Baudžiamoji byla Nr. 2A–7–2/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.13.2.5.3
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Alvydo Pikelio, Egidijaus Bieliūno, Olego Fedosiuko, Vytauto
Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui
Karčinskui,
nukentėjusiajai I. L.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui
Tomui Vildžiūnui,
nuteistajam A. K.,
gynėjai advokatei Rasai
Užkuraitienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo bylą
pagal nuteistosios M. K. prašymą
atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo
įstatymo pritaikymo bei palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m.
vasario 11 d. nuosprendį.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo
Gintaro Godos pranešimą, gynėjos bei nuteistojo, prašiusių prašymą patenkinti,
nukentėjusiosios, nukentėjusiosios atstovo bei prokuroro, prašiusių prašymą
atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
M. K. ir A. K. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. gegužės 13 d., nuo 10.00
iki 16.00 val., Kaune, (duomenys
neskelbtini), veikdami kartu
ir nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, žinodami, jog Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė
byla dėl sandorio (J. K. testamento) pripažinimo negaliojančiu, M. K. neturint paveldėjimo
teisės liudijimo, paprašė D. R. ir V. L. iškraustyti į kiemą testatoriui J. K.
priklausiusius daiktus: dvi sofas–lovas, kurių kiekvienos vertė yra po 300 Lt,
vieną ikikarinį 500 Lt vertės staliuką, vieną pokarinį apie 70 metų senumo
500 Lt vertės bufetą, vieną apie 70 metų senumo 500 Lt vertės spintą, vieną 100 Lt vertės
virtuvinę spintelę, vieną 300
Lt vertės baltarusišką dujinę viryklę, vieną prieškarinį 500 Lt
vertės sieninį laikrodį, tris kėdes, kurių kiekvienos vertė po 50 Lt, ikikarinį antikvarinį J. K.
500 Lt vertės portretą, 1000 Lt vertės ikikarinius ir pokarinius nuotraukų
rinkinius, sudėtus į du albumus, 50 Lt vertės telefono aparatą, 200 Lt vertės didelį dujų balioną, 500 Lt bendros vertės indus (lėkštes, lėkštutes, puodelius) ir stalo įrankius, J. K.
bendros 1000 Lt vertės rūbus (du paltus, vieną striukę, daugiau kaip dešimt vienetų baltinių,
apatinius rūbus, kelnes, švarkus, penkis kostiumus, penkis megztinius), 600 Lt bendros vertės keturis religinio pobūdžio ir
liaudies meistrų tapytus paveikslus, vieną 200 Lt vertės apie 70 metų senumo sieninį kryžių, 100 Lt vertės šaldytuvą; šie daiktai iš buto buvo išnešti. Taip M. K. savavališkai vykdė
ginčijamą savo tikrą, o A. K. motinos tikrą teisę ir padarė didelės 7300 Lt
turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos I. L. teisėtiems interesams.
Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendžiu M. K. ir A. K.
išteisinti dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios I. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8
d. nuosprendžiu, priimtu išnagrinėjus prokuroro ir nukentėjusiosios I. L.
apeliacinius skundus, M. K. ir A. K. pripažinti kaltais dėl BK 294 straipsnio 1
dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo; M. K. paskirta 30 MGL (3900 Lt)
dydžio bauda, A. K. paskirta 40 MGL (3900 Lt) dydžio bauda;
nukentėjusiosios I. L. naudai iš nuteistųjų solidariai priteistas 5780 Lt
turtinės ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso nuostatomis,
reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius, nustatė, kad asmuo, net
ir ketinantis paveldėti pagal testamentą, nors per tris mėnesius ir kreipėsi į
notarą, jog priėmė palikimą, tačiau, neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo,
dar neturi nuosavybės teisės, teisės disponuoti turtu, nes įpėdinis nuosavybės
teises gali realizuoti tik gavęs paveldėjimo teisės pagal testamentą arba pagal
įstatymą liudijimą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbi 2005 m. sausio 7
d. teismo nutartis, kuria I. L. buvo paskirta savo tėvo J. K. globėja ir
turto administratore, nutartis vykdyta skubiai, nėra duomenų, kad ji būtų
panaikinta aukštesnio teismo. 2007 m. sausio 11 d. notarinėje kontoroje gavus
M. K. pareiškimą dėl mirusiojo J. K. palikimo priėmimo pagal testamentą,
nenurodyta esant kitų įpėdinių, tačiau M. K. žinojo apie J. K. dukrą I. L. ir
šios pastangas tinkamai rūpintis tėvu ir jo turtu; 2007 m. gegužės 18 d. turtui
paskirtos laikinos apsaugos priemonės: M. K. uždrausta valdyti, naudotis,
disponuoti J. K. nekilnojamuoju turtu, nutartį pavesta vykdyti skubiai, ši
nutartis aukštesnio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. panaikinta ir klausimas
grąžintas spręsti iš naujo. M. K. ir A. K. neturėjo teisės disponuoti J. K.
bute buvusiu turtu, spręsti dėl tolesnės turto būklės, išnešti iš buto daiktus
į kiemą, leisti kitiems asmenims metalinius daiktus priduoti į metalo
supirktuvę, baldų nuolaužas išvežti autobusu ar sukūrenti krosnyse, sudaryti
sąlygas iš buto išneštiems daiktams neišlikti, t. y. elgtis su bute buvusiu
turtu tarsi šis būtų priklausęs jiems nuosavybės teise. Taip pat M. K.,
sudarydama buto panaudos sutartį dėl buto perdavimo neterminuotai naudotis
kitiems asmenims, neteisėtai disponavo šiuo turtu. Vertinant daiktus, buvusius
bute, svarbu atsižvelgti ne vien į tai, kokia daiktų rinkos vertė, bet ir į jų
svarbą J. K. dukteriai I. L. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad
„kaltinamieji aktyviais tyčiniais veiksmais nusikalstamai ignoravo civilizuotos
visuomenės norminių aktų reikalavimus. Įžvelgtinas įžūlus skubėjimas
pirmesniems imtis disponuoti jiems buvusio svetimo žmogaus turtu, dėl kurio jau
kelerius metus vyko ginčai ir teisminiai procesai“. Apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad didelė žala pasireiškė nukentėjusiosios I. L. artimo
žmogaus turto „niokojimu“, išmetimu iš įprastos aplinkos, ketinimais ir
veiksmais neišsaugoti turto – tai buvo sustabdyta tik atvykus I. L. ir
policijos pareigūnams. Kaip didelės žalos padarymas vertinamas ir M. K. buto
panaudos sutarties sudarymas. Neturtinės žalos aspektai: didelis neigiamas
emocinis sukrėtimas, moralinis pasityčiojimas iš nukentėjusiosios I. L.
pastangų rūpintis savo tėvo atmintinais daiktais, neigiami išgyvenimai bei
diskomfortas, patiriamas iki šiol dalyvaujant ikiteisminiame tyrime ir teismų
procesuose, sutrikdytas dalyvavimas mokslinėje veikloje. Iš kaltinimo pašalintas
turtas, kurio vertė 1520 Lt, nes nepakako įrodymų, kad šis turtas tikrai buvo
bute 2007 m. gegužės
13 d. prieš jį išmetant.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistųjų M. K. ir A. K.
kasaciniai skundai dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžio atmesti.
Nuteistoji
M. K. 2010 m. sausio 22 d. pareiškimu prašė atnaujinti baudžiamąją bylą,
kurioje ji ir A. K. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pripažinti
kaltais pagal BK 294 straipsnio 1 dalį dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo
įstatymo, t. y. BK 294 straipsnio 1 dalies, pritaikymo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 19 d.
nutartimi baudžiamoji byla dėl M. K. ir A. K. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio
1 dalį atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nuteistoji
M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir
palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį.
Pareiškėja
teigia, kad tiek kasacinės, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai
taikė BK 294 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismas visai
nepasisakė dėl kasacinio skundo argumentų, kad nuteistųjų veiksmuose nėra
subjektyviosios pusės, t. y. tyčios. Pareiškėja teigia, kad tiek ji, tiek jos
sūnus A. K. buvo įsitikinę, kad savo teises įgyvendina laikydamiesi įstatymų
reikalavimų, t. y. vadovaudamiesi CK 5.59 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
Pareiškėja pažymi, kad ji įgyvendino savo tikrą teisę, laikydamasi įstatymų
nustatytų reikalavimų, todėl ir sudarė panaudos sutartį, kad paveldimas turtas
būtų prižiūrėtas, suremontuotas – faktiškai pagerintas; vadinasi, ji neturėjo
tyčios pažeisti įstatymo nustatytos tvarkos.
Nuteistoji
M. K. taip pat nurodo, kad pagal CK 5.2 straipsnio 2 dalį paveldima pagal
įstatymą, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. CK 5.50 straipsnio
2 dalyje numatyta, kad įpėdinis laikomas priėmęs palikimą, kai jis faktiškai
pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos
apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo
atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimo
pagrindas yra ne paveldėjimo liudijimo išdavimas, o vienašalis įpėdinio sudaromas
sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartis Nr. 3K-347/2003). Pareiškėja teigia, kad ji, padavusi
pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, įgijo teisę į palikimą nuo jo
atsiradimo, o ne nuo priėmimo momento. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pagal
CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai
paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri. Vienas iš pirminių
palikimo priėmimo būdų yra faktinis turto valdymas, vadinasi, anot pareiškėjos,
palikimo priėmimo turinį sudaro paveldimo turto valdymas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 29
d. nutartyje Nr. 3K-3-528/2005 išaiškino, kad „teismų praktikoje faktiniu
turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name,
valdo ir rūpinasi juo kaip savo turtu“. Pasak pareiškėjos, tai, kad ji paprašė
kitų asmenų išnešti šiukšles ir sutvarkyti butą, negali būti laikoma
savavaldžiavimu, nes šie veiksmai buvo atlikti, laikantis CK 5.59 straipsnio
2 dalies 5 punkto reikalavimų. Sudarydama panaudos sutartį ji teigia turtu
nedisponavusi, o šį valdžiusi. Jokie apribojimai, išskyrus draudimą gauti
paveldėjimo teisės liudijimą, nebuvo taikyti.
Pareiškėja
taip pat pažymi, kad didelės žalos požymis tinkamai neapskaičiuotas.
Materialinė žala priteista už namų apyvokos daiktus, kurių I. L. negali
paveldėti pagal CK 5.14 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė,
kad I. L. gyveno su savo tėvu iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.
Tai rodo, jog nukentėjusioji tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu ne tik
nebuvo nuosprendyje išvardytų daiktų savininkė, bet neturėjo teise pagrįsto
pagrindo į juos pretenduoti, nes J. K. surašytas testamentas, kuriuo jis visą
turtą paliko M. K., nebuvo pripažintas negaliojančiu. Kadangi I. L. pagal
įstatymą negali paveldėti namų apyvokos daiktų, dėl šių daiktų išnešimo I. L.
negalėjo atsirasti ir neturtinės žalos. Anot pareiškėjos, tai, kad didelė žala
inkriminuota nepagrįstai, patvirtina ir nustatytos faktinės aplinkybės, jog
nukentėjusioji I. L. deklaruodama, kad daiktai jai yra brangus atminimas,
turtu visiškai nesirūpino, nes visus daiktus paliko gulėti kieme. Teismai
nustatė didelės žalos požymį, nors dar šiuo metu neaišku, ar testamentas bus
pripažintas negaliojančiu. Anot nuteistosios M. K., nėra būtinojo
BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties
požymio – padarinių.
Pareiškimas
tenkintinas, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 8 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis
naikintini.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. vasario 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir
pagrįstas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 8 d. nuosprendyje byloje nustatyti faktai teisiškai įvertinti
neteisingai. Tarp M. K., A. K. bei I. L. vykstantis ginčas dėl J. K. turto spręstinas
civilinio proceso tvarka.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn
gali būti traukiamas asmuo, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos
savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito
asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar
teisėtiems interesams. Nei kaltinamajame akte, nei apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokių įstatymų ir
kokią jais nustatytą tvarką M. K. bei A. K. savo veiksmais būtų pažeidę.
Kaltinamajame akte M. K. ir A. K. kaltinimai suformuluoti iš viso nedarant
jokių nuorodų į galimai pažeistus teisės aktus. Apeliacinės instancijos teismo
priimtame apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimą bandyta sukonkretinti,
cituojant kelis CK straipsnius. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vien
tik atskirų CK normų, reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius,
perrašymas, nurodant, jog išvados daromos remiantis išdėstytų CK normų visuma,
nėra tinkamas būdas pagrįsti sprendimą, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn
asmenys savavaldžiavo. M. K. ir A. K. nagrinėjamoje byloje pripažinti kaltais
apeliacinės instancijos teismui nepadarius aiškios išvados apie tai, kokias CK
ar kituose įstatymuose numatytas pareigas ar draudimus M. K. ir A. K. pažeidė
iš buto išnešdami daiktus bei M. K. sudarydama buto panaudos sutartį.
Savavaldžiavimas BK 294 straipsnio prasme,
esant ginčui dėl turto paveldėjimo, galėtų būti konstatuotas tik nustačius, kad
patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų elgesys neatitiko įstatymuose
numatytų konkrečių taisyklių.
Daiktų išnešimas iš buto apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje iš viso nesusijęs su kokiais nors M. K. ir A. K. padarytais
civilinės teisės normų pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas niekaip
neargumentuoja, kodėl dar nepasibaigus civilinio proceso tvarka sprendžiamam
ginčui dėl J. K. turto paveldėjimo I. L. yra laikoma žalą dėl daiktų išnešimo
patyrusiu asmeniu.
Nuosprendyje daroma išvada, kad, sudarant panaudos
sutartį, savavaldžiavimas įvykdytas neteisėtai disponuojant turtu, yra
neteisinga. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties
samprata: „Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis
(panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį
daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas
įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas
atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės“.
Neatlygintinis laikinas nesunaudojamo daikto (buto) perdavimas naudotis ir
valdyti nėra laikytinas savavaldžiavimu, už kurį turi būti traukiama
baudžiamojon atsakomybėn, nes tokios sutarties sudarymu taip pat dar niekaip
nėra padaroma žala asmeniui, siekiančiam pripažinti testamentą negaliojančiu
bei paveldėti butą.
2007 m. kovo 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo
nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti vertinama kaip
vienas iš M. K. ir A. K. kaltę įrodančių įrodymų. Šia nutartimi paskirta
laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas notarei neišduoti M. K. paveldėjimo
teisės liudijimo paveldėjimo byloje iki bus priimtas teismo sprendimas
civilinėje byloje, sudarant panaudos sutartį, nebuvo pažeista. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad 2007 m. kovo 1 d.
nutartimi M. K. uždrausta valdyti, naudotis, disponuoti J. K. nekilnojamu
turtu – tokių draudimų 2007 m. kovo 1 d.
nutartyje nėra.
BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta,
kad „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika
atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
sudėtį“. Nenustačius būtino
nusikalstamos veikos sudėties požymio baudžiamosios atsakomybės klausimas
negali būti sprendžiamas. Padarius išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje
byloje nenustatytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už
savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymų
nustatytą tvarką, netenka prasmės pareiškime dėl baudžiamosios bylos
atnaujinimo keliamų kaltės nebuvimo bei didelės žalos nepadarymo klausimų
nagrinėjimas: nekonstatavus neteisėtų veiksmų padarymo, negali būti svarstomas
ir kaltės klausimas dėl veiksmų, kurių neatitikimas įstatymų nekonstatuotas,
atlikimo.
Žalos padarymo faktas bei jos dydis taip pat gali
būti nustatomi tik prieš tai konstatavus, kad buvo atlikti savavališki veiksmai
BPK 294 straipsnio prasme. Išplėstinė teisėjų kolegija vis dėlto atkreipia
dėmesį, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendyje
padaryta išvada, jog nesurinkti įrodymai apie nukentėjusiosios patirtą žalą,
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo tinkamai paneigta – teismo
išvados apie nustatytą žalą nėra tinkamai pagrįstos išsamia bylos įrodymų
analize.
Paliekant galioti išteisinamąjį Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį nukentėjusiosios prašymas dėl
proceso išlaidų (advokato atstovavimo) atlyginimo atmetamas, nes pagal BPK 106
straipsnį tokios išlaidos gali būti priteisiamos tik iš kaltais pripažintų asmenų.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 455 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir
palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d.
nuosprendį.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda