Civilinė byla Nr. 3K-3-196/2011

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00570-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.2

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. balandžio 26  d.

Vilnius 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Redco“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Redco“ ieškinį atsakovei AB „Šiaulių bankas“ dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 43 980 Lt kompensaciją už naudojimąsi 0,0961 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

Atsakovė pareiškė priešieškinį ir prašė teismo patvirtinti, kad yra nustatytas neatlygintinis servitutas nurodyto ieškovės žemės sklypo daliai, būtinai atsakovės pastatui eksploatuoti. Palangos miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi priešieškinį atsisakė priimti.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis 976,33 kv. m administracinės paskirties pastatas (banko patalpos) ir kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora) yra ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Atsakovė pastatus įsigijo 1998 m. liepos 2 d., 2007 m. liepos 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimis iš AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė žemės sklypą įsigijo 2007 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš pakartotinių likviduojamos AB „Litimpeks bankas“ turto varžytynių. Ieškovė teigia, kad atsakovė turi kompensuoti jai nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymą. Kompensacijos dydį atsakovė prašo apskaičiuoti pagal Vyriausybės patvirtintą valstybinės žemės nuomos mokestį. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu, nurodo, kad turi teisę neatlygintinai naudotis ginčo sklypu, nes su ankstesniu savininku buvo sudariusi nuomos sutartį, bet nuomos mokesčio šalių susitarimu nemokėjo.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Palangos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja kompensacijos, lygios valstybinės žemės nuomos mokesčiui, nes bylos šalių nesieja valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, be to, skiriasi teisinis valstybinės ir privačios žemės nuomos santykių reglamentavimas, todėl byloje negalima vadovautis Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nustatytu nuomos dydžiu. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, byla Nr. 3K-3-468/2008, teismas nurodė, kad nėra pagrindo ieškovei gauti kompensaciją, kaip nuompinigius, už naudojimąsi žemės sklypu, nes nėra bylos šalių susitarimo dėl nuomos sąlygų ar servituto. Teismo vertinimu, ieškovas nenurodė teisinio santykio, neprašė jo nustatyti, todėl nėra pagrindo priteisti ieškiniu prašomos sumos. Teismas taip pat nurodė, kad, įsigydamas žemės sklypą, ieškovas privalėjo žinoti apie tai, kad jis yra užstatytas atsakovo statiniu, ir apie žemės sklypo pardavėjo susitarimus su pastatų savininku dėl žemės sklypo (t. y. kad atsakovė sklypu naudojosi neatlygintinai). Įsigijęs žemės sklypą, ieškovas neperėmė teisių gauti nuomos mokestį, nes buvęs savininkas ir atsakovė nebuvo sudarę susitarimo dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti priešieškinį dėl servituto nustatymo, apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu, nes priešieškinio išnagrinėjimas kartu su ieškiniu nebūtų pagrindas ieškiniui patenkinti – priešieškiniu prašomas nustatyti servitutas yra neįregistruotas, o ieškovė  prašo priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. birželio 30 d., t. y. kai nebuvo atsiradusių teisių ir pareigų, kylančių iš servituto (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). Klaipėdos apygardos teismas pabrėžė, kad ieškovė nesuformulavo reikalavimo nustatyti servitutą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir nustatyti servitutą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, kad reikalavimas nustatyti servitutą galėjo būti pareikštas ne tik priešieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad administracinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis atitinka CK 6.394 straipsnio reikalavimus, nes joje nurodyta, kad yra sklypo, kuriame jie stovi, savininko sutikimas, jog pastato pirkėjas naudotųsi atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir pardavėjas. Dėl ieškinio reikalavimo už naudojimąsi sklypu nustatyti kompensacijos dydį pagal Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 patvirtintą valstybinės žemės nuomos mokestį apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad Vyriausybės nutarimas yra specialioji teisės norma, kurią draudžiama taikyti pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 3 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl teismo pareigos parinkti taikytiną teisės normą (kvalifikuoti šalių santykius). Bylą nagrinėję teismai neįvykdė pareigos teisiškai kvalifikuoti faktinį ieškinio pagrindą, nes atmetė ieškinį dėl to, kad kasatorė nenurodė ieškinio teisinio pagrindo. Tačiau kasatorė teigia, kad parinkti ieškinio teisinį pagrindą yra teismo pareiga. Tai pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. B. R., byla Nr. 3K-3-124/2005).

2.     Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Šalių teisinį santykį bylą nagrinėję teismai turėjo kvalifikuoti kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, nes ji neatlygintinai naudojasi kasatorės žemės sklypu, nemoka nuomos mokesčio, taip pat kasatorės sklypo vertė yra mažesnė, nes ant sklypo stovi atsakovės pastatai (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

3.     Dėl servituto nustatymo. Bylą nagrinėję teismai privalėjo nustatyti servitutą, nes atsakovė naudojasi visu kasatorės žemės sklypu, kurio visoje teritorijoje yra atsakovės pastatai (CK 4.124, 4.126 straipsniai). Jiems naudoti būtinas visas kasatorės sklypas. Nenustatę servituto, teismai nesivadovavo kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Ž. N. ir kt. v. V. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-283/2010).

4.     Dėl servituto nustatymo  atsiradusių nuostolių atlyginimo. Kasatorė teigia, kad dėl atsakovės naudojimosi kasatorės sklypu jis nuvertėjo, suvaržyta kasatorės, kaip tarnaujančiojo sklypo savininkės, nuosavybės teisė. Dėl to, kasatorės nuomone, jai turi būti atlyginti nuostoliai, atsirandantys dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis). Kasatorė nurodo, kad nuostoliai jai turi būti nustatyti vadovaujantis CK 4.10, 6.249 straipsniais, konkretų jų dydį turėjo nustatyti bylą nagrinėję teismai. Kasatorė remiasi kasacinio teismo praktika dėl nuostolių, atsiradusių nustačius servitutą, atlyginimo tarnaujančiojo daikto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., byla Nr. 3K-3-69/2009).

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl šalių santykių kvalifikavimo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė ieškinio pagrindą ir dalyką, todėl tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pagrįstai netaikė kasatorės nurodytų CK 4.124, 4.126, 6.242 straipsnių.

2.     Dėl nepagrįsto praturtėjimo netaikymo. Atsiliepime nesutinkama su kasatorės teiginiu, kad teismai turėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Atsakovė nurodo, kad nėra visų CK 6.242 straipsnyje nustatytų nepagrįsto praturėjimo sąlygų. Reikalavimai atlyginti nuostolius ir taikyti nepagrįstą praturtėjimą yra skirtingi, jų pagrįstumas įrodinėjamas nustatant skirtingas aplinkybes. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė niekada negalėjo gauti nuomos mokesčio, nes šalys nėra sudariusios žemės nuomos sutarties. Atsakovė prieštarauja kasatorės argumentui, kad ginčo sklypo vertė sumažėjo ir tai yra kasatorės nuostoliai. Nesutikimas argumentuojamas tuo, kad, įsigydama sklypą, kasatorė žinojo, kad jame stovi atsakovės pastatas ir kiti statiniai, todėl veikė savo rizika. Dėl to nėra atsakovės padėties pagerėjimo ir jį atitinkančio kasatorės padėties pablogėjimo.

3.     Dėl servituto nustatymo. Atsiliepime akcentuojama tai, kad teismai pagrįstai nenustatė servituto, nes kasatorė nepareiškė tokio reikalavimo ieškinyje.

4.     Dėl nuostolių dydžio nustatymo. Atsiliepime nurodoma, kad teismo pareiga nustatyti nuostolių dydį, kai šalys dėl jo nesutaria (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), nereiškia pareigos rinkti įrodymus perkėlimo teismui, nes nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus privalo pateikti ginčo šalys, o teismas juos tik įvertina, atsižvelgdamas į šalių rungimosi principą. Atsiliepime teigiama, kad kasatorė neįrodė prašomų priteisti nuostolių dydžio.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius bylos šalių santykius

 

Kasaciniame skunde keliamas argumentas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo bylos šalių teisinius santykius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl teismo pareigos sprendžiamam ginčui parinkti taikytinas teisės normas (nustatyti ieškinio teisinį pagrindą) ir pagal jas kvalifikuoti šalių teisinius santykius yra suformuota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-537/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje S. D. v. AB bankas „Nord/LB“ ir kt., byla Nr. 3K-313/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ir kt., byla Nr. 3K-356/2008). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje likviduojama AB ,,Tauro bankas“ v. UAB ,,Kaišiadorių agrofirma“, byla  Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija „Baltupiai“, byla Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje L. S. v. A. D., byla Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. S. P., byla Nr. 3K-3-7/2008).

Remdamasi nurodytais išaiškinimais, teisėjų kolegija šioje kasacinėje byloje patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Iš bylos duomenų matyti, kad, ją nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kasatorė kaip ieškinio reikalavimo pagrindą (causa petendi) nurodė atsakovės turimą mokėti žemės nuomos mokestį, taip pat kompensaciją dėl servituto, kurio pagrindu atsakovė savo pastatui eksploatuoti naudojasi kasatorės žemės sklypu. Tik kasaciniame skunde pirmą kartą byloje iškeltas argumentas, kad ieškiniu reikalaujama suma kasatorei iš atsakovės turi būti priteista nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Konstatavę, kad kasatorės prašomų 43 980 Lt nėra pagrindo priteisti nei sutartinių, nei daiktinių santykių pagrindu, nes nėra šalių sudarytos žemės nuomos sutarties, taip pat CK įtvirtintais pagrindais nenustatytas servitutas, teismai ieškinį atmetė, bet nesiaiškino, netyrė ir nevertino, ar yra sąlygos ieškinį patenkinti nepagrįsto praturtėjimo pagrindu (CK 6.242 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai atliko pareigą kvalifikuoti šalių ginčą pagal šiam taikytinas tinkamas teisės normas. Toliau šioje nutartyje kasacinis teismas pasisako dėl nepagrįstą praturtėjimą  reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

 

Dėl bylos šalių teisinių santykių kvalifikavo  ir nepagrįsto praturtėjimo instituto aiškinimo bei taikymo

 

Teisėjų kolegija nurodo, kad nepagrįstas praturtėjimas (lot. de in rem verso; angl. unjust enrichment; vok. Ungerechtfertigte Bereicherung; pranc. enrichissement sans cause) reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje. Aiškindamas nurodytą teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. B. M. U., byla Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. SP UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-693/20032006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-192/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-192/2006). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr.,  pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000). Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškiniai pagal CK 6.424 straipsnį pareiškiami tik tada, kai negalima pareikšti jokio kito ieškinio.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo atveju susidarė situacija, kai kasatorius iš viešųjų varžytynių įsigijo žemės sklypą, kuriame yra atsakovui priklausantis pastatas ir kiti statiniai, bet žemės sklypo naudojimo pastatų ir kitų statinių eksploatavimo poreikiui tenkinti pagrindo nenustatyta nei teisės aktu, nei teismo sprendimu, nei šalių sandoriu, nei administraciniu aktu. Atsakovė neatlygintinai naudojasi kasatorės žemės sklypu, nors pastaroji reikalauja atlyginti už naudojimąsi sklypu. Taigi faktiškai kasatorės nuosavybės teisė į ginčo sklypą yra apribota ir suvaržyta, bet šis suvaržymas nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalys nėra sudariusios ir įregistravusios atsakovės žemės sklypo nuomos sutarties (CK 6.536, 6.538 straipsniai), taip pat nenustatyta ir neįregistruota servitutų (CK 4.124 straipsnio 1, 2 dalys) ar kitų nuosavybės teisės į šį sklypą suvaržymų. Pažymėtina, kad, sudarius nuomos sutartį arba nustačius ir įregistravus servitutą, pareiga atlyginti už naudojimąsi svetimu daiktu nuomos mokesčio ar dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo forma atsirastų tik ateityje, t. y. nuo sandorio sudarymo ar išvestinės daiktinės teisės nustatymo ir įregistravimo momento. Dėl to už laikotarpį, kuriuo nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymo pagrindo nebuvo nustatyta, nors faktiškai toks suvaržymas egzistavo, kaip yra nagrinėjamo ginčo atveju, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti nei skolos, nei nuostolių. Esant tokiai situacijai, pastato savininkas, neatlygintinai naudodamasis kito asmens žeme, kurioje yra pastatas, sutaupo lėšų. Toks sutaupymas laikytinas nepagrįstu, nebent būtų išreikšta žemės savininko valia sklypą suteikti naudotis neatlygintinai.  Taigi šiuo atveju pastatų savininkas nepagrįstai praturtėja, o žemės, kurioje yra pastatai, savininkas atitinkamai negauna kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą, t. y. pastatų savininkas praturtėja žemės savininko sąskaita. Nagrinėjamos bylos teismų nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad, be atlygio naudodamasi savo pastatui ir kitiems statiniams reikalinga kasatorės sklypo dalimi, atsakovė sutaupė kasatorės sąskaita, šis atsakovės sutaupymas yra proporcingas kasatorės negautoms lėšoms ir sutaupymą bei lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad nėra visų CK 6.242 straipsnyje nustatytų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – įsigydama ginčo sklypą, kasatorė veikė savo rizika, nes žinojo, jog jame stovi atsakovės pastatas ir kiti statiniai. Nuostolių atsiradimo rizika, kaip sąlyga praturtėjimą atsisakyti pripažinti nepagrįstu ir nesąžiningu, reglamentuojama CK 6.242 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytos normos prasmę, konstatuotina, kad asmens sutikimas įsigyti žemės sklypą, kuriame yra ne žemės savininkui, bet trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių, savaime nereiškia teisės gauti atlygį už sklypo dalies, reikalingos statiniams naudoti, suvaržymą praradimo ar atsisakymo ir dėl to rizikos prisiėmimo. Dėl išvardytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos actio de in rem verso taikyti (CK 6.242 straipsnis), bet iš byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių neįmanoma nustatyti kasatorei priteistinos kompensacijos konkretaus dydžio. Kasacinis teismas negali nustatinėti naujų faktinių aplinkybių, nes saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Pažymėtina, kad, spręsdami kasatorei priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, teismai turėtų jį nustatyti atsižvelgdami pagal analogiją ir į kriterijų, įtvirtintų CK 6.198 straipsnyje, visumą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Vienas, bet ne vienintelis iš kriterijų taip pat galėtų būti Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2, 3 punkto pagrindu Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytas konkretus žemės nuomos mokesčio tarifas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiga įrodyti nepagrįsto atsakovės sutaupymo dydį tenka kasatorei (CPK 178 straipsnis). Be to, ji nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punkte nustatyto žemės nuomos mokesčio tarifo maksimaliu dydžiu, nes Palangos miesto savivaldybės taryba gali būti nustačius ir mažesnį konkretų valstybinės žemės Palangoje  mokesčio tarifą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes juose nurodomų proceso teisės pažeidimų teisinis efektas, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, yra panaikinamas, o ieškovas įgyja teisinę galimybę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis nagrinėjant bylą iš naujo.

 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai įvykdė pareigą kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius, neatskleidė bylos esmės, todėl padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kurio negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl teismo sprendimas ir nutartis naikintini bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

 

nutaria:

 

Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Egidijus Baranauskas
	Juozas Šerkšnas
	Pranas Žeimys