Civilinė byla Nr. 3K-3-455/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02852-2010-5 Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens AB „Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Ž. (S. Ž. ) ieškinį atsakovams G. Š. (G. Š. ), V. K. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, dalyvaujant trečiajam asmeniui AB „Swedbank“, dėl užstatymo teisės suteikimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje sprendžiami CK 6.66 straipsnio 5 dalies ir ieškinio senaties taikymo klausimai.
Ieškovas S. Ž. prašė teismo pripažinti negaliojančia atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartį.
2003 m. spalio 21 d. ieškovas su atsakovais G. Š. ir V. K. sudarė šiems nuosavybės teise priklausančios ½ dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas, kaip pirkėjas, sumokėjo atsakovui G. Š. 347 593,74 JAV dol., tačiau 2005 m. sausio 18 d. sutartimi šalys nutraukė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi pardavėjai G. Š. ir V. K. sutarties nutraukimo metu negalėjo grąžinti ieškovo sumokėtų pinigų, tai ieškovas ir atsakovas G. Š. 2005 m. sausio 18 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. grąžinti ieškovui 347 593,74 JAV dol., t. y. 947 323,43 Lt. Atsakovas nustatytu terminu ieškovui paskolos negrąžino. 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje atsakovas G. Š. pateikė ieškovui ginčijamos sutarties kopiją ir šiam tapo žinoma, jog 2005 m. spalio 26 d. atsakovai G. Š. ir V. K. su BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ sudarė žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartį, kuria atsakovai neatlygintinai suteikė BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ žemės sklypo užstatymo teisę. Šios teisės turinį sudaro teisė nuo sutarties sudarymo iki 2015 m. spalio 26 d. naudotis žemės sklypu, statant jame komercinės–gyvenamosios paskirties pastatą, kuris nuosavybės teise priklausys užstatymo teisės turėtojui, taip pat teisė valdyti užstatymo teisės turėtojo lėšomis sklype pastatytą pastatą nuosavybės teise. Taip pat ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ suteiktą užstatymo teisę 2006 m. lapkričio 23 d. įkeitė trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ prievolių pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį tinkamam vykdymui užtikrinti. Ieškovo teigimu, užstatymo teisės suteikimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes pažeidžia jo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises ir egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. ½ dalies žemės sklypo vertė – 13 495 000 Lt, tačiau užstatymo teisė buvo suteikta neatlygintinai. Sudarius ginčijamą sutartį, išieškojimo nukreipimas į ½ dalį žemės sklypo tapo beveik neįmanomas, nes sklypo, suvaržyto dešimt metų galiojančia užstatymo teise, kuriame jau yra atlikti statybos darbai, kaip savarankiško civilinės apyvartos objekto, vertė tapo daug mažesnė. Atsakovui įsiskolinus beveik 1,5 mln. Lt ieškovui ir neturint kito turto, iš kurio šis reikalavimas galėtų būti patenkintas, toks neatlygintinis užstatymo teisės suteikimas laikytinas neprotingu ir pažeidžiančiu jo, kaip atsakovo kreditoriaus, interesus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009, išaiškinimais. Teismas konstatavo, kad ieškinys pateiktas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo momento, kai ieškovas turėjo sužinoti apie jo sudarymą; ieškovo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis teismas pripažino nesvarbiomis. Teismas nurodė, kad ginčijama sutartis viešame registre įregistruota 2005 m. lapkričio 9 d.; registro duomenys yra prieinami kiekvienam asmeniui pagal šio sklypo unikalų numerį, žemės sklypo duomenys ieškovui tapo žinomi dar 2003 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas jau nuo 2005 m. lapkričio 9 d. turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šią sutartį. Be to, dar 2009 m. gegužės 31 d. raštu ieškovas pasiūlė atsakovui G. Š. derėtis dėl žemės sklypo perleidimo ieškovo nuosavybėn, į šio sklypo kainą įskaitant atsakovo skolą. Ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta tik 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tačiau jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas G. Š. ieškovui pranešė apie šios sutarties sudarymą, todėl ieškovas, kaip rūpestingas ir apdairus kreditorius, jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį turėjo imtis aktyvių veiksmų ir pareikalauti atsakovo kuo greičiau pateikti ginčijamą sutartį.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 8 d., o ginčijama sutartis – 2005 m. spalio 26 d., sprendė, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui G. Š. actio Pauliana instituto prasme.
Teismas sprendė, kad atsakovai G. Š. ir V. K. , sudarydami ginčijamą sutartį, turėjo tikslą gauti finansinę naudą, todėl tokie jų veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Atsakovai ginčijama sutartimi užstatymo teisę į žemės sklypą suteikė savo sūnaus O. Š. vadovaujamai UAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, o AB „Swedbank“ bendrovei – paskolą, skirtą nekilnojamojo turto projektui plėtoti. Jei žemės sklype atsakovo BUAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ vykdomas nekilnojamojo turto projektas būtų įgyvendintas, atsakovai G. Š. ir V. K. būtų gavę lėšų ir atsakovas būtų galėjęs grąžinti paskolą ieškovui. Taigi, siekdami grąžinti ieškovui skolą, atsakovai turėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
Teismas nustatė, kad žemės sklypo, kurio užstatymo teisė suteikta ginčijama sutartimi, vertė – 13 495 000 Lt. Trečiojo asmens AB „Swedbank“ galimas reikalavimas į šį žemės sklypą – 8 837 085,93 Lt. Šis reikalavimas gali būti patenkintas trečiajam asmeniui nukreipiant išieškojimą ir į žemės sklype esantį gyvenamąjį namą, kuris taip pat įkeistas pagal hipotekos sandorį. Atsakovo G. Š. skola ieškovui sprendimo priėmimo dieną sudarė 1 473 691,60 Lt. Taigi žemės sklypo vertės sandorio sudarymo metu pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti.
Teismas sprendė, kad, nenustačius, jog ginčijama sutartimi buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, negalima pripažinti, kad sudarydami šią sutartį atsakovai buvo nesąžiningi ar kad neprivalėjo sudaryti šios sutarties, nes sudarydamos ginčijamą sandorį šalys siekė naudos tiek sau, tiek kreditoriui. Be to, patenkinus ieškinį, net ir tuo atveju, jei jis būtų pagrįstas, būtų pažeistas proporcingumo principas, nes ieškovo turtinis interesas būtų svarbesnis nei įkaito turėtojo AB „Swedbank“ interesas atgauti paskolintas lėšas. Byloje nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 26 d. sandorį tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandorį pripažinus negaliojančiu būtų pažeisti ne tik atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, trečiojo asmens AB „Swedbank“, bet ir visų kitų atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ kreditorių interesai, nes visa pagal kredito sutartį paimta paskola būtų išieškoma nebe iš įkeistos užstatymo teisės, o iš kito įmonės turto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą ir ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia atsakovų G. Š. ir V. K. bei užstatymo teisės turėtojo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 6.66 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. E. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; kt.).
Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad atsakovai nėra pareiškę reikalavimo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Ieškinio senaties taikymo klausimas atsakovų G. Š. ir V. K. atsiliepime į ieškinį nebuvo keliamas. Atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ atsiliepimu į ieškinį bei tripliku prašė ieškinio patenkinimo ar atmetimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino neprašė; šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ieškinio senaties termino klausimu negali būti traktuojami kaip prašymas taikyti ieškinio senatį. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujantis AB „Swedbank“ nėra šioje byloje nagrinėjamo ginčo materialinio teisinio santykio šalis, nes nėra ginčijamo sandorio šalis ir nėra pareiškęs reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu. Taigi, šio asmens prašymu ieškinio senatis negalėjo būti taikoma; pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė savo iniciatyva, taip pažeisdamas CK 1.126 straipsnio 2 dalį. Be to, sandorio registravimo Nekilnojamojo turto registre aplinkybė negali būti suabsoliutinama, nustatinėjant asmens suvokimo apie jo teisės pažeidimą momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2005).
Byloje nustatyta, kad 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartimi atsakovas G. Š. įsipareigojo ieškovui paskolą grąžinti ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. Ginčijama sutartis buvo įregistruota viešame registre 2005 m. lapkričio 9 d. Taigi ginčijamos sutarties įregistravimo momentu atsakovo G. Š. įsipareigojimo ieškovui pagal paskolos sutartį terminas nebuvo suėjęs. Atsakovo prašymu ieškovas paskolos grąžinimo terminą pratęsė, 2009 m. gegužės 31 d. raštu nustatydamas galutinį trisdešimties dienų terminą paskolai grąžinti bei palūkanoms sumokėti. Šiuo raštu ieškovas taip pat pasiūlė atsakovui derėtis dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tuo atveju, jeigu nėra galimybės pagal paskolos sutartį grąžinti visų pinigų. Dėl to teigti, kad jau nuo šio momento ieškovui buvo žinoma apie jo teisių pažeidimą, nėra pagrindo. Taigi, paskolos grąžinimo terminas faktiškai baigėsi 2009 m. liepos 1 d. Nesibaigus šiam terminui, ieškovas neturėjo pagrindo domėtis atsakovo turimu turtu ir jo teisiniu statusu bei sutartimis, kurias atsakovas galbūt galėjo sudaryti, disponuodamas savo turtu. Vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie draudimą perleisti turtą ir apie sutartį, nenurodant ne tik jos esminių sąlygų, bet ir jos pobūdžio, net ir domintis atsakovo turtu viešame registre, negalėjo suteikti ieškovui jokios informacijos, leidžiančios spręsti apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą. Ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta tik 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, kai ieškovas turėjo galimybę nuspręsti, ar ginčijama sutartis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Aplinkybė, kad ieškovui apie ginčo sutarties egzistavimą tapo žinoma 2009 m. rugpjūčio 3 d., nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui tapo žinoma ir apie jo teisių pažeidimą, nes vien pranešimas apie sutarties sudarymo faktą nereiškia, kad ieškovui tapo žinomos ir sutarties sąlygos, pažeidžiančios jo, kaip kreditoriaus, teises. Ieškovas kreipėsi į teismą 2010 m. rugpjūčio 3 d., t. y. nepraėjus vienerių metų terminui nuo tada, kai ieškovui tapo žinoma apie šios sutarties sudarymą ir jam buvo pateikta šios sutarties kopija (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008, išaiškinimais. Remdamasis ginčijamos sutarties 2.1, 2.3, 2.4, 3.2.1 punktais, teismas konstatavo, kad sandorio sąlygos buvo itin nepalankios sklypo savininkams (taigi ir ieškovo skolininkui), kurie įsipareigojo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 26 d. nenaudoti šio žemės sklypo jokiu jiems ekonomiškai naudingu būdu ir sutiko, kad per šį laiką atlyginimas jiems nebus mokamas. Šiuo sandoriu atsakovas G. Š. prisiėmė naujus ekonomiškai nepalankius įsipareigojimus, kurie sumažino žemės sklypo vertę, nes sandoriu buvo itin pasunkėjęs šio sklypo naudojimas ir disponavimas juo, taigi ir ieškovo reikalavimo patenkinimas iš šio sklypo vertės. Ginčijama sutartimi užstatymo teisė buvo suteikta laikotarpiui iki 2015 m. spalio 26 d., kai atsakovo G. Š. įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo terminas buvo nustatytas 2009 m. sausio 1 d. Taigi, jau sudarant ginčijamą sutartį, šalims turėjo būti žinoma, kad ja iš esmės užkertama galimybė nustatytų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo terminu patenkinti ieškovo reikalavimus iš žemės sklypo vertės. Duomenų, kad atsakovas G. Š. nuosavybės teise turėtų kito turto, nesuvaržyto įsipareigojimų, ar iki termino įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti pabaigos jis būtų gavęs pajamų, iš kurių galėtų patenkinti ieškovo viršijantį 1,4 mln. Lt reikalavimą, byloje nėra. Remiantis ginčijamos sutarties 2.7 punktu joje tik aptarta galimybė pasibaigus ginčijamos sutarties terminui sudaryti kitą, galbūt žemės sklypo savininkams ekonomiškai naudingą sandorį; be to, netgi ateityje pajamų gavimas nebuvo garantuotas, o tik įvykus sutartyje nustatytoms sąlygoms, galbūt atsirastų prielaidos šalims sudaryti kitą žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo sandorį.
Nustatydamas ginčo žemės sklypo 13 495 000 Lt vertę pirmosios instancijos teismas vadovavosi šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodyta verte, nustatyta 2006 m. Turto kainos vertės sumažėjimas 2008–2009 m. laikotarpiu apie 30 proc. laikytinas visiems žinoma aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-255/2009). Visiems žinoma aplinkybė ir tai, kad turto pardavimo kainos sumažėjimą lemia ir jo priverstinio pardavimo aplinkybė. Pažymėtina tai, kad, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2006 m. rugsėjo 29 d. buvo 1 734 330 Lt. Taigi teigti, kad žemės sklypo vertės pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti, nėra pagrindo. Užstatymo teisės sutartis buvo sudaryta atsakovo sūnaus, turėjusio didžiausią akcijų paketą ir vadovavusio bendrovei, naudai. Taigi ginčijama sutartimi buvo pažeistos ieškovo teisės CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme kitokiu būdu.
Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-521/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009, išaiškinimais. Teismas nurodė, kad įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Ginčijamas sandoris buvo neatlygintinis, t. y. sutartimi ieškovo skolininkui nebuvo numatyta jokių pajamų, iš kurių jis galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą. Taigi teigti, kad atsakovai ginčijamą sandorį sudaryti turėjo tam, kad gautų pajamų, nėra pagrindo.
Dėl skolininko ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ vadovas ir akcininkas buvo atsakovo G. Š. sūnus, todėl yra pagrindas preziumuoti, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 2 punktas). Ši prezumpcija nepaneigta. Kadangi ginčijamas sandoris yra neatlygintinis, tai pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį šis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant sandorį sudariusios UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ nesąžiningumo.
Dėl proporcingumo principo apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Lietuvos kuras“ v. B. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1415/2002, išaiškinimais. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos reglamentuoja ne sandorio teisėtumo vertinimą, o teisinių padarinių, kai ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, nustačius visas actio Pauliana taikymo sąlygas, taikymą. Vien aplinkybė, kad su ieškovo skolininku sandorį sudaręs nesąžiningas asmuo pats turi kreditorių, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti negaliojančiu ieškovo, kaip kreditoriaus, teises pažeidžiantį sandorį, nustačius visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas jo negaliojimo sąlygas (CK 6.66 straipsnio 5 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl trečiojo asmens daiktinės teisės. Remiantis CPK 41, 45 straipsniais atsakovu civiliniame procese yra fizinis arba juridinis asmuo, į kurį nukreiptas materialinis teisinis reikalavimas ir kurio teises ir (ar) pareigas tiesiogiai pakeis teismo sprendimas. Pagal CPK 47 straipsnį teismo sprendimas negali pakeisti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Bylos atveju BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ įsipareigojimų bankui įvykdymas buvo užtikrintas bendrovės turimos žemės sklypo užstatymo teisės įkeitimu, kuris baigėsi apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pripažinus negaliojančia užstatymo teisės suteikimo sutartį (CK 4.224 straipsnio 1 dalis), t. y. šiuo sprendimu buvo panaikintos banko, kaip hipotekos kreditoriaus, daiktinės teisės, taigi skundžiamu teismo sprendimu pakeistos ne proceso šalies, o trečiojo asmens teisės.
2. Dėl sąžiningo įkaito turėtojo teisių pažeidimo. Remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, 4.199 straipsnio 4 dalimi sutartiniam įkeitimui mutatis mutandis taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios sutartinės hipotekos rūšis, išskyrus įmonės hipoteką. Nors skundžiamu sprendimu tiesiogiai nebuvo pripažintas negaliojančiu įkeitimo lakštas, tačiau, pripažinus negaliojančia užstatymo teisės suteikimo sutartį, trečiasis asmuo automatiškai prarado vieną iš kelių BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių. Įkaito turėtojo sąžiningumo klausimu yra pasisakęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansabankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2005 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Egapris“ v. UAB „Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2005). Ši kasacinio teismo praktika turėtų būti taikoma, nes priešingu atveju būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis) ir paneigiamos banko, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teisės. Ieškovo ir G. Š. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartis ir (ar jos 4.2 punkte nustatyti apribojimai) nebuvo įregistruoti viešame registre, todėl bankas neturėjo galimybės sužinoti apie bet kokius apribojimus. Pasirašydamas įkeitimo lakštą įkeisto turto savininkas patvirtino, kad įkeičiamas daiktas kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti šiuo daiktu. Hipotekos (įkeitimo) sandoriai yra tvirtinami notariškai, registruojami viešame registre, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.185 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti. Vadovaujantis CK 6.153 straipsnio 3 dalimi bet kokie kiti veiksmai (tarp jų – hipoteka, įkeitimas) sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Kadangi bankas yra sąžiningas ginčo užstatymo teisės įkeitimo (hipotekos) teisės turėtojas, tai jo interesai ginami remiantis ir CK 4.96 straipsniu; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. AB „Dara“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2004).
3. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Trečiasis asmuo, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž. , bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga), nurodo, kad jeigu byloje nustatoma, jog ieškovas, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.
4. Dėl ieškovo teisių pažeidimo. Ginčijama užstatymo teisės suteikimo sutartis sudaryta tuo metu, kai galutinis paskolos grąžinimo terminas ieškovui dar nebuvo suėjęs. Atsakovai G. Š. ir V. K. , suteikdami užstatymo teisę, elgėsi pagal įprastą verslo praktiką, tikėdamiesi gauti finansinę naudą iš nekilnojamojo turto projekto, lėšų paskolai grąžinti. Byloje nenustatyta, kad dėl sudarytos užstatymo teisės suteikimo sutarties yra grėsmė, kad ieškovo reikalavimai nebus patenkinti. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad prisiteisė skolą iš G. Š. , kad pateikė antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo, kad antstolis grąžino vykdomąjį dokumentą su žyma apie išieškojimo negalimumą ir pan. Ieškovas pripažino, kad žemės sklypo vertė yra 13 495 000 Lt; BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ skola bankui – 8 837 085,94 Lt. Net jei G. Š. ieškovui skolingas 1 500 000 Lt, įkeisto turto vertės pakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, kad byloje nebuvo įrodinėjama, jog ieškovas negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš kito atsakovų G. Š. ir V. K. turto, kas prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. I. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2006).
5. Dėl ginčo sandorio privalomumo. Nė vienas sudaromas sandoris negali būti privalomas, nes kiekvienu konkrečiu atveju yra dvi alternatyvos – sudaryti sandorį arba ne. Nagrinėjant, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, reikia nustatyti, ar dėl sudaryto sandorio skolininkas gavo ar tikėjosi gauti kokios nors naudos. Tuo atveju, jeigu BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ plėtojamas nekilnojamojo turto projektas būtų įgyvendintas, atsakovai G. Š. ir V. K. būtų gavę lėšų, iš kurių būtų grąžinta skola ieškovui; taigi sandorį sudaryti jie privalėjo.
6. Ieškinio senaties taikymo. Užstatymo teisė buvo įkeista bankui užtikrinant BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ įsipareigojimų įvykdymą, todėl, pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, išnyko įkeitimo objektas. Tai patvirtina, kad bankas yra ginčo šalis, kurios teisių ir teisėtų interesų likimas ir daiktinės teisės turėjimas tiesiogiai priklauso nuo ginčo sutarties galiojimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į banko prašymą ir taikė ieškinio senaties institutą. Šioje byloje buvo netinkama banko procesinė padėtis. Jeigu ji būtų nustatyta tinkamai, tai būtų tinkamai išspręstas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo. Be to, atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2011 m. sausio 3 d. triplike nurodyti argumentai dėl vienerių metų ieškinio senaties termino praleidimo. Prašymas taikyti senaties terminą neturi būti suformuotas kaip savarankiškas materialinis reikalavimas, reiškiamas tik priešieškinio forma.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl netinkamos banko procesinės padėties. Klausimas dėl netinkamos banko procesinės padėties nebuvo keliamas teismuose, todėl šie argumentai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 347 straipsnis). Be to, pasirinkimas, kam reikšti ieškinį, priklauso ieškovui (CPK 41, 45 straipsniai). Ieškovo nuomone, atsakovais šioje byloje pagrįstai patrauktos ginčijamo sandorio šalys – materialiojo santykio dalyvės, ir tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. M. S. , bylos Nr. 3K-3-56/2007). Trečiasis asmuo nėra tiesioginis byloje ginčyto teisinio santykio dalyvis, o vienos sandorio šalies BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ kreditorius. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. Kamajų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-1042/2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Euroimport Rudorfer GmbH (Vokietija) v. UAB „Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-81/2004). Kadangi šios bylos sprendimas daro įtaką AB „Swedbank“ teisių ir pareigų apimčiai, bankas buvo įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Taigi įstatymo suteikiama galimybė savo teisinį interesą įgyvendinti prasidėjusiame teisminiame ginče bankui buvo užtikrinta; byloje nebuvo nuspręsta dėl byloje nedalyvaujančių asmenų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-159-2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008).
2. Dėl CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymo. Ginčo atveju CK 4.197 straipsnio 6 dalis netaikytina, nes ši norma įsigaliojo tik 2012 m. liepos 1 d., o pagal lexretro non agit principą įstatymas atgaline data negalioja (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, CK 1.7 straipsnis, Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 1998 m. kovo 25 d. 2001 m. sausio 11 d. nutarimai ir kt.). AB „Swedbank“ turima įkeitimo teisė kildinama iš neteisėto sandorio. Teisė, kylanti iš neteisėtų veiksmų, negali būti ginama, nes pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Drevida“ ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje gyvenamųjų namų statybos bendrija „Trušelių sodybos“ v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-530/2012). Priešingu atveju UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ gautų naudą, nes neteisėto sandorio objektas, į kurį turėtų būti nukreiptas ieškovo reikalavimo patenkinimas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), liktų įkeistas už šio nesąžiningo asmens prievoles AB „Swedbank“, o ieškovo interesai liktų neapginti. Nors būtent BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ turėtų kilti neigiami padariniai (pvz., atlyginti žalą). O actio Pauliana instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Kasaciniame skunde pateikiamas CK 4.197 straipsnio 6 dalies aiškinimas paneigia restitucijos instituto esmę, nors restitucija yra tiesioginis niekinio (negaliojančio) sandorio padarinys (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80, 6.145 straipsnis). Pripažinus sandorį negaliojančiu, nagrinėjamoje byloje būtina taikyti restituciją – grąžinti šalis į pirmykštę iki sandorio buvusią padėtį, kad būtų atkurtas skolininko mokumas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. I. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2006). Taigi, ieškinio reikalavimų patenkinimas yra susijęs su atsakovams G. Š. ir V. K. nuosavybės teise priklausančio turto suvaržymų panaikinimu, ir tik tokiu atveju jų mokumas bus atkurtas, o ieškovo reikalavimas – nukreiptas į šį turtą.
3. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, tai nėra kasacijos dalykas (CPK 346 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai tiesiogiai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai užstatymo teisės suteikimo sutarties netraktavo finansinę naudą skolininkams garantuojančiu sandoriu, nes sutartis buvo neatlygintinė, jokių pajamų (finansinės naudos) skolininkams neužtikrino. Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad kitas skolininkų turtas yra menkavertis, todėl jo neužtektų ieškovo reikalavimui patenkinti. Be to, teismas įvertino ir žemės sklypo vertės kitimą ir konstatavo, kad ginčijamu sandoriu suvaržyto žemės sklypo vertė nėra pakankama ieškovo ir UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ reikalavimams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo interesų pažeidimą „kitu būdu“, nes ginčijamu sandoriu skolininkai sumažino savo turto vertę ir dėl šio sandorio atsiskaitymas su kreditoriumi užtrunka gerokai ilgiau; skolininkai sandoriu prisiėmė naujų ekonomiškai nepalankių įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo; taip buvo sumažinta kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą, ir tokia teismo išvada atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008).
4. Dėl sandorio privalomumo. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013), nurodo, kad egzistuojanti skolininko prievolė negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip pareiga sudaryti kokius nors sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi. Byloje nustatyta, kad ginčijamas sandoris ekonomiškai nenaudingas nei skolininkams, nei jų kreditoriui, o tikimybė pasibaigus šio sandorio galiojimui sudaryti kitą, galbūt ekonomiškai naudingą sandorį ateityje, praėjus trejiems metams nuo prievolių vykdymo ieškovui termino suėjimo, negali būti traktuojama kaip skolininko veikimas kreditoriaus interesais, teikiantis pagrindą laikyti ginčijamo sandorio sudarymą privalomu CK 6.66 straipsnio prasme.
5. Dėl ieškinio senaties taikymo. Banko suinteresuotumas šios bylos baigtimi nekvestionuojamas; tai sudaro pagrindą banką į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Pagal CK 1.126 straipsnį teismas ieškinio senatį gali taikyti tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Procese ginčo šalys yra ieškovas ir atsakovas (CPK 41 straipsnis). Dėl to trečiojo asmens prašymas taikyti ieškinio senatį pagrįstai nebuvo pripažintas teisiškai reikšmingu. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-101/2007). Atsakovai savo procesiniuose sprendimuose aiškiai nepareiškė prašymo taikyti ieškinio senatį, todėl laikytina, kad toks prašymas nebuvo pareikštas, ir tai atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Be to, byloje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl ieškinys negalėjo būti atmestas CK 1.126 straipsnio 3 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami. Nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai dėl ieškovo reikalavimo, t. y. nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu skirtingai aiškintos ir taikytos materialiosios teisės normos, tai ir nulėmė skirtingas teismų išvadas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija yra saistoma.
Pagal kompetenciją kasacinio teismo teisėjų kolegija nustato kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų svarbą nagrinėjamos bylos rezultatui, t. y. pripažinus, kad vienas ar keli kasacinio skundo argumentai yra esminiai, teikiantys pagrindą apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo korekcijai, teisėjų kolegija nesvarsto kitų kasacinio skundo argumentų, pripažinusi juos antraeiliais, neturinčiais esminės reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos teisiniam rezultatui pakanka pasisakyti ieškinio senaties ir CK 6.66 straipsnio 5 dalies taikymo klausimais.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį
CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau.
Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartimi atsakovas G. Š. įsipareigojo ieškovui grąžinti skolą ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. Ieškovo ginčijama atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ užstatymo teisės suteikimo sutartis sudaryta 2005 m. spalio 26 d., įregistruota viešame registre 2005 m. lapkričio 9 d. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie draudimą perleisti turtą ir apie žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartį, nenurodant ne tik jos esminių sąlygų, bet ir jos pobūdžio, net ir domintis atsakovo G. Š. turtu viešame registre, negalėjo suteikti ieškovui informacijos, leidžiančios spręsti apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovui apie ginčo sutarties egzistavimą tapo žinoma 2009 m. rugpjūčio 3 d., taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui tapo žinoma ir apie jo teisių pažeidimą, nes vien pranešimas apie sutarties sudarymo faktą nereiškia, kad ieškovui tapo žinomos ir sutarties sąlygos, pažeidžiančios jo, kaip kreditoriaus, teises. Ginčijama sutartis ieškovui buvo pateikta tik 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, kai ieškovas turėjo galimybę nuspręsti, ar sutartis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties pradžią skaičiavo nuo nurodytos datos. Ieškovas kreipėsi į teismą 2010 m. rugpjūčio 3 d., taigi nepraleidęs įstatyme nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), todėl ieškinys CK 1.131 straipsnio pagrindu negalėjo būti atmestas. Dėl nurodytos priežasties tampa neaktualūs bylos teisiniam rezultatui kasacinio skundo argumentai dėl trečiojo asmens teisės prašyti teismo taikyti šioje byloje ieškinio senatį, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl CK 6.66 straipsnio 5 dalies taikymo
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę bylos faktines aplinkybes, skirtingai jas vertindami, nustatinėjo actio Pauliana instituto taikymui būtinas sąlygas ir skirtingai sprendė dėl actio Pauliana instituto taikymo ginčo atveju. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, konstatavo visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas ir pripažino negaliojančia atsakovų G. Š. ir V. K. bei užstatymo teisės turėtojo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartį. Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo kasacinį skundą pateikė trečiasis asmuo AB „Swedbank“, kuriam ginčijama užstatymo teisė jos turėtojo – atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2006 m. lapkričio 23 d. sutartimi buvo įkeista prievolių pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį tinkamam vykdymui užtikrinti. Be kitų argumentų, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl sąžiningo įkaito turėtojo teisių pažeidimo.
CK 6.66 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo, nepagrįstai akcentavo byloje nustatytą atsakovo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, kuris buvo ginčijamo sandorio šalis, nesąžiningumą. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.66 straipsnio 5 dalyje yra aptariama situacija, kai jau po ginčijamo sandorio sudarymo tretieji asmenys yra įgiję tam tikras teises į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Taigi akivaizdu, kad šia teisės norma suteikiama apsauga asmenų, nedalyvavusių ginčijamame sandoryje, teisėms į turtą, buvusį šio sandorio objektu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad vien aplinkybė, jog su ieškovo skolininku sandorį sudaręs nesąžiningas asmuo pats turi kreditorių, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti negaliojančiu ieškovo, kaip kreditoriaus, teises pažeidžiantį sandorį, nustačius visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas jo negaliojimo sąlygas. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant dėl actio Pauliana pagrįstumo konkrečiame ginče ir remiantis CK 6.66 straipsnio 5 dalimi yra svarbu nustatyti, ar tretieji asmenys, nesantys actio Pauliana instituto pagrindu ginčijamo sandorio šalimi, turi tam tikrų teisių į sandorio objektu esantį turtą, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju, kai ginčijamu sandoriu suteikta žemės sklypo užstatymo teisė jos turėtojo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2006 m. lapkričio 23 d. buvo įkeista kreditoriui AB „Swedbank“ prievolės įvykdymui užtikrinti. Remiantis CK 6.66 straipsnio 5 dalies dispozicija tokiu atveju yra svarbus tokio trečiojo asmens, bylos atveju – AB „Swedbank“, sąžiningumas, o jį nustačius, šiam asmeniui negali būti taikomi teisiniai padariniai, kylantys actio Pauliana instituto pagrindu pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį.
Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.).
Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad 2005 m. sausio 18 d. ieškovo ir atsakovo G. Š. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui litais pastarojo sumokėtus 347 593,74 JAV dol., iš viso 947 323,43 Lt, ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. Atsakovai G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovai G. Š. ir V. K. neatlygintinai suteikė atsakovui BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ žemės sklypo užstatymo teisę. Šis atsakovas 2006 m. lapkričio 23 d. suteiktą užstatymo teisę įkeitė trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ prievolių pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį tinkamam vykdymui užtikrinti. Byloje nenustatyta, kad trečiajam asmeniui AB „Swedbank“, prieš sudarant su BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ žemės sklypo užstatymo teisės įkeitimo sutartį, būtų buvę žinoma apie ieškovo ir atsakovo G. Š. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartį (pvz., BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ būtų informavusi banką apie šį sandorį) ar kad AB „Swedbank“ turėjo galimybę sužinoti apie ją, tačiau neįvykdė savo pareigos ir prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo, ar sandorį ketinanti sudaryti BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ neturi kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti sudarant žemės sklypo užstatymo teisės įkeitimo sandorį. Pažymėtina, kad ieškovo ir atsakovo G. Š. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartis – viešame registre neviešinama, buvo sudaryta raštu dviejų privačių asmenų, ne notarine tvarka. Taigi trečiojo asmens AB „Swedbank“ sąžiningumo prezumpcija byloje nepaneigta (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamos atsakovų G. Š. ir V. K. bei BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutarties pripažinimas negaliojančia negali turėti įtakos trečiojo asmens AB „Swedbank“ teisei į įkeistą žemės sklypo užstatymo teisę (CK 6.66 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijama žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartis ir tuo atveju, jeigu actio Pauliana instituto pagrindu teismo ji būtų pripažinta negaliojančia, tai faktiškai nebeegzistuojant žemės sklypo užstatymo teisei – įkeitimo objektui, niekine taptų šios teisės įkeitimo trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ sutartis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.198 straipsnis), būtų pažeista CK 6.66 straipsnio 5 dalis, draudžianti sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius sąžiningam trečiajam asmeniui, nagrinėjamos bylos atveju – AB „Swedbank“, t. y. jo teisei į įkeistą žemės sklypo užstatymo teisę, užtikrinant BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ prievolių įvykdymą. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartį; apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatas, tai sudaro pagrindą panaikinti šio teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamoje byloje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. rugsėjo 20 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 66,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo S. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 66,84 Lt (šešiasdešimt šešis Lt 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
Rimvydas Norkus