Civilinė byla Nr. e2S-559-555/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00323-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.14.8.1; 3.1.14.8.3; 3.3.2.6.1; 3.4.6.2

                                                      (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-3554-1087/2025 pagal pareiškėjo M. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis A. B. yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 punkte reglamentuojama, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. arba asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis. Asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

4.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo senelis A. B. gimė (duomenys neskelbtini) Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

5.       Teismas, atsižvelgęs į Pilietybės įstatyme nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad, siekiant patvirtinti, jog pareiškėjo senelis A. B. buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti PĮ 4‑5 dalyse nurodytus dokumentus. Pareiškėjas su pareiškimu nepateikė jokių duomenų, jog būtų kreipęsis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją ir būtų gavęs neigiamą atsakymą, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Be to, dviguba pilietybė suteikiama tik išimtinais atvejais ir pareiškėjas nenurodė, kas jį konkrečiai sieja su užsienio valstybe – (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

6.       Atskiruoju skundu pareiškėjas M. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto priėmimo klausimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos sąlygos prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti: 1) prašomas nustatyti faktas, kad A. B. yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., juridiškai yra reikšmingas tuo, kad jį nustačius, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatomis, pareiškėjas galėtų realiai pasinaudoti savo teise būti kartu ir kitos valstybės piliečiu (inicijuoti procedūrą Lietuvos Respublikos pilietybei išsaugoti); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių ar konstatuojančių juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) šiuo metu galiojantys įstatymai ar kiti teisės aktai nenustato tvarkos ar procedūros, pagal kurią suinteresuotiems asmenims būtų išduodami mirusio asmens ištrėmimo iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. faktą patvirtinantys dokumentai. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepaneigė nė vienos iš šių trijų sąlygų.

6.2.                      Pirmosios instancijos teismas, atsisakymą priimti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo grindžia tik tuo, kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje. Tačiau, kaip matyti iš šio straipsnio pavadinimo „prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“, jame privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka nustatyta tik asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, kad šis straipsnis taikomas tik tiems asmenims, kurie neturi jokios pilietybės arba turi tik užsienio valstybės pilietybę, suponuoja ir straipsnio vieta Pilietybės įstatymo – jis priklauso įstatymo VII skyriui „prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“. Pareiškėjo atvejui Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarka, netaikytinos, nes jis nesiekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas, jau būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, siekia tapti kitos valstybės piliečiu ir kartu išlaikyti turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, pasinaudodamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatomis, suteikiančiomis teisę Lietuvos Respublikos piliečiui būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, jeigu jis yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Šį juridinę reikšmę turintį faktą aptariamu atveju gali nustatyti tik teismas, nes, kaip jau minėta, galiojantys įstatymai ar kt. teisės aktai nenustato tvarkos ar procedūros, pagal kurią suinteresuotiems asmenims būtų išduodami mirusio asmens ištrėmimo iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. faktą patvirtinantys dokumentai.

6.3.                      Teismai paprastai priima nagrinėti analogiškus pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Toks pareiškimas nagrinėtas, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2A‑763‑262/2019. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartimi konstatuota, kad pareiškėjos prašymas nustatyti, jog jos miręs senelis buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas, remiantis tuo, kad nepakanka duomenų tokiai išvadai padaryti, nes pareiškėja nesikreipė į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl savo senelio pilietinių teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimo ir nepateikė tokio dokumento teismui. Priešingai nei minėtoje civilinėje byloje, pareiškėjas teismui kartu su Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. rugpjūčio 1 d. pažymos kopija, pateikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 19 d. senelio reabilitavimo pažymėjimo kopiją, todėl teismui nėra jokių kliūčių ne tik priimti nagrinėti pareiškimą, bet ir jį tenkinti bei nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

         Apeliacinės instancijos teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, nepasinaudojus išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (apeliantas) M. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis A. B. yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjas teigė, kad jis neturi kitų dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių ar konstatuojančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris pareiškėjui yra būtinas tam, kad galėtų pasinaudoti savo teise būti kartu ir kitos valstybės piliečiu. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, numatytos Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje (prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodamas jį iš esmės tuo, kad jis nesiekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nustatyta tvarka, o jau būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, siekia tapti kitos valstybės piliečiu ir kartu išlaikyti turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, pasinaudodamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatomis, suteikiančiomis jam teisę Lietuvos Respublikos piliečiui būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, jeigu jis yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

10.       Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinis institutas. Pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

11.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, nuosekliai aiškina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Tokie įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik labai reti (išimtiniai) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

12.       Pagrindinis teisės aktas, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, taip pat reguliuojantis kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, yra Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atskirus atvejus. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš Lietuvos Respublikos piliečio pilietybė negali būti atimta. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama tik šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.

13.       Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punkte įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, vienas iš jų – yra asmens, kuris buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas).

14.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. To paties straipsnio 7 dalyje taip pat įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Tuo remiantis, privalo būti identifikuotas tiek iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktas, tiek tremties ar išvykimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. faktas (tai kumuliatyvios, o ne alternatyvios sąlygos).

15.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas šiuo metu yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kaip nurodo pats pareiškėjas, jis, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, ketina įgyti kitos valstybės – (duomenys neskelbtini), pilietybę, kartu siekdamas išsaugoti ir turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, remiantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto pagrindu. Tuo tarpu, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, numatytos Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje (prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsisakymas priimti pareiškimą dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pagrįstas netinkamu teisiniu pagrindu.

16.       Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje taip pat nurodyta, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės tai yra prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, suteikimo, atsisakymo, grąžinimo, išsaugojimo. Tokių prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Pilietybės įstatymo VII skyrius (prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės) – Pilietybės įstatymo 37 straipsnyje nustatyta prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės padavimo ir nagrinėjimo bendrosios taisyklės, o Pilietybės įstatymo 38-43 straipsniuose įtvirtinta konkrečių prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Konkrečiai Pilietybės įstatymo 38 straipsnis reglamentuoja prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo atveju šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra aktualus, nes pareiškėjas nesiekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Šiuo atveju yra aktualus aptartas teisinis reguliavimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę.

17.       Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2018 m. sausio 5 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2842-1062/2018, taip pat yra išaiškinęs, kad Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, kai asmuo jau turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, po to įgyja kitos valstybės pilietybę.

18.       Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą įgijus kitos valstybės pilietybę, minėta, reglamentuoja Pilietybės įstatymo 26 straipsnis, kurio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo 411 straipsnyje nustatyta tvarka pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, laikomas pranešusiu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo, nustatytu laiku neįvykdęs šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybę turinčiam asmeniui pareiga imtis atitinkamų veiksmų kyla tik nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo momento.

19.       Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. 280, kuriuo, be kita ko, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos piliečių rašytinių pranešimų apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimą (Aprašo 1 punktas).

20.       Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir pranešimų pateikimo, priėmimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarka yra įtvirtinta Aprašo II skyriuje. Aprašo 6 punkte taip pat nurodyta, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (taip kaip jie apibūdinti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 16 punkte) pateikiami pagal Pilietybės įstatymo VII skyriuje, 45 straipsnio 10 dalyje ir apraše nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimo tvarką ir prie jo pridedamus duomenis reglamentuoja Aprašo 8 punktas, o tokių pranešimų nagrinėjimo ir dėl jų sprendimų priėmimo tvarka įtvirtinta Aprašo II skyriaus 2 skirsnyje (Aprašo 12-30 punktai). 

21.       Aprašo 23 punkto 1 pastraipoje numatyta, kad jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes. Šis terminas vieną kartą gali būti pratęstas Migracijos departamento sprendimu, bet ne ilgiau kaip 3 mėnesiams, jeigu asmuo pateikia motyvuotą prašymą dėl termino pratęsimo. To paties punkto 2 pastraipoje nurodyta, kad jeigu asmuo per šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytus terminus nepateikia prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus.

22.       Aprašo 27 punkto 3 pastraipoje nurodyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti arba kad asmuo pagal Aprašo 23 punktą nepateikė prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, ne vėliau kaip per 11 mėnesių nuo šių pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tuo tarpu to paties punkto 5 pastraipoje numatyta, kad Migracijos departamentas, <...> taip pat išnagrinėjęs pranešimus ar dokumentus apie įgytą kitos valstybės pilietybę ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka Migracijos departamento sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 11 mėnesių nuo šių prašymų, pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės.

23.       Byloje duomenų, kad pareiškėjas jau būtų įgijęs kitos valstybės pilietybę ir dėl to jam būtų kilusi pareiga apie tai praneši įstatyme nurodytai institucijai (Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalis), ir, atitinkamai, kad tuo pagrindu pareiškėjas būtų inicijavęs administracinę procedūrą dėl galėjimo turėti dvigubą pilietybę, nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi prielaidų spręsti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktai pareiškėjui sukelia teisines pasekmesę.

24.       CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

25.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui, neįgijus kitos valstybės pilietybės ir tuo pagrindu nepradėjus administracinės procedūros, pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pagrindu, prašomas nustatyti faktas, kad pareiškėjo senelis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjui asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimos ar pabaigos nesukelia. Taigi, prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme, kadangi pareiškėjui nesukels realių materialių teisinių padarinių.

26.       Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso stadijos arba turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą / pareiškimą), arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta – ją nutraukti remdamasis atitinkamai CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktu arba 293 straipsnio 1 punktu. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

27.       Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šiuo konkrečiu atveju ir neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės tokių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, numatytos Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje, tačiau pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nesukels realių materialinių teisinių pasekmių, pareiškėjo pareiškimą buvo pagrindas atsisakyti CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui iš esmės priėmus teisingą procesinį sprendimą – atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėjo atskirasis skundas yra netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338-339 straipsniai).

28.       Apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais, jis nurodo, kad teismai paprastai priima nagrinėti analogiškus pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjas cituoja Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2A-763-262/2019. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytoje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pareiškėjai toje byloje siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis nurodyta civiline byla, kadangi jos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (liet. argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) nesutampa.

29.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas