2014 m. balandžio 23 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Arvydo Martinavičiaus,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
nedalyvaujant pareiškėjai V. S., jos atstovei I. R.,
nedalyvaujant atsakovo Telšių rajono savivaldybės atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybei dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-12-12 sprendimo Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ panaikinimo ir perdavimo klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėja V. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu prašydama panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-12-12 sprendimą Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja V. S. ir jos atstovė I. R. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 111). Skunde pareiškėja (b. l. 2-5) nurodė, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ nusprendė neatleisti V. S. nuo 2008–2012 m. nekilnojamojo turto mokesčio – 4282,00 Lt – už nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
Skunde pareiškėja taip pat nurodė, kad 2008 m. rudenį dėl prasidėjusios krizės nebepajėgdama uždirbti ir grąžinti banko kredito, už kurį pirktoje kavinėje motelyje sėkmingai dirbo keletą metų, sustabdė veiklą ir išvyko dirbti į Islandiją. Nenaudojamais verslui pastatais rūpinosi jos įgaliota I. R.. Pasitaikė vagysčių ir kitais būdais norinčių pasipelnyti jos valdoje esančiu turtu. Bandė patalpas nuomoti, bet nuomininkės buvo nesąžiningos ir su jomis teko bylinėtis.
2013 m. vasarą gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos priminimą, kad yra skolinga 4282 Lt. Negalvojo, kad ir už nenaudojamas verslui skirtas patalpas reikia mokėti mokesčius. Kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės tarybą 2013 m. rugpjūčio 14 d. dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje buvo priimtas teigiamas sprendimas siūlyti tarybai atleisti nuo 4282 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Po savaitės 2013-08-29 vykusiame Telšių rajono savivaldybės tarybos posėdyje komiteto pirmininkas nurodė, kad yra informuotas, jog kavinė motelis veikia, todėl abejoja, ar atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio, todėl taryba priėmė neigiamą sprendimą.
2013-09-18 pareiškėjos atstovė I. R. pateikė Telšių rajono savivaldybės tarybai prašymą-kreipimąsi. Buvo pareikalauta pateikti papildomus dokumentus, kurie buvo pateikti. Dar kartą pareiškėjos atstovė 2013-11-06 pateikė Telšių rajono savivaldybės merui ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriui paklausimą-pretenziją bei prašė atsakyti į iškilusius klausimus, bet konkretaus atsakymo į pretenziją negavo. Nurodo, kad tame pačiame tarybos posėdyje tarybos sprendimu Nr. T1-436 ,,Dėl mokesčių lengvatos (duomenys neskelbtini) nuo nuomojamos žemės ir nekilnojamojo turto mokesčio buvo atleista (duomenys neskelbtini) kuri buvo atleista nuo 6804 Lt mokesčių.
Telšių rajono savivaldybė 2009-04-23 sprendimu Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“' patvirtino verslo subjektų atleidimo nuo mokesčių tvarką. Bet šis sprendimas nėra taikomas fiziniams asmenims, o analogiško sprendimo dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims Telšių rajono savivaldybė nėra patvirtinusi, o tai reiškia, kad nesant tvarkos, Telšių rajono savivaldybės taryba net negali spręsti klausimų dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims. Mano, kad savivaldybės tarybos priimami sprendimai yra neskaidrūs, nesuprantami ir korupciniai, nes neįmanoma suprasti, kokiais kriterijais vadovaujantis Telšių rajono savivaldybės taryba priima sprendimus vienus fizinius asmenis atleisti ar sumažinti mokesčius, o kitų – neatleisti. Norint spręsti žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims klausimus, pirmiausia būtina pasitvirtinti tvarką, pagal kurią ir priimami sprendimai dėl mokesčių lengvatų fiziniams asmenims taikymo.
Sprendžiant, ar administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, skirtingai yra vertinami atvejai, kai administracinis aktas privalo būti motyvuotas, tai yra: 1) yra be motyvų ir 2) kai administracinis teisės aktas yra su motyvais, tačiau motyvai nepagrįsti.
Mano, kad skundžiamas 2013-12-12 sprendimas Nr. T1-435 yra nemotyvuotas, nes neįmanoma suprasti, kodėl buvo atmestas pareiškėjos prašymas.
Nurodo, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę ir teisinį kvalifikavimą. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo. Iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-12-12 sprendimo Nr. T1-176 turinio nematyti, kad jame yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, motyvai nėra išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai suprantamai, o Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, tai yra jis turi būti motyvuotas. Pažymi, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008, 2004-05-07 nutartis administracinėje byloje A4-387/2004 ir kt.).
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 dalyje nurodyta, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški, nes priešingu atveju viešojo administravimo paslaugų vartotojui gali kilti neaiškumų, kaip ir kokiu būdu paslaugų vartotojas turi elgtis, siekdamas gauti kokybišką paslaugą bei įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus. Tokį nemotyvuotą, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį, teisės normomis nepagrįstą tarybos sprendimą prašo panaikinti ir prašymą perduoti nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai.
Atsakovo Telšių rajono savivaldybės atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 112). Atsiliepimu (b. l. 114-115) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Taip pat atsiliepime nurodė, kad ginčijamo sprendimo neteisėtumas siejamas su tuo, jog neva pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. sprendimas nėra motyvuotas. Savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir LR VSĮ) 16 str. 2 d. 18 p. bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir LR NTMĮ) 7 str. 5 d. LR VSĮ 16 str. 2 d. 18 p. nustatyta, kad išimtinė savivaldybės kompetencija yra „sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta;“. LR NTMĮ 7 str. 5 d. nustatyta, kad „Savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti“. Savivaldybės tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo grindžiamas motyvu, kuris nurodytas LR VSĮ 16 str. 2 d. 18 p. bei LR NTMĮ 7 str. 5 d. – atsisakyta savo biudžeto sąskaita atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Pagal Valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų teikimo verslo subjektams tvarkos, patvirtintos savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“, 2.3. p., mokesčių lengvatos taikomos tik tiems fiziniams asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi teisę verstis individualia ūkine veikla. Atleidus pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio būtų pažeistas lygybės principas kitų fizinių asmenų atžvilgiu, nes analogiškais atvejais fiziniai asmenys savivaldybės tarybos sprendimais nebuvo atleidžiami nuo nekilnojamo turto mokesčio.
Be to, tas pats motyvas, kurio pagrindu nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio, nurodytas ir ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad „Atleidus nuo nekilnojamojo turto mokesčio V. S., Savivaldybės biudžetas neteks 4282,00 Lt pajamų“. Tame pačiame rašte nurodytas ir kitas motyvas: be to, kad savivaldybės biudžetas neteks 4282,00 Lt „bus sudaroma galimybė asmenims, nežinojusiems, kad reikia mokėti mokesčius ar patyrusiems finansinius nuostolius dėl vagysčių, būti atleistiems nuo mokesčių mokėjimo į Savivaldybės biudžetą“, kitaip tariant savivaldybės taryba pripažino, kad tokios priežastys kaip nežinojimas, kad reikia mokėti šį mokestį bei finansinių nuostolių patyrimas dėl vagysčių nėra pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
Spręsdamas analogiškas bylas, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556- 2540/2012).
Mano, kad sprendimo motyvai išdėstyti ne tik ginčijamame sprendime, bet ir šio sprendimo aiškinamajame rašte, kuris, vadovaujantis LVAT praktika, yra ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis. Ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas buvo motyvuotas, todėl teisėtas ir pagrįstas ir panaikinti jo nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjos V. S. skundas tenkintinas. Panaikintinas Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-12-12 sprendimas Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai.
Pareiškėjos V. S. atstovė I. R. (b. l. 19) 2013 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės tarybą prašydama atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 32-34), mokesčio už 2008–2012 m. Prašymas, sprendžiant pagal dokumento turinį, iš esmės buvo grindžiamas sunkia finansine pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko padėtimi bei aplinkybe, kad pareiškėja keletą metų dirba Islandijoje, taip mokėdama paskolą bankui ir jokia veikla, jai išvykus, nurodytu adresu nevykdoma (b. l. 58).
Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdama į I. R. 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymą-kreipimąsi, nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 m. 4 282 Lt nekilnojamojo turto mokesčio už nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 106).
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Teismas pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis).
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Nagrinėjamu atveju Telšių rajono savivaldybės taryba sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, tačiau visiškai neanalizavo faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė savo argumentų. Iš byloje esančio sprendimo turinio matyti, kad Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagrįstas ne objektyviais duomenimis, o konstatavimu, kad Telšių rajono savivaldybės taryba išnagrinėjusi prašymą nusprendžia neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 m. 4 282 Lt nekilnojamojo turto mokesčio anksčiau nurodytomis teisės normomis.
Tai, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, nereiškia, jog savivaldybės taryba bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmąstymus, grindžiančių jo sprendimą.
Byloje esantis Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ aiškinamasis raštas (b. l. 101-102) taip pat neduoda pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Šių dokumentų pagrindu negalima konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra argumentuotas. Neaišku, kokiais motyvais savivaldybės taryba priėmė galutinį sprendimą neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Juo labiau, kad remiantis tuo pačiu aiškinamuoju raštu (b. l. 101-102), buvo paruoštas 2013 m. gruodžio mėnesio Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimo projektas (b. l. 100) atleisti V. S. nuo 2008–2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio – 4 282 Lt – už nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis tarybos sprendimo projektas paremtas lygiai tomis pačiomis teisės normomis, kurios nurodytos ir pareiškėjos ginčijamame sprendime, t. y. abiem atvejais vadovautasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-12-05 iki 2014-01-01), numatančiu išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją – sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014-01-01), numatančia, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Tuo pačiu teismas pažymi, kad analogiška situacija buvo svarstant pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, kada Telšių rajono savivaldybės taryba paruošė du sprendimų projektus (b. l. 43, 53), kurių vienu nusprendžia neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio, o kitu analogišku sprendimo projektu nusprendžia atleisti pareiškėją nuo 2008–2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio. Rengiant paminėtų sprendimų projektus buvo vadovautasi tuo pačiu aiškinamuoju raštu (b. l. 44, 54), tačiau padarytos kardinaliai priešingos išvados dėl pareiškėjos atleidimo/neatleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Beje, byloje yra pateikti aiškinamieji raštai (b. l. 44, 49, 54, 95-96), kurie yra be datų ir be parašų, todėl neaišku, ar jie skirti priimant konkrečius sprendimus ir jų projektus.
Atsakovas atsiliepime (b. l. 115) nurodė, kad Telšių rajono savivaldybė 2009-04-23 sprendimu Nr. T1-176 „Dėl valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų tvarkos patvirtinimo“ patvirtino verslo subjektų atleidimo nuo mokesčių tvarką, kurios 2.3 punktas numato mokesčių lengvatų taikymą tik tiems fiziniams asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi teisę verstis individualia ūkine veikla. Teismo nuomone, šio sprendimo nuostatos nėra taikomos fiziniams asmenims, o analogiško sprendimo dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims Telšių rajono savivaldybė nėra patvirtinusi, todėl kyla abejonė, ar nesant tvarkos, Telšių rajono savivaldybės taryba gali spręsti klausimus dėl žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymo fiziniams asmenims. Pareiškėja, nevykdydama jokios veiklos, yra fizinis asmuo, turinti nurodytoje vietoje nekilnojamojo turto, tačiau pareiškėjos ar jos atstovės prašymus Telšių rajono savivaldybės taryba dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio svarstė net tris kartus. Kad Telšių rajono savivaldybės taryba, nagrinėdama pareiškėjos ar jos atstovės prašymus dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio vadovavosi aukščiau paminėto Telšių rajono savivaldybės tarybos patvirtinto sprendimo nuostatomis, atsakovas nurodė tik atsiliepime, tačiau pagal administracinių teismų praktiką (pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502 -990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu ar atsiliepime neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Taip pat teismas konkrečiau nepasisako dėl kitų atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų, kurie prieštarauja vieni kitiems.
Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad atsakovo sprendimas neatleisti pareiškėjos nuo 2008–2012 m. nekilnojamojo turto mokesčio yra nemotyvuotas ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Minimi trūkumai, akivaizdžiai trukdantys asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais), todėl panaikintinas ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 proc. patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pareiškėja yra pateikusi įmokos mokėjimo kvitą (b. l. 7), kad paduodant skundą sumokėjo 100 litų žyminį mokestį, todėl ši suma priteistina iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės pareiškėjai V. S..
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjos V. S. skundą patenkinti. Panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-12-12 sprendimą Nr. T1-435 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos V. S.“ ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės tarybai.
Priteisti V. S. iš Telšių rajono savivaldybės 100 (vieną šimtą) litų sumokėtą žyminį mokestį.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjai Laisvutė Kartanaitė
Virginijus Stankevičius
Arvydas Martinavičius