Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [I-189-84-2008].doc
Bylos nr.: I-36-84/2011
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių m. savivaldybės administracija 188771865 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Civilinė byla Nr2 -

Administracinė byla Nr. I-189-84/2008

Procesinio sprendimo kategorija: 56.4.; 60.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gegužės 7 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės Marytės Švažienės,

kolegijos teisėjų Donato Daunio ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui J. Z.,

nedalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Fainai Kukliansky,

nedalyvaujant atsakovo – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos – atstovui,

rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo J. Z. prašymą dėl 2007-11-20 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-1471 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Z.“ panaikinimo,

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjo J. Z. atstovė advokatė Faina Kukliansky 2007-12-29 Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl 2007-11-20 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-1471 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Z.“ panaikinimo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai P. Z. priklausiusį pastatą Vilniaus g. 166, Šiauliuose.

Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 65-1558) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 23 str., 29 str. tiek, kiek tai liečia asmens prigimtinę teisę į nuosavybę, nepriklausomai nuo jo tautybės ir pilietybės.

Pareiškėjas nurodė, kad priimtas įsakymas atitinka įstatymų reikalavimus, tačiau tie įstatymai neatitinka aukščiau galiojančių teisės aktų, o būtent Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Pareiškėjui nebuvo atkurta nuosavybė, nes jis nepateikė Lietuvos Respublikos piliečio paso. Jis to negalėjo padaryti, nes jis buvo laikomas repatrijavusiu, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pasisakė, kad repatriacijos sąvoka neatitinka Konstitucijos ir valstybingumo principų. Pareiškėjas negalėjo padaryti to, ko reikalauja įstatymai. Jis negalėjo grįžti iš tremties, jis ne savo noru tapo TSRS piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. suteikia teisę asmeniui prašyti pratęsti terminą. Galbūt pareiškėjas ir galėtų atsisakyti Izraelio pilietybės ir gauti Lietuvos pilietybę, kreiptis į teismą dėl termino atstatymo, tačiau pagal tuo metu galiojančius įstatymus pareiškėjas iki 2001-12-31 neturėjo galimybės būti Lietuvos piliečiu dėl galiojančio Pilietybės įstatymo, vadinasi, jis prarado teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Todėl mano, kad yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su išaiškinimu, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms.

              Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija neprieštaravo dėl pareikšto prašymo.

Teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. ir 10 str. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 23 str., 29 str. tiek, kiek tai liečia asmens prigimtinę teisę į nuosavybę, nepriklausomai nuo jo tautybės ir pilietybės.

Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Šiuose teiginiuose įstatymų leidėjas apibrėžė vienais pagrindinių reikalavimų subjektui, siekiančiam susigrąžinti išlikusį turtą natūra, – turėti Lietuvos pilietybę.

Nuosavybės teisių atkūrimas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991-06-18 Įstatymas Nr. 1-1454), kuris įsigaliojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Šio įstatymo 1 str., nustačiusio įstatymo paskirtį, 1 d. buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Šio Įstatymo 2 str. buvo nustatyti subjektai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į turtą. Kartu šiems subjektams buvo nustatytas reikalavimas – turėti Lietuvos pilietybę. Savininkui ir kitiems pretendentams, neturintiems Lietuvos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti atkurtos. Be to, buvo nustatyti dar papildomi reikalavimai: turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas pagal Seimo 1997 m. sausio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 1 str., kuriame buvo nustatyta, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas sustabdomas laikinai, „iki bus priimtas naujas įstatymas“.

1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d. Pažymėtina, kad nors šio Įstatymo pavadinimas ir skiriasi nuo anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą reguliavusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, jis reglamentuoja to paties pobūdžio, t. y. nuosavybės teisių restitucijos, santykius. Šio Įstatymo preambulėje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta <...> Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“; kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialusis (at hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, o baigus restituciją, jis neteks prasmės.

Šio Įstatymo 2 str. nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio Įstatymo 3 str. nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nebebuvo nuostatų, kurios buvo ankstesniame nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme – turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vykdant nuosavybės teisių restituciją, minėtų įstatymų normos daugelį kartų buvo keičiamos ir papildomos. Keičiant teisinį reglamentavimą, viena vertus, buvo plečiamas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas ir turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, sąrašas buvo siaurinamas nustatant vis kitokias nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas. Tačiau šiuose įstatymuose nustatytas reikalavimas subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises, – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo keičiamas. Taigi, šio pirmiau nurodytuose įstatymuose nustatyto reikalavimo turi būti laikomasi kiekvienu atveju, kai siekiama atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą turtą.

2008 m. vasario 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3k-7-24/2008 pasisakė, kad „asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31d. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs“. Panašią nuomonę buvo išsakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose A7-821-2006, A6-938/2008, A7-781/2006, A11-751/2006, A14-1260/2006, A8-313/2007. Taigi, pilietybės aspektu yra svarbus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo galiojimo laikotarpis iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išliksi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų galiojimo laiku, t.y. nuo 1991-07-31 iki 1997 01 22 (Laikinai sustabdytas nuo 1997-01-22 iki 1997-07-09) ir nuo 1997-07-09 iki 2003 12 31 galiojo skirtingos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo redakcijos.

1991 m. gruodžio 5 d. priimtame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str. buvo nustatyta, jog Lietuvos piliečiai yra: 1) asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, 2) Jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybę. Ši įstatymo nuostata rodo, kad įstatyme yra įtvirtintas Lietuvos respublikos pilietybės instituto tęstinumas.

1940 - 1990 m. Lietuvos Respublikos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, bet okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausia yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas. Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai buvo laikomi Lietuvos piliečiais tik tuo atveju, jeigu jie atitikimo įstatymo nustatytą sąlygą – nebuvo įgiję kitos valstybės pilietybės. Tokiu būdu asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę ir vėliau įgiję kitos valstybės pilietybę, pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Ši nuostata buvo pakeista 1995 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo” (Žin., 1995, Nr. 86-1940). Iš Pilietybės įstatymo buvo pašalinta anksčiau buvusi sąlyga „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“. Pagal įstatymo 1 str. 1 p. Lietuvos piliečiais buvo laikomi „asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“. Repatrijavimu buvo laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas joje. Pagal minėto Pilietybės įstatymo 1 str. 1 p. pakeitimą Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurie turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat jų vaikai, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje jie gyvena ir ar jie turi kitos valstybės pilietybę. Šios sąlygos buvo nustatytos tik tiems asmenims, kurie nerepatrijavo iš Lietuvos. Asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikaičiams reikalavimas nebūti įgijusiems kitos valstybės pilietybės buvo panaikintas 1997 m. liepos 2 d. pakeitus Pilietybės įstatymą.

Taigi, nuo 1995 m spalio 20 d. ir per visą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo galiojimo laiką veikė pilietybės įstatymas, kuriame buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, jeigu šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas byloje Nr. 45/03-36/04 nutarimu „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 2006 m. lapkričio 13 d. pripažino, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija (Žin., 1991, Nr. 36-977)), kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. 2 d. bei, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pasisakė, jog reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo. Šis konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas  būtų objektyviai pateisinamas.

Nuo 1995 m. spalio 20 d. ir per visą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo galiojimo laiką Lietuvos piliečiai, repatrijavę į savo etninę tėvynę, negalėjo realizuoti savo konkrečios subjektinės teisės, nes neatitiko įstatymo nustatytų sąlygų, nors ir prieštaraujančių Konstitucijai, kurios pripažintos neteisėtomis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą galiojimo terminas baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) numatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Nuo 1999 m. birželio 2 d. ši 10 str. dalis pripažinta netekusia galios (1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. VIII-I 181). Tačiau, nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 8, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-489, nuostata, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, vėl buvo tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. Iki 2004 m. spalio 26 d. įstatyme nenumatyta galimybės atnaujinti praleistus prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus (tokia galimybė nebuvo numatyta ir įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.).

Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo 2004 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. pakeitimo įstatymas Nr. IX-2490. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Tačiau asmenims, neteisėtai laikomiems repatrijavusiais pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, yra užkirstas kelias pasinaudoti ir atnaujinamaisiais terminais, nes įstatymo galiojimo metu jie neturėjo pilietybę patvirtinančio dokumento. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 2 str. nustatydamas subjektus, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, įstatymų leidėjas pasirinko diskriminuojančius teisinius kriterijus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, nes tuo metu veikusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos pripažintos diskriminacinėmis. Žmogus, buvęs Lietuvos pilietis ir nusavinto turto savininkas, jo vaikai ir vaikaičiai vien dėl savo etninės tautybės atitikimo etninei gyvenamajai vietai nepagrįstai neturėjo teisės į savo nuosavybę per visą nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo galiojimo laikotarpį, skirtingai negu kiti buvę turto savininkai, galėję tapti Lietuvos piliečiais. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas be jokio pagrindo susiaurino „Žmogaus“ sampratą iki „piliečio“ sampratos. Konstitucija skyriuje „Žmogus ir valstybė“ akcentuoja ne piliečio, o žmogaus teises. 18 str. konstatuoja, kad „Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės“. 23 str. „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymas. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ 29 str. rašoma „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

Dauguma buvusių Lietuvos piliečių 1940 m. rugpjūčio 25 d. kaip ir visi kiti tuo metu Lietuvoje gyvenę asmenys neteko Lietuvos pilietybės, nes Liaudies Seimo 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimtoje Lietuvos TSR Konstitucijoje (Pagrindiniame įstatyme) (VŽ, 1940, Nr. 730/5997) buvo nustatyta Lietuvos TSR pilietybė. Šios Konstitucijos 18 straipsnyje buvo nurodoma, kad „kiekvienas Lietuvos TSR pilietis yra TSRS pilietis“. Nei Lietuvos TSR Konstitucija, nei kiti teisės aktai nenumatė galimybės pasirinkti – tapti Lietuvos TSR piliečiu ar netapti.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista Protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7, 14 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str. 2 d. Jungtinių Tautų 1993 m. Vienos deklaracijoje ir Veiksmų programoje įtvirtinta, kad „Žmogaus teisės yra universalios, nedalomos, tarpusavy priklausomos ir susijusios. Tarptautinė bendrija visame pasaulyje privalo jas traktuoti teisingai ir vienodai, tokiomis pačiomis sąlygomis ir su tokiu pat pabrėžimu“. Remiantis šia doktrina pripažįstama, kad vienai žmogaus teisei įgyvendinti būtina kita žmogaus teisė, taigi žmogaus teisės yra nedalomos. Be to, pati nedalomumo sąvoka paneigia žmogaus teisių hierarchiją, nes ji reiškia, kad visos žmogaus teisės yra lygios, vienodo statuso. Tačiau vis dažniau pripažįstama, kad tam tikroms žmogaus teisėms yra arba gali būti suteikiama didesnė apsauga nei kitoms teisėms. Vis dėlto tvirtinti, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos teisių hierarchijos apskritai nėra, taip pat negalima. Anksčiau pateiktos nesąlyginių, sąlyginių bei absoliučių Konvencijos teisių klasifikacijos, suponuoja tokios hierarchijos egzistavimą. Atskiros grupės – absoliučių teisių, nuo kurių Konvencijos 15 str. 2 d. neleidžia nukrypti karo ar nepaprastosios padėties metu, išskyrimas vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, kad tokios teisės yra laikomos svarbesnėmis, todėl jų apsaugos lygis yra aukštesnis nei kitų nesąlyginių arba sąlyginių teisių. Be to, ypač didelės reikšmės svarstomo žmogaus teisių hierarchijos klausimą tarptautinėje viešojoje teisėje turi jus cogens normos, kuri remiantis Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės reiškia normą, nuo kurios nukrypti draudžiama ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne kita tokio paties pobūdžio norma, t. y. jus cogens norma, įvedimu. Taigi pripažįstama, kad tam tikra grupė normų užima aukštesnę vietą kitų tarptautinės teisės normų sistemoje. Nors nėra išsamaus sąrašo, kokios normos yra laikomos jus cogens normomis, doktrinoje sutinkama, kad žmogaus teisių srityje rasinės nediskriminacijos principas, normos, draudžiančios vergiją ir piratavimą, nusikaltimai žmoniškumui, kankinimas ir kitas žiaurus ar žmogaus orumą žeminantis elgesys arba baudimas yra laikomi jus cogens normomis (Lijana Štarienė „Teisės į teisingą teismą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str., pobūdis, vieta ir apsaugos lygis kitų konvencijos teisių požiūriu“).

Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime spręsdamas nekilnojamojo turto restitucijos problemas tiesiogiai remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 str. 1 d., kuri įtvirtina, jog „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomeninės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais“. Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 17 str. 2 d. sakoma: „iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė“. Konstitucinis Teismas 1995 m. birželio 20 d. nutarime rašo, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1994 05 27, byla Nr. 12/93; 1994 06 15, byla Nr. 11/1993-9/1994; 1994 07 15, byla Nr. 1/94; 1994 10 19, byla Nr. 10/94; 1995 06 01, byla Nr. 4/95) nuostatų atitikimo Konstitucijai buvo konstatuota, jog pagal šį įstatymą Lietuvoje vykdoma ribota restitucija. Šiuose nutarimuose taip pat tiriamos tokios restitucijos priežastys, jos sąlygos ir tvarka." Tačiau sutinkamai su tarptautinės teisės normomis, bei protingumo, teisingumo principu, teisėtų lūkesčių principų, restitucija negali būti ribojama diskriminacinio pobūdžio teisės normomis, kurias pats Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis valstybingumo principams.

Nustatydamas subjektus, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, įstatymų leidėjas pasirinko teisinius kriterijus – būti piliečiu – tačiau dalis žmonių negalėjo atitikti šio kriterijaus.

              Administracinė byla stabdytina, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 str. 1 d. 4 p.).

              Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str 2 d., 98 str. 1 d. 4 p., 99 str. 3 p.

 

              n u t a r ė:

 

  1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. ir 10 str. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 23 str., 29 str. tiek, kiek tai liečia asmens prigimtinę teisę į nuosavybę, nepriklausomai nuo jo tautybės ir pilietybės.
  2. Sustabdyti administracinę bylą Nr. I-189-84/2008, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                                  Marytė Švažienė

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                                Donatas Daunys

 

Virginijus Stankevičius