Civilinė byla Nr. e2A-363-863/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.3; 3.3.1.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui M. V. dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) pareiškė ieškinį atsakovui M. V., prašydama pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal 2024 m. sausio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymą Nr. 3.1.2/22 teisėtu; priteisti 3 808,59 Eur atsakovui išmokėtą darbo užmokestį (priskaičiuota 6 623,64 Eur) ir 750 Eur sumokėtos neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) priimtą 2024 m. kovo 22 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-3488/2024, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1.1.       Ieškovė nurodė, kad su atsakovu 2022 m. gruodžio 12 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo dirbti konstruktoriaus – projektuotojo pareigose. Ieškovė dirba su pažangiomis baldų konstravimo programomis („SolidWorks“, „SWOOD by EFICAD“, ir kt.), todėl darbuotojų, kurie moka dirbti su šiomis programomis, Lietuvoje beveik nėra, dėl to visus reikalingus specialistus ieškovė turi išmokyti ir paruošti pati, o tai kainuoja finansinius ir žmogiškuosius išteklius, todėl ieškovė nėra linkusi vykdyti darbuotojų kaitos. Nurodė, kad kai į darbą buvo priimtas atsakovas, jis taip pat neturėjo jokios darbo patirties su ieškovės įmonėje naudojamomis programomis; atsakovo mokymas truko apie 4-5 mėnesius. Atsakovas faktiškai dirbo nuotoliniu būdu, bent kartą per kalendorinį mėnesį atvykdamas į darbovietę. Pažymėjo, kad įmonėje buvo naudojamos pažangios programos, kuriami brėžiniai, vizualizacijos, dizainai, turintys komercinę vertę, ir komandai augant, 2023 m. liepos mėnesį buvo parengti konfidencialumo susitarimai esamiems ir naujiems darbuotojams. 2023 m. lapkričio 3 d. atsakovui, kaip ir kitiems darbuotojams, buvo pateiktas konfidencialumo susitarimas. 2023 m. lapkričio 7 d. atsakovas pateikė savo pastabas dėl konfidencialumo susitarimo, konfidencialumo susitarimo nepasirašė, nes neva toks susitarimas blogina jo darbo sąlygas. Dėl konfidencialumo susitarimo nepasirašymo atsakovui 2023 m. gruodžio 4 d. buvo apribota prieiga prie dalies ieškovės konfidencialios informacijos, kuri nebuvo reikalinga atsakovo tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti. 2023 m. lapkričio 23 d. į darbą buvo priimta nauja konstruktorių vadovė M. Š., kuri buvo reikli; atsakovui buvo duodami konkretūs nurodymai, įpareigojantys atlikti užduotis nustatytais terminais. Atsakovui sunkiai sekėsi vykdyti ir naujos vadovės nurodymus. Atsakovui nevykdant pavestų užduočių, 2023 m. gruodžio 13 d. jo buvo paprašyta pasiaiškinti. Atsakovas tiek į nurodymą atlikti užduotis, tiek į reikalavimą pateikti paaiškinimą dėl jų nevykdymo reaguodavo emocionaliai, nesiėmė veiksmų problemai spręsti, konstruktyviam paaiškinimui pateikti, tačiau tai priėmė kaip asmeninį puolimą, neva neteisėtą ieškovės daromą spaudimą išeiti iš darbo. Dėl interesų prieštaringumo ir esminio nesuderinamumo 2023 m. gruodžio mėn. tarp šalių atsirado įtampa, atsakovas darbo funkcijų faktiškai nebevykdė, savo darbo laiką leisdavo susirašinėdamas su tiesiogine vadove ir A. Ž., ginčydamasis dėl įvairių smulkmenų, nesusijusių su tiesioginėmis darbo funkcijomis. Atsakovo tiesioginė vadovė pareikalavo jį atvykti į ieškovės buveinę (duomenys neskelbtini). Šio reikalavimo atsakovas neįvykdė iš karto, tačiau visgi, 2024 m. sausio 9 d., po visos dienos susirašinėjimo su vadove, apie 16 val. jis pasirodė biure. Atsakovo susitikimas su M. Š. vyko bendrame kabinete, prie darbo stalo. Susitikimo metu buvo aptariamas atsakovo elgesys, darbo našumas. Atsakovo buvo paprašyta užpildyti klausimyną, susijusį su jo elgesiu darbe, kurio pildyti jis nesutiko. Paprašius atiduoti klausimyną tiesioginei vadovei, atsakovas jo piktybiškai neatidavė, pavadino M. Š. „kurčia“ girdint kabinete buvusiai kitai kolegei. M. Š. atsitraukus ir nuėjus prie savo darbo stalo, atsakovas pasiėmė pluoštą dokumentų ir skubiu žingsniu nuėjo į tualetą. Kadangi M. Š. nežinojo, kokie tiksliai pasiimti dokumentai, toks atsakovo elgesys sukėlė įtarimą, kad jis gali dokumentus sunaikinti ir M. Š. išėjo iš kabineto paskui atsakovą ir prašė grąžinti dokumentus, nesinešti jų į tualetą. Atsakovas dokumentų neatidavė ir užsirakino tualete. Kitame tualete buvo J. Ž., kuris, išgirdęs triukšmą, išėjo paklausti M. Š., kas vyksta. Paaiškinus situaciją, J. Ž. atrakino tualetą ir pareikalavo atsakovo atiduoti dokumentus. Pažymėjo, kad atrakinus tualeto duris atsakovas elgėsi keistai, susirietė į kampą, šaukė, kad jį muša, kaip vėliau paaiškėjo atsakovas darė garso įrašą nuo pat atvykimo į ieškovės buveinę. Atsakovas ištiesta ranka stūmė M. Š. į krūtinę, dėl ko ji trenkėsi nugara į durų staktą ir jai krūtinės srityje liko raudona dėmė (dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas). M. Š. ištikta šoko, lydima J. Ž., grįžo į savo kabinetą, o atsakovas vėl užsirakino tualete ir filmavo turimus dokumentus. Atsakovas po kiek laiko taip pat atėjo į kabinetą pasiimti savo daiktų ir toliau darė vaizdo/garso įrašus mobiliuoju telefonu sakydamas, kad jis yra neva laikomas įkaitu. A. B. išlydėjo atsakovą iš ieškovės patalpų, nurodydamas jam grąžinti dokumentus, kuriuos jis nešėsi į tualetą ir juos užsirakinęs filmavo. Atsakovas, išeidamas iš patalpų, dokumentus perdavė A. B., tačiau vieną dokumentą suplėšė ir demonstratyviai numetė prie durų ant žemės, tai padarė išjungęs kamerą. Darbuotojas dokumentus surinko ir perdavė M. Š.. Sekančią dieną, t. y. 2024 m. sausio 10 d. 8.01 val. atsakovas elektroniniu paštu informavo ieškovę apie jam suteiktą laikiną nedarbingumą, ir visą dieną neatliko jokių darbo funkcijų, atsisakė grąžinti darbo priemones dėl suteikto nedarbingumo. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemos duomenimis nustatyta, kad atsakovui 2024 m. sausio 10 d. nebuvo išduotas nedarbingumas.

1.2.       Ieškovė nurodė, kad 2024 m. sausio 10 d. ieškovės direktoriaus įsakymu atsakovas buvo nušalintas nuo darbo ir buvo pradėti tyrimai dėl atsakovo elgesio.

1.2.1.                       Dėl fizinio smurto. 2024 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu atsakovui nurodyta iki 2024 m. sausio 16 d. 14.00 val. pateikti paaiškinimą dėl įvykio ieškovės tualete, t. y. 2024 m. sausio 9 d. M. Š. pastūmimo ranka į krūtinės sritį ir sukelto fizinio skausmo. Atsakovas vengė atsakinėti į klausimus, neigė savo kaltę. Ieškovė nurodė, kad vidinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas 2024 m. sausio 9 d. nepakluso savo tiesioginės vadovės teisėtiems nurodymams grąžinti dokumentus, demonstravo nepagarbą ieškovės galiojančiai darbo tvarkai ir savo tiesioginei vadovei, žemino pavadindamas ją „kurčia“ girdint kitai kolegei, elgėsi agresyviai, nevaldė emocijų, šaukė ant savo kolegų, nepageidautinai palietė savo tiesioginės vadovės krūtinės sritį, panaudojo fizinį smurtą prieš savo tiesioginę vadovę stumdamas ją į durų staktą ir tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, provokavo konfliktą, savo veiksmais ieškovės darbuotojus baugino, sukėlė jiems stresą, nerimą, nesaugumo jausmą. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė darbo tvarkos taisyklių 39.26, 39.27, 40.11, 73, 53.20, 53.3 punktus.

1.2.2.                      Dėl dokumentų naikinimo. 2024 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu atsakovui nurodyta pateikti paaiškinimą dėl 2024 m. sausio 9 d. dokumentų naikinimo, kuomet jis išeidamas iš ieškovės patalpų, išjungęs kamerą suplėšė dokumentus ir numetė juos prie durų ant žemės. Atsakovas neigė dokumentų naikinimo faktą. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė darbo tvarkos taisyklių 40.3, 40.10, 40.11 punktų reikalavimus.

1.2.3.                      Dėl vaizdo ir garso įrašų ieškovės patalpose darymo. 2024 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu atsakovui nurodyta pateikti paaiškinimą dėl 2024 m. sausio 9 d. garso ir vaizdo įrašų ieškovės patalpose darymo. Paaiškinimo atsakovas nepateikė. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė 2023 m. gruodžio 20 d. ieškovės direktoriaus įsakymu Nr.3.1.3/3 patvirtintą Vidinės komunikacijos tvarkos aprašo IV skyriaus 1.2 punktą, kuriame nurodytas draudimas be bendrovės vadovybės leidimo bendrovėje daryti pokalbių ar kitus įrašus.

1.2.4.                      Dėl darbo priemonių negrąžinimo. 2024 m. sausio 10 d. ieškovės direktoriaus įsakymu atsakovas buvo nušalintas nuo darbo ir jam duotas nurodymas grąžinti darbo priemones: Kompiuterį Lenovo ThinkPad, Model: 20YQS0EY05, ir monitorių Benq PD2700Q27. Atsakovas šį reikalavimą vykdyti atsisakė dėl tariamai jam suteikto laikino nedarbingumo. 2024 m. sausio 11 d. atsakovas siūlė darbo priemones grąžinti Vilniuje IKEA automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau nesant galimybės ieškovei automobilių stovėjimo aikštelėje patikrinti grąžintos įrangos būklės, ieškovė reikalavo grąžinti darbo priemones ieškovės registruotos buveinės adresu arba įgaliotiems atstovams Vilniuje. Iki 2024 m. sausio 30 d. darbo priemonės nebuvo gražintos.

1.3.       Ieškovės duomenimis, 2024 m. sausio 30 d. ieškovės direktorius priėmė įsakymą Nr. 3.1.2/22, kuriuo atsižvelgiant į atsakovo paaiškinimus, į tai, kad atsakovas iš esmės savo netoleruotiną elgesį neigė, išsisukinėjo nuo paaiškinimų įvairiais pretekstais, nepripažino padaręs kokius nors pažeidimus apskritai, negebėjo atpažinti ir suvokti savo nederamo elgesio esmės, savikritiškai vertinti savo veiksmų, jų nesigailėjo ir dėl to ieškovė negalėjo tikėtis, kad toks elgesys nepasikartos ateityje konstatavo, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė: darbo sutarties 2, 9.1, 11.1, 11.3 punktus, Vidinės komunikacijos tvarkos aprašo IV skyriaus 1.2 punktą. Buvo įvertinta tai, kad dėl atsakovo veiksmų atsiradę neigiami padariniai yra itin rimti ir kėlė tiesioginę grėsmę kitų darbuotojų saugioms darbo sąlygoms, pažeidė kitų asmenų orumą, turėjo neigiamą poveikį ieškovės darbuotojos sveikatai, pažeidė ieškovės įmonėje galiojančią darbo tvarką, pakenkė ieškovės reputacijai, ieškovės kaip darbdavio įvaizdžiui bei naujų darbuotojų pritraukimui. Todėl ieškovė nusprendė nutraukti su atsakovu sudarytą darbo sutartį dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, įvertinus visas būtinas sąlygas šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo konstatavimui.

2.       Atsakovas M. V. atsiliepime su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1.       Atsakovas nurodė, kad šalis nuo 2022 m. gruodžio 12 d. siejo darbo santykiai, atsakovas dirbo nuotoliniu būdu konstruktoriumi, braižė baldus. 2023 m. lapkričio 3 d. atsakovas gavo naują darbo sutartį ir konfidencialumo sutartį, kurią ieškovė prašė pasirašyti. Atsakovas nesutiko ir nepasirašė, bei pateikė pastabas su kuo nesutinka, kad galėtų toliau derinti. 2023 m. lapkričio 7 d. ieškovės darbuotojas A. Ž. gavęs laišką su pastabomis dėl konfidencialumo ir darbo sutarties, el. laišku atsakovui parašė, kad teks atsisveikinti su juo, nes jis nesutiko su pateiktais dokumentais ir jų nepasirašė. Paskui sekė klausimai iš A. Ž., ar atsakovas pats išeis ar kitu būdu. Atsakovas paprašė, kad atleistų, jei netinka. Tuomet A. Ž. pranešė, kad atleis ir nurodė laukti dokumentų. Vėliau A. Ž. pokalbį su visa iki tol buvusia istorija ištrynė. Pažymėjo, kad nuo 2023 m. lapkričio 7 d., kai atsakovas atsisakė pasirašyti naują darbo sutartį ir konfidencialumo pasižadėjimą, prasidėjo „ieškojimas“, prie ko prisikabinti. 2023 m. gruodžio 5 d. M. Š. norėjo išsiaiškinti atsakovo poziciją dėl darbo sutarties. 2023 m. gruodžio 13 d. atsakovas gavo pirmą tarnybinį pranešimą, į kurį norėjo atsakyti argumentuotai, kaip kas vyko ir atsakyti į pateiktus klausimus. Kadangi užduočių pateikimo ir vykdymo tvarkos nebuvo, užduotys buvo pateikiamos tai bendrame susirašinėjime, tai tiesiogiai iš vadovų privačiuose susirašinėjimuose, todėl atsakovas paprašė grupinių susirašinėjimų iš „Telegram“ platformos ir tiesioginių susirašinėjimų su A. Ž., kuris tiesiogiai skirstė užduotis, prioritetus ir atsakovas buvo jam pavaldus. Paprašius informacijos, M. Š. pradėjo išsisukinėti pateikti informaciją ir taikyti spaudimą bei rašyti, kad atsakovas negali rodyti konstruktyvo grupės susirašinėjimų niekam, nors tai ir yra pagrindinis įrodymas. Pranešimą direktoriui pateikė M. Š. ir pati buvo atsakinga už jo eigą. Kadangi buvo prašyta informacijos laiškais daugiau nei 15 kartų, tai atsakovui atrodė kaip nenoras bendradarbiauti ir spaudimas, kad greičiau atrašytų, kad faktai nebuvo svarbūs ir galimai norėjo kuo greičiau suforminti šiurkštų darbo pažeidimą bei atleisti iš pareigų pagal įmonei palankų straipsnį. Atsakovo prašomos informacijos taip ir nesuteikė. Atsakovas 2023 m. gruodžio 13 ir 14 dienomis, dėl prasidėjusių pastovių galvos skausmų ir pablogėjusios emocinės sveikatos vyko pas šeimos gydytoją ir prašė pagalbos, dėl blogos emocinės ir fizinės būklės, 2 dienas turėjo nedarbingumą. 2023 m. gruodžio 14 d. ieškovė apribojo priėjimą prie visų įmonės failų. Galiausiai 2023 m. gruodžio 19 d. M. Š. pateikus prašomą informaciją (po daugybės prašymų), ji buvo iškarpyta ir padrika. 2023 m. gruodžio 18 d. vėl buvo atnaujintas tarnybinis tyrimas, kuris buvo anuliuotas/nutrauktas. Atsakovas paprašė informacijos iš susirašinėjimo kanalų, kuriuose vadovai apkalbinėjo ir kalbėjosi apie atsakovo darbo tų dienų rezultatus, prioritetus bei tarnybinį pranešimą, bet M. Š. taip ir nepateikė prašytos informacijos, o tik vis akcentavo, kad atsakovui informacijos pakanka atsakyti iš to, kas duota. Pažymėjo, kad 2023 m. gruodžio 20 d. bendraujant su A. Ž. ir norint, kad nebūtų atsakovas atleistas dėl tarnybinio pranešimo – šiurkštaus darbo sutarties pažeidimo, kuris buvo „kuriamas“, A. Ž. pasiūlė dirbti, iki kol atsakovas susiras darbą kitoje įmonėje ir kad bus panaikintas tarnybinis pranešimas.

2.2.       Atsakovas paaiškino, kad 2024 m. sausio 9 d. buvo skubiai iškviestas į darbovietę (duomenys neskelbtini), kur atvykęs apie 16 val., iš karto buvo pasitiktas nepalankiai, jo paklausė, ko atvyko ir bandė įrodyti, kad yra nelaukiamas ir kad pats atsakovas nusprendė atvykti į darbovietę. Darbų tiesioginių nedavė. Praėjus 15 min. po atvykimo ieškovė padavė lapą, kad pasirašytų, jog atvyko į darbovietę per vėlai. Atsakovui tai buvo nesuprantama, todėl nesutiko. Po to vėl buvo gautas dokumentas iš direktoriaus pasiaiškinti, kodėl nesutinka atvykti sekančią dieną. Esant tokiam spaudimui, jokio darbo, kurio negalėjo atlikti nuotoliniu būdu, nedavė, o tik padavė pildyti dokumentus, susijusius su tarnybiniais pranešimais. Taip pat atsakovui nesutinkant pasirašyti, buvo iškviestas A. Ž. tėvas – J. Ž., kuris nepagarbiai kalbėjo. Todėl, jausdamas grėsmę, bei žinant, kad galimai vėl bus kuriami tyrimai dėl darbuotojo pareigų neatlikimo, atsakovas pradėjo daryti garso įrašą. M. Š. vertė neįsigilinus į dokumentus atsakyti bei atsisakė atsiųsti šiuos dokumentus elektroniniu būdu, kad atsakovas galėtų ramiai ir išsamiai atsakyti į pateiktus klausimus. Nebaigus užpildyti dokumentų, M. Š. pateikė naują užduotį ir reiškė nepasitenkinimą, kai negaudamas svarbių užduočių, kurias galėtų atlikti ne nuotoliniu būdu, atsakovas parašė į bendrą grupę. M. Š. grasino dėl parašymo duoti įmonės vidinę tvarką bei aiškino, kad reikia ištrinti tokias žinutes. Po to M. Š. vėl pateikė naują dokumentą ir norėjo paimti iš atsakovo nebaigtą pildyti dokumentą, tačiau atsakovas jo negrąžino. M. Š. nenustojo reikalauti ir pradėjo sakyti, kad tai tiesioginio vadovo nurodymas ir neleis pabaigti pildyti ir bandė atimti nebaigtą pildyti dokumentą; taip pat pakeltu balsu grasino pasikviesti trečią liudininką bei užregistruoti atsakovo agresyvų elgesį. Atsakovas paprašė duoti prašymo formą, kad išeiti iš darbo, nes nebegalėjo pakęsti tokio spaudimo, tokios emocinės būklės ir nepagarbaus bendravimo. M. Š. padavė atsakovui jau užpildytą išėjimo iš darbo prašymą, kuriame nurodyta atleidimo data 2024 m. sausio 15 d. Atsakovas pasirašė pateiktą prašymą ir dar ranka įrašė priežastį „dėl blogos emocinės būklės ir atleisti kuo greičiau arba nuo 2024 m. sausio 12 d.“. Norėdamas pateikti pasirašytą prašymą atleisti ir turėti jo kopiją, nusifotografavo prašymą. Tuomet M. Š. ir pradėjo pakeltu balsu pasakoti, kad neleidžia, ir bandė argumentuoti, kad vadovas turi duoti leidimą ir vidaus tvarkos taisyklės to neleidžia ir reikalavo ištrinti nusifotografuotą dokumentą. Atsakovas, jausdamas didžiulį psichologinį spaudimą, užsinorėjo į tualetą, o bijodamas, kad dokumentai bus atimti ir grįžęs jų gali nerasti, dokumentus pasiėmė su savimi. Atėjus į tualetą, neįleido nei į vieną iš jų nurodydami, kad tai moterų tualetas. Įėjus į tualetą, užsirakinus ir atsisegus kelnes, išgirdo J. Ž. balsą su nepagarbiu kreipiniu ir stipriu beldimu į duris. Tualeto duris atrakino J. Ž. ir A., ir tuomet kartu su M. Š. visi įpuolė į tualetą, stumdydami ir daužydami bandė atimti dokumentus iš atsakovo. Atsakovas labai išsigando dėl savo sveikatos ir pradėjo šaukti, tikintis, kad kažkas išgirs ir padės. J. Ž. nepagarbiais žodžiais, keiksmažodžiais vadino atsakovą ir stumdė. M. Š. liepė išeiti J. Ž. sakydama „nepridaryk dar daugiau“, nes jis visai nesivaldė ir įvairiais būdais stumdė ir trankė atsakovą. M. Š. pradėjo pati šaukti apie stumdymus ir apie menamus priekabiavimus prie jos. Siekdamas apsiginti, atsakovas pradėjo filmuoti situaciją ir tik įsijungus kamerą jie apsiramino ir pagaliau leido užsidaryti duris. Atsakovas nusifilmavo dokumentus, kokius buvo davusi M. Š., o grįžęs iš tualeto nerado kompiuterio su pele. M. Š. iškart pareiškė, kad yra direktoriaus įsakymas, paimti kompiuterį. Tuo tarpu J. Ž. vis dar nepagarbiai elgėsi, keikėsi ir grasino sulaužyti nosį ir panašiai, draskė, laužė ranką ir kitaip agresyviai elgėsi. Neišleidžiant, pasakė, kad kreipsis į policiją, tačiau norint kuo greičiau išeiti iš patalpų, vis tiek bandė paimti dokumentus. Bijodamas dėl savo saugumo ir kad bus kuo nors apkaltintas, pasakė, kad atiduos dokumentus prie išėjimo durų, ir prie išėjimo iš gamyklos durų grąžino dokumentus A., kurio pavardės nežino.

2.3.       Atsakovas nurodė, kad 2024 m. sausio 10 d. gavo direktoriaus įsakymą dėl nušalinimo. 2024 m. sausio 11 d. gavo direktoriaus įsakymą pasiaiškinti dėl naikinamų dokumentų. 2024 m. sausio 12 d. atsakovas parašė laišką dėl atleidimo iš darbo. 2024 m. sausio 15 d. gavo prašymą pasiaiškinti dėl galimo smurto. 2024 m. sausio 19 d. gavo dar vieną vidinį patikrinimą dėl parašymo apie tarnybinį pranešimą į bendrą grupę. 2024 m. sausio 30 d. gavo direktoriaus įsakymą dėl atleidimo iš darbo dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų. Atsakovas pažymėjo, kad dėl tokių darbdavio veiksmų atsakovas patyrė emocinę ir dvasinę žalą.

2.4.       Atsakovo teigimu, konfliktas, kuris lėmė neteisėtą atleidimą, kilo dėl to, kad pasirašydamas darbo sutartį su atsakovu, darbdavys nesusiprato pateikti konfidencialumo sutarties. Vėliau, bandomojo laikotarpio metu, darbdavio tokia mintis taip pat neaplankė, dėl ko darbuotojas po bandomojo laikotarpio dirbo toliau. Pateikus konfidencialumo sutartis ir naujos darbo sutarties projektus, kurios buvo nepalankios darbuotojui, surašytos nesuprantamai su daugybe gudravimų surašiusios šalies naudai, natūralu, kad darbuotojas tokių nenorėjo pasirašyti.

3.       Ieškovės atstovė teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atsakovas neatsiprašė M. Š. už fizinio skausmo sukėlimą. Darbo priemonių grąžinimo vieta nėra reglamentuota. Priemonės grąžintos po darbo sutarties nutraukimo. Susirašinėjime nurodyta, kokios priemonės turi būti grąžintos.

4.       Atsakovas teismo posėdyje pripažino, jog turėjo pareigą grąžinti darbo priemones, iš pradžių sutiko, vėliau ne. Dėl įrangos grąžinimo su darbdaviu vyko susirašinėjimas, jis prašė pateikti dokumentus (kokią įrangą turi pateikti). Teikdamas paaiškinimus darbdaviui, visus teikė klausimo forma, kad išsiaiškinti aplinkybes. Kaip galėjo, taip atsakinėjo.

5.       Liudytoja M. Š. teismo posėdyje nurodė, kad ji dirba UAB (duomenys neskelbtini) projektų vadove nuo 2023 m. lapkričio mėn. Su atsakovu juos siejo buvę darbiniai santykiai. Parodė, jog 2024 m. sausio 9 d. atvykęs atsakovas paprašė normalaus darbo. Ji suruošė dokumentus, padavė pildyti atsakovui klausimyną. Jis sėdėjo kabinete prie stalo, buvo keletas segtuvų su dokumentais (klausimyno segtuvas ir tvarkos, taisyklės). Dokumentus atsakovas pradėjo fotografuoti. Dokumentus pagriebęs greituoju būdu, atsakovas bėgo į tualetą. Ji nematė, kokius dokumentus išsinešė. Ji sekė iš paskos; paprašė atiduoti dokumentus. Atsakovo veiksmai jai pasirodė nenormalūs, jis piktybiškai užsirakino tualete. J. atrakino tualeto duris, M. susigūžė į kamuoliuką patalpos gale, pradėjo šaukti, kad jį muša. M. ją pastūmė į durų staktą, kliudė krūtinės ląstą su rankos dalimi virš plaštakos. Prieš tai atėjo A. ir pasakė, kad tegu turi tuos dokumentus. Nematė, kaip A. perdavė dokumentus. A. pasakė, kad suplėšė lapą. Darbo ginčų komisija neprašė to dokumento, ji padarė nuotrauką ir su žirklėmis sukarpė.

6.       Liudytojas J. Ž. teismo posėdyje nurodė, kad dirba salės darbuotoju. Paaiškino, kad vyrų tualete išgirdo triukšmą. Atsakovas buvo tualete užsirakinęs su įmonės dokumentais. Teigė, kad jis dokumentų nebandė atimti. M. pasakė, kad atsakovas su dokumentais. Atrakino duris, vienoje rankoje atsakovas laikė dokumentus, kitoje telefoną. Atsakovas M. su alkūne į krūtinę stūmė, jis matė. Liečia ir stumia krūtinę yra tas pats. Jis stovėjo tarp pačių durų. M. stovėjo šalia, šone. Atsakovas pradėjo šaukti „baikit mušti“. Nežinojo, kad daromas vaizdo ir garso įrašas. Norėjo paimti dokumentus. Viskas vyko spontaniškai. Atsakovo kelnės nebuvo atsegtos. Nesakė „asile negalima liesti krūtinės“. Geriau prisimena įvykius, kurie buvo prieš pusę metų. Fiziškai atsakovo nemušė, tik žodžiais.

7.       Liudytojas A. B. teismo posėdyje nurodė, kad buvo darbo pabaiga, ėjo į persirengimo kambarį ir išgirdo triukšmą, tualeto patalpose matė žmones. Buvo ginčas, stovėjo J. ir M. Kai nulipo, tualeto durys buvo atidarytos. M. norėjo uždaryti duris, tai darydamas kliudė M. Nematė, su kuria rankos vieta kliudė. Jis liepė leisti į tualetą. Atsakovą palydėjo iki durų. Paprašė dokumentų, vieną lapą jis perplėšė, numetė ant žemės ir išėjo pro duris. Dokumentą perplėšė vieną ar du kartus. Jis dokumentus nunešė į ofisą. Kai M. buvo tualete, rankoje laikė popierius. Nebandė paimti popierių. Normaliai nematė visko, su ranka M. pastūmė į šoną. Negalėjo pasakyti, ar žymė liko. Nežino, ar kelnės buvo atsegtos.

8.       Liudytoja E. Č. teismo posėdyje parodė, kad atsakovas kolega, bendravo su juo nuotoliniu būdu, siejo darbo santykiai. Dirbo tą dieną, atsakovas atsisėdo prie laisvo stalo, dokumentų ant laisvo stalo nėra, yra kompiuteris. Stalas nuo jos gal už 10 metrų, ji dirbo su ausinėmis. M. paprašė atsakovo užpildyti dokumentus. Atsakovas išbėgo su dokumentais į tualetą. A. Ž. dirba kaip konsultantas, J. Ž. yra salės darbuotojas, kaip pagalbinis. Po įvykio M. Š. nematė, kaip suplėšė dokumentą, nematė, tačiau matė suplėšytas skiautes. Apie darbo įrankių grąžinimą nieko nežino. Vidinio tyrimo metu buvo sekretorė. Žino, kad buvo sunaikintas klausimynas, daugiau apie sunaikintus dokumentus nežino. Negirdėjo, kad kažkas kažkam nori nosį sulaužyti.

9.       Liudytojas A. Ž. teismo posėdyje parodė, kad yra UAB (duomenys neskelbtini) pagrindinis investuotojas. Atsakovą pažįsta. Lapkričio mėn. atsakovui buvo sakęs, kad reikės atsisveikinti, tačiau suprato, kad pasikarščiavo. Vėliau prasidėjo tarnybiniai patikrinimai. Gruodžio mėn. jis kalbėjo su atsakovu, tas sakė, kad nori būti oriai atleistas. Tai buvo gruodžio 13 d., įmonėje buvo plačiai nagrinėjama ta situacija. Jei atsakovas būtų paliktas darbe, kaip jaustųsi M. Atsakovo kompiuteris turėjo informaciją, kuri verta visų įmonės pinigų. Tarėsi, kaip sugrąžinti informaciją. Tuo metu atrodė, kad žmogus nori padaryti ką nors pikta. Kompiuteris grąžintas per kurjerį. J. Ž. yra jo tėvas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį atmesti ir pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau atsakovo negrąžinti į buvusį darbą; laikyti, kad atsakovo ir ieškovės sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti atsakovui iš ieškovės 18 280,20 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. spalio 30 d. (įskaitytinai) ir po 129,04 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo 2024 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taikant 5 (penkių) darbo dienų per savaitę darbo režimą, bei 1 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės į valstybės biudžetą 16,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

10.1.       Teismas akcentavo, kad kasacinio teismo praktikoje yra formuojamas darbdavio reikalavimo pateikti rašytinį darbuotojo paaiškinimą dėl galimo darbo pareigų pažeidimo reikšmingumas, nors jis nėra suabsoliutintas. Teismas vertino, kad ieškovės direktoriaus 2024 m. sausio 30 d. įsakymo 1.2.4.5 punkte nurodyta, kad 2024 m. sausio 30 d. el. laišku darbuotojo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą dėl darbo priemonių negrąžinimo, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių byloje įrodymų nėra, kas reiškia, jog darbdavys neįvykdė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnyje įtvirtintos pareigos pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, todėl padarė procedūrinio pobūdžio pažeidimą. Be to pažymėtina, kad darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinimo, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, bei nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Teismas taip pat vertino, kad nors dėl trijų galimai padarytų darbuotojo darbo pareigų paržeidimų padarymo darbdavys paprašė pateikti paaiškinimus iki darbdavio nustatytos datos, tačiau iš jų turinio matyti, jog juose nurodyti tik pačių pažeidimų padarymo faktai, tačiau nėra nurodyta nei pažeidimo padarymo laikas nei vieta, nenurodyti darbuotojo kaltės įrodymai ar kitos reikšmingos aplinkybės, dėl ko darbuotojas neturėjo galimybės pateikti išsamaus paaiškinimo dėl savo veiksmų. Pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pats atsakovas, reaguodamas į darbdavio prašymus pateikti paaiškinimus, darbdaviui išsiųsdamas laiškus el. paštu, uždavė ne vieną klausimą, tačiau išsamaus atsakymo negavo – tarp ginčo šalių vyko nekonstruktyvus susirašinėjimas. Teismas padarė išvadą, kad darbdavys, skirdamas atsakovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, suvaržė atsakovo teises, nepateikdamas tinkamai suformuluotų prašymų pasiaiškinti, o dėl darbo priemonių negrąžinimo paaiškinimo visiškai neprašė, dėl šios priežasties neišsiaiškino tinkamai visų nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, tuo darbdavys pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo yra neteisėtu dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.

10.2.       Pasisakydamas dėl atsakovo drausmės pažeidimų, teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio ir įsakymo matyti, jog drausminė atsakomybė atsakovui taikyta dėl keturių darbo drausmės pažeidimų padarymo, tačiau kaip buvo nustatyta, darbdavys į atsakovą kreipėsi tik dėl trijų drausmės pažeidimų paaiškinimų pateikimų. Dėl atsakovo fizinio smurto teismas nurodė, kad įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojų parodymus, vaizdo ir garso įrašus, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, konstatuoja, kad atsakovas nagrinėjamu atveju DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyto darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Teismas vertino, kad šiuo atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog būtent dėl atsakovo smurtinių veiksmų M. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas. Maža to, tam, kad asmenį pripažinti padarius darbo drausmės pažeidimą būtina nustatyti drausminės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir kaltę. Šiuo atveju, nuobauda atsakovui skirta už tai, kad jis tualete M. Š. stūmė ranka į krūtinę ir ji trenkėsi į durų staktą, dėl ko buvo sukeltas skausmas. Teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota minėta situacija. Teismo vertinimu, užfiksuoto vaizdo įrašo duomenys negali pateisinti darbdavio atstovų veiksmų, o atsakovo veiksmus pripažinti kaltais. Teismas atkreipė dėmesį, kad susiklosčiusi konfliktinė situacija tualete buvo tiesiogiai įtakota prieš tai vykusio M. Š. ir M. V. bendravimo kabinete. Būtent jau tuomet tarp minėtų asmenų kilo priešprieša, kurią intensyvino abiejų šalių nepagarbus ir nedalykiškas elgesys. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, jog M. Š., kaip atsakovo tiesioginei vadovei, turi būti keliami aukštesni elgesio ir etikos standartai, tačiau minėto asmens tiek bendravimo būdas, reiškiami nepagrįsti reikalavimai darbuotojui (pvz. dėl pildomų dokumentų grąžinimo nebaigus pildyti, prašymo dėl atleidimo iš darbo netinkamos formos ir pan.), vartojama leksika, akivaizdu, jog tokių standartų neatitiko. Taip pat, teismo nuomone, santykius galėjo kaitinti ir apskritai iki tol vykęs bendravimas su M. Š., t. y. dėl reikalavimų teikti paaiškinimus į tarnybinius pranešimus, 2024 m. sausio 9 d. ryto primygtinis reikalavimas atvykti pas darbdavį iš Vilniaus į (duomenys neskelbtini), be to, aplinkybė, jog atsakovas jau buvo paskelbęs apie savo norą išeiti iš darbo, ir t.t. Teismo įsitikinimu, niekaip nėra pateisinami ir M. Š. veiksmai sekant atsakovą į tualetą, neva dėl to, jog šis nusinešė dokumentus. Akivaizdu, jog jokių būtent įmonės dokumentų atsakovas ten nenusinešė: pateiktas užpildyti klausimynas ir pateiktas surašyti paaiškinimas – nėra laikytina dokumentais, kadangi jie nebuvo baigti surašyti ir atsakovo pasirašyti bei darbdavio užregistruoti. Tai, kad neva M. Š. nežinojo, kokius dokumentus atsakovas nešasi, todėl ėjo paskui, teismui neatrodo įtikinamu paaiškinimu, kadangi liudytoja E. Č. parodė, kad stalas buvo tuščias. Todėl spręstina, kad M. Š. žinojo, kokie dokumentai yra pas atsakovą, nes būtent ji juos atsakovui davė. Be to, susiklosčiusi situacija tualete, kai darbuotojas užsirakina, o vėliau liudytojui J. Ž. jį atrakinus, darbuotojai į jį braunasi, nėra pateisinama ir sveiku protu nesuvokiama. Tikėtina, jog susiklosčius tokiai situacijai, kai į mažą tualeto patalpą, kurioje buvo atsakovas, veržėsi du darbuotojai, siekdami atimti dokumentus, galėjo lemti asmenų susistumdymą, kurio metu galimai atsakovas pastūmė M. Š.. Tačiau esant tokioms aplinkybėms mažai tikėtina, jog atsakovas galėjo tai padaryti tyčia. Teismo vertinimu, darbdavys, neturėdamas surinktų objektyvių įrodymų ir neišsiaiškinęs visų faktinių aplinkybių, tuo pačiu visapusiškai netyręs ir nevertinęs ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų veiksmų, atsakovui drausminę atsakomybę pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktą taikė nepagrįstai.

10.3.       Pasisakydamas dėl kitų ieškovės nurodytų atsakovo pažeidimų, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju vaizdo ir garso įrašas buvo daromas ne privačioje aplinkoje, jame buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o konfliktinė situacija, kurioje dalyvavo darbdavio atstovai. Įrašas, atsakovo paaiškinimais, daromas, siekiant apsiginti nuo, atsakovo manymu, darbdavio neteisėtų veiksmų. Darbuotojui, kaip silpnesniajai darbo teisinių santykių pusei, neabejotinai yra sudėtingiau įrodyti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą arba jas paneigti. Teismas nurodė, kad pritaria darbo ginčų komisijos išvadai, jog šioje byloje garso ir vaizdo įrašų panaudojimas nepažeidžia darbdavio teisių, o juose esanti informacija padeda teisingai ir sąžiningai išnagrinėti bylą, nesuteikiant akivaizdaus pranašumo nei vienai iš šalių. Spręstina, jog darbdavys neįrodė, jog atsakovo darbo metu darbovietėje daryti vaizdo ir garso įrašai turėjo kokių nors neigiamų pasekmių darbdaviui, todėl darytina išvada, kad atsakovas šiuo atveju darbo pareigų nepažeidė. Dėl dokumentų suplėšymo teismas nurodė, jog nustatyta, jog byloje suplėšytu dokumentu yra klausimynas, kuris kaip minėta anksčiau, atsakovo nebuvo baigtas užpildyti ir pasirašytas, kas reiškia, jog nebuvo užfiksuota visa reikiama informacija, ir neabejotinai nebuvo užregistruotas. Todėl klausimynas neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų. Taip pat byloje nėra objektyvių įrodymų, jog būtent atsakovas klausimyną suplėšė. Iš ieškovo pateikto vaizdo įrašo matyti, jog atsakovas dokumentus atiduoda A. B., kuris parodė, jog atsakovas jį perplėšė vieną ar du kartus. Tačiau byloje esanti suplėšyto klausimyno nuotrauka šios aplinkybės nepatvirtina. Iš to, kas aptarta, darytina išvada, jog byloje ne tik kad nėra objektyvių įrodymų, jog atsakovas padarė šį darbo drausmės pažeidimą, tačiau pats klausimynas nelaikytinas dokumentu. Dėl atsakovui taikytos drausminės nuobaudos dėl darbo priemonių negrąžinimo, teismas nurodė, kad dėl šio galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo drausminė atsakomybė negali būti taikoma jau vien dėl to, jog buvo padarytas procedūrinis pažeidimas – nesilaikyta DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Teismas vertino, kad byloje esančiais raštiniais įrodymais (el. susirašinėjimo laiškai) nustatyta, jog nuo 2024 m. sausio 10 d. tarp ginčo šalių vyko susirašinėjimas dėl įrangos grąžinimo ir tariamasi, kokiu būdu tai padaryti. Atsakovas taip pat pareikalavo darbdavio pateikti dokumentus, už kokią įrangą jis yra atsakingas. Pats atsakovas pripažino, kad iš pradžių sutiko įrangą grąžinti, vėliau ne. Iš 2024 m. vasario 1 d. elektroninio laiško matyti, jog ieškovė informuoja, kad „atstovai mums pranešė, kad kurjeris atvežė kompiuterinę įrangą“, kas patvirtina, jog atleidimo iš darbo dieną kompiuterinę įrangą atsakovas turėjo perduoti kurjeriui, kas atitinka UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2023 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 3.1.3/1 patvirtintos Nuotolinio darbo tvarkos 5.1.12 punkte įtvirtintą galimybę turtą grąžinti per kurjerius. Todėl teismo vertinimu, nors tarp ginčo šalių nevyko sklandus bendradarbiavimas dėl turto grąžinimo, tačiau nei lokaliniame akte, nei darbo sutartyje nenustačius, kokioje vietoje ir per kokį terminą darbdaviui pareikalavus turtas turi būti grąžinamas ir iš karto po atsakovo atleidimo iš darbo, t. y. 2024 m. vasario 1 d. per kurjerius šį turtą pristačius, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė darbo sutarties 11.3 punkto ir lokalinio akto reikalavimo dėl turto grąžinimo – kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Teismas be to pažymėjo, kad atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Teismo vertinimu, ieškovė tinkamai nepaprašydama ir vienu atveju visai nepaprašius pateikti atsakovo paaiškinimo dėl galimai padarytų pažeidimų, visų pirma, padarė procedūrinį pažeidimą, dėl ko paviršutiniškai ištyrė drausminius pažeidimus, kas turėjo tiesioginės įtakos tyrimui ir darbdavio sprendimui. Kadangi byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovas būtų padaręs drausmės pažeidimus, kurie būtų pripažinti šiurkščiais, darytina išvada, jos ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl spręstina, jog atsakovui drausminė nuobauda skirta nepagrįstai.

10.4.       Teismas nurodė, kad sutinka ir su atsakovo darbo ginčų komisijai ir teismui išsakytais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, toks atleidimo pagrindas ir darbdavio 2024 m. sausio 9 d. įvykusio konflikto visapusiškas neištyrimas galėjo sukelti atsakovui tam tikrų nepatogumų, neigiamų emocijų, išgyvenimų, pažeminimo jausmą, todėl teismas laikė pagrįstu atsakovo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

10.5.       Teismas nurodė, kad atsakovas atleistas iš darbo 2024 m. sausio 30 d., ir darbo ginčų komisijos sprendimu jam jau yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2024 m. sausio 30 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2024 m. kovo 22 d.) ir jis kartu su priteista neturtine žala ir kompensacija už nepanaudotas atostogas jau yra išmokėtas. Nei viena iš šalių neginčijo priteistų sumų dydžio. Teismas nurodė, kad priteisdamas vidutinį darbo užmokestį atsakovui vadovaujasi ieškovės pateikta 2024 m. gegužės mėn. pažyma apie darbo užmokestį. Teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 18 280,20 Eur ( 2 537,72 Eur x 7 mėn.+ už keturias darbo dienas už 2024 kovo mėnesį, nes viena diena pridėta prie 2024 m. spalio mėn., kad paprastesnis būtų matematinis skaičiavimas (129,04 Eur x 4 d. d. = 516,16) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 129,04 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių). Kadangi teismas pripažino, jog atsakovas atleistas iš darbo nepagrįstai ir neteisėtai, laikytina, kad darbo sutartis nutraukta su atsakovu teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas savo valios būti sugrąžintam į darbą neišreiškė. Be to, ieškinį atmetęs, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o valstybei iš ieškovės – procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal 2024 m. sausio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą teisėtu; priteisti iš atsakovo 3 808,59 Eur jam išmokėtą darbo užmokestį (priskaičiuota 6 623,64 Eur) ir 750 Eur sumokėtos neturtinės žalos atlyginimą pagal 2024 m. kovo 22 d. darbo ginčų komisijos sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

11.1.       Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. Pažymi, kad dėl kiekvieno galimo darbo pareigų pažeidimo raštu pareikalavo atsakovo pateikti paaiškinimus. Atsakovas šios aplinkybės nei darbo ginčų komisijos posėdžio, nei teismo posėdžio metu ar savo procesiniuose dokumentuose neginčijo ar nenurodė, jog jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Jis nurodė atsiliepime į ieškinį, jog gavo prašymus pasiaiškinti ir dėl to patyrė emocinę ir dvasinę žalą. Paaiškino, kad dėl trijų galimų darbo pareigų pažeidimų prašė atsakovo pateikti paaiškinimus, tačiau atsakovas vengė bendradarbiauti, į prašymus paaiškinti situaciją atsakydavo klausimais. Todėl laikytina, jog apeliantė išlaikė darbo kodekse numatytą darbo sutarties dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo procedūrą. Atkreipia dėmesį, kad gavęs ieškovės vadovo įsakymą dėl nušalinimo nuo darbo atsakovas sutiko pats grąžinti įrangą, kai tik jam baigsis nedarbingumas. Nedarbingumas atsakovui nei 2024 m. sausio 10 d., nei vėliau iki jo atleidimo dienos nebuvo suteiktas. Nuo 2024 sausio 10 d. iki 2024 m. vasario 1 d. atsakovas apeliantei įrangos negrąžino, nors žinojo ir suprato šią pareigą. Atsakovas teisme pripažino, kad iš pradžių sutiko įrangą grąžinti, vėliau ne, nes galvojo, jog dar dirbs apeliantės bendrovėje. Tai laikytina gynybine atsakovo versija, nes iš tiesų atsakovui nebuvo jokių objektyvių priežasčių 21 dieną negrąžinti apeliantei jos turto. Laiko, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą numatytą darbo sutarties 13.1 punkte, nes pažeidė darbo sutarties 11.3 punkte numatytą darbuotojo pareigą darbdaviui pareikalavus bet kada grąžinti darbdaviui visą darbdaviui priklausantį materialųjį ir nematerialųjį turtą, kurį darbuotojas naudojo darbo funkcijoms atlikti arba kitais tikslais darbo santykių metu (įskaitant, bet tuo neapsiribojant, dokumentus, įrenginius, duomenų laikmenas ir kitas vertybes). Atsakovo atsisakymas vykdyti bendrovės vadovo nurodymą grąžinti darbo priemones, visuma sudaro pagrindą tokius atsakovo veiksmus kvalifikuoti kaip tęstinį darbdavio nurodymų grąžinti apeliantės turtą nevykdymą. Atsakovas, nevykdydamas jam duotų bendrovės vadovo nurodymų nuo 2024 m. sausio 10 d. iki 2024 m. sausio 31d. kas dieną atliko vis naują darbo pareigų pažeidimą.

11.2.       Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, mano, kad apeliantės į bylą pirmosios instancijos teisme nepateiktas darbdavio vadovo 2024 m. sausio 30 d. el. laiškas atsakovui dėl reikalavimo pasiaiškinti, kodėl negrąžinamos darbo priemonės, kai paties turto negrąžinimo fakto ir rašytinio reikalavimo pasiaiškinti gavimo fakto neginčijo atsakovas, negali būti laikomas tokiu procedūriniu pažeidimu, kuris daro apeliantės sprendimą nutraukti darbo sutartį su atsakovu dėl darbo drausmės pažeidimo neteisėtu. Ieškovės vertinimu, teismas turėjo patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui. O būtent apeliantė tiek 2024 m. sausio 30 d. įsakyme dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, tiek ir procesiniuose dokumentuose nurodė, jog dėl atsakovo elgesio prarado pasitikėjimą juo. Dėl nurodytų atsakovo tęstinių neteisėtų veiksmų tris savaites negrąžinant patikėto turto, dėl apeliantės buveinės patalpose matant ir girdint kitiems darbuotojams išprovokuoto konflikto, apeliantė prarado pasitikėjimą atsakovu. Apeliantė neturėjo galimybės atsakovo perkelti į kitas pareigas, jog jo vadovė būtų ne M. Š. O susiklosčius konfliktinei situacijai, dėl kurios pusė metų vyko ikiteisminis tyrimas, apeliantė negalėjo tikėtis, jog atsakovas savo elgesį pakeis, galės produktyviai dirbti ir paklus tiesioginės vadovės nurodymams.

11.3.       Apeliantė laiko, jog teismas netinkamai įvertino jos pateiktus rašytinius įrodymus – prašymus pasiaiškinti, el. laiškus susirašinėjant su atsakovu. Darbdavys pareikalavo atsakovo pasiaiškinimų dėl visų padarytų darbo pareigų pažeidimų. Tačiau atsakovas atsakymų nepateikė, kaip ir nepateikė padaryto vaizdo ir garso įrašų kopijų. Atsakovo paaiškinimų, medžiagos neteikimas darbdaviui, vengimas bendradarbiauti, neigimas padarytų darbo pareigų pažeidimų, negali būti prilyginamas darbdavio pareigos reikalauti pateikti pasiaiškinimus prieš skiriant drausminę nuobaudą-atleidimą, nevykdymui. Atsakovas neteikė paaiškinimų ne todėl, jog nesuprato, ko darbdavys jo prašo, o dėl to, jog nesiekė bendradarbiauti, gilino su darbdaviu konfliktą, atvirai reiškė nepagarbą ir nelojalumą darbdaviui ir galimai ruošėsi atleidimo iš darbo procesui ir darbdavio veiksmų skundimui.

11.4.       Nesutinka ir su teismo vertinimu dėl atsakovo drausmės pažeidimų. Dėl fizinio smurto pažymi, kad šiuo atveju vertintina situacija, kuri buvo 2024 m. sausio 30 d. Apeliantei priimat sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl atsakovo padarytų šiurkščių darbo pareigų pažeidimo. Atsakovas, išprovokavęs konfliktą, neteikdamas darbdaviui informacijos, turimos medžiagos, užkirto kelią apeliantei išsamiai išsiaiškinti darbo drausmės padarymo aplinkybes, o tuo pačiu užsitikrino sau galimybę ginčyti atleidimo neteisėtumą reikalaudamas kompensacijos, pateikdamas darbo ginčus nagrinėjantiems organams išsamius paaiškinimus, vaizdo, garso įrašus, nurodydamas, jog gynėsi. Apeliantė kaip darbdavė tokioje situacijoje, kurioje dėl galimos nusikalstamos veikos nukentėjo jos darbuotoja, negalėjo leisti ir toleruoti, jog atsakovas toliau įmonėje dirbtų ne tik dėl galimos baudžiamojo kodekso apibrėžtos veikos padarymo, kas galimai atitiktų atleidimo pagrindą nurodytą (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas), bet ir visos eilės pažeistų darbo teisės ir apeliantės vidaus teisės normų, etikos normų pažeidimo (darbo tvarkos taisyklių 39.27, 40.11, 73 punktai). Atkreipia dėmesį, kad iš pateikto garso įrašo galima daryti išvadą, kad prieš pastumdamas M. Š. atsakovas suvokė, jog elgiasi netinkamai, savo suvokimą išreiškė žodžiu („verčiat elgtis kažką blogai“), o tada ėmėsi veiksmų – stūmė ją į krūtinės sritį, o nuo pastūmimo ji trenkėsi į durų staktą. Teismas, vertindamas atsakovo elgesį, rėmėsi ta medžiaga, kurios apeliantė, priimdama sprendimą atleisti atsakovą, neturėjo ir negalėjo turėti, t. y. specialisto išvada ikiteisminio tyrimo byloje, kuri buvo priimta keletas savaičių po atleidimo dienos, remiasi vaizdo ir garso įrašais, kurių atsakovas darbdaviui nepateikė, Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi ir kt. Tačiau teismas vis tik nurodė, jog galimai atsakovas pastūmė M. Š. Todėl apeliantė laiko, jog atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nes pagal darbo tvarkos taisyklių 53.3 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucinę teisę, o taip pat pagal Darbo tvarkos taisyklių 53.20 punktą darbo tvarkos taisyklių nesilaikymas yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Dėl dokumentų naikinimo, atkreipusi dėmesį į liudytojo A. B. parodymus, pažymi, kad atsakovas rašytinio paaiškinimo į apeliantės prašymą pasiaiškinti, kodėl taip pasielgė, nepateikė, o apsiribojo tik klausimų uždavimais. Atsakovas, suplėšydamas dokumentus ir numesdamas juos ant žemės kitų darbuotojų akivaizdoje, pažeidė darbo tvarkos taisyklių 40.3, 40.10, 40.11 punktų reikalavimus. Nesutinka, kad suplėšytas klausimynas nėra dokumentas. Laiko jį dokumentu, kadangi tai darbdavio vadovo įsakymo priedas. Kritiškai vertina ir teismo argumentus dėl duomenų, jog dokumentą suplėšė būtent atsakovas. Nurodo, jog vien ta aplinkybė, jog liudytojas A. B. teisme neprisiminė kiek kartų dokumentą (klausimyną) atsakovas perplėšė, nėra pagrindas abejoti liudytojo parodymais. Taip pat nėra paneigti ar nuginčyti ir liudytojos M. Š. parodymai, jog būtent jai A. B. atidavė atsakovo suplėšytą klausimyną, kai atsakovas išvyko iš darbovietės. Dėl vaizdo ir garso įrašų bendrovės patalpose darymo, pažymi, jog dėl to paaiškinimo atsakovas taip pat nepateikė. Nesutinka su teismo pozicija, kad garso ir vaizdo įrašų panaudojimas nepažeidžia darbdavio teisių, o juose esanti informacija padeda teisingai ir sąžiningai išnagrinėti bylą, nesuteikiant akivaizdaus pranašumo nei vienai iš šalių. Ieškovės vertinimu, atsakovas pažeidė 2023 m. gruodžio 20 d. bendrovės direktoriaus įsakymu patvirtintą Vidinės komunikacijos tvarkos aprašo IV skyriaus 1.2 punktą, kuriame numatytas draudimas be bendrovės vadovybės leidimo bendrovėje daryti pokalbių ar kitus įrašus, ir kuris pagal Aprašo IV skyriaus 2 punktą laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Be to, atsakovas padarytų garso ir vaizdo įrašų apeliantei atliekant tyrimą dėl padarytų atsakovo darbo drausmės pažeidimų nepateikė, tačiau juos pateikė policijai ir darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Tokiu būdu atsakovas įgijo akivaizdų pranašumą ir persvarą prieš apeliantę, nes jai vaizdo ir garso įrašų turinys tapo žinomas tik darbo ginčo nagrinėjimo metu jau po priimto sprendimo atsakovą atleisti dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Akivaizdu, jog darydamas slaptus garso įrašus jis siekė padaryti melagingą įspūdį, provokuoti, o vėliau šią provokaciją panaudoti sau naudingais tikslais – prisiteisti kompensaciją iš darbdavio. Pažymi, jog įmonė yra privataus kapitalo, pelno siekiantis juridinis asmuo, o jos patalpos nėra laikytinos vieša vieta, nes į jas gali patekti tik ribotas ratas asmenų. Įmonė užsiima gamybine veikla, todėl saugodama savo turtinius, komercinius interesus neleidžia daryti vaizdo ir garso įrašų be vadovų sutikimo. Dėl darbo priemonių negrąžinimo dar be kita ko akcentuoja, kad šiuo atveju turtas grąžintas po 2 dienų nutraukus darbo santykius, todėl nėra pagrindo teigti, jog nepažeista darbo sutarties 11.3 punkto ir lokalinio akto reikalavimo dėl turto grąžinimo nuostata. Mano, kad teismas, nusprendęs, kad atsakovo padaryti darbo drausmės pažeidimai nebuvo šiurkštūs ir iš viso jie nebuvo padaryti, pažeidė DK 58 straipsnio 5 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nustatymo ir įvertinimo. Šiuo atveju apeliantė yra labai aiškiai savo teisės aktais ir darbo sutartyje yra įvardinusi, kas yra laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį gali būti nutraukta darbo sutartis.

11.5.       Pažymi, jog nesutinka ir su priteistu 750 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimu, nes laiko jog darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta pagrįstai ir atsakovas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. 

11.6.       Nurodo, jog teismas neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis. Ieškovės skaičiavimu, teismas priteisdama atsakovui 18 280,20 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. spalio 30 d. (įskaitytinai), priteisė darbo užmokestį už tą patį laikotarpį, kuriuo apeliantė jau sumokėjusi vidutinį darbo užmokestį atsakovui, o būtent už laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. balandžio 8 d., kas sumoje sudaro 1 312,60 Eur. Be to, teismas, priteisdamas atsakovui 18 280,20 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir nepagrįstai nesprendė dėl kompensacijos mažinimo, nesprendė dėl kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimas truko 6 mėnesius dėl nuo apeliantės nepriklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso kodekse apibrėžtus darbo ginčo bylos nagrinėjimo terminus, o finansinės pasekmės dėl terminų pažeidimo kilo būtent apeliantei. Be to, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turėjo įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia apeliantei pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Pažymi, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nesiaiškino nei apeliantės, nei atsakovo turtinės padėties. Teismas turėjo vertinti apeliantės finansinę padėtį, ar atsakovas yra įsidarbinęs, darbo ginčų komisijos neįsiteisėjusio sprendimo visišką įvykdymą, atsakovo nelojalų ir provokuojantį elgesį darbo santykių pabaigoje, trumpą atsakovo darbo stažą įmonėje ir nustatyti socialiai teisingą kompensacijos dydį. Atkreipia dėmesį, jog yra maža įmonė, turinti 12–13 darbuotojų. Pagal viešai skelbiamus duomenis apeliantės 2023 m. pardavimo pajamos sudarė 81 182 Eur, o nuostoliai prieš mokesčius – 174 652 Eur. Apeliantės sudėtingą finansinę situaciją rodo nuo 2023 m. pabaigos vis pasikartojantys įsiskolinimai Sodrai. Todėl 18 280,20 Eur darbo užmokesčio suma, išmokama vienam darbuotojui, lemtų dar didesnius apeliantės finansinius sunkumus, sutrikdytų apeliantės pinigų srautus, dėl ko kitiems darbuotojams ar valstybės biudžetui laiku nebūtų vykdomos piniginės prievolės. Atitinkamai prašo, ieškinį patenkinus, pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš atsakovo.

12.       Atsakovas M. V. atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

12.1.       Dėl apeliantės nurodytų aplinkybių apie įmonės finansinę situaciją, pažymi, kad kyla abejonės dėl pažangių programų, komercinių verčių ir komandos augimo įsiskolinimo Sodrai kontekste. Dėl pasiaiškinimų reikalavimo, mano, kad teismas sprendime tokį apeliantės gudravimą (inter alia ir klausimą suformuluotą su klaidinančia prezumpcija (subprezumcija) įvertino korektiškai ir nuosekliai. Kritiškai vertindamas apeliantės argumentus dėl rėmimosi medžiaga, kurios apeliantė, priimdama sprendimą atleisti atsakovą iš darbo, neturėjo, atkreipia dėmesį, kad apeliantė rėmėsi pranešimu apie įtarimą, kuris buvo surašytas neteisingai M. Š. paaiškinus faktines aplinkybes, todėl toks neapgalvotas ir skubotas elgesys niekaip jo veiksmų teisėtais nedaro. M. Š., kaip matyti iš vaizdo įrašo, galimai bandė imituoti ir seksualinį priekabiavimą, tačiau vaizdo įrašas tokių aplinkybių nepatvirtino.

12.2.       Atsakovo ir jo atstovo nuomone, konfliktas kuris lėmė neteisėtą atleidimą kilo dėl to, kad pasirašydamas darbo sutartį su atsakovu, darbdavys nesusiprato pateikti konfidencialumo sutarties. Vėliau, bandomojo laikotarpio metu darbdavio tokia mintis taip pat neaplankė, dėl ko darbuotojas po bandomojo laikotarpio dirbo toliau. Pateikus konfidencialumo sutartis ir naujos darbo sutarties projektus, kurios buvo nepalankios darbuotojui, surašytos nesuprantamai su daugybe gudravimų surašiusios šalies naudai, natūralu, kad darbuotojas tokių nenorėjo pasirašyti. Bendrovė neneigė, kad A. Ž., kuris yra pagrindinio bendrovės investuotojo direktorius ir teikia bendrovei konsultacines paslaugas pagal sutartį, retorika su darbuotoju nebuvo nuosekli ir pasakymas, kad darbuotojui nesutikus pasirašyti konfidencialumo susitarimo „teks atsisveikinti“, buvo pranašiškas ir bendrovės vadovų skubiai ir neteisėtai įvykdytas.

12.3.       Dėl vaizdo ir garso įrašų darymo akcentuoja, kad juos darė ne norėdamas užfiksuoti unikalias virtuvės ir prieškambarių baldų gamybos technologijas ir paslaptis, tačiau siekiant apsiginti nuo melagingų kaltinimų ir provokacijų. Jei ne atsakovo padarytas garso įrašas ir specialisto išvada, didelis klausimas kaip būtų pasibaigęs ikiteisminis tyrimas. Taip pat mano, kad tokio turinio klausimynas, paruoštas išimtinai atsakovui, su itin naiviais ir neprofesionaliais klausimas, kurių tikslas galimai apkaltinti atsakovą ir sužinoti, kokius duomenis jis turi save apginti, akivaizdu, kad dokumentu nelaikytinas ir paaiškina aplinkybę, kad buvo pateiktas tik atsakovui pareikalavus, kadangi tokio pobūdžio „dokumentą“ ir pateikti galimai buvo gėda. Kita vertus, ikiteisminiame tyrime A. B. nurodė, kad atsakovas, išeidamas klausimyną gražino, todėl vėlesnis teiginys esą atsakovas suplėšė dokumentą nėra teisingas. Dėl darbo priemonių grąžinimo, pažymi, kad tarp šalių kilo kvaziginčas dėl gražinimo vietos. Atsakovas darbo priemones gavo Vilniaus mieste, todėl iš karto sutiko grąžinti Vilniuje. Tačiau apeliantė jas reikalavo gražinti (duomenys neskelbtini), kur atsakovo laukė itin nepalanki aplinka ir kur vykti atsakovas galimai bijojo. Vėliau buvo keliamos naujos sąlygos, atsakovui buvo siūloma darbo priemones vežti į apeliantės pasamdytą tam reikalui garsią advokatų kontorą, tačiau atsakovas, manydamas kad tai yra planas jo atžvilgiu fiksuoti kažkokius pažeidimus, pas advokatus vežti daiktų nepanoro. Galiausiai darbo priemonės buvo išsiųstos paštu, atsakovo sąskaita ir atsakovo žiniomis iki dabar guli apelianto sandėlyje nenaudojamos, kadangi slaptažodžio apeliantė pas atsakovą nepasiteiravo iki šiol.

12.4.       Dėl apeliantės paminėto 2024 m. sausio 30 d. el. laiško atsakovui dėl reikalavimo pasiaiškinti dėl darbo priemonių negrąžinimo, pažymi, kad toks naujo įrodymo apeliacinės instancijos teismui pateikimas – inkorporuojant įrodymą – el. laišką į patį skundą, neapsunkinant savęs prašymu dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme laikytinas išradingumu. Todėl prašo apeliacinės instancijos teismo nesiremti šiuo el. laišku. Atkreipia dėmesį į darbo ginčų komisijos nagrinėtoje byloje nustatytas aplinkybes.

12.5.       Dėl priteistos neturtinės žalos, akcentuoja, kad darbdavio neteisėti veiksmai, neteisėtas atleidimas iš darbo už pravaikštą nesilaikant atleidimo iš darbo nustatytos tvarkos, neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, bei neužtikrintumą savo ateitimi. Pats atleidimas iš darbo buvo grindžiamas neteisingais, tačiau itin nepalankias motyvais darbuotojui, todėl turtinės žala priteista tinkamai.

12.6.       Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskaičiavo ir atsakovui mokėtinas sumas. Akcentuoja, kad apeliantė laiku nepateikė visų įrodymų, apeliantės pakviesti liudytojai atostogavo, todėl ilgesnis bylos nagrinėjimas užsitęsė ir dėl apeliantės veiksmų. Pažymi, kad darbuotojas ir darbdavys nėra lygiaverčiai subjektai, be to pats atleidimas, jo motyvacija, šiurkštumo prasme gerokai viršija rūšinius neteisėto atleidimo atvejus. Be to, apeliantė nepateikė savo sunkią padėti patvirtinančių finansinių dokumentų, o internetinė nuoroda tokiais nelaikytina.

12.7.       Be kita ko papildomai pažymi, kad darbas įmonėje buvo įdomus ir patiko, tačiau 2023 m. lapkričio 3 d. gavo naują darbo ir konfidencialumo sutartį, kurias perskaitęs, pažymėjo punktus, kurie jam netiko, būtent tie, kuriuose nurodoma, kad negalės dirbti su visomis įmonėje naudojamomis programomis 10 metų, kas būtų reiškę, kad, jei išeitų iš darbo, tai turėtų vos ne keisti profesiją, ir kiti punktai, kur nurodoma, kad bus sekamos viso vaizdo ir garso priemonės, kuriomis naudosis specialiomis programomis ir kiti punktai. Todėl nusiuntė derinimui atgal savo tiesioginei vadovei ir įmonės akcininkui/vadovui A. Ž., kuris net nederinęs jokių punktų tą pačią dieną parašė jam tiesiogiai, kad teks atsisveikinti, po ko prasidėjo spaudimas, tarnybinių pranešimų siuntimas dėl įvairiausių priežasčių. Be to, buvo stebimas nuotoliniu būdu, darbo kompiuteryje buvo įrašytos stebėjimo sistemos, kurios stebėjo tiek kompiuterio veikimą, tiek jį (atsakovą). Atsakovui stebėjimas visada kėlė įtampą ir jis su tuo niekada nesutiko ir kai kelis kartus jam nepaaiškino stebėjimo apimties, būdų bei tikslaus veikimo – parašė raštu laišką, bet ir už tai gavo tarnybinį pranešimą dėl „galimo šmeižto“. Pažymi, kad buvo iškviestas į darbovietę dėl nepaaiškintų priežasčių ir darbų tą pačią dieną, nuvykus 3 valandų kelią į (duomenys neskelbtini), vėl buvo kuriama dirbtinė įtampa, nesaugumo jausmas, nepagarbus bendravimas. Paklausus, kokios jo užduotys, davė pildyti klausimynus, kurie jau buvo specialiai parengti dėl tarnybinių pranešimų, nors tai atsakovas galėjo atlikti nuotoliniu būdu. Nespėjus užpildyti blankų, bandė juos atimti. Užsinorėjus į tualetą, pasiėmė blankus su savimi, kad nebūtų jie atimti, tuomet neleido įeiti į tualetą draskė, daužė, tampė, šaukė, grasino net neleisdami ramiai paaiškinti ar išklausyti situacijos ir bandydami bet kokiu būdu atimti popierius. Tik pradėjus filmuoti, atsitraukė, bet neišleido iš patalpų, tuomet jiems nurodė, kad skambins policijai, jei neišleis ir kad atiduos dokumentus prie išėjimo durų. Be to, prašo priteisti iš ieškovės ir 1 000 Eur apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

15.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

16.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp atsakovo ir ieškovės 2022 m. gruodžio 12 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (toliau – darbo sutartis), pagal kurią atsakovas įdarbintas konstruktoriumi – projektuotoju, nustačius, kad darbas bus dirbamas nuotoliniu būdu, bent kartą per kalendorinį mėnesį atvykstant į darbovietę. Ieškovės pateiktais duomenimis, 2023 m. lapkričio 3 d. atsakovui pateikus pasirašymui susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, atsakovui nesutikus jo pasirašyti, ieškovės vertinimu, teikiant neracionalias pastabas dėl susitarimo koregavimo, atsakovui buvo apribota prieiga prie dalies ieškovės konfidencialios informacijos (byloje pateiktas ieškovės direktoriaus 2023 m. gruodžio 14 d. įsakymas apriboti informaciją darbuotojams, nepasirašiusiems konfidencialumo sutarčių). Iš bylos duomenų, be kita ko pateikto susirašinėjimo matyti, kad 2023 m. lapkričio, gruodžio mėnesį tarp šalių bendravime didėjo įtampa, ieškovės teigimu, atsakovas nevykdė pavestų užduočių, dėl ko atsakovas buvo iškviestas atvykti į ieškovės biurą. 2024 m. sausio 9 d. atsakovui esant biure tarp atsakovo ir jo tiesioginės vadovės bei kitų ieškovės darbuotojų kilo konfliktinė situacija. 2024 m. sausio 10 d. ieškovės direktoriaus įsakymu atsakovas buvo nušalintas nuo darbo, be kita ko šiuo įsakymu kitas įmonės darbuotojas V. S. buvo įpareigotas paimti visą įmonei priklausantį turtą iš atsakovo; įmonėje buvo pradėti tyrimai dėl atsakovo elgesio. Ieškovės direktorius 2024 m. sausio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 3.1.2/22 „Dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų“, kuriame nurodyta, kad buvo gauti darbuotojų pranešimai dėl atsakovo agresyvaus, nederamo elgesio, garso ir vaizdo įrašų darymo, dokumentų naikinimo ir fizinio smurto panaudojimo 2024 m. sausio 9 d. bendrovės patalpose, ir nustatyta, kad: atsakovas 2024 m. sausio 9 d. nepakluso savo tiesioginės vadovės teisėtiems nurodymams grąžinti dokumentus, demonstravo nepagarbą bendrovėje galiojančiai darbo tvarkai ir savo tiesioginei vadovei, žemino pavadindamas ją „kurčia“ girdint kitai kolegei, elgėsi agresyviai, nevaldė emocijų, šaukė ant savo kolegų, nepageidautinai palietė savo tiesioginės vadovės krūtinės sritį, panaudojo fizinį smurtą prieš savo tiesioginę vadovę, stumdamas ją į durų staktą ir tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, provokavo konfliktą, savo veiksmais bendrovės darbuotojus baugino, sukėlė jiems stresą, nerimą, nesaugumo jausmą; pažeidė ieškovės direktoriaus 2023 m. m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3.1.3/3 patvirtinto Vidinės komunikacijos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) IV skyriaus 1.2 punkte įtvirtintą draudimą be bendrovės vadovybės leidimo nedaryti pokalbių ar kitų įrašų bendrovėje; siekė sunaikinti bendrovės dokumentus; 2024 m. sausio 10 d. – 2024 m. sausio 30 d. nevykdė bendrovės nurodymų grąžinti darbo priemones; savo netoleruotiną elgesį neigė, išsisukinėja nuo paaiškinimų įvairiais pretekstais, nepripažįsta padaręs kokius nors pažeidimus apskritai, negeba atpažinti ir suvokti savo nederamo elgesio esmės, savikritiškai vertinti savo veiksmų, jų nesigali ir dėl to bendrovė negali tikėtis, kad toks elgesys nepasikartos ateityje ir bendrovė iš esmės negali daugiau pasitikėti darbuotoju; dėl darbuotojo veiksmų atsiradę neigiami padariniai yra itin rimti ir kelia tiesioginę grėsmę visų bendrovės darbuotojų saugioms darbo sąlygoms, žaloja ar gali sužaloti nukentėjusiųjų darbuotojų asmenybę, pažeisti asmens orumą, įstumti juos į bejėgę padėtį ar turėti kitokį neigiamą poveikį bendrovės darbuotojų sveikatai, bendrovėje galiojančiai darbo tvarkai, bendrovės reputacijai, jei ateityje būtų sunaikinti svarbūs klientų dokumentai, tiek bendrovės kaip darbdavio įvaizdžiui bei naujų darbuotojų pritraukimui; bendrovė turi pareigą ateityje apsaugoti savo darbuotojus ir klientus nuo netinkamo, stresą ir netgi riziką fizinei sveikatai keliančio elgesio, o darbuotojo veiksmai ir reakcija į juos kelia pagrįstą riziką dėl jų pakartojimo ateityje. Minėtu ieškovės vadovo įsakymu buvo konstatuota, kad atsakovas savo veiksmais padarė tyčinius šiurkščius darbo pareigų pažeidimus (pažeidė: darbo sutarties 2 punktą, kuris numato, kad įgyvendindamas savo teises bei vykdydamas pareigas, darbuotojas privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti su darbdaviu, nepiktnaudžiauti savo teisėmis, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, darbdavio vidiniuose dokumentuose nustatytų reikalavimų bei administracijos nurodymų; darbo sutarties 9.1 punktą, kuris numato darbuotojo pareigą grąžinti darbdaviui visas darbo priemones, dokumentus ir kitą turtą, darbuotojo darbo funkcijų sustabdymo atveju, kai tai reikalinga siekiant apsaugoti teisėtus darbdavio verslo interesus; darbo sutarties 11.1 punktą, kuris numato darbuotojo pareigą dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės ir etikos normų, bendrovės darbo tvarkos taisyklių ir kitų bendrovės patvirtintų vidaus dokumentų ir laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų; darbo sutarties 11.3 punktą, kuris įtvirtina darbuotojo pareigą darbdaviui pareikalavus bet kada grąžinti darbdaviui visą darbdaviui priklausantį materialųjį ir nematerialųjį turtą, kurį darbuotojas naudojo darbo funkcijoms atlikti arba kitais tikslais darbo santykių metu (įskaitant, bet neapsiribojant, dokumentus, įrenginius, duomenų laikmenas ir kitas vertybes); Aprašo IV skyriaus 1.2 punktą, kuriame numatytas draudimas be bendrovės vadovybės leidimo bendrovėje daryti pokalbių ar kitus įrašus; DK 24 straipsnio 1 dalyje numatytą darbuotojo pareigą įgyvendinti savo teises ir vykdant pareigas veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; DK 24 straipsnio 2 dalyje, 5 dalyje numatytus principus, t. y. pažeidė kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus, savo veiksmais kėsinosi į bendrą darbdavio ir visų darbuotojų gerovę, darbo santykių darnų vystymąsi; DK 30 straipsnio 2 dalyje, 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintą fizinio ir psichologinio smurto draudimą darbe), ir nuspręsta, vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 58 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 7 punktu, darbo sutarties 13.1 punktu, Aprašo IV skyriaus 2 punktu, nutraukti su atsakovu sudarytą darbo sutartį dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimo: dėl psichologinio, fizinio smurto naudojimo 2024 m. sausio 9 d. įvykių metu, priešiškos, bauginančios, žeminančios, įžeidžiančios darbo aplinkos kūrimo, dėl bendrovės nurodymų nevykdymo (dokumentų, darbo priemonių negrąžinimo), neteisėtų vaizdo ir garso įrašų bendrovėje darymo.

17.       Ginčui tarp šalių kilus dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo, atsakovui pirmiausia kreipusis į darbo ginčo komisiją, darbo ginčų komisija 2024 m. kovo 22 d. sprendimu darbuotojo prašymą patenkino iš dalies, pripažinusi jo atleidimą iš darbo neteisėtu, nusprendusi negrąžinti jo į buvusį darbą, laikyti kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškoti iš darbdavės 4 725,36 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos ir po 131,26 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, nuo 2024 m. kovo 23 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, 585,68 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (neatskaičius mokesčių) ir 750 Eur neturtinės žalos. Darbdavei (ieškovei) nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to kreipusis į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, įrodinėjant, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, įžvelgęs darbo sutarties su atsakovu nutraukimo procedūrinius pažeidimus, nenustatęs, kad atsakovas aptariamu atveju būtų padaręs šiurkščius darbo pareigų pažeidimus. Ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, laikydamasi pozicijos, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta teisėtai, be kita ko akcentuodama ir neteisingai paskaičiuotas atsakovui priteistinas sumas. 

18.       Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo proceso reikšmę tokio pobūdžio bylose. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose ir bylose dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą, atleidimo iš darbo arba atsisakymo priimti į darbą teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, tai, vadovaujantis nurodyta DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle, tam tikrų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, kokio dydžio buvo šiam darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir ar šis darbo užmokestis jam buvo iki galo išmokėtas, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes šis organizuoja jam pavaldžių darbuotojų darbą, veda darbo laiko ir buhalterinę apskaitą, turi ar gali lengviau nei darbuotojas gauti atitinkamus įrodymus. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

19.       DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalį, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. DK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

20.       Aptariamu atveju, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje pirmiausia įžvelgė ieškovės padarytus procedūrinius pažeidimus, tinkamai nesilaikius DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl rašytinio pasiaiškinimo pareikalavimo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė 2024 m. sausio 15 d. el. laišku paprašė atsakovo paaiškinti, kas įvyko įmonės tualete 2024 m. sausio 9 d., kai M. Š. teigimu, jis kitų darbuotojų akivaizdoje pastūmėte ją ranka, krūtinės srityje, ko pasėkoje ji trenkėsi į durų staktą ir tokiu elgesiu jai buvo sukeltas nugaros skausmas; taip pat tyrimą atliekanti komisija 2024 m. sausio 11 d. prašyme suformulavo atsakovui klausimą, kokie dokumentai ir kodėl buvo suplėšyti; 2024 m. sausio 15 d. prašyme atsakovui suformulavo klausimus, kokiu tikslu jis įrašinėjo garsą ir vaizdą ir ar gavo leidimą įrašinėti. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad ieškovės direktoriaus 2024 m. sausio 30 d. įsakymo 1.2.4.5 punkte nurodyta, jog 2024 m. sausio 30 d. el. laišku darbuotojo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą, dėl darbo priemonių negrąžinimo, iki 15 val., tačiau šią aplinkybę patvirtinančio įrodymo byloje nėra pateikta, dėl ko teismas sprendė, kad darbdavys neįvykdė DK 58 straipsnyje įtvirtintos pareigos pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, kartu kritiškai vertinęs ir paminėtų prašymų pateikti paaiškinimus turinį, atkreipdamas dėmesį, kad juose nurodyti tik pačių pažeidimų padarymo faktai, tačiau nėra nurodyta nei pažeidimo padarymo laikas nei vieta, nenurodyti darbuotojo kaltės įrodymai ar kitos reikšmingos aplinkybės, dėl ko darbuotojas neturėjo galimybės pateikti išsamaus paaiškinimo dėl savo veiksmų, tokiu būdu dėl paminėto sprendęs, kad darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo yra neteisėtas dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.

21.       DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nurodytos DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020).

22.       Apeliantė, nesutikdama su teismo vertinimu dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, akcentuoja, kad pareikalavo atsakovo pasiaiškinimų dėl visų padarytų pažeidimų, apeliaciniame skunde pateikdama ir 2024 m. sausio 30 d. atsakovui išsiųsto el. laiško, kuriame be kita ko užduotas klausimas, kodėl jis nevykdo darbo sutartyje esančio 11.3 punkto, kopiją, kartu pabrėždama, kad šio el. laiško nepateikimas į bylą pirmosios instancijos teisme, kai paties turto negrąžinimo fakto ir rašytinio reikalavimo pasiaiškinti gavimo fakto atsakovas neginčijo, negali būti laikomas tokiu procedūriniu pažeidimu, kuris daro darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Šiuo aspektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuojančiame CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji procesinė taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Aptariamu atveju, nors apeliantė ir neprašė paminėto įrodymo prijungti prie bylos, tačiau, apeliacinės instancijos teismas tam ir nemato teisinio pagrindo, nesant jokių objektyvių duomenų, kad šio įrodymo būtinybė iškilo vėliau ar kad siekiant tokiu įrodymu remtis šalių ginče, tai negalėjo būti padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Visgi, net ir nepaisant nurodyto, nevertinant paminėto apeliantės akcentuoto įrodymo, atkreipiant dėmesį, jog duomenys apie pačią faktinę aplinkybę dėl 2024 m. sausio 30 d. el. paštu atsakovui pateikto prašymo pasiaiškinti buvo pateikti (paminėti) byloje, įvertinus visų kitų minėtų prašymų pasiaiškinti turinį, teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pažeisto DK 58 straipsnio 4 dalies reikalavimo, kai, viena vertus, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta 2024 m. sausio 30 d. reikalavimo pasiaiškinti pateikimą patvirtinančių įrodymų, taip pat pažymint, kad kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, dėl kai kurių veiksmų, nurodytų ginčijamame ieškovės direktoriaus įsakyme, pavyzdžiui, dėl dokumentų negrąžinimo, paaiškinimo apskritai net nebuvo prašoma, be to, kritiškai vertinant ir aukščiau paminėtų pateiktų reikalavimų pasiaiškinti turinį, apskritai iš tokių užduotų klausimų nesant aiškumo, dėl kokio darbo pareigų pažeidimo toks reikalavimas yra teikiamas, ir pan., tokiu būdu nesudarant sąlygų ir darbuotojui išsamiai atsikirsti /paaiškinti savo poziciją, juolab, kad kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, aiškumo pritrūko ir pačiam darbuotojui, kuris kėlė klausimus dėl jam pateiktų reikalavimų, tarp šalių iš esmės vykstant nekonstruktyviam susirašinėjimui. Be kita ko aptartame kontekste, dėl apeliantės akcentuoto 2024 m. sausio 30 d. pateikto reikalavimo pasiaiškinti, dar būtina atkreipti dėmesį, jog toks reikalavimas negali būti laikomas tinkamu ir dėl jo pateikimo termino, nesant pagrindo jo (termino) laikyti protingu, ir tokioje situacijoje apskritai kylant klausimui dėl tokio reikalavimo pateikimo tikslingumo ir prasmės, abejonei dėl darbdavio ketinimo atlikti išsamų darbuotojo veiksmų tyrimą, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, pats vadovo įsakymas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, tame tarpe ir tuo aspektu, dėl kurio klausimas atsakovui buvo pateiktas 2024 m. sausio 30 d. el. laiške, ir darbo sutarties nutraukimo jau buvo priimtas tą pačią dieną. Visgi, nepaisant konstatuotų aplinkybių, kaip jau buvo minėta anksčiau šioje nutartyje, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Aptariamu atveju, nors teismas skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl minėtų procedūrinių pažeidimų, viena vertus ir konstatavo, kad dėl jų darbdavio sprendimas nutraukti šalių darbo sutartį yra neteisėtas, tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, esant pagrindui manyti, kad ši išvada aptartoje skundžiamo sprendimo dalyje nebuvo savalaikė. Tačiau, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bei pasisakė ir dėl atsakovo darbo pareigų pažeidimų darbo sutarties nutraukimo aspektu, dėl ko aplinkybę dėl procedūrinių pažeidimų vertino kaip lėmusią iš darbdavio pusės paviršutinišką drausminių pažeidimų ištyrimą, su kuo nėra pagrindo nesutikti, spręstina, kad minėta išvada (dėl procedūrinių pažeidimų) turi būti vertinama bendrame priimto sprendimo kontekste, toliau teisėjų kolegijai iš esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo bendru vertinimu, jog bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas padarė aptariamus drausmės pažeidimus, ieškovės pripažintus šiurkščiais.

23.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024). Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).

24.       Būtina pažymėti ir tai, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, jog vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018). Kasacinio teismo praktikoje be kita ko nurodoma, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943-2021, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

25.       Neginčytina, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Be to, įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad tiek darbo vietoje, tiek su darbu susijusio bendravimo metu, ir pan. yra draudžiamas smurtas (DK 30 straipsnio 2 dalis), kas atitinkamai pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktą yra laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, ir kas be kita ko yra įtvirtinta ir ieškovės vadovo 2023 m. balandžio 19 d. įsakymu patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse (toliau – darbo tvarkos taisyklės). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi ir kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo pareigos. Ieškovė darbo tvarkos taisyklėse taip pat nustatė, kad darbuotojas turi pareigą bendraujant su bendradarbiais laikytis etikos principų, būti mandagiems, elgtis pagarbiai, vengti asmeninio įžeidinėjimo, ir pan. (darbo tvarkos taisyklių 39.26, 39.27 punktai), uždrausta sudaryti konfliktines situacijas (darbo tvarkos taisyklių 40.11 punktas), o neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucinę teisę įvardinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (darbo tvarkos taisyklių 53.3 punktas). Visgi, aptariamu atveju įvertinus byloje turimus duomenis, tarp jų ir garso bei vaizdo medžiagą, nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija dėl byloje neva įrodyto atsakovo smurtinio elgesio 2024 m. sausio 9 d. įvykio metu, kai atsakovui atvykus į ieškovės buveinę, jo tiesioginei vadovei M. Š. pavedus atsakovui užpildyti dokumentus, susidarė konfliktinė situacija, kurioje atsispindėjo nepagarbus, nedalykiškas bendravimas. Pirmiausia šioje situacijoje atkreiptinas dėmesys būtent į ieškovės atstovės elgesį ir bendravimo su darbuotoju manieras, reiškiant nesuprantamus reikalavimus grąžinti pildomą ir dar nebaigtą pildyti klausimyną, kurį ką tik pati buvo nurodžiusi darbuotojui užpildyti, nedalykiškas elgesys su darbuotoju dėl pateikto prašymo dėl atleidimo iš darbo, demonstratyviai akcentuojant neva netinkamą prašymo formą, akivaizdžiai net nesistengiant suderinti su darbuotoju abiem šalims tinkamos atleidimo datos, susidarant įspūdžiui, kad galimai tiesiog principingai buvo nesutikta su darbuotojo nurodyta atleidimo data, ir pan. Juo labiau būtent iš darbdavio pusės itin kritiškai vertintini minėtos įmonės darbuotojos veiksmai, sekant paskui atsakovą į tualetą dėl neva ten nusineštų dokumentų, kaip paaiškėjo, nebaigto pildyti klausimyno, pateikto surašyti paaiškinimo, kur atsakovui užsirakinus, į tualetą dar pradėjo brautis ir kiti asmenys, atidarė tualeto duris, siekiant atimti iš atsakovo dokumentus, kas, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, ir galėjo lemti asmenų susistumdymą, kurio metu atsakovas ir galėjo pastumti M. Š., ką bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, patvirtino ir liudytojas A. B., nurodęs, kad atsakovas norėjo uždaryti duris ir tai darydamas kliudė M. Š. Taigi, neneigiant, kad dėl tokių įvykių M. Š. galimai ir galėjo būti pastumta ar patirti fizinį skausmą, tačiau, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs ir byloje pateiktus medicininius dokumentus, taip pat atsižvelgęs į turimus duomenis iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, objektyvių duomenų apie minėto asmens patirtus sužalojimus, ar kad būtent dėl atsakovo veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nėra, kartu atkreipiant dėmesį, kad ir ikiteisminis tyrimas tuo klausimu buvo nutrauktas. Taigi, byloje esančių duomenų visuma, aptarto ieškovės kitų darbuotojų elgesio kontekste, nesudaro pagrindo būtent atsakovo veiksmus pripažinti kaltais, konstatuoti jo panaudoto smurto bei laikyti tai šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, todėl sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad atsakovui drausminė atsakomybė pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punktą buvo taikyta nepagrįstai. Kitokiai išvadai šiuo atveju pagrindo nesudaro ir apeliantės nurodytos aplinkybės, kad teismas rėmėsi ta medžiaga, kurios ji darbuotojo atleidimo proceso metu neturėjo (ikiteisminio tyrimo duomenimis, vaizdo, garso įrašais, ir kt.), kas, manytina, neturėjo sukliudyti darbdaviui atlikti išsamų aplinkybių tyrimą iš turimų duomenų, kaip ir negali pateisinti priimtų sprendimų teisėtumo.

26.       Taip pat nesutiktina ir su apeliantės pozicija dėl neva pagrįstai šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu įvardintų atsakovo veiksmų – vaizdo ir garso įrašų darymo, tokiu būdu, anot ieškovės, pažeidus Aprašo IV skyriaus 1.2 punkte numatytą draudimą be vadovybės leidimų įrašyti pokalbius ir kitus balso įrašus, kas pagal to paties skyriaus 2 punktą laikytina šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu. Visgi, neneigiant ieškovės vidiniu teisės aktu įtvirtintų reikalavimų svarbos įmonės valdymo procese, nagrinėjamu gi atveju aptarto 2024 m. sausio 9 d. įvykio kontekste, nemanytina, kad atsakovo veiksmai vien formaliai turėjo būti pripažinti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Pažymėtina, kad šiuo atveju vaizdo ir garso įrašais buvo užfiksuota konfliktinė situacija tarp atsakovo ir darbdavio atstovų, esant labiau tikėtina, kad įrašai buvo daromi darbuotojui siekiant save apginti, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad būtų pažeistos darbdavio teisės, padaryta žala ar ta informacija panaudota kitais prieš darbdavį nukreiptais tikslais. Taigi, ir šiuo aspektu nesutiktina su apeliantės vertinimu dėl atsakovo padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

27.       Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ir apeliantės argumentus dėl dokumentų sunaikinimo (klausimyno suplėšymo), tokiu būdu, be kita ko, neva pažeidus darbo tvarkos taisyklių 40.3 punkte įtvirtintą draudimą naikinti dokumentus, negavus įmonės vadovo/ tiesioginio vadovo sutikimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu vertino, kad iš pateikto vaizdo įrašo matyti, jog atsakovas dokumentus atiduoda A. B., kuris parodė, jog atsakovas dokumentą perplėšė vieną ar du kartus, tačiau byloje esanti suplėšyto klausimyno nuotrauka šios aplinkybės nepatvirtina, dėl ko laikė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog atsakovas padarė šį darbo drausmės pažeidimą, be to ir pačio klausimyno nelaikė dokumentu, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (dokumentas – Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos). Apeliantė akcentavo, kad aptariamas klausimynas laikytinas dokumentu, kadangi jis patvirtintas vadovo 2023 m. gruodžio 29 d. įsakymu. Įvertinus bylos duomenis, visgi nėra pagrindo nesutikti su skundžiamo sprendimo išvada. Pažymėtina, kad nors bendrąja prasme toks užpildytas darbdaviui pateiktas klausimynas ir būtų laikomas dokumentu, tačiau vertinamoje situacijoje (įvykusio konflikto kontekste) būtina atkreipti dėmesį, kad minėtas klausimynas taip ir nebuvo pilnai užpildytas, perduotas darbdaviui ir užregistruotas, taigi, laikytinas dokumento forma, kuri esant poreikiui galėjo būti užpildyta vėliau, ir pan. Jau vien dėl nurodytų aplinkybių, be kita ko vadovaujantis protingumo principu, aptariamas darbo pareigų pažeidimas byloje pagrįstai buvo vertinamas kaip neįrodytas (net ir nepaisant aplinkybės, jog minėtas liudytojas ir patvirtino apie dokumento perplėšymą, nors teismas ir kritiškai vertino tokios informacijos objektyvumą).

28.       Taip pat nesutiktina ir su apeliantės pozicija dėl darbo priemonių negrąžinimo kaip atsakovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Šiuo aspektu, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių tarpusavio komunikavimą, kai iš esmės nuo 2024 m. sausio 10 d. tarp atsakovo ir ieškovės atstovų vyko susirašinėjimas dėl atsakovui darbui perduotos įrangos grąžinimo, kurį per kurjerius ieškovei buvo grąžinta 2024 m. vasario 1 d. Pagal darbo sutarties 11.3 punkto nuostatas, darbuotojas įsipareigojo ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną (o darbdaviui pareikalavus – ir bet kada anksčiau) grąžinti darbdaviui visą darbdaviui priklausantį materialųjį ir nematerialųjį turtą, kurį darbuotojas naudojo darbo funkcijoms atlikti arba kitais tikslais darbo santykių metu (įskaitant, bet tuo neapsiribojant, dokumentus, įrenginius, duomenų laikmenas ir kitas vertybes). Ieškovės vadovo 2023 m. gruodžio 7 d. įsakymu patvirtintos Nuotolinio darbo tvarkos 5.1.11 punkte numatyta darbuotojo pareiga darbdaviui pareikalavus per 7 dienas grąžinti darbuotojui perduotas darbo priemones ir kitą darbdavio turtą; darbo sutarties nutraukimo atveju turtas darbdaviui turi būti grąžinamas ne vėliau kaip paskutinę darbo santykių dieną. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas įvertino paminėtų dokumentų nuostatas, ir sutiktina, kad juose nebuvo nustatyta aiški turto grąžinimo tvarka, kas ir tapo aktualu būtent kilusio ginčo kontekste, kokioje vietoje turtas turi būti grąžinamas, aiškus terminas (minėtoje darbo sutarties nuostatoje terminas nuo pareikalavimo išvis nenurodytas, o nuotolinio darbo tvarkoje nors terminas ir nurodytas, tačiau vis tiek nėra sukonkretinta jo gražinimo, perdavimo vieta (pastebėtina, kad įtvirtinta galimybė perduoti turtą paštu arba kurjerio pagalba, kuo, kaip matyti, atsakovas galiausiai ir pasinaudojo). Šiuo atveju būtina atsižvelgti būtent į tarp šalių susiklosčiusią konfliktinę situaciją, kai, kaip matyti iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo, dėl įrangos grąžinimo buvo susirašinėjama nuo 2024 m. sausio 10 d., atsakovui dar keliant klausimą, tikslinantis informaciją dėl grąžintinos įrangos (už kokią konkrečiai įrangą jis yra atsakingas), šalims taip ir nepavykus konstruktyviai suderinti abiem pusėms priimtino turto grąžinimo būdo (vietos ir / ar laiko), kol galiausiai, po atsakovo atleidimo iš darbo (vadovo įsakymas buvo priimtas 2024 m. sausio 30 d., kaip galima suprasti, darbo dienos pabaigoje), įranga ieškovei buvo pristatyta per kurjerius 2024 m. vasario 1 d., tokiu būdu visų paminėtų aplinkybių kontekste, be kita ko įvertinus ir tai, kad dėl aptariamo pažeidimo atsakovo nebuvo ir tinkamai paprašyta pasiaiškinti, teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ir šiuo atveju tokie atsakovo veiksmai nepagrįstai buvo įvardinti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

29.       Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, darbdaviui (ieškovei) neįrodžius, kad darbuotojas (atsakovas) padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, manytina, jog pirmosios instancijos teismas aptariamu atveju tinkamai nusprendė dėl darbo sutarties nutraukimo nagrinėtu pagrindu neteisėtumo.

30.       Apeliantė nesutiko ir su ginčijamu sprendimu atsakovui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, tačiau savo nesutikimą šioje dalyje grindė iš esmės tuo, kad laiko, jog darbo sutartis su atsakovu nutraukta teisėtai, dėl ko atsakovas ir neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo atliktą vertinimą, būtent nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, apeliantei kitais pagrindais iš esmės neginčijant sprendimo dėl priteistos neturtinės žalos (žalos dydžio, ir pan.), šiuo aspektu išsamiau nepasisakytina, apeliacinės instancijos teismui ir neturint pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

31.       Apeliantė taip pat kvestionuoja ir teismo sprendimą dalyje dėl atsakovui priteistų sumų, neva neteisingai nustačius laikotarpį, už kurį turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis. Apeliantės skaičiavimu, teismas priteisdamas atsakovui 18 280,20 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. spalio 30 d. (įskaitytinai), priteisė darbo užmokestį už tą patį laikotarpį, už kurį apeliantė jau yra sumokėjusi vidutinį darbo užmokestį atsakovui, o būtent už laiką nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. balandžio 8 d., kas sudaro 1 312,60 Eur sumą.

32.       Kaip matyti iš bylos duomenų, darbo ginčų komisija 2024 m. kovo 22 d. sprendimu, pripažinusi atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, be kita ko nusprendė išieškoti iš darbdavio darbuotojui 4 725,36 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2024 m. sausio 30 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2024 m. kovo 22 d.) ir po 131,26 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, nuo 2024 m. kovo 23 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, 585,68 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas byloje įvertino, jog ieškovė minėtu sprendimu priteistą 4 558,59 Eur sumą (darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki 2024 m. kovo 22 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir neturtinę žalą) atsakovui sumokėjo (byloje pateiktas 2024 m. balandžio 8 d. mokėjimo nurodymas). Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pastebėjimu dėl neteisingai paskaičiuotos vidutinio darbo užmokesčio sumos, kas galėtų būti vertinama ir kaip skaičiavimo klaida, juolab, kad ir pati ieškovė savo ieškinyje aiškiai nenurodė atsakovui sumokėtos apskaičiuotos sumos laikotarpio, todėl atsižvelgiant į tai, kad už laikotarpį nuo 2024 m. kovo 25 d. iki 2024 m. balandžio 8 d. apeliantė atsakovui jau yra sumokėjusi 1 312,60 Eur, šia suma priteista vidutinio darbo užmokesčio dalis mažintina. Taigi, ir teismo sprendimas šioje dalyje turi būti patikslintas, numatant priteisti atsakovui iš ieškovės 16 967,60 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. balandžio 9 d. iki 2024 m. spalio 30 d. (įskaitytinai).

33.       Be to, aptariamame kontekste apeliantė kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad nebuvo sprendžiama dėl kompensacijos mažinimo, jos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, neatkreipus dėmesio į bylos nagrinėjimo trukmę dėl nuo apeliantės nepriklausančių aplinkybių, nesiaiškinus šalių turtinės padėties, ir pan.

34.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo bei paskirties ar prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), taikomiems ir darbo teisėje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

35.       Įvertinus skundžiamą teismo sprendimo dalį, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Atsižvelgiant į teisminio ginčo nagrinėjimo trukmę, atkreipiant dėmesį į bylos apimtį, vykusių teismo posėdžių skaičių, aukščiau paminėtą teismų praktiką, be kita ko ir į šalių darbo santykių trukmę, šalių interesus, manytina, kad teismo pritaikytas kompensacijos dydis laikytinas adekvačiu, atitinkančiu tokios kompensacijos tikslą bei paskirtį ir neprieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nesant pagrindo spręsti, kad kitokiai išvadai šiuo atveju esminės reikšmės galėtų turėti ir apeliantės argumentai dėl šalių turtinės padėties svarbos.

Dėl procesinės bylos baigties

36.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslindamas jį tik dalyje dėl atsakovui priteisto vidutinio darbo užmokesčio sumos.

37.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės nebuvo pakeistas, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

39.       Atitinkamai, vertinant, kad apeliantės apeliacinis skundas iš esmės patenkintas nebuvo, šiuo atveju nėra pagrindo jai priteisti ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

40.       Atsakovas prašė priteisti iš apeliantės apeliacinėje instancijoje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė sąskaitą už teisines paslaugas, 1 000 Eur sumai, bei 2024 m. gruodžio 5 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra iš esmės netenkintas, minėtos atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsakovui iš apeliantės priteistina jo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jį dalyje dėl atsakovui M. V. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priteisto 18 280,20 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, numatant priteisti atsakovui M. V. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 16 967,60 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. balandžio 9 d. iki 2024 m. spalio 30 d. (įskaitytinai). Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Donata Kravčenkienė

Kristina Lysionok 

Renata Volodko