Civilinė byla Nr. 2A-178/2005

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

          NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. gegužės 6 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,

dalyvaujant ieškovo atstovei S. G. ,

atsakovei L. C. ,

atsakovės atstovei adv. Zojai Kastėnienei,

trečiojo asmens atstovei adv. Sigridai Ramoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios A. C. individualios įmonės (įmonės kodas 6804628) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-123-44/2005 pagal ieškovo bankrutavusios A. C. individualios įmonės ieškinį atsakovams L. C. , A. C. , tretiesiems asmenims akcinei bendrovei bankui ,,NORD/LB Lietuva”, Pakruojo rajono notarės N. Daubarienės biurui, Pakruojo rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skyriui, uždarajai akcinei bendrovei ,,Tikslas”, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas bankrutavusi A. C. IĮ 2004 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą su Paulino ieškiniu atsakovams L. C. ir A. C. (b. l. 1 – 2, 70 – 72), prašydamas pripažinti negaliojančia 2000 m. gegužės 4 d. tarp atsakovų sudarytą nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, dviejų garažų, ūkinio pastato, malkinės, žemės sklypo) pirkimo – pardavimo sutartį bei taikyti restituciją šio turto atžvilgiu. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2004 m. balandžio 29 d. nutartimi patenkino ieškovo AB ,,Tikslas” ieškinį ir A. C. IĮ iškėlė bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2004 m. gegužės 10 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra nemokus. Administratoriumi buvo paskirta UAB ,,Valdsita”.

Šios įmonės bankroto administratorius nustatė, jog įmonės savininkas A. C. ginčo sutartimi perleido buvusiai sutuoktinei L. C. minėtąjį nekilnojamąjį turtą už 20 tūkst. Lt, tuo tarpu pagal nepriklausomų turto vertintojų ataskaitą Nr. N-04-168 ginčo turto retrospektyvinė vertė vertinimo dieną (2000-05-04) buvo ne 20 tūkst. Lt, o 95 tūkst. Lt. Taigi yra akivaizdi priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija (CK 6.67 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas taip pat teigė, kad atsakovai šio sandorio sudaryti neprivalėjo ir tuo buvo siekiama sumažinti savo mokumą bei išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Ieškovas tvirtino, kad atsakovas A. C. žinojo, jog dar iki ginčo sandorio sudarymo Pakruojo rajono apylinkės teismas išdavė kreditoriui UAB ,,Tikslas” minėtąjį teismo įsakymą dėl 32 352, 63 Lt skolos už parduotus naftos produktus išieškojimo. Taigi, atsakovas žinojo apie egzistuojančią skolą ir kreditorių reikalavimus.

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog jie nežinojo apie minėtąjį teismo įsakymą. Taip pat teigė, jog ieškovu turėtų būti UAB ,,Tikslas”, kurio kreditoriniai reikalavimai yra įtraukti į A. C. IĮ kreditorių sąrašą.

Trečiasis asmuo AB bankas ,,NORD/LB Lietuva” prašė ieškinį atmesti bei nurodė, jog šioje byloje tinkamu ieškovu yra UAB ,,Tikslas”, kuris yra be svarbių priežasčių praleidęs vienų metų senaties terminą ir neprašo jo atstatyti. Be to, jis yra sąžiningas ir teisėtas L. C. pagal 2002 m. rugsėjo 3 d. kreditavimo sutartį įkeisto turto turėtojas.

              Šiaulių apygardos teismas 2005 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš AB banko ,,NORD/LB Lietuva” paaiškinimų teismas sprendė, jog ginčo sandoriu atsakovas A. C. pardavė atsakovei L. C., su kuria santuoka buvo nutraukta, santuokinį turtą. Atsakovui A. C. teismo įsakymas išsiųstas nebuvo, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu žinojo, kad šis teismo įsakymas buvo išduotas. Teismas taip pat teigė, jog byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo sandoriu buvo perleistas A. C. IĮ turtas. Dėl šio teismas sprendė, kad ginčo sutartis nėra bendrovės sandoris ir administratorius neturi teisės kreditorių interesais ginčyti teisme šį sandorį Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkto pagrindu. Tokią teisę turi tik kreditorius UAB ,,Tikslas”.

              Iš teismo antstolio akto (b. l. 124) teismas nustatė, kad 2002 m. vasario 27 d. UAB ,,Tikslas” žinojo ir turėjo žinoti apie tai, jog išieškojimas pagal minėtąjį teismo įsakymą yra neįmanomas, nes atsakovas A. C. neturi jokio turto. Be to iš trečiojo asmens UAB  ,,Tikslas” pavedimo išieškoti įsiskolinimą pagal teismo įsakymą iš A. C. įmonės matyti, jog 2002 m. lapkričio 15 d. UAB ,,Tikslas” žinojo ir turėjo žinoti apie tai, jog sudarytas ginčo sandoris tarp atsakovų. Pagal 1964 m. redakcijos CK 571 straipsnį ir CK 6.66 straipsnį, kreditorius per vienerius metus nuo sužinojimo gali pareikšti teisme ieškinį, ginčijant skolininko sudarytus sandorius. Byloje teismas nustatė, jog trečiasis asmuo UAB ,,Tikslas” apie atsakovų sandorį sužinojo 2002 m. vasario 27 d., todėl teismas sprendė, jog UAB ,,Tikslas” be svarbių priežasčių yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atstatyti.

              Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. kovo 7 d. išaiškinimu, teismas teigė, jog ieškovas taip pat yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atstatyti. Kadangi AB bankas ,,NORD/LB Lietuva” prašo taikyti ieškinio senaties terminą, teismas taikė senatį ir ieškinį atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

              Teismas taip pat nustatė, jog iš byloje esančių asmenų paaiškinimų, kreditavimo sutarties (b. l. 45-49), hipotekos lakšto (b. l. 53-54), registro pažymėjimo (b. l. 50 – 52) galima spręsti, kad atsakovė L. C. už suteiktą kreditą bankui įkeitė minėtąjį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad bankas yra nesąžiningas įkeisto turto turėtojas, o atsakovė – nesąžininga įkeisto turto davėja (CK 6.66 str.).  

              Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 142 – 144). Nurodo tokius argumentus:

1. Sudarydamas ginčijamą sandorį A. C. žinojo, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, nes dėl šio sandorio bankrutavusios įmonės savininkas tampa nemokiu. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. C. teismo pranešimą ir UAB ,,Tikslas” pareikšimą dėl teismo įsakymo išdavimo gavo 2000 m. balandžio 5 d. (b. l. 9), o ginčo sandoris buvo sudarytas  2000 m. gegužės 5 d.
2. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti  įmonės sandorius, sudarytus ne per mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tokiu atveju laikoma, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kadangi Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius  gali ginčyti CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.
3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad nėra jokių įrodymų, jog ginčo žemės sklypas su pastatais buvo įmonės turtas, todėl ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis nėra A. C. individualios įmonės sandoris. CK 6.66 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius aiškintina vadovaujantis CK 2.50 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta individualios įmonės neribota turtine atsakomybe. Šiuo atveju įmonė ir įmonės savininkas yra bendraatsakoviai, todėl A. C. visi veiksmai, taip pat ir nesudaryti sandorių, pažeidžiančių kreditoriaus teises, yra privalomi tiek, kiek jie privalomi individualiai jo įmonei. Be to ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. Nutarimo Nr.33 15 punkte nurodė, jog kai bankroto byla keliama individualiai įmonei, visi kreditoriniai reikalavimai turi būti pareikšti Įmonių bankroto nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditorinis reikalavimas.
4. Ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą, laikoma, jog apie sandorius administratorius sužinojo nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad iš trečiojo asmens UAB ,,Tikslas” pavedimo išieškoti įsiskolinimą pagal teismo įsakymą, matyti, jog 2002 m. lapkričio 15 d. minėtasis trečiasis asmuo žinojo, kad atsakovas ginčo turtą yra perleidęs kitai atsakovei L. C. . Taigi, nors šioje byloje UAB ,,Tikslas” nėra ieškovu, tačiau ir jo atžvilgiu senaties terminas nėra suėjęs.
6. Sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nes yra akivaizdi priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija – pagal nepriklausomų turto vertintojų ataskaitą, ginčo objekto vertė buvo ne 20 tūkst. Lt, o 95 tūkst. Lt. Atsakovės L. C. nesąžiningumas grindžiamas CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija.
7. Trečiojo asmens AB bankas ,,NORD/LB Lietuva” sąžiningumas preziumuojamas, nes turto įkeitimo sandoris įvyko po ginčo sandorio sudarymo ir išeina už šio ginčo ribų.
8. Atsakovo A. C. argumentas, jog gautus 20 tūkst. Lt jis panaudojo atsiskaitymui su kitais kreditoriais, nepagrįstas jokiais įrodymais.

              Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė L. C. prašo šį apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 154 – 157). Prašymą grindžia tokiais argumentais:

1. Apelianto motyvas, kad atsakovas A. C. žinojo apie 2000 m. balandžio 26 d. išduotą teismo įsakymą ir tik dėl šios aplinkybės sudarė ginčijamą sandorį yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja surinktiems įrodymams. Šiaulių apygardos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad teismo įsakymas nebuvo išsiųstas skolininkui. Neturi pagrindo apelianto teiginys, jog skolininkas gavo teismo pranešimą ir pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir dėl to turėjo žinoti, jog teismo įsakymas išduotas, nes kreditorius galėjo savo pareiškimą atsiimti ir tai nereiškia, jog teismo įsakymas yra išduotas.
2. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog A. C. IĮ tapo nemoki dėl to, kad sudarė ginčijamą sandorį.
3. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad minėtasis nekilnojamasis turtas buvo individualios įmonės turtas ir todėl ginčo sandoris negali būti laikomas A. C. IĮ sandoriu. Apeliantė nurodė, jog po skyrybų su buvusiu vyru A. C. , ji nupirko jo dalį namo, turėtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ji teigė esanti sąžininga buvusio vyro turto dalies įgijėja, nes sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.
4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad administratorius neturi teisės ginčyti minėtojo pirkimo – pardavimo sandorio, nes nors Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečioji dalis numato administratoriaus teisę patikrinti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius už 36 mėnesius ir pareikšti dėl jų ieškinius, tačiau įstatymas nenumato bankrutuojančios įmonės administratoriui galimybės reikšti ieškinius dėl fizinio asmens sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.
5. UAB ,,Tikslas” yra praleidęs vienerių metų terminą ieškiniui CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikšti ir šio termino neprašo atstatyti. 
6. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog apeliantė yra sąžininga įkeisto AB bankui ,,NORD/LB Lietuva” turto davėja, o bankas – sąžiningas įkeisto turto turėtojas.
7. Spręsdamas klausimą dėl skundžiamo apygardos teismo sprendimo, Lietuvos apeliacinis teismas turi atsižvelgti į apeliantės nepilnamečių vaikų interesus.              

              Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB bankas ,,NORD/LB Lietuva” prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 149 – 152). Prašymą grindė tokiais argumentais:

1. Ieškovas neįrodė, jog egzistuoja visos Pauliano ieškiniui pareikšti reikalingos aplinkybės.
2. Nepagrįstas ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams apelianto teiginys, jog atsakovas A. C. žinojo apie išduotą teismo įsakymą ir tik dėl šios aplinkybės sudarė ginčijamą sandorį. Byloje nėra duomenų, kad teismo įsakymo nuorašas buvo išsiųstas A. C. individualiai įmonei ir šį teismo įsakymą atsakovas A. C. kaip įmonės savininkas gavo. Aplinkybė, jog atsakovui A. C. buvo įteiktas pranešimas, kad UAB ,,Tikslas” kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, dar nereiškia, kad atsakovui tapo žinoma, jog teismo įsakymas buvo išduotas. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog A. C. IĮ tapo nemoki dėl to, kad sudarė ginčijamą sandorį.
3. Atsakovė L. C. turi būti laikoma sąžininga turto įgijėja, nes sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta. Dėl šio, sandorio pripažinimas negaliojančiu neįtakoja sąžiningų trečiųjų asmenų teisių į turtą. Byloje yra įrodyta, jog sandoris buvo sudarytas dėl atsakovų santuokos metu įgyto turto, kuris nutraukus santuoką nebuvo padalintas. Jei nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas bendrosios nuosavybės teise turimo turto padalinimo klausimas, turtas, šalims priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nesitransformuoja į asmeninę kiekvieno iš šalių nuosavybę ir toliau išlaiko bendrosios jungtinės nuosavybės teisės statusą. Todėl visai logiška, jog atsižvelgdami į tai, jog didžioji dalis lėšų namo statybai buvo L. C. dovanotos lėšos, atsakovai pagrįstai susitarė dėl 20 tūkst. Lt sandorio kainos.
4. UAB ,,Tikslas” yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui CK 6.66 pagrindu pareikšti, nes iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog ši bendrovė dar 2002 m. vasario 27 d. sužinojo, kad išieškojimas pagal 2000 m. balandžio 26 d. teismo įsakymą yra negalimas, nes nėra jokio turto.
5. Apeliantas nepagrįstai savo argumentus, susijusius su ieškinio senaties taikymu, grindžia precedentu, priimtu kitoje byloje, nes nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos, kurioje buvo priimta  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 8 d. nutartis, aplinkybės nesutampa. Įmonių bankroto įstatymas nenumato bankrutuojančios įmonės administratoriui galimybės reikšti ieškinius teisme dėl fizinio asmens sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog administratorius turi teisę ginčyti įmonės savininko, kaip fizinio asmens sudarytus sandorius.
6. Jei daiktas, įgytas pagal sandorį, vėliau yra įkeičiamas trečiojo asmens naudai, o įkaito turėtojas yra sąžiningas, tai įkeitimo sandoris lieka galioti ir sandorį pripažinus negaliojančiu bei pritaikius restituciją. Tai, jog AB bankas ,,NORD/LB Lietuva” yra sąžiningas įkaito turėtojas, apeliantas pripažįsta ir dėl to ginčo nėra.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad  pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai  ištyrė bylos aplinkybes, svarbias šio ginčo teisingam išnagrinėjimui, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos svarstomais klausimais ir dėl šių klaidų priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Visų pirma, kaip žinoma, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.50 str. 4 d., Individualių įmonių registro įstatymo 2 str. 1 d.) ir už tokio juridinio asmens prievoles, kai  tam neužtenka paties juridinio asmens turto, turi atsakyti šio juridinio asmens dalyvis. Ši aplinkybė nulemia ir tokios įmonės bankroto procedūrų vykdymo teisinio reglamentavimo ypatumus. Taip, bankroto byloje nustatant visą tokios įmonės turtą, taip pat turi būti nustatytas ir šio asmens dalyvio turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą pagal įmonės kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 p., CPK 668 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad individuali įmonė yra įregistruota 1996 m. (b. l. 166), tai yra galiojant 1990 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymui, santuoka tarp atsakovų A. ir L. C. buvo nutraukta Pakruojo apylinkės teismo 1995 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 32), o ši ištuoka buvo įregistruota 1998 m. liepos 23 d. (b. l. 40). Tuo tarpu, yra preziumuojama, kad turtas, kuris įstatymo nustatyta tvarka yra įgytas gyvenant santuokoje, sudaro bendrąją jungtinę santuokinių nuosavybę, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Taigi, nors minima įmonė yra įregistruota tik A. C. vardu, tačiau esant minimai bylos medžiagai ir nepaneigus nurodytos prezumpcijos, ji pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įmonės turtui, tame tarpe ir įmonės prievolėms taikytina jungtinės nuosavybės teisinio statuso prezumpcija. Taip nurodė ir Lietuvos Aukčiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartyje Nr.3K-3-869/2003 A. N. v V. N.; bylų kategorija 69.7. Kaip žinoma, bendrosios nuosavybės teisė į turtą ir bendraturčių (šiuo atveju – atsakovų) teisės bei pareigos vienas kitam dėl bendrąja nuosavybe buvusio turto, tame tarpe prievolių, pasibaigia turto padalinimu. Šioje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl laikytina, jog kreditorių reikalavimai  pagal įmonės prievoles gali būti nukreipiami į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Pauliano ieškinio institutas 1964 m. CK 571 straipsnyje buvo įtvirtintas siekiant ginti  kreditorių teises nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Beje, tiek iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 5), tiek iš Šiaulių m. apylinkės teismo hipotekos skyriuje 2002 m. rugsėjo 4 d. įregistruoto minimo gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais bei žemės sklypo hipotekos lakšto (b. l. 54) matyti, kad ginčo turto, kuris įkeičiant buvo įvertintas 32 tūkst. Lt, teisinis statusas yra asmeninė atsakovės L. C. nuosavybė. Būtent dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimo, kai ginčijamu sandoriu minimas turtas perėjo atsakovės L. C. asmeninėn nuosavybėn, ir yra pareikštas Pauliano ieškinys.

Dėl paminėtų nuostatų, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog įmonės administratorius remdamasis įmonės kreditorių interesais (CK 571 str.), neturi teisės ginčyti sandorį, sudarytą tarp C., kuriuo buvo perleistas šiai įmonei nepriklausęs turtas. Vien ta aplinkybė, kad šia sutartimi perleistas ne įmonės, o jos dalyvių turtas, pati savaime neduoda pagrindo atmesti įmonės administratoriaus ieškinį (CPK 185 str.).

Tokio pagrindo nesuteikia ir ta aplinkybė, kad įmonės kreditorius UAB ,,Tikslas“, pagal kurio ieškinį buvo iškelta bankroto byla, nereiškė ieškinio 1964 m. CK 571 straipsnio pagrindu. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) nuostatomis teismo  paskirtas administratorius yra įgaliotas veikti visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių vardu (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Administratorius, manydamas, kad sudarius ginčijamą sandorį, buvo pažeistos kreditorių teisės, t.y. dėl to negali būti patenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, turi teisę pareikšti tokį ieškinį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat ne pagrindo laikė, kad šis ieškinys yra pareikštas, praleidus ieškininės senaties terminą ir ieškinį atmetė, pritaikęs CK 1.126 straipsnio 2 dalį bei CK 1.131 straipsnio pirmąją dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai išaiškino bei taikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas.

Kaip žinoma, pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sutinkamai su ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, laikytina, jog administratorius apie sandorius, kurie galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, sužinojo nuo bankroto bylos iškėlimo. Taip nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.9 punkte. Taigi specialioji norma imperatyviai, be jokių išlygų apibrėžia aplinkybę, su kuria yra siejama ieškinio senaties termino pradžia, kai minimo pobūdžio ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius (CK 1.127 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto byla A. C. IĮ iškelta teismo 2004 m. balandžio 29 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2004 m. gegužės 10 d., šis ieškinys pateiktas 2004 m. liepos 1 d., tai yra nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (CPK 330 str.). Kaip minėta, ieškinį šioje byloje pareiškė įmonės administratorius, o ne vienas iš įmonės kreditorių UAB ,,Tikslas“, todėl teismo argumentai dėl šio kreditoriaus teisės ginčyti sandorį, yra nesusiję su nagrinėjamu ginču. Apeliantas teisingai nurodo, kad už nagrinėjamo ginčo ribų taip pat išeina teismo argumentai dėl trečiojo asmens AB banko ,,NORD/LB Lietuva“, kaip įkaito turėtojo, sąžiningumo, nes ieškovas banko hipotekos teisės neginčija ir jokių reikalavimų šiam bankui nereiškia (CPK 185 str.).  

              Esant paminėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas (CPK 329 str. 1 d. 330 str.). Kartu teisėjų kolegija laiko, jog apeliacine tvarka išnagrinėti šią bylą ir priimti naują sprendimą negali ir štai dėl kokių argumentų.

              Kaip žinoma, Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 42 straipsnis nustatė, jog CK 571 straipsnio pagrindu ginčijant sandorius, sudarytus iki 2001 m. liepos 1 d., taikomos naujojo CK 6.66 straipsnio bei 6.67 straipsnio nuostatos. Ginčijamas sandoris yra atlygintinis. Taigi pagal CK 66 straipsnio 2 dalį pripažinti šį sandorį negaliojančiu galima tik tuomet, jeigu byloje nustatytas pirkėjos, tai yra atsakovės L. C. nesąžiningumas, arba tuo atveju, jeigu pirkėja nepaneigs aplinkybių, kurioms esant jos nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str.), nes šiuo atveju įrodinėjimo  našta tenka jau atsakovei (pirkėjai).

Iš ieškinio matyti, kad ieškovas, teigdamas, kad atsakovė, sudarydama šį sandorį buvo nesąžininga, rėmėsi CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, o patikslintame ieškinyje CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu ir teigė, jog sandoris sudarytas esant akivaizdžiai sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai. Taip teigiama ir apeliaciniame skunde. Tačiau teismas skundžiamame sprendime šių teiginių iš viso netyrė ir dėl jų nepasisakė nors iš bylos medžiagos matyti, kad L. C. , atsikirsdama į šiuos ieškovo teiginius pateikė įrodymus, kurie, jos manymu, paneigia ieškovo argumentus dėl jos nesąžiningumo ir sandorio šalių įsipareigojimų neproporcingumo: pateikė paskolos sutartis, duomenis apie išlaidas namo statybai bei ginčo turto rinkos vertę, apie atsakovo - buvusio sutuoktinio A. C. turtinius įsipareigojimus jai bei dviems nepilnamečiams vaikams ir kt.). Atsakovė teigė, kad santuokai jau esant nutrauktai, tokiu būdu buvę sutuoktiniai dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo išsprendė santuokinio turto pasidalinimo, išlaidų vaikų išlaikymui ir kitus klausimus, teigė, jog apie įmonės skolas nieko nežinojusi. Tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktų įrodymų bei nurodytų aplinkybių patikrinimas yra susijęs su liudytojų apklausimu, visų dalyvaujančių byloje asmenų išklausymu ir kita. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad dalyvaujantys asmenys gyvena Šiauliuose bei Pakruojyje. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad laikantis CPK 7 straipsnyje nustatyto proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo, tikslinga šią bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK. 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti, o bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Virginija Čekanauskaitė

Teisėjai:                                                                                                                               Marytė Mitkuvienė                                                                                                                             

Vigintas Višinskis