(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TOMADAS“ ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TOMADAS“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl atlyginimo už transporto priemonių pasaugą ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „TOMADAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Mokesčių inspekcija) priteisti 259 541,75 Eur atlyginimą už 431 konfiskuotos transporto priemonės saugojimą 27 149 parų laikotarpį, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovė su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Policijos komisariatas) sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti sutartyje numatytas paslaugas Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijose. Ieškovė pabrėžė, kad pagal minėtos sutarties sąlygas už suteiktas paslaugas turi atsiskaityti transporto priemonės savininkas. Nuo teismo procesinių sprendimų konfiskuoti priverstinai nuvežtas ir ieškovės saugotas transporto priemones įsiteisėjimo dienos šių transporto priemonių savininke tapo atsakovė Lietuvos valstybė, todėl atsakovė privalo atlyginti už tokių transporto priemonių saugojimą.
3. Ieškovės aiškinimu, už ieškinyje nurodytų transporto priemonių saugojimo paslaugas nuo nuosavybės teisių į tas priemones perėjimo atsakovei momento iki faktinio jų perdavimo atsakovės įgaliotiems atstovams buvo atsiskaityta tik iš dalies (atsakovė yra sumokėjusi 25 794,24 Eur).
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašydama jo netenkinti. Atsakovė pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog transporto priemonių saugojimo paslauga buvo suteikta. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovė Vilniaus miesto ar rajono savivaldybėse nei nuosavybės, nei nuomos ar panaudos pagrindais nevaldė jokio turto. Ieškovės žiniomis, transporto priemonės buvo nuvežamos į valstybei priklausantį žemės sklypą, esantį Vilniuje, Eišiškių pl. 127, kurio (sklypo) ar jame esančių statinių ieškovė nevaldė nuosavybės, nuomos ar panaudos teisėmis. Be kita ko, atsakovė akcentavo, kad 2015 m. lapkričio 4 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-286 buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, nors ieškovė sutarties sudarymo metu neatitiko viešojo pirkimo sąlygų (pavyzdžiui, turėjo vieną, o ne dvi sunkiasvores transporto priemones).
5. Atsakovės tvirtinimu, vien tai, jog trečiasis asmuo Policijos komisariatas kartu pirko ir transporto priemonių priverstinio nuvežimo, ir saugojimo paslaugas, negali lemti didesnės nei rinkos kainos taikymo už saugojimo paslaugą. Atsakovės nuomone, realią saugojimo paslaugų rinkos kainą šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir aktualioje teritorijoje galima nustatyti pagal 2015 m. birželio 3 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-125/2015, galiojusią trejus metus nuo sudarymo, pagal kurią Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse saugojimo paslaugų įkainis buvo 1,05 Eur (0,869 Eur be PVM) už vieną lengvosios transporto priemonės saugojimo parą. Pagal artimą šiai kainai dydį (0,97 Eur per parą) atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi.
6. Trečiasis asmuo Policijos komisariatas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės UAB „TOMADAS“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei patenkino iš dalies – priteisė 55 652,76 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens Policijos komisariato 2015 m. lapkričio 4 d. sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-286 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijose pagal įkainius, nurodytus sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2, kurie fiksuoti visą sutarties galiojimo laikotarpį. Policijos komisariatui pateikus transporto priemonių sąrašą, ieškovė įsipareigojo savo lėšomis iš ankstesnio paslaugos teikėjo saugojimo aikštelių nemokamai pergabenti saugomas arba konfiskuotas transporto priemones į savo saugojimo aikštelę ir saugoti policijos sulaikytas transporto priemones iki jų perdavimo arba sunaikinimo. Pagal sutartį Policijos komisariatas įsipareigojo atsiskaityti už faktiškai suteiktas sutarties 3.1-3.4 papunkčiuose išvardintas paslaugas pagal sutarties priedo Nr. 2 įkainius per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos, pervesdamas lėšas į ieškovės nurodytą sąskaitą.
9. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė Mokesčių inspekcijai pareiškė pretenziją dėl atsiskaitymo už suteiktas saugojimo paslaugas, prašydama sumokėti 285 335,99 Eur (su PVM) sumą uz? pretenzijos priede Nr. 1 nurodytų transporto priemonių? (431 vnt.) saugojimą? nuo teismo sprendimu? konfiskuoti transporto priemones i?siteise?jimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kai transporto priemone?s tapo atsakovės nuosavybe, iki faktinio transporto priemoniu? atsie?mimo is? ieškovės saugojimo aiks?tele?s. Ieškovė nurodė, kad atsakovei, kaip perduoto turto savininkei, turi būti taikomas sutarties priede Nr. 1 numatytas i?kainis uz? transporto priemone?s saugojima? parai – 10,51 Eur (su PVM). Mokesčių inspekcija 2019 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymu pervedė ieškovei 25 794,24 Eur, o 2019 m. kovo 21 d. raštu „Dėl apmokėjimo už saugojimą“ atsakydama į ieškovės pretenziją nurodė, kad sutinka sumokėti už 26 592 saugojimo paras (neįtraukiant 557 saugojimo parų, už kurias prašoma sumokėti jau po sutarties pasibaigimo 2017 d. gegužės 10 d.) 25 794,24 Eur sumą, apskaičiuotą taikant Policijos komisariato nustatytą 0,97 Eur (su PVM) tarifą nuo teismo sprendimų (nutarimų ir nutarčių) įsiteisėjimo iki transporto priemonių perėmimo į Mokesčių inspekcijos apskaitą dienos.
10. Atsižvelgdamas į tai, jog viešasis paslaugų pirkimas nesudaro ginčo byloje dalyko, be to, atsakovė byloje nėra pareiškusi priešieškinio, kuriuo būtų prašiusi pripažinti Sutartį ir susitarimą dėl jos pratęsimo niekiniais ir negaliojančiais sandoriais nuo sudarymo momento, teismas bylos nagrinėjimo ribose sprendė, jog ieškovė atitiko viešojo paslaugų pirkimo sąlygose išvardytus kvalifikacinius reikalavimus.
11. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, siejamus su tam tikro kilnojamojo ir nekilnojamojo turto priklausymo ieškovei Sutarties sudarymo ir vykdymo laikotarpiu faktu, tariamai keliančiu abejonę dėl paslaugų suteikimo realumo. Teismas pažymėjo, jog tokia Mokesčių inspekcijos pozicija yra prieštaringa ir neatitinkanti faktinio jos elgesio, nes Mokesčių inspekcija yra sumokėjusi ieškovei 25 794,24 Eur sumą už transporto priemonių saugojimo paslaugas ir prieštaravo tik dėl 557 saugojimo parų fakto bei dėl vienos saugojimo paros tarifo dydžio.
12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 5 punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą, o valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos turto saugojimo išlaidos, susidariusios iki šio turto perdavimo Mokesčių inspekcijai ir įtraukimo į apskaitą joje surašant turto perėmimo dokumentą dienos, apmoka ta valstybės institucija, kurios žinioje yra valstybei perduotinas turtas, iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.
13. Sprendime pabrėžta, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškinamas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimu kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat pripažinimu atliekomis, jų sutvarkymas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų, o perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka Mokesčių inspekcija.
14. Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste teismas konstatavo, jog atsakovė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Kadangi byloje nėra duomenų, jog konfiskuotos transporto priemonės būtų neišsaugotos, sugadintos ar dėl savo bendros techninės būklės pripažintos nerealizuotinomis, arba negalima jų naudoti pagal paskirtį (pripažinti atliekomis) dėl už jas atsakingos valstybės institucijos netinkamo veikimo (neveikimo), Mokesčių inspekcija turi prievolę atlyginti atsakovės nuosavybe tapusio konfiskuoto turto saugojimo išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.
15. Pirmosios instancijos teismas akcentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą aiškinimą, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš į bylą pateiktų panašių transporto priemonių saugojimo sutarčių sąlygų galima matyti, jog kaip ir ginčo atveju Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijoje, taip ir kitų Lietuvos Respublikos vietovių teritorijose, priklausomai nuo mokėjimo subjekto, kuriam tenka pareiga atsiskaityti, įkainių dydžiai už priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimą smarkiai skiriasi. Teismas pažymėjo, jog ieškovė nepateikė argumentuotų paaiškinimų, leidžiančių spręsti apie skirtumų tarp subjektų, kurie moka atlygį už tokių pačių transporto priemonių saugojimo paslaugas, priežastis, tik deklaratyviai nurodžiusi, kad 10,51 Eur (su PVM) įkainio dydį lemia kaštai specializuotai technikai, patalpoms, aikštelių teritorijoms, apsaugai, privalomajam veiklos civilinės atsakomybės draudimui, laidavimo pratęsimui, darbuotojų darbo užmokesčiui.
17. Ieškovė kaip prejudiciniu faktu rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-124-278/2020, pateiktais išaiškinimais, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-927-910/2020 ir 2020 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-883-866/2020 tų pačių ginčo šalių atžvilgiu yra suformuota naujesnė teisminė praktika. Pagal ją turi būti atsižvelgta į tai, jog tiek Policijos komisariato, tiek Mokesčių inspekcijos pareiga apmokėti konfiskuotų transporto priemonių būtinąją pasaugą yra susijusi su viešųjų funkcijų įgyvendinimu, todėl vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, Mokesčių inspekcijai apskaičiuotina paslaugų apmokėjimo kaina turėtų būti labiau sietina su Policijos komisariatui taikomu tarifu (nepagrindus didesnio tarifo taikymo dėl patiriamų kaštų). Teismas laikėsi nuostatos, kad 3,00 Eur (su PVM) dydžio įkainis pripažintinas padengiančiu ieškovės suteiktų specializuotų paslaugų sąnaudas už vieną saugojimo parą.
18. Teismas pažymėjo, jog Mokesčių inspekcija, sutikdama mokėti 0,97 Eur įkainį už transporto priemonės saugojimą parą bei argumentuodama, kad su UAB „Vilmarlita“ sudarytoje sutartyje valstybei perduoti numatyto kilnojamojo turto saugojimo paslaugų kaina yra žymiai mažesnė už ieškovės taikomą kainą bei atitinka ginčo laikotarpiu vyravusią realią tokių paslaugų rinkos kainą, nepateikė argumentuoto paaiškinimo, kodėl konfiskuotų ir atsakovės nuosavybėn perėjusių transporto priemonių, už kurių saugojimą ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą, savalaikiai neperėmė iš ieškovės ir neperdavė tolimesniam saugojimui UAB „Vilmarlita“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė yra atsiskaičiusi už panašias paslaugas Raseinių rajono teritorijoje, taikant 5,00 Eur (su PVM) įkainį už transporto priemonės saugojimo parą, o pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytą analogišką sutartį – taikant 4,84 Eur (su PVM) ) įkainį už transporto priemonės saugojimo parą. Teismo vertinimu, Mokesčių inspekcijai neturėtų būti taikomas mažesnis nei 3,00 Eur įkainis už vieną konfiskuotų ir valstybės nuosavybėn perėjusių transporto priemonių saugojimo parą, kai kitais nurodytais atvejais atsakovė pagrįstu ir rinkos kainą atitinkančiu dydžiu už suteiktas analogiško pobūdžio paslaugas pripažino 5,00 Eur (su PVM) arba 4,84 Eur (su PVM) įkainius.
19. Teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis Civilinio kodekso 6.832 straipsnio 1 dalimi, taip pat šio kodekso 6.845 straipsnio nuostatomis, ieškovė, kaip profesionali saugotoja, privalėjo užtikrinti jai perduotų daiktų išsaugojimą iki faktinio jų atsiėmimo momento, prisiimdama jų žuvimo ar sugadinimo riziką, todėl, priešingai nei teigė Mokesčių inspekcija, ieškovė negalėjo pasibaigus sutarties galiojimo terminui atsisakyti saugoti transporto priemones. Teismas, nesutikdamas su Mokesčių inspekcijos pozicija dėl ieškovės nurodytų kai kurių transporto priemonių saugojimo parų apskaičiavimu, atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl esą neteisėto ginčo paslaugų teikimo pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui.
20. Teismas nusprendė, jog pritaikius 3,00 Eur (su PVM) dydžio įkainį už vieną saugojimo parą, bendra būtinosios pasaugos kaina už 27 149 paras, įvertinus Mokesčių inspekcijos atliktą dalinį 25 794,24 Eur paslaugos apmokėjimą, priteistina atlyginimo ieškovei suma sudaro 55 652,76 Eur (27 149 paros x 3,00 Eur = 81 447 Eur – 25 794,24 Eur).
21. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
22. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „TOMADAS“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai.
23. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčo šioje byloje atveju nebuvo pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti 0,97 Eur (įskaitant PVM) saugojimo paslaugos įkainį.
23.2. Nors ir konstatavo ieškovės teisę iš atsakovės gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas, teismas nepagrįstai netaikė Sutartyje nustatyto 10,51 Eur (įskaitant PVM) įkainio, nuspręsdamas taikyti niekaip nemotyvuotą ir nepagrįstą 3,00 Eur (įskaitant PVM) įkainį.
23.3. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-124-278/2020 priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo nustatyti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintys faktai.
23.4. Sutartis sudaryta viešojo paslaugų pirkimo būdu, vadovaujantis mažiausios pasiūlymo kainos kriterijumi, todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti.
23.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas dėl taikytino „protingo“ įkainio dydžio, apsiribojo tik subjektyviais bendro pobūdžio pamąstymais, be jokio teisinio ar ekonominio pagrindimo.
23.6. Apskųstame teismo sprendime paminėtos Vilniaus apygardos teismo nutartys, priimtos kitose išnagrinėtose panašiose civilinėse bylose, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra aktualios ginčo šioje byloje nagrinėjimui.
23.7. Teismų skirtingas tapačios ginčo situacijos traktavimas sukuria teisinį netikrumą bei nepasitikėjimą teisine valstybe. Skundžiamu sprendimu ieškovės suteiktos saugojimo paslaugos įkainis sumažintas dirbtinai ir nepagrįstai.
24. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo šį skundą atmesti.
25. Atsakovės atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
25.1. Teismas, nustatydamas paslaugos 3 Eur dydžio įkainį, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo nutartimis, kuriose žemesnės instancijos teismai buvo atlikę tokių paslaugų teikimo rinkos analizę, todėl buvo objektyviai įvertintos paslaugų rinkos kainos.
25.2. Ieškovė buvo prisiėmusi vienintelį įsipareigojimą, kurio nebūna įprastinėse pasaugos sutartyse – pareigą imtis veiksmų, kad saugomos transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos. Ieškovė šioje byloje pripažino, kad tokios pareigos nevykdė, todėl atsakovei teikta jos paslauga niekuo nesiskyrė nuo įprastinės transporto priemonių pasaugos sutarties.
25.3. Ieškovė byloje neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktinius saugojimo paslaugos teikimo kaštus, o jos pasvarstymai apie kainą lemiančius įvairius veiksnius neįrodo paslaugos suteikimo kaštų dydžio, todėl negali būti rimtai vertinami.
25.4. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais duomenimis dėl Mokesčių inspekcijos mokėtų sumų už analogiškas paslaugas Panevėžio ir Šiaulių apskrityse. Tie duomenys neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla, nes pagal ieškovės pateiktus dokumentus atsiskaitymai buvo vykdomi už saugojimo paslaugas, suteiktas ne Vilniaus regione.
25.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, paslaugos įkainis turi būti įvertintas pagal jo atitikimą rinkos kainai bei laikantis proporcingumo ir teisingumo principų.
26. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti.
27. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
27.1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės taikyto 10,51 Eur įkainio neatitikimo paslaugos rinkos kainai, teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principams yra teisinga, tačiau nėra pagrindo sutikti su teismo taikytu 3,00 Eur dydžio įkainiu.
27.2. Teismas privalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr.e2A-69-580/2019 ir Nr. e2A-379-779/2019 pateiktais išaiškinimais.
27.3. Sutartyje nėra numatyta jokių skirtumų tarp saugojimo paslaugos teikimo iki teismo sprendimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo ir po tokio sprendimo įsiteisėjimo, taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad Sutarties 2 priede nustatytas saugojimo paslaugos 0,97 Eur įkainis yra nepakankamas ieškovės išlaidų atlyginimui.
27.4. Ieškovė į bylą nepateikė jokių jos patiriamus paslaugos teikimo kaštus pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų manyti, kad 10,51 Eur įkainio dydis yra pagrįstas ir proporcingas.
27.5. Teismo teiginys, kad Mokesčių inspekcija nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl konfiskuotų transporto priemonių ji anksčiau neperėmė iš ieškovės ir neperdavė UAB „Vilmarlita“, kuri saugojimo paslaugas teikė mažesne kaina, yra visiškai nepagrįstas.
28. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
29. Ieškovės atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais motyvais:
29.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčo šioje byloje atveju nėra pagrindo taikyti Sutarties priede Nr. 2 nurodyto 0,97 Eur (įskaitant PVM) paslaugos įkainio.
29.2. Skirtingai nei yra įsitikinusi atsakovė, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, tačiau turi pasisakyti dėl ginčo esmės, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
29.3. Atsakovė apeliaciniame skunde iškraipo ieškovės poziciją, pareikštą tiek procesiniuose dokumentuose, tiek išsakytą nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose.
29.4. Atsakovės nurodoma vienos transporto priemonės saugojimo vienos paros 0,97 Eur kaina – tai nėra realūs ieškovės teikiamos paslaugos kaštai.
29.5. Nors ir teigdama, kad reali saugojimo kaina yra 0,97 Eur, atsakovė pagal kitas analogiško pobūdžio sutartis už tokias pačias saugojimo paslaugas sutinka mokėti žymiai daugiau.
30. 2020 m. lapkričio 18 d. ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
32. Šioje byloje ginčas kilo dėl priverstinai nuvežtų, o vėliau konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugų įkainio dydžio. Ieškovės teigimu, turi būti taikomas 2015 m. lapkričio 4 d. su Policijos komisariatu sudarytos Sutarties 2.1 punkte ir šios sutarties Priede Nr. 1 numatytas 10,51 Eur su PVM įkainis už vieną saugojimo parą, taikomas tais atvejais, kada už transporto priemonės saugojimą turi atlyginti savininkas ir (ar) valdytojas. Atsakovės įsitikinimu, jos atžvilgiu turi būti taikomas ne didesnis nei Sutarties Priede Nr. 2 nurodytas 0,97 Eur su PVM įkainis už vienos konfiskuotos transporto priemonės saugojimo parą. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo šioje byloje atveju teisinga ir protinga taikyti 3 Eur su PVM įkainį už vieną konfiskuotos transporto priemonės saugojimo parą.
33. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė UAB „TOMADAS“ ir trečiasis asmuo Policijos komisariatas 2015 m. lapkričio 4 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286 (el. b. t. 1, l. 92-97). Sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties Priede Nr. 1 nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) valdytojas. Pagal Sutarties 3.1-3.4 punktus nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties Priede Nr. 2 nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais; kai saugomos ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtos transporto priemonės iki sprendimo grąžinti jas asmeniui; kai transporto priemonės yra konfiskuojamos teismo sprendimu (nuvežamos, perkeliamos, saugojamos) iki teismo sprendimo; kai transporto priemonės nuvežamos į užsakovo (policijos) nurodytas automobilių saugojimo vietas, o kiekvieno transportavimo apmokėjimas už savo rajono veiklos ribų derinamas atskirai. Sutarties Priede Nr.1 nurodyta, kad Vilniaus mieste ir rajone transporto priemonių saugojimo (vienos paros) įkainis su PVM yra 10,51 Eur. Kartu su ieškiniu teikdama teismui Sutarties kopiją, ieškovė nepridėjo Sutarties Priedo Nr. 2, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad tame priede buvo nustatytas 0,97 Eur su PVM dydžio transporto priemonės vienos paros saugojimo įkainis.
34. Vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, o ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).
35. Aiškindamas priverstinai nuvežtų ir saugotų transporto priemonių savininko pareigą atlyginti saugojimo išlaidas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokia pareiga kyla Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219/2016, 17 punktą). Visgi, pagal viešojo pirkimo procedūras sudarytos sutarties sąlygų, konkrečiai – joje nurodytų paslaugų teikimo įkainių taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad automatiškas paslaugų teikimo sutartinių įkainių taikymas pernelyg ribotų teismų diskreciją dėl bylos dalyko įrodytumo spręsti atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visetą, susiaurintų šalių rungimosi principo ribas, liktų neatsižvelgta į tai, ar atskirų bylų atveju situacija priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo rinkoje buvo tapati arba labai panaši, t. y. ar neegzistavo konkrečios aplinkybės, suponuojančios pareigą spręsti dėl didesnio (ar mažesnio) saugojimo paslaugų įkainio priteisimo. Byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
36. Pastaraisiais metais spręsdami ginčus dėl transporto priemonės savininko atžvilgiu taikytino atlygintino priverstinio automobilių saugojimo paslaugos įkainio, teismai pagrįstais ir teisingais yra pripažinę įvairaus dydžio įkainius. Aiškindamas UAB „TOMADAS“ ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, Lietuvos apeliacinis teismas yra pripažinęs, kad teisingas atlygis, užtikrinantis abiejų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ginčo situacijoje, derinant privatų ieškovės interesą vykdant veiklą gauti pelno ir viešąjį interesą – užtikrinti įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą, apskaičiuotinas taikant sutartyje nurodytų įkainių (6,31 Eur įkainio, taikomo už saugojimo parą transporto priemonės savininkui, ir 1,05 Eur įkainio, taikomo už saugojimo parą sutartį sudariusiam policijos komisariatui) vidurkį (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-315-370/2019). Šiaulių apygardos teismas, vertindamas UAB „TOMADAS“ ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarytos priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutarties įkainius (11,85 Eur už saugojimo parą savininkui ir 0,90 Eur už saugojimo parą policijos komisariatui), padarė išvadą, kad protingas ir pagrįstas savininkui taikytinas įkainis yra 7 Eur (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020, 2021 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021). Kaip nurodyta apskųstame sprendime, Vilniaus apygardos teismas, apeliacine bylos nagrinėjimo tvarka vertindamas UAB „TOMADAS“ ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytoje sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje bei 2013 m. gruodžio 27 d. sutartyje dėl analogiškų paslaugų teikimo Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybėse, nustatytus įkainius (7,71 Eur įkainį transporto priemonės savininkui ir 1,72 Eur įkainį policijos komisariatui), padarė išvadą, kad protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkantis įkainio dydis yra 3 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-927-910/2020). Vilniaus apygardos teismas, vertindamas 2013 m. kovo 25 d. UAB „TOMADAS“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytose sutartyse dėl automobilių priverstinio saugojimo Radviliškio miesto, Joniškio miesto, Raseinių miesto, Šiaulių miesto ir rajono bei Pakruojo rajono savivaldybėse transporto priemonių savininkams nustatytą paslaugos įkainį (4,55 Eur už saugojimo parą), padarė išvadą, kad teisingu ir protingu laikytinas 3 Eur su PVM dydžio įkainis (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-883-866/2020).
37. Ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi Vilniaus apygardos teismo ir Panevėžio apygardos teismo apeliacine tvarka priimtais procesiniais sprendimais, kuriuose, įvertinę toje pačioje Sutartyje, kurią nagrinėjamoje byloje analizuoja ir teisėjų kolegija, nustatytus paslaugos įkainius, teismai padarė skirtingas išvadas – Vilniaus apygardos teismas taikė Sutarties Priede Nr. 2 nustatytą dydį – 0,97 Eur su PVM už saugojimo parą, o Panevėžio apygardos teismas taikė Sutarties Priede Nr. 1 nustatytą įkainį – 10,51 Eur su PVM už saugojimo parą (žr. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-124-278/2020).
38. Kaip nurodyta šios nutarties 35 punkte, konkretus priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainis, taikytinas šios transporto priemonės savininkui, yra bylą nagrinėjančio teismo nustatomas pagal toje byloje esančius įrodymus. Toks kasacinio teismo pateiktas aiškinimas iš esmės suponuoja nuostatą, kad ankstesnėje teismų praktikoje priverstinai nuvežtų ir saugotų transporto priemonių savininkams taikyti konkretaus dydžio paslaugų įkainiai nelaikytini teismo precedentais ar prejudiciniais faktais, o vertintini tik kaip taikytinų įkainių dydžių gairės (orientyrai). Šios nutarties 36 punkte išdėstyta teismų praktika pagrindžia aplinkybę, kad dažniausiai transporto priemonės savininko atžvilgiu yra taikomi mažesni nei paslaugas teikiančio asmens ir policijos komisariato sudarytose sutartyse numatyti įkainių dydžiai, tačiau didesni nei policijos komisariato atžvilgiu taikomi paslaugos įkainiai.
39. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „TOMADAS“ pabrėžė, kad 0,97 Eur atlyginimo už vieną transporto priemonės priverstinio saugojimo parą suma – tai nėra realūs ieškovės teikiamos paslaugos kaštai. Toks ieškovės teiginys prieštarauja jos viešųjų pirkimų būdu sudarytos Sutarties sąlygų reikalavimams. Sutarties sudarymo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 40 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina (derybų atveju – galutinė kaina) yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad dalyvis pagrįstų siūlomą kainą (derybų atveju – galutinę kainą), o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos (derybų atveju – galutinės kainos) pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą privalo atmesti. Į bylą pateiktų Policijos komisariato vykdyto supaprastinto atviro pirkimo konkurso sąlygų 59 punkte nurodyta pastaba, kad paslaugos kaina nė viename iš paslaugos variantų negali būti mažesnė nei realūs teikiamos paslaugos kaštai. Kadangi ieškovė tas pačias priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas pasiūlė Policijos komisariatui teikti pagal 0,97 Eur su PVM vienos paros saugojimo įkainį, darytina išvada, kad ieškovės deklaruotas 0,97 Eur su PVM vienos transporto priemonės saugojimo paros įkainis nebuvo (negalėjo būti) mažesnis už ieškovės patirtus tokios saugojimo paslaugos teikimo kaštus.
40. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateiktose priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo sutartyse jų (transporto priemonių) savininkams nustatyti labai įvairūs paros saugojimo kainos dydžiai – nuo 8,70 Eur su PVM Kauno mieste (užsakovui taikomas 1,10 Eur su PVM įkainis) iki 18,15 Eur su PVM Ukmergės rajone (užsakovui taikomas 0,48 Eur su PVM įkainis). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonės saugojimo kaina priklauso nuo įvairių faktorių daugeto – paslaugų teikimo laikotarpio, saugojamų automobilių skaičiaus, paslaugas teikiančio asmens papildomai patiriamų kaštų (pavyzdžiui, poreikio mokėti aikštelės nuomos mokestį, turimos infrastruktūros nusidėvėjimo tvarkymo sąnaudų ir pan.), skirtinguose regionuose esančio vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir t. t. Į bylą pateiktos saugojimo paslaugų sutarčių (sudarytų dėl paslaugų teikimo skirtinguose teritoriniuose regionuose ir skirtingais laikotarpiais) kopijos nesudaro pakankamo pagrindo daryti vienareikšmę išvadą dėl ginčui aktualiu laikotarpiu egzistavusios objektyviais kriterijais apibrėžtinos bendrosios transporto priemonių saugojimo rinkos kainos.
41. Lietuvos statistikos departamentas viešai skelbia įmonių pelningumo rodiklius pagal darbuotojų skaičių įmonėse. Pagal Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. DĮ-188 patvirtintą struktūrinės verslo (ne finansinių įmonių) statistikos tyrimo metodiką įmonių pelningumas skaičiuojamas: Pelningumas (%) = (Pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą x 100) / pardavimo pajamų. Byloje nėra duomenų apie ieškovės darbuotojų skaičių sudarant Sutartį (artimiausi SODRA viešai skelbiami duomenys – 2020 m. balandžio 16 d. ieškovė turėjo 12 darbuotojų), todėl gali būti atsižvelgiama tik į viešai skelbiamą transporto ir saugojimo veiklą vykdančių įmonių pelningumo rodiklį, neišskiriant pagal įmonės dydį. Transporto ir saugojimo veiklą teikusių įmonių pelningumas pagal Lietuvos statistikos departamento viešai pateikiamus duomenis 2015 m. buvo 4,63 proc., 2016 m. – 4,17 proc., 2017 m. – 4,68 proc.
42. Šios nutarties 39 punkte konstatuota, kad 0,97 Eur dydžio vienos transporto priemonės saugojimo paros įkainis nebuvo (negalėjo būti) mažesnis nei ieškovės patirti paslaugos teikimo kaštai. Įvertinus į bylą pateiktose transporto priemonių saugojimo sutartyse nurodytus saugojimo paslaugos įkainių dydžius, yra pagrindas manyti, kad 0,97 Eur dydis yra artimas faktinių saugojimo kaštų dydžiui. Darant prielaidą, kad 0,97 Eur įkainis atspindi (atitinka) ieškovės patiriamus paslaugos teikimo kaštus, tuomet pagal ieškovės prašomą taikyti 10,51 Eur vienos transporto priemonės paros saugojimo įkainį tokios veiklos pelningumas siektų 90,76 proc., tai yra iš transporto priemonės savininko mokamos kainos 90,76 proc. dalį sudarytų ieškovės pelnas prieš apmokestinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks paslaugos įkainojimo dydis yra akivaizdžiai per didelis.
43. Įprastai vienas esminių privataus juridinio asmens veiklos tikslų ir interesų yra pelno siekimas, tad vertinant ekonominės logikos aspektu yra pagrįsta iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko reikalauti didesnio atlyginimo už tos priemonės saugojimą, nei Policijos komisariato mokamas sutartinis atlygis už tokią pat paslaugą. Kaip jau minėta šios nutarties 35 punkte, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui taikytiną paslaugos įkainį teismas privalo įvertinti, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan.
44. Apskųstu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu taikė 3 Eur su PVM dydžio įkainį už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą. Darant prielaidą, kad 0,97 Eur įkainis artimas ieškovės paslaugos teikimo kaštams, pritaikius 3 Eur dydžio įkainį ieškovės pelningumas iš paslaugos teikimo sudarytų maždaug 68,66 proc., o tai yra rodiklis, gerokai viršijantis statistinį Lietuvos Respublikos įmonių, vykdančių transporto ir saugojimo veiklą, pelningumą. Pastebėtina, kad šioje byloje mažindamas iš transporto priemonės savininko priteistino atlygio dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino teismų praktikoje vyraujančią poziciją transporto priemonės savininko atžvilgiu taikyti mažesnį nei viešojo pirkimo sutartyse, kurių šalimi transporto priemonės savininkas nebuvo, nustatytą saugojimo paslaugos įkainį. Apeliacinius skundus padavusios ginčo šalys nepateikė objektyvaus turinio duomenų, sudarančių pagrindą abejoti, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė ekonomiškai nepagrįstą ar nesąžiningą įkainio dydį.
45. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo atsakovei taikytas 3 Eur dydžio įkainis už priverstinai nuvežtos ir konfiskuotos transporto priemonės saugojimą laikytinas teisingu, užtikrinančiu bylos šalių interesų pusiausvyrą – ieškovės interesą veikti pelningai ir atsakovės interesą nemokėti už transporto priemonių saugojimą nepagrįstai didelio atlygio, tai yra kainos, akivaizdžiai neatitinkančios tokios paslaugos rinkos kainos.
46. Kiti šalių apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
47. Kadangi nei ieškovės, nei atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl jų skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
49. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 726 Eur išlaidas už advokatės teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Ieškovės patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Ieškovės naudai iš atsakovės priteistinas 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TOMADAS“ (juridinio asmens kodas 302308932) 726 Eur (septynių šimtų dvidešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis