Administracinė byla Nr. eA-2425-556/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07631-2023-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjų S. S., D. S., M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S., D. S., M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai S. S., D. S., M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 23S102907, kuriuo Rusijos Federacijos piliečiui S. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 23S102983, kuriuo Baltarusijos Respublikos pilietei D. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 23S104773, kuriuo Baltarusijos Respublikos pilietei M. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Departamento skundžiami sprendimai buvo priimti neobjektyviai, neišsamiai bei neteisingai įvertinus faktines aplinkybes. S. S., ketindamas dirbti mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Alpinizmas profesionalus“ izoliuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Departamentui 2022 m. sausio 20 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Departamentas 2022 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 22S6311 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2022 m. kovo 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760086299, galiojantis iki 2022 m. gegužės 1 d., 2022 m. birželio 6 d. įformintas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760133106, įteiktas 2022 m. birželio 21 d. D. S., ketindama dirbti MB „Alpinizmas profesionalus“ duomenų bazių administratoriumi (aukštos kvalifikacijos darbuotojas), Departamentui 2022 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte ir 441 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu ir 441 straipsnio 1 dalimi, 2022 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 22S84293 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2022 m. birželio 22 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760142356, galiojantis iki 2024 m. birželio 22 d., įteiktas 2022 m. birželio 29 d.
2.2. Departamento sprendimai buvo priimti remiantis patikrintais duomenimis apie užsieniečius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad S. S. mažojoje bendrijoje įdarbintas nuo 2022 m. balandžio 6 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo mažojoje bendrijoje laikotarpį užsieniečiui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (MMA), ir net 12 mėnesių darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad D. S. mažojoje bendrijoje įdarbinta nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo mažojoje bendrijoje laikotarpį užsienietei nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 501 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad užsienietei buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso, konstatuota, jog D. S. neatitinka imperatyvių Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų reikalavimų. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog užsieniečiai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, jog užsieniečiams mokamas darbo užmokestis mažesnis, nei įsipareigojo mokėti bendrovė ir S. S. net 12 mėnesių iš eilės, o D. S. 8 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis, Departamentas konstatavo, kad, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, užsieniečiai pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jie neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
2.3. M. S. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad asmens šeimos nariui panaikinus leidimą laikinai gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. M. S. leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas nepilnamečiui užsieniečiui, kurio Lietuvos Respublikoje gyvena tėvai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje). Atsižvelgus į tai, kad užsienietės motinai 2023 m. liepos 5 d. priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Jeigu teismas tenkins pareiškėjos D. S. skundą ir jos leidimas gyventi liks galioti, išnyks pagrindas dukters leidimo negaliojimui.
2.4. Priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjai niekada nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir neturėjo jokio tikslo teikti tikrovės neatitinkančių duomenų. Pareiškėjai pateikė prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, kadangi jie iš tikrųjų ketino dirbti MB ,,Alpinizmas profesionalus“ ir darbdavys jiems buvo pažadėjęs, kad darbo užmokestis jiems bus mokamas laiku. Pareiškėjai, neįtardami nieko blogo, gavę leidimus laikinai gyventi, pradėjo dirbti bendrovėje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad darbdavys negali jiems mokėti darbo sutartyse sulygto atlyginimo, nes bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl ko buvo pasiūlyta palaukti, kol bus išspręstos visos problemos ir tada bendrovė galės mokėti pilną darbo užmokestį. Kadangi pareiškėjams buvo reikalingas darbas ir jie buvo pakviesti dirbti į bendrovę, sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimų laikinai gyventi gavimo procedūroje, nes turėjo surinkti nemažai dokumentų atvykti į Lietuvą, apsigyventi, dėl ko jie nusprendė palaukti, kol darbdavio finansinė padėtis pagerės, todėl kantriai laukė, kol darbdavys pradės jiems mokėti šalių sutartą darbo užmokestį. Pareiškėjai negali būti atsakingi už tai, kad darbdavys susidūrė su sunkia finansine padėtimi ir jie niekaip šiam faktui negalėjo turėti įtakos. Jeigu pareiškėjai būtų žinoję, kad darbdavys per tokį ilgą laiką nesugebės išspręsti savo finansinių sunkumų, jie būtų savo noru išėję iš darbo ir būtų suradę naują darbą pas mokų darbdavį, kadangi jiems yra reikalingas pajamų šaltinis ir jie tiek laiko gyveno iš savo asmeninių santaupų. Darbdavys vis žadėjo, kad situacija netrukus pagerės, kad jis pradėjo dalyvauti daugelyje konkursų, todėl esą bus galima grįžti pilnu tempu prie darbų. Kiek pareiškėjams yra žinoma, tai šiai dienai darbdavys išsprendė finansinius sunkumus, todėl jie buvo pasirengę grįžti į darbą, tačiau gavo Departamento sprendimus. Departamentas nepagrįstai panaikino jiems leidimus laikinai gyventi, kadangi tokia situacija dėl atlyginimų nemokėjimo susiklostė dėl objektyvių bei nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių, kurios turėjo būti pripažintomis svarbiomis.
2.5. Nors Departamentas teigia, kad pareiškėjai nepagrindė pragyvenimo lėšų, kadangi nurodė, jog jų pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis, tačiau atsakovas neprašė jų papildomai pagrįsti pragyvenimo lėšų, neprašė pateikti papildomų dokumentų, kad pareiškėjai pagrįstų turimas pragyvenimo lėšas, ir, jei būtų paprašęs, jie būtų pateikę dokumentus, įrodančius, jog jie turi asmeninių santaupų pragyvenimui be gaunamo atlyginimo. Iš viso šito galima pagrįstai spręsti, jog pareiškėjo darbdavys padarė formalų teisės aktų nuostatų pažeidimą, tačiau šiuo metu jis yra pasirengęs mokėti pareiškėjams sulygtą atlyginimą, dėl ko nėra būtina naikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, kadangi jie gali grįžti į darbą. Be to, pareiškėjų vertinimu, neteisinga ir nesąžininga būtų panaikinti jiems leidimus laikinai gyventi, kai atsakovas priėmė sprendimą net nesuteikęs teisės pareiškėjams pasiaiškinti bei pateikti papildomų duomenų ir įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kad šis padarytas pažeidimas visiškai nepriklausė nuo pareiškėjų valios bei leisti jiems ištaisyti trūkumus ir grįžti į darbą. Atsakovas priėmė sprendimus skubotai, tinkamai neišnagrinėjęs visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, neleido pareiškėjams pasiaiškinti, neiškvietė jų į apklausą. Atsakovas atliko vienašališką patikrinimą ir, nustatęs formalų pažeidimą, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis vien todėl, jog jiems kurį laiką nebuvo mokamas visas darbo užmokestis.
2.6. Departamento sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Departamento sprendimai yra neišsamūs, neobjektyvūs ir neproporcingi.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
3.1. Departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA) esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjui S. S. visą darbo bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis, nei Vyriausybės nustatyta MMA. S. S. už 2022 m. balandžio mėn. išmokėta 36,5 Eur darbo užmokestis, o laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės – 2023 m. balandžio mėn. (12 mėn.) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 1 200 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nei vieną darbo mėnesį sulygtas darbo užmokestis mokėtas nebuvo, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA ir net 12 mėnesių darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, ginčijamame sprendime konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. S. S., kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į SODRA duomenis, t. y., kad S. S. yra mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna, ginčijamame sprendime konstatuota, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
3.2. Departamentas, patikrinęs SODRA esančius duomenis, nustatė, kad D. S. bendrovėje įdarbinta nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjai nebuvo mokamas jos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 501 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsienietei visą darbo bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis, nei Vyriausybės nustatyta MMA. Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, turi būti mokamas darbo užmokestis ne mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio. 2022 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis BDU buvo 1 900,3 Eur, todėl pareiškėjai turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 2 850,45 Eur (1,5 x 1 900,3 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso, ginčijamame sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad tiek D. S. prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjai bus mokamas 2 501 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsienietė nei vieną darbo mėnesį sulygtas darbo užmokestis mokėtas nebuvo, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA ir net 8 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, ginčijamame sprendime konstatuota, kad D. S., kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. D. S., kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į SODRA duomenis, t. y., kad D. S. yra mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietė negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), ginčijamame sprendime konstatuota, kad D. S. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
3.3. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 15 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 3 dalimi, priėmė sprendimus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjai neneigia, kad jų prašymuose išduoti leidimus laikinai gyventi nurodyti mėnesiniai atlyginimai jiems nebuvo mokami. Priežastys, nepriklausančios nuo užsieniečio valios, neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Departamento pareigos priimant ginčijamus sprendimus vertinti priežastis, dėl kurių bendrovė pareiškėjams nemoka tinkamo dydžio atlyginimų. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
3.4. Teisės aktai nenumato Departamento pareigos pareiškėjus prašyti papildomai pagrįsti pareiškėjų pragyvenimo lėšas, kaip ir pareigos apklausti pareiškėjus. Taip pat pareiškėjų prašymuose, kurių pagrindu buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, buvo nurodyta, kad jų pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjams per MIGRIS buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus. Departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, Departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamų sprendimų nepriimti. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. S. S. 2022 m. sausio 20 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti izoliuotoju MB „Alpinizmas profesionalus“ (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu). Departamentas 2022 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui dvejiems metams. 2022 m. kovo 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760086299, galiojantis iki 2022 m. gegužės 1 d. 2022 m. birželio 6 d. įformintas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760133106. D. S. 2022 m. balandžio 14 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti MB „Alpinizmas profesionalus“ duomenų bazių administratoriumi (aukštos kvalifikacijos darbuotoja) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte ir 441 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Departamentas 2022 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai dvejiems metams. 2022 m. birželio 22 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760142356, galiojantis iki 2024 m. birželio 22 d. M. S. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjai prašymuose išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodę, kad jų pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis.
6.2. Departamentas, patikrinęs SODRA esančius duomenis, nustatė, kad S. S. bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. balandžio 6 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad S. S. visą darbo bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis, nei Vyriausybės nustatyta MMA. S. S. už 2022 m. balandžio mėn. išmokėta 36,5 Eur darbo užmokestis, o nuo 2022 m. gegužės – 2023 m. balandžio mėn. (12 mėn.) S. S. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Departamentas, patikrinęs SODRA esančius duomenis, nustatė, kad D. S. bendrovėje įdarbinta nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjai nebuvo mokamas jos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 501 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad D. S. visą darbo bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis, nei Vyriausybės nustatyta MMA. Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, turi būti mokamas darbo užmokestis ne mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio. 2022 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis BDU buvo 1 900,3 Eur, todėl pareiškėjai turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 2 850,45 Eur (1,5 x 1 900,3 Eur).
6.3. 2023 m. gegužės 24 d. pareiškėjams per MIGRIS buvo išsiųstas pranešimas pateikti paaiškinimą dėl nemokamo darbo užmokesčio. 2023 m. gegužės 25 d. buvo pateiktas MB „Alpinizmas profesionalus“ paaiškinimas, kuriame nurodoma, kad MB „Alpinizmas profesionalus“ sėkmingai pradėjo veiklą pirmaisiais įkūrimo metais (2019 m.). Pandemijos metu įmonė susidūrė su sudėtinga ekonomine situacija, o veiklos atkūrimo procesas buvo ilgas ir sunkus, ne visada buvo įmanoma pilnai vykdyti verslą. Šiuo metu visiškai atnaujino veiklą ir atlieka darbus (prideda sutartis dėl dabartinių darbų). Nurodė, kad dalyvauja daugelyje konkursų, atlieka išsamią ES rinkos analizę, kad galėtų toliau reklamuoti savo paslaugas. S. S. įsitvirtino kaip atsakingas ir kvalifikuotas specialistas, turintis didelę patirtį. Šis darbuotojas yra būtinas, kad įmonė galėtų sėkmingai vykdyti veiklą. S. S. šiuo metu dirba MB „Alpinizmas profesionalus“ personale ir atlieka savo darbo užduotis. Prašo parodyti atlaidumą, nepanaikinti S. S. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir leisti šiam darbuotojui toliau dirbti įmonėje. Nuo 2023 m. gegužės 23 d. S. S. buvo atšauktas iš atostogų savo lėšomis ir pradėjo vykdyti savo darbo įsipareigojimus. 2023 m. gegužės 25 d. buvo gautas D. S. paaiškinimas, kad įmonė, kurioje ji dirbo, susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, todėl turėjo išeiti atostogų, o dabar padėtis įmonėje stabilizuojasi, todėl ji buvo atšaukta iš savo atostogų ir grįžo į darbą. Atsižvelgus į SODRA duomenis, Departamentas priėmė skundžiamus sprendimus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 14, 18 punktais panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 14 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 40 straipsnio 5 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, 441 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunkčiu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčiu.
8. Teismas, spręsdamas dėl Departamento sprendimų pagrįstumo, įvertino, kad S. S. už 2022 m. balandžio mėn. išmokėta 36,5 Eur darbo užmokestis, o 2022 m. gegužės – 2023 m. balandžio mėn. (12 mėn.) S. S. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 165,91 Eur, birželio mėn. – 730 Eur, t. y. mažiau nei Vyriausybės nustatyta MMA, nors prašyme išduoti leidimą pareiškėjas buvo nurodęs, jog bus mokamas 1 200 Eur darbo užmokestis. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nurodė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas sutiko su Departamento vertinimu, kad šiuo atveju mažosios bendrijos paaiškinimas dėl susidariusios ekonominės situacijos yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas Departamentui 2022 m. balandžio 28 d. ir 2022 m. birželio 2 d. teikė prašymus dėl naujo leidimo laikinai gyventi įforminimo, tačiau jokių duomenų, kad nedirba mažojoje bendrijoje, negauna darbo užmokesčio, Departamentui nepateikė. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Įvertinus tai, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (MMA 2022 m. – 740 Eur, 2023 m. – 840 Eur), pagrįstai spręsta, jog užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas įvertino, kad D. S. prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek mažoji bendrija tarpininkavimo rašte buvo nurodę, jog užsienietei bus mokamas 2 501 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad D. S. mažojoje bendrijoje įdarbinta nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo mažojoje bendrijoje laikotarpį užsienietei nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 501 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsienietei už 2022 m. balandžio mėn. išmokėta 33,18 Eur darbo užmokestis, o 2022 m. gegužės – 2023 m. balandžio mėn. (8 mėn.) užsienietei darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 165,91 Eur, birželio mėn. – 730 Eur, t. y. mažiau nei Vyriausybės nustatyta MMA. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, turi būti mokamas darbo užmokestis ne mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio. 2022 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis BDU buvo 1 900,3 Eur, todėl užsienietei turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 2 850,45 Eur (1,5 x 1 900,3 Eur). Departamentas pagrįstai konstatavo, jog užsienietė, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, atsižvelgiant į tai, kad užsienietei buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso, pagrįstai konstatuota, jog D. S. neatitinka imperatyvių Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų reikalavimų. Teismas nusprendė, kad užsienietė, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, bei užsienietė neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
10. Teismas pažymėjo ir tai, kad Departamentas sprendimuose įvertino pareiškėjų ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, jog užsieniečiams anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įdarbintas tik nuo 2019 m. balandžio 19 d., tačiau faktiškai nuo 2022 m. balandžio 6 d. nedirbo, pareiškėja įdarbinta nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. Taigi, pareiškėjai ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jų šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Lietuvos Respublikoje gyvena D. S. nepilnametė duktė, kuriai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis).
11. Teismo vertinimu, tai, kad darbo užmokestis nebuvo mokamas, kaip teigė pareiškėjai, ne dėl nuo jų priklausančios valios ir su jais susijusių priežasčių, niekaip nepaneigia Departamento sprendimuose nustatytų pagrindų leidimams laikinai gyventi panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad priežastys, nepriklausančios nuo užsieniečio valios, neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Departamento pareigos priimant ginčijamus sprendimus vertinti priežastis, dėl kurių bendrovė pareiškėjams nemoka tinkamo dydžio atlyginimų. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
12. Teismas pabrėžė, kad nuo sprendimo pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjai, kaip nurodė atsakovas, apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjams nemokamų nustatyto dydžio mėnesinių atlyginimų, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Departamento neinformavo ir dėl naujų leidimų laikinai gyventi nesikreipė, todėl teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjai nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.
13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog Departamentas turėjo pareiškėjų prašyti papildomai pagrįsti jų pragyvenimo lėšas. Teisės aktai nenumato tokios Departamento pareigos, kaip ir pareigos pareiškėjus apklausti. Prašymuose pareiškėjai nurodė vienintelį pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį, Departamentas rėmėsi turimais oficialiais SODRA duomenimis, kurių pakako ginčijamiems sprendimams priimti. Užsieniečio apklausa nėra privaloma. Šiuo atveju pareiškėjams buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl darbo užmokesčio, pareiškėja tokius paaiškinimus pateikė.
14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju Departamentas ginčijamais sprendimais nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad M. S. motinai 2023 m. liepos 5 d. priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir nepilnametei pareiškėjų dukrai. Sprendimuose įvertintos visos su pareiškėjais susijusios aplinkybės, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti sprendimus nei pareiškėjų skunde nurodytais, nei kitais argumentais.
III.
15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas priėmė pernelyg formalų sprendimą, kadangi neobjektyviai įvertino pareiškėjų individualią situaciją. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl atsakovas negalėjo priimti sprendimo vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Departamento sprendimas S. S. yra teisėtas, kadangi atsakovas negalėjo priimti sprendimo vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nes byloje ginčo, kad užsienietis buvo įdarbintas bendrovėje, nėra, o pateikti įrodymai ir paties atsakovo paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas sprendimo priėmimo metu buvo įdarbintas bendrovėje ir darbo sutartis su juo nutraukta nebuvo, o tai reiškia, kad užsienietis atitiko sąlygas, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Vien tas faktas, kad S. S. nebuvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis, savaime nereiškia, jog jis nedirbo bendrovėje, tačiau Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad užsienietis neva tai nedirba bendrovėje, vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kaip vienu iš pagrindų, priėmė sprendimą, kuriuo S. S. panaikino leidimą laikinai gyventi.
15.2. Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kada leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas turėjo įvertinti, ar S. S. atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus. Byloje duomenų, jog pareiškėjas nuo leidimo išdavimo iki Departamento sprendimo priėmimo dienos neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų, nėra, kadangi jis dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį, kuri su juo nutraukta nebuvo. Byloje pripažįstama aplinkybė, kad S. S. ginčo laikotarpiu bendrovė nemokėjo sutarto darbo užmokesčio, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog išduodant leidimą užsienietis neatitiko ir šiuo metu neatitinka sąlygų, numatytų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas turėjo panaikinti Departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.
15.3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjams nebuvo mokamas sulygtas atlyginimas dėl nuo objektyvių bei nuo jų valios visiškai nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl to, jog darbdavys susidūrė su finansiniais sunkumais ir negalėjo mokėti jiems viso darbo užmokesčio. Tokia susiklosčiusi situacija yra absoliučiai nesąžininga ir neteisinga pareiškėjų atžvilgiu, kadangi jie sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimų laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų atvykti į Lietuvą apsigyventi, o dėl darbdavį ištikusių finansinių problemų pareiškėjai negavo sutarto atlyginimo, tačiau laukė, kol situacija pasitaisys, todėl naikinti jiems leidimus gyventi vien todėl, kad jiems nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, yra neproporcinga priemonė. Departamentas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais informuoti pareiškėjus apie planuojamą priimti sprendimą bei suteikti jiems protingą terminą ištaisyti šį trūkumą. Tokia situacija, kai darbdavys susiduria su finansinėmis problemomis ir kurį laiką nepajėgia mokėti nustatyto atlyginimo, turėtų būti vertinama kaip išimtinė ir nesudaranti pagrindo automatiškai panaikinti leidimų laikinai gyventi, nesuteikus jokio protingo termino šio trūkumo pašalinimui. Kadangi pareiškėjai iš savo pusės viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningi, šiuo atveju leidimų laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam.
15.4. Įstatymo viršenybės, kuris įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato. Priešingai nei sprendė teismas, Departamentas esant tokiai ypatingai situacijai, t. y. darbdavio sunkiai finansinei padėčiai, kuriai pareiškėjai niekaip negalėjo turėti įtakos, turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai, ir, prieš priimdamas sprendimus, turėjo suteikti pareiškėjams protingą terminą šiam trūkumui ištaisyti, kadangi šis trūkumas atsirado dėl objektyvių bei nuo pareiškėjų valios visiškai nepriklausančių priežasčių, kurios šioje situacijoje turi būti pripažįstamos force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) aplinkybėmis.
15.5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnis numato, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, teismų praktika, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Ginčijamas sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus reikšmingas bylos aplinkybes, yra neproporcingas bei neteisingas, kadangi teismas nepagrįstai sprendė, jog Departamentas priimdamas sprendimą S. S. atžvilgiu galėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, dėl ko sprendimas S. S. atžvilgiu yra neteisėtas iš esmės, o taip pat nebuvo objektyviai atsižvelgta į individualią susiklosčiusią pareiškėjų situaciją. Taigi, teismo sprendimas nelaikytinas proporcingu, pareiškėjams yra nesąžiningas ir neteisėtas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Pareiškėjai nesutinka su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu. Mano, jog atsakovas Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad Departamento sprendimas S. S. yra teisėtas, kadangi atsakovas negalėjo priimti sprendimo vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (žr. nutarties 15.1 p.), duomenų, jog pareiškėjas nuo leidimo išdavimo iki Departamento sprendimo priėmimo dienos neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų, nėra (žr. nutarties 15.2 p.), Departamentas esant tokiai ypatingai situacijai, t. y. darbdavio sunkiai finansinei padėčiai, kuriai pareiškėjai niekaip negalėjo turėti įtakos, turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai, ir, prieš priimdamas sprendimus, turėjo suteikti pareiškėjams protingą terminą šiam trūkumui ištaisyti (žr. nutarties 15.3–15.4 p.), ginčijamas sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus reikšmingas bylos aplinkybes, yra neproporcingas bei neteisingas (žr. nutarties 15.5 p.).
17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo S. S. atžvilgiu Departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. 23S102907 (toliau – ir Sprendimas 1) priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 35 straipsnyje išdėstė atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje pagrindus. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, turi būti užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
19. Gautoje patikrinti administracinėje byloje pareiškėjo S. S. atžvilgiu, sprendžiant iš Sprendimo 1, buvo nustatytos trys aplinkybės atitinkančios tris Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pagrindus (žr. nutarties 17 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, bent vieno iš nurodytų pagrindų konstatavimas jau yra pakankamas pagrindas atsisakyti užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Kitų aplinkybių patvirtinimas iš esmės tampa teisiškai nebereikšmingas.
20. Sprendimo 1 turinys leidžia spręsti, jog labiausiai buvo akcentuota faktinė aplinkybė atitinkanti nuostatą įtvirtintą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Šios normos esmė – užsieniečio, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, finansinės galimybės pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, o lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras (Įstatymo 27 str.).
21. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ buvo nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (minimali mėnesine alga – MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA; užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA; kitiems užsieniečiams – 1 MMA.
22. Tikrinamoje administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys neleidžia abejoti ir dėl to nėra jokio ginčo, kad nei vienas iš pareiškėjų kalendoriniam mėnesiui neturėjo nustatyto lėšų dydžio, todėl Departamentui nustačius šią faktinę aplinkybę, kilo įstatymų leidėjo aiškiai išreikšta pareiga priimti skundžiamus sprendimus (žr. nutarties 1 p.). Teisės akto leidėjas, nustačius aptariamą aplinkybę, jokių išimčių nenumatė, todėl apeliacija dėl galimybės pašalinti trūkumus, darbdavio sunkios finansinės padėties, pripažintina teisiškai nepagrįsta ir negali suponuoti Sprendimo 1 naikinimo.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, patvirtinus, kad Sprendimas 1, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, priimtas visiškai teisėtai bei pagrįstai, nebėra teisinės prasmės pasisakyti dėl kitų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, kaip pagrindų lėmusių Sprendimo 1 priėmimą (žr. nutarties 19 p.).
24. Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. 23S102983 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo Baltarusijos Respublikos pilietei D. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi, priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai), taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu.
25. Remiantis pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu, paliktinas galioti ir Sprendimas 2 (žr. nutarties 18–23 p.).
26. Migracijos departamento 2023 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 23S104773 (toliau – ir Sprendimas 3), kuriuo Baltarusijos Respublikos pilietei M. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi, priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi (užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas). Atsižvelgiant į tai, kad abiem užsienietės tėvams yra panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai bei teisėtai paliko galioti ir Sprendimą 3.
27. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), atsižvelgė į šios bylos specifiką, nurodė konkretų teisinį reguliavimą, kurio pagrindu sprendė dėl skundo reikalavimų, todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų S. S., D. S. ir M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius