Baudžiamoji byla Nr. 2K-600/2012

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00300-2008-7

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                     1.2.14.5.2.

                                                                                     1.2.18.10.

                                                                                   1.2.29.1.

                                                                                     2.1.2.13.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. A. (Č. A. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Č. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 straipsnio 2 dalį (banko bendrovei „B“ išduotos paskolos įgijimas apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 182 straipsnio 2 dalį (banko bendrovei „G. N. “ išduotos paskolos įgijimas apgaule) - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams; 222 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Č. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. N. (S. N. ) ir V. B. , tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo Č. A. apeliacinis skundas atmestas, o nuteistojo S. N. apeliacinis skundas patenkintas ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendis pakeistas: iš Č. A. ir V. B. solidariai priteista UAB „M bankas“ 345 726,03 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Č. A. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, o būtent:

Č. A. , būdamas UAB „B“ direktoriumi, turinčiu teisę atstovauti UAB „B“ vardu sudarant sandorius, veikdamas kartu su V. B. , UAB „B“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) akcininku, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „M bankas“ lėšas, žinodami, kad UAB „B“ realiai jokios veiklos nevykdo ir gautų lėšų bendrovės ūkinėje veikloje nenaudos bei bankui lėšų negrąžins, 2008 m. vasario 7 d. UAB „M bankas“ Žalgirio filiale, Vilniuje, Žalgirio g. 92, pateikė suklastotus UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31 d. balansą, 2007 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, pasirašytus įmonės direktoriaus Č. A. , bei paraiškoje paskolai gauti melagingai nurodė, kad paskola reikalinga apyvartinėms lėšoms, nors bendrovė realiai jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdė. Žinodami, kad bankas, įvertinęs pateiktus dokumentus, bendrovei lėšas suteiks apmokėdamas bendrovės išrašytus vekselius, Č. A. ir V. B. iš karto UAB „M bankas“ Žalgirio filiale, Vilniuje, Žalgirio g. 92, UAB „B“ vardu išrašė 2008 m. vasario 7 d. datuotus tris neprotestuotinus paprastuosius vekselius „M bankui“, kuriais UAB „B“ įsipareigojo sumokėti bankui iki 2008 m. rugpjūčio 9 d. - 100 000 Lt, iki 2008 m. liepos 8 d. - 100 000 Lt, iki 2008 m. rugpjūčio 9 d. - 100 000 Lt, iš viso 300 000 Lt sumą. Č. A. vekselius pasirašė ir patvirtino UAB „B“ antspaudu, o V. B. pasirašė eilutėje „Laiduoju ir atsakau solidariai“; po to 2008 m. vasario 7 d. tarp UAB „M bankas“, atstovaujamo J. A. , ir UAB „B“, atstovaujamos Č. A. , buvo sudarytos trys vekselių pirkimo pardavimo sutartys Nr. VEK 47953, Nr. VEK 47953, Nr. VEK 47954, kurių pagrindu bankas, atskaitęs administravimo mokesčius, 2008 m. vasario 8 d. mokėjimo pavedimais bendrovei „B“ į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė iš viso 285 726,12 Lt. Pervedus pinigus į bendrovės „B“ sąskaitą, 2008 m. vasario 8 d. Č. A. grynųjų pinigų paėmimo čekiais Nr.119326, Nr.119327, paėmė pinigus iš bendrovės sąskaitos ir UAB „M bankas“ patalpose, Vilniuje, Žalgirio g. 92, juos perdavė V. B. . Suėjus vekselių apmokėjimo terminams V. B. ir UAB „B“, atstovaujama Č. A. , nė vieno iš minėtų vekselių neapmokėjo. Tokiais bendrais veiksmais Č. A. ir V. B. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „M bankas“ priklausančius 285 726,12 Lt ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, Č. A. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, o būtent:

Č. A. , būdamas UAB „B“ direktoriumi, turinčiu teisę atstovauti UAB „B“ vardu sudarant sandorius veikdamas kartu su V. B. , UAB „B“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) akcininku, V. B. turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „M bankas“ pinigus, žinodamas, kad UAB „G. N. “ pagal vekselius iš banko gautos lėšos bendrovių „G. N. “ ir „B“ ūkinėje veikloje nebus naudojamos ir bankui nebus grąžinamos, įtikino UAB „G. N. “ akcininką S. N., kad UAB „B“ nupirks bendrovės „G. N. “ akcijas, jeigu S. N. jam priklausančios bendrovės vardu pirmiau su banku „M bankas“ sudarys vekselių pirkimo-pardavimo sutartis, o iš banko gautas lėšas paskolins bendrovei „B“. S. N. sutiko su V. B pasiūlytu bendrovės pirkimo-pardavimo planu, 2008 m. vasario 11 d. S. N. UAB „G. N. “ vardu išrašė keturis neprotestuotinus paprastuosius vekselius UAB „M bankas“ naudai, kuriais bendrovė įsipareigojo sumokėti bankui iki 2008 m. gegužės 12 d. – 85 000 Lt, iki 2008 m. birželio 11 d. - 85 000 Lt, iki 2008 m. liepos 14 d. – 85 000 Lt, iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. - 45 000 Lt, iš viso 300 000 Lt sumą; tą pačią dieną banko Žalgirio filiale, Vilniuje, Žalgirio g. 92, UAB „G. N. “ vardu su UAB „M bankas“, atstovaujamu J. A., sudarė keturias vekselių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VEK 48028, Nr. VEK 48029, Nr. VEK 48030, Nr. VEK 48031, kurių pagrindu bankas, atskaitęs administravimo mokesčius, 2008 m. vasario 12 d. mokėjimo pavedimais bendrovei ,,G. N. “ į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė (sumokėjo) 287590,87 Lt. Iš karto po vekselių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, vykdydami V. B. nurodymus, Č. A. ir S. N. , veikdami atitinkamai UAB „B“ ir UAB „G. N. “ vardu, sudarė 2008 m. vasario 11 d. paskolos sutartį Nr. 2008/1, pagal kurią bendrovė ,,G. N. “ įsipareigojo paskolinti bendrovei „B“ 287 590,87 Lt, juos pervesdama į UAB „B“ sąskaitą. Sudarius tarp bendrovių paskolos sutartį, V. B. ir Č. A. , atstovaudami UAB „B“, pasirašė 2008 m. vasario 11 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 7 ir Nr. 8, pagal kurias UAB „B“ atitinkamai iš S. N. ir S. I. S. įgijo 98 vnt. ir 2 vnt. UAB „G. N. “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) akcijų ir tapo vienintele UAB „G. N. “ akcininke; po to V. B. kaip UAB ,,B“ valdybos narys priėmė 2008 m. vasario 11 d. sprendimą atleisti iš UAB „G. N. “ direktoriaus pareigų S. N. ir paskyrė UAB „G. N. “ direktoriumi Č. A. . Sudarytos tarp UAB „G. N. “ ir UAB „B“ paskolos sutarties pagrindu 2008 m. vasario 12 d. UAB „G. N.“ mokėjimo pavedimu Nr.818964 iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios UAB „M bankas“, pervedė gautus 287 590,87 Lt į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią UAB „M bankas“, iš kurios 2008 m. vasario 13 d. Č. A. grynųjų pinigų paėmimo čekiais Nr.119328, Nr.119329 šias lėšas išgrynino ir UAB „M bankas“ Žalgirio filialo patalpose, Vilniuje, Žalgirio g. 92, jas perdavė V. B. . Suėjus vekselių apmokėjimo terminams V. B. ir UAB „G. N. “, atstovaujama Č. A. , nė vieno iš minėtų vekselių neapmokėjo. Tokiais bendrais veiksmais Č. A. ir V. B. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „M bankas“ priklausančius 287 590,87 Lt ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, Č. A. nuteistas už tai, kad, V. B. organizavus netikrų dokumentų pagaminimą, Č. A. pagamino netikrus dokumentus, o būtent:

              V. B. tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2008 m. sausio mėnesio iki vasario mėnesio 7 d., nenustatytoje vietoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nurodė įrašyti UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31 d. balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje melagingus duomenis, kad UAB „B“ turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai per kalendorinius 2007 m. sudaro 1 054 228 Lt, o UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodė įrašyti, kad pardavimų savikaina sudaro 2 177 251 Lt, nors bendrovė realios ūkinės finansinės veiklos nevykdė ir turto neturėjo. Po to šiuos netikrus dokumentus V. B. pateikė pasirašyti UAB „B“ direktoriui Č. A. , šis minėtus žinomai netikrus dokumentus pasirašė, po to V. B. juos 2008 m. vasario 7 d. pateikė UAB „M bankas“ Žalgirio filialui, Vilniuje, Žalgirio g. 92, bendrovės paskolai gauti. Tokiu būdu V. B. organizavo netikrų dokumentų pagaminimą, o Č. A. pagamino netikrus dokumentus. Šiais veiksmais Č. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

              Be to, Č. A. nuteistas už tai, kad, V. B. organizavus apgaulingą apskaitos tvarkymą, Č. A. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o būtent:

V. B. , būdamas UAB „B“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) akcininku, laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. vasario 14 d. organizavo apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą, t.y. bendrovės direktoriui Č. A. nurodė buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizuoti bei jos netvarkyti. Č. A. , kuris kaip UAB „B“ vadovas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas kaip ūkio subjekto vadovas atsakė už minėtos bendrovės apskaitos organizavimą, vykdydamas V. B. nurodymus, netvarkė UAB „B“ buhalterinės apskaitos, nesudarė 2007 m. ir 2008 m. finansinės atskaitomybės, nors UAB „B“ vardu laikotarpiais nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 14 d. buvo atliktos ūkinės operacijos, kurios privalėjo būti įtrauktos į apskaitą. Tokiais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 16 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; 17 straipsnio reikalavimas finansinę atskaitomybę sudaryti pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad finansinė atskaitomybė turi būti sudaryta taip, jog tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas; 7 straipsnyje įtvirtintas „Periodiškumo principas“, kur nustatyta, kad įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaromos finansinės atskaitos; 15 straipsnio 1 dalies reikalavimas metinę finansinę atskaitomybę įmonei sudaryti pasibaigus jų finansiniams metams; 15 straipsnio 9 dalies reikalavimas iki finansinės atskaitomybės sudarymo į apskaitą įtraukti visas įmonės finansinių metų ūkines operacijas ir ūkinius įvykius; 15 straipsnio 11 dalies reikalavimas, kad finansinę atskaitomybę įmonės sudaro pagal finansinių metų paskutinės dienos duomenis, taip pat buvo pažeisti Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4 ir 16 punktų reikalavimai, nes įmonėje laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. gryni pinigai buvo įmokami į banko sąskaitą, 2008 m. vasario 8 d. ir 2008 m. vasario 13 d. grynais pagal čekius buvo išduota paskola iš „M banko“, tačiau grynųjų pinigų judėjimas nebuvo įforminamas kasos pajamų bei išlaidų orderiais ir nebuvo tvarkoma kasos knyga. Dėl tokių UAB „B“ direktoriaus Č. A. , veikusio pagal V. B. nurodymus, veiksmų (neveikimo) iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „B“ 2007-2008 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimų. Šiais veiksmais Č. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.             

Kasaciniu skundu nuteistasis Č. A. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įstatymo nustatytos apeliacinės funkcijos, neištyrė ir neįvertino viseto principu visų byloje surinktų įrodymų, apsiribojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardytų motyvų perrašymu, įrodymų iš naujo netyrė, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pablogino nuteistojo padėtį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį. Č. A. teigia apeliaciniame skunde nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus priima, o kitus vertina kritiškai ir atmeta; išvardinęs liudytojų parodymus, dėl dalies jų visiškai nepasisakė ir liko neaišku, ar jais teismas remiasi ar juos atmeta, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėtų pažeidimų neištaisė ir dėl to nepasisakė, todėl apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismui, pasak kasatoriaus, kaip ir pirmosios instancijos teismui didesnę ir svaresnę reikšmę turėjo įrodymai, pagrindžiantys jo kaltę, nors jie prieštarauja daugumai įrodymų, kurie paneigia jo kaltę ir patvirtina jo duotus parodymus. Tokie įrodymų vertinimo pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotoje praktikoje vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai, sukliudę pirmosios instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl banko bendrovei „B“ išduotos paskolos įgijimo apgaule) Č. A. nurodo, kad jo veika negalėjo būti kvalifikuota, kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes byloje nebuvo įrodyta tiesioginė tyčia, t. y. kad jis suvokė, jog pasirašydamas bendrovės savininko pateiktus bendrovės dokumentus suklaidins paskolos davėją UAB „M bankas“ ir tokiu būdu sau ar kito asmens naudai neteisėtai, neatlygintinai įgys didelės vertės turtą ar turtinę teisę, bei numatė, kad dėl to kreditorius patirs turtinės žalos, ir to norėjo. Byloje surinkti įrodymai, dėl kurių teismai nepasisakė ir jų nevertino kaip visumos, patvirtina, kad kasatorius, pasirašydamas jam pateiktus bendrovės savininko V. B. dokumentus, ieškodamas įsigyti žemės sklypų, sudarydamas preliminarias žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, tardamasis dėl projektavimo ir statybos darbų atlikimo, nesuvokė ir negalėjo net numanyti, kad gautus paskolos pinigus pasisavins vienintelis bendrovės UAB „B" akcininkas V. B. ir visi Č. A. puoselėjami verslo planai žlugs padarydami žalą tiek kreditoriui, tiek ir pačiam kasatoriui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 18 punkte išaiškinta, kad paskolos gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo jo valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti; asmens veika apgaule gaunant banko ar kitos kredito įstaigos paskolą, nesant paskolos gavimo metu tyčios ją neatlygintinai užvaldyti, o turint tikslą panaudoti ją verslui ar kitam panašiam tikslui, taip pat nesudaro sukčiavimo sudėties. Byloje surinkti įrodymai, kurių teismai nevertino ir dėl jų nepasisakė, patvirtina, kad kasatorius, įsidarbindamas UAB „B" direktoriumi ir dirbdamas, visiškai pasitikėjo vieninteliu bendrovės akcininku V. B. , priėmusiu jį į darbą ir paskyrusiu laikinai į direktoriaus pareigas, bei nuoširdžiai tikėjo, kad, bendrovei gavus paskolą iš banko, galės vykdyti numatytą verslo planą, t.y. bendrovė įsigys žemės sklypus, organizuos gyvenamųjų namų statybą ir jų pardavimus, o iš gautų pajamų įsigys autoservisui tinkamas patalpas, kuriose įrengs autoservisą ir bus paskirtas jo vadovu. Kasatorius teigia, kad, neturėdamas tinkamo išsilavinimo, reikiamų žinių ir vadovavimo bendrovei patirties, nepriekaištingai vykdė visus V. B. , kaip bendrovės savininko, nurodymus, manydamas, kad V. B. tikslai yra tapatūs jo tikslams, o gauta paskola bus naudojama verslo plėtojimui. Todėl, anot kasatoriaus, teismai neteisingai kvalifikavo jo veiką, siekiant bendrovei gauti paskolą verslo reikmėms, nes jis neturėjo išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, o norėjo panaudoti paskolą verslui, gauti pelną ir grąžinti bankui paskolą sumokant nustatytas palūkanas bei iš gauto pelno įsigyti patalpas autoservisui, todėl teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir neteisingai kvalifikavo jo veiką bei priėmė neteisingus ir nepagrįstus nuosprendį ir nutartį, kurie dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo turi būti panaikinti. Pasak kasatoriaus byloje nėra duomenų, kad jis būtų bendravęs tiesiogiai su banku ir žinojęs, jog V. B. bendradarbiavimo ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo preliminariąsias sutartis sudarė iš anksto ketindamas pasisavinti UAB „M bankas" pinigus, taip pat, kad minėtus dokumentus V. B. teiks bankui. Anot kasatoriaus, jo veiksmai apsiribojo tik daliniu direktoriaus funkcijų atlikimu, o būtent V. B. pateiktų dokumentų pasirašymu. Kadangi preliminariosios žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos pas notarą, kasatorius neturėjo pagrindo abejoti tokio sandorio teisėtumu ir ketinimų tikrumu. Šias aplinkybes patvirtino UAB „R“, UAB „V“, UAB „A“ atstovai, su kurias buvo deramasi dėl bendradarbiavimo plėtojant namų statybos projektus, rašytiniai įrodymai, o būtent Č. A. , kaip UAB „B" direktoriaus, sudarytos ir įregistruotos NTR preliminariosios žemės sklypų, esančių Vilniaus r., Brinkiškių kaime, pirkimo-pardavimo sutartys. Tai, kad UAB „B" siekė pirkti žemės sklypų ir vykdyti namų statybą, patvirtino ir apklausti liudytojai K. V. , J. S. , R. T., J. V. , A. P. , M. K. , M. P. , ir R. V. . Byloje nėra duomenų, paneigiančių UAB „B" direktoriaus Č. A. ketinimus vystyti verslą, todėl jo veiksmuose pasirašant paprastuosius vekselius nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis nežinojo, jog UAB „M bankas" bendrovei „B" pinigus išmokėjo tik dėl 2007 m. gruodžio 31 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos bei pateiktų bendradarbiavimo ir preliminariųjų sutarčių, taip pat jis nesiekė apgauti banko ir nepasisavino pinigų. Banko darbuotoja D. K. patvirtino, jog Č. A. tik pasirašė vekselius ir grynųjų pinigų paėmimo kvitus, tačiau jokių aktyvių veiksmų dėl pinigų išmokėjimo neatliko, o visi pinigai banko patalpose ir banko darbuotojų akivaizdoje buvo perduoti V. B. , tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl banko bendrovei „G. N. “ išduotos paskolos įgijimo apgaule) kasatorius teigia, kad šiuo konkrečiu atveju turėjo būti neginčijamai įrodyta, jog būtent jis siekė suklaidinti UAB „G. N. “, norėdamas sau ar kito asmens naudai neteisėtai neatlygintinai įgyti didelės vertės turtą ar turtinę teisę, numatydamas, kad dėl to minėta bendrovė patirs turtinės žalos, ir tos žalos atsiradimo norėdamas. Tuo tarpu iš teismų sprendimų matyti, kad UAB „M bankas“ paskolą suteikė UAB „G. N. “, kurios direktoriumi dirbo S. N. , kuris pateikė bankui visus reikiamus dokumentus paskolai gauti bei pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius, o gavęs iš UAB „M bankas" pinigus pervedė V. B. nurodymu į UAB „B" sąskaitą banke be jokio teisinio pagrindo. Iš byloje surinktų įrodymų ir teismų sprendimų matyti, kad kasatorius nei su V. B. , nei su UAB „M bankas", nei su UAB „G. N. ", nei su S. N. dėl šios paskolos perdavimo jo vadovaujamai bendrovei nesitarė, gaunant paskolą ir pervedant pinigus į jo vadovaujamos bendrovės UAB „B" sąskaitą nedalyvavo. Tik kitą dieną V. B. nurodymu iš bendrovės sąskaitos banke paėmė pinigus grynais ir perdavė juos banko darbuotojų akivaizdoje bendrovės savininkui V. B. , pastarojo reikalavimu. Kasatorius teigia, jokios apgaulės nenaudojęs nei UAB „M bankas“, nei UAB „G. N. “, nei S. N. , todėl jo faktiškas neveikimas negali būti vertinamas kaip sukčiavimas, nes nuo jo veiksmų nepriklausė turto savininko apsisprendimas ir valia perduoti gautą paskolą. Kasatorius teigia apie pinigus, pervestus į jo bendrovės sąskaitą banke, sužinojęs kitą dieną, kai šie pinigai buvo pervesti, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pirmiau išvardytas aplinkybes, anot kasatoriaus, patvirtina liudytojų UAB „M bankas" darbuotojos D. K., UAB „O“ direktorės L. K. , nuteistojo S. N. ir kasatoriaus parodymai. Teismai neišnagrinėjo jo kaltės formos, nesigilino į jo veiksmų antraeilį pobūdį, susitarimo tarp V. B. ir jo nebuvimą, banko bendravimą tik su V. B. , banko pinigų perdavimą V. B. . Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir neteisingai kvalifikavo jo veiką bei priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus, kurie dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo turi būti panaikinti.

Dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį netvarkius buhalterinės apskaitos, nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nors, pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde į tai buvo atkreiptas dėmesys, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė ir veikos neperkvalifikavo. Č. A. nurodo, kad nuteistojo S. N. - UAB „ G. N. " direktoriaus analogiška veika kvalifikuojama pagal BK 223 straipsnio l dalį. Taigi, jo nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to teismų sprendimai turi būti panaikinti.

Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio l dalį kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog 2007 m. gruodžio 31 d. balansas, 2007 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita buvo parengti ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, tiksliai nenustatytu laiku nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2008 m. vasario 7 d., nenustatytoje vietoje V. B. nurodymu. Taigi, anot kasatoriaus, teismas nustatė, kad šiuos dokumentus parengė ne jis. Šių dokumentų pagaminimą organizavo ir kasatoriui pasirašyti pateikė bendrovės vienintelis akcininkas V. B. , neaiškindamas jam jų turinio ir kokiam tikslui jie bus panaudoti. Kasatorius teigia, kad byloje nustatyta, jog jis minėtus dokumentus pasirašė, nesuprasdamas jų turinio, nes nemoka lietuvių kalbos, tačiau pasitikėdamas V. B. . Jo parodymus patvirtino liudytojai, nurodydami, kad kasatorius buvo tik fiktyvus vadovas, nesiėmęs jokių aktyvių veiksmų ir neišmanęs buhalterinių teisės aktų keliamų reikalavimų. Kadangi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, todėl, anot kasatoriaus, jam inkriminuota veika neatitinka šio nusikaltimo sudėties, nes yra padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kadangi jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Pasak kasatoriaus apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių iš naujo netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, o tik apsiribojo pirmosios instancijos nuosprendžio motyvų perrašymu, todėl ir ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai.

Dėl paskirtos bausmės kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl visų apeliaciniame skunde minimų aplinkybių, suteikiančių pagrindą sušvelninti paskirtą bausmę, o tik apsiribojo BK normų išvardijimu, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tai laikoma esminiu BPK pažeidimu.

Dėl civilinio ieškinio kasatorius teigia, kad teismuose buvo nustatyta, jog buvo parengti ir pasirašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai, kurių davėjas UAB „B“ be sąlygų įsipareigojo vekselio turėtojui UAB „M bankas“ sumokėti vekseliuose įrašytas pinigų sumas. Byloje nebuvo nustatyta, kad vekselio turėtojas UAB „M bankas“ būtų bandęs įgyvendinti savo teises, būtų pateikęs vekselius apmokėti, kreiptųsi į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad UAB „M bankas“, kaip kreditorius, nereikalavo skolos grąžinimo iš UAB „B“, kaip skolininko, bet ieškojo V. B. , galima pagrįstai teigti, kad UAB „M bankas“, prieš išduodamas paskolą, žinojo, kad paskolą išduoda ne juridiniam asmeniui, o būtent fiziniam asmeniui V. B. ir kad būtent V. B. buvo faktinis paskolos gavėjas. Pasak kasatoriaus, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad visi pinigai, kuriuos V. B. nurodymu UAB „B“ direktorius Č. A. gavo iš bendrovės banko sąskaitos grynais, buvo perduoti būtent V. B. , todėl vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais visa ieškinio suma turėjo būti priteista UAB „M bankas“ naudai, būtent iš V. B. , kaip paskolos gavėjo. Taip pat, anot kasatoriaus, teismai nevertino ir nepasisakė dėl kitų byloje surinktų įrodymų, o būtent: 1) L. K. UAB „O“ direktorės apklaustos kaip liudytoja parodymų ir kratos protokolo, iš kurių matyti, kad UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkė ir buhalterinius dokumentus nuteistajam V. B. rengė L. K., kurios kompiuterio sisteminiame bloke rasti minėtos bendrovės buhalteriniai dokumentai ir kuriai už dokumentų sutvarkymą, siekiant gauti paskolas iš UAB „M bankas“, bendrovių UAB „B“ ir UAB „G. N. “ naudai V. B. sumokėjo 30 000 Lt;

2) UAB „M bankas“ darbuotojų, tarpininkavusių ir konsultavusių V. B. rengiant dokumentus paskolos gavimui; 3) UAB „M bankas“ darbuotojų, be jokio teisinio pagrindo ir nurodymo pervedusių gautą paskolą iš UAB „G. N. “ į UAB „B" sąskaitą ir mačiusių, kad UAB „G. N. “ direktorius S. N. vekseliuose pasirašo už akcininkę S. Sadauskienę.

Dėl kitų baudžiamojo proceso normų pažeidimų kasatorius teigia, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo žinoma, kad jis yra lenkų tautybės asmuo, nemokantis lietuvių kalbos, todėl, vadovaujantis BPK 8 straipsniu, jam turėjo būti užtikrinta teisė atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus naudotis vertėjo paslaugomis, o bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, turėjo būti išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka, tačiau tai padaryta nebuvo ir dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės. Kasatorius teigia, kad buvo pažeistas ir BPK 45 straipsnis, nes įteikiant pranešimą apie įtarimą 2010 m. sausio 29 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas neišaiškino jam jo teisių ir nesudarė galimybės jomis pasinaudoti. Pranešimas buvo įteiktas nedalyvaujant vertėjui ir gynėjui, nors tokiais atvejais vertėjo ir gynėjo dalyvavimas būtinas, todėl buvo pažeistos ir BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui nebuvo įteiktas kaltinamasis aktas, išverstas į lenkų ar rusų kalbą iki bylos nagrinėjimo pradžios teisme ir po to, buvo pažeista BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostata. Kasatorius teigia, kad visi šie procesiniai pažeidimai lėmė tai, kad jis nežinojo kokio nusikaltimo padarymu yra įtariamas, kuo kaltinamas ir už kokias veikas buvo nuteistas, todėl negalėjo tinkamai gintis bei įgyvendinti BPK jam garantuotas teises. Minėti pažeidimai, pasak kasatoriaus, BPK 369 straipsnio 3 dalyje įvardijami kaip esminiai, dėl kurių buvo suvaržytos jo įstatymų garantuotos teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo nuteistojo Č. A. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, nepadaryta. Nuteistojo Č. A. kaltė padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nustatyta teismo posėdžių metu tiesiogiai ištirtais ir teismų sprendimuose aptartais įrodymais, kuriuos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl, pasak prokuroro, išnagrinėtas tinkamai ir negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Nepagrįsta ir kasacinio skundo nuoroda į menamą esminį baudžiamojo proceso pažeidimą pasireiškusį BPK 8, 45, 21 ir 22 straipsnių nuostatų pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant Č. A. bei pateikiant įtarimus buvo klausiama, ar jis moka valstybinę kalbą, ir kiekvienu atveju jis savo ranka patvirtindavo, kad moka; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo vertėjai, o byloje yra dokumentai lietuvių kalba, surašyti paties kasatoriaus ranka.

Prokuroro nuomone, bausmė nuteistajam paskirta laikantis BPK 54 ir 63 straipsnių nuostatų ir nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos klaidą, padarytą nurodant vienos iš padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pažymėdamas, kad ir šioje dalyje paskirtos bausmės dydis negali būti pripažintas neteisingu. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, motyvuotai pasisakė, kodėl Č. A. netaikytinos BK 62 straipsnio nuostatos.

Atsiliepime į nuteistojo Č. A. kasacinį skundą nukentėjusioji I. S. siūlo tenkinti tą kasacinio skundo dalį, kurioje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nuteistojo S. N. apeliacinio skundo tenkinimo ir jo atleidimo nuo UAB „M bankas“ civilinio ieškinio, kiek jis susijęs su UAB „G. N. “ vardu išduota paskola. Nukentėjusioji teigia, kad byloje nustatyta, tą patvirtina ir Č. A. savo kasaciniame skunde, kad S. N. , kaip UAB „G. N. “ direktorius, nors juo jau nebebuvo, UAB „M bankas“ išduotuose paprastuose neprotestuotinuose vekseliuose pasirašė ne tik už bendrovę „G. N. “, tačiau ir už nukentėjusiąją, nors tam neturėjo jokių įgaliojimų. Šiais nusikalstamais veiksmais (BK 300 straipsnis), pasak nukentėjusiosios, S. N. įpareigojo ją atlyginti UAB „M bankas“ dalį paskolos, kuri buvo suteikta pagal suklastotus vekselius. Bankas per antstolį areštavo nukentėjusiosios šeimos butą. Nukentėjusiosios nuomone, kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos prašymo pripažinti, kad jos vardu vekselius bei laidavimą S. N. pasirašė neteisėtai, be įgaliojimo, ji turėjo pareikšti ieškinį civiline tvarka, turėjo ir dar turės bylinėjimosi išlaidų, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl S. N. atleidimo nuo civilinio ieškinio yra naikintina. Anot nukentėjusiosios, S. N. iš anksto žinojo, kad paskolą siekiama gauti ne UAB „G. N. “ naudai, o pagal išankstinį susitarimą - V. B. , todėl ir prokurorės D. D. nutarimas panaikinti S. N. įtarimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra abejotinas ir sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl kurios svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir taip „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Paprastai suklaidinama pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą.

Pirmosios instancijos teismas Č. A. padarytas veikas kvalifikavo kaip du atskirus baigtinius nusikaltimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Č. A. nuteistas už tai, kad jis bendrais veiksmais su V. B. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „M bankas“ priklausančius 285 726,12 Lt ir kad Č. A. , veikdamas kartu su V. B., su tarpininko vaidmenį atlikusio S. N. pagalba, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - UAB „M bankas“ priklausančias bendrovei „G. N. “ banko paskolintas lėšas - 287 590,87 Lt.

Kasatorius be pagrindo tvirtina, kad jo veikos negalėjo būti kvalifikuotos kaip sukčiavimas, nes neįrodyta tiesioginė tyčia, kadangi, dirbdamas UAB „B" direktoriumi, neturėdamas tinkamo išsilavinimo, reikiamų žinių ir vadovavimo bendrovei patirties, nepriekaištingai vykdė visus V. B. , kaip bendrovės savininko, nurodymus, manydamas, kad gauta paskola bus naudojama verslo plėtojimui tik pasirašė V. B. pateiktus dokumentus, o antru atveju - jo veiksmai buvo antraeiliai, nes jis V. B. nurodymu iš bendrovės sąskaitos banke paėmė pinigus grynais ir perdavė juos V. B. .

Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaule įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nuteistojo Č. A. kaltės yra motyvuotos ir teisingos. Pažymėtina, kad Č. A. klausimą dėl tiesioginės tyčios kėlė apeliaciniame skunde, kurio argumentai analogiški kasacinio skundo argumentams. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų Č. A. kaltei, t. y. tiesioginei tyčiai sukčiaujant nustatyti, ir teisingai nutartyje nurodė, kad Č. A. apgaulė pasireiškė tuo, jog jis turėdamas tikslą gauti paskolą ir kaip direktorius žinodamas, kad UAB „B“ realiai jokios veiklos nevykdo, UAB „M bankas“ suklastotus dokumentus, t. y. savo pasirašytus UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, taip pat paraiškoje paskolai gauti melagingai nurodė, kad paskola reikalinga apyvartinėms lėšoms, nors bendrovė realiai jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdė, o antruoju atveju, tą teisme pripažino ir pats Č. A. , kai iš UAB „G. N. “ į UAB „B“ sąskaitą buvo pervesti pinigai ir jis, išgryninęs juos, perdavė V. B. , šiam atidavus Č. A. abiejų bendrovių dokumentus ir antspaudus, Č. A. nepasidomėjo, kokie tai dokumentai, ir juos laikė automobilyje, vėliau namuose, o tai įrodo, kad jam buvo žinomos aplinkybės, jog pinigai buvo įgyti apgaule, siekiant jų negrąžinti, nes bendrovės veiklos nevykdė.

Šios teismo išvados paremtos byloje ištirtų įrodymų visumos analize. Iš teismų sprendimuose ištirtų ir įvertintų konkrečių Č. A. veiksmų akivaizdu, kad jis suvokė, jog apgaudinėja UAB „M bankas“, numatė, kad taip veikdamas jis įgys svetimą turtą, ir tokių padarinių norėjo.

Atmestinas nuteistojo Č. A. kasacinio skundo argumentas, kad jis tik vykdė V. B. nurodymus ir nusikalstamų veikų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Č. A. , realizuodamas sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, bendrininkavo kaip vykdytojas su kitu nuteistuoju V. B. . Šie Č. A. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Apgaule įgyto svetimo turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl nuteistojo Č. A. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal 300 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis Č. A. kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jis dokumentų negamino, tik juos pasirašė nesuprasdamas, jog minėtuose dokumentuose esanti informacija neatitinka tikrovės.

BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Rašytiniai aktai įgauna juridinę reikšmę tik po to, kai juos pasirašo įgalioti asmenys.

Byloje nustatyta, kad Č. A. pagamino netikrus dokumentus - pasirašė V. B. jam pateiktus žinomai netikrus dokumentus: UAB „B“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą (kad UAB „B“ turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai per kalendorinius 2007 m. sudaro 1 054 228 Lt, o pardavimų savikaina - 2 177 251 Lt, nors bendrovė realios ūkinės finansinės veiklos nevykdė ir turto neturėjo), kurie buvo panaudoti kreipiantis į UAB „M bankas“ dėl paskolos bendrovei.

Už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako, jei ją padarė tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad, pagamindamas netikrą dokumentą (arba klastodamas tikrą dokumentą) ar jį panaudodamas, realizuodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnis). Kaltės turinys dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, t. y. kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, pastangas juos darant, siekiamą rezultatą (kasacinė nutartis Nr. 2K-516/2009).

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo tyčinę kaltę Č. A. veiksmuose, nes UAB „B“ 2007 m. gruodžio 31 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys, pateikti UAB „M bankas“, neteisingi ir neatitinka tikrovės (tai patvirtina Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. sausio 17 d. specialisto išvada Nr. 140-(00139)-IS1-270), ir nuteistasis Č. A. , patvirtindamas šiuos duomenis savo parašais, tai suvokė, minėti dokumentai buvo pateikti siekiant apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB „M bankas“ priklausančius 285 726,12 Lt.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Č. A. veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis Č. A. kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jis netvarkė buhalterinės apskaitos, todėl neįrodyta jo tyčia apgaulingai tvarkyti įmonės apskaitą ir byloje nenustatyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį būtini padariniai.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Apgaulingas teisės aktų reglamentuojamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas. Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Ši nusikalstama veika padaroma tik tyčia.

Byloje nustatyta, kad Č. A. , būdamas UAB „B“ direktoriumi, turėjo pareigą tvarkyti buhalterinę apskaitą, tačiau to nedarė, t. y. buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma, nors bendrovėje vyko ūkinės operacijos ir įvykiai, kuriuos buvo privaloma įtraukti į apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros pasikeitimų už 2007 ir 2008 m.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai nustatė Č. A. veikos, šiuo atveju neveikimo – buhalterinės apskaitos sąmoningo neorganizavimo ir netvarkymo pavojingą ir tyčinį pobūdį.

Taip pat nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo teiginys, kad byloje nenustatyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį būtini padariniai. BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, nes pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai dėl šio straipsnio dispozicijoje aprašytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto išvada. Pateikta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. sausio 17 d. specialisto išvada Nr. 140-(00139)-IS1-270 patvirtina, kad dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „B“ 2007 ir 2008 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyti teisės aktų reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą pažeidimai, teismų sprendimuose ne tik pateikta detali Č. A. padarytos nusikalstamos veikos analizė, bet ir pateikti išsamūs teisiniai motyvai dėl priežastinio ryšio tarp Č. A. padarytų pažeidimų tvarkant buhalterinę apskaitą ir konstatuotų padarinių, t. y. negalėjimo iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros buvimo.

Č. A. kasacinio skundo argumentai iš esmės atitinka jo apeliacinio skundo argumentus, kuriuos Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, išanalizavo bei motyvuotai atmetė. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes Č. A. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 8 straipsnio reikalavimų ir nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

              Č. A. kasaciniame skunde teigia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jam, kaip lenkų tautybės ir nemokančiam lietuvių kalbos, nebuvo užtikrinta teisė naudotis vertėjo paslaugomis, bylos dokumentai nebuvo išversti į jo gimtąją kalbą ir taip buvo suvaržytos įstatymo garantuotos įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės.

              BPK 8 straipsnis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba, o lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis.

BPK 44 straipsnio 7 punkte įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai.

Iš baudžiamojoje byloje esančių 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. sausio 21 d. įtariamojo apklausos protokolų matyti, kad įtariamasis Č. A. pareiškė, jog moka lietuvių kalbą ir pageidauja duoti parodymus šia kalba. Po apklausos protokolais savo ranka lietuviškai parašė, kad protokolą perskaitė ir šis surašytas teisingai (T. 7, b. l. 137-139, 142-143, 151-152). Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose dalyvavo vertėjai. Be to, iš byloje esančio paties Č. A. ranka lietuvių kalba ant dviejų lapų surašyto 2012 m. gegužės 15 d. pakvitavimo dėl dokumentų atsiėmimo, adresuoto Vilniaus apskrities VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriui (T. 9, b. l. 131-132), matyti, kad nuteistasis moka lietuvių kalbą. Taigi, Č. A. teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo suvaržytos jo procesinės teisės, nes jis nemoka lietuvių kalbos, yra nepagrįsti.

Be to teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis Č. A. apeliaciniame skunde nenurodė, jog buvo pažeista jo teisė turėti vertėją, ir šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliaciniame procese, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Tas pats pasakytina ir dėl Č. A. kasaciniame skunde išsakytų argumentų dėl civilinio ieškinio, kad visa ieškinio suma UAB „M bankas“ naudai turėjo būti priteista iš V. B., kaip paskolos gavėjo. Kadangi Č. A. savo apeliaciniu skundu neskundė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžio šiuo aspektu ir šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacinio skundo argumentą dėl civilinio ieškinio palieka nenagrinėtą, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl 320 straipsnio taikymo

Nuteistojo Č. A. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo esmės ir tuo pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįstas.

Pagal teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Vilniaus apygardos teismas nuodugniai ištyrė nuteistojo Č. A. apeliacinio skundo motyvus: dėl įrodymų vertinimo, dėl jo kaltės ir veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir per griežtos bausmės bei atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo Č. A. apeliacinį skundą, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo Č. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                          Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                                                        Rimantas Baumilas

                                                                                                                                                                        Antanas Klimavičius