Civilinė byla Nr. 2A-1006-340/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07321-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14; 121.18; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. kovo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Olgos Kitsos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Jolantos Žilinskienės ieškinį atsakovei Olgai Kitsai dėl teisės į atvaizdą pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-04-17 atsakovės facebook profilyje be ieškovės sutikimo buvo įkelta ieškovės nuotrauka. Nuotraukoje tikrasis ieškovės atvaizdas buvo iškraipytas, nuotrauka apkirpta ir išplatinta. Atsakovė, siekdama paniekinti ieškovę, pašaipiai komentavo nuotrauką: „Į daugybę prašymų-grožėkitės:) tik be viešų komentarų“. Atvaizdas  buvo pašalintas tik 2012-05-02, ieškovės buvusio sutuoktinio – dabartinio atsakovės sutuoktinio Arvydo Žilinsko iniciatyva. Teigė, kad atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė dėl neteisėtai panaudoto jos  atvaizdo, siekiant iš jos pasišaipyti, labai išgyvena, nes apie šią nuotrauką žino ir ją matė ne tik šeimos nariai, draugai, bet verslo partneriai, kolegos jos pavaldiniai. Nurodė, kad po nuotraukos paviešinimo, ją ištiko emocinė depresija, sutriko miegas, pasitikėjimas savimi, sumažėjo darbingumo našumas, bendravimo galimybės.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, 2012 m. pradžioje buvo išvykęs į turistinę kelionę į Kubą, kuriam grįžus jo fotoaparate rado vienintelę nuotrauką, kurioje buvo moters atvaizdas. Norėdama pasidalinti su draugais įspūdžiais apie vyro kelionę į Kubą, atsakovė  savo facebook profilyje patalpino šią nuotrauką, nežinodama, kad nuotraukoje yra ieškovės atvaizdas. Teigė, jog paaiškėjus, kad ji viešojoje erdvėje patalpino nuotrauką su ieškovės atvaizdu, paskambino ieškovei ir atsiprašė, fotonuotrauka iš šios svetainės buvo pašalinta kitą dieną, ji nesiekė pažeminti ieškovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-04 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai  2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2961 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmete.

Nustatė, kad 2012-04-17 atsakovė savo Facebook programoje, be ieškovės sutikimo, įkėlė jos fotonuotrauką  su komentaru: „Į daugybę prašymų-grožėkitės:J) tik be viešų komentarų“. Teismo posėdyje atsakovė pripažino, kad  be ieškovės sutikimo savo Facebook programoje patalpino ieškovės nuotrauką.

Nurodė, jog LR CK 2.22 str. nuostatos numato, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Nurodė, jog nagrinėjamojoje byloje aplinkybė, kad atsakovė neturėjo ieškovės sutikimo naudoti jos atvaizdą viešoje erdvėje, nustatyta. Pažymėjo, kad atsakovės argumentai dėl nežinojimo apie tai, jog į viešąją erdvę įkelia ieškovės nuotrauką, nėra svarbūs. Sprendė, kad atsakovė, kaip protingas, išsilavinęs asmuo, panaudodama nuotrauką iš šeimos fotoaparato, kurį jos vyras buvo išsivežęs į kelionę,  turėjo aiškintis, kieno šis atvaizdas ir ar galima jį demonstruoti be šio atvaizdo savininko sutikimo, nepažeidžiant šio asmens interesų į privatumą. Konstatavo, kad atsakovė  savo veiksmais pažeidė  privataus gyvenimo apsaugą reglamentuojančias teisės normas, todėl jai kyla atsakomybė atlyginti ieškovei padarytą žalą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – atsakovės laiškų ieškovei turinio, kuriuose atsakovė pabrėžė savo, kaip jauno žmogaus pirmenybę prieš atsakovę,  sprendė, jog atsakovė žinojo ieškovės amžių, jos išvaizdą, todėl prierašas „Į daugybę prašymų-grožėkitės:J) tik be viešų komentarų“ po ieškovės atvaizdu vertintinas kaip pašiepiantis ieškovę. Nurodė, kad iš byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų, darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad jos atvaizdo išviešinimo viešoje erdvėje laikotarpiu, ieškovė išgyveno stresą, jos sveikata pašlijo, šias aplinkybes patvirtino  byloje apklausti liudytojai. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendė, jog ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo yra pagrindas tenkinti iš dalies, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.   

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nurodo, jog ieškovė nepaisė teismo nustatyto ieškinio trūkumų šalinimo termino –įpareigota pateikti ieškinio vertimą į rusų kalbą iki 2012-12-27, šį įpareigojimą įvykdė tik tik 2013-01-04. Nepaisant to, kad buvo praleistas nustatytas terminas trūkumams pašalinti, kurio ieškovė neprašė atnaujinti ar pratęsti, teismas tęsė bylos nagrinėjimą, neatsižvelgdamas į tai, kad pateiktas ieškinio vertimas neatitiko byloje esančio ieškinio teksto.
2. Teigia, jog pirmos instancijos teismas be pagrindo liudytoju apklausė Arvydą Žilinską, nors nei CPK, nei kiti įstatymai nenumato teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus.
3. Ieškovės pateikta medicininė pažyma greičiau paneigia, nei įrodo, kad atsakovės veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala, nes minėta pažyma tik patvirtina, kad ieškovė mėnesį prieš nuotraukos patalpinimą į viešą erdvę turėjo problemų – įtemptų situacijų, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymi, jog medicininėje pažymoje nurodyta, jog ieškovei buvo paskirti vaistai, tačiau teismo posėdžio metu ji vaistų pavadinimo negalėjo nurodyti. Pažymi ir tai, kad byloje apklausti liudytojai – žentas bei bendradarbė, yra artimai susiję su ieškove. Nurodė, kad ieškovės paaiškinimai nesutampa su liudytoju parodymais dėl ieškovės sužinojimo apie viešoje erdvėje patalpintą jos nuotrauką momento.
4. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad tam tikrą laikotarpį ieškovė negalėjo bendrauti su bendradarbiais ir verslo partneriais, tačiau nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis nustatė tokią aplinkybę. Vien liudytojos M. Šmidaitės, kuri yra artima ieškovės draugė, parodymai šiuo atveju vertintini kritiškai.
5. Teigia, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, nustatė akivaizdžiai per didelį neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į apeliantės turtinę padėtį, t.y. jog jai, gaunančiai 1 380 Lt darbo užmokesčio, auginančiai mažametį vaiką, 2 000 Lt žalos atlyginimo suma yra didelė.
6. Nurodo, jog ieškovės nuotrauka atsakovės šeimai priklausančiame fotoaparate atsirado neatsitiktinai, o dėl pačios ieškovės veiksmų. Pažymi, jog ieškovė nesiėmė jokių priemonių, kad nuotraukos skelbimas būtų nutrauktas, vietoj to, pasinaudodama situacija, jau 2012-05-09 ar netgi anksčiau parengė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
7. Nurodo, jog ieškinį tenkinęs iš dalies, pirmos instancijos teismas atsakovei iš ieškovės nepriteisė jokių bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, jog priteisdamas bylinėjimosi išlaidas ieškovei, teismas nesilaikė CPK 93 str. 2 d. reikalavimų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikritimus apeliaciniam skundui:

1. Faktas, kad atsakovė naudojo ieškovės nuotrauką ją viešindamas be ieškovės sutikimo yra pagrindinė ir esminė sąlyga atsakovės atsakomybei atsirasi, tuo tarpu pažeidus teisę į atvaizdą, fizinis asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Pažymi, jog šiuo atveju kaltė yra preziumuojama, todėl pareigą ją paneigti turi atsakovė.
2. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimu – teisės į atvaizdą ir privatų gyvenimą pažeidimu, paviešinant iškraipytą ieškovės atvaizdą.
3. Iki momento, kol pamatė viešinamą, savo atvaizdą negatyviai parodančią nuotrauką, sveikata nesiskundė ir panašių sveikatos sutrikimų neturėjo. Pažymi, jog nerimą, miego stygių, susijusius su stresu ir įtampa, nustatė gydytojas, diagnozė buvo pagrįsta objektyviu paciento būklės vertinimu ir pagrįsta gydytojo specialisto kompetencija. Nurodo, jog vadovauja dideliam ratui darbuotojų, yra reprezentatyvi darbdavio atstovė, todėl neigiama įtaka jos darbui, bendravimui su verslo partneriais, darbuotojais, akivaizdi.
4. Apeliantė, nurodydama pirmos instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimu, nenurodė, kaip minėti pažeidimai susiję su teismo sprendimo teisėtumu. Apeliantės išdėstyti argumentai dėl teismo noro liudytoju apklausti A. Žilinską, pavėluoto ieškinio vertimo pateikimo yra teisiškai nereikšmingi.
5. Teismo sprendimas priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas teismų praktika, bendraisiais teisės ir civilinės teisės principais, taip pat atsižvelgiant į šalių elgesį nagrinėjant bylą teisme. Anot ieškovės, atsakovė piktnaudžiaudama savo teisėmis, vilkino bylos nagrinėjimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė socialiniame tinklapyje facebook savo profilio paskyroje be ieškovės sutikimo patalpino ieškovės nuotrauką, po kuria atsakovė pakomentavo: „Į daugybę prašymų – grožėkitės:) tik be viešų komentarų“. Ieškovė teigė, jog nuotraukoje tikrasis jos atvaizdas buvo iškraipytas, nuotrauka apkirpta ir išplatinta, toks ieškovės atvaizdas buvo viešai prieinamas ir matomas beveik mėnesį. Dėl tokių neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais, anot ieškovės pastaroji siekė ją pažeminti, ieškovė patyrė dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, šis įvykis paveikė jos darbinius santykius. Neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt suma. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės neteisėtus veiksmus be ieškovės sutikimo patalpinant jos nuotrauką į internetinę svetainę, įvertinęs tokių atsakovės veiksmų tikslą bei dėl to kilusius padarinius ieškovei, priteisė jai 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Nesutikdama su tokia pirmos instancijos teismo pozicija apeliantė nurodo argumentus, susijusius su pirmos instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais, netinkamai atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimais.

Atmestinas apeliantės argumentas dėl pirmos instancijos teismo netinkamai pritaikytų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. Anot apeliantės, šiuo atveju teismui neužteko nustatyti vien neteisėtus veiksmus, buvo būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – kaltę, žalos faktą bei priežastinį ryšį. Pažymėtina, jog asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė (CK 1.114 straipsnis). Galiojančio CK 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta būtina sąlyga kitiems asmenims naudotis konkretaus fizinio asmens atvaizdu – tam būtinas to fizinio asmens sutikimas tiek jį fotografuojant, tiek jo nuotrauką, portretą ar kitokį atvaizdą atgaminant, parduodant, demonstruojant ar spausdinant. Šioje teisės normoje nustatyti asmens atvaizdo naudojimo būdai neabejotinai apima ir nuotraukos, kurioje yra asmens atvaizdas, paviešinimą interneto puslapyje. CK 2.22 str. 3 d. reglamentuoja, jog fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog neturtinė žala yra sietina su visomis civilinės atsakomybės sąlygomis, tačiau pažymėtina, jog nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus – ieškovės nuotraukos be jos sutikimo paviešinimą interneto puslapyje, atsakovės kaltė preziumuotina, tuo tarpu pareiga ją paneigti teko pačiai atsakovei (b.l.6.248 str. 1 d.). Kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų, apeliacinio skundo argumentų, tiek neteisėtų veiksmų, tiek ir savo valios neteisėtų veiksmų atlikimo metu apeliantė neneigia ir iš esmės nesutinka su dėl ieškovės nurodytos jai atsiradusios žalos ir priežastinio ryšio. Anot apeliantės, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į liudytojų parodymų prieštaravimus, neatitikimus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės dėl jos veiksmų išgyveno stresą, jos sveika pašlijo.

Pagal CK 2.22 straipsnyje nustatytą reglamentavimą atsakingas už asmens teisės į atvaizdą pažeidimą yra asmuo, kuris atliko neteisėtus veiksmus: panaudojo asmens atvaizdą be jo sutikimo arba neleistinu būdu.

Sutiktina, kad vien tik nuotraukos įdėjimas interneto erdvėje nebūtų sukėlęs tokių pasekmių kaip garbės ir orumo pažeminimas, jei ne T. Ž. šalia nuotraukos parašyti komentarai, kurie buvo susiję ir su asmeniniu gyvenimu, ir su apeliantų dalykine veikla, juolab kad minėta nuotrauka ir komentarai, nurodant tiksliai pareigas ir pavardes, apie apeliantų asmeninį gyvenimą buvo publikuojami viešai interneto erdvėje, todėl buvo matomi visiems asmenims, kurie tiek internetinėje erdvėje, tiek darbo aplinkoje pareiškė nuomonę, dėl to negalima nesutikti su tuo, kad apeliantai patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų (CPK 12 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kompensuotinos neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti reikšminga įvertinti ir paties nukentėjusiojo kaltę ir prisidėjimą prie žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos dydis gali būti mažinamas tik jei žala atsiranda dėl nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau nukentėjusiojo kaltė, priešingai žalą padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti žalą padaręs asmuo. Kasatorės pateikti argumentai dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo vykdant darbines funkcijas, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti,

Kasatorė nurodo, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, neanalizavo atsakovės finansinės būklės, finansavimo šaltinių, turimo turto ir lėšų, darbuotojų kiekio, įsipareigojimų ir pan., t. y. neatsižvelgė į kasatorės turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, o šiuo atveju, kasatorė neteikė jokių įrodymų apie savo sunkią turtinę padėtį bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl ir kasacinis teismas atsižvelgti į šias aplinkybes neturi teisinio pagrindo.

Visiems žinoma aplinkybė, kad „Facebook“ svetainėje sukurto profilio autorius turi galimybę nuotraukas ar kitą informaciją rodyti (skleisti) neribotam žmonių ratui arba pažymėtam draugų ratui, ar kitiems autoriaus nurodytiems asmenims. Tokiu būdu apylinkės teismas negalėjo konstatuoti, kad teisės pažeidimas nutrauktas, nes tam nėra faktinių duomenų (CPK 178 straipsnis).

Kalbant apie CK 6.250 straipsnio taikymą ir neturtinės žalos priteisimą, pažymėtina, jog neturtinė žala, kaip jau minėta, taip pat yra sietina su visomis civilinės atsakomybės sąlygomis (taigi ir pačios žalos buvimu). Visgi žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, ir jos įrodinėjimas, šiuo atveju turi savitą specifiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Ž. v. SP UAB “Vilniaus troleibusai” ir kt., bylos Nr. 3K-3-371/2003 (nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 19, psl. 93-101) išaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanomai teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kita vertus, įrodinėjant patirtą neturtinę žalą, svarbu turėti omenyje tai, jog šiuo atveju, inter alia yra kalbama ir apie konkretaus žmogaus vidinę subjektyvią būseną, kurią jis išgyvena dėl patirto jo teisių pažeidimo. Tai būtina turėti omenyje vertinant padarytą neturtinę žalą visų aplinkybių kontekste. Bandymas vertinti ir analizuoti kito asmens vidinę būseną, jo vidinius išgyvenimus, kaip nors hipotetiškai lyginti juos su galimais kitų asmenų išgyvenimais tokioje pat situacijoje, būtų neetiškas ir nekorektiškas. Kita vertus, konkrečioje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumos kontekste gali būti ir tam tikri objektyvūs faktoriai, jau patys savaime bylojantys apie asmeniui padarytą neturtinę žalą, ką pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamojo sprendimo motyvuose nors ir nurodydamas, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų dėl jai padarytos žalos, tačiau, kaip matyti iš procesinio dokumento turinio visumos, spręsdamas dėl konkrečios priteistinos neturtinės žalos dydžio, savo išvadą motyvavo, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas šiuo atveju neteisingai išaiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, juo labiau, kad didžioji dalis kasacinio skundo argumentų šiuo aspektu yra susiję būtent su faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ieškovės vidinė būsena bei vidiniai išgyvenimai atsakovui publikavus ginčo fotonuotrauką, matyti tiek iš bylos nagrinėjimo eigoje jos pačios pateiktų paaiškinimų, tiek ir iš liudytojų parodymų (b.l. 14-15, 17-18, 22, 39, 41, 42, 59, kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas siekė 21 018,57 Lt skolos už suteiktas prekes, kurias tiekė atsakovui 2011-02-10 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, priteisimo. Sutarties 5.1 p. numatė, jog atsakovas už prekes privalo atsiskaityti per 30 dienų nuo sąskaitos – faktūros išrašymo dienos. Ieškovas nurodė pateikęs atsakovui PVM sąskaitas – faktūras, kurios buvo atsakovo pasirašytos, pretenzijų dėl prekių kokybės Sutartyje nustatytu terminu atsakovas nepareiškė, todėl turi pareigą atsiskaityti su suteiktas prekes, tačiau jos nevykdo. Taip pat reikalavo Sutarties 8.3 p. nustatyto 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos – iš viso 5 161,27 Lt delspinigių. Pirmos instancijos teismas į bylą ieškovo pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų pagrindu sprendė, kad ieškovas savo reikalavimus įrodė, todėl ieškinį tenkino. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais dėl PVM sąskaitų – faktūrų pasirašymo neįgaliotų asmenų, netinkamu pirmos instancijos teismo materialinių teisės normų, reglamentuojančių per atstovą sudaryto sandorio pasekmes bei netesybų priteisimą, taikymu.

Apeliantas nurodo, jog 2011-02-09 buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriame konkrečiai nurodyti atsakovo darbuotojai, turintys įgaliojimus atlikti įmonės vardu visus veiksmus, susijusius su prekių atsiėmimu iš ieškovo. Kadangi dalis ieškovo pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų buvo pasirašytos ne minėtame įgaliojime nurodytų asmenų, teigia, jog ieškovas neįrodė, kad prekės buvo įteiktos tinkamai įgaliotiems asmenims.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo – pardavimo sutartis yra dvišalė sutartis, kuria viena šalis įsipareigoja perduoti prekę kitai šaliai, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą sumą (CK 6.305 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju šalys 2011-02-10 sutartimi susitarė, jog už ieškovo pateiktas prekes atsakovas atsiskaitys per 30 dienų nuo sąskaitos – faktūros išrašymo dienos (Sutarties 5.1 p.). Nors apeliantas teigia, jog pasirašyti ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, 2011-02-09 įgaliojimu įgaliojo konkrečius bendrovės darbuotojus, tuo tarpu dalis minėtų dokumentų buvo pasirašyti asmenų, neturinčių įgaliojimų veikti atsakovo vardu, tačiau ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pareigos mokėti už jam suteiktas prekes nepaneigia. Pažymėtina, jog minėta šalių sutarties nuostata, atsakovo pareigą, sumokėti už pateiktas prekes, siejo su ieškovo išrašyta PVM sąskaitos – faktūra, kurią prekių priėmimo – perdavimo metu turėjo pasirašyti ir atsakovas, tačiau įpareigojimo minėtą dokumentą pasirašyti konkretiems atsakovo darbuotojams sutartis nenumatė, todėl ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog teikiant prekes atsakovui, jas gali priimti ne tik 2011-02-09 įgaliojime nurodyti, bet ir kiti atsakovo darbuotojai. Tuo labiau, kad prekių priėmimas, kaip nurodė ieškovas vyko įvairiai – dalis prekių buvo atsiimama iš ieškovo parduotuvių atsakovo darbuotojų, kita dalis – vežama į atsakovo nurodomus objektus (b.l.141, 1 t.). Šios aplinkybės pastarasis neginčijo. Ir nors apeliaciniame skunde teigia, jog galimai ieškovo teiktas prekes priėmė asmenys, kurie iš viso nebuvo bendrovės darbuotojai, tačiau kaip nustatė pirmos instancijos teismas iš byloje esančių PVM sąskaitų – faktūrų, visi minėtus dokumentus pasirašę asmenys buvo atsakovo darbuotojai, tik dalis jų nebuvo įvardinti 2011-02-09 atsakovo išduotame įgaliojime. Atsižvelgiant į tai, jog prekes iš ieškovo laikotarpiu nuo 2011-09-30 iki 2011-12-06 (b.l.48-96, 1 t.) priiminėjo atsakovo darbuotojai, kurių dalis nors ir nebuvo paminėti 2011-02-09 įgaliojime, tačiau jie kaip darbuotojai atliko darbdavio jiems nustatytas funkcijas, veikė jo vardu ir interesais, laikytina, jog darbdaviui, t.y. atsakovui, buvo žinoma apie tokiu būdu, t.y. kitų, nei 2011-02-09 įgaliojime nurodyti, darbuotojų priimamas prekes iš ieškovo. Tuo tarpu pretenzijų, susijusių su prekių netinkamu pristatymu, prekių kokybe, kiekiu ar kitais trūkumais per minėtą šalių pirkimo – pardavimo teisinių santykių laikotarpį atsakovas nepareiškė. Kolegijos manymu, vertinant ieškovo pateiktus įrodymus – PVM sąskaitas – faktūras, pasirašytas atsakovo darbuotojų, pastarojo pozicijos dėl jam kylančios pareigos mokėti už suteiktas prekes kontekste, atsižvelgiant į jo pasyvų elgesį teigiant, jog ieškovas netinkamai teikė prekes, atsakovas negali būti laikomas sąžininga sutarties šalimi. Pažymėtina, jog sąžiningumo principas yra vienas iš esminių Civiliniame kodekse numatytų principų, kurio privalo laikytis civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas (CK 1.5 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina atsakovo pareigą atsiskaityti už suteiktas prekes, tuo tarpu pastarasis šios pareigos nepaneigė.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog pirmos instancijos teismas pažeidė CK 2.133 str. 6 d. reikalavimus, nes byloje nėra įrodymų, iš kurių matytųsi, kad atsakovas būtų pritaręs prekių priėmimui tais atvejais, kai sąskaitas pasirašė neįgalioti bendrovės darbuotojai, ar asmenys, kurie iš viso nebuvo bendrovės darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju minėta teisės norma netaikytina, kadangi susiklosčiusi teisinė situacija vertintina kaip numanomas atstovavimas, t.y. atsakovo darbuotojai, nenurodyti 2011-02-09 įgaliojime, pasirašydami PVM sąskaitas – faktūras savo elgesiu davė rimtą pagrindą ieškovui manyti, kad šiuos asmenis atsakovas paskyrė savo atstovais, todėl tokių asmenų atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam (CK 2.133 str.2 d.). Taigi ieškovas pagrįstai manė, jog sandorį sudaro su atsakovo įgaliotu atstovu, todėl CK 2.133 str. nustatytos pareigos per nustatytą terminą gauti atsakovo sandorio patvirtinimą ieškovas neturėjo. Tuo labiau, jog atsakovas per visą prekių teikimo laiką jokių pretenzijų dėl netinkamo prekių pristatymo, jų trūkumų ieškovui nereiškė. Apelianto argumentas, jog ieškovo pateiktas PVM sąskaitas – faktūras galimai pasirašė ne atsakovo darbuotojai atmestinas byloje esančių įrodymų pagrindu.

Apeliaciniame skunde keliamas ir priteistų delspinigių dydžio klausimas. Pažymėtina, jog argumentų dėl šalių sutartyje nustatyto delspinigių dydžio atsakovas pirmos instancijos teismui nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo juos vertinti ir dėl jų pasisakyti. Pažymėtina tik tai, jog šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolius. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutartinių netesybų sumažinimo neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Ir priešingai, nei teigia apeliantas, įstatymas ir teismų praktika nenumato įprastinio protingo dydžio delspinigių – 0,02 proc. už pradelstą dieną, kas atitiktų įstatyminių palūkanų dydį.

Nors šalys turi teisę susitarti dėl netesybų dydžio, o sutartos netesybos laikomos minimaliais kreditoriais nuostoliais, kurių skolininkui pažeidus prievolę nereikia įrodinėti, tai neatleidžia teismo nuo pareigos užtikrinti, kad prašomos priteisti netesybos nebūtų neprotingai didelės (CK 6.258 str. 3 d.). Kita vertus, skundžiamame teismo sprendime pirmos instancijos teismas konstatavo atsakovo netinkamą Sutarties vykdymą – vėlavimą atsiskaityti už pristatytas prekes, tuo tarpu Sutarties 7.1 p. numatė 0, 5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos, todėl pirmos instancijos teismas priteisė  ieškovo paskaičiuotus 3 228, 69 Lt sumos delspinigius. Taigi pirmos instancijos teismas iš esmės spendimo dalį dėl delspinigių dydžio grindė Sutarties nuostatomis. Nagrinėjamoje byloje abi nuomos sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, t. y. sutarties sąlygos parinktos laisva valia, per derybas; abu galėjo numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Pažymėtina, jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, todėl minėta teismo pareiga vertinti prašomų priteisti netesybų dydį kyla tik tuomet, kai sutartos netesybos yra akivaizdžiai per didelės. Nagrinėjamu gi atveju, ieškovas reiškė reikalavimą dėl 3 228,69 Lt delspinigių sumos priteisimo, kuri palyginus ją su ieškovo reikalaujamo pagrindinio įsiskolinimo suma - 20 460, 95 Lt, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina neprotingai didele. Duomenų, kad atsakovas padengtų dalį skolos, byloje nėra, prievolė nevykdoma nuo 2012 m. spalio mėnesio. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl teismo priteistų delspinigių suma yra neprotingai didelė atsakovui, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams ir leidžia ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                                                                  Neringa Švedienė

                                                                                                                              Vytautas Zelianka

                                                                                                                              Tatjana Žukauskienė