Baudžiamosios bylos Nr. 1A-83-908/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09219-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Semėnienei,

išteisintosios V. D.-R. gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės J. Semėnienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. D.-R. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, požymių; priimtas V. J. civilinio ieškinio atsisakymas ir bylą dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo nutraukta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       V. D.-R. buvo kaltinama tuo, kad ji 2020 m. lapkričio mėnesį, tikslus laikas nenustatytas, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą susisiekė su mobiliojo ryšio telefonų supirkėju D. Š. ir pasiūlė iš jos nupirkti išsimokėtinai įsigytą mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 11“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) tyčia melagingai nurodžiusi, jog ji turi kitą mobiliojo ryšio telefoną ir šis yra nebereikalingas, pažadėjo toliau mokėti įmokas ir taip įgaudama pasitikėjimą pardavė nurodytą telefoną D. Š.. Pastarasis, siekdamas perparduoti įsigytą telefoną, skelbimų portale „www.skelbiu.lt“ patalpino skelbimą, taip 2020 m. lapkričio 18 d. perpardavė V. J. mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 11“ už 510 Eur, kuriuo pastaroji naudojosi iki 2021 m. kovo 22 d., kol mobiliojo ryšio telefonui paslaugų teikimas buvo nutrauktas dėl skolos. Taip V. D.-R. nukentėjusiajai V. J. padarė 510 Eur turtinę žalą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorė J. Semėnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. D.-R. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirti 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D.-R. nenaudojo apgaulės parduodama telefoną ir neapsunkino nukentėjusiosios V. J. galimybių ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Apeliantė nurodo, kad V. D.-R. telefoną pardavė praėjus neilgam laikui nuo jo įgijimo ir, nors ji atskleidė, kad telefonas įgytas išsimokėtinai, tačiau apgaulingai pažadėjo mokėti likusias įmokas. Be to, ji D. Š. nurodė, kad, jeigu kas nors atsitiks, ji gražins pinigus. Tai patvirtina, kad V. D.-R. iš anksto turėjo tikslą nemokėti įmokų. Be to, ji nutylėjo esminę reikšmę pirkėjo apsisprendimui turinčią aplinkybę: apie savo konfliktą su UAB „Bitė Lietuva“ atstovais ir sprendimą nemokėti įmokų. Įrodymų, pagrindžiančių, kad V. D.-R. skambino D. Š., nėra. Abejonių jos sąžiningumu kelia tai, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ji nurodė skirtingas telefono pardavimo priežastis: vienu atveju, kad šeimai reikia pinigų, o kitu – jog telefonas buvo nenaudojamas, nes jį pirko savo vyrui. Be to, V. D.-R. yra įsigijusi daugiau įrenginių išsimokėtinai. Anot apeliantės, visa tai patvirtina, kad ji tyčia nuslėpė aplinkybę, jog jau anksčiau nemokėjo ir toliau ketina nemokėti lizingo įmokų, todėl parduoda telefoną, už kurį gavo atlygį. Skunde nurodyta ir tai, kad nukentėjusioji V. J. įgijo telefoną iš D. Š., kuris neturėjo pagrindo manyti, kad telefonas bus užblokuotas. D. Š. buvo apdairus pirkėjas ir patikrino prieinamą informaciją apie telefoną, tačiau sistema nieko blogo nerodė. D. Š. parodė, kad pasitikėjo V. D.-R., nes su ja susitiko prie mokyklos, atrodė, kad ji dirbanti, galinti sumokėti lizingo įmokas. Nukentėjusioji V. J. taip pat elgėsi rūpestingai, nes prieš pirkdama telefoną patikrino IMEI kodą, dėl kurio įtarimų nekilo. Kadangi telefonas buvo perparduotas, todėl nukentėjusiosios V. J. galimybės be teisėsaugos institucijų pagalbos nustatyti įmokų nemokančią V. D.-R. buvo apsunkintos. Tuo tarpu V. D.-R. žinojo, kad D. Š. užsiima telefonų perpardavimu, todėl turėjo pagrindo manyti, kad realią žalą patirs kitas asmuo. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nevertino jų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. D.-R. nepadarė sukčiavimo nusikaltimo. V. D.-R. padarė baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, praeityje neteista, administracine tvarka nebausta, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintosios gynėjas – atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu teigdama, jog išteisintoji V. D.-R. svetimą turtą savo naudai įgijo apgaule.

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

9.       BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, arba asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto, kad pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleistų turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikintų jo turtinę prievolę, arba priimtų sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia šių asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Be to, asmuo gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė yra pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2021, 27 punktas).

10.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad išteisintoji V. D.-R. pranešė D. Š., jog parduodamas telefonas yra įgytas išsimokėtinai ir kad įmokos yra nesumokėtos. Tai pagrindžia jų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 176, 192). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintoji V. D.-R. D. Š. pranešė teisingus duomenis apie parduodamą telefoną, o D. Š. prisiėmė riziką, jog išteisintajai V. D.-R. nemokant įmokų įgytas telefonas bus užblokuotas.

11.       Apeliaciniame skunde nurodyta, kad išteisintoji V. D.-R. pažadėjo D. Š. mokėti įmokas po telefono pardavimo, nors ketino to nedaryti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo prokurorės argumentu. Iš išteisintosios V. D.-R. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 176) matyti, kad po telefono pardavimo ji mokėjo įmokas, o tai daryti nustojo iš pardavėjo (iš kurio pati įgijo telefoną) gavusi pranešimą apie skolą, su kuria nesutiko ir bandė išsiaiškinti. Nurodyti išteisintosios V. D.-R. parodymai atitinka byloje esančius įrodymus. Iš sutarties (1 t., b. l. 67) matyti, kad mėnesio įmoka už telefoną sudaro 21,10 Eur su PVM, tuo tarpu pardavėjo raštas (1 t., b. l. 70) pagrindžia, kad iki 2021 m. kovo 22 d. išteisintoji V. D.-R. už telefoną sumokėjo 130 Eur. Pateiktų įrodymų sugretinimas rodo, kad išteisintoji V. D.-R. sumokėjo įmokas už laikotarpį nuo telefono įgijimo rugpjūčio mėnesį iki sausio-vasario mėnesio (130 Eur ÷ 21,10 Eur/mėn. = 6 mėn.). Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kuriais bandoma sudaryti įspūdį, jog išteisintoji V. D.-R. apskritai nemokėjo įmokų.

12.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad įmokas išteisintoji V. D.-R. mokėjo trumpą laiką po telefono pardavimo, tačiau svarbu, kad tai daryti išteisintoji V. D.-R. nustojo po to, kai iš pardavėjo, iš kurio įsigijo telefoną, gavo pranešimą apie skolą, su kuria nesutiko. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytus išteisintosios V. D.-R. parodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, nepritaria prokurorės vertinimui, kad iki telefono pardavimo žadėdama D. Š. mokėti įmokas išteisintoji V. D.-R. ketino to nedaryti, nors įmokas mokėjo ir trumpą laiką po to. Šiame kontekste apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintoji V. D.-R. žadėjo D. Š. grąžinti pinigus, jeigu kas nors atsitiktų, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, nes, kaip minėta, priežastis, dėl kurios išteisintoji V. D.-R. nustojo mokėti įmokas, atsirado po telefono pardavimo. Negalima nepastebėti ir to, kad prokurorė šiai aplinkybei bando suteikti neigiamą prasmę, nors ji kaip tik rodo, jog išteisintoji V. D.-R. su D. Š. elgėsi sąžiningai.

13.       Paminėtina ir tai, kad svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairus, atidus ir rūpestingas elgesys, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Itin didelis nukentėjusiojo nerūpestingumas kartu su kitomis bylos aplinkybėmis irgi gali lemti tai, kad asmens veika nėra pripažįstama peržengusia civilinius teisinius santykius ir nėra kvalifikuojama, kaip sukčiavimas. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021, 11 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, išteisintosios V. D.-R. pažadas mokėti įmokas neatitinka net minimalaus protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygio, nes pažadas neužtikrina prievolės įvykdymo, o D. Š. tikėjimas pažadu, priešingai negu bandoma pateikti apeliaciniame skunde, turėtų būti vertinamas, kaip jo itin nerūpestingas elgesys, nepriklausomai nuo prokurorės minimų aplinkybių, įskaitant tai, kad jis tikrino viešuosius registrus, nes duomenys apie įsiskolinimą už telefoną juose pateikiami tik tikrinimo momentui (tai apklausiamas patvirtino pats liudytojas D. Š. (1 t., b. l. 192)). Kita vertus, iš greito telefono perpardavimo (lapkričio 16 d. išteisintoji V. D.-R. su D. Š. susitarė susitikti (1 t., b. l. 176), o lapkričio 18 d. D. Š. V. J. perpardavė telefoną (1 t., b. l. 1–2, 5–6)) galima suprasti, jog viešieji duomenys D. Š. rūpėjo tik dėl to, kad tam kartui juose nebūtų užfiksuotas įsiskolinimas. Tai kartu su nustatytu išteisintosios teisingų duomenų apie parduodamą telefoną pranešimu D. Š. taip pat lemia, kad V. D.-R. veika neperžengė civilinių teisinių santykių ir nekvalifikuotina, kaip sukčiavimas.

14.       Apeliaciniame skunde nurodyta, kad išteisintoji V. D.-R. nutylėjo esminę D. Š. apsisprendimui dėl kainos sumokėjimo aplinkybę apie jos konfliktą su telefono pardavėju, turėdama teisinę pareigą apie ją pranešti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo prokurorės argumentu. Iš išteisintosios V. D.-R. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 176) matyti, kad pardavėjo pranešimą apie skolą ji gavo po telefono pardavimo; kai negalėjo mokėti įmokų, ji skambino D. Š. telefonu, tačiau susisiekti nepavyko. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytus išteisintosios parodymus. Pastebėtina ir tai, kad prokurorės akcentuojamas priešingų įrodymų, pagrindžiančių išteisintosios V. D.-R. parodymus, nebuvimas jų nepaneigia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019, 9 punktas).

15.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinės sutarties ar susitarimo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties ar susitarimo buvimą, nustatyti jų šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2021, 28 punktas). Byloje nustatyta, kad išteisintoji V. D.-R. neneigė telefono pirkimo-pardavimo susitarimo buvimo, neslėpė savo tapatybės nuo D. Š. ir neapsunkino jo galimybės savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (nors D. Š. pretenzijų nereiškė). Tai pagrindžia jų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 176, 192), todėl vien tik V. D.-R. pažado mokėti įmokas nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės.

16.       Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios V. J. galimybės savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimui, tačiau pažymėtina, kad išteisintoji V. D.-R. su ja neturėjo jokių santykių. Pati prokurorė tai sieja išimtinai su D. Š. telefono perpardavimu V. J., netgi nevertindama, ar jis atskleidė esminę jos apsisprendimui dėl kainos sumokėjimo aplinkybę – kad parduodamas telefonas yra įgytas išsimokėtinai ir jog įmokos yra nesumokėtos. Tai, kad nukentėjusioji V. J. galimai patyrė žalą, nereiškia, jog išteisintoji V. D.-R. prieš ją naudojo apgaulę. Apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintoji V. D.-R. žinojo, jog D. Š. verčiasi telefonų perpardavimų, todėl turėjo pagrindo manyti, kad žalą patirs kitas asmuo, yra įrodymais nepagrįsta prielaida (apklausiama V. D.-R. (1 t., b. l. 176) parodė, jog D. Š. jai neatskleidė savo ketinimo perparduoti telefoną), tuo labiau, kad išteisintoji nėra atsakinga už D. Š. elgesį perparduodant telefoną. Šiame kontekste pastebėtinas ir V. D.-R. pareikšto kaltinimo ydingumas, nenurodant, kieno ir kokį turtą, prokurorės vertinimu, ji įgijo apgaule – nurodyta tik, kad nukentėjusiajai V. J. padarė turtinę žalą, nors telefoną pardavė D. Š.. Dėl aiškaus pareikštų kaltinimų nepagrįstumo ir susiklosčiusių santykių civilinio teisinio pobūdžio sutiktina su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti.

17.       Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsižvelgiant į tai, kad V. D.-R. yra išteisinta, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Jūratės Semėnienės apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš išteisintosios V. D.-R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai        Arūnas Budrys

Eglė Gruodienė

Jurgita Kolyčienė