Administracinė byla Nr. I1-3541-816/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01624-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 41; 50.3; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. (G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dalyvaujant byloje trečiajam suinteresuotam asmeniui restruktūrizuojamai valstybės įmonei (toliau – RVĮ) „Mūsų amatai“, dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 Eur žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (dušinėmis), taksofonu (jis buvo be būdelės, neužtikrintas privatumas bendraujant su artimaisiais), netinkamų darbo sąlygų (dirbo šaltyje, nebuvo ventiliacijos darbo vietoje), dėl dažnesnės galimybės nusiprausti šiltu vandeniu neužtikrinimo) laikotarpiu nuo 2016-07-30 iki 2019-08-21.

Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus pataisos namuose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis taksofonu, nes jis buvo be būdelės, ir dušu (dušinėmis), nes dušai buvo be pertvarų. Taip pat nurodo, kad jam teko dirbti šaltyje, darbo vietoje nebuvo ventiliacijos, o po darbo turėjo praustis šaltu vandeniu. Dėl to teigia, patyręs pažeminimus, dvasinius išgyvenimus.

Teisme 2020 m. birželio 18 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pareiškėjas pažymėjo, kad neturtinę žalą patyrė ne Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o būtent Vilniaus pataisos namuose (Rasų g. 8, Vilnius).

Teisme 2020 m. liepos 23 d. gauti pareiškėjo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodo, kad dirbo staliaus darbus, nebuvo jokios ventiliacijos ir galimybės po darbo nusiprausti šiltu vandeniu. Negalėjo po darbo išsimaudyti.

Atsakovės atstovė Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 6–21) prašo skundą atmesti. Prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus pataisos namai). Pateikė duomenis, kad pareiškėjas tiek Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime, tiek ir Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytų reikalavimų. Pateikė atskirai argumentus dėl kalinimo sąlygų skunde nurodytais aspektais tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus pataisos namuose.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad pareigūnai tarnybos metu su visais Lukiškių TI-K laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys telefoninius pokalbius, nesiklausė nuteistųjų pokalbių su jų artimaisiais ir griežtai vadovavosi Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340.

Nurodo, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei kitose teisės aktuose nėra nustatytas skambinimui skirtuose kambariuose atstumas tarp skambintojo (suimtojo/nuteistojo) ir skambintojo apsaugą ir priežiūrą vykdančio APS pareigūno, o taip pat atstumas tarp skambintojo (suimtojo/nuteistojo) ir kitų skambintojų (suimtųjų/nuteistųjų).

Pažymi, kad Vilniaus pataisos namuose I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Be to, Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Informuoja, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis (prideda medžiagą). Teigia, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai nurodo, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Pažymi, kad visuose pataisos namų I-o korpuso aukštuose įrengti identiški taksofonai. Įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telecom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei pasipildę turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Teigia, kad I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 1 d. dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininko pareigose.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų nusiskundimų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisme 2020 m. birželio 9 d. gauti papildomi rašytiniai atsakovo paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad planiniu etapu atvykę asmenys buvo uždaromi į laikino laikymo patalpą. Paaiškino, kad laikino laikymo patalpos buvo administraciniame pastate. Norint pasinaudoti tualetu, esančiam laikino (trumpalaikio) laikymo kamerose (o taip pat ir esant kitose patalpose), visada buvo suteikiama tokia galimybė, t. y. asmeniui paprašius, pastarasis buvo išvedamas iš laikino (trumpalaikio) laikymo kameros ir nuvedamas į laikino (trumpalaikio) laikymo patalpose esantį tualetą.

Teisme 2020 m. liepos 28 d. gauti papildomi atsakovės paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016-07-30 iki 2019-08-21 buvo laikomas tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN.

Trečiasis suinteresuotas asmuo RVĮ „Mūsų amatai“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiu dokumentu, kad „nebuvo tinkamos ventiliacijos darbo metu ir po darbo turėjo praustis šaltu vandeniu“, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

Pažymėjo, kad Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baras įrengtas vadovaujantis „Matavimo ir poveikio vertinimo bendrieji reikalavimai“ patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-854/A1-389 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 23:2011 „Cheminių medžiagų profesinio poveikio ribiniai dydžiai“. Šiame gamybos bare vyksta gamyba iš medienos ar jos ruošinių. Tai reiškia, kad vyksta pjovimo, šlifavimo, obliavimo ar kitokie medžio apdirbimo procesai, kurie savaime yra turintys tam tikrų dulkių, drožlių, pjuvenų išskyrimo pasekmių. Be to, tai įprastai visiems žinomi medienos apdirbimo būdai ir jų šalutiniai požymiai. Siekiant palaikyti kuo švaresnę darbo aplinką bei orą, prie kiekvieno medžio apdirbimo įrengimo įrengta vietinė, atskirai įjungiama ventiliacija-surinkimas, skirta maksimaliam gamybos procese susidarančių atliekų ar dulkių surinkimui ir šalinimui. Tikėtina, kad tokių atliekų surinkimas nėra absoliutus ir medienos dulkės patenka į gamybos baro aplinką bei nusėda ant paviršių, tačiau tai yra natūrali ir visuotinai žinoma gamybos proceso dalis, nekenksminga aplinkai ar žmonėms, o darbuotojai, laikydamiesi asmens higienos, po darbo turi nusiprausti.

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė iš esmės dėl netinkamo kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė būtent kalint Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilnius) nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., atsakovas Vilniaus PN atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas skunde nurodomu laikotarpiu buvo dviejose įstaigose: nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. buvo Lukiškių TI-K, o nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. gegužės 7 iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo Vilniaus PN. Vilniaus PN teismui pateikė suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę (b. l. 79–80).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde akcentuoja, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė būtent Vilniaus pataisos namuose (Rasų g. 8), o ne Lukiškių TI-K (Lukiškių skg. 6), teismas, neperžengdamas skundo ribų ir atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktos suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenis, ginčo laikotarpiu laiko laikotarpius nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. ir nuo 2018 m. gegužės 7 iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kuomet jie buvo Vilniaus PN priklausančiose patalpose ir žinioje. Taip pat pažymėtina, kad atsiliepimu atsakovas plačiau pasisako dėl kalinimo sąlygų, tačiau šioje byloje analizuotini, vertinami tik tie argumentai ir nurodomos aplinkybės, kurios susijusios su nustatytu ginčo laikotarpiu, konkrečia pataisos įstaiga (Vilniaus PN, Rasų g.), kuriai reiškiami reikalavimai, ir jos neteisėtais veiksmais ar neveikimu, t. y. neišeinant iš nustatytų skundo ribų (dalyko, faktinio pagrindo ir aiškiai nurodyto/įvardinto atsakovo).

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į teisės pažeidimo tęstinį pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas kalinimo sąlygas jo nurodytais aspektais. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas reikalavimams atmesti, jei šis terminas neatnaujinamas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senaties termino praleidimo teisinės pasekmės taikomos atsakovui prašant. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). 

Teismas pažymi, kad skundas šioje byloje teismui pateiktas 2020 m. gegužės 5 d. (spaudas ant voko), todėl reikalavimai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 4 d. imtinai pareikšti praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Tad šiuo savarankišku pagrindu atmestini skundo reikalavimai už nurodytą laikotarpį, kaip pareikšti praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą bei nenustačius teismui savo iniciatyva (ir pareiškėjui nenurodžius) svarbių aplinkybių šį terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas papildomai netiriant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje cituojama kasacinio teismo praktika).

Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. gegužės 7 iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. nėra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl nagrinėtinas iš esmės jo pagrįstumas.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN veiksmus (neveikimą) nurodytu ginčo laikotarpiu (-iais) laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti apskritai perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. gegužės 7 iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. imtinai laikotarpiui Vilniaus PN atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu

Pareiškėjas skunde teigia, kad dušai buvo be pertvarų, todėl jį stebėjo nuogą kiti nuteistieji.

Ginčo laikotarpiu galioję Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai, įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinti Lietuvos higienos normose HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše (dušinėse) nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei pakankamo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat galėtų būtų vertinami, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis: su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad viso ginčo laikotarpiu jis buvo nuogas stebimas kitų nuteistųjų. Nutyli, kad kai kurios dušo kabinos turėjo pertvaras nuo 2017 m., o nuo 2018 m. vidurio visos dušo kabinos atskirtos pertvaromis. Be to, pareiškėjas nenurodo, kada ir koks konkrečiai incidentas įvyko su kitais nuteistaisiais dušo kabinose, todėl vien pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, kad jis buvo galimai stebimas kitų nuteistųjų duše, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus šiuo aspektu, taip pat nenurodoma. Teismas taip pat pažymi, kad kiti nuteistieji (tos pačios lyties) dušo patalpose įprastai turi tą patį tikslą, o būtent, nusiprausti po dušu ir šiam veiksmui turi ribotą laiką, tad pareiškėjo teiginiai apie neva jo privatumo pažeidimą naudojantis dušu šiuo aspektu yra pernelyg abstraktūs, kad sudarytų savarankišką ar kumuliatyvų pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Dėl privatumo naudojantis taksofonu

Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo pažeistas jo privatumas, nes taksofonas yra be būdelės, 3 aukšto koridoriuje nuolat buvo nuteistųjų, todėl jis negalėjo privačiai pasikalbėti su šeimos nariais.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 126 punktu, pataisos įstaigos pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį telefoninių pokalbių metu. Pareigūnas leidžia nuteistajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, kad nuteistasis surinko telefono aparatu tą abonento telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui prieš skambindamas telefonu, taip pat patikrinęs, ar jis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja nuteistasis, telefono numerį. Pagal Taisyklių 127 punktą telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas: jeigu nuteistasis vartoja necenzūrinius keiksmus; jeigu nuteistasis telefoninio pokalbio metu kursto atlikti veiksmus, kurie pažeistų teisės aktus; pasibaigus telefoninio pokalbio trukmei. Taigi, pareigūnai, organizuojantys skambučius, juos registruoja ir sutikrina skambintojo leistinumą skambinti. Taip pat vykdo skambintojo apsaugą ir priežiūrą, o esant reikalui, atsako į skambintojo klausimus bei tuo pačiu kontroliuoja, kokiais numeriais jis skambina. Dėl šios priežasties nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant Vilniaus PN esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji ar pareigūnai, yra tik hipotetiniai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio, siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

Dėl pareiškėjui suteiktų darbo sąlygų

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą dirbti VĮ „Mūsų amatai“. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus 2017 m. gegužės 16 d. įsakymu „Dėl nuteistojo priėmimo į darbą“ Nr. 7/05-87 pareiškėjas paskirtas dirbti į Prieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininko pareigas nuo 2017 m. gegužės 29 d. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus 2018 m. birželio 1 d. įsakymu „Dėl nuteistojo atleidimo iš darbo“ Nr. 7/05-73, buvo atleistas iš aukščiau minimų pareigų nuo 2018 m. birželio 1 d.

Pareiškėjas skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad dirbo staliaus darbus, jo darbo vietoje nebuvo jokios ventiliacijos ir galimybės dažniau po darbo nusiprausti šiltu vandeniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo RVĮ „Mūsų amatai“ atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baras įrengtas vadovaujantis „Matavimo ir poveikio vertinimo bendrieji reikalavimai“, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-854/A1-389 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 23:2011 „Cheminių medžiagų profesinio poveikio ribiniai dydžiai“. Šiame gamybos bare vyksta gamyba iš medienos ar jos ruošinių, t. y. vykdomi pjovimo, šlifavimo, obliavimo ar kitokie medžio apdirbimo procesai, kurie savaime išskiria dulkes, drožles, pjuvenas. Siekiant palaikyti kuo švaresnę darbo aplinką bei orą, prie kiekvieno medžio apdirbimo įrengimo yra įrengta vietinė, atskirai įjungiama ventiliacija-surinkimas, skirta maksimaliam gamybos procese susidarančių atliekų ar dulkių surinkimui ir šalinimui (pateiktos fotonuotraukos). Patvirtina, kad tokių atliekų surinkimas nėra absoliutus ir medienos dulkės (dalis jų) gali patekti į gamybos baro aplinką bei nusėsti ant paviršių, tačiau teigia, kad tai yra natūrali ir visuotinai žinoma gamybos proceso dalis, nekenksminga aplinkai ar žmonėms, o darbuotojai, laikydamiesi asmens higienos, po darbo turi nusiprausti.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau nenustatytas maksimalus nusiprausimo per savaitę šiltu vandeniu skaičius. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, tačiau nesutinkama su nustatytu teisės aktuose minimaliu nusiprausimų skaičiumi.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet jam po darbo nebuvo leista išsimaudyti po dušu ar nusiprausti, byloje nėra pateikta pareiškėjo prašymų, skundų dėl teisės po darbo išsimaudyti po šiltu dušu suteikimo, įrodymų, kad jo prašymai nebuvo tenkinti, todėl, nesant tokių duomenų, ir šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatytini, o pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl negalėjimo po darbo nusiprausti po šiltu dušu atmestini. Pažymėtina, kad, nesant pareiškėjo prašymo ar skundo, atsakovas neturėjo galimybės realizuoti savo diskrecijos teisės leisti pareiškėjui dažniau praustis šiltu vandeniu nei teisės aktai numato.

Kiti darbo VĮ „Mūsų amatai“ aspektai patenka į darbo teisinių santykių sritį, pakankamai nekonkretizuoti ir nedetalizuoti, be to, pareiškėjas nenurodė, kodėl darbdavio veiksmai ar neveikimas turėtų būti priskiriamas valstybei, jos atstovei Vilniaus PN ir atitinkamai iš jų pareiškėjui turėtų būti priteisiamas žalos atlyginimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl CK 6.271 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ar neveikimu padarytą žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ir neveikimu padarytos žalos, negali būti tenkinamas (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-492/2018; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5020-525/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

Atsižvelgus į aukščiau nurodytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN ir atitinkamai valstybės veiksmus nurodytu laikotarpiu. Nenustačius bent vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apibendrinus argumentus, dalis skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti, o dalis reikalavimų - kaip pateikti praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Atmesti pareiškėjo R. G. (R. G.) skundą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė