Baudžiamoji byla Nr. 1-21-491/2021

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00521-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos : 

4.6.1., 20.1.1., 20.15., 27.1., 2.3.6.4.5. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 8 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas), Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant :

prokurorui Dariui Jakučiui,

nukentėjusiems M. G., S. V., L. S.,

nukentėjusiųjų L. ir D. S. atstovei advokatei N. G.,

kaltinamajai N. V.,

jos gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 245 str., 140 str. 1 d., 231 str. 1d., 286 str.

Teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą

nustatė:

Kaltinamoji N. V. :

1) būdama mažametės D. S. (K.), gimusios (duomenys neskelbtini), globėja, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jos gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S., kad šis teismo sprendimas dėl įpareigojimo perduoti vaiką turi būti vykdomas skubiai bei ji įpareigota nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ne vėliau kaip keturioliktą dieną perduoti D. S. (K.) motinai, per teismo nustatytą terminą iki 2011-12-30 šios teismo sprendimo dalies  neįvykdė, D. S. (K.) motinai L. S. neperdavė iki 2012-05-17, kol D. S. (K.) motinai L. S. buvo perduota priverstinai;

2) 2012-05-17, laikotarpiu nuo 6.30 iki 7.20 val., (duomenys neskelbtini), jos tėvų L. ir V. A. K. gyvenamajame name, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. S. (K.) gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S. ir kad ji įpareigota perduoti vaiką motinai, kad 2012-03-22 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) leista prievarta (pašalinant kliūtis) paimti D. S. (K.) iš jos buvimo vietos ir perduoti mergaitę motinai, aktyviais veiksmais trukdė antstolei S. V. vykdyti teismo sprendimą, nežymiai sužalojo L. S. bei panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent : antstolei S. V. kartu su Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėmis G. D. bei E. T. atvykus prie namo vykdyti teismo sprendimą ir perduoti vaiką motinai, antstolei S. V. kelis kartus reikalaujant atidaryti užrakintas namo duris, šio reikalavimo nevykdė, namo durų, kurios iš vidaus buvo užremtos medine lenta, neatidarė, lentos nepašalino ir taip užkirto kelią antstolei patekti į namo vidų; po to, antstolei S. V. priėjus prie namo vitrininio lango bei durų ir pakartotinai kelis kartus pareikalavus įleisti ją į vidų, ji durų neatidarė; po to, antstolei S. V. su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų ir nurodžius N. V. perduoti vaiką, šio teisėto jos reikalavimo ji nevykdė – sėdėjo ant kėdės apkabinusi mergaitę ir šaukdama reikalavo jos neliesti, taip kliudydama Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėms vaiką paimti bei perduoti išieškotojai L. S.; antstolės S. V. nurodymu policijos pareigūnams M. G. bei E. S. pradėjus šalinti kliūtį, t. y. kambaryje priėjus prie ant kėdės sėdėjusios ir savo rankomis mažametę D. S. (K.) apglėbusios N. V., M. G. paėmus už N. V. dešinės rankos riešo bei alkūnės sąnarių ir laikant jos dešinę ranką, E. S. tuo metu ir tokiu pat būdu laikant N. V. kairę ranką, kad vaiko motina L. S. galėtų atitraukti nuo jos savo dukrą, ji, priešindamasi vaiko paėmimui tyčia keturis kartus spyrė L. S. į pilvą ir kojas, padarydama jai poodines kraujosruvas kairės šlaunies ir blauzdos, priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o L. S. paėmus mergaitę nuo N. V. kelių ir išėjus iš namo, ji atsistojusi nuo kėdės ištraukė E. S. laikytą kairę ranką ir kumščiu tris kartus sudavė jos dešinę ranką laikiusiam M. G. į dešinę galvos pusę ir veidą, taip jam sukeldama fizinį skausmą.

Įrodymai

Kaltinamoji N. V. neigė savo kaltę dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, išskyrus tai, kad M. G. 2012-05-17 ji galėjo suduoti ir keletą kartų, tačiau padarė tai ne tyčia, o būdama streso būsenoje. Ji parodė, kad 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimo įvykdyti nebuvo įmanoma, nes D. nėjo gyventi pas motiną L. S. Be to, teismo sprendime buvo numatyta, kad L. S. turi su mergaite bendrauti tam tikrą kiekį kartų ir tam tikrą valandų skaičių, tačiau L. S. tos sprendimo dalies neįvykdė. Ji pati perduoti vaiko negalėjo, nes nenorėjo prieš vaiką naudoti prievartos. Ji bandė su D. kalbėti, bet mergaitė kategoriškai atsisakė eiti gyventi su motina. Ji sudarė visas sąlygas L. S. dukrą pasiimti pačiai, leido joms bendrauti. Bet kodėl L. S. jos nepasiėmė, ji nežino. Apie 2012-03-23 vaiko ėmimą jos niekas neinformavo, ji nežinojo, kad L. S. savo dukrą bandys išsivesti prievarta. Už šio sprendimo nevykdymą L. S. ji sumokėjo lyg ir 28000 litų, vienu kartu pinigus pervedė į L. S. sąskaitą. Sprendimą skirti D. mokymąsi namuose priėmė ne ji, o mokykla, šio sprendimo motyvai jai nežinomi. L. S. bendravimo su dukra vietos ji nekeitė. 2012-03-23 D. apdraskė S., nepavykus prievarta pasiimti dukters. Teismo 2012-03-22 nutartyje buvo nurodyta nenaudoti jėgos, tai galiojo ir jai, todėl ji negalėjo prievarta dukterėčios išmesti į gatvę. Nemano, jog šis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimas buvo teisingas, nes nebuvo atsižvelgta į vaiko nuomonę, nebuvo baigta pedofilijos byla. L. S. tėvai meluoja, nes mergaitei ji sudarė pačias geriausias sąlygas, ja rūpinosi kaip ir savo sūnumi. Ji niekuomet nedarė įtakos mergaitės elgesiui, viską darė taip, kaip priklauso globėjai, nes kitaip globa tiesiog būtų buvusi nepratęsta. N. V. atkreipė dėmesį, kad dėl piktnaudžiavimo globėjos teisėmis JAV nedavė susitikimo ją teisti, todėl ši kaltinimo dalis yra nepagrįsta. O dėl įvykio 2012-05-17, tai viskas matyti iš vaizdo įrašų, tarp jų – ir iš jos pateikto įrašo. Matyti, kad ji durų nerakino, keletą kartų prašė duris atidaryti, bet jos niekas neklausė, ji nenaudojo prieš vaiką jėgos, o L. S. įėjo į kambarį ir mergaitę paėmė prievarta. L. S. ji nespyrė ir jos negalėjo sužaloti. Veiksmų prieš M. G. nepamena, nes buvo šoko būsenos. Galėjo jam suduoti net ir kelis smūgius. Be to, pats M. G. ją buvo sužalojęs, kas matyti iš jos pateiktos medicininės pažymos. Įvykio metu ji buvo kambaryje, namo viduje. Jokio tikslo nebuvo atvesti vaiką prie durų, nepamena, ar ji tai padarė. D. visą laiką buvo su ja, sėdėjo ant kelių, verkė, todėl jos gailėdama ji nesijudino, bet prašė atidaryti duris. Kiek pamena, kažkas iš viduje buvusių žmonių išsivežė raktą, nes tėvams reikėjo keisti spyną. D. buvo baisiame šoke, ji nenorėjo eiti pas L. S., ji mergaitę ramino. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pačios mergaitę traumavo, bandė ją liesti, bandė lyg tempti, visa tai situaciją padarė dar bjauresne. Vaiko paėmimo metu ji buvo globėja. Tik po įvykio namuose ji rado savivaldybės administracijos sprendimą panaikinti jai D. K. globą. Su civiliniais ieškiniais nesutinka, nes jie nepagrįsti. S. V. ieškinys yra patenkintas kitoje byloje, kurioje JAV nesutiko jos teisti. Iš jos buvo išieškotos vykdymo išlaidos. Be to, S. V. ir L. S. ji yra atlyginusi dalį žalos, sumų nepamena. Šios bylos procesą sieja su jos politine veikla.

Nukentėjusysis M. G. parodė, kad 2012-05-17 jis dalyvavo policijos operacijoje, kurios tikslas buvo teismo sprendimo perduoti vaiką D. S. (K.), mamai L. S. įvykdymas. Jis buvo kliūčių šalinimo grupės pareigūnas. Po instruktažo, kuris vyko prieš 6 val. ryto, nuvyko į (duomenys neskelbtini) g. Instruktažo metu buvo akcentuota, kad negalima vartoti jokios prievartos prieš mergaitę. Įvykio vietoje – namo kieme buvo minia žmonių, kurie stovėjo gyvai aptvėrę priėjimą prie namo. Pareigūnai vykdė antstolės S. V. nurodymus šalinti kliūtis, trukdančias įvykdyti teismo sprendimą: patraukti žmones, atrakinti kiemo vartus, ir pan. Prasibrovus prie namo, bandė patekti per užrakintas duris, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai jas pjovė. Įėjus pro jas nebuvo galima patekti į kambarį, kur buvo vaikas ir kiti asmenys, nes durys buvo kažkuo užremtos. Matė, kaip mergaitė stovėjo kambaryje, prieš vitrininį langą, girdėjo, kaip S. V. garsiai šaukė patraukti vaiką, jo netraumuoti. Buvo priimtas sprendimas patekti per vitrinines duris iš kiemo, priešgaisrinės tarnybos pareigūnai bandė jas atidaryti, pjovė lankstus, laužė, ilgai nesisekė, kol sudaužius stiklą durys buvo atidarytos. Patekus į kambarį antstolė vėl pareikalavo pašalinius asmenis patraukti iš kambario prieš tai informavusi, kad vykdomas teismo sprendimo. Kambaryje buvę asmenys – įsidėmėjo N. V. tėvus, A. S., Va. – geruoju nenorėjo išeiti, jie buvo išvesti. Galiausiai liko N. V. su mergaite. Ji sėdėjo N. V. ant kelių, N. V. buvo rankomis apkabinusi mergaitę per juosmenį, vaikas ranką buvo padėjęs jai ant kaklo. N. V. geranoriškai neketino vaiko perduoti. Antstolė nuolat kartojo, kad vykdomas teismo sprendimas, bandė ją įkalbėti geranoriškai perduoti vaiką, pokalbyje įtikinėjant N. V. jau dalyvavo ir psichologai, ir vaiko teisių apsaugos specialistai. Galų gale S. V. kreipėsi į jiems vadovavusį R. O., kuris jiems nurodė pašalinti kliūtį, t. y. N. V. Žinojo, kad ji teisėja, bet konkrečių nurodymų, kaip prieš ją veikti, nebuvo duota. Jis ją vertino kaip kliūtį, kaire ranka paėmė N. V. už riešo, dešine – už alkūnės ir prispaudė ranką prie savęs, kad ji negalėtų judėti. Jos rankos, peties jis nelaužė. Jo kolega St. buvo N. V. iš kitos pusės. N. V. bandė ištrūkti, traukė rankas, pradėjo šaukti „išgamos“, „žertvos“, vadino kitokiais negražiais apibūdinimais. Mergaitės elgesio, reakcijos neįsidėmėjo, nes laikydamas N. V. ranką buvo nusukęs galvą nuo jos, paties vaiko paėmimo momento taip pat nematė. L. S. paėmus mergaitę, jis atsistojo, paleido N. V. ranką ir pajuto 2 smūgius į savo dešinį skruostą. Jam sudavė N. V. Pasakė jai, kad be reikalo taip padarė. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą pamatė, kad buvo 3 smūgiai, iš kurių vieno jis išvengė. Po smūgių pajuto fizinį skausmą, skaudėjo skruostą šalia akies, todėl tą pačią dieną nuvyko į (duomenys neskelbtini) klinikas, kur jam buvo išrašytas nedarbingumas, gal „Nimezilis“, gydytojai patarė dėti šaltį. Kitą dieną pamatęs, kad kraujosruvų nėra, skausmas praėjo, uždarė nedarbingumą. Reiškia 2000 Eur civilinį ieškinį, nes po jam suduotų smūgių juto fizinį skausmą, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų tiek tuo momentu, tiek dėl N. V. pasisakymų jau po įvykio. Ji nesigailėjo, per TV laidas apie jį buvo skleidžiami melagingi duomenys, ėmė bijoti dėl savo šeimos, nes buvo atskleisti šeimos duomenys, pergyveno dėl artimųjų saugumo, nerimavo, jog jie gali būti persekiojami. Nuo (duomenys neskelbtini) m. dirba policijoje, ir per tuos metus tai buvo pirmas kartas, kai jam taip buvo suduoti smūgiai. Stresą jautė ilgai, dėl jo į gydytojus nesikreipė.

Nukentėjusioji S. V. parodė, kad jos kaip antstolės kontorai 2011-12-21 buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojantis atsakovę N. V. perduoti D. S. (K.) jos motinai L. S. Sprendimo dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nukreipta vykdyti skubiai, nustatant sprendimo vykdymo tvarką ir terminą: nuo teismo sprendimo priėmimo dienos kasdien rengiant L. S. ir D. S. (K.) susitikimus, kurių trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų iki bus pasiekta 6 val. susitikimų trukmė. Sprendimas turėjo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 14 dienų – iki 2011-12-30. L. S. ir jos dukters susitikimus ir vaiko perdavimą organizuoti buvo įpareigoti (duomenys neskelbtini) miesto ir (duomenys neskelbtini) rajono vaiko teisių apsaugos skyriai. Vykdomasis raštas buvo priimtas vykdyti nenustačius jokių kliūčių. 2011-12-23 ji priėmė patvarkymą dėl teismo sprendimo vykdymo, kuriame buvo nurodyta N. V. laikytis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendime nurodytos rengiamų susitikimų tvarkos bei (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyrių 2011-12-22 sudaryto motinos ir vaiko bendravimo tvarkos grafiko. Patvarkymai buvo išsiųsti visoms proceso šalims. 2011-12-27 Vaiko teisių tarnybos pranešė, kad N. V. buvo įpareigota perduoti D. L. S. 2011-12-30 12 val. (duomenys neskelbtini) mokykloje. Jai, jos padėjėjoms, vaiko teisių specialistams atvykus į mokyklą nei N. V., nei D. S. (K.) mokykloje nebuvo – mergaitė buvo paimta iš pamokų ir daugiau mokyklos nebelankė, vaiko perdavimas neįvyko. 2011-12-28 jos kontoroje buvo gautas pakartotinis Vaiko teisių apsaugos tarnybos raštas dėl vaiko ir motinos bendravimo, kuriuo globėja N. V. įpareigojama užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, parengti D. S. (K.) susitikimams su motina ir užtikrinti mergaitės pristatymą į numatytą bendravimo vietą. Šio reikalavimo kaltinamoji niekada nevykdė, teikė įvairiausius skundus, nušalinimus, bet visos institucijos jos prašymų netenkino. Buvo priimtas patvarkymas, kad mergaitę reikia perduoti (duomenys neskelbtini) AVPK patalpose 2012-01-10 14 val., bet tas perdavimas taip pat neįvyko, nes kaltinamoji mergaitės nepristatė. 2012-03-23 taip pat buvo bandoma įvykdyti teismo sprendimą, tačiau ir tai nepavyko dėl (duomenys neskelbtini) buvusių senelių K., A. S. kaltės, kurie aktyviai pasipriešino. Perdavimas buvo nutrauktas siekiant nesužaloti, netraumuoti vaiko. 2012-04-18 N. V. pasirašytinai dar kartą buvo įteiktas patvarkymas perduoti dukrą L. S., tačiau ji gera valia šio patvarkymo eilinį kartą neįvykdė. Todėl buvo nuspręsta teismo sprendimą vykdyti priverstinai. Teismo sprendimą dėl perdavimo vykdymo prievarta ji gavo 2012-03-22, tai buvo nuspręsta (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Buvo parengti keli sprendimo įvykdymo planai, jie buvo suderinti su policijos tarnybomis, vaiko teisių specialistais, psichologais. 2012-05-17 ryte ji atvyko į (duomenys neskelbtini), kur buvo mergaitė. Iki namo nebuvo galima privažiuoti, nes gatvė buvo užstatyta susirinkusių žmonių automobiliais, todėl iki (duomenys neskelbtini) ėjo pėsčiomis. Ji ėjo drauge su psichologe, apsupta policijos pareigūnų. Jau čia žmonės nevykdė policijos pareigūnų prašymų netrukdyti. R. O. atidarė vartelius, jie įėjo į kiemą, kur buvo apie 90–100 žmonių minia, kuri skandavo „gėda“. Jie buvo susispaudę, dangstėsi Lietuvos vėliavomis. Prieiga prie namo buvo apsunkinta, nes prie durų buvo didžiulė minia žmonių, jie buvo susistatę kėdes, užsibarikadavę, susikibę už rankų, giedojo Lietuvos himną, nereagavo į jokius prašymus. Gatvėje važinėjo specialus policijos automobilis, iš kurio buvo girdėti skaitomas tekstas, kad yra vykdomas teismo sprendimas, kad žmonės tam netrukdytų, tačiau minia to nepaisė. Jos prašymu R. O. davė nurodymą policijos pareigūnams atlaisvinti kelią link namo, žmonės buvo patraukti prievarta. Prasibrovus prie stiklinių namo durų viduje matė Va., buvo dar kažkokie asmenys, N. V. atvedė prie durų mergaitę, kažką jai pasakė. Mergaitė daužė į stiklą, vis kartojo kažkokius žodžius, kurių per triukšmą nebuvo girdėti. Ji keletą kartų prašė N. V. mergaitę patraukti nuo stiklo, kad ji nebūtų traumuojama, nes vaikui buvo baisu matyti tokius vaizdus, rėkiančius žmones. N. V. ir mergaitė pasitraukė tik tuomet, kai ji paprašė policijos pareigūnų, priešgaisrinės apsaugos darbuotojų laužti duris, nes niekas neketino jų geranoriškai atidaryti. Iš pradžių buvo išlaužtos įėjimo durys, tačiau durys iš koridoriaus į kambarį taip pat buvo uždarytos, užremtos iš vidaus, jų atidaryti nepavyko. Ji prašė, kad K. ir V. atidarytų kiemo vartelius, kad galėtų įvažiuoti automobilis, kuris turėjo išvežti mergaitę. Siekiant nevilkinti teismo sprendimo vykdymo ji nusprendė į kambarį patekti per stiklines lauko terasos duris. Priėjus prie jų, namo viduje buvo matyti apie 10 žmonių. N. V. vėl pastatė mergaitę prie terasos durų, ji kažką šaukė. Kambaryje buvusios Sk. ir K. jai rodė špygas. Eilinį kartą ji paprašė geranoriškai atidaryti duris, tačiau niekas neketino to daryti. Po kiek laiko durys buvo išlaužtos, ji pateko į kambarį, kuriame buvo N. V., D. S. (K.), K., Sk., Va., Š., dar maždaug 8–10 asmenų, kurių ji nepažinojo. Kambaryje policijos pareigūnų paprašė atjungti ten esančias vaizdo kameras, nes buvo vykdomas teismo sprendimas, susijęs su mažamečiu vaiku. Policijos pareigūnai kameras atjungė. Ji prisistatė, pasakė, kad vykdo teismo sprendimą, paprašė, kad patalpoje liktų tik N. V. ir D., tačiau kambaryje esantys žmonės šio prašymo nevykdė, neišgirdo ir nenorėjo girdėti. To paties prašė ir R. O. Kai niekas iš kambario neišėjo, policininkai juos išvedė. Kaltinamoji N. V. sėdėjo ant kėdės, D. K. buvo jai ant kelių, jos buvo apsikabinusios. Mergaitė sakė, kad niekur neis, vadino ją „durne“, „šlykštyne“, bandė smūgiuoti į pilvą, sakė, kad bus taip, kaip ji nori. Paprašė N. V. padėti jai – sudėti vaiko rūbus, padėti įkalbėti vaiką, kad jai būtų mažiau streso, kad vis tiek reikės vykti pas mamą, kad būtų lengviau vaiko teisių specialistams mergaitę įkalbėti vykti su mama, bet N. V. į prašymą nesureagavo. Įspėjo N. V., kad jei ji trukdys vaiko teisių specialistams bendrauti su mergaite, ji bus pašalinta kaip ir visi žmonės. Kaltinamoji paleido mergaitę, nuleido rankas, kurį laiką sėdėjo ramiau. Tačiau, kai tik vaiko teisių specialistėms pavykdavo užmegzti kontaktą su vaiku, N. V. įsikišdavo, ir tie pokalbiai vėl tapdavo beprasmiai. Ji pati ir policijos pareigūnai buvo išėję iš kambario, kuriame pasiliko N. V., mergaitė, vaiko teisių specialistės ir psichologė, jos bendravo apie 20–25 minutes. Galiausiai vaiko teisių specialistės pasakė, kad vaiko nepavyksta įkalbėti, N. V. joms visiškai nepadeda, todėl buvo nuspręsta pakviesti L. S., kad ji pati pasiimtų savo vaiką. Į kambarį įėjo L. S. su apsaugos darbuotoju ir advokatu G. Č., ji pasiėmė ant N. V. kelių sėdėjusią mergaitę ir išsinešė į automobilį. Tam paėmimui N. V. priešinosi, todėl ji policijos pareigūnų paprašė palaikyti N. V. rankas, ką jie ir darė. N. V. elgėsi agresyviai, spyrė L. S., bandė į nugarą kąsti, o po to, kai policijos pareigūnai paleido N. V. rankas, ji kelis kartus smogė policijos pareigūnui. Kai L. S. išsinešė mergaitę, ji kambaryje ant stalo paliko administracijos direktoriaus įsakymą dėl D. S. (K.) globos nutraukimo ir su pareigūnais išvyko iš (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimo vykdymas, galimi elgesio variantai su D. S. (K.) 2012-05-17, buvo smulkiai aptarti su įvairiomis vaikų psichologų bei psichiatrų grupėmis. Jie pateikė vertinimus, kaip turėtų būti elgiamasi su mažamete. Psichologas L. S., psichologų sąjunga atsakė, kad situacija, kuomet mergaitė atplėšiama nuo suaugusiojo, kuris nepadeda išvengti susidariusios krizinės situacijos, nėra traktuojama kaip fizinis smurtas. Tai gali būti traktuojama kaip intervencija situacijai užbaigti ir grąžinti vaiką motinai. Svarbiausia, kad tas veiksmas būtų atliktas labai greitai ir kiek galima netikėtai. Psichologai pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, jog mergaitės artimieji, su kuriais ji tuo metu gyveno, gali aktyviai priešintis teismo sprendimo įvykdymui, yra labai didelė tikimybė, jog mergaitės perdavimo metu reikės panaudoti fizinę jėgą prieš asmenis, kurie šiam procesui trukdys. Nors tai gali emociškai sukrėsti mergaitę, bet dėl susidariusios situacijos gali nepavykti to išvengti. Jų vertinimu, mergaitė buvo tapusi jai svarbių suaugusių žmonių konflikto įkaite, ji buvo gąsdinama išoriniu pasauliu, nuteikinėjama prieš mamą ir skatinama išsakyti savo nenorą būti su ja. Tokia padėtis, trunkanti ilgą laiką, gali turėti didelių ir gilių pasekmių vaiko vystymuisi. Vaiko paėmimo kitokiu būdu 2012-05-17 ir nebuvo galima atlikti, kaltinamoji tam aktyviai priešinosi, nebendradarbiavo ir nesiekė padėti mergaitę mamai perduoti ramiai, be papildomo streso, nors perdavimui realiai nebuvo jokių kliūčių, reikėjo tik N. V. geranoriškumo. Įsitikinusi, kad jei kaltinamoji būtų norėjusi, nebūtų buvę ir jokios minios prie jų namų (duomenys neskelbtini) gatvėje. Žinojo, kad N. V. tuomet dirbo (duomenys neskelbtini), bet neprašė atsakingų institucijų spręsti klausimą dėl jos imuniteto panaikinimo, nes manė, jog sprendimas bus įvykdytas be jokios prievartos. Mergaitė tuo metu buvo senelių, o ne N. V. namuose. Be to, antstolių reikalavimai yra privalomi visiems, be jokių išimčių. Prašo priteisti jai 28962 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes ji buvo sekama, apie jos asmeninį gyvenimą buvo renkama informacija, apie tai yra pasisakęs Šiaulių apygardos teismas 2019-05-30 nuosprendyje. Toje byloje yra pateikti įrodymai, kad N. V. nuolat buvo perduodama informacija apie jos buvimo vietą, atliekamus veiksmus, jos automobilį. Buvo nuolatiniai pasisakymai žiniasklaidoje, internetiniuose puslapiuose, viešoje erdvėje apie jos atliekamus neva neteisėtus veiksmus, buvo grasinančių komentarų, dėl ko buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, ne vienas asmuo nuteistas įvairiomis baudomis. Nuolat buvo menkinama jos kaip antstolės profesija. Buvo išviešinta informacija apie jos mažametę dukrą, dėl ko atsirado siūlymai ją taip pat kam nors atiduoti. Jos dukra taip pat patyrė labai nemalonias emocijas, dėl to ji turėjo pakeisti mokyklą. Dėl grasinimų jai buvo skirta valstybės apsauga, kas taip pat sukėlė daug įvairiausių nepatogumų: negalėdavo vykti kur nori, pasilikti pas tėvus pernakvoti, nes turėdavo nustatytu laiku grįžti namo, ją nuolat lydėdavo policijos pareigūnai. Taip pat buvo sutrikdyta ir jos kaip antstolės kontoros veikla, jos darbuotojai nesijautė visiškai saugūs emociškai, jiems taip pat pasitaikė grasinimų. Mano, kad už tai atsakinga N. V., be kurios įtakos ir organizavimo žmonės nebūtų jos persekioję.

Nukentėjusioji L. S. parodė, kad visiškai tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie yra tikslesni, nes šiuo metu nuo įvykio praėjo daug laiko. Kiek pamena, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu buvo nuspręsta jai grąžinti jos dukrą D. S. (K.). Su vaiko teisių specialistėmis, antstole, su N. V. buvo derinami vaiko perdavimo veiksmai. N. V. ne vieną kartą bandė išvengti vaiko perdavimo, nors ji buvo (duomenys neskelbtini) ir puikiai suprato, kaip reikia vykdyti teismo sprendimus. Buvo suderintas dukros perdavimas mokykloje, bet dukra iš mokyklos buvo skubiai paimta, parvežta į N. V. namus, izoliuota nuo savo draugų, mokytojų. Buvo sutartas antras dukters perdavimas policijos komisariate, N. V. apie tai buvo įspėta, bet ji tuomet neatvežė dukros. Po to dukrą buvo bandoma jai perduoti senelių namuose per pasimatymą, tačiau ir tai nepavyko, nes sutrukdė namuose buvę seneliai. N. V. viešojoje erdvėje skelbdavo, kad mergaitė pati nenori važiuoti, nuolat nuteikinėdavo dukrą prieš ją. Jau po 2012-05-17 įvykio dukra jai pasakojo, kad prieš jos ir dukters susitikimus, kurie buvo suplanuoti prieš jos perdavimą, tiek K., tiek N. V., tiek A. S. jai nuolat sakydavo, jog mama ją nori parduoti pedofilams, ją nužudyti, kad jai dukra nerūpi, kad gyva dukra gali likti tik būdama su jais. Prieš susitikimus dukra buvo mokoma, kaip galima dažniau prašytis į tualetą, kad mažiau laiko liktų praleisti su mama, liepdavo ją vadinti L., o ne mama, prieš susitikimus buvo padedama kamera, jų susitikimai buvo filmuojami. Dukra jai pasakojo, kad dažnai N. V. ją pastumdavo, už pakarpos patraukdavo, kad K. V. kartą užpylė jai ant riešo klijų, dėl to yra likęs randas. Senelis K. jai yra trenkęs per veidą, K. žodžiais nuteikinėdavo, sakydavo, kad mergaitė jai nereikalinga, kad jos nemyli, nekenčia. Susitikimų metu matė, kad dukra kartais būdavo nešvariais rūbais, skundėsi, kad karštas maistas būdavo retai, kad dažniau valgydavo ant stalo padėtus saldumynus. Ji jautė apmaudą, kad ją atskyrė nuo draugų, vaikas bijodavo kalbėti, tai atsispindėjo ir jų bendravimo metu. 2012-05-17 dukters paėmimo aplinkybes ji aptarė su antstole, advokatu. Atvažiavus į kiemą (duomenys neskelbtini), ji pamatė dukrą, pastatytą prie stiklo. Dukra šaukė, kad ji pedofilė, šlykštynė, kad nenori su ja gyventi. Kol laužė duris, mergaitė sėdėjo ant V. kelių ją apsikabinusi. Ji į namo vidų užėjo su advokatu G. Č. ir apsaugos darbuotojais. (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė, antstolė ne kartą prašė N. V. patraukti rankas, vykdyti teismo sprendimą. Ji to nevykdė, priešinosi, aplinkui skambėjo riksmai, spiegimas, šūksniai, buvo košmaras. Ji stengėsi atitraukti dukros rankas nuo N. V. riešo, atplėšė jos rankas vieną po kitos, tuo metu pajuto 4–5 spyrius į pilvą, tačiau būdama šoko būsenos skausmo nejuto. Tos pačios dienos vakare ir kitą dieną ją ėmė pykinti, tai galėjo būti ir dėl šoko, ir dėl spyrio. Skaudėjo pilvo srityje. Pats paėmimas truko apie 2–3 minutes, buvo sunku atplėšti vaiką, tačiau tai padaryti pavyko. Ji nusinešė dukrą į automobilį ir išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Ji visiškai patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ji ir jos vaikas nukentėjo, nes dukrai nuolat buvo formuojamas neigiamas fonas apie ją, kad ji yra pedofilė, šlykštynė, siaubas. Dukros vaikystė buvo sugadinta dėl N. V. ir senelių aplinkos, kaltinamosios veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, savanaudiški. Vaikui buvo padaryta psichologinė žala visam gyvenimui, (duomenys neskelbtini). N. V. prieš ją nuteikė visą Lietuvą, bandė parodyti, kad ji yra monstras, pati baisiausia motina, žmonės pradėjo jos nekęsti. Dėl to ji ir dukra buvo priverstos išvažiuoti, dukra turėjo pradėti visai kitą gyvenimą. (duomenys neskelbtini). Prašo priteisti iš kaltinamosios 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti. (duomenys neskelbtini). Žalą dukters sveikatai padarė kaltinamoji, nes ji tuo metu buvo dukters globėja, taigi atsakinga už ją. Du skirtingi teismai patvirtino, kad jos vaikas (duomenys neskelbtini) namuose buvo intelektualiai tvirkinamas. Jos (L. S.) nuomone, dukra patyrė didžiulę psichologinę traumą, todėl jai nebūtų sveika grįžti į praeitį. Už teismo sprendimo nevykdymą iš N. V. jai buvo priteista apie 24000 Lt, ji šiuos pinigus gavo.

Liudytoja G. D. parodė, kad 2012-05-17 ji vykdė savo tarnybines pareigas, dalyvavo (duomenys neskelbtini), vykdant antstolės patvarkymą ir teismo sprendimą. Ji turėjo perduoti N. V. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, kuriuo buvo nutraukta D. K. globa. Iki šio įvykio ji keletą kartų bendravo su D., dalyvavo jos apklausose, vykdavo į namus pas K., kur L. S. susitikdavo su dukra. Ji stebėdavo, kad bendravimo metu vaikui nebūtų daroma neigiama įtaka. Tokių susitikimų buvo keletas. N. V. nesiėmė jokių veiksmų, kad vaiko perdavimas būtų sklandesnis. Priešingai, ji kaip įmanydama trukdė normaliam mergaitės perdavimui, nors informacijos, kaip tai padaryti sklandžiau, ji tikrai turėjo. D. K. susitikimai su mama vyko N. V. namuose, susitikimų turėjo būti nustatytas skaičius, per juos turėjo būti pasiruošta mergaitės perdavimui. Kai ji atvažiuodavo į vaiko ir mamos susitikimus, jau tada tekdavo praeiti pro būrį žmonių, kurie ją filmuodavo, replikuodavo. Filmuojama buvo ir name. Mergaitės bendravimo su mama metu tvyrojo įtampa, psichologinis spaudimas tiek jai, tiek mergaitei, tiek L. S. Susitikimuose dalyvaudavo ir psichologai, mergaitė būdavo įsitempusi, jautėsi nesaugiai, nes nuolat buvo darinėjamos kambario durys, artimieji stengdavosi užeiti ir klausinėti įvairiausių dalykų. Kai kambario durys būdavo uždarytos, girdėdavosi vaiko klegėjimas, dūkimas. 2012-05-17 į (duomenys neskelbtini) gatvę atvyko ryte. Gatvėje, prie namo, buvo minia žmonių. Ji, E. T., psichologė, S. V. ėjo link namo apsuptos pareigūnų, kurie saugojo ir sudarė galimybę patekti į namą. Į S. V. prašymus atidaryti duris nebuvo jokios reakcijos, todėl gaisrininkai šalino kliūtis – su įranga laužė, pjovė duris. Name tuo metu buvo kaltinamoji, jos tėvai, buvo ir daugiau kitų žmonių. Laužiant duris mergaitė buvo prie lango, tikrai matė įvykius. Visi specialistai namo viduje prašė kaltinamosios vaiką perduoti motinai, bet kaltinamoji visiškai nereagavo. L. S., naudodama būtinuosius fizinius veiksmus, pasiėmė vaiką iš kaltinamosios, kuri tądien jau nebuvo globėja. N. V. neparuošė vaiko, nesudarė galimybių vaiką perduoti motinai, pati kėlė mergaitei įtampą. O ji turėjo mergaitę palaikyti psichologiškai, padrąsinti, būti aktyvi, kad perdavimas būtų sklandesnis. Tuo momentu, kai L. S. pasiėmė dukrą, D. sėdėjo ant kelių N. V.. Kaip ji elgėsi, matyti iš įvykio vaizdo įrašų : ji rėkė, keikėsi, kai tik mergaitė nurimdavo, ji sujudindavo kelius, kad vaikas pradėtų šaukti. Ji kėlė įtampą, sumaištį, triukšmą. Mergaitės perėmimas baigėsi, kai L. S. pasiėmė vaiką ir išėjo iš namo. N. V. buvo paliktas įsakymas, kuriuo panaikinta globa. Ji matė, kaip N. V. spardė pareigūnus, kurie jos rankas laikė už nugaros, spyrė L. S., kažkam bandė kąsti. Girdėjo N. V. sakant „dabar jums bus, žertvos“. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl globos panaikinimo N. V. buvo priimtas vaiko paėmimo dieną, su juo kaltinamoji buvo supažindinta patekus į namą.

Liudytoja E. T. parodė, kad 2012-05-17 apie 6 val., pagal iš anksto parengtą planą, vykdant antstolės patvarkymą, atvyko į (duomenys neskelbtini) gatvę kartu su antstole, policijos pareigūnais, G. D., psichologe. Buvo labai daug žmonių, jie supo visą namą, įėjimą. Antstolė prie namo garsiai informavo, kad bus vykdomas teismo sprendimas, paprašė visų žmonių netrukdyti, tačiau minia nesiskirstė. Antstolės iš anksto paruoštame patvarkyme buvo nurodyta, ką kiekvienas turi daryti vaiko paėmimo metu. Buvo išlaužtos kelios durys, išdaužtas vitrininis stiklas. Visą procedūrą matė mergaitė, kuri globėjos buvo atvesta prie lango. Prieiti prie vitrininio lango buvo sudėtinga, nes buvo suneštos kėdės, stalai. Patekus į namą, mergaitė sėdėjo N. V. ant kelių. Ji, kaip vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, turėjo mergaitei paaiškinti, kas vyksta, stengtis sumažinti įtampą. Antstolė paprašė pašalinti iš patalpos pašalinius žmones, artimuosius, kurie trukdė bendrauti su D. Buvo išvesti iš patalpos ir mergaitės seneliai. N. V. trukdė jai bendrauti su D., nuolat pertraukinėjo, garsiai šaukė „nelieskit vaiko, netraumuokit vaiko“. Nepavykus užmegzti kontakto su mergaite, antstolė paprašė pašalinti N. V. Toliau viskas vyko labai greitai, tiksliai nepamena. G. D. pasakė, kad vaikas bus perduodamas mamai, kambaryje atsirado L. S. Tada V. vėl kažką mergaitei pašnabždėjo į ausį, abi susikabino ir kartu rėkė. Mama bandė mergaitę imti iš V., matė, kaip pastaroji bandė atstumti mergaitės mamą. Smūgių nematė, nes buvo didžiulis sujudimas. Matė, kaip policijos pareigūnai už kėdės užlaužė N. V. rankas, mama bandė paimti mergaitę, o N. V. S. buvo įrėmusi koją žemiau pilvo, bandė ją nustumti. Ji (E. T.) padėjo atitraukti mergaitės ranką nuo V. ar nuo kėdės, po to mama išsinešė vaiką padedama advokato. Vaiko paėmimo metu jos, psichologės, antstolė, policijos pareigūnai norėjo vykdyti teismo sprendimą gražiai, be pykčių. Bet kadangi buvo pasipriešinimas nuo pat pradžių, reikėjo panaudoti būtinuosius veiksmus – žmonių išnešimą, rankų užlaužimą. Tai buvo išimtiniu atveju leisti naudoti veiksmai, kurie buvo iš anksto suderinti ir aptarti patvarkyme. Geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą nebuvo galimybės, nes N. V. niekada to nesiekė, tam trukdė N. V. negeranoriškumas, prisidengimas vaiku, ji nuolat kartojo, kad „vaikas nenori, aš to nedarysiu“. 2012-05-17 kalbindama D. bandė ją liesti, duoti žaislą. Tačiau tai nebuvo jokie prievartiniai veiksmai. Įsakymas dėl globos panaikinimo buvo, įvykio pabaigoje D. padėjo jį ant kėdės ar ant stalo. Ji turėjo ir į namą atsinešė antklodę, nes taip patarė psichologai, be to, buvo ankstyvas rytas, vėsu. Kas išnešė antklodę, nematė. Su šia globos byla ji pradėjo dirbti nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, ir nuo pat pradžių, kai 2011 m. gruodžio mėnesį buvo priimta (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartis, buvo bandoma su globėja susitarti, kad vaikas turėtų būti paruoštas perdavimui mamai. Jau tada N. V. nuolat trukdė tiek bendravimo metu, tiek derinant pasimatymų laiką, vietas. Ji suprato, kaip viskas turi būti, bet realių ketinimų atiduoti vaiką mamai neturėjo. Iki 2012-05-12 vaiko ir mamos normalaus ryšio nepavyko atkurti. Nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio vaiko nuostata buvo neiti gyventi pas mamą, bet mergaitė negalėjo to paaiškinti. Per visą globos laikotarpį N. V., kaip globėjos, pažeidimų nebuvo užfiksuota, buvo nebent pastabų, kad prie vaiko ji nekalbėtų neigiamai apie mergaitės motiną. Nebuvo nustatyta, kad mergaitė būtų buvusi žalojama ar mušama.

Liudytoja N. M. parodė, kad ji asmeniškai darbe ir gyvenamojoje vietoje N. V. įteikė du antstolės S. V. patvarkymus dėl teismo sprendimo perduoti D. K. motinai vykdymo. N. V. su antstole nieko nederino ir neieškojo būdų, kaip vaiką perduoti geranoriškai, priešingai – ji tik trukdė. Su vaiko teisių specialistais ji keletą kartų buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje mergaitės susitikimų su L. S. metu. Susitikimų metu mergaitė dažniausiai žiūrėdavo į močiutę K., ji nebuvo tinkamai paruošta perdavimui. Mergaitė nesutiko eiti gyventi pas motiną, nes ji tam nebuvo pasirengusi, praktiškai jos nematė, su ja negyveno. 2012-05-17 įvykio metu ji (duomenys neskelbtini) gatvėje nebuvo.

Liudytojas G. Č. parodė, kad jis, kaip advokatas, atstovavo L. S. Buvo priimtas teismo sprendimas, pagal kurį N. V., kaip globėja, turėjo perduoti D. motinai, tačiau ji atsisakė šį sprendimą vykdyti. Po ilgų derinimų ir įkalbinėjimų buvo priimtas antstolės ir policijos sprendimas vykdyti sprendimą priverstine tvarka. Policijos departamente buvo aptarinėjamas vaiko paėmimo planas, aptariamos visos situacijos, kurios galėjo įvykti. Pareigūnai svarstė galimybę, kad paėmimo metu gali būti pakenkta mergaitei ir kitiems asmenims, kurie bandys paimti vaiką. 2012-05-17 vykdant sprendimą dalyvavo L. S., policijos pareigūnai, antstolė, vaiko teisių apsaugos specialistai, psichologai. Atvykus į vietą, buvo minia žmonių, kurie fiziškai blokavo patekimą į namą, namo durys buvo uždarytos. Minios dalyvavimas buvo organizuotas, gerai kontroliuojamas, buvo naudojamos ryšio priemonės, derinami veiksmai. Minioje buvo žmonės, kurie valdė pačią minią ir reguliavo, kas ką turi daryti. Sėdint policijos automobilyje ir laukiant, kada bus galima patekti į namo vidų, buvo aiškiai matyti, kaip policijos pareigūnai reikalavo atskirų asmenų pasitraukti nuo lango, nuo durų, žmonės jiems nepakluso. Tada pareigūnai paimdavo už parankių, išvesdavo iš kiemo prie kito stovinčio automobilio. Jei policijos pareigūnai tuos žmones paleisdavo, jie vėl grįždavo į savo vietas, sudarydavo skydą, kad pareigūnai nepatektų į namą. Minia buvo pavaldi N. V. Dalyvavo jos teta, sūnus, kiti asmenys. Antstolės nurodymus įsileisti į namą ir perduoti vaiką N. V. atsisakė vykdyti, todėl buvo priimtas sprendimas išdaužti langą ir patekus į vidų pačiai mamai paimti vaiką. Į namo vidų jis įėjo su L. S., buvo policijos pareigūnai, antstolė S. V., psichologė. N. V. sėdėjo ant kėdės, jai ant kelių sėdėjo D., apsikabinusi V. kaklą. N. V. per juosmenį buvo apsikabinusi mergaitę. Jai buvo liepiama atitraukti rankas nuo mergaitės tam, kad būtų galima paimti D., bet V. atsisakė tai daryti. Mergaitė buvo ištreniruota, kad apsikabintų N. V. kaklą, kad nebūtų galima jos paimti. Kaltinamoji buvo sukoncentravusi dėmesį į vaiką ir į antstolę. Po prezidentės pareiškimo, kad prie vaiko negalima liestis, buvo baimė, kad policijos pareigūnai fiziški neliestų vaiko, todėl buvo priimtas sprendimas, kad vaiką paimtų pati mama. Antstolė nurodė N. V. pašalinti kaip kliūtį, todėl policijos pareigūnai užlaužė jos rankas, ir tada L. S. paėmė mergaitę nuo V. kelių. Matė, kaip V. sudavė policijos pareigūnui, spyrė L. S., kad pasitrauktų. Jis buvo šalia, žiūrėjo, kad mergaitė neiškristų iš rankų, nes iš patalpos reikėjo išeiti per išdaužtą langą. Jis ir L. S. su mergaite įsėdo į privažiavusį policijos automobilį, išvažiavo iš kiemo. Tuo metu, kai L. S. ėmė mergaitę, V. bandė jai spirti, bandė suduoti policijos pareigūnams, bandė kąsti L. S. N. V. viso proceso metu trukdė sprendimo vykdymui, atsisakė geranoriškai tai padaryti, visą laiką kartojo, kad pati mergaitė atsisako eiti pas mamą, kad mamos bijo. Mergaitės ir motinos susitikimai buvo vykdomi (duomenys neskelbtini)g., nes N. V. neišleido mergaitės kitur. Mergaitė lankė mokyklą, bet, kai buvo priimtas teismo sprendimas mergaitę grąžinti mamai, tada mergaitė pradėjo mokytis iš namų tam, kad neišeitų iš tos aplinkos, kad niekas negalėtų įvykdyti teismo sprendimo. L. S. jam minėjo, kad jos bendravimas su dukra buvo apsunkintas: jų buvimas kartu buvo nuolat pertraukiamas, D. buvo siūloma eiti valgyti ar dar kažkur.

Liudytoja A. S. parodė, kad 2012-05-17 ji nakvojo pas N. V. namuose. Kadangi kovo 23 d. jau buvo bandoma pagrobti mergaitę, jos sesuo L. K. buvo įsibaiminusi, prašydavo jos pasilikti nakčiai. Kartu būdavo ir N. V. Švintant (duomenys neskelbtini) gatvėje prasidėjo mašinų judėjimas, pasirodė policija. Kiemas buvo pilnas žmonių, namo viduje buvo kunigai M. M., J. V., P. J., ji, T. S., K., N., V. N., R., kurio pavardės nepamena, buvo Š.. Matė, kaip viduje buvęs P. J. užrėmė įėjimo duris. (duomenys neskelbtini) g. jis buvo dažnas svečias. N. prašė duris atidaryti, bet jis neklausė. Kažkur dingo raktas. Visi buvo pasimetę, garsiai meldėsi. N. sėdėjo ant kėdės, mergaitė buvo ją apkabinusi. Ji negalėjo atidaryti durų, ji visą laiką buvo su mergaite. Buvo išlaužtos kelios durys, nes P. J. neatidarė durų iš vidaus, be to, ir mergaitė prašė nieko neleisti. Į kambarį įėjo antstolė, policininkai. Pirmiausia jie nusuko kameras, visus kaip kliūtis pradėjo išvedinėti iš kambario. Ji su L. K. nesipriešino, norėjo tik stebėti, kas vyksta viduje, kad prieš vaiką nebūtų vartojamas smurtas, bet buvo išvestos. 2012-03-23 pareigūnų ji buvo sumušta, išmuštas dantis. Ją, o netrukus, ir seserį nuvedė į mašiną, nuvežė į policiją. Tą pačią dieną grįžo į namus, namai buvo nusiaubti. Kaip vyko pats mergaitės paėmimas, ji nematė. Iki 2012-05-17 D. K. gyveno senelių namuose, ji niekada nesutiko eiti gyventi pas savo mamą, sakydavo, kad visada liks su N. Kovo 23 d. po pietų turėjo atvykti Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės susitikti su mergaite, turėjo dalyvauti ir globėja N. V. Apie 11–12 val. atvyko specialistės, buvo dar Sta., apsaugininkai, buvo S. Griebė mergaitę nešti, L. K. parvertė ant žemės, mergaitė griūdama apsikabino močiutę. S. pradėjo tampyti mergaitę, kuri buvo įsikibusi į močiutę. Smurtavo tie, kurie saugojo S. ir mergaitę. Ji vienam iš apsaugininkų norėjo nutraukti kaukę, tai jis kumščiu smogė jai į veidą, išmušė dantį. Mergaitę S. tempė už kaklo. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja prašė nutraukti smurtą prieš mergaitę. Po kiek laiko grįžo į namus N., kuriai nebuvo pranešta apie vaiko perdavimą motinai.

Liudytoja L. K. apie 2012-05-17 įvykį paimat D. K. iš jos namų davė iš esmės tapačius parodymus, kaip ir liudytoja A. S. Paties mergaitės paėmimo ji nematė, nes policijos pareigūnų buvo išvesta iš namo. Ji papildomai parodė, kad D. visada sakydavo, jog su L. negyvens, kad pas ją ateina visokie vyrai, su ja negražiai elgiasi. Įvykio metu visi buvo strese, ji pati negalėjo atidaryti durų, nes sunkiai vaikšto. Pašaliniai žmonės jau kelis mėnesius rinkosi prie jų namo patys, jų niekas nekvietė, ji neprašė jų skirstytis, nes vyko susidorojimas, neteisybė. 2012-05-17 N. prašė atidaryti duris, kol jos dar nebuvo išlaužtos, sakė tai P. J.. Tačiau durų niekas neatidarė, raktai dingo. Šio įvykio metu ji galėjo keikti antstolę, kitus, nes tuo metu dėl streso galėjo sakyti bet ką, bet kam. Nei N., nei ji prieš D. nėra net piršto pakėlusi. Po paėmimo su mergaite nėra bendravusi. Ji L. S. yra sumokėjusi beveik 6000 Eur, bet už ką, tiksliai nežinojo. 2012-03-23 buvo pirmas bandymas paimti mergaitę, todėl nuo tos dienos N. miegojo pas juos, nes jos bijojo tų vadinamų policininkų. Tądien kieme buvo daug žmonių, daug policininkų, buvo ta pati antstolė, namuose buvo ji ir jos vyras. N. V. su antstole buvo sutarusi, kad 16 val. grįš ir mergaitę perduos, o antstolė atėjo apie 10–11 val., kai N. buvo darbe. Dar buvo kažkokia psichologė, kalbėjo užsidariusios su mergaite kambaryje. Po pokalbio vienas iš policininkų pasak „imam“, mergaitė įsikabino į ją. Vienas iš mergaitės apsaugininkų jai spyrė į kojas, ji pargriuvo, bet mergaitė laikėsi stipriai į ją įsikabinusi. Atlėkė S., kiek galėjo plėšė mergaitę, viena iš vaiko teisių skyriaus specialisčių garsiai šaukė, prašė nutraukti stumdymąsi, neleido mergaitės paimti prievarta. Mergaitę apdraskė, ji buvo visa raudona, verkė, buvo iškviesta greitoji. Po to ją apie mėnesį vežiojo pas psichologus. Kartą ji parsivežė D. iš mokyklos, bet negalėjo pasakyti kodėl. Mergaitė tuo metu jau buvo saugoma. Savo parodymus apie tai ji patvirtino tyrimo metu, kuriuose teigė, jog apie 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimą grąžinti D. K. mamai L. S. ji sužinojo iš jai skambinusių žmonių. Tuomet nuėjo pas mergaitę į mokyklą ir ją parsivedė į namus. Jai pasakė, kad vis tiek ją turbūt pasiims mama, dėl ko D. pradėjo vemti, verkti, sakė, kad niekur nevažiuos, kad nenori gyventi su mama. Tuomet buvo tik ji su D. (6 t., 61–62 b. l.).

Liudytoja D. M. parodė, kad kaip socialinė darbuotoja bendrauti su N. V. šeima ji pradėjo 2010 metais, kai dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini), kuris turėjo bendradarbiavimo sutartį su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybe, Vaiko teisių skyriumi dėl visų procesų, susijusių su vaikų globėjų vertinimu, atranka, mokymu ir globos kokybės vertinimu. Jai teko vertinti globos kokybę. Tai buvo eilinė procedūra, kurios metu einama į globėjo namus, kalbama su globėju, vaiku, jie atsako į iš anksto parengtus klausimus, ir tada rašomos rekomendacijos globėjams. 2012 m. gegužės mėnesį vaikas buvo paimtas, ji tądien nedalyvavo. Paskutinis jų vizitas globėjos namuose buvo gegužės mėnesio pradžioje, kai jau buvo priimtas sprendimas grąžinti vaiką. Buvo parašytos rekomendacijos saugoti D. nuo viešumo, kad ji negirdėtų neigiamos nuomonės, kalbų apie savo biologinę mamą. Jai teko rašyti globos įvertinimus, jie turėtų būti byloje. Jai neteko dalyvauti S. tiesiogiai bendraujant su dukra, bet jų vizitų metu mergaitė apie mamą kalbėti nenorėjo. Jos nuomone, gal vaikas jautė mamai pyktį, nuoskaudą. Kai lankėsi pas D., jai buvo 6–7 metai, ji buvo maža. Paprastai, tokio vaiko nuomonę formuoja jo patirtis ir aplinka, todėl abu šie faktoriai darė įtaką d. N. V. ir seneliai manė, kad vaiko perdavimas mamai neatitinka mergaitės interesų, nes mergaitė nenori grįžti pas mamą. N. V. sakydavo, kad ji neprieštarauja vaiko grąžinimui mamai, bet pats vaikas to nenori. N. V. kaip globėjai ji neturėjo pretenzijų, visos gebėjimų grupės atitiko, ji neprieštaravo, kad būtų kalbama su vienu vaiku, nedalyvaujant kitiems namiškiams. Iki 2012-05-17 ji nematė priežasčių, kad dėl globėjų kaltės globa turėtų būti panaikinta. Kai su D. jos likdavo kambaryje dviese, mergaitė buvo aktyvi, rodydavo savo žaislus, su ja žaisdavo, aktyviai bendraudavo, buvo judri, labiau norėjo žaisti, o ne kalbėti. Tarp mergaitės ir senelių buvo geras, natūralus ryšys. Nepamena, kad D. jai būtų pasakojusi, jog seneliai ją muša, kad N. ją vieną užrakina kambaryje, kad K. V. ją muša. Jei būtų nustatytas toks smurto faktas, iš karto būtų sprendžiama apie vaiko paėmimą. Su N. mergaitės santykiai buvo artimi, šilti, ji sakydavo, kad nori gyventi su N. Vaikas išsakė, kad nenori grįžti pas L. Jos, kaip specialistės, nuomone, prioritetas visuomet teikiamas vaiko biologinei šeimai. Globos kokybė nėra lemiantis veiksnys, jei teigiami pokyčiai įvyksta biologinėje šeimoje. Jei specialistai įvertina, kad biologinėje šeimoje įvyko kažkas teigiamo ir išnyko priežastys, dėl kurių vaikui buvo paskirta globa, vaikas turi augti su biologiniais tėvais, nes tai numato įstatymas. Šiuo atveju teismo sprendimas grąžinti vaiką į biologinę šeimą ir buvo priimtas todėl, kad išnyko priežastys tęsti vaiko globą. Vaiko nuomonė turi būti išklausoma, ji yra svarbi ir į ją turi būti atsižvelgiama.

Liudytojas R. O. parodė, kad 2012-05-17 jis buvo paskirtas grupės, kuri turėjo užtikrinti antstolės S. V. saugumą vykdant mergaitės perdavimą jos motinai, vadovu. Pradžioje vyko pareigūnų instruktažas, kaip reikia elgtis, į ką atkreipti dėmesį. Vyko į (duomenys neskelbtini). Ten buvo susibūrę nemažai žmonių, kurie trukdė antstolei patekti į namą. Jis klausė antstolės reikalavimų ir perduodavo juos policininkams. Kiek pamena, pagrindinės namo durys buvo užremtos iš vidaus, todėl antstolė nurodė atidaryti terasos duris. Tai padarė ugniagesiai. Patekus į namo vidų, jame buvo keletas žmonių, tarp jų ir N. V. N. V. sakė, kad mergaitei stresas, daug pareigūnų, prašė kad jie paliktų patalpą, todėl jis paprašė pareigūnų išeiti. Name liko jis, N. V., S. V. Visi prašė N. V. netrukdyti vykdyti teismo sprendimą, bet ji į tai nereagavo. Name buvę žmonės buvo pašalinti kaip kliūtys, nes jie atsisakė geranoriškai išeiti. Buvo antstolės prašymas kaip kliūtį pašalinti ir N. V., nes ji aktyviais veiksmais priešinosi. Ji tuo metu sėdėjo ir laikė ant kelių mergaitę. M. G. su dar vienu pareigūnu N. V. laikė už rankų, nes ji tuo metu mergaitę laikė apsikabinusi ir neleido jai pasitraukti iš vietos. Atėjo S. kartu su Č., motina pasiėmė mergaitę ant rankų ir išsinešė iš namo. Mergaitė buvo pasimetusi, aiškiai jautė stresą. Tarp N. V. ir M. G. įvyko konfliktas, N. V. jam sudavė į veidą. N. V. grasino, kad geruoju jiems tai nesibaigs. Tiek antstolė, tiek jis nuolat garsiai prašė visų žmonių netrukdyti antstolei, žmonės turėjo tai girdėti, nes ir prie namo buvo nuolat transliuojamas garso įrašas iš policijos automobilio, kad žmonės netrukdytų vykdyti teismo sprendimo, nedarytų kliūčių. Prie namo galėjo būti susirinkę daugiau nei 100 žmonių, buvo gauta informacija, kad kai kurie asmenys gali siekti susideginti, todėl pareigūnai buvo pasiruošę ir specialias priemones liepsnai užgesinti. Jis matė, kaip N. V. dar prieš patenkant į namą atvedė mergaitę prie lango, rankas laikė mergaitei ant pečių. Instruktažo metu buvo kalbama, kad nereikia vartoti perteklinės jėgos, kuri nebuvo labiau apibrėžta. Jis žinojo, kad N. V. buvo tos mergaitės globėja, jėgos panaudojimas prieš ją detaliau nebuvo apibrėžtas. Policijos pareigūnai buvo paprašyti vykdyti antstolės reikalavimus. Jis visiškai patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2012-05-17 įvykio metu jis, kaip kliūčių šalinimo grupės vyresnysis, turėjo užtikrinti antstolės ir vaiko teisių apsaugos specialistės saugumą. Grupėje buvo pareigūnai iš (duomenys neskelbtini) AVPK ir du pareigūnai iš (duomenys neskelbtini) AVPK – E. P. ir Ž., kurie dokumentavo (darė vaizdo ir garso įrašus) įvykių eigą. (duomenys neskelbtini) namo kieme pamatė susibūrusią žmonių minią, iš kėdžių buvo pastatytos improvizuotos barikados, žmonės giedojo Tautišką giesmę. Nepaklusę policijos reikalavimams žmonės buvo sulaikyti, tačiau kiek tokių buvo, jis nežino, tuo užsiėmė kita grupė. Per namo vitrininį langą kambaryje buvo matyti N. V., K., K., Va., dar vienas dvasininkas, S. ir daugiau asmenų. Kambaryje buvo ir mažametė D. K., kuri sėdėjo prie stalo. Kai antstolė priėjo prie lango, V. atvedė mergaitę prie stiklo, abi rankas uždėjo ir laikė jai ant pečių. Stiklinės terasos durys nebuvo iš vidaus užrakintos – pakako pasukti rankeną. Jas atidarė ugniagesys-gelbėtojas. Namo viduje antstolė paskelbė, kad ji atvyko vykdyti teismo sprendimą (nurodė datą, teismą) perduoti vaiką motinai, nurodė V. sudėti vaiko rūbus, žaislus, kitus daiktus ir reikmenis. Jis tada garsiai paskelbė, kad jei bus trukdoma teisėtiems antstolės veiksmams, trukdančių asmenų atžvilgiu gali būti pavartota prievarta. Kadangi V., K. ir kiti su jais buvę asmenys rėkė, spiegė, šaukė, kad niekur neis, vaiko neduos, į antstolės reikalavimą, kad patalpoje liktų tik globėja ir vaikas, nereagavo, antstolė pasakė, kad šie asmenys trukdo teismo sprendimo vykdymui, yra kliūtis teismo sprendimo vykdymui ir juos reikia iš patalpos pašalinti. Tada jis policijos pareigūnams davė nurodymą pašalinti iš patalpos visus asmenis, išskyrus globėją ir vaiką. Taip pat antstolė pareikalavo nutraukti įrašų darymą kameromis, kurios buvo namo viduje. Viduje buvusius kai kuriuos žmones policijos pareigūnai išvedė, kai kuriuos išnešė iš patalpos. Mergaitė sėdėjo V. ant kelių, ji mergaitę laikė apsikabinusi per juosmenį. Mergaitė buvo įsiaudrinusi, prašė grąžinti senelius. Ją bandė kalbinti VTAS specialistė, bet mergaitė sakė, kad nenori niekur eiti. Matė, kaip V. kažką jai šnibždėjo į ausį. VTAS specialistė bandė mergaitei paduoti kamuoliuką, prisilietė tuo kamuoliu prie mergaitės, V. pradėjo spiegti „nelieskit mergaitės, tai prievarta“. N. V. reikalavo, kad psichologė prisistatytų, pasakytų savo vardą, pavardę. Viena iš VTAS specialisčių pasakė jam ir antstolei, kad V. joms trukdo bendrauti su mergaite, todėl antstolė įspėjo V., kad ji bus pašalinta. N. V. nuėmė rankas nuo mergaitės, pareiškė, kad nieko nedaro, tačiau po kurio laiko ji vėl įsikišo į mergaitės ir specialistės pokalbį, antstolė ją perspėjo, tačiau V. nelabai reagavo. Galiausiai antstolė nurodė V. pašalinti kaip kliūtį. Ji taip pat pasakė, kad turėtų ateiti mergaitės motina ir vaikas turi būti perduotas jai. L. S. atėjo su apsaugos darbuotojais, trumpai pabendravo su antstole. Pamačiusi S., V. pradėjo tiesiog staugti, be žodžių, tiesiog staugė, apsikabino mergaitę, tada pradėjo rėkti ir mergaitė. Jo nurodymu, du policijos pareigūnai priėjo prie N. V., paėmė ją už rankų, atitraukė jas į šonus, o S. nuo V. kelių paėmė mergaitę. Kai S. su mergaite išėjo, V. išvadino visus policijos pareigūnus, antstolę, VTAS specialistes išgamomis, šiukšlėmis ir pan. Matė, kaip antstolė ant stalo padėjo kažkokį dokumentą. V. jam pagrasino, kad jis išsigimėlis ir jam dabar nebe gyvenimas, ar kad jis negyvens (8 t., 157–159 b. l.).

Liudytojas M. M. parodė, kad 2012-05-17 apie 4 val. ryte jis atvyko į (duomenys neskelbtini) gavęs SMS žinutę, aptarė ją su J. V. Atvyko kaip neabejingas pilietis. Jis buvo namo viduje, matė mergaitę, kuri priešinosi ir kartojo, kad ji niekur nenori eiti. Buvo aiškiai išreikšta jos valia, kad nenori pas mamą, niekas mergaitei įtakos nedarė. Mergaitė buvo priėjusi prie lango ir aiškiai pasakė, kad ji niekur nevažiuos. Pamena N. žodžius, kad reikia atidaryti duris. Susirinkę pareigūnai su šalmais ir šautuvais labai išgąsdino mergaitę. Ten vyko mergaitės pagrobimas prieš jos valią. Įsiveržę pareigūnai prievarta išnešė J. V., N. V. mamą. Išnešė tam, kad nebūtų liudytojų, dėl to buvo ir kameros nusuktos. Jis taip pat buvo išvestas iš namo, kodėl – nežinojo. Girdėjo apie teismo sprendimą perduoti mergaitę motinai, jį vykdė antstoliai. Į (duomenys neskelbtini) jis atvykdavo dažnai, nes klaidžiojo žinia, kad mergaitę gali grobti prievarta prieš jos valią. Mergaitė pas senelius jautėsi laisvai, buvo atsipalaidavusi. Jokio negatyvaus elgesio iš jos artimųjų pusės nepastebėjo.

Liudytoja I. Š. – S. parodė, kad šioje byloje dalyvavo kaip D. K. psichologė. Su ja apie 3 metus dirbo ir daugiau psichologų. Psichologai skiriami, kai vaikai yra stresinėje ar konfliktinėje situacijoje. Jiems reikia pagalbos išbūti tame, kas vyksta, padėti vaikui atsipalaiduoti, jausmiškai juos ventiliuoti. Jos pareiga buvo padėti mergaitei psichologiškai išgyventi sunkų momentą, tai buvo dar iki jos paėmimo. Kiek pamena, jai neteko dalyvauti D. susitikimuose su mama. Dėl D. požiūrio į mamą galima kalbėti kaip apie tolerancijos konfliktą. Taip būna kai, pavyzdžiui, skiriasi tėvai, tuomet vaikai susitapatina su ta puse, su kuria lieka gyventi, ir tame dideliame konflikte palaiko vieną kažkurią pusę. Tokios situacijos visada būna labai sudėtingos, vaikai jose negali savarankiškai pasakyti, su kuo jie nori gyventi, nes yra emociškai įtraukti į vykstantį konfliktą. Vaikams tokiais atvejais praktiškai neįmanoma turėti savo atskirą nuomonę. Liudytoja patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji parodė, jog D. K. buvo konsultuojama nuo 2009 metų. 2011-12-16 į centrą paskambino (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja J. D. ir pranešė, kad D. K. močiutė L. K. prašo pagalbos, nes mergaitės bloga sveikata. J. D. skambino jai ir jos kolegei socialinei darbuotojai D. M.. Apie 12 val. abi nuvyko į L. K. namus (duomenys neskelbtini). Namuose buvo L. K., V. K. bei mergaitė. L. K. papasakojo, kad mergaitę ji pasiėmė iš mokyklos, sužinojusi apie teismo sprendimą. Galimai tai ir buvo mergaitės blogos savijautos priežastis, ši žinia mergaitę išgąsdino. Močiutė sakė, kad mergaitė vėmė, kad mergaitei skauda pilvą. Ji buvo išblyškusi, gulėjo ant lovos. Atvyko greitosios medicinos pagalbos medikai, pamatavo temperatūrą, apžiūrėjo gerklę. Įtarė, kad tai greičiausiai nervinio pobūdžio skausmas. Netrukus, išgėrusi vaistų, mergaitės atsigavo, ėmė mažėti jos išblyškimas, pradėjo daugiau kalbėti. Mergaitė sakė, kad bijo, jog ją gali išvežti pas L., kad ji nenori pas ją važiuoti. Joms būnant grįžo N. V., pasisodino mergaitę ant kelių, ramino ją. Kai mergaitė buvo išėjusi, N. V. pasakė, kad jeigu mergaitė pati nenorės, ji per prievartą neveš jos susitikti su mama L. S. (6 t., 67–68 b. l.).

Liudytojas J. V. parodė, kad 2012-05-17 dalyvavo įvykyje (duomenys neskelbtini) g. Čia jis buvo nuo gegužės 14 d., kai pirmą kartą buvo paskelbta žinia, kad jėga bus imamas vaikas. Budėjo kaip liudytojas, žinojęs, kad buvo smurtas prieš vaiką. Daug dalykų buvo teisėtų, bet nebuvo jie teisingi. Prieš vaiką buvo vartojama prievarta. P. J. name jautėsi kaip namų šeimininkas, užrėmė duris pagaliu. Kol nebuvo pradėtas durų laužimas, P. J. buvo paėmęs mergaitę iš N. glėbio, privedė prie lango. Po to N. sėdėjo su mergaite, visi meldėsi, seneliai vaitojo. Girdėjo N. sakant atidaryti duris, nes jie vis tiek įeis. Jis ėjo atidaryti durų, bet neatidarė, nes nežinojo, kas name šeimininkas – N. ar J., nes jis viskam vadovavo, nurodymus davė. Žmonės viduje buvo išsigandę. Buvo galima mergaitę geranoriškai perduoti, bet reikėjo atitolinti visą armiją ir tada ramiai kalbėtis. Geranoriškai kalbėti sutrukdė 30–40 pareigūnų, kurie stovėjo už durų. Vaikas eiti pas mamą nenorėjo, N. ieškojo gerovės vaikui, ji sakė visiems ir S., kad ji paimtų mergaitę už rankos ir ramiai išsivestų. N., pasodinusi vaiką ant kelių, ją guodė, ramino. J. nuvedė mergaitę prie durų, kad pasakytų, jog ji nenori niekur eiti. Matė, kaip jis taisė pagalį, kuris buvo beiškrentantis, o kas pirmas jį padėjo, nematė. Tyrimo metu nekalbėjo apie P. J., nes šeima jį labai mylėjo, o jis įtarė, kad P. J. visiškai ne šeimos draugas.

Liudytojas E. K. parodė, kad 2012-05-17 įvykio metu jis turėjo padėti policijai patekti į patalpas (duomenys neskelbtini). Tuo metu dirbo priešgaisrinės apsaugos tarnybos gelbėtoju. Patvirtino savo tyrimo metu duotus parodymus, kad išdaužus terasos durų stiklą, jis įkišo ranką į vidų ir pasukęs rankeną atidarė duris. Jos nebuvo užrakintos.

Liudytoja S. K. parodė, kad dalyvavo 2012-05-17 vykdant antstolės S. V. patvarkymą paimant ir grąžinant D. K. jos mamai L. S. Buvo su antstole susitikę aptarti situaciją, taip pat dar vienas susitikimas buvo prokuratūroje, kur buvo modeliuota pati situacija, kaip turėtų vykti paėmimas. Iki tol jokio kontakto nei su L. S., nei su D. K. nebuvo turėjusi. Vykstant į vietą dėvėjo neperšaunamą liemenę, buvo neramu, baisu, ją saugojo 2 pareigūnai. Iki namo ėjo kolona, pasitiko minia žmonių, buvo sąmyšis, su kuriuo tvarkėsi pareigūnai. Antstolė reikalavo atidaryti duris, tačiau jos nebuvo atidaromos. D. K. per langą viską stebėjo. Namo viduje buvo daug žmonių, buvo duotas nurodymas laužti duris, bet laužti ilgai nesisekė. Patekus į namą, vaiko teisių apsaugos darbuotojos pradėjo kalbėtis su mergaite, bet buvo didžiulis triukšmas, sąmyšis, tokioje situacijoje joks pokalbis buvo neįmanomas. Ji bandė pora sakinių įsiterpti, kadangi D. vis kartojo, kad ji neis pas L. Nepavykus normaliai pabendrauti su mergaite, antstolė davė nurodymą iškviesti L. S., kad ji išsineštų mergaitę. Paties paėmimo momento nematė. Laužiantis vaikas tikrai buvo išsigandęs, įsikibęs ir priešinosi. Išsigandę buvo visi, nes buvo kilęs didžiulis sąmyšis, panika, triukšmas. Mergaitė prie lango buvo ne viena, bet kas tokie buvo prie jos ir kiek žmonių, neprisiminė. Antstolė reikalavo mergaitę patraukti nuo lango. Tuo metu taikus ir ramus mergaitės perdavimas buvo neįmanomas, derybos ir kalbėjimasis buvo neįmanomas. N. V. buvo nepasirengusi perduoti vaiko, sakė, kad gins ir laikys, tas ir vyko. D. buvo laikoma, bet kokie vaiko teisių apsaugos darbuotojų pokalbiai su D. N. V. buvo nutraukiami. Pašaliniai buvo išprašyti iš namo. Nei N. V., nei kiti jos aplinkos žmonės neieškojo būdų taikiai, be streso perduoti vaiką. Jos vertinimu, toje situacijoje vaiko nuomonė nebuvo objektyvi, nes vaikas buvo išsigandęs, pagrindinis jos rėkimas buvo, kad ji neis pas L. Bet kuomet ji paklausė, kad gal ji eis pas mamą, mergaitė sutriko. N. V. vardais, pavardėmis vardino visas Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas ir grasino joms, kad jos gyvenimo neturės, kas kėlė labai didelį stresą. Kaltinamoji jos (S. K.) tuo metu nepažinojo, todėl reikalavo prisistatyti, pasakyti vardą, pavardę. Antstolė N. V. pasakė, kad ji yra psichologė. D. sėdėjo ant kelių N. V.. Prieš paėmimą buvo aptarta, kad vienintelis žmogus, kuris galėjo liesti D., buvo jos mama, kuri turėjo įeiti ir mergaitę pasiimti. Antstolė, pareigūnai to daryti negalėjo.

Liudytojas E. S. parodė, kad 2012-05-17 įvykio metu jis buvo policijos pareigūnas. Jo būrys turėjo padėti kitoms tarnyboms sėkmingai įvykdyti teismo sprendimą. Atvykus prie namo buvo daug žmonių, kurie triukšmavo, trukdė policijos pareigūnams ir antstolei prieiti, prasidėjo sulaikymai, kadangi dauguma nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Į namą nepavyko įeiti, nes niekas neatidarė durų, gaisrininkai pjovė duris. Įėjus į vidų, ten taip pat buvo daug žmonių iš visokių tarnybų, kurie prašė, reikalavo, kad būtų atiduotas vaikas. Kadangi vaiko geranoriškai neatidavė, jo vadas M. G. pasakė, kad jie turi palaikyti kaltinamąją už rankų, kol bus paimtas vaikas. Pasirodė motina S., vaiką išsinešė, jie paleido kaltinamąją. Ši atsistojo ir M. G. ranka trenkė į veidą. Trenkė, kiek jis matė, vieną kartą, po to jis N. V. paėmė už rankos, pasakė, kad neblogintų savo padėties. Jam nebuvo suduota. N. V. elgesys buvo labai emocionalus: ji šaukė, keikėsi, spardėsi. Vaiko nebuvo galima laisvai paimti, nes N. V. jį laikė ir neatidavė. Ji vaiką laikė prispaudusi prie savęs. Aplink buvę žmonės turėjo suprasti, kas vyksta, nes nuolat buvo kartojama apie policijos veiksmus, kas bus daroma, buvo filmuojama. Jis N. V. laikė už kairės rankos, už dešinės rankos ją laikė M. G. Laikė tam, kad motina galėtų paimti savo vaiką. Kaltinamoji spardė aplinkinius žmones, bet jis neskaičiavo, kam ir kiek kartų ji spyrė.

Liudytojas S. S. parodė, kad po D. perėmimo 2012-05-17 jie turėjo galimybę susitikti su dukra L. S. ir anūke. Paties perdavimo metu jis nedalyvavo. Susitikimas truko apie 3–4 dienas, kurių metu mergaitė jais daugiau pasitikėjo, daugiau negu dukra. Jam ir jo žmonai mergaitė buvo labai atvira, pasakojo, kas su ja buvo daroma, kaip ji kentėjo, kas iš jos buvo reikalaujama, kaip ji diena dienon buvo nuteikinėjama prieš mamą. Buvo matyti, kad prieš juos anūkė nebuvo nuteikinėjama, todėl su jais bendravo atviriau. Vaikas labai pergyveno, kad turėjo apie mamą kalbėti kaip apie pedofilę, šlykštynę ir panašiai, kad mama gali jai neatleisti. Jos psichikai buvo padaryta didžiulė žala. Dar pirmo susitikimo metu ji klausinėjo, ar N. negirdi. Vaikas buvo akivaizdžiai įbaugintas. Ji pasakojo, kad buvo užrakinama antrame aukšte, kur gyveno D. K. su jo dukra, kad tai buvo jai bausmė, jei ji nedarė to, ko norėjo šeimos nariai. N. V. jos niekuomet nebausdavo, labai nesikišo, bet ir rūpinosi ja nedaug. Įvykio metu N. V. jai liepdavo visą laiką ją apsikabinti, sakė, kad jei šį kartą jos nepaims, tai jau nepaims niekada. Iš anūkės pasakojimų jis suprato, kad didžiausią įtaką jai darė seneliai K. ir kaimynė O. G. Santykiai su mama tapo normalūs maždaug po metų laiko. (duomenys neskelbtini).

Liudytoja T. S. davė iš esmės tokius pat parodymus, kaip ir S. S.

2010-11-29 Teisėjų taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydama spręsti klausimą dėl N. V. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 str. (1 t., 56–57 b. l.).

2010-12-17 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras pateikė išvadą, kad yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl N. V. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 str., ir kreiptis į kompetentingą instituciją dėl jos kaip teisėjos imuniteto panaikinimo (1 t., 53–55 b. l.). Ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos pradėtas 2011-12-08 (1 t., 81 b. l.).

N. V., kaip įtariamosios padarius nusikalstamas veikas, paieška buvo paskelbta 2013-05-09 nutarimu, paieškoma buvo nuo 2013-05-10. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jai paskirta 2013-07-04, nutarimo ji nepasirašė (1 t., 88–97 b. l.; 15 t., 1–3 b. l.; 16 t., 124–128 b. l.).

2012-03-23 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė pateikė išvadą su siūlymu pradėti ikiteisminį tyrimą N. V. pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 str. Tą pačią dieną LR generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 str. dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Šis tyrimas pradėtas pagal 2012-03-01 L. S. pareiškimą, kad 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal jos ieškinį priėmė sprendimą nustatyti jos dukros D. K. gyvenamąją vietą kartu su L. S., įpareigoti N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S.. Sprendimo dalį dėl D. K. perdavimo motinai nurodyta vykdyti skubiai (5 t., 14–54 b. l.).

(duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-12-19 sprendimu N. V. buvo įpareigota laikotarpiu nuo 2011-12-20 iki 2011-12-27, nurodytomis valandomis, D. K. pasimatymui su mama L. S. pristatyti į (duomenys neskelbtini) AVPK patalpas (duomenys neskelbtini) ir po pasimatymo ją pasiimti (5 t., 56 b. l.).

2011-12-27 antstolės S. V. patvarkymu N. V. buvo informuota, kad 2011-12-30 12 val. ji turi perduoti D. K. motinai L. S. (duomenys neskelbtini) mokykloje. Nustatytu laiku N. V. mergaitės į mokyklą neatvežė (5 t., 58 – 60 b. l.).

2012-01-10 antstolės S. V. patvarkymu N. V. 2012-01-11 14 val. buvo įpareigota D. K. pristatyti į (duomenys neskelbtini) AVPK ir perduoti ją motinai. Šio patvarkymo kaltinamoji taip pat neįvykdė (5 t., 61–62 b. l.).

2012-04-18 antstolė S. V. priėmė patvarkymą, įpareigojantį N. V. geranoriškai perduoti D. K. motinai L. S. (duomenys neskelbtini) AVPK patalpose laikotarpiu nuo 2012-04-18 iki 2012-04-26 (7 t., 200 b. l.).

2012-03-22 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi, vykdant 2011-12-16 teismo sprendimo dalį dėl D. K. perdavimo jos motinai L. S., buvo leista prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. K. iš jos buvimo vietos (5 t., 81–86 b. l.).

2012-02-03 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras surašė išvadą su siūlymu pradėti ikiteisminį tyrimą N. V. pagal BK 245 str. Šią išvadą jis surašė atlikęs patikrinimą pagal 2011-12-19 L. S. pareiškimą (prokuratūroje jis užregistruotas 2011-12-20) dėl galimo N. V. teismo sprendimo nevykdymo, laikinosios globos nevykdymo, neigiamo poveikio ir vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (5 t., 87–89 b. l.).

2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2(duomenys neskelbtini) nusprendė nustatyti D. K. gyvenamąją vietą kartu su motina L. S. ir įpareigojo atsakovę N. V. perduoti D. K. motinai L. S.; teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones – laikiną L. S. bendravimo su dukterimi D. K. tvarką bei nutraukė to paties teismo 2010-11-12 nutartimi priteisto laikino išlaikymo išieškojimą; sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas nukreipė vykdyti skubiai, nustatydamas sprendimo vykdymo terminą ir tvarką : nuo teismo sprendimo priėmimo dienos kasdien turėjo būti rengiami L. S. ir D. K. susitikimai, kurių trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų iki bus pasiekta 6 val. trukmė, o ne vėliau kaip keturioliktą dieną D. K. turėjo būti perduota motinai L. S.; L. S. ir D. K. susitikimus ir vaiko perdavimą teismas pavedė organizuoti (duomenys neskelbtini) miesto ir (duomenys neskelbtini) rajono Vaiko teisių apsaugos skyriams (6 t., 1–17 b. l.).

2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl 2011-12-16 teismo sprendimo skubaus vykdymo (6 t., 18–19 b. l.).

2011-12-19 (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius raštu informavo L. S. ir N. V. apie 2011-12-16 priimto (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimo vykdymo tvarką ir pateikė L. S. ir D. K. susitikimų grafiką kasdien nuo 2011-12-20 iki 2011-12-27 bei nurodė susitikimų vietą – (duomenys neskelbtini) (6 t., 162 b. l.).

Iš 2011-12-22 (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto, adresuoto N. V. ir L. S., kuriame buvo išdėstyta D. K. bendravimo su L. S. tvarka 2011-12-22 – 2011-12-27, seka, kad N. V. su tokia tvarka sutiko, nes pati, savo ranka, padarė prierašą: „Susipažinau. Sutinku, kad L. S. apsaugos darbuotojai įeitų į gyvenamąją vietą. Parašas. N. V. 2011-12-23“ (8 t., 14 b. l.).

2012-01-26, 2012-03-06 ir 2012-04-18 nutartimis (duomenys neskelbtini) apygardų teismai atmetė N. V. prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones (sustabdyti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo dalies dėl D. K. gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą) (5 t., 65–67, 74–75 b. l.; 8 t., 36–38 b. l.).

2012-04-18 nutartimi (duomenys neskelbtini) apygardos teismas atmetė N. V. apeliacinį skundą ir (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą paliko nepakeistą (8 t., 39–54 b. l.).

2013-02-04 nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atmetė N. V. kasacinį skundą ir žemesnių teismų sprendimus paliko nepakeistus (12 t., 5–15 b. l.).

2013-01-03 nutartimi (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas atmetė N. V., L. K., V. A. K. skundą dėl antstolės S. V. veiksmų 2012-05-17 (12 t., 69–75 b. l.).

2013-10-07 nutartimi (duomenys neskelbtini) apygardos teismas taip pat atmetė N. V., L. K. ir V. A. K. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2013-01-03 nutarties ir šią nutartį paliko nepakeistą (12 t., 76–81 b. l.).

Iš 2011-12-19 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasitarimo protokolo matyti, kad aptariant susidariusią situaciją dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo dalyvavo ir N. V., kuri išsakė poziciją, kad „jeigu vaikas nenorės, aš per prievartą jo bendrauti neversiu...“, „jeigu vaikas nenorės važiuoti bendrauti, aš vaiko nepriversiu ir surišusi nenuvešiu. Sprendimo vykdyme yra numatyta, kas mamos ir vaiko bendravimus turi organizuoti“. Šio protokolo rezoliucinėje dalyje nurodyta įpareigoti globėją N. V. apsaugoti vaiką nuo pašalinių ir artimųjų daromos neigiamos įtakos; nurodyti globėjai N. V., kad už globėjos pareigų nevykdymą gali būti taikomos poveikio priemonės, numatytos LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 1811 straipsnyje; pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimas galioja visiems sprendime nurodytiems asmenims ir turi būti šių asmenų vykdomas...“ (6 t., 77–82 b. l.).

2011-12-28 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasitarimo protokole nurodyta, kad buvo svarstoma padėtis dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)  vykdymo. Šiame pasitarime, be kitų asmenų, taip pat dalyvavo ir N. V.. Protokole užfiksuota skyriaus vedėjos B. D. frazė: „taigi, kaip sakiau, šiandien mes turime du klausimus, kuriuos turime aptarti – tai pirmas klausimas – bendravimo tvarka likusioms dviem dienoms. Tvarką mes aptarsime, atsižvelgdami į tai, kaip sekėsi vykdyti 2011-12-19 sudarytą tvarką, kokios iškilo problemos ir kaip siūlys tie žmonės, kurie yra arčiausiai vaiko. Ir antra – vaiko perdavimas motinai, kadangi (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimas įpareigoja be jokių išlygų ir kitokių dalykų vaiką perduoti motinai 2011-12-30, todėl mūsų pasitarime dalyvauja ir antstolė“. Taip pat protokole yra užfiksuota antstolės S. V. frazė: „nemanau, kad aš čia pasakysiu kažką naujo. Vis tik teismo sprendimą žinome ir, aš manau, mes esame civilizuota valstybė ir teismų sprendimus, jie patinka ar nepatinka, mes privalome gerbti ir vykdyti. Teismo sprendime yra pasisakyta, kad ne vėliau kaip keturioliktą dieną ponia N. V. D. K. turi perduoti motinai L. S. Teismo sprendimas yra priimtas gruodžio 16 d. Keturiolika dienų, matematiškai skaičiuojant, bus gruodžio 30 d. Vakar buvo gautas Vaiko teisių apsaugos tarnybos raštas, kad vaiko perdavimas vyks gruodžio 30 d., 12 val. (duomenys neskelbtini) mokykloje, todėl aš norėčiau globėjai N. V. ir motinai L. S. įteikti patvarkymus, kad šis sprendimas privalo būti vykdomas. Norėčiau, kad pasirašytumėte, kad gavote šį patvarkymą. Aš manau, kad ponia V. gerbs teismo sprendimą...“ N. V. replikavo: „tai jūs mergaitės klauskit, ko jūs čia man įstatymus aiškinat? Įstatymus aš žinau“. S. V. atsakė: „Jūs geriau žinot įstatymus, negu aš. Nesiginčiju. Bet mergaitę paruošti perdavimui, kaip suprantu, privalote Jūs <...> teismas įpareigojo Jus perduoti. Taip, kad ten nėra parašyta mergaitė nori, nenori. Yra aiškiai parašyta, kaip vykdyti. Įpareigoti perduoti. Ir tą teismo sprendimą privalu vykdyti“ (6 t., 105–129 b. l.).

2012-01-12 pranešime antstolei S. V., (duomenys neskelbtini) VTAT, (duomenys neskelbtini) VTAS, N. V. nurodė: „Informuoju, kad gera valia vykdau (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą. Mažametė mano globotinė susitikti su motina L. S. nenori, atsisako vykti ir susitikti su ja. Dėl nurodytų priežasčių aš neturėjau galimybių įvykdyti Jūsų 2012-01-10 patvarkymo dėl teismo sprendimo, įpareigojančio perduoti vaiką vykdymo, t. y. negalėjau nenaudojant prievartos 2012-01-11, 14 val. atvežti mažamečio vaiko į policiją dėl perdavimo L. S. Nėra įstatymo ar kito norminio akto, kuris leistų naudoti prievartą prieš vaiką. Priešingai – prievartos naudojimas vaiko atžvilgiu užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Informuoju, jog naudoti prievartą prieš vaiką aš neturiu jokios teisės“ (6 t., 137 b. l.).

2012-01-24 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasitarimo protokole nurodyta, kad buvo svarstomas klausimas dėl mediacijos vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai. Protokole užfiksuota, kad N. V. atsisako mediacijos, atsisako mergaitę vežti į neutralią vietą susitikti su motina L. S., nurodydama, kad mergaitė pati nenori važiuoti. Taip pat N. V. visiškai nelinkusi ieškoti kompromisų dėl mergaitės perdavimo mamai ir paruošimo tam, neteikia jokių pasiūlymų, atvirai konfrontuoja su L. S. (7 t., 83–92 b. l.).

2012-03-01 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus peržiūros protokole nurodyta, kad buvo svarstomas klausimas dėl vaiko laikinosios globos peržiūros. Šio pasitarimo metu N. V. išsakė poziciją, kad: „civilinis kodeksas yra nesureglamentuotas, nes aš pateikiau priešieškinį, kurį aš turiu teisę, kaip globėja, pateikti. Tai aš prašau, mano reikalavimas yra vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su manimi. Tai, jeigu aš prašau nustatyti su manimi, tai aš negaliu sakyti „eik tu pas ją“. Nes aš prašau. Ar jūs susipažinęs su byla, advokate? Žinote, ko aš prašau? “ (7 t., 142–157 b. l.).

Iš 2011-09-07 – 2011-10-07 ambulatorinės teismo psichologinės ekspertizės akto matyti, kad D. K., atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, dar negali visapusiškai suprasti esamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos, todėl ji dar nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo. Nebejotina, kad D. K. nuomonę ir norus tiesiogiai formuoja tie asmenys, su kuriais ji gyvena, tačiau objektyvių duomenų apie tiesiogiai daromą poveikį jos nuomonei gauta nebuvo. Ekspertizės, kaip ir kitų susitikimų su psichologais, metu D. K. išsakė norą gyventi N. V. šeimoje. Tačiau savo noro gyventi su globėja N. V. paaiškinti ir pagrįsti negali. Neabejotina, kad tokį jos pasirinkimą lemia objektyvūs veiksniai (ji neprisimena gyvenimo kartu su mama laikotarpio, ilgą laiką gyveno globėjos šeimoje, kurioje vyravo neigiamos nuostatos apie L. S.). Jai nebuvo nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, bet pagal savo amžių ji dar negali pati suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jai reikšmingų asmenų nuomone. D. K. ryšys su globėja N. V. stiprus, tvirtas, emociškai pakankamas, pasižymi saugiu prieraišumu. Jos ryšys su motina L. S. tvirtas, bet suvaržytas jų tarpusavio bendravimas tiesiogiai daro įtaką jos psichologinei būsenai (ji negali suprasti tokių susitikimų aplinkybių ir kt.). Neigiamas, konfliktinis N. V. požiūris į L. S. veikia D. K. būseną ir elgseną (būdama su mama mergaitė visiškai atsipalaiduoja, tačiau globėjos šeimoje ar kitoje aplinkoje ji vengia išsakyti savo nuomonę apie mamą) (6 t., 164–174 b. l.).

2012-03-30 antstolė S. V. prokurorui pateikė vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentų kopijas, iš viso 190 lapų (7 t., 1–200 b. l.). Iš joje esančių dokumentų matyti, kad:

- 2012-03-29 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi N. V. už 2011-12-16 to paties teismo sprendimo dalies, įpareigojančios ją perduoti D. K. motinai L. S., nevykdymą paskirta 200 Lt (57,92 Eur) bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną nuo 2011-12-31 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (7 t., 4–9 b. l.);

- iš 2012-03-23 antstolės S. V. surašyto akto „Dėl D. K. perdavimo motinai L. S.“ matyti, kad vykdant 2012-03-22 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartį, 2012-03-23, D. K. ir L. S. susitikimo metu, buvo bandoma perduoti D. K. motinai, tačiau tam pasipriešino L. ir V. K. bei A. S., įsiveržę į kambarį, kuriame bendravo L. S. su dukra. Mergaitė dėl to išsigando, apsikabino L. K., kuri nereagavo į policijos pareigūno T. S. pastabą, kad ji trukdo vykdyti teismo sprendimą. L. S. pabandžius paimti dukrą už rankos, įvyko susistumdymas, kurio metu apsaugos darbuotojai bandė atitraukti K. nuo mergaitės. D. K., seneliai ir S. atsidūrė ant grindų, atitraukta S. užpuolė apsaugos darbuotojus. Kiti kieme buvę policijos pareigūnai į namo vidų nėjo, susitikime dalyvavusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja A. V. pareikalavo visų išeiti iš kambario ir nutraukė vaiko perdavimą. Po to buvo iškviesta medikė, kuri vizualiai apžiūrėjusi mergaitę rado sužalojimų pilvo srityje, rekomendavo D. K. vežti į gydymo įstaigą, bet S. neleido to padaryti iki sugrįš N. V.. Mergaitės perdavimo metu prieš ją smurtavo K. ir A. S. (7 t., 27–28 b. l.);

- iš 2012-01-13 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad 2012-01-10 N. V. iniciatyva buvo sudaryta sutartis su D. K. mokykla dėl mergaitės savarankiško mokymosi (7 t., 61–62 b. l.).

2012-05-17 (duomenys neskelbtini) AVPK vyresnioji tyrėja pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 str. 2 d., dėl to, kad 2012-05-17 d., apie 6.30 val., (duomenys neskelbtini), aplinkui susirinkusi žmonių minia trukdė antstolei S. V. vykdyti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai (8 t., 67 b. l.).

2012-05-23 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas N. V. buvo pradėtas ir atliekamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 str. ir 231 str. 1 d. (8 t., 74–75 b. l.).

2012-05-29 LR generalinėje prokuratūroje gautas L. S. 2012-05-25 pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš N. V. pagal BK 140 str. 1 d. dėl sužalojimų, padarytų jai 2012-05-17 vaiko perdavimo motinai operacijos metu. 2012-06-07 (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros prokuroro A. Amparavičiaus nutarimu šis pareiškimas pridėtas prie atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), tęsiant tyrimą ir įvertinant šiuos veiksmus bendra tvarka (8 t., 113–115 b. l.).

2012-05-18 papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai įrodo, kad įvykis buvo (duomenys neskelbtini). Sodyba aptverta. Vartai į teritoriją automatiniai, atsidaro į vidų, jų vyriai sugadinti ir jau suvirinti. Kieme ištrypta žolė, dešinėje pusėje stovi kėdės ir suolai. Ant betoninės aikštelės prie namo rastas lango stiklo paketas sudaužytais stiklais. Namo kairėje esantys garažo vartai iš išorės nepažeisti, iš vidaus viršutiniuose kampuose matyti rėmo pažeidimai. Kieme prie garažo vartų sudėti 2 durų vyriai ir 3 jų apdailos. Dešinėje nuo garažo vartų, namo kampe yra baltos plastikinės durys su stiklo paketu per visą dydį. Ties durų viršutiniu vyriu statmenai žemyn rasta 4,5 cm pjovimo žymė. Ties durų rankena įlūžusi plastmasė, yra dvi įspaudimo žymės. Namo terasos vitrininiai langai nepažeisti, terasos durų rėme viršuje ir apačioje matoma 11 spaudimo žymių, įskilimas ir nulaužta rankenėlė. Namo viduje esančių medinių durų spynos liežuvėlis nupjautas, durys ties įleidžiama spyna sulaužytos. Duryse ir staktoje matomi įspaudimai, stakta sulaužyta. Kambaryje visuose kampuose įrengtos filmavimo kameros, kambaryje matyti laidas, panašus į mikrofoną (8 t., 90–112 b. l.).

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog L. S. nustatytos keturios poodinės kraujosruvos kairėje kojoje, šlaunies ir blauzdos priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose. Jos padarytos paveikus kietu buku riboto paviršiaus daiktu (ais), sudavus per koją ar koja atsimušant į tokį daiktą (us). Kraujosruvos padarytos prieš 5–8 dienas iki apžiūros, t. y. jos galėjo būti padarytos 2012-05-17, ne mažiau kaip 4 atskirais trauminiais poveikiais (smūgiais). Kraujosruvos galėjo būti padarytos spardant kojomis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (8 t., 128–129 b. l.; 12 t., 50 b. l.).

VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė 2012-07-03 pranešė, kad N. V. 2012-07-02 buvo paguldyta į ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyrių dėl kairio sąnario srities ostiofikato. Kitą dieną ji buvo operuota (9 t., 164 b. l.).

2012-05-21 ir 2012-06-08 apžiūrėjus policijos pareigūno pateiktus vaizdo kamerą „Panasonic NV-GS500“ (numeris (duomenys neskelbtini), joje esančią magnetinę juostelę „Sony Premium mini DV 60“ ir DVD–R kompaktinį diską, rastas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas 2012-05-17 įvykis (duomenys neskelbtini), kieme. Jame matyti namo kieme esantys uniformuoti policijos pareigūnai ir civiliai asmenys. Pareigūnai bando prieiti prie namo durų, kieme buvę žmonės neleidžia to padaryti. Pro namo langą matyti žmonės viduje, kurie filmuoja vaizdo kamera, matyti iš vidaus pusės durys, užremtos medine lenta (10 t., 86–88 b. l.).

2012-05-21 ir 2012-06-08 apžiūrėjus specialisto pateiktus vaizdo kamerą „Panasonic NV-GS500“ su įdedama magnetine juostele „Sony Premium mini DV 60“, DVD-R kompaktinį diską su įrašu, rastas užfiksuotas tas pats įvykis. Jame detaliau matyti, kaip pareigūnai bando prieiti prie namo durų, o susirinkę asmenys neleidžia ir yra patraukiami nuo namo durų. Matyti, kad plastikinių durų vyriai buvo nupjauti. Užfiksuotas vaizdas pro namo langą į patalpos vidų, kur matyti, kaip kambaryje prie lango stovi N. V., apglėbusi rankomis mergaitę. Nuo įrašo 21.38 min. matyti, kaip pareigūnai iš namo išveda A. S., už rankų ir kojų pareigūnų išnešamas V. K. 22.50 min. įraše matyti, kaip iš namo pareigūnų išnešama L. K. (10 t., 93–95 b. l.).

2012-06-13 apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) apskrities VPK specialisto pateiktą vaizdo įrašą DVD-R diske nustatyta, kad jame įrašyti du failai apie 2012-05-17 įvykį – „SDV 0720“ ir „SDV 0721“. Juose užfiksuota, kaip antstolė S. V. kartu su specialistėmis eina gatve į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, lydimos policijos pareigūnų. Po to antstolė eina į kiemą kartu su policijos pareigūnais ir specialistėmis, vėliau antstolė stovi prie namo, apsupta žmonių. Antstolė beldžiasi į stiklines duris. Įrašo 8.36 min. antstolė pasako aplink stovintiems žmonėms, kad ją spaudžia ir prašo žmonių atsitraukti. Policijos pareigūnai atitraukia žmones nuo antstolės ir stiklinių namo durų. Po to antstolė, priėjusi prie lango, reikalauja atidaryti duris ir leisti jai įeiti į vidų, patraukti mergaitę nuo lango. Antstolė atsitraukia nuo durų. Po to, atitraukus žmones, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnas su laužtuvu laužia duris. Nepavykus išlaužti, antstolė prieina prie namo vitrininių durų ir dar kartą paprašo atidaryti duris, nes kitaip jos bus išlaužtos. 11.07 min. įraše matyti, kaip prie durų ir lango namo viduje stovi D. S. (K.), už jos stovi N. V. Antstolė dar kartą prašo patraukti mergaitę nuo lango, mergaitė suduoda smūgius rankos kumščiu į langą. N. V. stovi už jos, antstolė vėl kartoja reikalavimą patraukti mergaitę. Įrašo 11.36 min. matyti, kaip prie lango prieina L. K. ir abiejų rankų pirštais rodo „špygas“, apkabinusi N. V. vėl parodo dešinės rankos pirštais „špygą“. Vėliau pareigūnas pjauna stiklinių durų vyrius, išima duris, patenkama į namo patalpą. Įrašo 15.55 min. matyti, kaip antstolė įeina į namo vidų ir prašo atidaryti medines duris. Kadangi jos neatidaromos, antstolė nurodo policijos pareigūnams pašalinti kliūtis. Pareigūnas su laužtuvu bando laužti šių durų spyną, vėliau ją bando pjauti. Antstolė S. V. pasitaria su policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnais ir eina iš namo. Įrašo 24.22 min. antstolė S. V. prieina prie namo vitrininių durų ir reikalauja jas atidaryti. Prie lango iš vidaus stovi mergaitė, ranka trenkia į langą ir kažką sako. Antstolė reikalauja, kad būtų atidarytos durys, pakviečia N. V. Priėjus N. V., antstolė reikalauja atidaryti langą, ji nereaguoja, todėl antstolė nurodo pareigūnams šalinti kliūtis. 25.29 min. įraše antstolė prašo patraukti vaiką nuo lango. Matyti, kaip N. V. stovi už mergaitės nugaros, ją apkabinusi rankomis per liemenį. Pareigūnas laužtuvu išdaužia stiklą ir ranka iš vidaus atidaro duris. 31.06 min. įraše matyti, kaip į vidų įeina antstolė kartu su policijos pareigūnais. Antstolė kalba apie teismo sprendimą, ant kėdės sėdi N. V., o mergaitė sėdi ant jos kelių, apsikabinusi N. V. kaklą. Policijos pareigūnas nurodo asmenims palikti patalpą. N. V. atsistoja, sako, kad pagal teismo sprendimą prievarta prieš mergaitę negalima, sako antstolei „nei piršto prie mergaitės“. Antstolė paprašo policijos pareigūnų išvesti asmenis iš patalpos, išskyrus globėją ir vaiką. Vyksta pokalbis tarp antstolės ir N. V.. Antstolė dar kartą nurodo pareigūnams pašalinti asmenis. Policijos pareigūnai išveda A. S., išnešamas V. K., mergaitė pradeda verkti ir šaukti dieduką. Su N. V. toliau kalbasi antstolė ir specialistės. Mergaitė rėkdama prašo paleisti dieduką ir močiutę. N. V. ir mergaitė reikalauja atvesti močiutę, mergaitė sako antstolei „užsičiaupk tu, šlykštyne“. Vyksta pokalbis tarp mergaitės, N. V. ir antstolės. Su mergaite pradeda bendrauti specialistės, vėliau bendrauja psichologė. Antstolė prašo policijos pareigūnų išeiti iš patalpos. Vaikų teisų apsaugos specialistė prašo antstolės pašalinti kliūtis. Toliau vyksta pokalbis tarp antstolės, N. V. ir specialistės. Po to N. V. atsistoja ir, laikydama mergaitę, žengia link antstolės, po to atgal. Įrašo 46.00 min. matyti, kaip į kambarį įeina L. S.. Antstolės prašymu prieina du policijos pareigūnai, kurie laiko už nugaros N. V. rankas, šalia stovi specialistė, kuri bando nuimti mergaitės rankas nuo V. kaklo. Matyti, kaip L. S. rankomis bando atitraukti mergaitę nuo V. Mergaitė rėkia, jai sako „tu durne, pedofile“. L. S., apglėbusi mergaitę per krūtinę, traukia ją į save. Tuo metu N. V. dešine koja spiria L. S. į kojų sritį, vėliau dešine koja spiria jai į kairės pusės pilvo sritį, koja nuslysta link L. S. kairės kojos viršutinės dalies. Po to N. V. bando dar kartą kaire koja įspirti L. S.. L. S. stovint nugara į N. V. ir bandant atplėšti vaiką, ši bando įkąsti S. į nugarą. N. V. rėkia „išgamos“. L. S. mergaitę atplėšia nuo V. ir išneša į kieme stovintį baltos spalvos mikroautobusą. Įrašas baigiasi mikroautobusui išvažiuojant iš kiemo (10 t., 108–109 b. l.).

2012-06-08, 2012-06-13 apžiūrėjus policijos pareigūnų pateiktus vaizdo įrašus apie 2012-05-17 įvykį, juose detaliau matomi kai kurie kaltinamosios, D. K., antstolės, policijos pareigūnų veiksmai namo viduje, jau patekus į vidų. O būtent, antstolei pakartotinai nurodžius pašalinti asmenis namo viduje, D. K. bando suduoti smūgį ranka antstolei, bet antstolė atsitraukia. Policijos pareigūnams išnešus V. A. K., mergaitė vėl bando suduoti smūgį antstolei, šaukia „šlykštyne tu“. Policijos pareigūnams iš namo išnešus L. K., N. V. ir mergaitė reikalauja atvesti močiutę, mergaitė sako antstolei „užsičiaupk tu, šlykštyne“. Vyksta pokalbis tarp mergaitės, N. V. ir antstolės. N. V. mergaitės klausia, ar ji eis, ir mergaitė atsako „ne, niekados“. Tada antstolė paprašo N. V. gera valia vykdyti teismo sprendimą. Su mergaite pradeda bendrauti specialistės, psichologė. Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistė bando kalbėtis su vaiku, liesti jos rankas. N. V. su ja kalbančiam policijos pareigūnui sako „ponas O., ji vartoja prievartą“, ranka rodo į specialistę. Įrašo 48.16 min. N. V. atsistoja nuo kėdės su mergaite ir žengia žingsnį į priekį, po to atgal bei atsisėda. Įrašo 48.32 min. matyti, kaip du policijos pareigūnai, paėmę sėdinčiai N. V. už rankų, bando jas atlaužti į šonus, specialistė rankomis bando nuimti mergaitės rankas nuo V. kaklo. Įeina L. S., kuri rankomis bando atitraukti mergaitę nuo V. Mergaitė rėkia „tu, pedofile“, tuo metu V. dešine koja spiria L. S.. L. S. ir toliau bando atplėšti mergaitę, ir N. V. dešine koja spiria L. S. į kairės pusės pilvo sritį, koja nuslysta. N. V. rėkia „nu išgamos, nu išgamos“. Po to, kai L. S. išsineša mergaitę, N. V. kaire ranka M. G. suduoda smūgius į galvos sritį (10 t., 110–111, 130–132, 178–182, 184–187 b. l.).

2012-05-17 (duomenys neskelbtini) AVPK pareigūnas M. G. tarnybiniu pranešimu pranešė apie tai, kad 2012-05-17, jam atliekant tarnybines pareigas, N. V. vadino policijos pareigūnus „išperomis“, „pedofilais“, po to smogė jam kumščiu 2 kartus į dešinį skruostą. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas N. V. dėl BK 286 str. numatytos veikos (t. 10 b. l. 155–157 b. l.).

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 2012-05-18 apžiūrėjus M. G., jam nustatytas viršutinės lūpos kairės pusės raudonio srities pažeidimas, neatitinkantis įvykio laiko, t. y. daugiau nei 4 dienų senumo. Daugiau išorinių sužalojimų pas jį nerasta. VšĮ (duomenys neskelbtini) 2012-05-17 nustatytas dešinės pusės poakiduobinės srities sumušimas sužalojimu nevertintas, nes diagnozė paremta tik subjektyviu M. G. skausminiu nusiskundimu, nepagrįstu objektyviais kūno traumavimo požymiais (10 t., 165–168 b. l.).

2012-06-26 LR Seimas priėmė rezoliuciją, kuria leido (duomenys neskelbtini) N. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jos laisvę (10 t., 200 b. l.).

2012-07-03 ji pradėta kviesti apklausai (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūroje. Atvyko 2012-10-09, pareiškė nušalinimą ir 2012-10-24 (duomenys neskelbtini) teismas nušalino (duomenys neskelbtini) apygardos prokurorus.

2012-07-03 įtarimas dėl jos galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 232 str., 245 str., 231 str. 1 d., 140 str. 1 d., 163 str. ir 286 str. jai įteiktas 2012-10-09 (ji atsisakė pasirašyti) (11 t., 99–100 b. l.).

2012-09-21 LR vyriausioji rinkimų komisija sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) sutiko, kad kandidatė į Seimo narius N. V. iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio galėtų būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, jai galėtų būti taikomos procesinės prievartos priemonės, išskyrus suėmimą ir namų areštą (11 t., 6–7 b. l.).

2012-09-17 – 2012-10-17 teismo medicinos specialisto išvada (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad N. V. 2012-07-03 ir 2012-08-16 buvo atliktos kairio kelio blauzdikaulio operacijos, po kurių, laikotarpiu nuo 2012-07-06 iki 2012-09-14, jai buvo pagrįstai išduotos medicininės pažymos, nes po tokių operacijų rekomenduojama riboti judesius operuotame sąnaryje. Po pirmos operacijos jos aktyvūs judesiai įprastai ribojami 2–3 savaites dėl galimų pooperacinių skausmų; po antros operacijos jie draudžiami 4–6 savaites dėl rizikos nutrūkti operacijos metu prisiūtam girnelės raiščiui. Tačiau apklausai į prokuratūrą paminėtais laikotarpiais ji atvykti galėjo (11 t., 33–42 b. l.).

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012-12-04 ir 2012-12-07 pateiktos ataskaitos patvirtina, kad N. V., 2012-06-28 – 2012-09-05 VšĮ (duomenys neskelbtini) ir 2012-07-02 – 2012-08-17 VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus (11 t., 138–153 b. l.).

2012-12-28 LR generalinis prokuroras D. V. kreipėsi į LR Seimą dėl sutikimo patraukti Seimo narę N. V. baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę, o LR Seimas 2013-04-09 priėmė rezoliuciją, kuria sutiko, kad Seimo narė N. V. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta ar kitaip suvaržyta jos laisvė (11 t., 156–158 b. l.; 12 t., 56 b. l.).

Iš 2013-10-28 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos bei įrašų darymo protokolo (13 t., 4 b. l. – 14 t., 99 b. l.) matyti, kad 2012-05-16 21:40:43 val. A. S. gavo SMS pranešimą „Ryt 3h ryto policijos pajėgos renkas ir 6 h ims mergaite, cia nea pletkas. Tikra info, nieko neklauski, tegul padeda mums Dievas“. Iš esmės analogišką informaciją A. S. gavo ir 2012-05-16 20:31:20 val. telefonu iš kitos nenustatytos moters.

N. V. kaip Lietuvos Respublikos Seimo narės mandatas panaikintas 2014-06-19 (15 t., 190 b. l.).

2012-06-11 mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad N. V. į sąskaitą L. S. pervedė 27800 Lt (8051,44 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta : „(duomenys neskelbtini), kaltinamo tvirkinus mažametę S. bute, draugei S. 27800 Lt pagal (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo K. 2012-03-29 ir (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėjos M. 2012-06-08 nutartis“ (25 t., 49 b. l.).

Teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėti N. V. USB laikmenoje „Kingstone“ pateikti vaizdo įrašai: 1) „2012-05-17 viduje T. S.“ („Baisiausi gegužės“), kuriame užfiksuotas 2012-05-17 įvykis, filmuojant jį iš K. namo vidaus. Jame matyti, kad namo viduje yra keletas žmonių, tame tarpe – N. V. ir D. S. (K.), jos abi apsikabinusios, L. K., J. V., A. S., V. K., M. M., ir kiti. Į kiemą įeina policijos spec. pajėgos, L. K., pamačiusi T. pasako D., kad ateina tos dvi išgamos, ji verkia, kartoja „nenoriu“. Kieme buvę žmonės patraukiami nuo namo durų ir vitrininio stiklo. Įrašo 3:31 min.: prie vitrininių durų prieina antstolė S. V., kažką sako name esantiems. Tuomet N. V. paprašo D. prieiti prie durų, pati stovi jai už nugaros. D. pasako ir pakartoja antstolei „eik iš čia“, pavadina ją ragana, trenkia kumščiu į duris. Įrašo 5:50 min.: N. V. su D. nueina nuo vitrininių durų, atsisėda ant kėdės prie stalo, D. jai ant kelių, abi apsikabinę. Įrašo 6:53 min.: A. S. kažkas paskambina, ji pasako, kad jau tuoj, jau tuoj išlauš duris, negaliu kalbėt. Tuo pat metu kažkas N. V. klausia, gal įleist, atidaryt duris, vis tiek išlauš. N. V. pakraipo galvą, sako nežinau. Toliau įraše girdisi trankymas į svetainės medines duris, jų laužimo, pjovimo garsai. Įrašo 12:55 min.: D. pakyla nuo N. V. kelių, nueina prie durų, prie kurių iš lauko pusės matyti antstolė S. V., trenkia kumščiu į duris. A. S. D. pataria sakyti, kad ji nenori, S. V. prašo pakviesti N. V., N. V. prieina prie durų, D. stovi prie durų, pakartoja, kad ji nenori. Įrašo 14:28 min.: S. V. paprašo pasitraukti nuo durų, N. V. ir D. nueina nuo durų. Kažkas kambaryje pasako, kad duris dabar lauš, dauš stiklą, paprašo D. prieiti prie durų stiklo, gal tada nelauš, D. prieina, bet ją greitai patraukia nuo durų. Įrašo 14:45 min.: N. V. prašo P. atidaryti duris, vėl atsisėda prie stalo ant kėdės, D. jai atsisėda ant kelių. N. V. dar kartą paprašo atidaryti duris, pasako, kad jie turi teisę laužti, pakartoja tai dar keletą kartų. Įrašo 19:45 min.: išdaužtas vitrininių durų stiklas, antstolė S. V. jau kambaryje, paprašo visų pasitraukti, informuoja, kad vykdomas teismo sprendimas. Įrašo 20:00 min.: N. V. S. V. šaukia, kad prievarta prieš vaiką negalima, prie vaiko nė piršto. Įrašo 20:28 min.: S. V. paprašo netraumuoti vaiko, palikti patalpas, policijos pareigūnų visus išvesti iš kambario. Įrašo 20:50 min.: įrašą daręs T. S. išeina iš kambario į kiemą; 2) „2012-05-17 Barikaduoja duris“, kuriame užfiksuota, kad svetainėje buvęs vyras šviesios spalvos striuke (teisiamajame posėdyje N. V. nurodė, jog tai buvo P. J.) uždaro kambario duris ir užremia jas už durų buvusiu mediniu pagaliu. J. V. apžiūri užremtas duris ir prieina prie vitrininių durų, prie kurių stovi K. namo svetainėje susirinkę žmonės.   

Įrodymų vertinimas ir veikų kvalifikavimas

Dėl BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos

BK 245 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu. Baudžiamoji atsakomybė už su bausmės vykdymu nesusijusio teismo sprendimo nevykdymą atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. Teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo turi žinoti apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo jis nevykdo sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-466-489/2016). 

Šioje baudžiamojoje byloje yra duomenys, kad : 1) 2011-12-16 sprendimu (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas nusprendė nustatyti D. S. (K.) gyvenamąją vietą kartu su motina L. S. ir įpareigojo atsakovę N. V. perduoti D. S. (K.) motinai L. S.; teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones – laikiną L. S. bendravimo su dukra tvarką bei nutraukė to paties teismo 2010-11-12 nutartimi priteisto laikino išlaikymo išieškojimą; sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas nukreipė vykdyti skubiai, nustatydamas sprendimo vykdymo terminą ir tvarką : nuo teismo sprendimo priėmimo dienos kasdien turėjo būti rengiami L. S. ir D. S. (K.) susitikimai, kurių trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų iki bus pasiekta 6 val. trukmė, o ne vėliau kaip keturioliktą dieną D. S. (K.) turėjo būti perduota motinai L. S.; L. S. ir D. S. (K.) susitikimus ir vaiko perdavimą teismas pavedė organizuoti (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriams; 2) 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl 2011-12-16 teismo sprendimo dalies skubaus vykdymo; 3) kadangi N. V. geranoriškai 2011-12-16 teismo sprendimo neįvykdė, 2012-03-22 nutartimi (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas, vykdant sprendimo dalį dėl D. S. (K.) perdavimo jos motinai L. S., leido prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. S. (K.) iš jos buvimo vietos; 4) už 2011-12-16 teismo sprendimo dalies nevykdymą, 2012-03-29 nutartimi (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas N. V. paskyrė 200 Lt (57,92 Eur) baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną nuo 2011-12-31 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) 2012-05-17 aptariamas teismo sprendimas buvo įvykdytas panaudojus prievartą ir D. S. (K.) buvo perduota jos mamai L. S.; ir 5) N. V. 2012-06-11 mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) į L. S. sąskaitą pervedė 27800 Lt (8051,44 Eur). Čia pažymėtina, kad visi virš nurodyti teismų sprendimai (nutartys), jų pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai buvo įsiteisėję, todėl turėjo būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 588 str.). Vien šių duomenų pakanka pripažinti faktą, jog N. V., būdama D. S. (K.) globėja, 2011-12-16 teismo sprendimu įpareigota perduoti ją jos motinai L. S., šios pareigos geranoriškai nevykdė, todėl teismo sprendimas 2012-05-17 buvo įvykdytas prievarta.

Kaltinamoji N. V. neneigė žinojusi apie 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ji buvo įpareigota iki 2011-12-30 perduoti D. S. (K.) jos motinai L. S., tačiau esmine priežastimi, dėl ko ji neįvykdė teismo sprendimo, ji nurodė tai, kad mergaitė tiesiog nenorėjo gyventi su mama, o ji negalėjo D. mamai perduoti prievarta. Ji taip pat atkreipė dėmesį, jog L. S. iki 2011-12-30 nedalyvavo visuose pasimatymuose su dukra, kurie buvo nustatyti teismo. Tokius kaltinamosios parodymus kolegija vertina kaip jos siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 str. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu pagal teismo sprendimą turintys perduoti vaiką asmenys nebendradarbiauja ruošiant vaiką perdavimui, vaiko perdavimas nesukeliant vaikui neigiamų pasekmių tampa neįmanomas, nes tokiu atveju galima įvykdyti teismo sprendimą tik jėga paimant vaiką iš jam įprastos aplinkos ir perduodant jį pagal teismo sprendimą priimančiai šeimai į vaikui nepažįstamą aplinką. Todėl pareigos bendradarbiauti sąmoningas nevykdymas yra pakankamas pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes šios pareigos vykdymas išimtinai priklauso nuo ją privalančių vykdyti asmenų valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-233/2007, Nr. 2K-466-489/2016). Duomenų, kad N. V. visiškai nebendradarbiavo su antstole S. V., vaiko teisių apsaugos, psichologinės ir socialinės paramos skyrių ir tarnybų darbuotojais, kurie rūpinosi, kad mažametė D. S. (K.) būtų tinkamai parengta jos perdavimui motinai ir pats perdavimas įvyktų kaip galima sklandžiau, ir todėl šios jai nustatytos pareigos ji nevykdė sąmoningai, šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai. Visų pirma tai matyti iš S. V., G. D., E. T., kurios tiesiogiai dalyvavo parengiant ir vykdant D. S. (K.) pasimatymus su jos motina L. S., parodymų, kad dukters pasimatymai su mama nevyko antstolės patvarkymuose nurodytuose (duomenys neskelbtini) apskrities policijos padaliniuose, nes kaltinamoji mergaitės nustatytu laiku į pasimatymo vietą tiesiog neatveždavo. Tą pačią 2011-12-16 N. V. iniciatyva buvo nutrauktas D. mokymąsis mokykloje ir nuo 2012-01-10 organizuotas jos mokymąsis namuose, todėl jos pasimatymai su mama taip pat buvo imti organizuoti D. S. (K.) buvimo vietoje, dažniausiai pas L. ir V. K.. Pastebėtina, kad nuo to momento iš šių namų be kaltinamosios ar jos artimųjų palydos D. iki 2012-05-17 nebuvo išėjusi. Liudytojos parodė, kad pasimatymai, kuriuose jos dalyvaudavo, nevyko sklandžiai – bendravimo su mama metu tvyrojo įtampa, psichologinis spaudimas visiems dalyvaujantiems, nes buvo darinėjamos kambario durys, artimieji trukdė užeidami į kambarį, klausinėdami D. apie įvairiausius nereikšmingus dalykus, kviesdami ją eiti pavalgyti, ir pan. Kaltinamosios N. V. tyčinius veiksmus nevykdyti paminėto teismo sprendimo patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai dokumentai. 2012-01-24 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasitarime N. V. atsisakė mediacijos dėl taikaus, geranoriško mergaitės perdavimo mamai, atsisakė ją pasimatymams vežti į neutralią vietą, tiesiog nurodydama, kad mergaitė pati nevažiuos. Pasitarimo protokole pažymėta, kad N. V. visiškai neieškojo bet kokių kompromisų, pati neteikė jokių pasiūlymų, atvirai konfrontavo su L. S.. 2012-03-01 pasitarime (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, kuris buvo organizuotas aptarti priemones dėl vaiko laikinosios globos, N. V. atvirai ir kategoriškai pareiškė, kad ji kaip globėja pateikė priešieškinį prašydama nustatyti D. gyvenamąją vietą su ja, ir todėl ji negalinti D. sakyti „eik tu pas ją“, t. y. eik gyventi pas mamą. Nė viename byloje esančiame dokumente nėra duomenų apie N. V. siekį veikti išvien su specialistais, kurie rūpinosi D. S. (K.) psichologiniu paruošimu vykti gyventi pas jos biologinę motiną L. S., apie jos pasiūlytas kokias nors konkrečias priemones ir būdus, kaip tai būtų galima įvykdyti geranoriškai ir su mažiausiomis neigiamomis pasekmėmis tiek fizinei, tiek psichologinei mažametės sveikatai. Priešingai, kaltinamoji kaip įmanydama trukdė tai padaryti, savo veiksmus bandydama pateisinti pačios mažametės nenoru vykti gyventi pas mamą. Tačiau, jai, kaip D. S. (K.) globėjai, buvo neabejotinai žinomos specialistų pateiktos, šioje byloje esančios 2011-09-07 – 2011-10-07 ambulatorinės teismo psichologinės ekspertizės akto išvados, jog D., atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, tuo metu negalėjo visapusiškai suprasti esamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos, todėl ji negebėjo savarankiškai suformuluoti nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos. Pasak specialistų, jos nuomonę ir norus formavo tie asmenys, su kuriais ji gyveno, ir nors ji ir išsakė norą gyventi N. V. šeimoje, tačiau šio savo noro paaiškinti ir pagrįsti negalėjo. Kolegijos vertinimu, N. V., ignoruodama visas priemones ir pastangas geranoriškai įvykdyti aptariamą teismo sprendimą, visiškai atsisakydama bendradarbiauti su institucijomis, atsakingomis už tinkamą šio teismo sprendimo įvykdymą, padarė aptariamą nusikalstamą veiką veikdama tiesiogine tyčia, t. y. būdama teisėja, civilinės teisės specialiste, žinodama apie priimtą teismo sprendimą, suprasdama, jog ji privalo teismo sprendimą vykdyti, bet to nedarydama, ji suvokė, kad elgiasi nusikalstamai pavojingai, suprato, kad be jos geranoriškumo ir bendradarbiavimo teismo sprendimas gera valia nebus įvykdytas ir to siekė iki tol, kol 2012-05-17 teismo sprendimas buvo įvykdytas priverstine tvarka. Tokie jos veiksmai atitinka BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Šioje baudžiamojoje byloje keliamas teisės principo „non bis in idem“ (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą) taikymo klausimas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 d., BK 2 str. 6 d., BPK 3 str. 1 d. 6 p., kuris draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais (prie jų priskiriamos ne tik nusikalstamos veikos, bet ir administraciniai nusižengimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Baudžiamasis ir civilinis procesai non bis in idem principo požiūriu nėra konkuruojantys, todėl CPK nustatytų procesinio poveikio priemonių taikymas už teismo sprendimo nevykdymą savaime nepaneigia galimybės taikyti BK 245 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2017 n. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014 ir kt.).

Lietuvos teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad BK 245 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos definicijos negalima aiškinti pažodžiui – kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia šioje normoje nurodyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 str. įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės teisinės priemonės paskirties, taip pat nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 str. gali būti taikoma, tačiau ne automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto, bet tik kaip kraštutinė priemonė, nustačius tinkamą padarytos veikos pavojingumą bei atsižvelgus į teisinį reguliavimą, užtikrinantį teismo sprendimo įvykdymą procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-36/2012, 2K-69/2014, 2K-196-693/2015, 2K-229-788/2016, 2K-249-895/2016, 2K-13-719/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės paskirtį, BK 245 str. taikymas gali būti pateisinamas tokiu atveju, kuomet skolininkas, turėdamas galimybę įvykdyti savo prievolę, piktybiškai to vengia ir savo tyčiniu elgesiu sukuria tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tampa neįmanomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2014, 2K-228-788/2019).

Kaip jau buvo minėta šiame nuosprendyje anksčiau, N. V. už 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimo dalies nevykdymą, to paties teismo 2012-03-29 nutartimi buvo paskirta 200 Lt (57,92 Eur) bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną nuo 2011-12-31 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šioje nutartyje nurodyta, kad bauda skolininkei N. V. skirta už „(duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo dalies, įpareigojančios N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S., nevykdymą“. N. V. 2012-06-11 mokėjimo nurodymu į L. S. sąskaitą pervedė 27800 Lt (8051,44 Eur). Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamosios N. V. nusikalstami veiksmai pagal BK 245 str. aprašyti taip : „<...> kaltinamoji N. V. <...>, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 <...> sprendimas dėl įpareigojimo perduoti vaiką turi būti vykdomas skubiai, <...> per teismo nustatytą terminą iki 2011-12-30 sprendimo dalies, įpareigojančios ją perduoti D. S. (K.) motinai L. S., neįvykdė <...>“. Iš to galima matyti, kad teisiškai reikšmingas faktas, už kurį N. V. jau buvo pritaikyta civilinė procesinė poveikio priemonė – 200 Lt (57,92 Eur) bauda, bei siūloma jai taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 str., yra iš esmės tapatus – tai 2011-12-16 teismo sprendimo dalies, įpareigojusios N. V. perduoti D. S. (K.) jos motinai L. S., nevykdymas. Vertinant galimos baudos dydį pagal BK 245 str., t. y. šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį BK 47 str. 3 d. 1 p., matyti, kad už tokį baudžiamąjį nusižengimą tuo metu galėjo būti skiriama bauda iki 50 MGL dydžio (2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350 redakcija, galiojusi nuo 2011-04-28). 1 MGL dydis tuo pat metu buvo 130 Lt (arba 37,65 Eur), kas reiškia, jog maksimali bauda už tokį baudžiamąjį nusižengimą galėjo siekti 1882,50 Eur. Šiuo gi atveju, N. V. L. S. pervedė daugiau nei 4 kartus didesnę sumą, nei maksimaliai numatė veikos padarymo metu galiojęs įstatymas. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad 2011-12-16 teismo sprendimas, kad ir kaip sunkiai, bet 2012-05-17 vis tik buvo įvykdytas civilinių procesinių priemonių pagalba, pagal 2012-03-22 teismo nutartį, leidusią priverstinai paimti D. S. (K.) iš kaltinamosios ir perduoti ją motinai L. S.. Ši teismo nutartis buvo priimta vadovaujantis CPK 764 str. 3 ir 4 d., kurios nustatė, kad kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo. Priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. 

Būtina pažymėti ir tai, kad BK 245 str. numatytos veikos sudėtis yra formali – atsakomybė kaltininkui kyla už patį sprendimo nevykdymą. Pasekmių esant formaliai nusikalstamos veikos sudėčiai įrodinėti nereikia. Tačiau, kolegijos vertinimu, tiek teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo priežastys, tiek ir jo nevykdymo pasekmės, nors jos ir nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, bet jos yra reikšmingos vertinant, ar toks teismo sprendimo nevykdymas buvo pavojingas, bei ar jis buvo pavojingas tiek, kad už tai kaltinamajai galėtų ir turėtų būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Duomenys, surinkti šioje baudžiamojoje byloje, rodo, jog dėl kaltinamosios N. V. pasyvumo, jos atsisakymo bendradarbiauti, nenoro padėti ir prisidėti, kad 2011-12-16 teismo sprendimo, kurio fone buvo itin pažeidžiama mažametė D. K. (S.) ir kuris būtų įvykdytas kaip galima švelnesniais ir taikesniais būdais, vykdymas tapo itin komplikuotas ir sudėtingas. Visų pirma, mažametė D. S. (K.), praktiškai iš karto po šio sprendimo priėmimo, buvo paimta iš jai įprastos, kasdienės, normaliam vaiko augimui ir vystymuisi reikalingos aplinkos – mokyklos, iš jos buvo atimta galimybė jai normaliai augti ir vystytis, bendrauti su savo bendraamžiais, vietoj to patalpinant ją į pakankamai 2008 – 2011 m. taip vadinamų „pedofilijos įvykių“ įaudrintą ir netgi agresyvią aplinką. Rengiantis teismo sprendimo įvykdymui, buvo pasitelktos didžiulės teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos specialistų, psichologų ir su jais susijusių asmenų pajėgos, kurios bandė surasti tinkamas priemones ir kelius šiam sprendimui įvykdyti. N. V. neįvykdžius teismo sprendimo iki jame nurodyto termino – 2011-12-30, buvo pradėtas šio sprendimo priverstinio vykdymo procesas, antstolės S. V. parengti net keli patvarkymai, kurie N. V. taip pat nebuvo geranoriškai įvykdyti. Pagaliau, kalbant apie patį D. S. (K.) paėmimo iš N. V. 2012-05-17 procesą, jis buvo tikrai neeilinis : jam buvo ruoštasi itin intensyviai, nes pagal S. V. parodymus, buvo parengti keli veikimo scenarijai, kurie buvo suderinti su daugybe institucijų ir pasirinktas tinkamiausias; pačiam paėmimui buvo pasitelktos itin gausios policijos pareigūnų, gelbėtojų, saugos, socialinių tarnybų darbuotojų pajėgos; netgi prasidėjus mažametės paėmimui, N. V. ir drauge su ja name buvę asmenys atsisakė paklusti antstolės bei policijos pareigūnų prašymams ir reikalavimui netraumuoti mažametės, geranoriškai įsileisti antstolę į namo vidų ir kiek tai įmanoma taikiai perduoti mergaitę jos motinai L. S., dėl ko buvo vykdomas tikras kiemo ir namo šturmas (šalinami kieme surinkę žmonės, išmontuojamos iš kėdžių sustatytos užkardos, trukdžiusios prieiti prie namo; laužiamos, pjaunamos paties namo durys, daužomi stiklai, ir kt.); šis įvykis buvo itin rezonansinis ir sukėlė didžiulį atgarsį ir įvairiausius vertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Atsižvelgus į visa tai, kolegijos nuomone, N. V. veiksmai nepateisinamai nevykdant aptariamo teismo sprendimo buvo išties pavojingi ir neabejotinai pasiekė tokį lygį, kad kaltinamajai šiuo atveju turi būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 str. Baudžiamosios atsakomybės jai taikymas šioje byloje negali būti vertinamas kaip teisės principo non bis in idem pažeidimas.

Dėl BK 140 str. 1 d., 231 str. 1 d. ir 286 str. numatytų nusikalstamų veikų

BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 231 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. BK 286 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Apklausta teisiamajame posėdyje N. V. neigė trukdžiusi antstolei S. V. vykdyti teismo sprendimą, tvirtino negalėjusi antstolės reikalavimu atidaryti namo durų, nes stengėsi visą laiką būti su išsigandusia dukterėčia, o kiti name buvę asmenys jos prašymo atidaryti duris neklausė. Ji pati namo durų nebarikadavo. Ji taip pat neigė trukdžiusi S. V. ir drauge su jomis buvusioms G. D. ir E. T. geranoriškai paimti mergaitę ir perduoti ją mamai, tvirtino visą laiką po teismo sprendimo priėmimo siūliusi L. S. pasiimti dukrą, bet ši nenorėjo eiti su ja gyventi. Nepripažino kaltinamoji ir to, kad ji spyrė L. S. ir ją sužalojo. Smūgių M. G. neprisiminė, bet tvirtino, kad jam dėl streso galėjo suduoti. Pažymėtina, kad ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji apie šias veikas davė iš esmės tokius pat parodymus. Tyrimo metu ji tik parodė, kad kuomet M. G. paleido jai už nugaros užlaužtą ranką, ji atsistojo ir du kartus trenkė jam į veidą (19 t., 73-76 b. l.). Tačiau, kaltinamosios parodymus paneigia byloje surinkti įrodymai, ir visų pirma – byloje esantys vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti 2012-05-17 tiek policijos pareigūnų, tiek ir į bylą pateikti N. V. prašymu. Beje, ir pati kaltinamoji pripažino, kad šie vaizdo įrašai yra tikri, jais ji neabejojo ir prašė jais vadovautis vertinant įvykio dalyvių veiksmus.

Vaizdo įrašai, pačios kaltinamosios, nukentėjusiosios S. V., liudytojų G. D., E. T., R. O., S. K., A. S., L. K., J. V., M. M. ir kitų, tiesiogiai 2012-05-17 įvykyje dalyvavusių, liudytojų parodymai patvirtina, kad S. V. su G. D. ir R. T. anksti ryte atvykus į įvykio vietą, jas jau pasitiko N. V. bei jos šalininkų suburti žmonės, kurie aktyviai trukdė (jie klūpėjo, buvo susikabinę rankomis, priešinosi bandant juos patraukti nu parėjimo, ir pan.) antstolei, visų pirma, patekti į (duomenys neskelbtini) namo kiemą. Pereiti per kiemą ir prieiti prie gyvenamojo namo antstolei pavyko tik policijos pareigūnams pašalinus fizines kliūtis bei išsklaidžius žmones. Kaltinamoji pripažino žinojusi ir supratusi, kad antstolė atvyko su konkrečiu tikslu – įvykdyti teismo sprendimą paimti D. S. (K.) ir perduoti ją jos motinai L. S.. N. V. buvo namo viduje ir drauge su name buvusiais asmenimis per didžiulius vitrininius svetainės langus matė, kaip prie namo atėjo antstolė S. V., prašė atidaryti duris ir įleisti ją į namo vidų. Tai ji pakartojo keletą kartų, nurodė, jog yra vykdomas teismo sprendimas, įspėjo, kad durų neatidarius, bus šalinamos kliūtys patekti į namo vidų. Pranešimas, kad yra vykdomas teismo sprendimas, raginimas žmonių nepasiduoti provokacijoms nuolat buvo kartojami iš policijos automobilio garsiakalbio – tai buvo girdima ne tik kieme, bet ir turėjo būti girdima name buvusiems. Kaltinamoji neabejotinai girdėjo laužiamų pagrindinių įėjimo į namą durų, garsus, matė, kad antrosios (medinės) durys užremtos mediniu pagaliu, jos taip pat laužiamos, pjaunami šių durų vyriai – tai akivaizdžiai matyti iš jos pačios pateikto vaizdo įrašo „2012-05-17 viduje T. S.“ („Baisiausi gegužės“). Iš to paties įrašo taip pat matyti, kad prie vitrininių durų priėjusi antstolė S. V. kažką sako name esantiems, o N. V. tiek viena, tiek kartu su D. S. (K.) keletą kartų prieina prie šių durų, stovi prie jų, vėliau abi sėdi apsikabinusios svetainėje prie stalo. Šiame įraše užfiksuotas svarbus momentas, kaip kažkas N. V. klausia „gal įleist, atidaryt duris, vis tiek išlauš“. Tačiau N. V. pakankamai ramiai pakraipė galvą, pasakė „nežinau“, ir pasiliko toliau sėdėti ant kėdės. Iš šio įrašo taip pat girdėti, kad kažkas kambaryje pasakė, jog vitrinines duris dabar lauš, dauš stiklą, ir todėl paprašė D. prieiti prie durų stiklo, gal tada nelauš. D. priėjo prie durų, bet ją greitai patraukė. Šiame bei kituose vaizdo įrašuose akivaizdžiai matyti, kad vitrininės svetainės durys užrakinamos rankenos pagalba, nuleidus ją žemyn. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas K., kuris išdaužęs durų stiklą jas atidarė, tiesiog įkišęs ranką ir pakeldamas rankeną į viršų. Jokio rakto atrakinti šias duris nereikėjo. Tai buvo kaltinamosios tėvų namai, kuriuose ji tikrai ne kartą buvo buvusi ir tai neabejotinai žinojo. Tačiau, kas yra visiškai akivaizdu, N. V. net neketino atidaryti šių durų ir įsileisti antstolę, nors tam ji turėjo pakankamai tiek laiko, tiek galimybių. N. V. galėjo atidaryti ir kitas duris, tame tarpe – ir medines, kurios buvo užremtos pagaliu, tačiau nepadarė to pati, bei nepareikalavo jas atidaryti kitų svetainėje buvusių žmonių. Tai, kad šias duris pagaliu užrėmė ne ji pati, o galimai P. J., nešalina jos atsakomybės, nes būtent ji buvo įpareigota tinkamai įvykdyti teismo sprendimą perduoti mergaitę jos motinai. Jos parodymus, kad ji keletą kartų prašė P. nuimti pagalį, patvirtina jos pateiktas vaizdo įrašas. Tačiau, minėta, kad ne P. J. buvo atsakingas už mergaitės perdavimą, o ji, todėl ji turėjo ne prašyti, o aktyviai reikalauti tiek P. J., tiek kitų name buvusių asmenų įsileisti antstolę ir leisti jai vykdyti savo pareigas. Kaltinamoji ne tik kad visokiais būdais trukdė antstolei patekti į namą, bet ir leido mažametei D. S. (K.) matyti, kas vyksta namo kieme. Jei kaltinamajai išties būtų rūpėjusi psichologinė, fizinė, emocinė D. būsena ir jos sveikata, ji šio įvykio metu tik pasirodžius kieme policijos pareigūnams privalėjo D. išvesti iš svetainės ir užtikrinti, kad ji nematytų įvykio ir jame tiesiogiai nedalyvautų. Tie patys įrodymai patvirtina, kad antstolei S. V. su policijos pareigūnų pagalba patekus į namą, kaltinamoji ir toliau nevykdė jos reikalavimo geranoriškai perduoti mergaitę L. S., t. y. N. V. sėdėjo apsikabinusi D.; iš pradžių neleido G. D. ir E. T. bendrauti su D., kad ji nusiramintų, šaukė ant jų bei S. V., kad nekištų rankų prie mergaitės ir nenaudotų prieš ją prievartos, nors jokia prievarta prieš ją ir nebuvo naudojama; po to, kai antstolė įspėjo kaltinamąją, kad jai toliau nepaklūstant ir atsisakant bendradarbiauti, ji bus laikoma kliūtimi, ji nuleido rankas, tačiau vis tiek buvo pasisodinusi D. ant kelių; o pamačiusi į svetainę atėjusią L. S., ji vėl apsikabino vaiką ir neleido L. S. jos paimti nuo kelių, dėl ko policijos pareigūnai M. G. ir E. S. turėjo prievarta atkabinti ir laikyti jos rankas. Visas šias aplinkybes patvirtina tiek vaizdo įrašai, tiek jau minėti S. V., G. D., E. T., M. G., E. S. parodymai. Beje, ir teisme apklausti N. V. artimieji bei šalininkai parodė, kad mergaitės net nebuvo ketinama perduoti jos motinai. Tai matyti iš liudytojos L. K. parodymų. Liudytojas J. V. parodė, kad N. V. įvykio metu nieko nedarė, kad antstolė būtų įleista į namo vidų, nors jokių fizinių kliūčių tai padaryti nebuvo. Pasak liudytojo M. M., jo dalyvavimo šiame įvykyje vienintelis tikslas buvo tas, kad mergaitė nebūtų pagrobta. Visais šiais įrodymais kolegija neturi pagrindo abejoti. Jų pakanka pripažinti, kad N. V. 2012-05-17 aktyviai trukdė antstolei S. V. vykdyti teismo sprendimą, taip padarydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 str. 1 d.

M. G., E. S., S. V. parodymais taip pat įrodyta, kad kaltinamoji N. V. pasipriešino policijos pareigūnui M. G., įvykio metu vykdžiusiam antstolės S. V. nurodymus, panaudodama prieš jį fizinį smurtą, t. y. policijos pareigūnams M. G. ir E. S. pradėjus šalinti kliūtį – kambaryje priėjus prie ant kėdės sėdėjusios ir savo rankomis mažametę D. S. (K.) apglėbusios N. V., M. G. paėmus už N. V. dešinės rankos riešo bei alkūnės sąnarių, tokiu būdu laikant jos dešinę ranką, o tuo metu ir tokiu pat būdu E. S. laikant N. V. kairę ranką už riešo ir alkūnės sąnarių, po to kai L. S. pasiėmė ir išsinešė  savo dukrą, N. V. atsistojusi nuo kėdės tyčia kairės rankos kumščiu smogė jos dešinę ranką laikiusiam M. G. į dešinę galvos pusę ir veidą, taip sukeldama jam fizinį skausmą. To, beje neneigė ir pati kaltinamoji parodžiusi, jog galėjo kumščiu suduoti M. G., tačiau to nepamena dėl streso. Be paminėtų parodymų, ir byloje esantys policijos pareigūnų daryti vaizdo įrašai patvirtina, kad N. V. įvykio metu kumščiu sudavė M. G. į galvą. M. G. parodė, kad po smūgių į galvą jis iš karto sureagavo ir N. V. pasakė, kad be reikalo ji taip elgiasi, kad juto skausmą, kreipėsi į gydytoją, vartojo gydytojo paskirtus medikamentus. Įprastai fizinis skausmas yra nustatomas subjektyviu skausmą patyrusio asmens vertinimu, jei yra objektyvūs duomenys apie patį trauminį tokį skausmą sukėlusį poveikį. Šiuo atveju, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad N. V. nukentėjusiajam sudavė smūgius kumščiu į galvą, veidą, jis į smūgius sureagavo, todėl galėjo jausti ir fizinį skausmą. Iš vaizdo įrašų matyti, kad N. V. buvo įsiaudrinusi, susijaudinusi, tačiau manyti, jog ji buvo tokiame strese, kad negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų, duomenų byloje nėra. Kita vertus, pati kaltinamoji tiesiogiai išprovokavo tai, kad prieš ją buvo panaudota prievarta, t. y. policijos pareigūnai buvo priversti laikyti jos rankas, kad L. S. galėtų paimti ant jos kelių sėdėjusią savo dukrą. Šie N. V. veiksmai atitinka BK 286 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes ji, panaudojusi fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas vykdžiusiam policijos pareigūnui. Kadangi ji, net ir laikoma už rankų policijos pareigūnų, toliau aktyviai bandė ištraukti rankas, stojosi, muistėsi, ji susižalojo sau petį. Dėl to yra kalta tiktai ji pati.

N. V. neigė 2012-05-17 įvykio metu spyrusi L. S. ir padariusi jai sužalojimus, kurie nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tačiau, iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios L. S. parodymais, juos patvirtinančia teismo medicinos specialisto išvada, vaizdo įrašais tokie kaltinamosios parodymai yra paneigti. L. S. parodė, kad jai su G. Č. įėjus į namo (duomenys neskelbtini) svetainę, kurioje D. sėdėjo ant N. V. kelių, ir stengiantis atitraukti dukros rankas nuo N. V., ji pajuto 4–5 spyrius į pilvą, tačiau būdama šoko būsenos tuo metu skausmo nejuto. Bet tos pačios dienos vakare ir kitą dieną ją ėmė pykinti, skaudėjo pilvo srityje. Teismo medicinos specialistas nustatė, kad nukentėjusiajai buvo padarytos 4 poodinės kraujosruvos kairėje kojoje, šlaunies ir blauzdos priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose. Jos galėjo būti padarytos įvykio metu, kietu buku riboto paviršiaus daiktu (ais), ne mažiau kaip 4 atskirais trauminiais poveikiais (smūgiais), tame tarpe – ir spardant. Sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš teisiamajame posėdyje peržiūrėtų vaizdo įrašų taip pat matyti, kad į kambarį įėjus L. S., antstolės prašymu du policijos pareigūnai laiko N. V. rankas, L. S. rankomis bando atitraukti D. nuo kaltinamosios apglėbusi mergaitę per krūtinę, traukia ją į save. Tuo metu N. V. dešine koja spiria L. S. į kojas, vėliau dešine koja spiria jai į pilvo sritį, bet jos koja nuslysta link L. S. kairės kojos. Kaip jau buvo minėta, pati kaltinamoji iš esmės neneigė vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių. Visų šių duomenų pakanka pripažinti, kad N. V. aptariamo įvykio metu spyrė L. S. į pilvą ir kojas, padarydama jai poodines kraujosruvas kairės šlaunies ir blauzdos, priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie jos veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Kaltinimas dėl šios veikos N. V. tikslinamas nurodant, kad ji L. S. spyrė 4 kartus, nes tiek sužalojimų jai buvo nustatyta. Be to, nežymiai sužalota L. S. buvo 4 trauminiais poveikiais.

Dėl BK 163 str., BPK 70 str. 1 d.

Pagal BPK 70 str. 1 d., užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, kai : 1) gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas; 2) asmuo, turėdamas galimybę išvykti iš Lietuvos Respublikos, ja nepasinaudojo per keturiasdešimt penkias dienas ar per kitą Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nurodytą terminą arba palikęs Lietuvos Respublikos teritoriją vėl į ją sugrįžo; 3) asmuo prieš perdavimą pagal Europos arešto orderį sutiko, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo; 4) asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo; 5) asmuo buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, bet už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas; 6) kitais Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais. 2018-04-20 (duomenys neskelbtini) departamentas priėmė sprendimą N. V. perduoti Lietuvai ją teisti už : 1) trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai; 2) pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui; 3) fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, ir 4) teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą. Šiame dokumente taip pat nurodyta, kad dėl kitų kaltinimų ekstradicija nėra taikoma (17 t., 194 – 197 b. l.). Kaltinamoji N. V. šioje baudžiamojoje byloje nėra kaltinama pagal BK 163 str., nes, kaip ji paaiškino teisiamajame posėdyje, ji Lietuvai nebuvo išduota dėl jai ikiteisminio tyrimo metu reikšto įtarimo pagal šį BK straipsnį, t. y. dėl piktnaudžiavimo globėjos teisėmis ar pareigomis. Nežiūrint į tai, jos vertinimu, dalis BK 163 str. numatytos veikos objektyviųjų požymių (kokie tai konkrečiai požymiai ji nenurodė) yra inkriminuoti jai pareikštame kaltinime šioje baudžiamojoje byloje.

Pagal BK 163 str. atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Šioje baudžiamojoje byloje suformuluotame kaltinime N. V. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 str., 140 str. 1 d. ir 286 str., yra nurodyta, kad 2012-05-17, laikotarpiu nuo 6.30 iki 7.20 val., (duomenys neskelbtini), jos tėvų L. ir V. A. K. gyvenamajame name, ji, be viso kito, piktnaudžiavo globėjos teisėmis, psichiškai gniuždydama vaiką. Akivaizdu, jog tai BK 163 str. numatytos nusikalstamos veikos dispozicijos dalis, kuria ji šioje byloje nėra kaltinama. Iš kaltinimo N. V. turinio galima spėti, jog, prokuroro vertinimu, piktnaudžiavimas globėjos teisėmis, psichiškai gniuždant vaiką, yra sudėtinė jai inkriminuojamų BK 231 str., 140 str. 1 d. ir 286 str. dalis. Kadangi konkretūs kaltinamosios nusikalstami veiksmai, kuriuos atlikdama ji piktnaudžiavo globėjos teisėmis, kaltinime nėra atskirti, apie tai prokuroras nepasisakė ir savo baigiamojoje kalboje, kolegija vertina juos savo iniciatyva. Kolegijos nuomone, kaltinime N. V. inkriminuotas piktnaudžiavimas globėjos teisėmis, psichiškai gniuždant vaiką, galimai pasireiškė tuo, kad ji : 1) D. S. (K.) pastatė prieš langą; 2) antstolei S. V. nurodžius patraukti vaiką nuo lango ir jo netraumuoti, ji šio reikalavimo nevykdė, taip versdama mažametį vaiką stebėti kliūčių šalinimo veiksmus – techninių priemonių naudojimą, durų laužimą ir stiklo išmušimą, kambario viduje buvusių asmenų priverstinį pašalinimą, ir sukeldama neigiamas vaiko reakcijas, priešingas vaiko interesams, darė žalą vaiko psichiniam vystymuisi ir psichiškai gniuždė vaiką; 3) antstolei S. V. su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų, ji sėdėjo ant kėdės apkabinusi mergaitę ir šaukdama reikalavo jos neliesti, tokiu elgesiu toliau traumavo vaiką. Visiškai aišku, kad virš paminėti veiksmai neatitinka nei BK 140 str. 1 d., nei BK 286 str. numatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių. Tik D. S. (K.) pastatymas prieš langą kaip prielaida iš sutapties galėtų būti vertinamas ir kaip kaltinamosios siekis trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimą, jei ji būtų aiškiai nurodžiusi tokio savo elgesio motyvus. Kaltinamoji gi tvirtino iš viso neprisimenanti, kad ji D. S. (K.) buvo pastačiusi prieš vitrininį langą, be to teigė negalinti paaiškinti, kodėl ji taip elgėsi.     

Iš byloje esančio 2019-11-06 prokuroro nutarimo atskirti ikiteisminius tyrimus (1 t., 1 – 12 b. l.) matyti, kad čia N. V. BK 163 str. buvo inkriminuotas kartu su BK 140 str. 1 d., 231 str. 1 d. ir BK 286 str., nors veikos aprašytos taip pat, kaip ir kaltinime N. V. šioje baudžiamojoje byloje (Nutarimo 17 – 18 lapai). Tame pačiame nutarime taip randama ir tai, kad BK 163 str. kaltinamajai inkriminuotas iš sutapties ir su BK 153 str. (jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimas, iki 2010-07-20 galiojusi įstatymo redakcija), įtarime nurodant, kad N. V. piktnaudžiavo globėjos teisėmis, psichiškai gniuždydama vaiką, nes laikotarpiu nuo 2010-04-04 iki 2012-05-17, būdama D. S. (K.) globėja, atliko veiksmus, kuriais tvirkino ir psichiškai gniuždė savo dukterėčią, t. y. sistemingai, girdint mažametei, su šeimos nariais aptarinėjo ikiteisminį tyrimą dėl mažametės seksualinio prievartavimo, sistemingai naudojo vulgarius išsireiškimus, pavadinimus ir paliepimus, nustatinėdama mažametę prieš motiną, tokius kaip pvz., „tu jai geriau nupiešk (duomenys neskelbtini), tą (duomenys neskelbtini)..“, „vadink ją (duomenys neskelbtini)“, ir kt., taip sistemingai pateikdama mažametei informaciją apie nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą, apie seksualinius vyro ir moters santykius (Nutarimo 14 – 15 lapai). Iš esmės analogiškai BK 163 str. numatyta veika N. V. buvo aprašyta ir 2015-09-11 jai surašytame įtarime (19 t., 32 – 44 b. l.), 2015-09-23 Europos arešto orderyje (17 t., 141 – 163 b. l.) bei 2015-10-22 Generalinės prokuratūros teisinės pagalbos dėl N. V. ekstradicijos prašyme (17 t., 168 – 184 b. l.). 2019-11-06 nutarimu prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą N. V. dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių ji nebuvo išduota Lietuvai, tame tarpe – ir dėl BK 163 str. numatyto nusikaltimo (19 t., 56 – 61 b. l.). Šiame nutarime BK 163 str. numatyta nusikalstama veika nėra plačiau išdėstyta ir aprašyta. 2019-11-06 prokuroro parengtame pranešime apie įtarimą N. V. nusikalstamos veikos pagal BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str. išdėstytos lygiai taip pat, kaip ir prieš tai nurodytuose dokumentuose bei kaltinime, išskyrus tai, kad buvo išbrauktas BK 163 str. (19 t., 70 – 72 b. l.).

Įvertinus visus šiuos duomenis, atsižvelgus į baudžiamojoje teisėje galiojantį principą in dubio pro reo  (visos abejonės, kurių negalima pašalinti ištyrus byloje surinktus įrodymus, turi būti vertinamos kaltininko naudai) galima daryti išvadas, kad : 1) įtarime N. V. tyrimo metu dėl veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., 231 str. 1 d., BK 286 str. ir 163 str., dėl kurių į (duomenys neskelbtini) buvo kreiptasi dėl kaltinamosios ekstradicijos, veikos buvo aprašytos identiškai kaip ir jai pateiktame kaltinime šioje baudžiamojoje byloje; 2) N. V. dėl kaltinimo pagal BK 163 str. Lietuvai nebuvo išduota, todėl prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos jai buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 32 str.; 3) šioje byloje pateiktame kaltinime jai nepagrįstai inkriminuoti, todėl iš kaltinimo šalinami, šie, kolegijos vertinimu, BK 163 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį atitinkantys požymiai : a) kad ji piktnaudžiavo globėjos teisėmis, psichiškai gniuždydama vaiką; b) kad D. S. (K.) ji pastatė prieš langą; c) kad antstolei S. V. nurodžius patraukti vaiką nuo lango ir jo netraumuoti, ji šio reikalavimo nevykdė, taip versdama mažametį vaiką stebėti kliūčių šalinimo veiksmus – techninių priemonių naudojimą, durų laužimą ir stiklo išmušimą, kambario viduje buvusių asmenų priverstinį pašalinimą, ir sukeldama neigiamas vaiko reakcijas, priešingas vaiko interesams, darė žalą vaiko psichiniam vystymuisi ir psichiškai gniuždė vaiką, ir d) kad antstolei S. V. su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų, sėdėdama ant kėdės apkabinusi mergaitę, šaukdama ir reikalaudama jos neliesti, ji toliau traumavo vaiką. Kaltinamajai N. V. kaltinime nurodyti veiksmai – kad ji antstolei S. V. su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų, kambaryje antstolei nurodžius perduoti vaiką, ji šio teisėto jos reikalavimo nevykdė, sėdėjo ant kėdės apkabinusi mergaitę ir šaukdama reikalavo jos neliesti, taip kliudydama Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėms vaiką paimti bei perduoti išieškotojai L. S., inkriminuoti pagrįstai, nes jie atitinka BK 231 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – trukdymo antstolei vykdyti teismo sprendimą – sudėtį.

Dėl apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat keliamas apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties klausimas (BK 95 str.). Pagal N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusius BK 95 str. 1 d. 1 p. „a“ ir „b“ papunkčius (šio straipsnio redakcija galiojanti nuo 2011-03-31), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, ir aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 str. 2 d. numatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. N. V. nusikalstama veika pagal BK 245 str. yra baudžiamasis nusižengimas, ji baigta 2012-05-17. Kitos jos veikos (pagal BK 140 str. 1 d., 231 str. 1 d. ir 286 str.) taip pat padarytos 2012-05-17, visos jos nesunkūs tyčiniai nusikaltimai.

Pagal BK 95 str. 4 d., jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Senaties sustojimą lemianti aplinkybė – asmens pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo, gali būti konstatuojama ir turi įtakos terminų skaičiavimui tik tada, jei kaltininkas ima slapstytis kai nusikalstama veika jau yra padaryta. Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad pagal BK 95 str. asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma : a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-44-699/2015, 2K-233/2014, 2K-7-304-976/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasislėpimas – tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Tokiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Tai, ar teisėsaugos institucijos atliko kokius nors veiksmus (paskyrė kardomąją priemonę asmeniui, paskelbė paiešką, pareiškė įtarimą ar pan.), neturi lemiamos reikšmės. Svarbu, kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo suvokė savo situaciją ir kokių veiksmų ėmėsi, nes įstatymas senaties eigos sustojimą sieja ne su asmens paieška, o su pasislėpimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466/2013).

Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad 2012-06-26 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją, kuria leido (duomenys neskelbtini) N. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jos laisvę. 2012-07-03 ji buvo pradėta kviesti ir keletą kartų kviesta apklausai į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą, į kurią ji atvyko tik 2012-10-09, ir tą pačią dieną jai buvo įteiktas 2012-07-03 surašytas įtarimas dėl jos galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 232 str., 245 str., 231 str. 1 d., 140 str. 1 d., 163 str. ir 286 str. N. V. įtarimo kopiją priėmė, bet atsisakė įtarimą pasirašyti. Šie duomenys rodo, kad kaltinamoji jau 2012 m. birželio mėnesį tikrai žinojo apie jai pradėtą ikiteisminį tyrimą. Teisiamajame posėdyje, sakydama paskutinį žodį, N. V. patikslino, kad iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ji išvyko 2013-04-06, o 2013-04-08 lėktuvu kaltinamoji iš (duomenys neskelbtini) išskrido į (duomenys neskelbtini) (15 t., 125 b. l.). Taigi, galima tvirtinti, jog kaltinamoji iš Lietuvos išvyko 2013-04-06, ir išvyko tikrai žinodama apie jai pradėtą ikiteisminį tyrimą, netgi jau esant jai pareikštam įtarimui. Tai, kad jai tuo metu nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, esmės nekeičia.

Kaltinamoji N. V. teisiamajame posėdyje ir pati neneigė, kad iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ji išvyko siekdama, kad nebūtų neteisėtai ir nepagrįstai persekiojama Lietuvos teisėsaugos institucijų. Bet pasak jos, ji (duomenys neskelbtini) nesislėpė, gyveno legaliai, mokėsi, dirbo, gavo vairuotojo pažymėjimą. Tačiau, byloje yra duomenys, kad (duomenys neskelbtini) ji turėjo leidimą gyventi tik 90 dienų. Jau kaip paieškomas asmuo, ji buvo surasta dar 2013-09-10, tačiau ji tuomet griežtai atsisakė priimti šaukimą atvykti į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą. (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai lankėsi pas N. V. (duomenys neskelbtini), tačiau ji visiškai atsisakė bendrauti ir pareiškė, kad jos teisinius reikalus tvarkys pasamdytas teisininkas (15 t., 121 b. l.). Be to, 2013-07-02 N. V. (duomenys neskelbtini) kreipėsi politinio prieglobsčio, duomenų kad jis būtų buvęs suteiktas byloje nėra (17 t., 42 b. l.). N. V. 2018-02-13 (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyta ir suimta kaip ieškomas asmuo (17 t., 192 – 193 b. l.). Tokiu būdu, visi šie duomenys leidžia pripažinti, jog N. V., žinodama apie vykstantį baudžiamąjį procesą ir 2013-04-06 sąmoningai išvykdama iš Lietuvos, pasislėpė nuo Lietuvoje pradėto ikiteisminio tyrimo. Tai sustabdė apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminą iki jos sulaikymo (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2018-02-13.

Į Lietuvą po ekstradicijos proceso ji buvo pargabenta 2019-11-06. Tokiu būdu, nuo 2012-05-17 iki jos išvykimo iš Lietuvos 2013-04-06 buvo praėję 10 mėnesių ir 19 dienų. Nuo 2018-02-13 (jos sulaikymo momento) iki šio teismo nuosprendžio priėmimo dienos praėjo 3 metai 4 mėnesiai 25 dienos. Matyti, kad bendras laikotarpis nuo jos padarytų nusikalstamų veikų (2012-05-17) iki šios teismo nuosprendžio priėmimo dienos viršija trejus metus. Kaip jau minėta, pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. „a“ papunktį, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas. BK 245 str. numatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas, todėl šiai dienai dėl šios veikos yra suėjęs apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Pagal BPK 3 str. 1 d. 2 p., baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja perdavus bylą teismui ar bylos nagrinėjimo teisme metu ir kaltinamasis reikalauja tęsti baudžiamąjį procesą, teismas baigia nagrinėti bylą ir nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą arba priima išteisinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 254 str. 4 d., kai nagrinėjimo teisme metu nustatomos šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Kaltinamoji nereikalavo tęsti pradėto proceso, ji prašė taikyti apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą jai nutraukti dėl visų veikų, kuriomis ji kaltinama, todėl ši baudžiamoji byla pagal BK 245 str. jai nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Tai daroma tuo pačiu nuosprendžiu, nes dėl kitų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų ji pripažįstama kalta.

Kaip jau minėta, kitos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., 231 str. 1 d. ir 286 str., taip pat padarytos 2012-05-17, visos jos nesunkūs tyčiniai nusikaltimai. Apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senatis dėl jų yra 8 metai. Pripažinus, kad nuo 2013-04-06 iki 2018-02-13 N. V. buvo pasislėpusi nuo ikiteisminio tyrimo, kolegija konstatuoja, kad apkaltinamojo teismo nuosprendžio senatis dėl šių veikų šio teismo nuosprendžio priėmimo dienai nėra suėjusi. Kaltinamosios parodymus, kad ji nesislapstė nuo Lietuvoje vykdyto ikiteisminio tyrimo, kolegija atmeta kaip paneigtus ir prieštaraujančius byloje surinktų duomenų visetui.

Dėl N. V. kaip teisėjos imuniteto

nusikalstamų veikų padarymo metu 2012-05-17

2012-05-17, t. y. jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, N. V. dirbo (duomenys neskelbtini). Kaltinamosios gynėjas viso proceso metu akcentavo, kad ji turėjo imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, numatytą Teismų įstatyme.

Kalbant apie N. V. kaip teisėjos imunitetą pažymėtina, kad nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymo) 47 str. 1 d. (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija, galiojusi nuo 2008-09-01) numatė, jog teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Ši nuostata galioja iki šiol. To paties įstatymo 47 str. 2 d. numatė, jog draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ši norma buvo panaikinta 2020-06-25 įstatymu Nr. XIII-3093 (nuo 2020 06 30) (TAR, 2020, Nr. 2020-14362). Tai buvo padaryta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020-03-09 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, priėmimo, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija; TAR, 2014-01-07, Nr. 63) 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, aiškindamas Teismų įstatymo 47 str. 1 ir 2 dalyse numatyto teisėjo imuniteto taikymo sąlygas, pažymėjo, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtintas teisėjo imunitetas nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ir kitokio jo laisvės suvaržymo suprantamas taip, kad teisėjas negali atsakyti baudžiamąja tvarka, negali būti suimtas arba negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Teismų įstatymo 47 straipsnio (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje taip pat įtvirtinta šios taisyklės išimtis: tokio sutikimo nereikia tuo atveju, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 114 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, teisėjo imunitetas nėra savitikslis. Konstitucinis teisėjo imunitetas yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas. Tik tokia teisėjo imuniteto samprata yra suderinama su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, inter alia įstatymų leidėjo pareiga teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų teisinės atsakomybės klausimą. Taigi Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje teisėjo imunitetas nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamą veiką ar kitus teisės pažeidimus. Kitoks teisėjo imuniteto aiškinimas, esą įstatymų leidėjas gali įtvirtinti platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės teisinės valstybės samprata, inter alia su minėta konstitucine valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taip pat teisėjai būtų nepagrįstai išskirti iš visuomenės ir tai suponuotų pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį draudžiamą privilegiją.

Šioje baudžiamojoje byloje įrodyta, kad N. V., pagal (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), perduoti D. S. (K.) jos motinai L. S. privalėjo iki 2011-12-30, bet šio sprendimo nevykdė ir mergaitės neperdavė iki 2012-05-17, kol D. S. (K.) motinai L. S. buvo perduota priverstinai. Tai reiškia, kad nuo 2012-12-31 ji pradėjo daryti trunkamąją nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 str. (teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas), kuri buvo baigta 2012-05-17 perdavus mergaitę motinai. Vadinasi, šio įvykio metu teisėjos imunitetas, numatytas Teismų įstatymo 47 str. 1 d., jos nesaugojo, nes ji darė nusikalstamą veiką (in flagranti). Veikų padarymo metu galiojusi Teismų įstatymo 47 str. 2 d. šiuo atveju nebuvo aktuali, nes kaltinamoji teisėjo imuniteto neturėjo vadovaujantis įstatyme (to paties įstatymo 1 dalyje) numatyta išimtimi.  

Civiliniai ieškiniai

Nukentėjusioji L. S. prašo iš kaltinamosios N. V. jai priteisti 2316,96 Eur turtinei žalai ir 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti; jos dukrai D. S. (K.) – 50000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji S. V. prašo iš kaltinamosios jai priteisti 28962 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis M. G. iš kaltinamosios N. V. prašo priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

L. S. ieškinyje nurodė, kad 2316,96 Eur turtinę žalą sudaro jos atstovui advokatui G. Č. 2012-02-20 – 2012-04-23 sumokėti pinigai už teisinę pagalbą pagal 2011-12-20 sudarytą teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią advokatas ją ir jos dukrą atstovavo ir teikė teisinę pagalbą įvairiose institucijose derinant 2012-12-16 teismo sprendimo vykdymo organizavimą, pats dalyvavo 2012-05-17 vykdant teismo sprendimą dėl D. S. (K.) perdavimo (su ieškiniu pateikti 3 sumokėtą sumą patvirtinantys pinigų priėmimo kvitai). 2021-04-28 teismui pateiktame atsakyme advokatas G. Č. nurodė, kad minėta suma nukentėjusiosios jam iš tikro buvo sumokėta už teisines paslaugas ginče dėl klientės dukters D. K. susigrąžinimo iš kaltinamosios globos ir iš šio ginčo kylančių kitų ginčų.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str. 1 d. ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pavyzdžiui, sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2019). Tokiu būdu, pagal CK 6.249 str. 1 d., nukentėjusiosios L. S. prašoma priteisti 2316,96 Eur suma gali būti pripažįstama turtine žala, t. y. materialiniais nuostoliais, kuriuos ji patyrė dėl padarytos nusikalstamos veikos. Iš tiesų, matydama, kad kaltinamoji yra teisininkė, jos aplinkoje (jos buvęs sutuoktinis, ją atstovavusi pusseserė S. Ž.) taip pat yra teisininkų, nukentėjusioji L. S. turėjo kreiptis teisinės pagalbos ir kreipėsi į advokatą G. Č.. Tiek nukentėjusioji, tiek G. Č. patvirtino, kad teisinės pagalba jai buvo teikiama dukters paėmimo iš globėjos N. V. ir su tuo susijusiuose procesuose. Šių išlaidų 2012 m. vasario – balandžio mėnesiais nukentėjusioji nebūtų patyrusi, jeigu N. V. dar 2012 m. gruodžio mėnesį būtų geranoriškai perdavusi mergaitę jos motinai. Byloje yra duomenys, kad G. Č. kartu su L. S. dalyvavo bandant mergaitę perduoti jos motinai 2012-03-23, kuomet šis bandymas nepavyko, dalyvavo 2012-05-17, dalyvavo pasitarimuose derinant L. S. pasimatymus su dukra, ir kt. Taigi, šios nukentėjusiosios patirtos išlaidos yra priežastiniu ryšiu susietos su kaltinamosios neteisėtais veiksmais, todėl jos turėtų būti priteistos iš N. V..

Nukentėjusioji L. S. ir jos dukra D. S. (K.) prašo priteisti joms iš kaltinamosios N. V. ir virš nurodytą neturtinę žalą. Visų pirma kalbant apie D. S. (K.) kaip nukentėjusiąją šioje baudžiamojoje pažymėtina, kad nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos <...> (BPK 28 str. 1 d.). Pagal BPK 110 str. 1 d. civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Byloje esančiame civiliniame ieškinyje D. S. (K.) patirta neturtine žala įvardinama tai, kad kaltinamoji, nevykdydama 2011-12-16 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimo, psichiškai žalojo mažametę; nuo 2011-12-16 iki 2012-05-17 nuteikinėjo ją prieš mamą, formavo negatyvią nuomonę apie ją, visokiais būdais trukdė jai bendrauti su mama, ją įvairiai baugino, izoliavo vaiką iš jos socialinės aplinkos (paėmė iš mokyklos). Mergaitė buvo nuolat filmuojama, jautėsi nesaugiai dėl kieme nuolat esančių pašalinių žmonių ir pan. Be to, ieškinyje teigiama, kad 2012-05-17 vykusio paėmimo metu kaltinamoji liepė jai atsistoti prie lango, rėkti, sakyti, kad ji nenorinti gyventi su mama, ją apsikabinti, priešintis, verkti, šaukti. Taigi, tai reiškia, kad D. S. (K.) patirta neturtinė žala siejama su kaltinamosios neteisėta veika, numatyta BK 245 str., tačiau dėl šios veikos yra suėjęs apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju (BPK 3 str. 1 d. 2 p.) kasacinio teismo praktikoje jau suformuluota bendra taisyklė yra ta, kad civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas, nes šiuo pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2010, 2K–260/2006, 2K-7-304-976/2016). Kita gi nukentėjusiajai D. S. (K.) prašoma priteisti neturtinės žalos dalis buvo susijusi su neteisėtais kaltinamosios veiksmais prieš mažametę 2012-05-17, kurie šiame nuosprendyje šalinami iš kaltinimo N. V., nes patenka į BK 163 str. veikos sudėtį, bet dėl šios veikos kaltinamoji Lietuvai nebuvo išduota. Pašalinus iš kaltinimo N. V. tai, kad ji 2012-05-17 piktnaudžiavo globėjos teisėmis, psichiškai gniuždydama ir traumuodama D. S. (K.), nelieka pagrindo priteisti už šiuos veiksmus nukentėjusiajai ir neturtinę žalą. Todėl, civilinis ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš kaltinamosios 50000 Eur D. S. (K.) patirtai neturtinei žalai atlyginti paliekamas nenagrinėtas, suteikiant galimybę nukentėjusiajai dėl šios žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. 

Neturtinė žala (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. Tai tiek konkrečiais, tiek vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į : 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teismų praktikoje nustatant neturtinės žalos, kilusios dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo, priklausomai nuo bylos aplinkybių, svyruoja nuo 150 eurų iki 1500 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016; 2K-393-489/2017).

Nukentėjusieji S. V., L. S. ir M. G. tiesiogiai dalyvavo 2012-05-17 paimant iš kaltinamosios D. S. (K.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šis įvykis buvo išties rezonansinis, jis kėlė didžiulę įtampą visuomenės gyvenime, apie jį buvo visur kalbama, plačiai rašoma spaudoje, šios istorijos dalyviai nuolat buvo matomi įvairiose televizijos laidose. Šis įvykis buvo neeilinis ir dėl to, kad teismo sprendimo įvykdymui buvo aktyviai ir gerai organizuotai priešinamasi, jam įvykdyti buvo pasitelktos didžiulės teisėsaugos pareigūnų bei kitų specialistų pajėgos. Visiems nukentėjusiems, o ypač – antstolei S. V., kuri įvykio metu turėjo atlaikyti didžiulį kaltinamosios tėvų namo kieme susirinkusios minios bei name buvusių asmenų spaudimą, įvykio metu vertinti nuolat kintančią situaciją ir priiminėti sprendimus, kaip patekti prie namo, įeiti į namo vidų, kaip elgtis namo viduje, kai tave pasitinka priešiškai nusiteikę žmonės, tarp kurių yra mažametė mergaitė. Nė kiek neabejotina, kad tiek ji, tiek ir kiti nukentėjusieji šio įvykio metu jautė ir didžiulę įtampą, neigiamas emocijas, dvasinį sukrėtimą, kaltinamosios veiksmais L. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, M. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, N. V. jie buvo išvadinti įvairiausiais necenzūriniais žodžiais. Visą tai sudaro neturtinę žalą, kuri turi būti jiems protingai kompensuota. Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiems, be anksčiau išdėstyto, atsižvelgiama ir į tai, kad tiek L. S. padaryti sužalojimai, tiek M. G. patirtas fizinis skausmas, t. y. pasekmės, už kurias kaltinamoji ir yra tiesiogiai atsakinga, nesukėlė jiems jokių rimtesnių, ilgalaikių pasekmių jų sveikatai, pats mergaitės paėmimo momentas truko vos kelias minutes, S. V. ir M. G. tuo metu vykdė savo tarnybines pareigas. Pažymėtina, kad nuo šio įvykio praėjo jau pakankamai daug laiko, jis užsimiršta. Kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad 2012-06-11 mokėjimo nurodymu kaltinamoji L. S. jau yra pervedusi 27800 Lt (8051,44 Eur), taip jai kompensuodama pakankamai reikšmingą sumą už teismo sprendimo nevykdymą laiku. Turi būti įvertinta ir tai, kad kaltinamoji šiuo metu nedirba, išsamiau įvertinti jos turtinę padėtį byloje duomenų nėra. Be to, iš jos L. S. šiuo nuosprendžiu priteisiama atlyginti turtinė žala. Todėl nukentėjusiųjų prašoma priteisti neturtinė žala mažinama : S. V. – iki 3000 Eur, L. S. – iki 4000 Eur; M. G. – iki 500 Eur.

Tenkinamas iš M. G. civiliniame ieškinyje nurodytas prašymas priteisti jam iš N. V. 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 500 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti, jas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Bausmės skyrimas

Skiriant bausmę kaltinamajai N. V. atsižvelgiama į jos padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jos asmenybę, atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes ir kitus bausmių skyrimo pagrindus bei sąlygas, numatytus BK 41, 54, 55, 61 straipsniuose.

N. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių šioje byloje nėra.

N. V. padarė keturias nusikalstamas veikas, kurių viena (BK 245 str.) yra baudžiamasis nusižengimas, dėl kurio jau suėjo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; kitos veikos – yra nesunkūs, tyčiniai, baigti nusikaltimai. Ji pilnametė, pakaltinama, nagrinėjamų įvykių metu dirbo (duomenys neskelbtini) buvo apibūdinama teigiamai. Ji nėra teista, nebuvo ir nėra bausta administracinėmis nuobaudomis. Kaltinamoji darbinga, bet šiuo metu niekur nedirba, kitokių duomenų apie jos šiuo metu gaunamas pajamas byloje nėra. Skiriant bausmę svarbu pažymėti tai, kad 2012-05-17 dienos įvykis iš esmės buvo išprovokuotas jos neteisėtais veiksmais, dangstantis jos kaip (duomenys neskelbtini) imunitetu, kieme susirinkusia sekėjų minia ir net mažamete mergaite. Vietoje to, kad geranoriškai padėti D. S. (K.) perduoti jos motinai, N. V. savo tyčiniais veiksmais sąlygojo tai, kad teismo sprendimas buvo vykdomas prievarta, ir vykdant jį buvo sukeltas didžiulis ažiotažas, sužaloti keli asmenys, sugadintas L. ir V. A. K. turtas. Už tai atsakinga yra tik N. V.. Po šio įvykio, supratusi, kad tiek jos kaip (duomenys neskelbtini), tiek jos kaip (duomenys neskelbtini) imunitetas neapsaugos jos nuo baudžiamosios atsakomybės, ji pabėgo iš Lietuvos, ilgą laiką slapstėsi (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai tikėdamasi, kad Lietuvai ji taip ir nebus išduota. Kolegijos nuomone, nors ji teisiama pirmą kartą, o pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tik skyrus jai laisvės atėmimo bausmę ji bus tinkamai nubausta, t. y. bus tinkamai įvertintas jos padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, jų pavojingumas visuomenei, jos pačios kaip asmenybės įtaka 2012-05-17 įvykiui ir jo metu sukeltoms pasekmėms, tik taip bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Griežčiausia bausmė jai skiriama už veiką, numatytą BK 231 str. 1 d., nes ji buvo kertinė, ir jau jos metu buvo pasipriešinta valstybės pareigūnui ir sužaloti nukentėjusieji L. S. ir M. G.. Už atskiras veikas paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p.). Kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji šioje byloje iš esmės dėl užsitęsusio ekstradicijos proceso buvo sulaikyta ir suimta nuo 2018-02-13 iki 2019-11-19, t. y. 1 metus 9 mėnesius ir 6 dienas. Tai yra pakankamas laikotarpis pripažinti, kad bausmės tikslai už veikas, kuriomis ji kaltinama šioje baudžiamojoje byloje, kaltinamajai yra pasiekti, todėl į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičius šį laikotarpį laikytina, kad ji bausmę jau atliko.

Panevėžio apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje laikomos kaltinamosios N. V. piniginės lėšos – 2431,97 Eur, kurioms laikinas nuosavybės teisės apribojimas pratęstas iki 2021 m. rugsėjo 30 d., turi būti panaudotos nukentėjusiems priteistų civilinių ieškinių atlyginimui, proporcingai jiems priteistiems žalos atlyginimo dydžiams.

Byloje yra duomenys, kad kaltinamosios N. V. ekstradicijos iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą išlaidos sudaro 6849,29 Eur. Pagal BPK 103 str. 6 p., proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, jeigu ekstradicijos išlaidos atsiranda dėl pasislėpusio nuteistojo sąmoningų veiksmų, jos paprastai priteisiamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-114-699/2017, 2K-113-489/2021). Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamoji slapstėsi, į JAV išvyko siekdama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, todėl jos ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš jos valstybei.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje 2019-11-06 prokuroro nutarimu pripažinta, kad nukentėjusioms L. S. ir D. S. (K.) atstovo dalyvavimas procese yra būtinas (BPK 55 str. 4 d.). Joms antrinę teisinę pagalbą teikė advokatė N. G., kuriai už paslaugas apskaičiuota 1704,81 Eur suma. Ši suma taip pat išieškoma iš kaltinamosios N. V. valstybei.

Kaip proceso išlaidos iš N. V. išieškomos valstybei ir liudytojui E. S. už kelionę į teismą išmokėta 30,61 Eur suma (BPK 103 str. 1 d. 1 p., 105 str. 1 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 303 straipsniais, teismas

nusprendžia:

N. V. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 str. 1 d., 231 str. 1 d. ir 286 str. ir ją nubausti :

- pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

- pagal BK 231 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams 6 dienoms;

- pagal BK 286 str. – laisvės atėmimu 1 metams 5 mėnesiams.

Pagal BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., subendrinus šias bausmes griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, skirti jai galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 9 mėnesiams 6 dienoms. Į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikotarpį, išbūtą ją sulaikius ir suėmus nuo 2018-02-13 iki 2019-11-19, ir pripažinti, kad ji laisvės atėmimo bausmę jau atliko.

Kardomąsias priemones : 10000 Eur užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą – panaikinti; užstatą, 2019-11-19 L. K. sumokėtą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti L. K., asmens dokumentus grąžinti N. V..

N. V. šią baudžiamąją bylą dėl veikos, numatytos BK 245 str., nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 2 d. 2 p.).

Priteisti iš N. V. : 1) nukentėjusiajai L. S. – 2316,96 Eur turtinei žalai ir 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) nukentėjusiajai S. V. – 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam M. G. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 % dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

L. S. pareikštą civilinį ieškinį dėl 50000 Eur neturtinės žalos D. S. (K.) atlyginimo palikti nenagrinėtą.    

Daiktinius įrodymus ir bylai reikšmingus daiktus – DVD diskus, USB atmintinę su vaizdo įrašais – palikti saugoti prie bylos.

Išieškoti iš N. V. valstybei : 6849,29 Eur jos ekstradicijos išlaidų,  1704,81 Eur išlaidų už antrinę teisinę pagalbą nukentėjusioms ir 30,61 Eur liudytojui išmokėtų kelionės į teismą išlaidų.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teismui.

Teisėjai                                         Valdas Ciesiūnas

Valdas Petras Meidus

Jolanta Raščiuvienė