagal 2008 m. lapkričio 15 d. sutartis įsteigta įmonė (atsakovė) atstovaus „Overseas Liner Agencies“, Geteborgas, Švedija (ieškovei), kaip atstovaujamojo ir jo patronuojamųjų įmonių subagentė. Taigi atsakovė buvo savarankiška įmonė, veikė pagal ieškovės nurodymus; atstovaujamajai atskaitinga liko ieškovė, o atsakovė buvo atskaitinga ieškovei dėl veiklos, susijusios su subagentavimu.
2. CK 2.154 straipsnyje nereikalaujama sudaryti rašytinį susitarimą dėl prekybos agento teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju atsakovė pradėjo ir tęsė subagentavimo veiklą. Tai, kad šalių derybos dėl akcijų įgijimo nepasibaigė sprendimu įsigyti atsakovės įmonės akcijų, nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti šalių teisinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai subagentavimo teisinių santykių atsiradimą siejo su juridiniu faktu dėl akcijų įsigijimo. Netirdamas ir nevertindamas byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių subagentavimo teisinių santykių egzistavimą, išvadą dėl tokių santykių nebuvimo teismas grindė vien tuo, kad ieškovė nusprendė neįgyti atsakovės akcijų, taip pažeisdamas CK 2.152, 2.154 straipsnių nuostatas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, klaidingai vertindamas šalių susitarimus dėl komisinio mokesčio mokėjimo, netinkamai taikė CK 2.158 ir 2.159 straipsnių nuostatas. Pagal CK 2.158 straipsnio 1 dalį už sėkmingai sudaromus sandorius prekybos agentui mokamas atlyginimas, tačiau jis neprivalo būti aptartas sutartyje – tokiu atveju mokamas protingas atlyginimas, priklausantis nuo susiklosčiusios praktikos panašioje veikloje. CK 2.159 straipsnio nuostatos leidžia šalims susitarti dėl mokamo atlyginimo pobūdžio ir papildomų išlaidų padengimo, tačiau nenustato konkretaus įpareigojimo, kaip turi būti mokamas prekybos agento atlyginimas. Taigi, prekybos agento atlygintinumas, kaip būtina komercinio atstovavimo santykių sąlyga, gali būti įgyvendinama ir taikant protingumo kriterijų, jeigu nėra susiformavusios praktikos dėl atlygintinumo susitariant pagal nutylėjimą (CK 2.158 straipsnio 4 dalis).
4. Šiuo atveju dar 2008 m. lapkričio mėn. pasirašius susitarimą dėl subagentavimo tarp ieškovės ir atsakovės, susitarta dėl apmokėjimo tvarkos: pirma, susitarta, kad visą sumą (frachto mokėjimas), kurią subagentas gauna iš kliento subagentavimo veikloje, subagentas perveda atstovaujamajam (išvengiant tarpinio žingsnio – pervedimo agentui (ieškovei); antra, komisinis mokestis mokamas tiesiogiai (atstovaujamasis sumoka tiesiogiai subagentui tam tikrą sumą, lygią atstovaujamojo mokamam komisiniam mokesčiui ieškovei), taip išvengiant papildomų veiksmų – atstovaujamojo lėšų pervedimo generaliniam agentui Europoje „Yang Ming Shipping Europe GmbH“, kuris tuomet mokėtų komisinį ieškovei, o ši dalį gauto komisinio mokesčio galėtų mokėti subagentui. Pažymėta, kad tokie atstovaujamojo mokėjimai atsakovei nebuvo atstovaujamojo pareiga. Atstovaujamasis turėjo pareigą mokėti komisinį mokestį ieškovei, todėl atstovaujamojo mokamos sumos atsakovei reiškė tiek atstovaujamojo pareigos mokėti komisinį mokestį ieškovei, tiek ieškovės pareigos mokėti komisinį mokestį atsakovei įvykdymą. Taip buvo išvengiama nereikalingų pervedimų. Tai, kad tik nuo 2013 m. ieškovė pareikalavo iš atsakovės grąžinti jai priklausančias lėšas, buvo pačios ieškovės pasirinkimas, tačiau tai neleidžia kitaip vertinti fakto, jog atsakovė privalėjo grąžinti ieškovei dalį lėšų (dalį ieškovei priklausančios sumos ji yra grąžinusi).
24. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovė pradėjo vykdyti komercinio atstovo veiklą Baltijos valstybėse. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad ji tokios veiklos Baltijos valstybėse nepradėjo ir niekada nevykdė (neturėjo biurų, darbuotojų, neatliko nė vienos krovinio gabenimo operacijos ir t. t.). Lietuvos apeliacinis teismas tik konstatavo faktus, kas pasirašė agentavimo sutartis, perdavė agentavimo teises, bet nekonstatavo ieškovės veiklos Baltijos valstybėse. Tiesioginiai „Yang Ming“ ir atsakovės santykiai tęsėsi penkerius metus ir tokia situacija „Yang Ming“ tenkino.
2. Ieškovės nurodomas Hamburgo protokolas šalių nepasirašytas, taigi šis įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų.
3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė save identifikavo kaip ieškovės subagentę sąskaitose, išrašytose UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“, nes neteisingai cituoja byloje esančius įrodymus. Į bylą pateikta gana daug priešingų įrodymų, kur atsakovė įvardijama kaip „Yang Ming“ agentė, ir netgi pačios „Yang Ming“ ar „Yang Ming Shipping Europe GmbH“ oficialiuose leidiniuose ar kituose dokumentuose.
4. Ieškovės kasaciniame skunde keliama daugiau fakto nei teisės aiškinimo ir taikymo klausimų. Ieškovė nagrinėjant bylą buvo pateikusi kelias versijas dėl jai priteistinų sumų – atlyginimas už ieškovės vardo ir prekių ženklo panaudojimą, kompensacija už autoriaus teises naudojantis pavadinimu ir logotipu, praeityje teikta pagalba ir parama. Ieškovės interpretacija, kad dalis atsakovės gauto mokesčio priklausė ieškovei, nauja, nenagrinėta žemesnės instancijos teisme. Jeigu šalis būtų sieję atlygintiniai teisiniai santykiai, tai ieškovei nebūtų reikėję ieškoti variantų priteistinam mokesčiui pagrįsti.
5. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2008 m. lapkričio 15 d. susitarimo tikslas buvo ne sukurti prekybos agentą, o įkurti bendrą įmonę. Kadangi L. H. Ch. L. neįgijo šios įmonės akcijų, tai susitarimas nebuvo įgyvendintas. Ieškovė klaidingai interpretuoja apeliacinio skundo argumentus, nes šis teismas akcijų įsigijimą siejo būtent su bendros įmonės įkūrimu, todėl nepriklausomumo kriterijus tapo neaktualus. Kuriama bendra įmonė negali būti prekybos agentė. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs susitarimo turinį, kitas faktines aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad susitarimu buvo planuojama steigti ne savarankiškai veikiančią prekybos agentę, o bendrą įmonę.
6. Ieškovė neįvardija, kaip pažeidžiamos CK 6.152 ir 2.154 straipsnių nuostatos, nepaaiškina, kaip argumentai dėl komercinio atstovavimo sandorio formos siejasi su ginčo esme.
7. Ieškovė analizuoja tik vienintelį – atstovo veiklos atlygintinumo – kriterijų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-684/2016 nurodyta, kad kriterijai yra kumuliatyvūs – tais atvejais, kai netenkinamas bent vienas jų, atitinkami teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas. Būtini analizuoti visi kriterijai, bet ne vienas, t. y. įrodyti, kad susiklostę teisiniai santykiai atitinka visus būtinuosius komercinio atstovavimo santykių elementus. Be to, kasaciniame skunde keliama nauja komisinio atlyginimo priteisimo versija. Žemesnės instancijos teisme  ieškovė teigė, kad jai priklauso dalis „Yang Ming“ pervesto atsakovei komisinio mokesčio. Apie tai, kad į „Yang Ming“ pervestą atsakovei komisinį mokestį įeidavo tiek ieškovės, tiek atsakovės dalis, nebuvo įrodinėjama, pateikiama argumentų, todėl tokiu argumentu pažeidžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalies draudimas. Ieškovė nepagrindžia, kodėl komisinio atlyginimo dalį turi mokėti atsakovė, bet ne atstovaujamasis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo susitarusi su „Yang Ming“ dėl komisinio atlyginimo dydžio ir mokėjimo tvarkos, tarifų dydžio ir kad ieškovei tenkantis komisinis atlyginimas patenka į „Yang Ming“ mokamo atsakovei komisinio atlyginimo dalį.
8. Tarp atsakovės ir „Yang Ming“ buvo susiklostę komercinio atstovavimo santykiai, kurie atitinka teismų praktikoje suformuluotus komercinio atstovavimo kriterijus: atsakovė tarpininkavo sudarant sutartis „Yang Ming“ vardu, veikė nepriklausomai, pagrindinė ir vienintelė atsakovės veikla buvo „Yang Ming“ komercinis atstovavimas, daugiau kaip 5 metus nepertraukiamai vykdė šią veiklą ir tiksliai nustatytu laiku gaudavo iš „Yang Ming“ komisinį atlyginimą už suteiktas paslaugas. Ieškovės nurodomas kitoks teisinių santykių interpretavimas nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįstas.
9. Ieškovė nepagrįstai remiasi liudytojų (ieškovės finansų direktorės I. J. ir „Yang Ming Shiping Europe GmbH“ atstovo J. C.) paaiškinimais, nes šie suinteresuoti bylos baigtimi ir atstovauja ieškovės interesams.
10. Ieškovė neargumentuoja, kodėl neva jai priklausančio mokesčio ji nereikalavo daugiau kaip ketverius metus, nepagrindžia, kad jai priklausantis mokestis buvo įtrauktas į jos finansines ataskaitas ir atsakovė jose nurodoma kaip debitorė. Neįtikinama ieškovės argumentacija, kad toks šalys taip atsiskaitydavo siekdamos išvengti banko mokesčių. Pirma, banko mokesčiai nėra tokie dideli, antra, nepateikta įrodymų, kokie jie, trečia, nepagrindžiama, kad tai normali ir įprasta „Yang Ming“ atsiskaitymo praktika.
25. Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą: šio sprendimo dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, panaikinti, taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir tenkinti atsakovės priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip ikisutartinius franšizės teisinius santykius, todėl pripažino, kad ieškovė turėjo teisę gauti atlyginimą už prekių ženklo (stilizuoto gaublio) naudojimą, tačiau tiek, kiek geranoriškai sumokėti sutiko atsakovė. Šiuo atveju prekių ženklas nuo 1981 m. priklauso su ieškove susijusiai bendrovei „Freightman Aktiebolag“, tačiau ši įmonė byloje nedalyvauja. Pagal CK 6.766 straipsnio 1 dalį franšizės turinį sudarančias teises gali perduoti tik teisių turėtojas, bet ne su juo susijęs asmuo. Įstatyme nenustatyta, kad franšizės sutartimi galima perduoti naudotis ne sau pačiam, o kitam subjektui priklausančias teises, tarp jų ir teises naudoti prekių ženklą. Aplinkybė, kad kelios įmonės tam tikra dalimi priklauso tiems patiems akcininkams, savaime nereiškia, kad kiekvienos jų turtas, pramoninė nuosavybė, kt. automatiškai priklauso ir bet kurioms kitoms įmonėms, kurių akcijų turi tas pats asmuo. Kadangi nėra duomenų, kad „Freightman Aktiebolag“ būtų perleidusi jai priklausantį prekių ženklą atsakovei, tuo labiau teisę naudoti šį prekių ženklą buvo gavusi ir ieškovė, tai teismai nepagrįstai priteisė jai už šio ženklo naudojimą. Be to, perduodamos franšizės turinį sudarančios teisės gali priklausyti tik jų turėtojui ir niekam kitam. Prekių ženklas priklauso išimtinai „Freightman Aktiebolag“, todėl ieškovė neturėjo galimybių perleisti franšizės teises.
2. Įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodė, kad franšizės objektas gali būti ekonominę vertę turinčios turtinės teisės. Sistemiškai analizuojant franšizės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.766 straipsnio 1 dalis, 6.769 straipsnis) matyti, kad franšizė siejama su atlygintinumu, vadinasi, pats franšizės objektas turi turėti tam tikrą ekonominę vertę. Dėl to spręstina, kad ne bet koks firmos vardas, prekių ženklas ar gamybinė (komercinė) informacija gali būti franšizės objektas, o tik toks, kurį naudojant savo veikloje galima gauti ekonominės naudos. Nagrinėjamu atveju prekių ženklas (stilizuotas gaublys), už kurio naudojimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstai sumokėta 67 862,50 Eur, neturi ekonominės vertės ir negali būti tinkamu franšizės objektas. Šiuo atveju ekonominę vertę turėjo ne teisė į prekių ženklą, bet pati „Yang Ming“ agentavimo galimybė. Ieškovė neįrodinėjo, kad prekių ženklas turi kokią nors vertę Švedijos Karalystės ar tarptautinėje rinkoje, ženklas yra žinomas, plačiai išreklamuotas ir jį naudojant galima gauti ekonominės naudos. Prekių ženklas Lietuvoje niekada nebuvo naudotas, žinomas, išreklamuotas, nei ieškovė, nei su ja susiję asmenys Lietuvoje nevykdė veiklos, todėl šis ženklas Lietuvoje neturėjo ekonominės vertės. Jeigu nebūtų siekta atstovauti „Yang Ming“, tai dėl prekių ženklo (gaublio) naudojimo net nebūtų buvusi įkurta atsakovė. Lietuvos apeliacinis teismas nustatęs, kad prekių ženklas neturi ekonominės vertės, turėjo konstatuoti, kad šis negali būti franšizės objektas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad už jo naudojimą ieškovei priklauso koks nors atlyginimas.
3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.766 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad CK 6.767 straipsnio 1 dalies nuostata reikalaujama rašytinės franšizės sutarties formos, ignoravo šį imperatyvų įstatymo reikalavimą. Byloje nebuvo pagrindo ikisutartinius santykius kvalifikuoti kaip turinčius franšizės požymių, todėl negalėjo kilti atlyginimo už prekių ženklo naudojimą priklausymo ieškovei klausimas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes šalys niekada nesitarė ne tik dėl prekių ženklo perdavimo naudoti, bet ir dėl atlyginimo, jo apskaičiavimo būdo, dydžio ir pan. Ieškovės nurodomi elektroniniai laiškai, kuriuose minima mokėjimo paskirtis kaip už prekių ženklo naudojimą, nepatvirtina, kad buvo susitarta dėl atlyginimo būtent už prekių ženklo naudojimą. Šis mokėjimas už prekių ženklo naudojimą buvo paminėtas visiškai atsitiktinai.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė prekių ženklo naudojimo atlygintinumo klausimą Lietuvoje neregistruotam prekių ženklui. Prekių ženklas (stilizuotas gaublys) registruotas tik Švedijos Karalystėje. Šio ženklo tarptautinė registracija atlikta tik 2014 m. gruodžio 30 d. Net jei būtų daroma prielaida, kad atsakovė naudojo su ieškove susijusiam asmeniui priklausantį prekių ženklą, tai tokio ženklo naudojimas buvo teisėtas, nes 2009–2014 m. kovo mėn. šio prekių ženklo teisinė apsauga Lietuvoje negaliojo. Prekių ženklas, į kurį neįregistruotos išimtinės teisės, negali būti franšizės objektas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nurodomas prekių ženklas skirtas prietaisams žymėti. Atsakovė savo veikloje nežymėjo nei prekių, nei paslaugų. Atsakovės naudotas logotipas, panašus į ieškovės nurodomą prekių ženklą, negali būti pripažįstamas prekių ženklo naudojimui.
5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes 2008 m. derybos vyko ne dėl tam tikrų franšizės turinį sudarančių teisių perdavimo naudotis, o dėl bendrų įmonių įsteigimo, kad šios atstovautų keltų linijai „Yang Ming“ Lietuvoje ir Latvijoje. Derybose nebuvo tartasi dėl franšizės teisių, nes ieškovei nebūtų buvę prasmės siekti 60 proc. akcijų įmonėje, kuriai tariamai perduoda sau priklausančias franšizės teises. Būtų susidariusi padėtis, kad franšizės teisės būtų perduodamos patronuojančiosios įmonės patronuojamajai įmonei. Pagal franšizės prasmę turtinės teisės perduodamos iš esmės nesusijusiai kitai įmonei, o ne tos pačios įmonių grupės kitai įmonei. Be to, pagal franšizės esmę naudotojas pajamų gauna iš franšizės teisių naudojimo, tačiau šiuo atveju yra atvirkščiai – atsakovė pajamų gavo iš „Yang Ming“ komisinio mokesčio forma, nes jei būtų gavusi iš kitų klientų, tai nebūtų gavusi komisinių. Naudotojas, naudodamas franšizės objektą, vykdo savo veiklą parduodamas klientams prekes ir paslaugas ir gaudamas iš to pajamų. Franšizės teisių turėtojas nemoka naudotojui jokių lėšų. Šiuo atveju yra atvirkštinė situacija – atsakovė tiesioginio pelno iš klientų negaudavo, jos pelnas buvo „Yang Ming“ mokami komisiniai mokesčiai už atstovavimą. Ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė iš esmės paneigia franšizės ikisutartinių teisinių santykių galimybę.
6. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nei ieškovė, nei atsakovė nedalyvavo ikisutartiniuose santykiuose, derybose, dėl kurių ieškovei priklauso dalis mokesčio už prekių ženklo naudojimą. Dėl įmonių steigimo tarėsi „L Lund Group“ su „SIA Rinosta Shipping Agency“. Aplinkybė, kad derybose dalyvavo asmenys, susiję su ieškove ir atsakove per akcijų valdymą, savaime nesukuria prievolių savarankiškam juridiniams asmeniui.
7. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys neatsako už tai, jog nepasiekiamas susitarimas ikisutartiniuose santykiuose. Šis ikisutartinių teisinių santykių aspektas yra esminis, atribojantis nuo sutartinių santykių, kai šalių valia suderinta. Prievolių iš ikisutartinių santykių (išskyrus prievoles sąžiningai vesti derybas ir t. t.) neatsiradimas yra akivaizdus, atitinkantis susiformavusią civilinių santykių praktiką. Lietuvos apeliacinis teismas ignoravo esminę ikisutartinių santykių nuostatą, netinkamai aiškino ir taikė ikisutartinių santykių esmę reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovei kilo prievolė atlyginti ieškovei už prekių ženklo naudojimą, kai šalis siejo ikisutartiniai santykiai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad prievolės atsiranda ir iš ikisutartinių santykių. Šioje byloje net nebuvo įrodinėjamas atsakovės nesąžiningumas 2008–2009 m.
8. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas remdamasis tuo, kad už teisines paslaugas mokėjo ne atsakovė, o trečiasis asmuo „FDC Omega LTD“, be to, neaiški mokėjimo paskirtis. CK 6.50 straipsnio nuostata įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką. Ieškovė yra pateikusi atsakovei ne vieną ieškinį, bendra areštuotų lėšų suma viršija 700 000 Eur. Taigi, visos atsakovės lėšos areštuotos ir ji neturi galimybių iš savo sąskaitos sumokėti tiek už teisines paslaugas, tiek įvykdyti kitus mokėjimus. Be to, „FDC Omega LTD“ yra su atsakove susijęs asmuo, atsakovė yra viena iš šios įmonių steigėjų, todėl teismo atsisakymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad „FDC Omega LTD“ vienu metu apmokėjo tris advokato pateiktas sąskaitas, sąskaita Nr. 70 išrašyta už apeliacinio skundo parengimą būtent šioje byloje, nurodyta suma, mokėjimas atliktas praėjus vos kelioms savaitėms nuo apeliacinio skundo pateikimo. Taigi, visi reikiami duomenys dėl bylinėjimosi išlaidų pateisimo buvo pateikti laiku ir yra aiškūs, todėl šios išlaidos atlygintinos.
26. Ieškovė „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovę ir atsakovę siejo subagentavimo santykiai – ieškovė buvo „Yang Ming“ agentė Lietuvoje, o atsakovė – ieškovės subagentė Lietuvoje. Iš byloje pateiktų atsakovės sąskaitų matyti, kad ji save identifikavo kaip ieškovės subagentę.  Ieškovės ir atsakovės komercinio atstovimo santykiai patvirtina ir tai, kad atsakovė naudojo su ieškove susijusį prekių ženklą. Atsakovės ir „Yang Ming“ tiesiogiai nesiejo agentavimo santykiai.
2. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę ne franšizės, o agentavimo teisiniai santykiai. Kadangi atsakovė naudojo savo veikloje su ieškovės įmone susijusį prekės ženklą, tai sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovė buvo ieškovės subagentė. Pripažinus prekybos agentavimo teisius santykius tarp ieškovės ir atsakovės, teisiškai nereikšmingais laikytini kasacinio skundo argumentai dėl franšizės ir prekių ženklo.
3. Atsakovė, veikdama kaip ieškovės subagentė Lietuvoje, už tai iš ieškovės gaudavo komisinį mokestį, kuris pagal trišalį susitarimą „Yang Ming“ buvo pervedamas tiesiai atsakovei kartu su ieškovei priklausančia komisinio mokesčio suma. Dėl to atsakovės atliktas 67 862,50 Eur mokėjimas ieškovei buvo ne avansas ikisutartiniuose santykiuose, o dalies ieškovei priklausančių sumų grąžinimas. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl ikisutartinių santykių, kai nepereinama į sutartinius santykius, pasekmių teisiškai nereikšmingi, nes egzistavo prekybos agentavimo teisiniai santykiai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo.
4. Atsakovė nurodo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo nepriteistų bylinėjimosi išlaidų, tačiau neformuluoja reikalavimo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų. Be to, atsakovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad trečiasis asmuo „FDC Omega LTD“ mokėjimą atliko būtent dėl  atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, neaiški mokėjimo paskirtis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

27. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016 16 punktą; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2015). Taigi teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikant šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą.
28. Nagrinėjamoje byloje kilęs šalių tarpusavio teisinių santykių kvalifikavimo klausimas. Ieškovės teigimu, tarp šalių susiklostė komercinio atstovavimo teisiniai santykiai, nes atsakovė faktiškai vykdė subagento veiklą, atstovaudama Lietuvoje keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“. Atsakovė šalių teisinių santykių nevertino kaip sutartinių, nes, anot atsakovės, buvo vykdomos tik derybos dėl tolesnio bendradarbiavimo krovinių transportavimo sektoriuje, nebuvo pasirašyta subagentavimo sutartis, nes ieškovės netenkino atsakovės pateiktas subagentavimo sutarties projektas, atsakovė įvykdė tik avansinį mokėjimą dėl būsimojo bendradarbiavimo, o galiausiai dėl ieškovės tyčinių veiksmų šalių bendradarbiavimas tapo neįmanomas, todėl jai grąžintinas ieškovės neteisėtai gautas avansinis mokestis.  
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad ieškovę ir atsakovę žodinės sutarties pagrindu siejo sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, nes ieškovė atsakovei pagal šią sutartį perleido teisę (paskyrė) veikti kaip „Yang Ming“ agentei Lietuvoje ir už šią veiklą atsakovė gavo iš „Yang Ming“ užmokestį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių sutartiniai santykiai turi mišrios sutarties (jungtinės veiklos, tarpininkavimo, agentavimo sutarčių) bruožų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp šalių klostęsi ikisutartiniai santykiai netapo sutartiniais, be to, šalių nesiejo franšizės teisiniai santykiai, kurie įpareigotų atsakovę mokėti ieškovei mokestį už prekių ženklo naudojimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl mišrių sutartinių santykių, turinčių kelių sutarčių požymių, egzistavimo ir pagrindo ieškovei reikalauti, kad atsakovė sumokėtų ieškovei dalį pajamų, gautų tiesiogiai iš „Yang Ming“ (atstovaujamosios) už šios bendrovės keltų agentavimą.
30. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
31. Pagal CK 6.154 straipsnio, įtvirtinančio sutarties sampratą, 1 dalies nuostatą, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę).
32. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Komercinio atstovavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys). CK normose nenustatyta komercinio atstovavimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o pagal CK 2.154 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tokia sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu. Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011).
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl teisės normų, atribojančių komercinio atstovavimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo, yra nurodyta, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingi šie elementai: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Šie kriterijai yra kumuliatyvūs – tais atvejais, kai netenkinamas bent vienas iš jų, atitinkami teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016 54 punktą).
34. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vienas komercinio atstovavimo santykių ypatumų yra tas, kad šie santykiai pasižymi atstovo veiklos atlygintinumu, nes CK 2.158 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas atstovaujamajam mokėti prekybos agentui nustatytą atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį. Tačiau bylos duomenų pagrindu teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra priešingai: ieškovė nemokėjo jokio atlyginimo atsakovei, o ieškiniu prašomas priteisti komisinis mokestis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštarauja įstatyminiam reglamentavimui ir verslo logikai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai nustačius bei įvertinus faktines bylos aplinkybes.
35. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. liepos 1 d. sudaryta bendrovės „Yang Ming Shipping Europe GmbH“ ir „Overseas Liner Agencies, AB“ agentavimo sutartis, jos 1.1 punkte nustatyta „Overseas Liner Agencies, AB“ teisė Švedijoje atstovauti keltų linijai „Yang Ming“; remiantis tarpusavio susitarimu, į agentės „Overseas Liner Agencies, AB“ teritoriją nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. lapkričio 14 d. buvo įtrauktos Latvija, Lietuva ir Estija; nuo 2009 m. lapkričio 15 d. į šios agentės veiklos teritoriją Lietuva, Latvija ir Estija įtrauktos neterminuotam laikotarpiui. Teismai nustatė ir tai, kad minėta sutartis iš tiesų buvo pasirašyta su bendrove „L Lund Group Int Aktiebolag“, kuri kaip antrinį naudojo pavadinimą „Ola Overseas Liner Agencies, AB“; įsteigus bendrovę „Ola Overseas Liner Agencies, AB“, kurios 100 proc. akcijų savininkė buvo „L Lund Group Int Aktiebolag“, ši bendrovė perdavė naujai įsteigtajai teisę Švedijoje ir Baltijos valstybėse atstovauti keltų linijai „Yang Ming“. Taigi byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė „Ola Overseas Liner Agencies, AB“ šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių egzistavimo metu buvo keltų linijos „Yang Ming Marine“ komercinė atstovė (agentė) Švedijoje ir Baltijos valstybėse (taigi ir Lietuvoje).
36. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės atstovas L. L. ir atsakovės bei trečiojo asmens atstovas A. G. vedė derybas dėl galimybės įkurti įmonę UAB ,,Overseas Baltic“, kuri atstovautų keltų linijai „Yang Ming“ Lietuvoje, ir iš to siekė gauti pajamų. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos nustatė byloje pateikto 2008 m. lapkričio 15 d. susitarimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. lapkričio 15 d. ieškovė „Ola Overseas Liner Agiencies, AB“ ir trečiasis asmuo „Rinosta Shiping Agency“ pasirašė susitarimus, kad „Rinosta Shipping Agency Ltd“ atstovaus bendrovei „Overseas Liner Agencies“, įkurs įmones UAB „Overseas Baltic“, „SIA Overseas Baltic“, kad atstovautų bendrovei „Overseas Liner Agencies“ kaip „Yang Ming Group“ ir jos patronuojamųjų įmonių subagentės. Šios teismų nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos.
37. Taigi šios nutarties 35 ir 36 punktuose nurodytos teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad dar iki atsakovės UAB ,,Overseas Baltic“ įsteigimo ieškovės „Ola Overseas Liner Agiencies, AB“ ir trečiojo asmens atstovo, vėliau tapusio įkurtos UAB ,,Overseas Baltic“ vadovu, A. G. valia buvo įkurti įmonę, kuri atstovautų keltų linijai „Yang Ming Marine Transport Corp.“ Lietuvoje ne tiesiogiai, o subagento teisėmis, t. y. kad komercinio atstovavimo teisiniai santykiai įsteigtą UAB ,,Overseas Baltic“ sietų ne tiesiogiai su „Yang Ming Marine Transport Corp.“, o su ieškove „Ola Overseas Liner Agiencies, AB“.
38. Bylos duomenimis, atsakovė įmonė UAB ,,Overseas Baltic“ Lietuvos įmonių registre įregistruota 2009 m. sausio 7 d. Ši įmonė šalių atstovų susitarimu turėjo būti bendra, t. y. ieškovė ar jos vadovas turėjo įsigyti 60 proc. įsteigtos įmonės, tačiau toks susitarimas nebuvo įvykdytas. Iš esmės įvertinęs šias aplinkybes, nurodęs, kad jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių L. H. Ch. L. indėlį kuriant ir plečiant naujas įmones Lietuvoje ir Latvijoje (taigi, ir atsakovę), nėra, pažymėjęs, kad ieškovė nemokėjo tiesiogiai atsakovei jokio atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių ikisutartiniai santykiai netapo sutartiniais.
39. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais: „Yang Ming“ sutartimis dėl agentų paskyrimo Baltijos valstybėse, šios bendrovės raštais, jos atsakymu A. G. dėl problemos su pagrindiniu agentu, tarp šalių vykusiu susirašinėjimu elektroninėmis ryšio priemonėmis, pačios keltų linijos „Yang Ming“ atstovo paaiškinimais, sprendė, kad A. G. įmonės (taigi ir atsakovė) neturėjo jokių galimybių būti paskirtos „Yang Ming“ agentėmis Lietuvoje ir Latvijoje, todėl padarė išvadą, kad nuo 2008 m. atsakovė ir trečiasis asmuo įmonė „SIA Overseas Baltic“ nebuvo savarankiškos „Yang Ming“ agentės, jos veikė kaip ieškovės paskirtos atstovės (per ieškovę), t. y. kaip „Yang Ming“ subagentės. Tokia teismo išvada iš esmės reiškia tai, kad ieškovę ir atsakovę siejo komercinio atstovavimo santykiai. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinės instancijos teisme iš esmės nebuvo paneigtos, o vien teismų nustatyta aplinkybė, kad nebuvo realizuotas susitarimas ieškovei ar jos atstovui dalyvauti atsakovės veikloje, nėra pakankamas pagrindas paneigti tokias išvadas. Priešingai, atstovo savarankiškumas yra vienas komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingų būtinųjų elementų (žr. nutarties 33 punktą).
40. Šios nutarties 39 punkte nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų apie komercinio   atstovavimo santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimą pagrįstumą patvirtina ir šio teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent atsakovės atstovas pasiūlė ieškovei sudaryti susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų, nurodė pergabetų krovinių kiekį (konteineriais) ir derino su ieškove atsiskaitymo tvarką. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo paneigtos.
41. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė aplinkybę, kad užmokestį už atstovavimą atsakovė gavo ne iš ieškovės, bet tiesiogiai iš „Yang Ming Marine Transport Corp.“. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.
42. Iš atsakovės atstovo A. G. ieškovei elektroninio ryšio priemonėmis siųstų laiškų pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad atsakovės atstovas ne tik pasiūlė ieškovei sudaryti susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymo, bet 2014 m. sausio 3 d. elektroniniu laišku nurodė, kiek konteinerių „Overseas Baltic“ pergabeno, nurodė įkainį bei bendrą sumą (pažymėtina, jog šiame laiške nurodyta, kad ,, ... iš viso susidarytų 135 725 Eur – bendra atstovavimo komisinio mokesčio suma, kurią reikėtų sumokėti ,,Overseas Sweden“); vėlesniu, 2014 m. sausio 23 d. laišku atsakovės atstovas prašė koreguoti ieškovės pateiktas sąskaitas, kad jos būtų skirtos būtent atsakovei; 2014 m. sausio 24 d. laišku pripažino, kad ieškovei mokėtini komisiniai mokesčiai yra už pagalbą. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo paneigtos.
43. Šios nutarties 42 punkte nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė sutiko, jog ji turi sumokėti dalį iš „Yang Ming“ gautų pajamų už jos keltų agentavimą ir šalys susitarė dėl šio mokesčio skaičiavimo būdo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, todėl ji laikytina pagrįsta ir teisėta.
44. Nutarties 42 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei 43 punkte nurodyta šio teismo išvada paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra nustatytas vienas iš būtinųjų komercinio atstovavimo požymių – atstovo veiklos atlygintinumas, ko imperatyviai reikalauja CK 2.158 straipsnio 1 dalies nuostata bei nutarties 33 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika. Byloje nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovo sumokėtas ir šioje byloje ieškovo reikalaujamas mokestis yra tik dalis pajamų, kurias atsakovas gavo iš „Yang Ming“ už jos keltų agentavimą (žr. nutarties 42 punktą). Taigi atsakovo, kaip prekybos subagento, atlyginimas už komercinio atstovavimo veiklą yra jam liekanti dalis šių pajamų ir aplinkybė, kad šis atlyginimas buvo mokamas ne tiesiogiai ieškovo, kurį su atsakovu siejo tiesioginiai komercinio atstovavimo (subagentavimo) santykiai, bet įmonės, kurios komercinis atstovas (agentas) buvo ieškovas, atsakovo veiklos atlygintinumo, kaip komercinio atstovavimo būtinojo elemento, egzistavimo nepaneigia. Aplinkybę, kodėl buvo nustatyta tokia atsiskaitymo už subagentavimo (komercinio atstovavimo) veiklą tvarka, išaiškino pirmosios instancijos teismas, jis nustatė, kad toks susitarimas buvo sudarytas, siekiant sumažinti banke patiriamas išlaidas. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigta.
45. Šios nutarties 31–44 punktuose išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs ir įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su šalių ir jų atstovų veiksmais, bendradarbiaujant komercinio atstovavimo srityje, ir konkrečiai atstovaujant Taivano laivybos bendrovei „Yang Ming Marine Transport Corp.“, padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad šios bylos šalis siejo sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurių esmė yra ta, kad ieškovė, būdama minėtos bendrovės komercinė atstovė Švedijoje ir Baltijos šalyse (taigi ir Lietuvoje), paskyrė atsakovę atstovauti Lietuvoje subagentės teisėmis, t. y. komercinio atstovavimo santykiai siejo ne atsakovę ir laivybos bendrovę „Yang Ming Marine Transport Corp.“ tiesiogiai, bet ieškovę ir atsakovę ir šių santykių pagrindu atsakovė vykdė komercinio atstovavimo veiklą, t. y. vykdė „Yang Ming“ bendrovės subagento veiklą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas laikė, jog šalių santykiai turėjo kelių  sutarčių (jungtinės veiklos, tarpininkavimo, agentavimo) bruožų, tačiau nedetalizavo šios sutarties turinio, įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui neturi.  
46. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ikisutartiniai šalių santykiai netapo sutartiniais ir šalių nesiejo franšizės teisiniai santykiai, kurie įpareigotų atsakovę mokėti ieškovei mokestį už prekių ženklo naudojimą, vis tiek sprendė, kad, ieškovei reikalaujant, atsakovė tam tikrą mokestį savo noru ieškovei sumokėjo, taip sutikdama, kad ji be ieškovės sutikimo naudojo „Overseas“ prekių ženklą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs šalis siejusių teisinių santykių esmės bei atsakovės mokėjimų ieškovei teisinio pagrindo, sprendė, kad mokestis, dėl kurio skaičiavimo ir mokėjimo šalys susitarė, yra mokestis už prekių ženklo naudojimą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra tinkamai pagrįsta, nes vien aplinkybė, kad šalys elektroniniuose laiškuose, spręsdamos tarpusavio atsiskaitymo   klausimus, greta sąvokų ,,komisinis mokestis“, ,,atstovavimo komisinis mokestis“ vartojo ir sąvokas ,,autorinis atlyginimas“, ,,mokestis už prekės ženklo naudojimą“ (vartojo atsakovės atstovas), nesant rašytinės sutarties dėl franšizės bei nenustačius egzistavusių franšizės teisinių santykių, negali būti pagrindas vertinti šalių santykius kaip susitarimus dėl tokios išimtinės teisės – teisės naudoti prekių ar paslaugų ženklą. 

Dėl šalių atsiskaitymo santykių

47. Šioje nutartyje nurodyta, kad atsakovė veikė kaip ieškovės paskirta atstovė, „Yang Ming“ subagentė, t. y. šios bylos šalis siejo komercinio atstovavimo teisiniai santykiai (nutarties 39 punktas); užmokestį už atstovavimą atsakovė gavo ne iš ieškovės, bet tiesiogiai iš „Yang Ming“ (41 punktas); atsakovė sutiko, jog ji turi sumokėti ieškovei dalį iš „Yang Ming“ gautų pajamų už jos keltų agentavimą ir šalys susitarė dėl šio mokesčio skaičiavimo būdo (43 punktas); ieškovės reikalaujamas mokestis yra tik dalis pajamų, kurias atsakovė gavo iš tiesiogiai „Yang Ming“ už jos keltų agentavimą, taigi atsakovės, kaip prekybos subagentės, atlyginimas už komercinio atstovavimo veiklą yra jai liekanti dalis šių pajamų (44 punktas).
48. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad 2014 m. sausio 24 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas faktūras Nr. 3359000, 3359001, 3359002, 3359003, 3360797, kuriose nurodytas mokėjimo pagrindas – bendras atstovavimo komisinis mokestis ir kompensacija pagal susitarimą už autoriaus teises naudojantis „Overseas Baltic“ pavadinimu ir pasauliniu logotipu. Abu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 67 862,50 Eur pagal sąskaitas faktūras Nr. 3359000 ir 3359001 (t. y. visas šiose sąskaitose nurodytas sumas). Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad už 2013 metus ir 2014 metų 14 savaičių apskaičiuoto mokesčio dydis, atsižvelgiant į pervežtų konteinerių kiekį, yra neteisingas. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad atsakovė būtų atsisakiusi priimti ieškovės pateiktas sąskaitas, nurodydama, kad jos pateiktos nepagrįstai ar jose nurodyto mokesčio dydis neatitinka šalių sutarto apskaičiavimo būdo.
49. Nustačius, kad sąskaitos atsakovei buvo pateiktos šalių susitarimu, ieškovei, kaip „Yang Ming“ komercinei atstovei (agentei), priklausančią atsakovės (kaip subagentės) tiesiogiai iš atstovaujamosios („Yang Ming“) gauto atlyginimo dalį apskaičiavus šalių sutartu būdu, nepaneigus šių skaičiavimų teisingumo, o priešingai, atliktais dalies šios sumos mokėjimais atsakovei juos patvirtinus, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal išrašytas sąskaitas faktūras atsakovė liko skolinga ieškovei 111 962,50 Eur, yra teisėta, nes ji pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė bylos šalis siejusių teisinių santykių esmę ir pobūdį bei netinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius, netinkamai aiškino ir taikė komercinį atstovavimą bei franšizę reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo sudarančiais pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsakovės kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarantys pagrindo pakeisti ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas.
51. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei tenkindamas ieškinį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tenkinti ieškinį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, o atsakovės kasacinį skundą atmetus, perskirstytinos apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
53. Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 545 Eur žyminio mokesčio, o 1700 Eur žyminio mokesčio dalis Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi atidėta iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 1700 Eur.
54. Bylos duomenimis, ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 3175 Eur bylinėjimosi išlaidų. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovės advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktuose nustatytus dydžius. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytas maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), jį padauginus iš Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto koeficiento 1,3. Užpraėjusio ketvirčio (2015 m. liepos 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d.) vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 699,80 Eur, su juo susietas maksimalus rekomenduojamas priteisti bylos šalies (ieškovės) turėtų išlaidų už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 909,74 Eur, ši suma priteistina ieškovei iš atsakovės.
55. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Už kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 1736 Eur žyminį mokestį, todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės.
56. Už kasacinio skundo parengimą ieškovė patyrė 2675 Eur, už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą –2400 Eur išlaidų, todėl prašo priteisti iš ieškovės.
57. Ieškovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13, 8.14 punktuose nustatytus dydžius. Už kasacinio skundo parengimą nustatytas maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), jį padauginus iš Rekomendacijų 8.13 punkte nustatyto koeficiento 2,2. Užpraėjusio ketvirčio (2016 m. sausio 1d. – 2016 m. kovo 31 d.) vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 735,10 Eur, su juo susietas maksimalus rekomenduojamas priteisti bylos šalies (ieškovės) turėtų išlaidų už advokato teisines paslaugas parengiant kasacinį skundą dydis yra 1617,22 Eur, ši suma priteistina ieškovei iš atsakovės.
58. Už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą nustatytas maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), jį padauginus iš Rekomendacijų 8.14 punkte nustatyto koeficiento 1,7. Užpraėjusio ketvirčio (2016 m. balandžio 1 d. – 2015 m. birželio 30 d.) vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 756,90 Eur, su juo susietas maksimalus rekomenduojamas priteisti bylos šalies (atsakovės) turėtų išlaidų už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą dydis yra 1286,73 Eur, ši suma priteistina ieškovei iš atsakovės.
59. Sudėjus nutarties 55, 57, 58 nurodytas išlaidas, iš viso iš atsakovės ieškovės naudai priteistina  4639,52 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
60. Kasaciniame teisme patirta 16,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalis atmesti priešieškinį,  palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Overseas Baltic“ (j. a. k. 302297329) valstybės naudai 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Eur nesumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti ieškovei „OLA Overseas Liner Agencies, AB“ (j. a. k. 556771-1832, Švedija) iš atsakovės UAB „Overseas Baltic“ (j. a. k. 302297329) 909,74 Eur (devynis šimtus devynis Eur 74 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovei „OLA Overseas Liner Agencies, AB“ (j. a. k. 556771-1832, Švedija) iš atsakovės UAB „Overseas Baltic“ (j. a. k. 302297329) 4639,52 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt devynis Eur 52 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Overseas Baltic“ (j. a. k. 302297329) 16,38 Eur (šešiolika Eur 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                          Virgilijus Grabinskas

                                                                                                                                                                                       Antanas Simniškis

                                                                                                                                                                                       Donatas Šernas