Civilinė byla Nr. 2A-1328-395/2010
Pirmosios
instancijos teismo teisėja Aksinija Žemantauskienė
Procesinio sprendimo
kategorijos: 35.3.6;36.1;1025.10.3;121.21;
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010
m. rugsėjo 14 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo
Burzdiko, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant ieškovo V. V. atstovui advokatui V. R., viešame teismo posėdyje
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. M. apeliacinį
skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d.
sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-389-482/2010 pagal ieškovų V.
V. ir R. V. ieškinį
atsakovei I. M. dėl
skolos, netesybų, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų
kolegija,
n u s t a t ė :
ieškovai V.
V. ir R. V., remdamiesi CPK 439
str. 3 d., pateikė teismui ieškinį,
kurį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priteisti iš
atsakovės I. M. 36000,00
Lt negrąžintos paskolos, 5832,00
Lt delspinigių, 5 % metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas
( b.l. 29-31).
Vilkaviškio rajono
apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino,
priteisė iš atsakovės I. M. 36000 Lt negrąžintos paskolos,
5832,00 Lt delspinigių, 5 %
metines palūkanas nuo priteistos sumos (41832,00
Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-07-16) iki visiško
teismo įsakymo įvykdymo ir 1127,48 Lt bylinėjimosi išlaidų (627,48 Lt žyminio
mokesčio ir 500,00 Lt už advokato pagalbą) ieškovų V. V. ir
R. V. naudai. Taip pat priteisė iš atsakovės valstybės
naudai 20,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l.
40-42).
2009 m. spalio 1 d. teisme priimti atsakovės
prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio, kuriuose nurodė, kad priimtas
preliminarus teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes ji ieškovams visas
skolas grąžinusi, o 2006-01-09 paskolos sutarties Nr.10 ji nėra pasirašiusi ir
tokios sutarties buvimą neigia (b. l. 45-46).
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio
12 d. galutiniu sprendimu 2009 m. rugsėjo 3 d. preliminarų sprendimą paliko
nepakeistą, papildomai priteisė iš atsakovės I. M. 1500 Lt
už advokato pagalbą ieškovų V. V. ir R.
V. naudai, bei 43,94 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas sprendime nurodė,
jog 2005-06-30 paskolos sutartyje Nr. 2 aiškiai nurodyta, kad ieškovai ir
atsakovė sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė skolinasi iš ieškovų 36000 litų,
sutartyje nurodyta, kad šalys patvirtina, kad ieškovai perdavė, o atsakovė
perėmė paskolos sumą 36000 litų. Minėtoje sutartyje Nr.2 aptartos visos
sąlygos, sutartis nėra nuginčyta, todėl ji galiojanti, atsakovė neginčijo
sutartyje Nr.2 esančio savo parašo, paskolos gavimo fakto ar paskolos sumos. Atsakovės
teigimu, minėtą 36000,00 Lt paskolą ieškovams ji jau yra grąžinusi, ir kaip to
įrodymą ji pateikė savo sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad ji ieškovui V. V. 2006-11-16 pervedė 308000,00 Lt (b.l. 24). Tačiau ieškovai su šiuo atsakovės
teiginiu nesutiko ir nurodė, kad šią sumą atsakovė jiems pervedė grąžindama
paskolą ne pagal 2005-06-30 paskolos sutartį Nr. 2, bet pagal kitas paskolos
sutartis, o 36000 Lt paskola jiems iki šiol dar negrąžinta (b.l. 29-31).
Sąskaitos išrašas patvirtina, kad mokėjimas buvo atliktas pagal paskolos
sutartis Nr. 11, 12, 10, sutartį Nr. 1078, o 2005-06-30 paskolos sutartis Nr. 2
neminima. Pervesta suma – 308000,00 Lt, visiškai atitinka bendrą paskolos sumą
pagal sąskaitos išraše nurodytas sutartis: 2005-04-07 paskolos sutartį,
notarinio registro Nr. 1078, 2006-01-09 paskolos sutartį Nr. 10, 2006-01-09
paskolos sutartį Nr. 11, 2006-02-07 paskolos sutartį Nr. 12 (b.l. 33-36).
Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad sąskaitos išrašas atsakovės teiginio,
kad ji 36000,00 Lt paskolą ieškovams yra grąžinusi, nepatvirtino, kitų įrodymų
nėra pateikta, todėl netikėti ieškovų teiginiu, kad 36000,00 Lt paskola jiems
dar negrąžinta, teismas pagrindo nematė. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad
atsakovė 36000,00 Lt paskolą pagal 2005-06-30 paskolos sutartį Nr. 2 ieškovams
iki šiol yra negrąžinusi. Kadangi 2005-06-30 paskolos sutartyje Nr. 2
nustatytas paskolos grąžinimo laikas yra pasibaigęs, darė išvadą, kad ieškovai
pagrįstai reikalauja iš atsakovės grąžinti jiems 36000 Lt paskolą.
Taip pat teismas nurodė, kad 2005-06-30 paskolos
sutartyje Nr. 2 4 punkte yra
įtvirtinta paskolos gavėjo (atsakovės) pareiga sumokėti 0,09 % delspinigius už
kiekvieną pradelstą dieną nuo likusios negrąžintos paskolos sumos. Kadangi nustatyta,
kad atsakovė tinkamai nevykdė savo piniginės prievolės, ji taip pat privalo
mokėti ieškovams netesybas – už 180 dienų paskaičiuotus delspinigius – 5832,00
Lt (0,09 % × 36000,00 Lt × 180 d. = 5832,00 Lt). Sutartis ar jos dalis nėra
nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, pagrindo mažinti ieškovų paskaičiuotus ir
prašomus priteisti delspinigius teismas sprendė, kad nėra pagrindo, nes atsakovė nepateikė neginčijamų ir
objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima mažinti delspinigius, todėl
ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo laikė pagrįstu ir tenkintinu. Kadangi
atsakovė pažeidė savo sutartinę prievolę, t. y. neatsiskaitė paskolos sutartyje
numatytais terminais, iš atsakovės ieškovams priteistė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009
m. rugsėjo 3 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų
atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl
šių motyvų:
1. Teismo priimtas sprendimas
prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Apeliantė neneigia fakto, kad yra
pasirašiusi su ieškovais keletą paskolos sutarčių, tačiau ieškovai jokių pinigų
jai nėra niekada perdavę, kiek jai žinoma, tai visi pinigai ieškovams yra grąžinti.
Teismas netyrė tos aplinkybės, kad byloje apklaustas liudytojas A.
G. patvirtino faktą, kad atsakovė jokių pinigų iš ieškovų neskolino,
pinigus ieškovai skolino A. G., o atsakovė tik pasirašė
brolio prašymu tariamas paskolos sutartis. Į teismo posėdį neatvyko ieškovai,
todėl jie taip pat nepaneigė fakto, kad atsakovė niekada jokių pinigų iš jų
nesiskolino. Be to, byloje buvo paskirta ekspertizė tam, kad nustatyti ar vienu
ir tuo pačiu metu buvo surašytas 2006-01-09 sutarties Nr. 10 tekstas ir ji
pasirašyta, tačiau ir ši aplinkybė liko neištirta, ko pasėkoje teismas priėmė
neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Atsakovės nuomone, ši sutartis
atsirado, ieškovams susipažinus su jos pateiktais išrašais iš banko apie jos
tariamos paskolos pastariesiems grąžinimą. Atsakovė tvirtina faktą, kad buvo
norima su ieškovais sudaryti paskolos sutartį Nr. 10, tačiau buvo paruoštas
visiškai kitas jos variantas, paskolos sutartis Nr. 10 taip ir liko
nepasirašyta tarp atsakovės ir ieškovų, todėl atsakovei visiškai nesuprantama,
kaip sugebėjo ieškovai pateikti teismui pasirašytą sutartį nr. 10, kai ji jos
niekada nepasirašė.
2. Teismas netyrė ir tos aplinkybės, ar
tuo metu, kai tariamai buvo sudaryta 2006-01-09 sutartis Nr. 10, ieškovai
galėjo turėti tokią pinigų sumą, kadangi jie tuo metu buvo skolinę pinigus ne
tik atsakovei, bet ir kitiems asmenims. Teismas netyrė ir tos aplinkybės, kad A. G. nurodytomis aplinkybėmis, niekada pinigų neskolindavo R. V.. Atsakovė nurodo, kad tokių pinigų nėra gavusi iš
ieškovų, nes jie jai nebuvo reikalingi, ji net neturėjo galimybės jų išleisti.
Jeigu tuo metu būtų pasiskolinta didesnė pinigų suma, tai būtų grąžinta, nes
paskola iš banko buvo paimta žymiai didesnė nei pervesta pinigų suma
V. V.. Atsakovė nurodo, kad pagal 2005-06-30 paskolą Nr. 2 visi
pinigai ieškovams grąžinti. Taip pat nesutinka, jog yra pasirašiusi 2006-01-09
paskolos sutartį Nr. 10, o iš pateiktų rašytinių įrodymų darytina išvada, kad
visus pinigus A. G. ieškovams grąžino, tame tarpe ir už
2005-06-30 paskolą Nr. 2, tačiau atliekant pavedimą per banką, per klaidą buvo
nenurodyta ši paskolos sutartis, t.y. Nr. 2, ko pasėkoje ieškovas ir kreipėsi į
teismą. Be to, jeigu A. G. nebūtų grąžinęs ieškovams pinigų
sumos, kuri buvo paskolinta pagal sutartį Nr. 2, tai ieškovai tikrai nebūtų
skolinę tokios didelės pinigų sumos pagal sutartį Nr. 10. Šiuo metu atsakovė
yra kreipusis į Kauno apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo
ieškovų atžvilgiu, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius
nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str.2 d.
3. Sutinkamai su CK 1.5 str., 6.73 str. 2
d. nuostatomis, teismas privalėjo mažinti netesybas, nes jos yra aiškiai per
didelės, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principui, t.y. 0,09 proc. už
kiekvieną praleistą dieną. Prievolė yra neįvykdyta net iš dalies, todėl teismas
turėjo teisę šias netesybas mažinti iki 0,02 proc., tačiau to nepadarė. Atsakovė
nurodo, jog ji neturi jokių pajamų, jokio turto, viena išlaiko sūnų, jos
materialinė padėtis yra kritinė, kadangi ji net neturiu lėšų susimokėti už
komunalines paslaugas.
Atsiliepimu į apeliacinį
skundą ieškovai prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12
d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės jų turėtas bylinėjimosi
išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos motyvus:
1. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad ji
nors ir pasirašiusi paskolos sutartis, tačiau niekada jokių pinigų nėra gavusi.
Atsakovė su ieškovais buvo pasirašiusi viso penkias paskolos sutartis, t. y.
2005-04-07 paskolos sutartis Nr. 1078 (paskolos suma 99 200 Lt), 2005 m.
birželio 30 d. paskolos sutartis Nr. 2 (paskolos suma 36 000 Lt.), 2006-01-09
paskolos sutartis Nr. 10, (paskolos suma 123 800 Lt.), 2006-01-09 paskolos
sutartis Nr. 11 (paskolos suma 35 000 Lt.), 2006-02-07 paskolos sutartis Nr. 12
(paskolos suma 50 000 Lt.). Bendra paskolintų lėšų suma sudarė 344000 Lt.
Atsakovė 2006-11-16 mokėjimo pavedimu ieškovams grąžino dalį paskolintų pinigų
sumos, pervesdama ieškovams 308000 Lt. Ieškovė mokėjimo pavedime nurodė, kad
mokėjimo paskirtis pagal paskolos sutartis Nr. 11, 12, 10 ir sutartį Nr. 1078.
Taigi atsakovei atlikus mokėjimą negrąžinta paskolos suma sudarė 36 000 Lt (344
000 Lt - 308 000 Lt). Atsakovei negrąžinus 36000 Lt pagal 2005 m. birželio 30
d. paskolos sutartį Nr. 2 ir buvo kreiptasi į teismą dėl minėtos sumos
priteisimo iš ieškovės. Todėl nesuprantamas ieškovės teiginys, neva ji pinigų
pagal sutartis negavusi, nes ji ne tik pasirašė paskolos sutartis, tačiau ir
didžiąją dalį paskolos grąžino mokėjimo pavedimu. Tai patvirtina ieškovės
nesąžiningumą, proceso sąmoningą vilkinimą ir nenorą grąžinti likusios paskolos
sumos. Be to, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pinigus skolinosi ne ji, o jos
brolis, ir kad sandoriai buvo tariami, o ji tik pasirašė. Tačiau nei viena iš
paskolos sutarčių nėra teismo pripažinta apsimestine, jokio reikalavimo teisme
dėl minėtų sandorių pripažinimo apsimestiniais nebuvo pareikšta, todėl
atsakovės argumentas, kad teismas nevertino minėtų sandorių kaip apsimestinių
nepagrįstas. Tai, kad atsakovė pinigus skolinosi, turėdama tikslą juos vėliau
perduoti broliui, ir kad gavusi pinigus juos galimai perdavė savo broliui, tai
tik jos ir jos brolio reikalas. Pati atsakovė nei prieštaravimuose dėl teismo
įsakymo išdavimo, nei prieštaravimuose dėl teismo priimto preliminaraus
sprendimo tokių argumentų nebuvo nurodžiusi, tokios aplinkybės teismui nebuvo
nurodytos ir pirmo teismo posėdžio metu apklausiant šalis, ji atvirkščiai
įrodinėjo, kad pagal visas paskolos sutartis ji neva pinigus yra grąžinusi, ir
jokių aplinkybių, kad ne ji buvo sandorio šalis ir kad ji pinigų nebuvo gavusi
teismui nebuvo nurodžiusi. Atsakovės brolis A. G. iki
apklausiant jį kaip liudytoją, dalyvavo kaip žiūrovas teismo posėdžio metu ir
ta aplinkybė teismui buvo nurodyta tik po to, kai jau buvo atlikta ekspertizė
ir pripažinta, kad sutartis pasirašė pati atsakovė.
2. Nepagrįstas apeliacinio skundo
argumentas, kad liko neištirta aplinkybė dėl to, ar 2006-01-09 paskolos
sutarties Nr. 10 tekstas surašytas ir pasirašytas tuo pačiu metu. Ginčas šioje
byloje vyksta ne dėl 2006-01-09 paskolos sutarties Nr. 10, o dėl negrąžintų
36000 Lt pagal 2005-06-30 paskolos sutartį Nr. 2. Reikalavimo dėl 2006-01-09
paskolos sutarties Nr. 10 ieškovai nereiškė, kadangi paskolą atsakovė pagal
minėtą sandorį ieškovams grąžino 2006-11-16 mokėjimo pavedimu, pervesdama visą
paskolos sumą. Nepaisant to, teismas tenkino atsakovės prašymą ir paskyrė
ekspertizę, pavedant atsakyti į visus atsakovės atstovės suformuluotus
klausimus. Buvo atlikta ekspertizė ir pateiktas 2010-01-13 ekspertizės aktas
Nr. 11-15 (10), kuriame patekta išvada, kad sutartis pasirašyta atsakovės, taip
pat nurodė, kad atsakyti į klausimą ar tekstas surašytas ir pasirašytas tuo
pačiu metu nėra galimybės, kadangi „kol kas akredituotos metodikos, kurios
pagalba būtų galima atsakyti į paminėtus klausimus, nėra“. Taip pat ieškovai
nurodo, kad nesuprantamas atsakovės įrodinėjimas, neva buvo siekiama pasirašyti
kitokio turinio paskolos sutartį Nr. 10. Teismui buvo pateiktas 2006-01-09
paskolos sutarties Nr. 10 originalas, ir ekspertai konstatavo, kad sutartis
pasirašyta atsakovės. Tuo tarpu atsakovė bandė teismui teikti visiškai niekieno
nepasirašytą popieriaus lapą, kurį galima atspausdinti bet kur ir bet kada ir
bet kokio turinio.
3. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad
teismas remiantis CK 6.73 str. 2 d. nuostatomis privalėjo mažinti netesybas,
kadangi visų pirma įstatymas teismui suteikia tik teisę, bet ne pareigą. Antra,
teismas įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad pagrindo mažinti
netesybas nėra, nes atsakovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų
spręsti dėl galimybės mažinti netesybas. Be to, CK 6.210 str. 1 d., 1.125 str.
9 d. numato penkių metų senaties terminą, tad atsakovė turėtų mokėti 5 proc.
metinių palūkanų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, nuo laiku negrąžintos
sumos, kas už uždelstą atsiskaityti 4 metų laikotarpį sudarytų 7200 Lt sumą.
Tačiau ieškovai prašė priteisti sutartas sutartimi netesybas, kurios sudaro
5832 Lt sumą, tad prašoma priteisti delspinigių suma yra kur kas mažesnė negu
atsakovei tektų mokėti pagal įstatymą įstatymines palūkanas. Todėl ieškovų
prašoma priteisti suma negali būti laikoma neatitinkančia teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principų.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis
LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios
instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo
aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas
apeliaciniame teisme nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas,
neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio
patikrina ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 – ojoje ir 3 – ojoje dalyse nurodytų
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos,
apeliantė I. M. nuosekliai visą bylos nagrinėjimo teisme
laiką neigia savo skolinius įsipareigojimus ieškovams V. V. ir
R. V. pagal 2005 – 06 – 30 paskolos sutartį Nr.2 (b. l. 4).
Tačiau apeliantė neneigia jog anksčiau su ieškovais buvo sudariusi net keletą
paskolos sutarčių pakankamai didelėms pinigų sumoms, kurios yra sandorio šalių
yra įvykdytos ( b. l. 33 – 36), todėl pirmosios instancijos teismas sprendime
pagrįstai konstatavo apeliantės teiginio dėl sandorio apsimestinumo kaip
nepagrįstą.
Civiliniame procese yra įtvirtintas
rungimosi principas ( CPK 12 straipsnis) kurio laikantis kiekviena šalis
privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas
įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaujantis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos
galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Būtent atsižvelgiant į šias
įstatymines nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos
teismas, tenkindamas ieškinį pagrįstai atsižvelgė į tai, jog atsakovė ir savo
prieštaravimuose dėl teismo įsakymo išdavimo, ir prieštaravimuose dėl
preliminaraus sprendimo neįrodinėjo, jog ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta
ne su ja, bet su jos broliu A. G. (b. l. 23, 45 – 46), o
tik bandė įrodyti, kad šios sutarties nepasirašiusi.
Tik bylos eigoje atlikus rašysenos
ekspertizę ir nustačius apeliantės parašo autentiškumą, apeliantė bandė
įrodyti, kad ji su ieškovais yra galutinai atsiskaičiusi 2006 – 11 – 16
mokėjimo pavedimu, bet patikimų įrodymų teismui nepateikė, todėl teismas
pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįvykdė tinkamai savo skolinės prievolės
ieškovams, kaip tą numato CK 6.65 straipsnio nuostatos ir pilnai patenkino
ieškovų ieškinį. Be jau nurodytų aplinkybių, patvirtinančių skundžiamo
pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, kolegija pažymi, jog
negalima laikyti pagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad pirmosios
instancijos teismas privalėjo remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatomis
mažinti netesybas. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas, kad
pati atsakovė elgėsi nesąžiningai, vengdama tinkamo ir savalaikio prievolės
įvykdymo, pagrįstai nusprendė, kad mažinti sutartines netesybas nebuvo
pagrindo. Atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškovų prašoma jiems priteisti iš atsakovės I. M. delspinigių suma yra mažesnė už įstatymines palūkanas,
todėl – akivaizdu, jog teismas, tenkindamas ieškinį pilna apimtimi nepažeidė
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Tuo pačiu teisėjų kolegija, atmesdama
apeliantės skundą, jos pačios ir atstovės iniciatyva daugkartinį bylos
nagrinėjimo atidėliojimą vertina kaip piktnaudžiavimą procesine, nes šalys joms
priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai bei veikti
už greitą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą (CPK 17 straipsnis, 42 straipsnio 5
dalis).
Įvertinusi aukščiau išvardintų aplinkybių
visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą
ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais
nėra pagrindo, todėl šis sprendimas paliktinas nepakeistu, o atsakovės
apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1
punktas .
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331
straipsniu,
n u t a r i a :
Vilkaviškio
rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Albinas
Čeplinskas
Kolegijos
teisėjai Rūta
Palubinskaitė
Evaldas
Burzdikas