Civilinė byla Nr. e2-1303-407/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00953-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios S. Kazarausko individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios S. Kazarausko individualios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, bylos Nr. eB2-543-324/2017.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi S. Kazarausko IĮ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė A. Meliukštienę. 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi patvirtintas S. Kazarausko IĮ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi S. Kazarausko IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Pareiškėja bankrutavusi S. Kazarausko IĮ, atstovaujama bankroto administratorės,  kreipėsi į teismą, prašydama S. Kazarausko IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu. Prašymą iš esmės grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų pagrindais– nurodė, kad buvęs įmonės savininkas – S. K., netinkamai vedė ir neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos, nevykdė kitų jam įstatyme nustatytų pareigų – neinicijavo įmonės bankroto bylos iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.
4. Prieš pasisakydamas dėl ginčo faktinių aplinkybių, teismas pažymėjo kasacinio teismo išaiškinimus, kad nesant priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 str. 2, 3 d.) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
5. Teismas nustatė, kad buvęs įmonės vadovas S. K. įpareigojimą perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus įvykdė tik iš dalies, dėl ko pastarajai bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2016 m. balandžio 6 d. išdavė vykdomąjį raštą. Pradėjus priverstinį paminėto įpareigojimo vykdymą, įmonės vadovas kreipėsi į administratorę ir informavo, kad šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, dėl to visus įmonės dokumentus administratorei perduos jo dukra K. K., kad balanso ir kitų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikti negali, nes paskutinius dvejus metus buhalterinės apskaitos nevedė, neturėdamas lėšų samdyti buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančią įmonę. 2016 m. birželio 3 d. turto ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktu bankroto administratorė priėmė iš S. K. per K. K. įmonės antspaudą, archyvinius ir kitus dokumentus (nesusistemintus, 40 segtuvų).
6. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Docinta“. Iš 2013 m. – 2015 m. laikotarpio įmonės dokumentų teismas nustatė, kad S. Kazarausko IĮ ūkinę komercinę veiklą vykdė (gamino mėsos gaminius ir juos pardavė kitiems ūkio subjektams) iki 2015 m. pabaigos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nurodytu laikotarpiu įmonės vadovas turėjo pareigą tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas pažymėjo, kad S. K. argumentas, kad buhalterinė apskaita nebuvo vedama dėl lėšų stygiaus neatleidžia jo nuo pareigos tinkamai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės formaliai sudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą, tačiau iš bankroto administratorės pateiktų duomenų negalima išvada, kad tuo atveju, jeigu įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai, įmonė nebūtų bankrutavusi.
8. Nustatęs, kad S. Kazarausko IĮ bankroto bylą iškėlusiai kreditorei – Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), įsiskolinimas susidarė nuo 2013 m. lapkričio 15 d., kad įmonės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikio pobūdžio, teismas sprendė, kad S. K. pažeidė ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ir tai formaliai atitinka dar vieną įstatyme nustatytą tyčinio bankroto požymį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nepaisant to, teismas sprendė, kad ir tinkamas nurodytos pareigos įvykdymas nereikštų, kad S. Kazarausko IĮ nebūtų bankrutavusi.

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Pareiškėja bankrutavusi S. Kazarausko IĮ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – S. Kazarausko IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiama nutartis priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje, pažeidžiant tyčinio bankroto klausimu suformuotą teismų praktiką.
2. Skundžiama nutartis sudaro prielaidas įmonės vadovams išvengti atsakomybės už tyčinį netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą prieš bankroto bylos iškėlimą, nors tai įstatymų leidėjas įtvirtino kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių, siekiant užtikrinti, kad įmonių valdymo organai tinkamai vykdytų jiems nustatytas pareigas. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonė, nors ir nevedė buhalterinės apskaitos nuo 2013 m., toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą, o iš šios veiklos gautos piniginės lėšos bei patirtos išlaidos nebuvo apskaitytos.
3. Neturint įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tai apsunkina tikrųjų įmonės bankroto priežasčių nustatymą.
4. Suinteresuotas asmuo S. K., būdamas įmonės vadovu ir geriausiai matydamas įmonės finansinę padėtį, turėjo pareigą kreiptis laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus. Bankroto byla S. Kazarausko IĮ iškelta pagal kreditorės VMI pareiškimą, o ne pagal įmonės vadovo prašymą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina aplaidų įmonės vadovo pareigų vykdymą, sąmoningai blogą pareigų atlikimą, siekiant įmonės nemokumo, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog tokie įmonės vadovo veiksmai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 4 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.
5. Teismas nukrypo nuo nuoseklios teisminės praktikos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taisyklių taikymo. Išaiškinimai, pateikti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų plėtojamoje praktikoje, patvirtina, kad nustatę faktines aplinkybes, jog įmonės valdymo organai sąmoningai nevykdė įstatymų reikalavimų vesti įmonės buhalterinę apskaitą, perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylos iškėlimą, teismai atitinkamai įmonės bankrotą pripažįsta tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1047-370/2016; 2016 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1120-241/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1152-798/2016 etc.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
11. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta S. Kazarausko IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
12. Bankrutavusios S. Kazarausko IĮ administratorė prašymą pripažinti nurodytos įmonės bankrotą tyčiniu iš esmės motyvavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės valdymo organo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), buhalterinės apskaitos neorganizavimu. Įvertinęs administratorės pateiktus ir kitus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pripažino formalų paminėtų tyčinio bankroto požymių egzistavimą, tačiau atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, sprendė, kad nei įmonės buhalterinės apskaitos neorganizavimas, nei pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymas nelėmė S. Kazarausko IĮ bankroto, todėl atmetė prašymą jį pripažinti tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apygardos teismo pozicija.
13. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
14. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. 
15. Pagal šiais klausimais formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto, t. y. įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).
16. Šios nutarties 15 punkte paminėti kasacinio teismo išaiškinimai iš esmės koreliuoja ir su naujausia Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuluota teisės taikymo taisykle: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
17. Priešingai nei sprendė apygardos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų buvusio bendrovės vadovo – S. K., neteisėtų veiksmų (nevesta buhalterinė apskaita, bankroto bylos vadovaujamai įmonei neinicijavimas) ir nemokios S. Kazarausko IĮ finansinės padėties esminio pabloginimo egzistuoja.
18. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.
19. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bankroto administratorei S. K. įgalioto asmens buvo perduoti netvarkingi ir nesusisteminti įmonės buhalterinės apskaitos iki 2013 m. dokumentai, o nuo 2013 m. įmonės buhalterinė apskaita iš vis nebuvo vedama, nors bylos duomenys tvirtina, kad įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą (gamino ir prekiavo mėsos gaminiais) iki 2015 m. rugsėjo mėnesio. Paminėtos aplinkybės patvirtina S. K., kaip įmonės vadovui, nustatytos pareigos vesti buhalterinę apskaitą pažeidimą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis), dėl ko negalima spręsti dėl įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2013 m. iki bankroto bylos iškėlimo. Neturint nurodytų duomenų, nėra galimybės nustatyti, ar įmonė turėjo kokio nors turto, tame tarpe debitorių įsiskolinimų, pabandyti jį atgauti ir panaudoti kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Be to, tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl spręsti, kad aptariamos įmonės vadovo pareigos nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.
20. Byloje nustatyta ir tai, kad S. Kazarausko įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Įmonės vadovas nevykdė savo pareigos vesti buhalterinę apskaitą, tame tarpe ir rengti finansinės atskaitomybės dokumentus, tokiu būdu apribodamas galimybę tiksliai nustatyti, kada jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos S. Kazarausko IĮ iškėlimo. Nepaisant to, bylos duomenys tvirtina, kad įsiskolinimas bankroto bylą įmonei iškėlusiai kreditorei – VMI, atsirado nuo 2013 m. lapkričio 15 d., skolos suma pastarajai nuo nurodyto momento tik didėjo, priverstine tvarka jos išieškoti nepavyko (antstolės S. Žukaitienės 2014 m. gruodžio 18 d. išieškojimo negalimumo aktas). Be to, pats įmonės vadovas patvirtino, kad buhalterinė apskaita įmonėje nuo 2013 m. nebuvo vedama dėl lėšų stygiaus. Nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. Kazarausko IĮ finansiniai sunkumai 2013 m. pabaigoje nebuvo trumpalaikio pobūdžio, įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl S. K. nurodytu laikotarpiu įgijo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos neįvykdė ir tokiu savo neveikimu toliau didino įmonės nuostolius, įsiskolinimus kreditoriams, kurie šiuo metu sudaro 14 009,04 Eur sumą. Ši aplinkybė vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
21. Aptartos faktinės aplinkybės bei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. K., būdamas S. Kazarausko IĮ vadovu, nevedė buhalterinės apskaitos, nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, tokiais veiksmais dar labiau pablogindamas ir taip nuo 2013 m. pabaigos nemokia buvusios įmonės finansinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokių buvusio įmonės vadovo veiksmų pagrindu negalima konstatuoti tyčinio S. Kazarausko IĮ bankroto.
22. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti bankrutavusios S. Kazarausko IĮ administratorės prašymą S. Kazarausko IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas bei šių normų taikymo bei aiškinimo klausimais suformuotą teismų praktiką. Tinkamai nustatęs bylos faktines aplinkybes (jų visumą), Kauno apygardos teismas nagrinėjamu klausimu padarė klaidingą išvadą. Nagrinėjamoje situacijoje nustačius tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – S. Kazarausko IĮ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

           n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – S. Kazarausko individualios įmonės (j. a. k. 302683423) bankrotą pripažinti tyčiniu.

           Teisėjas                                                                                  Vigintas Višinskis