Civilinė byla Nr. 3K-3-48-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00379-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.6.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Gineso servisas“ ir „Autonas LT“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – D. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pareigą sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, taip pat teismo pareigą ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovių 3211,58 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. spalio 21 d. Lenkijoje dėl trečiojo asmens D. M., vairavusio UAB „Autonas LT“ priklausančią ir UAB „Gineso servisas“ naudojamą transporto priemonę „DAF FT XF105.510“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo buvo samdomas abiejų atsakovių, eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „DAF FT XF105.510“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
4. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Lenkijoje, o jo metu žala padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Lenkijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė 3211,58 Eur reikalavimą ieškovui. Ieškovas sumokėjo Lenkijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsniu, ieškovas raštu kreipėsi į atsakoves, reikalaudamas grąžinti Lenkijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 3211,58 Eur. Atsakovės reikalaujamos sumos nesumokėjo. Ieškovo nuomone, atsakovės jo patirtus nuostolius privalo atlyginti solidariai: UAB „Autonas LT“ – kaip transporto priemonės savininkė, o UAB „Gineso servisas“ – kaip jos valdytoja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Gineso servisas“ 3211,58 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. sausio 13 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, 96 Eur žyminio mokesčio, 59,37 Eur už vertimo paslaugas, 18,42 Eur kelionės išlaidų atlyginimo ir valstybei 15,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; ieškinį atsakovei UAB „Autonas LT“ atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei UAB „Autonas LT“ 363 Eur už advokato teisinę pagalbą.
6. Teismas, spręsdamas dėl to, kuri iš atsakovių buvo atsakinga už transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sudarymą, rėmėsi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir vertino atsakovių 2012 m. gruodžio 28 d. sudarytą transporto priemonės nuomos sutartį, 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties priedą bei 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties papildomą susitarimą. Teismas padarė išvadą, kad pagal 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties papildomą susitarimą ir priedą prie nuomos sutarties, kuriuo nuomos sutartis buvo pakeista į išperkamosios nuomos sutartį, atsakovės susitarė, kad transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys UAB „Gineso servisas“. 
7. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad išperkamosios nuomos sutartis nebuvo realiai vykdoma, turi trūkumų, todėl yra negaliojantis kaip apsimestinis ir (arba) tariamasis sandoris. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Autonas LT“ kiekvieną mėnesį išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, taip pat į tai, kad UAB „Gineso servisas“ apyvartos žiniaraščiuose yra atvaizduotos įmokos pagal šias sąskaitas faktūras, teismas padarė išvadą, kad 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties papildomas susitarimas ir priedas prie nuomos sutarties buvo vykdomi (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis).
8. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentu, kad aplinkybę, jog išperkamosios (lizingo, finansinės) nuomos sutartis nebuvo vykdoma, patvirtina ir joje nustatytas įmokų dydis. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, apyvartos žiniaraščiai, įsakymas dėl komandiruotės, CMR važtaraštis)  patvirtina, kad UAB „Autonas LT“ siekė gauti užmokestį už suteiktą lizingo pagrindu transporto priemonę, o  UAB „Gineso servisas“ – įsigyti ją verslui, naudoti ją ir valdyti  taip gaunant pajamų.
9. Teismas, remdamasis CK 6.192 straipsnio 2 dalimi, CPK 178 straipsniu, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartis yra negaliojantis sandoris dėl jos struktūros, nes sudaryta ne kaip vienas dokumentas, be to, nuomos sutartis, jos priedas ir papildomas susitarimas buvo pateikti tik kartu su atsiliepimu į ieškinį, todėl juos reikia kritiškai vertinti ir negalimai jais vadovautis. Aplinkybė, kad kitoje analogiškoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21339-944/2014 UAB „Autonas LT“ neginčijo solidariosios atsakomybės, teismo vertinimu, taip pat nepatvirtina lizingo (finansinės nuomos) sutarties negaliojimo ir nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga.
10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartis buvo realiai vykdoma, sudaryta su sąlygomis, būdingomis lizingo sutarčiai, šalių valia buvo suderinta dėl lizingo dalyko, pagal kurį UAB „Autonas LT“ gavo finansinę naudą, o UAB „Gineso servisas“ gavo transporto priemonę valdyti, naudoti, su teise ją įsigyti nuosavybėn. Nors UAB „Gineso servisas“ ir neįsigijo nuosavybės į transporto priemonę, nes ji 2015 m. balandžio 13 d. buvo parduota UAB „Translogus LT“, tačiau eismo įvykio metu ji buvo lizingo dalyku, naudojamu UAB „Gineso servisas“. Teismas pažymėjo, kad UAB „Gineso servisas“ neginčijo nuomos sutarties, jos papildomo susitarimo ir priedo. Remdamasis CK 6.503 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas sprendė, kad atsakovės galėjo suderinta valia pakeisti jų 2012 m. gruodžio 28 d. sudarytą transporto priemonių nuomos sutartį, ką jos ir padarė 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties priedu ir papildomu susitarimu, sudarydamos transporto priemonės lizingo (finansinės nuomos) sutartį. 
11. Dėl nurodytų priežasčių teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas atskiru reikalavimu neginčijo lizingo (finansinės nuomos) sutarties, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo laikyti šią sutartį, sudarytą atsakovių pakeičiant nuomos sutartį, tariamuoju (CK 1.86 straipsnis) ar  apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis). Taigi 2013 m. spalio 21 d. eismo įvykio metu UAB „Gineso servisas“ buvo transporto priemonės naudotoja pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį ir atsakingu asmeniu už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.
12. Kadangi ieškinio dalykas yra nuostolių, atsiradusių neturint draudimo apsaugos eismo įvykio metu, atlyginimas, tai teismas atmetė ieškovo argumentą dėl solidariosios atsakovių atsakomybės pagal CK 6.264 straipsnį, nes kaltas dėl eismo įvykio trečiasis asmuo šio įvykio metu dirbo pas abi atsakoves. Be to, byloje esantys įrodymai (CMR važtaraštis, įsakymas dėl komandiruotės) patvirtina, kad konkrečiai eismo įvykio metu trečiasis asmuo dirbo atsakovei UAB „Gineso servisas“, kuri, kaip vežėja, vykdė tarptautinį krovinio pervežimą, todėl UAB „Gineso servisas“ ir turi būti atsakinga už savo samdomą darbuotoją.
13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad eismo  įvykis  įvyko Lenkijoje, jo metu patirta žala buvo administruojama ir draudimo išmoka mokama pagal Lenkijos teisės aktus bei transporto priemonių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus, padarė išvadą, kad sprendžiant išmokos mokėjimo klausimą taikytina Lenkijos teisė (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis, CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnis). Todėl teismas atmetė UAB „Autonas LT“ argumentus, kad neturėtų būti atlyginamos administravimo išlaidos Lenkijos draudimo bendrovei „Warta“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės). Teismo vertinimu, Lenkijos draudiko bendrovės pateikti įrodymai dėl transporto priemonės sugadinimų ir remonto patvirtina žalos dydį ir jos priežastinį ryšį su eismo įvykiu.
14. Remdamasis TPVCAPDĮ 4 straipsnio, 17 straipsnio 1, 5 dalių, 23 straipsnio 1, 5 dalių nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovei UAB „Gineso servisas“ tenka pareiga atlyginti ieškovui žalą regreso tvarka.
15. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą nepakeistą.
16. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovėms 2013 m. sausio 2 d. sudarius papildomą susitarimą dėl transporto priemonės perdavimo lizingo (išperkamosios nuomos) pagrindu naudotis UAB „Gineso servisas“, šis susitarimas pakeitė tarp šalių iki 2013 m. sausio 2 d. egzistavusius transporto priemonės nuomos teisinius santykius į išperkamosios nuomos teisinius santykius. Eismo įvykio metu transporto priemonė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo prasme priklausė atsakovei UAB „Gineso servisas“, todėl ši bendrovė turėjo pareigą pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Kolegija pažymėjo, kad papildomo susitarimo 2 punktu UAB „Gineso servisas“ įsipareigojo savo sąskaita atlikti transporto priemonės  techninę priežiūrą, dengti jos eksploatavimo išlaidas, sudaryti transporto priemonės  valdytojo  civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Kadangi atsakovė to nepadarė, ji privalo atlyginti ieškovui jo patirtą žalą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
17. Kolegija laikė nepagrįstais ieškovo argumentus, kad lizingo (išperkamosios numos) sandoris tarp atsakovių realiai nebuvo sudarytas, arba, jeigu toks sandoris ir buvo sudarytas, jis yra tariamasis ir negaliojantis (niekinis) pagal CK 1.78, 1.80, 1.86 straipsnius. Remdamasi sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), kolegija padarė išvadą, kad šalys turėjo teisę sudaryti susitarimą dėl transporto priemonės perdavimo lizingo (išperkamosios nuomos) pagrindu, toks susitarimas yra teisėtas ir neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kolegijos vertinimu, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susitarimas dėl transporto priemonės lizingo (išperkamosios) nuomos santykių sukūrimo negali būti kvalifikuojamas kaip niekinis. Todėl kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad minėtas sandoris gali būti teismo pripažintas niekiniu ex officio.
18. Kolegija pažymėjo, kad sandoriai gali būti nuginčijami suinteresuotų asmenų reikalavimu, tačiau reikalavimo (ieškinio dalyko) panaikinti atsakovių 2013 m. sausio 2 d. sudarytą susitarimą ieškovas byloje nesuformulavo. Tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškinio faktines aplinkybes (ieškinio faktinį pagrindą) ir pagrįstai sprendė, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartis buvo realiai vykdoma, sudaryta įstatymo nustatyta forma, šalių valia buvo išreikšta tinkamai, atitiko sutarties turinį, pagal sutartį šalys gavo finansinę naudą ir galimybę naudoti bei valdyti transporto priemonę (CK 6.192 straipsnio 2 dalis).
19. Įvertinusi ieškovo pateiktą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 22 d. raštą, kuriame nurodyta informacija apie kai kurių UAB „Autonas LT“ sąskaitų (ne)pateikimą minėtai inspekcijai, kolegija padarė išvadą, kad šie duomenys nepagrindžia ieškovo pozicijos dėl lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties negaliojimo. Kolegija pažymėjo, kad asmenims pareiga pateikti PVM sąskaitų registrų duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai atsiranda tik gavus atskirą pareikalavimą.    

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, pažeisdamas CPK 21, 176, 185 straipsnių nuostatas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotų šių teisės normų aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015), netinkamai ir šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, prioritetą suteikė atsakovių pateiktiems akivaizdžiai nepatikimiems įrodymams. Dėl šios priežasties teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2013 m. sausio 2 d. sudarytas sandoris buvo realiai vykdomas. Atsakovių pateiktų įrodymų nepatikimumą patvirtina aplinkybės: sandoris ieškovui buvo pateiktas tik teismo proceso metu; jis buvo sudarytas praėjus tik vienai darbo dienai nuo 2012 m. gruodžio 28 d. nuomos sutarties sudarymo; jis nebuvo įregistruotas ir išviešintas. Be to, ginčo sandoris vertintinas kritiškai tiek struktūros, tiek ekonominio naudingumo prasme – PVM sąskaitos faktūros nebuvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, siekiant susigrąžinti PVM mokesčio permokas; byloje nėra jokių atsakovių tarpusavio atsiskaitymų pagal ginčo sandorį įrodymų; atsakovės yra glaudžiai susijusios įmonės.
2. Teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotų šios teisės normos aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 697/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; kt.), argumentuotai neįvertino visų, t. y. tiek faktinių, tiek ir teisinių, apeliacinio skundo argumentų dėl 2013 m. sausio 2 d. sandorio tariamumo ir realaus jo nevykdymo. Nagrinėjamu atveju aiškiai ir nedviprasmiškai keliant sandorio tariamumo klausimą, teismas privalėjo visus argumentus ir įrodymus ištirti bei įvertinti kompleksiškai, išsamiai tai pagrįsti nutarties motyvuojamojoje dalyje. Jeigu teismas būtų tinkamai įvykdęs šią pareigą, jam nebūtų kilę abejonių dėl savo pareigos ex officio spręsti sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.86 straipsnis).
3. Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotų šios teisės normos aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015; kt.) ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimų išaiškinimus, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartyje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-327-178/2016 (tarp tų pačių šalių, dėl to paties sandorio galiojimo ir atsakovių atsakomybės) suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Nurodytoje byloje teismas pripažino, kad ginčo sandoris nebuvo vykdomas, o atsakovių pateikti įrodymai yra nepatikimi.
21. Byloje dalyvaujantys asmenys CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių pareigą sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo

22. TPVCAPDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi eismo įvykio metu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.
23. Remiantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip.
24. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
25. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.
26. Remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. O pagal šio straipsnio 5 dalį,  Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.
27. Nagrinėjamu atveju žala eismo įvykio metu buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone, kuri įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Įvykus eismo įvykiui šios transporto priemonės savininkė buvo atsakovė UAB „Autonas LT“, o teisėta valdytoja – atsakovė UAB „Gineso servisas“. Ieškovui (kasatoriui) – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui – naudojantis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise susigrąžinti dėl eismo įvykio metu padarytos žalos kitai Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai išmokėtą sumą į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, aktualus asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, nustatymo klausimas TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies prasme.
28. Pagal šios nutarties 23 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, įstatyme įtvirtinta bendroji taisyklė, kad atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo yra transporto priemonės savininkas. Kartu įstatyme įtvirtinta išlyga, kada už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas kitas asmuo. Toks asmuo turi būti sudaręs lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos, ar kitą panašaus pobūdžio sutartį.
29. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatymo įtvirtinta pareiga sudaryti minėtą draudimo sutartį su draudiku ir neigiami šios pareigos nevykdymo padariniai (atsakomybė Biurui) tenka transporto priemonės savininkui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 išaiškino, jog nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas; tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas.
30. Taigi pagal įstatymą lizingo gavėjas ar pirkėjas turi pareigą sudaryti draudimo sutartį esant atitinkamai lizingo (finansinės nuomos) ar išperkamosios nuomos santykiams, o tuo atveju, jei šalis sieja kiti teisiniai santykiai (nuomos, panaudos ir kt.), aptariama transporto priemonės savininko pareiga gali būti perduota kitam asmeniui tik sutarties pagrindu.
31. Nagrinėjamu atveju atsakovės 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sudariusios nuomos sutartį, pagal kurią atsakovei priklausančios transporto priemonės, tarp jų ir ginčo transporto priemonė, buvo išnuomotos atsakovei UAB „Gineso servisas“. Šioje sutartyje nėra sąlygų, pagal kurias įstatyme įtvirtinta transporto priemonių savininkės atsakovės UAB „Autonas LT“ pareiga sudaryti draudimo sutartį būtų tekusi nuomininkei atsakovei UAB „Gineso servisas“. Taigi pagal minėtą nuomos sutartį pareiga sudaryti ginčo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį išliko atsakovei UAB „Autonas LT“.
32. Atsakovės 2013 m. sausio 2 d. sudarė transporto priemonių nuomos sutarties priedą dėl vilkiko (duomenys neskelbtini) kuriuo jos susitarė, kad nuomotoja, t. y. UAB „Autonas LT“, perduoda UAB „Gineso servisas“ minėtą ginčo transporto priemonę (vilkiką) naudotis lizingo (išperkamosios nuomos)  pagrindu ir tikslu, taip pat kad lizingo įmokomis sumokėjus visą transporto priemonės kainą, transporto priemonė nuosavybės teise pereis nuomininkei, t. y. UAB „Gineso servisas“. Minėto sutarties priedo 3 punkte buvo nustatyti nuomininkės UAB „Gineso servisas“ įsipareigojimai savo sąskaita sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
33. Atsakovė UAB „Autonas LT“, nesutikdama su kasatoriaus jai pareikštu reikalavimu dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, teigia, kad minėtu 2013 m. sausio 2 d. transporto priemonių nuomos sutarties priedu nuomos sutartis buvo pakeista į lizingo (išperkamosios nuomos)  sutartį, todėl, remiantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį teko atsakovei UAB „Gineso servisas“, o kadangi ši atsakovė nurodytos pareigos neįvykdė, būtent ji ir privalo atlyginti kasatoriui žalą. Šį sutarties priedą atsakovės pateikė tik kartu su atsiliepimu į ieškinį.
34. Kasatorius, nesutikdamas su tokia atsakovės UAB „Autonas LT“ pozicija, teigia, kad minėtas atsakovių 2013 m. sausio 2 d. susitarimas yra tariamasis sandoris, o tariamojo sandorio pagrindu atsakovės UAB „Autonas LT“ pareiga sudaryti draudimo sutartį negalėjo pereiti atsakovei UAB „Gineso servisas“, todėl už draudimo sutarties sudarymą liko atsakinga atsakovė UAB „Autonas LT“. Kasatoriaus manymu dėl šio sandorio tariamumo ir jo pripažinimo niekiniu teismai turėjo spręsti ex officio.

Dėl teismo pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius

35. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Remiantis šios straipsnio 5 dalimi, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).
36. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Taigi tariamasis sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes gali konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
37. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
38. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). 
39. Nagrinėjamu atveju atsakovei UAB „Autonas LT“ ginantis nuo kasatoriaus pareikštų reikalavimų šios nutarties 32 punkte nurodytu 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties priedu, apie kurį kasatorius buvo informuotas tik bylą nagrinėjant teisme, jis, nesutikdamas su atsakove, savo poziciją dėl šio sandorio tariamumo išreiškė ne ieškinio forma reikšdamas atskirą reikalavimą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, o rašytiniu paaiškinimu.
40. Bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose aiškiai neišdėstė pozicijos, ar šiuo atveju yra pagrindas teismui spręsti dėl sandorio negaliojimo ex officio, tačiau iš to, kad teismai nepripažino sandorio niekiniu, darytina išvada, jog akivaizdaus sandorio negaliojimo pagrindo nebuvo. Vis tik bylą nagrinėję teismai,  nors kasatorius ir nebuvo pareiškęs atskiro reikalavimo dėl 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties priedo pripažinimo niekiniu, vertino tam tikrus šio sandorio aspektus, svarbius sprendžiant dėl sandorio tariamumo, t. y. ar šis sandoris realiai buvo vykdomas. Tai, minėta, viena svarbių aplinkybių sprendžiant, ar sandoris nėra tariamas. Tačiau teismai netyrė ir nevertino kitų aplinkybių, nurodytų šios nutarties 39 punkte, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl sandorio tariamumo, nesiaiškino tikrųjų šio sandorio šalių (atsakovių) ketinimų ir valios sudarant sandorį. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai vertino ginčo sandorį jo tariamumo aspektu.
41. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 37, 38 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į tai, kad kasatoriui apie atsakovių sudarytą 2013 m. sausio 2 d. nuomos sutarties priedą tapo žinoma tik bylą nagrinėjant teisme, dėl ko jis neturėjo galimybės pradiniame ieškinyje pareikšti reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo niekiniu, sprendžia, kad nesant akivaizdaus pagrindo sandorį pripažinti niekiniu ex officio ir esant ieškovo pareiškimui apie sandorio tariamumą ar kitokį fiktyvumą, teismai turėjo suteikti kasatoriui galimybę tikslinti savo ieškinį pareiškiant reikalavimą dėl ginčo sandorio pripažinimo niekiniu, taip pat galimybę šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kasatoriui tokia galimybe nepasinaudojus, teismas turi dėl atsakovių atsakomybės spręsti pagal byloje esančius įrodymus.  
42. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl byloje nustatytinų aplinkybių yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Dalia Vasarienė