Civilinė byla Nr. 3K-3-552/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
114.11; 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą
suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, Klaipėdos
apskrities viršininko administracijai ir Palangos miesto savivaldybei dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą, kad Valstybiniam odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ (teisių
perėmėjas – AB „Elnias“) 1967 m. buvo išduotas leidimas (duomenys neskelbtini), statyti 26 poilsio namelius virtuvę ir klubą, kurie buvo pastatyti
ir priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti aktus 1968 m. (nameliai ir virtuvė) bei 1985 m. (klubas). Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. sausio 15 d. viešųjų varžytynių aktu iš BAB „Elnias“ nupirko pastatus
Šventosios poilsiavietėje: vasarnamį klubą, virtuvę bei 26 poilsio namelius. Norėdamas įregistruoti savo nuosavybės teises į
šiuos nekilnojamuosius daiktus, pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų
centrą, tačiau jo prašymas buvo atmestas dėl formalių priežasčių, t. y. buvo
reikalaujama pateikti statybos leidimą ir pastatų perdavimo naudotis aktą. Pareiškėjo
teigimu, jis negali pateikti reikalaujamų dokumentų, nes šie neišliko.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą,
kad Valstybiniam odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ (teisių perėmėjas AB
„Elnias“) 1967 m. buvo išduotas leidimas statyti 26 poilsio namelius, virtuvę
ir klubą; nameliai ir virtuvė priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti
aktą 1968 m., o klubas - 1985 m. Teismas nurodė, kad tiesioginių rašytinių dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą,
nėra, tačiau sprendė, kad rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtino
pareiškėjo paaiškinimus, jog prašomi nustatyti faktai buvo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. birželio 2 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukė. Teisėjų
kolegija sprendė, kad nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų, reikalingų
juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, todėl pareiškėjo nurodytas
faktas teismo negali būti nustatytas (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Grįsdama šią
išvadą, kolegija nurodė, kad ginčo statiniai nesuformuoti kaip nekilnojamojo
turto objektai, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o ginčo statinių
kadastro duomenų užfiksavimas 1978 m. ir 1991 m. nepatvirtina duomenų, jog šie statiniai buvo pastatyti turint statybos leidimą bei
priduoti tarpžinybinei valstybinei komisijai. Kretingos rajono savivaldybės
administracijos duomenimis, ginčo statiniams statybos leidimai 1967-1968 m., 1980-1985 m. laikotarpiais ir 1968 m. neišduoti, 1985 m. nebuvo priimti naudoti pagal aktus, o Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenimis, 1967-1968 m. bei 1980-1985 m. tokių dokumentų nėra. Šių išlikusių duomenų nepaneigia pateikti
1967 m. gegužės 10 d. Kretingos rajono DŽDT VK sprendimas Nr. 157 dėl žemės
sklypo paskyrimo Odų ir avalynės kombinatui „Elnias“ poilsio stovyklai
Šventosios gyvenvietėje ir kombinato
inventorinė kortelė pagrindinių priemonių apskaitai. Kolegija konstatavo,
kad archyviniai dokumentai už 1967–1968 m., 1980–1985 m. laikotarpius yra
išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti, todėl
sprendė, kad nėra įrodymų, jog tokie dokumentai buvo, tačiau neišliko. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo
13 straipsnį nekilnojamojo
turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai,
juridiniai faktai gali būti registruojami, kai yra registruotas nekilnojamojo
turto registre pats daiktas. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro
duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo
subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi statiniai formuojami
Statybos įstatymo nustatyta
tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Pajūrio
gausa“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-318/2006, yra
nurodyta, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies
ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Atsižvelgdama
į tai, kad pareiškėjui priklausantys ginčo statiniai priskiriami nesudėtingų
statinių kategorijai, teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjas, įgijęs
neregistruotus statinius varžytynių akto pagrindu, kaip naujasis savininkas,
turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių suformavimo ir daiktinių teisių
įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo
nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu
skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį ir palikti
galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
taikė CPK 445 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos,
reikalingos juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti. Kasatorius jokia
tvarka negalėjo gauti dokumentų, reikalingų norint įregistruoti jo nuosavybės
teisę į ginčo statinius, t. y. negali gauti nei statybos leidimo, nei statinio
priėmimo naudoti akto, nes šie dokumentai nėra išlikę ir jų negalima atkurti.
Šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
teritorijos planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštas, Klaipėdos
apskrities archyvo pažyma ir Kretingos rajono savivaldybės administracijos
archyvo pažyma. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro
valstybės įmonės Klaipėdos filialo 2003 m. sausio 27 d. sprendimas patvirtina, kad nuo prašomo pripažinti fakto nustatymo priklauso pareiškėjo galimybė
įregistruoti daiktines teises į ginčo statinius.
2.
Apeliacinės instancijos teismas
neįvertino visų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų, todėl pažeidė CPK 331
straipsnio 4 dalies 3 punktą bei 185 straipsnį.
3.
Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai rėmėsi suformuota teismų praktika. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-427/2008, pateiktu išaiškinimu, kad faktas nenustatinėjamas tik
tada, jei statinys yra laikinas, nes nagrinėjamu atveju ginčo statiniai nėra
laikini. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB
,,Pajūrio gausa“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos
Nr. 3K-3-318/2006, nurodydamas, kad kasatorius, kaip naujas statinių
savininkas, turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių suformavimo ir daiktinių
teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka.
Minėta kasacinio teismo nutartimi kaip tik panaikinta apeliacinės instancijos
teismo nutartis, kuria pareiškimas paliktas nenagrinėtas, bei išaiškinta, kad
pareikštas prašymas atitinka reikalavimus ir gali būti nagrinėjamas teisme.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ
Registrų centro Klaipėdos filialas prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodo
tokius argumentus:
1.
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus
pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kuri visiškai atitinka CPK 445
straipsnio nuostatas. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra įrodymų, jog
kasatoriaus nurodomi dokumentai – poilsio namelių statybos leidimas ir priėmimo
naudoti aktas – buvo, tačiau neišliko.
2.
Kasatorius nepagrįstai remiasi nuoroda
į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008, nes nagrinėjamu atveju byla buvo nutraukta ne dėl to, kad
poilsio nameliai yra laikini statiniai, o dėl to, kad teisėjų kolegija,
ištyrusi bylos medžiagą, padarė išvadą, jog dokumentų, turinčių patvirtinti
prašomą nustatyti faktą, nebuvo, o pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato
juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia
tvarka gauti tam tikrus faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai
negali atkurti prarastų dokumentų.
3.
Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad kasatorius, įsigijęs neregistruotus statinius varžytynių
akto pagrindu, kaip naujasis savininkas, turi teisę kreiptis dėl ginčo statinių
suformavimo ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Nagrinėjamu
atveju kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai taikė CPK 445 straipsnio nuostatas ir
nepagrįstai sprendė, jog nebuvo įstatyme įtvirtintų sąlygų, reikalingų juridinę
reikšmę turintiems faktams nustatyti. Iš skundo turinio matyti, kad šiuos argumentus
kasatorius grindžia netinkamu įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teisme.
Taigi iš esmės kasatorius kelia proceso teisės normų, reglamentuojančių
įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija
pasisako.
Dėl įrodymų
vertinimo, nustatant sąlygas, reikalingas juridinę reikšmę turintiems faktams
nustatyti
Juridiniai
faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos
aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri
teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi
subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra
akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti
atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės,
todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su
prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę
reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1)
prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui
tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą
subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo
teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę
reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka
gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba
pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių
juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų
aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V.
A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr.
3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal
V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.). Pažymėtina, kad tuo
atveju, jeigu yra dokumentai, patvirtinantys (arba paneigiantys) tą faktą, kurį
pareiškėjas prašo nustatyti, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio
2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylą nutraukti
(CPK 293 straipsnio 1 punktas). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti
juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti nustatytos visos pirmiau nurodytos
aplinkybės, kurių buvimą privalo įrodyti tuo suinteresuotas asmuo.
Pažymėtina, kad bylose
dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai,
kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas
turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai
jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta
netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo
klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų
darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs,
kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta
byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo
G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-340/2009;
2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje
byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą,
bylos Nr. K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokiose bylose esančios įrodinėjimo
proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant
tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178
straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų
pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo
daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų
reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Baltijos grupė“ v.
UAB ,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija
,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų
centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto
savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė,
byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009;
kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę,
bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų
įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“,
bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB
„Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas
konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir
teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra CPK 445 straipsnyje
nustatytų sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, nes
nėra įrodymų, kad kasatoriaus nurodyti dokumentai buvo, tačiau neišliko, archyviniai
dokumentai už 1967–1968 m., 1980–1985 laikotarpį yra išlikę, ir juose nėra
duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti nei 1968, nei 1985 m. Kasatorius,
nesutikdamas su tokia teismo išvada, ginčija apeliacinės instancijos teismo
atliktą įrodymų vertinimą.
Teisėjų kolegija
atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip nepagrįstus. Iš skundžiamos apeliacinės
instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė
tiek kasatoriaus nurodytus dokumentus, tiek apeliacinės instancijos teismo išreikalautus
papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas vertino nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka gautus išlikusius Kretingos rajono savivaldybės
administracijos bei Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenis už 1967–1968
m., 1980–1985 m., ir nustatė, kad, Kretingos rajono savivaldybės
administracijos duomenimis, ginčo statiniams statybos leidimai 1967–1968 m.,
1980–1985 m. laikotarpiais neišduoti, statiniai nebuvo priimti naudoti pagal
aktus 1968 ar 1985 m., o Šiaulių, Klaipėdos apskrities archyvų duomenimis, už
1967–1968 m., 1980–1985 m. tokių dokumentų nėra. Teismas taip pat įvertino 1967
m. gegužės 10 d. Kretingos rajono DŽDT VK sprendimą Nr. 157, kuriuo paskirtas žemės
sklypas Šventosios gyvenvietėje poilsio namelių statybai, bei Odos ir avalynės kombinato „Elnias“ inventorinę
kortelę, nurodydamas, kad šie įrodymai nepaneigia archyvinių dokumentų pagrindu
padarytų išvadų. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
įvertino kasatoriaus argumentus, kad inventorinėje byloje nėra užfiksuotos
savavališkos statybos, bei suinteresuoto asmens teiginius, jog ginčo statiniai
nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai ir neįregistruoti Nekilnojamojo
turto registre. Kolegija sprendė, kad ginčo statinių kadastro duomenų
užfiksavimas 1978 ir 1991 m. nepatvirtina duomenų, jog šie statiniai buvo
pastatyti turint statybos leidimą bei priduoti tarpžinybinei valstybinei
komisijai.
Kasatorius,
nesutikdamas su tokia teismo išvada, iš esmės remiasi jau pareiškime dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytomis aplinkybėmis, kad 1967 m. išduotas leidimas nameliams ir virtuvei statyti, kad šie pastatai priimti naudoti
pagal statinio priėmimo naudoti aktą 1968 m., o klubas – 1985 m., kad pareiškėjas jokia tvarka negalėjo gauti nei statybos leidimo, nei statinio
priėmimo akto, nes šie dokumentai neišlikę ir jų negalima atkurti. Kasatorius remiasi
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijos
planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu, Klaipėdos
apskrities archyvo pažyma, Kretingos rajono savivaldybės administracijos
archyvo pažyma. Remdamasis šiais įrodymais, kasatorius skunde nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad archyviniai dokumentai
yra išlikę ir juose nėra duomenų apie ginčo statinių priėmimą naudoti, pažeidė
įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Taigi kasatorius,
nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo apeliacinės
instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant konkrečius
įrodymus, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo. Kasatorius
iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos
faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos
teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų,
susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo
klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo
abejoti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumu.
Minėta, kad pagal
CPK 445 straipsnį juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai
pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tokį faktą. Kadangi apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad dokumentai, kuriuose fiksuoti duomenys apie
kasatoriui aktualius faktus, yra išlikę, tai konstatuotina, jog šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra būtinų sąlygų, suteikiančių
teismui pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Šioms aplinkybėms
paaiškėjus, teismas pagrįstai bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Šios išvados
nepaneigia kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika. Kasatorius, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2006, neatsižvelgė į
tai, kokiu aspektu teismas šia nutartimi rėmėsi. Teismas vadovavosi bendru
kasacinio teismo išaiškinimu dėl kadastro objektų formavimo veiklos
nepriskyrimo teismo funkcijai, todėl nėra pagrindo laikyti, kad rėmimasis šiuo
išaiškinimu buvo ydingas. Tuo tarpu kasatoriaus nurodoma nutartis, kuria
teismas, kasatoriaus nuomone, turėjo remtis, priimta esant iš esmės kitokiai
faktinei situacijai ir sprendžiant kitokio pobūdžio problemas, todėl
apeliacinės instancijos teismas ja pagrįstai nesirėmė.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir
civilinė byla nutraukta, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šią nutartį
kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo
(CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 47,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Netenkinus pareiškėjo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 2 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus A. K. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 47,53 Lt (keturiasdešimt
septynis litus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Algis Norkūnas
Juozas
Šerkšnas