Civilinė byla Nr. 2A-871/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00229-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.1; 44.5.2.5;

                                                                                                                                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3345-302/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-525-1389/2012 padarytos 287 059 Lt žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės atsakomybės už teismo, kurio priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, padarytą žalą dėl to, kad teismas nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 287 059 Lt žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų. Nurodė, kad Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau tekste - Tarnyba) 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. S-1089 ir Probleminių produktų priskyrimo atitinkamai produktų grupei tarpžinybinė komisija (toliau tekste - Komisija) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu, vykdydamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-173/2011 pagal UAB „Mitela“ skundą atsakovams Tarnybai, Komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos ir Komisijos, atsisakė produktą „Gastrovitas“ priskirti maisto papildų grupei. Ieškovas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame nurodė, jog teikdamas maisto papildo „Gastrovitas“ notifikavimo pranešimą, įvykdė visus notifikavimo pranešimo pateikimo metu galiojusius Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir atsakovų pavedimus bei pažymėjo, jog atsakovai nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių maisto papildų notifikavimo procedūras, reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu UAB „Mitela“ skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovai, pakartotinai išnagrinėję produkto „Gastrovitas“ notifikavimo kaip maisto produkto klausimą, nepažeidė notifikavimo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-525-1389/2012 UAB „Mitela“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Anot ieškovo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. balandžio 10 d. sprendime neatsižvelgdamas į faktą, kad produktas „Gastrovitas“ buvo teisėtai platinamas Latvijos Respublikoje, pažeidė Europos Bendrijos (toliau tekste – EB arba Bendrija) steigimo sutarties 23 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2679/98 dėl vidaus rinkos funkcionavimo, susijusio su laisvu prekių judėjimu tarp valstybių narių, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. Reglamentą (EB) Nr. 764/2008, nustatantį procedūras, susijusias su tam tikrų nacionalinių techninių taisyklių taikymu kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams, ir panaikinantį Sprendimą Nr. 3052/95/EB (toliau tekste – Reglamentas Nr. 764/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-525-1389/2012 ne tik pažeidė pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau tekste - ESTT), bet netaikė fundamentalių laisvo prekių judėjimo principą reglamentuojančių teisės normų, todėl jo kaltė yra pakankama tam, kad ieškovas galėtų prašyti atlyginti žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovo 12,10 Lt teismo išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas faktiškai reikalauja bendrosios kompetencijos teismo revizuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą, tačiau įstatymai nesuteikia teisės Vilniaus apygardos teismui bei kitos instancijos teismui tikrinti ir revizuoti įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo bei teismo atliktų ar neatliktų procesinių veiksmų nagrinėjant konkrečią bylą, taip pat pasisakyti dėl taikytos ar netaikytos teisės normos. Taip pat nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. procesinio sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-525-1389/2012, neteisėtumas ar nepagrįstumas nėra konstatuotas instancine tvarka, sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi bylos šalims įstatymo galią. Taip pat instancine tvarka nėra konstatuotas ieškinyje nurodytų teismo veiksmų neteisėtumas. Nenustatęs teismo neteisėtų veiksmų, teismas neanalizavo kitų civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. UAB „Mitela“ apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis res judicata galios principu, nes tokia argumentacija yra paneigta ESTT praktikoje (ETT Sprendimas byloje Nr. C-224/01 Gerhard Kobler prieš Austrijos Respubliką (2003)). Tuo atveju, kai ES teisę tariamai pažeidžia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, asmuo gali kreiptis į pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismą dėl žalos atlyginimo.
2. Teismas turėjo pats vertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kaltę, analizuodamas padarytą pažeidimą ir jo rimtumą ESTT praktikos kontekste. Sprendžiant valstybės atsakomybės dėl galutinės instancijos teismų sprendimų klausimą, kaltė negali būti vertinama kaip savarankiška atsakomybės sąlyga, tokia kaip pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, tiesioginis priežastinis ryšys ar žala. Kaltė ESTT praktikoje numatyta tik kaip vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant ES teisės pažeidimo pobūdį. Taigi, konstatavus pakankamai rimto ES teisės pažeidimo faktą, teismo kaltė gali būti preziumuojama.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad netaikydamas ES teisės ir nesikreipdamas į ESTT, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė pakankamai rimtą pažeidimą. Vilniaus apygardos teismas privalėjo analizuoti šias aplinkybes.
4. Teismas paneigė valstybės atsakomybės dėl galutinės instancijos teismų sprendimų galimybę. Tokiu būdu iš asmens atimama teisė ginti savo pažeistus interesus net tuo atveju, kai galutinės instancijos teismų sprendimas grubiai ir pakankamai rimtai pažeidžia nacionalinę ar ES teisę.

Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad teismas pagrįstai pažymėjo, kad apelianto reikalavimai dėl administracinių sprendimų panaikinimo buvo peržiūrėti instancine tvarka ir argumentų, paneigiančių teismų išvadas, apeliantas nepateikė. Skunde nėra pagrindžiamas argumentas, kodėl sprendimas atsisakyti produktą „Gastrovitas“ priskirti maisto papildų grupei prieštarauja ES teisei. Apeliantas turėjo konkrečiai nurodyti, kokios ES teisės aktų nuostatos turėjo būti taikomos, kokios nacionalinės teisės aktų nuostatos neturėjo būti taikomos, ar teismo buvo pagrįstai prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Atsakovo nuomone, byloje nurodomi galimi teismo neteisėti veiksmai negali būti vertinami nei kaip pakankamai rimtas valstybės pažeidimas, nei kaip teismo būtinų civilinės atsakomybės sąlygų įrodymas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei – tyčiai ar neatsargumui. Taigi turi būti nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Prašo bylos dalį dėl 175 059 Lt turtinės žalos priteisimo nutraukti CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes šis reikalavimas yra pakartotinis ir teismo jau yra išspręstas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismo procesinių sprendimų peržiūros apeliacine tvarka esmė – peržiūros objekto - neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus. Savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl bylos išnagrinėjimui aktualių Europos Sąjungos teisės aktų taikymo, tačiau tinkamai atskleidė bylos esmę bei nustatė visas teisingam ir visapusiškam šios bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl konstatuotina, jog atsakyti į apeliacinio skundo argumentus galima apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos apeliacinis teismas neturi jurisdikcijos šioje byloje revizuoti Lietuvos Respublikos administracinių teismų, vertinant notifikavimo procedūrą kompetentingų atlikti institucijų sprendimus, priimtų procesinių sprendimų, nes šie klausimai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, be to minėti Lietuvos Respublikos administracinių teismų sprendimai yra įsiteisėję, jais konstatuotos aplinkybės yra įgijusios res judicata bei prejudicinę galią (ETT Sprendimo byloje Nr. C-224/01 Gerhard Kobler prieš Austrijos Respubliką (2003) 38, 39 ir 48 punktai). Šios Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime padarytų išvadų, susijusių su Lietuvos Respublikos atsakomybe dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmais (neveikimu) padaryta žala, patikrinimas. Todėl teisėjų kolegija, teisėtumo ir pagrįstumo aspektais vertindama Vilniaus apygardos teismo sprendimą, sprendžia ir pasisako tik dėl šiai bylai aktualių Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų egzistavimo, aiškumo, jomis nustatyto ginčo teisinių santykių teisinio režimo, galimybės konkrečioje situacijoje taikyti nacionalines teisės normas buvimo bei poreikio kreiptis į ESTT Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje įvertinimo.

Apeliantas šioje byloje jam padarytą turtinę žalą kildina iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 2-525-1389/2012, priimto, anot apelianto, pažeidžiant Europos Sąjungos teisę. Apeliantas Europos Sąjungos teisės pažeidimą grindžia tuo, jog teismas, neatsižvelgdamas į faktą, kad preparatas „Gastrovitas“ yra teisėtai platinamas Latvijos Respublikoje kaip maisto papildas, priimdamas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, ir, anot apelianto, netaikydamas ES teisės bei nesikreipdamas į ESTT, pažeidė Europos Bendrijų Steigimo sutarties 23 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį, 1998 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2679/98 dėl vidaus rinkos funkcionavimo, susijusio su laisvu prekių judėjimu tarp valstybių narių (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2679/98) bei Reglamentą Nr. 764/2008. UAB „Mitela“ įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kaip institucijos, veikiančios valstybės vardu, veiksmų (neveikimo), galimai sukėlusių apeliantui žalą.

Apeliacinio skundo teisinį pagrindą sudaro laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje principą įtvirtinantys teisės aktai bei nacionalinių valstybių narių teisminių institucijų teisę (pareigą) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą numatančios teisės normos.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau tekste – Sutartis arba SESV) 267 straipsnyje įtvirtinta, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Prejudicinio sprendimo institutas egzistuoja dėl nacionaliniams teismams suteiktų įgaliojimų taikyti Europos Sąjungos teisę. Aptariamas Bendrijos teisės institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą ir iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo. Nors nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo yra galimas, kai ginčo klausimai susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę, arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (ETT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas).

SESV 267 straipsnio 2 ir 3 dalyse teismo teisė (pareiga) kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bei jos įgyvendinimo sąlygos yra atskiriami, atsižvelgiant į galimybės apskųsti atitinkamo teismo sprendimą instancine tvarka egzistavimą. Nors SESV 267 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nacionalinių teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, pareiga kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo yra imperatyvaus pobūdžio, ši pareiga turi išimčių. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas Teismo sprendimas panašioje ar tokioje pačioje byloje (ETT Sprendimas byloje Nr. 28-30/62 Da Costa Schaake NV prieš Administratie der Belastigen) (Acte éclairé doktrina); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje Nr. 283/81) (Acte clair doktrina); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t.y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatybes ir vertinti tiek prejudicinio sprendimo poreikį sprendimo priėmimui, tiek ir pateikiamų klausimų reikšmingumą, tenka nacionalinio teismo, kuriam tenka atsakomybė už byloje priimamą sprendimą, kompetencijai (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje C-415/93 Union royale belge des societes de football ass. Prieš Bosman). Taigi sprendimą dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas. Nustačius šias aplinkybes, teisėjų kolegija pasisako dėl bylos išnagrinėjimui aktualių teisės aktų, nustato, ar egzistuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ginčo išnagrinėjimui aktualiais klausimais.

Dėl laisvo prekių judėjimo principo pažeidimo

Apeliantas įrodinėja, jog Lietuvos Respublikos administracinėms institucijoms atsisakius notifikuoti produktą „Gastrovitas“ kaip maisto papildą, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui galutiniu ir neskundžiamu spendimu nepanaikinus minėto administracinių institucijų sprendimo, netaikius ES teisės normų ir nesikreipus dėl prejudicinio sprendimo, minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo pažeistas laisvo prekių judėjimo Bendrijoje principas.

Laisvas prekių judėjimas – pirmoji iš keturių pagrindinių vidaus rinkos laisvių – užtikrinamas panaikinant muitus bei kiekybinius apribojimus ir uždraudžiant lygiavertį poveikį turinčias priemones. Siekiant padėti kurti vidaus rinką, pradėtas taikyti abipusio pripažinimo principas, panaikintos fizinės ir techninės kliūtys ir skatinama taikyti standartizavimo procedūras. SESV 34-36 straipsniuose yra įtvirtinti bendrieji laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje principo pagrindai. SESV 34 straipsnis yra taikomas Europos Sąjungos vidaus importui. Šiuo Sutarties straipsniu uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės valstybių narių tarpusavio prekyboje. SESV 35 straipsnis nustato analogiško pobūdžio draudimus ir yra taikomas eksportui iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą. SESV 36 straipsnis, tuo tarpu, įtvirtina Sutarties 34 ir 35 straipsniuose nustatytų taisyklių išimtis. Šios išimtys leidžia nukrypti nuo SESV 34 ir 35 straipsniuose numatytų  taisyklių, tačiau  tokio pobūdžio nuokrypiai nuo bendrųjų taisyklių turi būti pagrįsti konkrečiais ir reikšmingais pagrindais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios Europos Sąjungos pirminėje teisėje – Sutartyje – įtvirtintos laisvo prekių judėjimo taisyklės nėra vienintelis teisinis instrumentas, reguliuojantis laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungoje, nes minėti bendruosius principus numatantys Sutarties straipsniai yra netaikomi, kai laisvo tam tikro produkto judėjimo teisinis režimas Bendrijoje yra visiškai suderintas konkretesnių ES teisės aktų – Europos Sąjungos antrinės teisės aktų (reglamentai, direktyvos) nuostatomis. Taigi tuo atveju, kai yra priimti ir galioja ES antrinės teisės aktai, kuriais visiškai suderintas tam tikro pobūdžio prekės laisvas judėjimas, bet kokios nacionalinės priemonės, galimai pažeidžiančios laisvo prekių judėjimo principą, vertinamos ne SESV nuostatų, o Bendrijos lygmeniu suderintų Europos Sąjungos teisės aktų kontekste (ESTT Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz, C-309/02, Rink. p. I-11763, 53 p.).

Direktyvos 2001/83/EB 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai kyla abejonių dėl produkto, kuriam pagal visas jo charakteristikas tiktų vaisto apibrėžimas ir kitų Bendrijos teisės aktų reglamentuojamo produkto apibrėžimas, taikomos šios direktyvos nuostatos.

Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog produktą, kuris yra vaistas Direktyvos 2001/83 prasme, galima importuoti į kitą valstybę narę tik gavus pagal šios direktyvos nuostatas išduotą leidimą prekiauti ir tai yra taikoma net ir tuomet, jei šis produktas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamas kaip maisto produktas. Produkto farmakologinės savybės yra veiksnys, kuriuo remdamosi valstybių narių valdžios institucijos, atsižvelgdamos į galimą šio produkto poveikį, turi įvertinti, ar jis gali būti skiriamas žmogui, siekiant nustatyti diagnozę arba atkurti, pakoreguoti ar pakeisti žmogaus fiziologines funkcijas Direktyvos 2001/83/EB 1 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos prasme (Teisingumo Teismo  2005 m. birželio 9 d. Sprendimas sujungtose bylose C-211/03, C-299/03 ir C-316/03-C-318/03). Dėl to, kad vienoje valstybėje narėje produktas priskiriamas maisto produktams, valstybėje narėje, į kurią jis yra importuojamas, neturėtų būti draudžiama jį priskirti vaistams, jeigu jis turi vaistams būdingų savybių. Todėl ESTT praktikoje daroma išvada, kad produktas, atitinkantis Direktyvoje 2001/83/EB pateiktą vaisto apibrėžtį, turi būti laikomas vaistu ir jam turi būti taikoma atitinkama tvarka, nors jis ir patenka į kitų, ne tokių griežtų teisės aktų taikymo sritį (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 15 d. Sprendimo byloje C-319/05 37 ir 38 punktus). Pažymėtina, kad analogiška taisyklė įtvirtinta ir Farmacijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje. Vertindama, ar Bendrijos teisės prasme produktas priskirtinas vaistams, ar maisto produktams, kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priima sprendimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdama į visas produkto savybes, tarp jų į jo sudėtį, farmakologines savybes, kurios gali būti nustatytos remiantis turimais mokslo duomenimis, vartojimo būdą, platinimo apimtį, vartotojų turimą informaciją apie jį ir grėsmę, kurią gali sukelti jo vartojimas (Teisingumo Teismo  2005 m. birželio 9 d. Sprendimo sujungtose bylose C-211/03, C-299/03 ir C-316/03-C-318/03 30 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš cituoto teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos akivaizdu, jog nei Europos Sąjungos teisė, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija nedraudžia valstybėms narėms, esant tokio pobūdžio situacijai, pačioms vertinti produkto priskyrimo tam tikrai kategorijai klausimus.

Lietuvos Respublikos institucijos, atsižvelgdamos į galimą preparato poveikį, įvertino preparato priskyrimo maisto papildams ar vaistams kriterijus ir darė išvadą, jog produktas priskirtinas vaistams – iš bylos medžiagos matyti, jog produkto „Gastrovitas“ priskyrimo konkrečiai kategorijai klausimas yra išspręstas Tarnybos bei Komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu. Minėtas sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais yra paliktas nepakeistas, taigi, nustatytos aplinkybės yra įgijusios res judicata ir prejudicinę galią. Lietuvos apeliacinis teismas, kaip bendrosios kompetencijos teismas, neturi jurisdikcijos šioje byloje revizuoti ar keisti minėtus sprendimus ir, spręsdamas klausimą dėl žalos, yra saistomas juose nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių. Šio teismo proceso tikslas nėra persvarstyti ar nuginčyti įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais padarytas išvadas, todėl Lietuvos Respublikos administracinių teismų padarytomis išvadomis turi būti remiamasi ir šiame teismo procese.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo matyti, jog teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, rėmėsi higienos norma HN 17:2003 „Maisto papildai“ bei Farmacijos įstatymu. Abu minėti teisės aktai buvo parengti perkeliant į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisės aktus – atitinkamai Direktyvą 2002/46/EB bei Direktyvą 2001/83/EB. Kaip visiems žinoma, ES direktyvos, pagal bendrąją taisyklę, nėra tiesioginio veikimo teisės aktai – jas reikalinga perkelti į valstybių narių nacionalinę teisę. Todėl akivaizdu, jog teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, parengtus ES teisės aktų pagrindu, de facto taikė ES teisę. Kadangi ESTT praktikoje klausimai dėl preparato priskyrimo vaistų ar maisto papildų kategorijai yra jau išaiškinti, nėra pagrindo išvadai, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėtoje byloje realiai būtų buvęs reikalingas prejudicinis sprendimas šiais klausimais (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo byloje Nr. 283/81 10 paragrafas). Vien aplinkybė, jog teismas, 2012 m. balandžio 10 d. sprendime eksplicitiškai nenurodė, jog toks kreipimasis nereikalingas,  nereiškia, jog šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Todėl UAB „Mitela“ argumentai, kuriais įrodinėjama, jog Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, nesiremdamas ES teise ir nesikreipdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, pažeidė Bendrijos teisę ir padarė žalą apeliantui, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu produktas „Gastrovitas“ Lietuvos Respublikoje nebūtų buvęs platinamas kaip vaistas, ši aplinkybė, atsižvelgiant į minėto preparato sudėtį ir poveikį, priešingai, nei įrodinėja apeliantas, nereikštų, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos apskritai negalėtų jo atžvilgiu taikyti laisvo prekių judėjimo principo apribojimų. 2002 m. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė antrinės teisės aktą, kuriuo siekta Bendrijos taisyklių, susijusių su maisto papildais, derinimo - 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/46/EB (toliau tekste – Direktyva 2002/46/EB). Direktyvos 2002/46/EB 1 straipsnyje įtvirtinta, jog ši direktyva taikoma maisto papildams, kuriais prekiaujama rinkoje ir kurie pateikiami kaip tokie. Pažymėtina, jog Direktyvos 2002/46/EB preambulės 7 punktas numato, kad pirmajame etape ši direktyva turėtų nustatyti konkrečias taisykles dėl vitaminų ir mineralinių medžiagų, vartojamų kaip maisto papildų ingredientai. Maisto papildai, kuriuose yra vitaminų arba mineralinių medžiagų ir kitų ingredientų, taip pat turėtų atitikti šioje direktyvoje nustatytas konkrečias taisykles dėl vitaminų ir mineralinių medžiagų. Aptariamos direktyvos 3 straipsnis numato, jog valstybės narės užtikrina, kad Bendrijoje maisto papildais galėtų būti prekiaujama tik tada, kai jie atitinka Direktyvoje 2002/46/EB nustatytas taisykles. Direktyvos 2002/46/EB preambulės 8 punkte įtvirtinta, kad konkrečios taisyklės, taikomos maistinėms medžiagoms, išskyrus vitaminus ir mineralines medžiagas, arba kitoms medžiagoms, turinčioms maistinį arba fiziologinį poveikį, naudojamoms kaip maisto papildų ingredientai, vėlesniame etape turėtų būti nustatytos, kai apie jas bus galima gauti tikslių ir tinkamų mokslo duomenų. Kol bus priimtos šios konkrečios Bendrijos taisyklės ir nepažeidžiant Sutarties nuostatų, gali būti taikomos nacionalinės taisyklės dėl maistinėms medžiagoms ar kitoms maistinį arba fiziologinį poveikį turinčioms medžiagoms, naudojamoms kaip maisto papildų ingredientai, kurioms nebuvo priimtos konkrečios Bendrijos taisyklės. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje.

Bendrijos teisėje šiuo metu dar nėra konkrečių nuostatų dėl kitų medžiagų nei vitaminai ir mineralinės medžiagos naudojimo maisto papilduose. Todėl darytina išvada, jog Europos Sąjungos teisės aktai suteikia galimybę valstybių narių institucijoms, tol, kol kitų medžiagų nei vitaminai ir mineralinės medžiagos naudojimo maisto papildams galimybės Bendrijos lygmeniu nebus suderintos, atsižvelgiant į konkrečioje byloje aktualias kitų ES teisės aktų (pvz., Reglamento Nr. 178/2002 (dėl bendrųjų reikalavimų maisto saugai), Reglamento Nr. 258/97 (dėl naujų maisto produktų)) nuostatas, taikyti nacionalinėje atitinkamos valstybės teisėje įtvirtintus reikalavimus, susijusius su galimybe naudoti Bendrijos lygmeniu nesuderintas medžiagas maisto papildams, jeigu šie reikalavimai atitinka SESV 36 straipsnį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijai atmetus UAB „Mitela“ argumentus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmais (neveikimu) apeliantui buvo padaryta žala. Todėl nėra pagrindo spręsti dėl kitų apelianto procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų bei reikalavimų.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3345-302/2013 palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                  Alė Bukavinienė

                                                                                                                Danutė Gasiūnienė

Nijolė Piškinaitė