LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

              sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

              dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

              gynėjai advokatei Gražinai Jakavičienei,

              civilinio ieškovo UAB „Intoma“ atstovui T. J.,

              teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nuosprendis dėl M. H. (M. H.) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso:

              182 straipsnio l dalį (UAB „Bandužiai“) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

              300 straipsnio l dalį (UAB „Bandužiai“) trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

              300 straipsnio l dalį (dėl dokumento suklastojimo ir jo pateikimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui) trijų mėnesius laisvės atėmimo bausme;

              182 straipsnio 2 dalį (UAB „Melesta“) vienerių metų laisvės atėmimo bausme;

              182 straipsnio 2 dalį (UAB „Intoma“) vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4, 6 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta vieneri metai šeši mėnesiai  laisvės  atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrintoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio l dalį, 300 straipsnio l dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta vieneri metai ir šeši mėnesiai laisvės  atėmimo, atliekant ją pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2005 m. birželio 20 d. iki 2005 m. birželio 21 d. Iš M. H. priteista: 27 982,61 Lt UAB „Melesta“, 60 407,62 Lt UAB „Intoma“, 10 466,14 Lt UAB „Bandužiai“.

              Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu nuteistojo M. H. apeliacinis skundas patenkintas – Klaipėdos miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikintas, M. H. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio    2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. UAB „Melesta“, UAB „Intoma“ ir UAB „Bandužiai“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo, prokuroro prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              M. H. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės, UAB „Cekrika“ (į. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) naudai, apgaule, t. y. iš anksto neketindamas vykdyti UAB „Cekrika“ vardu prisiimtų prievolių, tačiau sudarydamas įspūdį, kad prievolės bus vykdomos, panaudodamas žinomai suklastotą 2005 m. kovo 1 d. įgaliojimą, tariamai suteikiantį jam teisę šios įmonės vardu sudaryti patalpų, esančių Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su UAB „Bandužiai“ ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su šių patalpų nuomos sutartimi, pateikdamas šį įgaliojimą UAB „Bandužiai“ direktoriui R. P., 2005 m. kovo 1 d. UAB „Cekrika“ vardu sudarė šių patalpų nuomos sutartį, tačiau įmonės vardu sutartimi prisiimtos prievolės – mokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 11 d. – neįvykdė, taip apgaule UAB „Cekrika“ naudai išvengė turtinės 6 916,48 Lt prievolės.

              Taip pat M. H. buvo nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog įgaliojimas, tariamai suteikiantis jam teisę UAB „Cekrika“ vardu nutraukti patalpų, esančių Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su UAB „Bandužiai“ bei pasirašyti visus dokumentus, susijusius su šia patalpų nuomos sutartimi bei patalpų perdavimu, yra suklastotas, laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 7 d. iki 2005 m. balandžio 11 d. pateikė šį įgaliojimą UAB „Bandužiai“ direktoriui R. P. – taip šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo.

              Taip pat M. H. buvo nuteistas už tai, kad jis 2005 m. rugpjūčio mėn., UAB „Cekrika“ direktorei D. M. pateikė pasirašyti praėjusia, t. y. 2004 m. rugpjūčio 20 d., data atspausdintą įgaliojimą, suteikiantį jam teisę iki 2005 m. rugpjūčio 22 d. atstovauti UAB „Cekrika“ interesams. D. M. , nesuprasdama nusikalstamų M. H. veiksmų pobūdžio ir ketinimų, pasitikėdama juo, įgaliojime pasirašė. Taip M. H. šį įgaliojimą suklastojo.

              Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. H. 2005 m. rugpjūčio 2 d. savo iniciatyva šį suklastotą įgaliojimą pateikė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui Donatui Blinstrubiui, kuris dėl to užpildė daiktų, dokumentų pateikimo protokolą prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini)– taip M. H. šį žinomai suklastotą įgaliojimą panaudojo.

              Taip pat, M. H. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą UAB „Cekrika“ naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas kaip šios įmonės akcininkas, 2004 m. rugsėjo mėn., apgaule, t. y. žinodamas, kad UAB „Cekrika“ neturi galimybės įvykdyti ketinamų prisiimti sutartinių įsipareigojimų ir neketindamas šių įsipareigojimų vykdyti, suklaidino UAB „Melesta“ atstovą S. J., įtikindamas jį, jog jo atstovaujama įmonė „Cekrika“ yra moki ir turi galimybę įvykdyti įsipareigojimus, žodžiu susitarė sudaryti metalo gaminių pirkimo sutartį. Vėliau M. H. įkalbėjo UAB „Cekrika“ direktorę D. M. pasirašyti šią sutartį, o ši, nesuprasdama jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio ir ketinimų, 2004 m. rugsėjo 3 d. pasirašė metalo gaminių pirkimo sutartį su UAB „Melesta“, kurios pagrindu M. H. pagal PVM sąskaitas faktūras UAB „Cekrika“ vardu apgaule užvaldė: 2004 m. rugsėjo 3 d. – 22 637,68 Lt vertės svetimą turtą, 2004 m. rugsėjo 10 d. – 12 099,11 Lt vertės svetimą turtą, 2004 m. rugsėjo 14 d. – 12 273,75 Lt vertės svetimą turtą.

              Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas apgaule užvaldyti daugiau UAB „Melesta“ turto, M. H. 2004 m. rugsėjo 27 d. pagal kasos pajamų orderį UAB „Cekrika“ vardu už įsigytas prekes UAB „Melesta“ sumokėjo 10 000 Lt, taip sudarydamas mokios ir patikimos įmonės įvaizdį. Taip apgaulingai veikdamas M. H. įgijo UAB „Melesta“ pasitikėjimą, o ši, būdama suklaidinta dėl jo apgaulės, jam, veikusiam UAB „Cekrika“ vardu, pagal PVM sąskaitas faktūras perdavė: 2004 m. rugsėjo 27 d. turto už 12 138,75 Lt, 2004 m. rugsėjo 28 d. turto už        12 105,01 Lt, 2004 m. spalio 11 d. turto už 6 728,31 Lt.

              Taip M. H. apgaule UAB „Cekrika“ naudai užvaldė 77 982,61 Lt vertės UAB „Melesta“ turtą.

              Taip pat M. H. buvo nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule UAB „Cekrika“ naudai įgyti svetimą UAB „Intoma“ turtą, 2005 m. kovo 1 d., veikdamas kaip UAB „Cekrika“ akcininkas bei prisistatydamas kaip įgaliotas atstovas, apgaule, t. y. nurodydamas, kad nėra jokių kliūčių, trukdančių šiai įmonei prisiimti ar vykdyti numatytus atsiskaitymus bei kitus įsipareigojimus, o įmonė yra moki, žinodamas, kad įmonė neturi galimybės atsiskaityti, ir neketindamas to daryti, pasirašė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Intoma“ dėl grožio salono įrangos pirkimo ir pagal ją bei pagal 2005 m. kovo 1 d. priėmimo–perdavimo aktą prie įrangos pirkimo–pardavimo sutarties UAB „Cekrika“ vardu įgijo 60 407,62 Lt vertės turtą.

              Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisindamas M. H. , konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių įrodymų teisinančiais, todėl juos netinkamai įvertino. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, M. H., sudarydamas sutartis su UAB „Melesta“, UAB Intoma“ ir UAB „Bandužiai“, nurodė išsamius savo anketinius duomenis, nebandė iškreipti sutarčių esmės, noriai bendradarbiavo su nukentėjusiaisiais, domėjosi vykdymo procesu, nedarė jokių kliūčių išieškojimo procese, todėl nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad apgaulė buvo esminė. Vien ta aplinkybė, jog M. H. įmonė, nepasisekus metalo pusfabrikačių verslui, negavo planuoto pelno ir negalėjo įvykdyti sutartimi su „Melesta“ prisiimtų turtinių prievolių, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, nėra pagrindas tvirtinti, jog M. H. turėjo išankstinę tyčią nevykdyti sutartinių įsipareigojimų „Melestai“, nes pati savaime sunki bendrovės finansinė padėtis negali suponuoti nuteistojo išankstinės tyčios nevykdyti nukreiptų į ateitį sutartinių įsipareigojimų.

              Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apylinkės teismas, remdamasis tiek paties kaltinamojo M. H. , tiek kaip liudytojos apklausta tuometinės UAB „Cekrika“ direktorės D. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, konstatavo, jog realiai UAB „Cekrika“ vadovavo M. H. . Todėl aplinkybė, jog M. H. , veikdamas savo įmonės vardu, pateikė UAB „Bandužiai“ direktoriui R. P. įgaliojimą, suteikiantį jam teisę savo vadovaujamos įmonės UAB „Cekrika“ vardu sudaryti bei vėliau nutraukti su UAB „Bandužiai“ patalpų nuomos sutartį, kurį vietoj formaliai paskirtos UAB „Cekrika“ direktorės D. M. pasirašė pats M. H. ir kurį, be kita ko, parengė ne jo vadovaujama įmonė UAB „Cekrika“, o tuometinė UAB „Bandužiai“ direktoriaus pavaduotoja M. P., neduoda pagrindo išvadai, jog M. H. , pateikdamas šį įgaliojimą įmonės direktoriui R. P., turėjo tyčią teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, dėl šių M. H. veiksmų nebuvo sutrikdyta normali valstybės institucijos veikla, pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai.

              Dėl M. H. kaltės dėl įgaliojimo suklastojimo ir žinomai suklastoto įgaliojimo panaudojimo, pateikiant jį Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui Donatui Blinstrubiui, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. H. veiksmuose nebuvo būtinojo šio nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Byloje nustatyta, kad įgaliojimas iš tikrųjų buvo surašytas atgaline data, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. H. šį įgaliojimą parengė ir pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui tik siekdamas patvirtinti savo, kaip įtariamojo, gynybinę versiją, kad jis galėjo veikti UAB „Cekrika“ vardu, o ne siekdamas paleisti šį įgaliojimą į teisinę apyvartą.

              Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Giedrius Danėlius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendį (rezoliucinėje kasacinio skundo dalyje padaryta klaida nurodant nuosprendžio datą – 2010 m. kovo 26 d.) ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nuosprendį.

              Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįstos, prieštaringos, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Kasatorius nurodo, kad M. H. neneigia skolos nei UAB „Melesta“, nei UAB „Intoma“, nei UAB „Bandužiai“. Iš bylos duomenų matyti, kad sutartys buvo sudaromos UAB „Cekrika“ vardu, kuri realiai neturėjo galimybių atsiskaityti pagal prisiimamas prievoles, nes buvo skolinga dideles pinigų sumas įvairiems ūkio subjektams, be to, nemažai veiklos vykdė neįtraukiant į įmonės buhalterinę apskaitą. Tai rodo, kad UAB „Cekrika“ realiai nebuvo normaliai ir sąžiningai veikiantis ūkio subjektas. Šios aplinkybės patvirtina, kad sutarčių vykdymas ir nukentėjusiųjų UAB „Melesta“, UAB „Bandužiai“, UAB „Intoma“ pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo apsunkintas.

              Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. H. UAB „Cekrika“ vardu sudarydamas sandorius su UAB „Melesta“, suvokė, kad UAB „Cekrika“ neturi realios galimybės atsiskaityti pagal sandorius su UAB „Melesta“, kuri kaip kreditorius negalės civilinėmis teisinėmis priemonėmis išsiieškoti skolos iš UAB „Cekrika“. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog, pagal bylos duomenis (specialisto išvada Nr. 5–3/10, kasos pajamų orderius ir kt.), 2004 m. rugsėjo 14 d. UAB „Cekrika“, realiai kasoje turėdama tik 10 230,13 Lt, iš UAB „Melesta“ jau buvo įgijusi prekių (ir pradelsusi už jas atsiskaityti) iš viso už 34 736,79 Lt. Nepaisant to, M. H. UAB „Cekrika“ vardu paėmė iš UAB „Melesta“ prekių dar už 12 273,75 Lt. 2004 m. rugsėjo 27 d. M. H., norėdamas UAB „Cekrika“ vardu įgyti dar prekių ir UAB „Melesta“ atstovui S. J. reikalaujant, sumokėjo 10 000 Lt kaip skolos dengimą, po to UAB „Melesta“ jam pardavė prekių su mokėjimo atidėjimu dar už 12 138,75 Lt. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad tokiu būdu M. H. siekė užtikrinti pasitikėjimą, ir šią aplinkybę teisingai vertino kaip apgaulės elementą, siekiant neatlygintinai įgyti kuo daugiau svetimo – UAB „Melesta – turto. Kasaciniame skunde nurodoma, kad laikotarpiu 2004 m. rugsėjo 3 d. iki 2004 m. spalio 25 d. M. H., imdamas UAB „Cekrika“, turinčios tik 10 230,13 Lt lėšų, vardu prekes iš UAB „Melesta“, prisiėmė įsipareigojimų už 77 982,61 Lt. Šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinamos kaip negalėjimas realiai atsiskaityti už prisiimtus įsipareigojimus ir nutylėjimas apie tai. Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui (pradėtas 2005 m. gegužės 19 d. pagal UAB „Melesta“ pareiškimą), M. H. jau esant įtariamuoju dėl sukčiavimo (pranešimas apie įtarimą įteiktas 2005 m. birželio 20 d.), jis, kaip fizinis asmuo, pagal 2006 m. birželio 7 d. – 2006 m. birželio 22 d. kasos pajamų orderius į UAB „Melesta“ sąskaitą per tris kartus įnešė iš viso 50 000 Lt. Kasatorius nurodo, kad sukčiavimas užvaldant svetimą turtą laikomas baigtu, kai kaltininkas turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad M. H. sumokėjo UAB „Melesta“ didžiąją dalį skolos – 50 000 Lt iš 77 982 Lt. Ši aplinkybė vertintina kaip nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas ir neturi įtakos nei nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nei nusikaltimo sudėties buvimui, nes tyčia apgaule buvo įgytas 77 982,61 Lt dydžio svetimas – UAB „Melesta“ – turtas.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas A. D. parodė, jog kartu su M. H. iš UAB „Melesta“ apie 5–6 kartus vežė metalo gaminius. Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip kaltinamas M. H. neneigė, kad būtent UAB „Cekrika“ vardu iš UAB „Melesta“ įsigytą metalą, jo gaminius liudytojas A. D. atvyko pervežti ir pervežė. Liudytoju apklaustas E. R. patvirtino, kad M. H. 2004 m. rugsėjo mėn. pasiūlė pirkti žemesne nei rinkos kaina metalo gaminius, tačiau su sąlyga, kad bus atsiskaitoma iš anksto grynais pinigais. E. R. firma „Elemūras“ laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 27 d. iki 2004 m. spalio 12 d. per du kartus įsigijo metalo produkcijos, kurios pardavimą ir atvežimą organizavo M. H. , kuris paaiškino, kad metalo gaminius parduos žemesne nei rinkos kaina, nes tariamai viena firma jam yra skolinga, todėl metalo gaminius gavo už skolą. 2006 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/10 dėl UAB „Cekrika“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistas konstatavo, kad UAB „Cekrika“ iš UAB „Melesta“ įsigyto metalo už 77 982,61 Lt nepagrindė perdavimo saugoti (sandėliuoti) ar realizavimo dokumentais. Iš PVM sąskaitų–faktūrų matyti, kad 2004 m. rugsėjo 27 d. UAB „Melesta“ pardavė UAB „Cekrika“ 5,395 tonos plieno lakštų kurių vertė (su PVM) 12 138,75 Lt; 2004 m. spalio 11 d. – 2,724 tonos vamzdžių, kurių vertė (su PVM) 6 728,31 Lt. Atitinkamai 2004 m. rugsėjo 27 d. tariamai UAB „Foteksas“ pardavė E. R. firmai „Elemūras“ 5,350 tonos plieno lakštų už 10 700,03 Lt (su PVM), o 2004 m. spalio 12 d. – 2,7 tonos metalo vamzdžių už 5 130,00 Lt (su PVM). Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. H. E. R. firmai „Elemūras“ kaip UAB „Foteksas“ būtent UAB „Cekrika“ vardu pardavė iš UAB „Melesta“ įsigytus metalo gaminius. Todėl M. H. parodymai, kad metalo gaminius, įgytus UAB „Cekrika“ vardu iš UAB „Melesta“, jis nuvežė kažkokiam Velerijui į Vilnių, kuris už juos neatsiskaitė ir tokiu būdu M. H. tiesiog nepasisekė verslas, laikytini tik gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad visi aptarti M. H. naudoti apgaulės elementai vienas kitą papildo ir egzistuoja kaip visuma aplinkybių, iškraipančių nukentėjusiojo (UAB „Melesta“ atstovo S. J.) tikrovės suvokimą bei iš esmės klaidinančių. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra pagrįsto ir motyvuoto paaiškinimo, kodėl remiamasi tik M. H. parodymais, atmetami kiti rašytiniai duomenys, liudytojų parodymai arba apie tai nutylima. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. H. nesiekė apgaule užvaldyti svetimo turto.

              Prokuroras taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog tai, kad UAB „Cekrika“, vykdydama naują veiklą negavo planuojamų pajamų ir dėl to neturėjo finansinių galimybių laiku vykdyti turtines prievoles pagal sutartis su UAB „Intoma“ ir UAB „Bandužiai“, nerodo, kad M. H. turėjo išankstinę tyčią nevykdyti į ateitį nukreiptų sutartinių įsipareigojimų šioms įmonėms.

              Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino 2006 m. spalio 12 d. specialisto išvados Nr. 5–3/84 dėl UAB „Cekrika“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje konstatuota, jog ši įmonė 2005 m. kovo 1 d. – sutarties pasirašymo metu – neturėjo realių galimybių atsiskaityti su UAB „Intoma“. Apklausti kaip liudytojai UAB „Intoma“ atstovai Inga ir T. J. patvirtino, kad, sudarant sutartį su UAB „Cekrika“ atstovu prisistačiusiu M. H. , šis jiems tvirtino, jog įmonė yra moki, neturi skolų, primygtinai reikalavo, kad turtas pereitų UAB „Cekrika“ nuosavybėn iškart po sutarties pasirašymo, o ne po paskutinės įmokos. Liudytojai patvirtino, kad su UAB „Cekrika“ sutarties būtų nesudarę, jei būtų žinoję jos tikrąją finansinę padėtį. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog 2005 m. vasario 3 d. D. M. , kaip UAB „Cekrika“ direktorė, pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriuo iki 2005 m. vasario 20 d. įsipareigojo sumokėti N. H. susidariusią 30 588,24 Lt skolą. Apklausti teisme antstolė ir jos padėjėjas patvirtino, kad vykdymo metu nustatyta, jog juvelyriniai dirbiniai nepriklausė UAB „Cekrika“, todėl į juos nebuvo galima nukreipti išieškojimo, tačiau M. H. geranoriškai pateikė turto – grožio salono įrangos, įsigytos iš UAB „Intoma“, sąrašą. Perduotas turtas buvo realizuotas 2005 m. gegužės 15 d. Taigi, M. H. netrukus po UAB ,Intoma“ turto įsigijimo, būtent N. H. skoloms išieškoti pateikė antstoliui iš UAB „Intoma“ įsigyto turto sąrašą tam, kad antstolis šį turtą areštuotų bei iš jo išieškotų skolą N. H. , suvokdamas, kad tokiu būdu jau nebus įmanoma vykdyti veiklos ir skolų iš UAB „Cekrika“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebebus galima išieškoti. Apklaustos kaip liudytojos O. R., D. A., J. Ū., R. R. patvirtino, kad iš trumpos grožio salono veiklos gautos pajamos nebuvo fiksuojamos UAB „Cekrika“ apskaitoje. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sudarant sutartį su UAB „Intoma“ M. H. panaudojo esminę apgaulę, kuri pasireiškė tuo, jog jis UAB „Cektrika" vardu sudarė sutartį su UAB „Intoma“, nutylėdamas apie įmonės sunkią finansinę padėtį, žinodamas, kad UAB „Cekrika“ neturi realios galimybės atsiskaityti, ir suvokdamas, kad dėl tokios jo veikos nebus įvykdytos turtinės prievolės UAB „Intoma“, ir norėjo taip veikti.

              Kasatoriaus nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad sutarties su UAB „Bandužiai“ pasirašymo metu, t. y. 2005 m. kovo 1 d., UAB „Cekrika“ jau neturėjo realių galimybių prisiimti finansinių įsipareigojimų ir jų vykdyti, nes buvo skolinga UAB „Melesta“ 67 982,61 Lt už metalo gaminius, N. H. – už juvelyrinės parduotuvės patalpų nuomą, be to, UAB „Cekrika“ banko sąskaitose bei įmonės kasoje realiai pinigų neturėjo, turto – taip pat. D. M. , kaip UAB „Cekrika“ direktorė, pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriuo iki 2005 m. vasario 20 d. įsipareigojo sumokėti N. H. susidariusią 30 588,24 Lt skolą už patalpų nuomą. Bylos duomenimis nustatyta, kad metalo gaminiai, įsigyti iš UAB „Melesta“, buvo realizuoti, bet už juos gautos pajamos ar jų panaudojimas neužfiksuoti UAB „Cekrika“ apskaitoje, iš N. H. nuomojamose patalpose aukso ir sidabro juvelyrinių dirbinių parduotuvėje esantys juvelyriniai dirbiniai taip pat nebuvo UAB „Cekrika“ turtas, nes jie buvo įgyti iš UAB „Sidabrinė kamėja“ konsignacijos pagrindais, be to, UAB „Cekrika“ buvo skolinga ir už juos.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad, siekiant sudaryti nuomos sutartį su UAB „Bandužiai“, M. H. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą – 2005 m. kovo 1 d. įgaliojimą, kuriame D. M. parašu pasirašė ne ji, o kitas asmuo (tai patvirtina liudytojų D. M., K. P. parodymai, 2005 m. gruodžio 19 d. rašysenos specialisto išvada). Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. M. buvo tik formali UAB „Cekrika“ vadovė, todėl M. H. kaip neva direktorės D. M. vardu ir parašu pasirašytas įgaliojimas nelaikytinas suklastotu dokumentu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino, ar ši aplinkybė UAB „Bandužiai“ atstovei K. P. sutarties pasirašymo su UAB „Cekrika“ metu buvo svarbi. Kiekvienas sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis preziumuoja, jog įmonės direktorius yra realus, o ne atvirkščiai. Formalaus direktoriaus buvimas kaip tik kelia abejonių dėl įmonės patikimumo, realaus galėjimo prisiimti ir vykdyti prievoles bei apskritai dėl tokios įmonės veiklos sąžiningumo. Teisme apklausiama kaip liudytoja K. P. parodė, kad jei būtų žinojusi, jog įgaliojimas suklastotas (pasirašytas ne direktorės), nuomos sutarties UAB „Bandužiai“ vardu su UAB „Cekrika“ nebūtų sudariusi. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad, suėjus nuomos mokesčio sumokėjimo terminui, M. H. UAB „Bandužiai“ atstovams pateikė netikrą 2005 m. kovo 31 d. bankinį pavedimą apie tariamai sumokėtą 4000,30 Lt nuomos mokestį, o tai rodo, kad jis sąmoningai siekė suklaidinti UAB „Bandužiai“ atstovus. Todėl, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad, sudarant sutartį su UAB „Bandužiai“, M. H. panaudojo esminę apgaulę – UAB „Cektrika“ vardu sudarė sutartį, panaudodamas suklastotą įgaliojimą, nutylėdamas apie įmonės sunkią finansinę padėtį, žinodamas, kad įmonė neturi realios galimybės atsiskaityti, negalės mokėti nuomos mokesčio, ir suvokdamas, kad dėl tokios jo veikos nebus įvykdytos turtinės prievolės UAB „Bandužiai“, ir norėjo taip veikti.

              Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, byloje esančius duomenis tyrė ir vertino kaip visumą, pagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių duomenų teisinančiais, visapusiškai išsiaiškino jų ryšį su kitais duomenimis bei nuosprendyje teisingai nustatė, kad M. H. suvokė, jog jo veika yra pavojinga UAB „Melesta“, UAB „Bandužiai“ bei UAB „Intoma“ nuosavybei, kad dėl jo veikos nebus įvykdytos turtinės prievolės, nes UAB „Cekrika“ neturi realios galimybės atsiskaityti pagal sandorius su šiomis įmonėmis, ir norėjo taip veikti. Taigi apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems nenaudingus sandorius, neturint ketinimų ir realių galimybių juos vykdyti. Be apgaulės, baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą už turtinės prievolės išvengimą rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008,   2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004 ir kt.).

              Kasaciniame skunde nesutinkama ir su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu M. H. išteisintas dėl dokumento suklastojimo ir pateikimo UAB „Bandužiai“ direktoriui R. P. . BK 300 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumentas – kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų įrodymu ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu.

              2005 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 11-2826 (05) patvirtina, kad įgaliojime, suteikiančiame teisę M. H. UAB „Cekrika“ vardu nutraukti patalpų nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Bandužiai“, D. M. parašu pasirašė ne ji. Kasatoriaus nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog įgaliojime pasirašęs M. H. suvokė,  kad, pateikdamas šį įgaliojimą UAB „Bandužiai“ direktoriui R. P., paleis jį į teisinę apyvartą ir taip joje įtvirtins apgaulę, ir norėjo taip veikti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad M. H. UAB „Bandužiai“ atstovams prieš tai jau buvo pateikęs žinomai suklastotą įgaliojimą, tariamai suteikiantį teisę sudaryti patalpų nuomos sutartį (ši aplinkybė laikytina apgaulės elementu ir įeina į BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį). Apklaustas kaip liudytojas R. P. nurodė, jog jam buvo svarbu, kad minėtuose dokumentuose pasirašytų įmonės direktorius, tai rodytų, jog UAB „Cekrika“ yra realiai ir sąžiningai veikiantis ūkio subjektas.

              Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato draudimo užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės būti Lietuvoje įsteigtos įmonės direktoriumi. Todėl M. H. parodymai, kad dėl to, jog neturėjo Lietuvos pilietybės jis negalėjo būti UAB „Cekrika“ direktoriumi, turėjo būti vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad 2005 m. vasario 3 d. D. M., kaip UAB „Cekrika“ direktorė, liepiama M. H. , pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti N. H. susidariusią skolą, be to, būtent D. M. buvo nuteista Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus UAB „Cekrika“ apskaitos tvarkymo.

              Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2005 m. birželio mėn. M. H. , apklaustas tyrėjo Donato Blinstrubio, parodė galėjęs veikti UAB „Cekrika“ vardu, tačiau tuo metu įgaliojimo pateikti negalėjo, įgaliojimą pateikė savo iniciatyva praėjus dviem mėnesiams po apklausos. Byloje nustatyta, kad įgaliojimas iš tiesų surašytas atgaline data. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, tačiau, jas vertindamas kaip įtariamojo gynybinę versiją, o ne siekį paleisti suklastotą dokumentą į teisinę apyvartą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu jau nuo netikro dokumento sukūrimo. Tai, kad įtariamasis, siekdamas patvirtinti savo gynybines versijas, daro naujus nusikaltimus, nelaikytina jį teisinančiais duomenimis. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. H. suvokė, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui pateikė įgaliojimą, surašytą atgaline data tam, kad sukurtų atitinkamas teisines pasekmes, ir tokiu būdu jis žinomai suklastotą įgaliojimą panaudojo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Prokuroro kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįstos ir prieštaringos. Prokuroras skunde išsamiai išdėsto ir aptaria liudytojų parodymus, specialistų išvadas ir kitus byloje surinktus duomenis, analizuoja faktines bylos aplinkybes, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikia savo versijas ir išvadas dėl įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netikrina žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumo, t. y. netiria ir nevertina įrodymų, iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių. Kaip paminėta, apskųstus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, dalies byloje esančių duomenų apskritai nevertino, todėl padarė netinkamas išvadas. Byloje esantys duomenys ir teismų sprendimų turinys rodo, kad būtent pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritaria kasatorius, pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžių surašymo taisykles: įrodymus vertino neišsamiai, aptardamas tik tuos, kurie bent iš dalies gali patvirtinti M. H. kaltę, ir visiškai nepasisakydamas dėl jį teisinančių duomenų, be to, nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, palygino juos tarpusavyje, įvertino visumą ir nuosprendyje motyvuotai bei išsamiai pasisakė, kodėl daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių M. H. kaltę dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prokuroro teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, darydamas išvadas ignoravo bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Kasatoriaus nepritarimas teismo sprendimui nėra pagrindas išvadai, kad teismas pažeidė BPK nuostatas.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Kasatoriaus nuomone, M. H. veiksmuose buvo visi sukčiavimo požymiai: UAB „Cekrika“ realiai neturėjo galimybių atsiskaityti pagal prisiimtus įsipareigojimus, tačiau M. H., sudarydamas sandorius su UAB „Intoma“, UAB „Bandužiai“ ir UAB „Melesta“, nuslėpė tikrąją įmonės būklę, t. y. panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė įtraukiant kitas įmonės į joms nenaudingus sandorius. Kasaciniame skunde išsamiai aptariami ir akcentuojami duomenys, susiję su UAB „Cekrika“ finansiniais įsipareigojimais, galimybėmis juos įvykdyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje priėmusi 2011 m. birželio 21 d. nutartį, nurodė, kad pati savaime sunki bendrovės finansinė padėtis negali suponuoti nuteistojo išankstinės tyčios nevykdyti į ateitį nukreiptų sutartinių įsipareigojimų. Vadovaudamasi šiuo išaiškinimu, įvertinusi byloje esančius duomenis ir nenustačiusi kitų aplinkybių, rodančių, kad M. H., sudarydamas sutartis su UAB „Melesta“ dėl metalo pusfabrikačių, su UAB „Intoma“ dėl grožio salono įrangos ir su UAB „Bandužiai“ dėl patalpų nuomos, iš anksto turėjo tikslą nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą dėl apgaulės ir tyčios neteisėtai įgyti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės jo veiksmuose nebuvimo. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2006 m. sausio 31 d. išvadoje konstatuota, kad UAB „Cekrika“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus UAB „Melesta“, galėjo vykdyti dalį finansinių įsipareigojimų už iš jos įsigytas prekes. Tą patvirtino ir aplinkybė, kad UAB „Cekrika“ vykdydama sutartį sumokėjo didžiąją dalį skolos UAB „Melesta“. Byloje nustatyta, jog UAB „Intoma“ savininkai M. H. tvirtino, kad grožio salonas veikė pelningai. Taigi, sudarydamas sutartį, išteisintasis pagrįstai tikėjosi, kad gavęs pajamų iš grožio salono veiklos, galės atsiskaityti su UAB „Intoma“ už įrangą ir su UAB „Bandužiai“ už patalpų nuomą. Liudytojos patvirtino, kad tam tikrą laiką grožio salonas vykdė veiklą. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad tiek metalo pusfabrikačių verslas, tiek grožio salono veikla buvo nesėkmingi, todėl UAB „Cekrika“ negavo planuotų pajamų ir neturėjo finansinių galimybių laiku vykdyti turtines prievoles pagal sutartis su UAB „Melesta“, UAB „Intoma“ ir UAB „Bandužiai“. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip rodančios, kad M. H. turėjo išankstinę tyčią nevykdyti sutartinių įsipareigojimų UAB „Melesta“, siekė apgaule įgyti UAB „Intoma“ priklausantį turtą bei išvengti prievolės mokėti nuomos mokestį UAB „Bandužiai“.

Kolegija pažymi, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika  peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Taigi nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka sutarčių sudarymo ir jais nustatytų įsipareigojimų neįvykdymo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2012,             2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2?-851/2001 ir kt). Byloje nustatyta, kad M. H. neslėpė jokios informacijos apie save: sudarydamas sutartis su UAB „Melesta“, UAB Intoma“ ir UAB „Bandužiai“, nurodė išsamius savo anketinius duomenis, nebandė iškreipti sutarčių esmės, noriai bendradarbiavo su nukentėjusiaisiais, domėjosi vykdymo procesu, nedarė jokių kliūčių išieškojimo procese. Be to, M. H. veikė ne kaip fizinis asmuo, o oficialiai registruotos UAB „Cekrika“ vardu, taigi jo kontrahentai turėjo galimybę pasidomėti (ir, kaip matyti iš UAB „Melesta“ atstovo S. J. paaiškinimų teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pastarasis domėjosi UAB „Cekrika“ veikla – prieš sandorį tai tikrino), ar ši įmonė yra veikianti įmonė, ar jos turtas nėra areštuotas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad M. H., sudarydamas sutartis su UAB „Intoma“, UAB „Bandužiai“ ir UAB „Melesta“, panaudojo esminę apgaulę ir turėjo išankstinę tyčią nevykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų.

Dėl išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pagamino netikrą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010,    2K-426/2010, 2K-559/2011 ir kt.).

              Byloje nustatyta, kad M. H. Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui Donatui Blinstrubiui pateikė direktorės pasirašytą įgaliojimą, suteikiantį jam teisę veikti UAB „Cekrika“ vardu, surašytą atgaline data. Apeliacinės instancijos teismas dėl to M. H. išteisino, nenustatęs jo veiksmuose BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių. Teismas nurodė, kad M. H. šį įgaliojimą parengė bei pateikė ne siekdamas paleisti jį į teisinę apyvartą ir dėl šių M. H. veiksmų nebuvo sutrikdyta normali valstybės institucijos veikla, pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais dėl M. H. išteisinimo ir plačiau dėl to nepasisako. Juo labiau kad kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras šios kasacinio skundo dalies nepalaikė.

              Byloje taip pat nustatyta, kad M. H. , siekdamas UAB „Cekrika“ vardu sudaryti patalpų nuomos sutartį su UAB „Bandužiai“, šios įmonės direktoriui R. P. pateikė suklastotą įgaliojimą. Šį įgaliojimą parengė UAB „Bandužiai“ direktoriaus pavaduotoja, o vietoje formaliai paskirtos UAB „Cekrika“ direktorės, jos parašu jį pasirašė M. H. . Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad realiai UAB „Cekrika“ vadovavo M. H. , tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nesureikšmino to, kad įgaliojime pasirašė ne UAB „Cekrika“ direktorė. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. H. buvo vienintelis UAB „Cekrika“ akcininkas ir veikė šios įmonės vardu. D. M. formaliai buvo paskirta įmonės direktore, tačiau ji tik vykdė M. H. nurodymus, savarankiškai įmonės vardu neveikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo sprendimas laikytinas atitinkančiu baudžiamąjį įstatymą. M. H. veiksmai prieštarauja sąžiningo verslo principams, tačiau pasirašymas įgaliojimo, suteikiančio jam teisę veikti įmonės, kurią realiai jis vienas valdė ir kuriai vadovavo, vardu, negali būti laikomas tiek pavojingu veiksmu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.             

              Apibendrinant kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. H. bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino ir nuosprendį surašė nepažeisdamas BPK nuostatų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nenustatė M. H. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jį išteisino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinio skundo ir keisti ar naikinti skundžiamo teismo nuosprendžio.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą.