Civilinė byla Nr. e2A-2480-601/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11596-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 3.1.7.4; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

            viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1258-435/2025, pagal ieškovo G. P. patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir 22-oji metalinių garažų statybos ir ekploatavimo bendrija.

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas G. P. 2024 m. spalio 14 d. patikslintu ieškiniu prašo pratęsti 6 mėnesiams terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2022 m. liepos 27 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2.       Nurodo, kad jis pirminiu ieškiniu kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu panaikinti atsakovės priimtus administracinius aktus – 2022 m. liepos 26 d. Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodoma, kad: „Nesuformuotoje valstybinėje žemėje, metalinių garažų masyvo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pastatytas II grupės nesudėtingas pastatas (situacijos schemoje pažymėtas Nr. 4) (garažas), neturint nei projekto, nei SLD“; 2022 m. liepos 27 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodoma: „Nevykdyti jokių statybos darbų garažų paskirties pastate esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), dėl kurių surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus pašalinti savavališki statybos padariniai.“; 2022 m. liepos 27 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodoma: „Nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, nugriauti savavališkai pastatytą garažą (plotis apie 11 m, ilgis 7,10 m, ir aukštis 5,70 m, esantį valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini).“.

3.       2024 m. kovo 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-335-775/2024 atsakovės priimti administraciniai aktai – Savavališkos statybos aktas, Privalomieji nurodymai nebuvo panaikinti, tačiau Statybos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos numato, kad savavališkos statybos padariniai gali būti pašalinti ne tik statinius nugriaunant, bet ir juos įteisinant. Būtent tokių tikslų siekė ieškovas, pareikšdamas teismui prašymus pratęsti terminus pašalinti pažeidimus nurodytus privalomajame nurodyme.

4.       Prašymą pratęsti terminą grindžia tuo, jog ieškovas tikėjosi, jog teismas panaikins atsakovės priimtą sprendimą dėl statybos pripažinimo savavališka, bei ieškovas turės galimybes įteisinti statinį, tačiau teismui atmetus ieškovo reikalavimą, jis turi teisę ikiteismine tvarka įvykdyti privalomąjį nurodymą, nedidinant jam finansinės naštos, kitų administracinių kaštų, nes ir privalomajame nurodyme yra apibrėžtos ieškovui pareigos, nurodyti veiksmai, kuriuos jis turi pareigą atlikti.

5.       Atsakovė atsiliepimu prašo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Inspekcija 2022 m. liepos 27 d. surašė privalomąjį nurodymą, nustatydama jo įvykdymo terminą iki 2023 m. sausio 26 d., o ieškovas patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo 2024 m. spalio 11 d., t. y. jau suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

6.       Atsakovė pažymi, kad pratęsti galima tik dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas (toliau - Priežiūros įstatymas) nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus privalomajame nurodyme nustatytam jo įvykdymo terminui, prašymo pateikimas teismui nebetenka prasmės. Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis tiek į Inspekciją, tiek į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Būtent tokia teismų praktika yra suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse.

7.       Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais (esant nepasibaigusiam privalomojo nurodymo įvykdymo terminui) bei tvarka dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ieškovas nei į Inspekciją, nei į teismą taip pat nesikreipė. Bylos dėl privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime nesustabdė ir nepratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kuris yra aiškus, t. y. 2023 m. sausio 26 d., ir nurodytas pačiame privalomajame nurodyme.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomajam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos; pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-349-492/2020, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-2103-602/2021, 25 punktas, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2022 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-181-822/2022, 40 punktas, 43 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

10.       Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio taikymo yra nusistovėjusi ir nuosekli, joje išaiškinta, jog pagal Priežiūros įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nenustatyta, kad, apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo terminai sustabdomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2020, 42 punktas). Analogiškas išaiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022 – Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK laikinųjų apsaugos priemonių institutą. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad, be nurodytųjų šiame straipsnyje, laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose nustatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktą, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-834-492/2020, 29 punktas). Taigi, ginčą dėl privalomojo nurodymo nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas gali sustabdyti jo galiojimą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, 27, 30, 31 punktai).

11.       Taigi, esant teisme iškeltam ginčui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones privalomojo nurodymo galiojimas gali būti sustabdomas, ko pasėkoje sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas, o įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Tačiau jei tokiu atveju nėra taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir privalomojo nurodymo galiojimas nėra stabdomas, tai nėra sustabdomas ir jame nurodytas vykdymo terminas, todėl vadovaujantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota taisykle, šis terminas laikomas pasibaigusiu iškart po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo.

12.       Nagrinėjamu atveju, civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023 sprendžiant dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais (esant nepasibaigusiam privalomojo nurodymo įvykdymo terminui – iki 2023 m. sausio 26 d.) bei tvarka dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ieškovas nei į Inspekciją, nei į teismą taip pat nesikreipė – tokį reikalavimą teismui pareiškė tik 2024 m. spalio 11 d. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje. Bylos dėl privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime nesustabdė ir nepratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kuris privalomajame nurodyme yra aiškiai nurodytas, t. y. 2023 m. sausio 26 d.

13.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pateiktą prašymą dėl šio termino pratęsimo, todėl ieškovo patikslintas ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

I.       Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog prašymas pratęsti privalomojo nurodymo terminą buvo pateiktas tik 2024 m. spalio 11 d., nes šis prašymas buvo pateiktas 2023 m. rugsėjo 27 d. (teismo pastaba: byloje gautas 2023 m. rugsėjo 28 d.), tačiau jis nebuvo tinkamai išspręstas (atsisakė nagrinėti kaip neteismingą ir toje dalyje bylą nutraukė). 2024 m. kovo 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi reikalavimas dėl termino pratęsimo buvo grąžintas nagrinėti iš naujo. Tokiu būdu, ieškovas teisę kreiptis į teismą su prašymų pratęsti terminą įgyvendino savalaikiai ir pirmo proceso metu iki teismo sprendimo priėmimo stadijos. Ieškovo nuomone, teismas yra aukščiausia institucija, kuri turi objektyviai vertinti šalies prašymą, atsižvelgti į bylos duomenų visumą ir šiuo atveju mano, kad visi padariniai ir atsakomybė parkelta tik ieškovui yra nepagrįstai.

15.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliacinės instancijos teismo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

15.1.       Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Inspekcija apeliantui surašė privalomąjį nurodymą nustatydama jo įvykdymo terminą iki 2023-01-26. Iki šio termino pabaigos apeliantas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nei į Inspekciją, nei į teismą nesikreipė;

15.2.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022-10-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, yra išaiškinusi, kad „<...> Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino“. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino sustabdymo nei civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023, nei šioje byloje nebuvo pritaikytos, todėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo 2023-01-26; 

15.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti: „<...> įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (šiuo atveju – privalomajam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2021-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2020; 2021-06-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1488-815/2021; 2020-04-15 nutartis administracinėje byloje eA-349-492/2020; 2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1671-624/2020; 2024-09-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-119-502/2024);

15.4. nors ieškovas, civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023, 2023-09-28 pateikė prašymą, kuriuo prašė: „<...> esant galimybei, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, bei teismui nusprendus palikti galioti skundžiamus administracinius aktus, prašome teismo pratęsti terminą įvykdyti privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius šešių mėnesių terminui nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos“, tačiau šis prašymas buvo pateiktas į bylą jau po privalomajame nurodyme nurodyto įvykdymo termino pabaigos ir nebuvo priimtas;

15.5. tik pats ieškovas yra atsakingas už pasirinktą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovas nuo kreipimosi į teismą dienos turėjo galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šiuo institutu nepasinaudojo. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad „<...> teismas yra aukščiausia institucija, kuri turi objektyviai vertina šalies prašymą, atsižvelgia į bylos duomenų visumą ir šiuo atveju, manome, kad visi padariniai ir atsakomybės perkelta tik apeliantui nėra pagrįstai“, yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, nepaneigianti skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinės instancijos teismo prašo ginčą spręsti atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, aktualią teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Apeliacinis skundas atmetamas.

18.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių

19.       Nustatyta, kad atsakovė (Inspekcija), vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu, statytojui 2022-07-27 surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – privalomasis nurodymas), kuriuo iš statytojo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2023-01-26 „nugriauti savavališkai pastatytą garažą (plotis apie 11,00m, ilgis apie 7,10 m ir aukštis apie 5,70 m) esantį valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini). Situacijos plane pažymėta Nr. 4“. Privalomajame nurodyme statytojui taip pat yra nurodyta, kad „asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams“.

20.       Ieškovas 2022 m. rugpjūčio 26 d. ieškiniu teismo prašė „<...> patenkinti ieškovo G. P. ieškinį, panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022-07-26 savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), 2022-07-27 privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2022-07-27 privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini)“.

21.       Ieškovas, civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023, 2023 m. rugsėjo 28 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė „<...> esant galimybei, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, bei teismui nusprendus palikti galioti skundžiamus administracinius aktus, prašome teismo pratęsti terminą įvykdyti privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius šešių mėnesių terminui nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos“.

22.       Teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023 nusprendė „<...> atmesti patikslintą ieškinį. Civilinės bylos dalį dėl ieškovo G. P. reikalavimo įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriuo jis prašo atsakovę Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos įpareigoti atlikti iš naujo spręsti klausimą dėl statybos teisėtumo bei prašymo termino pratęsimo įvykdyti privalomus nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius atmesti ir bylą šioje dalyje nutraukti. <...>.“

23.       Ieškovas nesutikdamas su teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. Nr. e2A-335-775/2024 nutarė „<...> Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta civilinę bylą nutraukti, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą“.

24.       2024 m. rugpjūčio 21 d., vykusio teismo posėdžio metu, bei 2024 m. spalio 3 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovui terminą patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovas 2024 m. spalio 11 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė „<...> patenkinti ieškovo G. P. patikslintą ieškinį, pratęsti 6 mėnesiams terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2022 m. liepos 27 d. Privalomąjį nurodymą Nr.(duomenys neskelbtini).“

Dėl ginčo esmės

25.       Byloje kilo ginčas, ar gali būti pratęsiamas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, kai jo įvykdymo terminas yra pasibaigęs.

26.       Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (2023 m. sausio 26 d.), prašymas dėl šio termino pratęsimo negali būti tenkinamas.

27.       Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis teisę kreiptis į teismą su prašymų pratęsti terminą įgyvendino savalaikiai (pateikė jį 2023 m. rugsėjo 28 d.), pirmo proceso metu iki teismo sprendimo dėl privalomųjų nurodymų teisėtumo priėmimo stadijos.

28.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu.

29.       Byloje nustatyta, kad apeliantui nustatytas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti – iki 2023 m. sausio 26 d., o pirmąjį prašymą dėl šio termino pratęsimo apeliantas teismui pateikė 2023 m. rugsėjo 28 d.

30.       Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, 31 punktas).

31.       Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti: „<...> įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (šiuo atveju – privalomajam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2021; 2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1488-815/2021; 2022 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-181-822/2022; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-119-502/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiama ir dėl teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo vykdymo terminą ir baudos už nurodymo nevykdymą skyrimą, aiškinimo ir taikymo, taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-119-502/2024, 24 punktas).

32.       Taigi, nustačius, kad civilinėje byloje Nr. e2-266-454/2023, sprendžiant dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos (nebuvo sustabdytas privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimas), o prašymą, dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, apeliantas teismui pateikė tik 2023 m. rugsėjo 28 d., t. y. pasibaigus terminui privalomajam nurodymui įvykdyti (2023 m. sausio 26 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad  pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto ieškinį atmetė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bylos dėl privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime nesustabdė ir nepratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo termino.

       Dėl procesinės bylos baigties

33.       Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).

34.       Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

       Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                          Evaldas Burzdikas

                      Albina Rimdeikaitė

                      Egidijus Tamašauskas