Administracinė byla Nr. A-2390-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00928-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (ankstesni vardas ir pavardė – J. B. (J. B.)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas O. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 54 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K, atlikdamas teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, 2018 m. vasario 17 d. parašė Lietuvos Respublikos Prezidentei adresuotą malonės prašymą, kurį su visais surinktais dokumentais bei dokumentų kopijomis pateikė būrio viršininkui. Prieš išvažiuodamas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, O. S. būrio viršininko klausė, ar jo malonės prašymas yra išsiųstas, ir gavo atsakymą, jog tai buvo padaryta. Praėjus daugiau nei pusei metų, nesulaukęs atsakymo dėl malonės prašymo nagrinėjimo, pareiškėjas kreipėsi į Malonės komisiją ir prašė atsakyti, kada bus nagrinėjamas jo malonės prašymas. O. S. 2018 m. gruodžio 5 d. iš Malonės komisijos gavo atsakymą, kad jokio jo malonės prašymo nebuvo gauta. Pareiškėjas su 2018 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė paaiškinti, kodėl jo malonės prašymas nebuvo išsiųstas. 2019 m. sausio mėnesio pabaigoje O. S. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad malonės prašymas su visais pateiktais dokumentais buvo užregistruotas Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų bei skundų registracijos žurnale, tačiau nebuvo išsiųstas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad dėl šių aplinkybių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

3.       Sužinojęs, kad jo malonės prašymas daugiau nei pusę metų nebuvo išsiųstas, pareiškėjas susinervino, jį apėmė liūdesys ir neigiamos emocijos. Praėjus savaitei nuo sužinojimo apie jo prašymo Malonės komisijai neišsiuntimą, pablogėjo O. S. psichinė būklė ir dėl to jis kreipėsi į psichiatrą, kuris paskyrė antidepresantų sveikatos būklei pagerinti.

4.       Pareiškėjo įsitikinimu, dėl Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė didžiulę neturtinę žalą. Pažymėjo, kad jam buvo neteisėtai apribotos teisės kreiptis į tuometį Prezidentą.

5.       Vaizdo ryšio priemonėmis vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas O. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad žalos dydį apskaičiavo už kiekvieną dieną skaičiuodamas po 2 minimalius gyvenimo lygius (MGL). Nurodė, kad į gydytoją kreipėsi gavęs Prezidentės atsakymą. Pažymėjo, kad neturtinė žala pasireiškė liūdesiu, abejingumu ir nusivylimu.

6.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas paaiškino, kad gavusi O. S. skundą ir paaiškėjus, jog jo malonės prašymas nebuvo išsiųstas, Lukiškių TI-K pripažino pareiškėjo teisių pažeidimo faktą, todėl mano, kad O. S. gavo pakankamą ir teisingą satisfakciją. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jau realizavo savo teisių gynybą, ir į pataisos įstaigos administracijos tyčios dėl malonės prašymo neišsiuntimo nebuvimą, nėra pagrindo O. S. priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

8.       Pareiškėjo argumentus dėl nusivylimo, abejingumo ir depresijos atsakovas vertino kaip niekuo nepagrįstus samprotavimus, abstrakčiai cituojant teisės aktų nuostatas. Atsakovo nuomone, O. S. nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl galbūt padarytos neturtinės žalos. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo O. S. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė su malonės prašymu kreiptis į Malonės komisiją, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 23 punkte yra nurodyta, jog Prezidentas teikia malonę nuteistiesiems. Aptaręs Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. sausio 11 d. dekretu Nr. 9 patvirtintos Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkos 2, 8 ir 10 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad atsakovas neneigė, jog O. S. malonės prašymą gavo, jį užregistravo, tačiau dėl neaiškių aplinkybių malonės prašymo į Malonės komisiją neišsiuntė, nors tai privalėjo padaryti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

11.       Aptaręs Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo dėl tokios žalos atlyginimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

12.       Teismas pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 18 d. buvo gautas medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie jo psichikos ar priklausomybių ligas nėra. Ambulatoriškai O. S. epizodiškai buvo gydytas dėl adaptacijos sutrikimo, emocinio nestabilumo, buvo manipuliacijos elementų, o tai yra natūralu kalinimo sąlygomis. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo ankstesnius dvasinius išgyvenimus, už kuriuos jam jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas (administracinės bylos Nr. I-3760-643/2018, Nr. I-1056-189/2018, Nr. A-2019-520/2017, Nr. A-3395-438/2016, Nr. I-3493-281/2016 ir Nr. I-3387-402/2016). Teismas padarė išvadą, kad O. S. sveikatos būklę lėmė daug veiksnių – tiek išgyvenimai, patirti sužinojus apie neperduotą malonės prašymą, tiek ankstesni išgyvenimai. Tą patvirtina paties pareiškėjo paaiškinimai minėtose administracinėse bylose.

13.       Teismas pažymėjo, kad O. S. neišsiųstame malonės prašyme prašė sutrumpinti bausmės laiką 2 metais. Jis buvo nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme ir šią bausmę atlieka nuo 2013 m. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymo neišsiuntimas laiku nėra kliūtis Malonės komisijai svarstyti jo prašymą ir atitinkamai jį tenkinti ar netenkinti.

14.       Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

15.       Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, neišsiųsdami pareiškėjo malonės prašymo Malonės komisijai, neveikė taip kaip privalėjo veikti. Teismas sutiko su O. S. pozicija, kad jis, esant minėtoms aplinkybėms, patyrė išgyvenimus, tačiau pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, vertinama ir tai, jog O. S. turi teisę kreiptis su pakartotiniu malonės prašymu sutrumpinti bausmę 2 metais, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę nelaikytini tokiais intensyviais (O. S. teigimu, gydymas buvo skirtas mėnesiui, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie jo psichikos ar priklausomybių ligas nėra). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad O. S. teisės pažeidimo kreiptis su malonės prašymu į Malonės komisiją fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III.

16.       Pareiškėjas O. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

17.       Pareiškėjas pažymi, kad kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė visus surinktus įrodymus, kurie, jo nuomone, turėjo svarbią įtaką, svarstant O. S. malonės prašymą. Teigia, kad atsakovo atstovas, neišsiųsdamas pareiškėjo malonės prašymo, pažeidė jo teises, kurios yra susijusios su laisvės atėmimo laikotarpiu, todėl toks pažeidimas turėjo būti teismo tinkamai įvertintas.

18.       O. S. akcentuoja, kad buvo pažeista jo Konstitucijoje įtvirtinta teisė su malonės prašymu kreiptis į Prezidentą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nurodė, jog paaiškėjus, kad jo malonės prašymas nebuvo išsiųstas, pakartotinai kreiptis į Prezidentę D. G. jau buvo per vėlu, kadangi dėl kadencijos pabaigos ji jo nebūtų spėjusi apsvarstyti, todėl pareiškėjas pakartotinai negalės kreiptis į tą valstybės vadovą, kuriam buvo parašęs malonės prašymą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

19.       Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, O. S. teigė, kad matydamas, jog proceso šalis neturi teisinio išsilavinimo ir jai neatstovauja advokatas, teismas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes bei analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas savo pobūdžiu visada siejasi su poreikiu kompensuoti materialiai sunkiai įkainojamoms vertybėms padarytą žalą, todėl ir konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kaip minėta žala pasireiškė, dažnai yra objektyviai neįmanoma pateikti. Iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nėra būtina, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Kiekvienam iš pareiškėjų aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo metu sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikatos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietų administracijai.

20.       O. S. pabrėžia, kad sužinojęs, jog jo malonės prašymas nebuvo išsiųstas, kreipėsi į psichiatrą, kuris paskyrė vaistų sveikatos būklei gerinti. Teigia, kad sveikatos problemos, liūdesys, abejingumas ir kita atsirado būtent dėl malonės prašymo neišsiuntimo.

21.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22.       Atsakovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo O. S. skundą.

23.       Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad O. S. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo O. S. priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo O. S. prašymo priteisti jam 54 750 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl pareiškėjo pateikto malonės prašymo Malonės komisijai neišsiuntimo, atlyginti.

25.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista O. S. teisė su malonės prašymu kreiptis į Malonės komisiją, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. O. S. pažymi, kad teismas neįvertino jo skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas dėl kadencijos pabaigos nebegalės pakartotinai kreiptis į Prezidentę D. G., kuriai buvo adresavęs atsakovo atstovo neišsiųstą prašymą. O. S. nuomone, teismas turėjo imtis aktyvesnio vaidmens ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes bei įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą. Pareiškėjas akcentuoja, kad iš jo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nėra būtina, ir nurodo, kad sveikatos problemos bei kitos neigiamos pasekmės atsirado būtent dėl jo malonės prašymo neišsiuntimo.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos O. S. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

28.       Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje O. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

29.       Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, jog iš esmės jis nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. O. S. taip pat akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jis prašymo nebegalės pateikti Prezidentei D. G., kuriai buvo adresavęs savo prašymą. Be to, mano, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, spręsdamas neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė būtent dėl jo malonės prašymo neišsiuntimo, atlyginimo klausimą.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, aptaręs teisinį reguliavimą, susijusį su malonės teikimu nuteistiesiems, atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas neneigė, kad O. S. malonės prašymą gavo, jį užregistravo, tačiau dėl neaiškių aplinkybių malonės prašymo į Malonės komisiją neišsiuntė, padarė išvadą, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Įvertinęs administracinėje byloje esančius pareiškėjo sveikatos istorijoje nurodytus duomenis bei atsižvelgęs į O. S. ankstesnius dvasinius išgyvenimus, už kuriuos jam jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas, teismas sprendė, kad pareiškėjo sveikatos būklę lėmė daug veiksnių – tiek išgyvenimai, patirti sužinojus apie neperduotą malonės prašymą, tiek ankstesni išgyvenimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat analizavo Lukiškių TI-K darbuotojų neišsiųsto malonės prašymo turinį, kuriame O. S. prašė sutrumpinti bausmės laiką 2 metais, bei įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme ir šią bausmę atlieka nuo 2013 m. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad O. S. prašymo neišsiuntimas laiku šiuo atveju nėra kliūtis Malonės komisijai svarstyti jo prašymą ir atitinkamai jį tenkinti ar netenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas bus svarstomas kito valstybės vadovo, o ne to, kuriam buvo norima pateikti prašymą, jokių pareiškėjo teisių pažeisti negali. Pažymėtina, kad remiantis Prezidento 1993 m. sausio 11 d. dekretu Nr. 9 patvirtintos Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkos 6 punktu, svarstant malonės prašymus, atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą visuomenei, nuteistojo asmenybę, jo elgesį, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką ir į kitas aplinkybes, taip pat atsižvelgiama į pataisos darbų įstaigos administracijos, visuomeninių organizacijų bei buvusiųjų darboviečių nuomonę. Taigi, teisės akte yra aiškiai nustatyta, į kokius kriterijus turi būti atsižvelgiama, teikiant malonę, tai nepriklauso tik nuo subjektyvaus valstybės vadovo vertinimo. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad naujai paskirtas valstybės vadovas nurodytas aplinkybes galėtų įvertinti netinkamai.

31.       Pirmosios instancijos teismas, sutiko su O. S. pozicija, kad jis dėl malonės prašymo neišsiuntimo patyrė neigiamų išgyvenimų, tačiau spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, vertino ir tai, jog O. S. turi teisę kreiptis su pakartotiniu malonės prašymu sutrumpinti bausmę 2 metais, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę nelaikytini tokiais intensyviais (O. S. teigimu, gydymas buvo skirtas mėnesiui, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie jo psichikos ar priklausomybių ligas nėra). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad O. S. teisės pažeidimo kreiptis su malonės prašymu į Malonės komisiją fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurios nėra ginčijamos, Lukiškių TI-K veiksmai Civilinio kodekso
6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o O. S. Konstitucijoje įtvirtintos teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisių pažeidimas, tačiau nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti O. S. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

34.       Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi, ir dėl kurio pažeidimo buvo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
(žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

35.       Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

36.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, atsižvelgusi į tai, kad O. S. nėra užkirstas kelias Prezidentui teikti malonės prašymo, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog O. S. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

37.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėdamas šią administracinę bylą ir tirdamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, jis tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, sprendime išdėstė aiškius ir išsamius argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad teismas būtų nepaisęs teismų praktikoje suformuluotų taisyklių ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Iš O. S. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti. Nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, tačiau, įvertinęs atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai O. S. galėjo sukelti jo nurodytus neigiamus jausmus, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala.

38.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs atsakovo atstovo padarytą pažeidimą, pagrįstai O. S. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, išsamiai išaiškino ir įvertino visas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo O. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.