Civilinė byla Nr. 2A-477-1092/2022

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07281-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.2.1; 1.3.8.7; 3.2.4.11     (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

       N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2022 m. birželio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laivitė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo
2022 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Laivitė“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė T. P. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Laivitė“ (toliau – ir atsakovė) 6 763,70 Eur turtinės bei 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl 2017 m. lapkričio 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe.

2.       Ieškovė nurodė, kad, (duomenys neskelbtini) ir dėl to patyrė sužalojimus. Kabinete, (duomenys neskelbtini), nebuvo kopėčių, todėl tam, kad (duomenys neskelbtini), ieškovė prie lango prisistūmė spintelę, atsistojo ant spintelės bei palangės, tačiau neišlaikiusi pusiausvyros nukrito. Po įvykio atsikelti savarankiškai negalėjo, labai skaudėjo koją, galėjo būti praradusi sąmonę. Ligoninėje ieškovei buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), dėl patirtų sužalojimų jos gydymas buvo ilgas ir sunkus, ieškovei keletą mėnesių buvo draudžiama judėti, buvo reikalinga slauga. Po devynis mėnesius trukusio gydymo ir reabilitacijos dėl patirtos kojos traumos ieškovei išliko liekamųjų reiškinių, atsirado papildomų sveikatos problemų, dėl kurių 2018 m. rugsėjo mėn. ieškovei buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kuris, ieškovės nuomone, išsivystė po patirtos traumos darbe. Taip pat plyšo dešiniojo (duomenys neskelbtini). Dėl padarytos žalos sveikatai ieškovė patyrė išlaidas gydymui ir kitas su tuo susijusias išlaidas, taip pat neturtinę žalą, kurią jos (duomenys neskelbtini) – atsakovė UAB „Laivitė“ –atsisakė atlyginti. Ieškovė pažymėjo, kad valyti langus neįėjo į jos pareigas, tačiau, bijodama prarasti darbą, atliko jai pavestą darbą. Darbdavio atstovas B. S. (viršininkas), duodamas nurodymą atlikti darbus, nesakė, iš kur galima pasiimti kopėčias, o 2017 m. gruodžio 18 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte darbdavio išdėstytos įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės.

3.       Ieškovė papildomai paaiškino, kad atsakovė, būdama atsakinga už darbo saugos reikalavimus, neaprūpino ieškovės būtinomis darbo priemonėmis (kopėčiomis) ir nesudarė saugių darbo sąlygų. Nelaimingo atsitikimo metu kopėčiomis nesinaudojo, nes jų darbo vietoje nebuvo, jai nebuvo nurodyta, iš kur būtų galima kopėčias pasiimti. Pavestiems darbams atlikti ieškovei nebuvo suteiktas ir diržas su virve, nepaskirtas kitas darbuotojas, kuris laikytų kopėčias. Ieškovei buvo neaiškios atsakovo parengtos Patalpų valytojos darbų saugos instrukcijos, jos instruktavimas buvo tik formalus, ji nebuvo tinkamai instruktuota saugiai atlikti jai pavestus darbus, be to, ieškovė sunkiai supranta lietuvių kalbą. Prašė kritiškai vertinti ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos D. Ž. parodymus, kadangi ji paskutinius du mėnesius iki įvykio įmonėje nedirbo, įvykio metu jos taip pat nebuvo darbe. Nurodo, kad iki nelaimingo atsitikimo darbe ieškovė nusiskundimų sveikata neturėjo, tai patvirtina jos pateikti medicininiai dokumentai.

4.       Atsiliepimu į ieškovės ieškinį atsakovė UAB „Laivitė“ prašė ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ieškovės kaltės. Ieškovė, valydama langą bei žaliuzes, privalėjo naudotis saugiomis palipimo kopėčiomis, tačiau nesilaikė patalpų valytojo darbų saugos ir sveikatos instrukcijos, su kuria buvo supažindinta, todėl, stovėdama ant palangės, neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo. Saugiomis ir reikiamomis darbo priemonėmis ieškovė buvo aprūpinta, tačiau jomis nesinaudojo, pažeidė saugaus darbo reikalavimus, o šias aplinkybes patvirtina Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo išvada. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ieškovės kaltės. Be to, ieškovės nurodomi susirgimai nesusiję su nelaimingu atsitikimu darbe, todėl atsakovė nesutinka atlyginti ieškovei turtinę ir neturtinę žalą.

5.       Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė žinojo, kur yra laikomos kopėčios, jomis naudojosi visos (duomenys neskelbtini). Ieškovė per visą savo darbo laikotarpį įmonėje atsakovei nėra reiškusi pastabų ar pretenzijų, kad negali atlikti jai pavestų pareigų, neinformavo, kad darbams atlikti trūksta darbo priemonių. Atsižvelgiant į aukštį, kuriame dirbo ieškovė įvykio metu, saugos diržas nebuvo reikalingas. Kadangi ieškovė kopėčiomis nesinaudojo, kito asmens nepaskyrimas kopėčioms prilaikyti niekaip nesąlygojo nelaimingo atsitikimo kilimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 877,59 Eur turtinės žalos, 3 500 Eur neturtinės žalos ir 168,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas taip pat priteisė iš atsakovės 56 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą ir 824,12 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą, o iš ieškovės 252 Eur atstovavimo išlaidų atsakovės naudai. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

6.1.                      Teismas nustatė, kad ieškovę su atsakove nuo (duomenys neskelbtini). Remiantis 2017 m. gruodžio 8 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 1, nelaimingas atsitikimas įvyko (duomenys neskelbtini). Ieškovė (duomenys neskelbtini) Nr. 132-4. Norėdama (duomenys neskelbtini) kabineto lango žaliuzes, ieškovė užlipo ant šalia lango pristumtos spintelės, o po to – ant lango palangės, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo palangės ant dešiniojo šono. Ieškovė paskambino įmonės generalinio direktoriaus padėjėjui statybos klausimais B. S. ir pranešė apie nelaimingą atsitikimą darbe. Įmonės atstovui atvykus į įvykio vietą, ieškovė paaiškino įvykio aplinkybes ir po to greitosios pagalbos automobiliu buvo nugabenta į ligoninę. Paaiškinimą raštu ieškovė atsisakė rašyti. Akte nurodyta, kad ieškovė pažeidė saugos ir sveikatos norminio teisės akto reikalavimus, nesilaikė Patalpų valytojo darbų saugos ir sveikatos Instrukcijos Nr. 75 4.10 punkto – šluostant nuo lubų, frizų ar karnizų dulkes naudoti išbandytas kopėčias (skečiamąsias). Pagal VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 2017 m. lapkričio 27 d. pažymą ieškovei padarytas sveikatos sutrikdymas – dešinės (duomenys neskelbtini), nepriskiriamas prie sunkių.

6.2.                      Remiantis ikiteisminio tyrimo metu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta 2020 m. spalio 21 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nukritusi ieškovė patyrė dubens dešinės pusės (duomenys neskelbtini). Kiti sužalojimai nenustatyti. Vadovaujantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, jai padarytas sveikatos sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ieškovės (duomenys neskelbtini) – atsiradimas neturi jokio ryšio su patirta trauma darbe. Ieškovės sveikata blogėjo dėl (duomenys neskelbtini), kurios nesusijusios su (duomenys neskelbtini)  patirtu (duomenys neskelbtini).

6.3.                      Remiantis teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini), neatlikus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo. Tai patvirtina kompiuterinės tomografijos tyrimas, atliktas 2018 m. rugsėjo 8 d. VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kurio metu ir buvo nustatyta minėta diagnozė. (duomenys neskelbtini) gali būti diagnozuojami ir neatlikus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo. (duomenys neskelbtini) nėra 2017 m. lapkričio 20 d. traumos pasekmė, nes išsivystė dėl stuburo patologinių degeneracinių pakitimų. Ieškovės gydymosi metu VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d. buvo nustatyta tik (duomenys neskelbtini) (dešinio peties traumos nenustatyta), todėl negalima teigti, kad dešinio peties sąnario patologija turi priežastinį ryšį su 2017 m. lapkričio 20 d. patirta trauma. Ieškovei nustatyta (duomenys neskelbtini) yra netrauminės kilmės patologija (duomenys neskelbtini), todėl neturi priežastinio ryšio su 2017 m. lapkričio 20 d. patirta trauma.

6.4.                      Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė UAB „Laivitė“, užtikrindama saugias darbo sąlygas, patvirtino darbų saugos reikalavimus darbo vietose ir supažindino su jais darbuotojus. Įmonėje buvo patvirtinta (duomenys neskelbtini) darbų saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 75 (toliau – ir (duomenys neskelbtini) instrukcija). Faktą, kad ieškovei buvo žinomas (duomenys neskelbtini) instrukcijos turinys, patvirtina tai, kad minėtą instrukciją į bylą pateikė pati ieškovė kartu su ieškiniu. Be to, liudytojomis teismo posėdžio metu apklaustos kitos įmonės darbuotojos – (duomenys neskelbtini) – nurodė, kad instrukcija buvo įteikiama kiekvienai (duomenys neskelbtini), o su pakeitimais darbuotojai taip pat būdavo supažindinami. Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos ieškovė buvo instruktuota pasirašytinai. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė nuo 2011 metų, kai pradėjo dirbti pas atsakovę, būtų reiškusi pretenzijas ar informavusi darbdavį, kad nesupranta darbų saugos instrukcijų. Nors ieškovė teigė, kad langų valymas į jos pareigas neįeina, tačiau tai paneigia (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, patvirtinti atsakovės direktoriaus 1999 m. liepos 20 d. įsakymu, kurių 4 punkte apibrėžtos (duomenys neskelbtini) funkcijos, apimančios langų valymą ir dulkių šluostymą nuo visų paviršių.

6.5.                      Teismas atkreipė dėmesį, kad užtikrindama saugias darbo sąlygas, atsakovė taip pat turėjo suteikti saugiam darbui reikalingas priemones pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 1 dalies 3–4 punkto reikalavimus ir vykdyti jų naudojimo kontrolę.

6.6.                      Pagal Valytojo instrukcijos 4.10 punktą, šluostant nuo lubų, frizų ar karnizų dulkes, reikia naudoti išbandytas kopėčias (skečiamąsias), kurias tuo metu privalo laikyti kitas asmuo. Langams valyti skirti nurodymai reglamentuoti kituose (duomenys neskelbtini) instrukcijos punktuose, kuriuose nurodoma langus valyti stovint ant stacionarių paaukštinimų (4.13 punktas), pastolių (4.14 punktas) arba specialiais šepečiais su pailgintais kotais (4.13 punktas). Atsakovės atstovės bei liudytojo B. S. teiginiai, kad valant langus nebuvo galima lipti ant palangės, prieštarauja (duomenys neskelbtini) instrukcijos 4.11 punktui, kuriame langus leidžiama valyti, stovint ant kopėčių ar palangės. Vertinant byloje esančius duomenis apie langų aukštį, kad ieškovei juos valant nebūtų tekę palipti į 1,3 metro aukštį, langai galėjo būti nuvalyti naudojant specialų šepetį su pailgintu kotu. Tiek B. S., tiek kitos įmonės (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu ir duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turėjo specialius šepečius langams valyti su pailgintu kotu, todėl aukščiau palipti nebuvo reikalinga.

6.7.                      Kadangi ieškovei buvo duotas darbdavio nurodymas nuvalyti ne tik langus, bet ir horizontalias žaliuzes, todėl būtent jų valymui, teismo nuomone, turėjo būti taikomas (duomenys neskelbtini) instrukcijos 4.10 punktas, pagal kurį darbdavys turėjo užtikrinti ne tik skečiamąsias kopėčias, bet ir asmenį, kuris jas tuo metu prilaikytų. Nagrinėjamu atveju ieškovė neigia kopėčių darbe egzistavimą. Atsakovės atstovė ir liudytojas B. S. (tiek teismo posėdžio metu, tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu) nurodė, kad kopėčios buvo antrame aukšte kabinete Nr. 253, todėl ieškovei, nelaimingo atsitikimo metu dirbant pirmame aukšte, reikėjo tik pakilti ir iš antro aukšto pasiimti kopėčias. Liudytoja D. Ž. nurodė, kad yra net trejos kopėčios (po vieną kiekviename aukšte) ir dar vienos medinės. Liudytoja T. F. taip pat nurodė, kad yra kelios kopėčios, tačiau negalėjo nurodyti, kurioje patalpoje jos nuolat laikomos. Iš liudytojų parodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini), norinčiai pasinaudoti kopėčiomis, pačiai tekdavo jų ieškoti per visus aukštus, liudytojos T. F. teigimu, net eiti į gamybinį cechą. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad atsakovė negali tiksliai nurodyti, kiek kopėčių yra darbovietėje, kur tiksliai jos yra laikomos ir kiek jų skirta valytojų funkcijoms atlikti. Be to, iš ieškovės ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad visi kabinetai, persirengimo kambariai yra rakinami, o (duomenys neskelbtini) neturi raktų nuo visų kabinetų. Vadovaujantis atsakovės logika, ieškovei, ketinančiai valyti žaliuzes, tektų pačiai per visus pastato aukštus ieškoti kopėčių, prašant apsaugos darbuotojo atrakinti visas patalpas. Tokie atsakovės, kaip darbdavio, veiksmai neatitinka rūpestingumo reikalavimų ir negalima teigti, kad atsakovė suteikė ir užtikrino saugiam darbui reikalingas priemones.

6.8.                      Kaip liudytojos apklaustos kitos įmonės valytojos nurodė, jog langus darbovietėje tenka valyti retai – kartą per metus, jų valymui naudojamas šepetys su pailgintu kotu. Tą patvirtino ir B. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. D. Ž. paaiškino, kad per visą jos darbo laiką jai nė karto neteko valyti žaliuzių. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad ieškovei skirtas darbas nebuvo kasdienio pobūdžio, be to, reikalaujantis papildomų darbo priemonių. Aplinkybė, kad valytojos langus paprastai valydavo šepečiu su pailgintu kotu, patvirtina, kad kopėčios nebuvo pagrindinė valytojų darbo priemonė ir jos buvo naudojamos retai. Todėl darbdavys, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, skirdamas ieškovei darbą, kuriam reikalingos specialios priemonės (kopėčios), paprastai nenaudojamos kasdienėje veikloje, turėjo užtikrinti, kad ieškovė šias priemones gautų. Teismo nuomone, nepaisant to, kad ieškovė supažindinta su darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcija, tai neatleido darbdavio ir ieškovei nurodymus davusio B. S. nuo pareigos papildomai paaiškinti ieškovei saugaus darbo instrukcijas, žaliuzėms valyti ieškovei išduoti kopėčias (arba tiksliai nurodyti, iš kur jas ieškovei pasiimti), taip pat paskirti asmenį, kuris jas prilaikytų, kaip tai numatyta paties darbdavio patvirtintos (duomenys neskelbtini) instrukcijos 4.10. punkte.

6.9.                      Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė darbus atliko pasibaigus administracijos darbuotojų darbo laikui, t. y. po 17 val. B. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad po darbo valandų niekas nekontroliuoja, kaip valytojos laikosi darbo saugos reikalavimų. Atsakovė, skirdama ieškovei atlikti ne kasdienio pobūdžio darbą, kuriam atlikti reikalingos kopėčios, turėjo pareigą užtikrinti ne tik šią darbo priemonę, bet taip pat pasirūpinti, kad ieškovė darbą atliktų ją kontroliuojančių administracijos darbuotojų darbo valandomis, o jei tai neįmanoma – paskirti darbuotoją, prižiūrintį atliekamų darbų saugą.

6.10.                      Teismas darė išvadą, kad atsakovės darbuotojai, atsakingi už darbų saugą, nekontroliavo darbų saugos reikalavimų laikymosi, o ieškovės tiesioginis vadovas, skirdamas jai užduotį, neužtikrino ir neįsitikino, ar ieškovė naudoja saugias darbo priemones – kopėčias. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdė pareigą kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų. Nustačius, kad atsakovė netinkamai vykdė įmonėje numatytų darbų saugos priemonių vykdymo kontrolę, teismas vertino, kiek ši aplinkybė buvo (duomenys neskelbtini)  įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis.

6.11.                      Teismas taip pat nustatė, kad kitą dieną po nelaimingo atsitikimo, t. y.
(duomenys neskelbtini), buvo sudaryta įvykio tyrimo komisija. Byloje nėra duomenų, kad komisija apžiūrėjo įvykio vietą. Nelaimingo atsitikimo darbe akte įvykio aplinkybės nurodytos tik iš liudytojo B. S., kuris buvo ir vienas iš nelaimingą įvykį tyrusių komisijos narių, paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, nelaimingo atsitikimo akte nurodytos aplinkybės, surašytos iš vieno komisijos nario paaiškinimų, nesant kitų jas patvirtinančių įrodymų, teismo įvertintos kritiškai.

6.12.                      Teismas, nustatęs atsakovės veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį netinkamai kontroliuojant, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir nelaimingo atsitikimo, konstatavo, kad atsakovės kaltės prezumpcija šioje byloje nepaneigta. Atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, trukdžiusių jai vykdyti efektyvią darbų saugos reikalavimų laikymosi įmonėje kontrolę. Esant šioms aplinkybėms, egzistuoja visos atsakovės kaip darbdavio atsakomybės sąlygos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 straipsnį, todėl atsižvelgiant į bendrąjį darbdavio atsakomybės principo absoliutumą, atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovės patirtą žalą.

6.13.                      Pagal Valytojo instrukciją ieškovė turėjo pareigą pranešti darbdaviui apie, jos nuomone, nesaugias darbo sąlygas. Valytojo instrukcijoje įtvirtinta valytojo teisė atsisakyti dirbti, kai iškyla pavojus sveikatai ar gyvybei (1.4.1. punktas); reikalauti, kad darbdavys užtikrintų saugų darbą (1.4.2. punktas). Valant yra draudžiama stovėti ant apšildymo, santechninių įrenginių, ant atsitiktinių pakylų (dėžių, stalų ir pan.) (4.16.1. punktas); lipti ant neišbandytų inventorinių paaukštinimo priemonių (4.20.9. punktas). Teismas nustatė, kad ieškovė nesilaikė Valytojo instrukcijoje įtvirtintų draudimų, nepranešė apie specialių priemonių (kopėčių ir padedančio asmens) užduočiai įvykdyti reikalingumą ar galimybės jai pačiai pasirūpinti tomis priemonėmis nebuvimą nei savo tiesioginiam vadovui, nei darbų saugos specialistui. Taigi pati ieškovė taip pat nesirūpino, kad jos darbo vieta būtų saugi, nors nurodė, kad valyti langus jai sudėtinga ir neįprasta. Teismui nustačius, kad ieškovė buvo supažindinta su darbų saugos reikalavimu nelipti ant atsitiktinių pakylų, naudoti kopėčias, taip pat esant DSSĮ 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytai darbuotojo pareigai pranešti darbdaviui apie darbų saugos reikalavimų pažeidimus, kurių negali pašalinti, toks jos neveikimas vertintinas kaip pačios ieškovės kaltė, pasireiškusi dideliu neatsargumu, kuri taip pat nulėmė ieškovės patirtą traumą darbo vietoje. Todėl teismas nusprendė, kad ieškovei priteistinas turtinės žalos dydis mažintinas per pusę dėl to, jog pačios ieškovės kaltė taip pat buvo įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastis.

6.14.                      Įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, ekspertizės aktą, specialisto išvadą, šalių paaiškinimus, teismas darė išvadą, jog 2017 m. lapkričio 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe pasekmė yra tik (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) atsiradimas ir (duomenys neskelbtini) patologija priežastiniu ryšiu nėra susiję su nelaimingu atsitikimu darbe.

6.15.                      Remiantis ieškovės paaiškinimais ir liudytojos G. S. parodymais, po 2017 m. (duomenys neskelbtini) įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe ieškovė ilgą laiką gydėsi gulėdama lovoje. Medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovei 2 mėnesius buvo skirtas lovos režimas; 2018 m. sausio 25 d. apžiūros metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) suaugimas vyksta, leista pradėti vaikščioti po kambarį; 2018 m. kovo 22 d. apžiūros metu leista remti dešinę koją palaipsniui didinant apkrovimą iki visiško. Taigi medicininiai dokumentai patvirtino ieškovės nurodomas aplinkybes, kad tik po 4 mėnesių nuo traumos ieškovei leista remti dešinę koją, bet tik palaipsniui didinant apkrovą, ieškovė naudojosi vaikštyne bei ramentais, kurių išlaidas (15 Eur) pagrindė rašytiniais įrodymais.

6.16.                      Medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovei buvo skirti vaistiniai preparatai, todėl 467,58 Eur išlaidos, patirtos jiems įsigyti, taip pat 144 Eur transportavimo išlaidos ir 156,60 Eur išlaidos čiužinio nuomai pagrįstos rašytiniais įrodymais, teismo pripažintos pagrįstomis. Ieškovė taip pat nurodė, kad gyvena viena, todėl dėl gulimo režimo buvo priversta samdyti slaugę, kurios išlaidoms per mėnesį skyrė 500 Eur. Liudytoja G. S. šias aplinkybes patvirtino, taip pat nurodė, kad slaugės paslaugomis ieškovė naudojosi 4 mėnesius ir jai mokėjo po 120 Eur per savaitę, todėl ieškovės patirtas išlaidas slaugai teismas laikė pagrįstomis. Teismas pažymėjo, jog atsakovė aptartų ieškovės išlaidų neginčijo.

6.17.                      Teismas nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 6 d. iki
2018 m. gegužės 16 d. kartu su ją lydinčiu asmeniu S. R. gyveno ir gydėsi (duomenys neskelbtini); vieno kelialapio vertė 972 Eur. Ieškovė taip pat laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. viena gyveno ir gydėsi sanatorijoje; kelialapio vertė 1 146 Eur. Teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta duomenų, kad gydymas sanatorijoje laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. buvo skirtas traumai po nelaimingo atsitikimo gydyti, todėl kelialapio išlaidas laikė nepagrįstomis. Teismas taip pat nepripažino pagrįstomis ir ieškovės išlaidas už ją lydinčio asmens gydymą. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. sausio 15 d. medicininių dokumentų išraše (siuntime) nurodyta, kad reabilitologo konsultacija reikalinga dėl (duomenys neskelbtini), o ši diagnozė nesusijusi su patirta trauma darbe.

6.18.                      Teismas taip pat pripažino nepagrįstomis ir nesusijusiomis su trauma darbe ieškovės išlaidas injekcijų į veną procedūroms ir tam reikalingoms priemonėms įsigyti, išlaidas vaistiniams preparatams, įsigytiems Rusijoje, 30 Eur išlaidas mokamai gydytojo konsultacijai, 106,20 Eur kraujo tyrimams Lietuvoje, 153,70 Eur ir 276,24 Eur išlaidas magnetinio rezonanso tyrimams Kaliningrade bei 25,23 Eur išlaidas kraujo tyrimams Rusijoje.

6.19.                      Teismas konstatavo, kad ieškovė dėl (duomenys neskelbtini)  nelaimingo atsitikimo darbe patyrė 3 755,18 Eur dydžio turtinę žalą ir ieškovei iš atsakovės priteisė 1 877,59 Eur turtinės žalos atlyginimo.

6.20.                      Dėl patirtos traumos ieškovė kentė didelį skausmą, patyrė ilgą gydymą, du mėnesius visiškai negalėjo judėti, tik po 4 mėnesių leista po truputį remti koją, vartojo nuskausminamuosius vaistus. Neabejotina, kad dėl patirtos traumos ieškovė patyrė ir dvasinių išgyvenimų, netikrumo dėl ateities. Traumos pasekmes jaučia iki šiol. Atsižvelgiant į tai, taip pat nustačius ir ieškovės kaltę dėl nelaimingo atsitikimo, pasireiškusią pačios ieškovės dideliu neatsargumu, nesilaikant darbų saugos reikalavimų, teismo vertinimu, teisėtas ir pagrįstas atsakovės neteisėtus veiksmus / neveikimą atitinkantis ir ieškovės neturtinę žalą galintis kompensuoti neturtinės žalos dydis yra 3 500 Eur. Šis atlygintinos žalos dydis atitinka ieškovės patirtus neigiamus išgyvenimus dėl patirtų sužalojimų bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vertinant nurodytus žalos atlyginimo dydžius būtina atsižvelgti ir į infliaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Laivitė“ prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo            2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1 877,59 Eur turtinės žalos, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir ieškovės ieškinį dėl šios dalies atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

7.1.                      Teismo išvada dėl atsakovės visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo prieštarauja surinktai rašytinei bylos medžiagai ir liudytojų parodymams. Apklausti liudytojai B. S., D. Ž., T. F. nuosekliai parodė, jog darbdavys ieškovei suteikė saugias darbo sąlygas ir aprūpino darbo priemonėmis šiam saugiam darbui atlikti, nes daug metų valytojos, valydamos langus, naudojo išskečiamąsias kopėčias, kurios yra lengvos, t. y. sveria tik kelis kilogramus ir lengvai jas atsinešdavo, jos buvo pastato antrame aukšte kabinete Nr. 253. Be to, valant langus jos naudojo specialius šepečius su pailgintu kotu, todėl palipti netgi nebuvo būtinumo, o kopėčias prilaikyti kitam asmeniui visiškai nebuvo reikalinga, nes jos stovėjo stabiliai, ant tvirto grindų pagrindo. Liudytoja D. Ž. teismo posėdžio metu parodė, jog darbdavys turėjo ne vienas kopėčias, bet kelias, ieškovei patyrus nelaimingą atsitikimą ji pavadavo ją ir ieškovės persirengimo kambaryje Nr. 253 netgi matė išskečiamąsias kopėčias. Šie liudytojai analogiškus parodymus davė ir ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini).

7.2.                      Atsakovė tiek ikiteisminiam tyrimui, tiek teismui pateikė neginčytinus rašytinius įrodymus, jog ji turėjo išskečiamąsias kopėčias. Teismas nepaneigė šio fakto, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių padarė išvadą, jog atsakovė negali tiksliai nurodyti, kiek kopėčių turėjo, kur tiksliai jos yra laikomos ir kiek jų skirta valytojų funkcijoms atlikti.

7.3.                      Visos bendrovės valytojos dirba vakare, joms priskirti 4 aukštų administracinio pastato bei gamybinio cecho tam tikri patalpų valymo plotai ir nuo visų kabinetų turi raktus, todėl tai nesudaro jokių kliūčių patekti į bet kokį kabinetą ir pasiimti kopėčias. Be to, bendrovėje ištisą parą dirbo apsaugos darbuotojas, kuris taipogi turi visų kabinetų raktus ir netrukdomai valytojos gali patekti į visas jų valomas patalpas. Todėl nesuprantama teismo išvada dėl darbdavio nerūpestingumo, kai darbo priemonės yra darbo vietoje saugiam darbui atlikti ir nėra jokių kliūčių ieškovei jas pasiimti ir naudotis.

7.4.                      Ta aplinkybė, kad prilaikyti skečiamąsias kopėčias nebuvo paskirtas kitas asmuo, nėra tiesiogiai susijusi su kilusiomis pasekmėmis, kadangi ieškovė įvykio metu nesinaudojo kopėčiomis.

7.5.                      Liudytojas B. S. paaiškino, jog nuolat darbe būna po 17 val., dažnai apžiūri valytojų atliekamą darbą. Teismo posėdyje apklaustos liudytojos patvirtino, jog B. S. darbe būna ilgai, netgi jas parveža namo. Šią aplinkybę teisme iš dalies pripažino ir pati ieškovė. B. S. negali nuolat būti šalia valytojų ir kontroliuoti jų darbą, nes jos daug metų dirba valytojomis, įskaitant ieškovę, ir puikiai žino atliekamo darbo pobūdį. Teismas pripažino aplinkybę, jog ieškovė tinkamai darbdavio įgalioto asmens buvo instruktuota, apmokyta ir atestuota darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais, gerai suprato darbuotojų saugos ir sveikatos dokumentų turinį, tai įrodo jos parašai, nuo 2011 metų nereiškė pretenzijų darbdaviui, kad nesupranta darbų saugos. Todėl teismo argumentas, jog atsakovės kaltės prezumpcija šioje byloje yra nepaneigta, yra nepagrįstas bei prieštaraujantis įrodymų visumai.

7.6.                      Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teismas priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos nustatė remdamasis išimtinai tik ieškovės paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į kitą rašytinę bylos medžiagą, atliktus ikiteisminius tyrimus bei jų pagrindu priimtus prokuroro bei teismų procesinius dokumentus, kuriuose priešingai nei nurodyta sprendime, nėra konstatuoti būtent atsakovės neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Teismas visiškai nevertino esminių kasacinio teismo praktikoje nurodytų kriterijų, reikalingų priežastiniam ryšiui nustatyti.

7.7.                      Ieškovė pažeidė DSSĮ 33 straipsnio l dalyje nurodytus reikalavimus ir nesilaikė 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos. Ieškovė puikiai žinojo, kaip saugiai atlikti jai pavestą darbą, nes valytojos darbą atliko daug metų, bet nelaimingo atsitikimo darbe momentu nesilaikė saugaus darbo reikalavimų, elgėsi neatsargiai – nenaudojo kopėčių, o naudojosi kitais daiktais, kas yra giežtai draudžiama, todėl toks ieškovės elgesys nesuderinamas su atidumo, protingumo ir atsargumo kriterijais. Nelaimingas atsitikimas darbe įvyko būtent dėl pačios ieškovo kaltės, o ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kad neaprūpino ją saugiomis darbo priemonėmis.

7.8.                      Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ieškovės teiginiams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę ir visiškai nevertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų nuoseklių parodymų bei ikiteisminio tyrimo medžiagos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminiame tyrime buvo tirtos analogiškos aplinkybės, kurias ieškovė nurodė ieškinyje, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant atsakovės veiksmuose nusikaltimo sudėties – neteisėtų veiksmų, kaltės bei priežastinio ryšio. 2020 m. spalio 30 d. prokurorės nutarimas buvo apskųstas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams, todėl teismas prokurorės nutarime konstatuotiems faktams turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 ir 3 punktuose įtvirtintą prejudicinių faktų taisyklę.

7.9.                      Aplinkybę, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, apsiribojo tik ieškovės teiginiais, ignoruojant įrodymų visumą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra priteistas iš AB „Laivitė“, kuri jau daug metų yra reorganizuota į UAB, ir tai atsispindi atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau šią aplinkybę teismas ignoravo.

7.10.                      Teismo argumentas, jog ieškovei buvo taikomas 4 mėn. gulimas režimas, prieštarauja gydytojų išvadoms. Ieškovės režimas faktiškai 2 mėn. buvo gulimas  Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik liudytojos G. S. parodymais, kad ji prižiūrėjo ir slaugė ieškovę 4 mėn., ir jai už tai buvo sumokėta 2 000 Eur (500 Eur už l mėn.). Atsakovė pažymėjo, kad šios liudytojos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes ji yra artima ieškovės giminaitė ir suinteresuota šios bylos baigtimi. Be to, ieškovė nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kad liudytojai buvo sumokėta 2 000 Eur, o ne mažiau, kai faktiškai ieškovei pagal rašytinius gydytojų dokumentus gulimas lovos režimas truko 2 mėn.

7.11.                      Teismas priteisė ieškovei 156,60 Eur už čiužinio nuomą, tačiau nuomos sutartis ir PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) išrašytos O. M. vardu. 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderio kvitas, serija (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog už paslaugas pagal nuomos sutartį O. M. sumokėjo 50 Eur ir nėra pateikta jokių įrodymų apie likusių piniginių lėšų sumokėjimą. Sutartis dėl čiužinio nuomos buvo sudaryta su O. M., PVM sąskaitose faktūrose nurodytas O. M. adresas, kuris sutampa su ieškovės nurodytu adresu, tačiau teismas sprendime pažymėjo, jog ieškovė gyvena viena, todėl jai sunku savimi pasirūpinti.

7.12.                      Byloje nėra jokių gydytojų traumatologų rekomendacijų, kad dėl patirtos traumos laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. gegužės 16 d.  ieškovei buvo reikalingas sanatorinis gydymas. Tiek teismas, tiek ekspertai savo išvadose pripažino, jog ieškovė turėjo ir kitų gretutinių ligų, todėl vien tik pateikta pažyma apie tai, jog ieškovė gydėsi sanatorijoje, neįrodo, jog gydymas sanatorijoje buvo skirtas ieškovei būtent traumai po nelaimingo atsitikimo gydyti, o ne dėl kitų ligų gydymo.

7.13.                      Pateikti vaistinių kvitai apie vaistų įsigijimą nepatvirtina, jog įsigyti vaistai buvo būtini patirtam gydymui po nelaimingo atsitikimo darbe. Daugelyje kvitų yra nurodomi vaistai – (duomenys neskelbtini), kuris yra taikomas nuo kepenų gydymo ir kt., įvairūs vaistai buvo įsigyti 2018 m. birželio, liepos, lapkričio mėn., kai faktiškai ieškovė jau buvo pasveikusi nuo patirtos traumos darbe.

7.14.                      Teismas neadekvačiai ir neproporcingai nustatė didelį priteistino ieškovei neturtinės žalos atlyginimo dydį, nesant teisinio ir faktinio pagrindo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Teismas neatsižvelgė į nelaimingo atsitikimo įvykio eigos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagą, kad nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl didelio ieškovės neatsargumo. Teismo sprendimo motyvai dėl atsakovės kaltės, neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio buvimo paremti prielaidomis bei abejonėmis.

8.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė T. P. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

8.1.                      Atsakovė argumentus, kad ieškovei buvo suteiktos saugios darbo sąlygos ir ji buvo aprūpinta darbo priemonėmis, grindžia liudytojų B. S., D. Ž. ir T. F. parodymais, kurių parodymai ir ikiteisminio tyrimo, ir šioje byloje nėra vienareikšmiai, o dalyje dėl kopėčių saugojimo vietos prieštaringi, todėl teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovė negalėjo tiksliai nurodyti, kiek kopėčių yra darbovietėje, kur tiksliai jos laikomos ir kiek jų skirta valytojų funkcijoms atlikti.

8.2.                      Aplinkybę, kad kabinetai, persirengimo kambariai buvo rakinami, byloje patvirtino liudytojas B. S. ir kitos liudytojos įmonėje dirbančios valytojos. B. S. taip pat patvirtino, kad ieškovė kabinetų raktų, išskyrus jos valomų, neturėjo. Taigi darbdavys, pavedant ieškovei valyti langus ir žaliuzes, tinkamai neaprūpino jos visomis priemonėmis, būtinomis saugiai atlikti darbą.

8.3.                      Valytojo instrukcija yra su neaiškumais ir prieštaravimais, dėl to ieškovė nebuvo tinkamai instruktuota dėl darbo saugos reikalavimų.

8.4.                      Įmonėje niekas nekontroliavo, kaip ieškovė ir kiti darbuotojai (valytojos) vykdė saugos darbe reikalavimus. B. S. paliudijo, kad jis tik davė ieškovei nurodymą nuvalyti langą ir žaliuzes kabinete. Tuo metu, kai ieškovė valė langą ir žaliuzes, jis buvo savo kabinete ir po 17.00 val. išėjo iš darbo. Kaip ieškovė vykdė darbus, nematė. Jis paliudijo, kad po administracijos darbo laiko pabaigos, t. y. po 17.00 val., valytojos dirbo be jokios kontrolės. Šias aplinkybes patvirtina ir tas faktas, kad nelaimingo atsitikimo metu ieškovė įmonėje buvo viena.

8.5.                      Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad byloje buvo išsamiai įvertinti visi atsakovės pateikti įrodymai ir bylos aplinkybės. Buvo atsižvelgta ir į ikiteisminio tyrimo medžiagą. Ikiteisminio tyrimo byloje įrodymai ir aplinkybės buvo vertinamos atsakovės ir jos atsakingų darbuotojų baudžiamosios atsakomybės atžvilgiu. Baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Teisme nagrinėjama byla yra byla dėl atsakovės civilinės atsakomybės darbo byloje, kurios taikymo sąlygos reglamentuotos CK ir DK. Tas faktas, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta atsakovės baudžiamosios atsakomybės sąlygų ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, visiškai nereiškia, kad sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės turi būti vertinami tik ikiteisminio tyrimo byloje pateikti įrodymai ir tik jie, o ikiteisminio tyrimo medžiagai suteikta pirmenybė ir didesnė įrodomoji reikšmė.

8.6.                      Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtų išlaidų neginčijo, nors visi išlaidas pagrindžiantys dokumentai ir išlaidų apskaičiavimas buvo pateikti kartu su ieškiniu.

8.7.                      Visos ieškovės patirtos išlaidos, išskyrus išlaidas slaugai, patvirtintos rašytiniais įrodymais (kvitai, čekiai, medicininių dokumentų išrašai). Vaistas (duomenys neskelbtini) – virškinimo sistemą veikiantys vaistai. Atsižvelgiant į ieškovės dėl traumos vartotų vaistų kiekį, šie vaistai ieškovės kepenų stiprinimui buvo būtini. Vaistai buvo išrašyti šeimos gydytojos.

8.8.                      O. M. yra ieškovės pažįstama, kuri kartu su ieškove negyvena, tik padėjo jai įsigyti priemones. Užsakė savo vardu ieškovės adresu.

8.9.                      Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad dėl patirtos traumos ieškovė 2 mėnesius išvis negalėjo atsikelti iš lovos. Po 2 mėnesių jai buvo leidžiama tik po truputį, naudojantis vaikštyne, vaikščioti po kambarį, bet tai nereiškia, kad ji buvo sveika ir jai jau nereikėjo kitų asmenų pagalbos. Tik po 4 mėnesių nuo traumos ieškovei buvo leista remti koją palaipsniui didinant apkrovą. Šias aplinkybes patvirtino ir apklausta byloje liudytoja G. S., kurios parodymais netikėti nėra pagrindo. Ji nėra T. P. artima giminaitė.

8.10.                      Sanatorinis gydymas ieškovei buvo būtinas po traumos. Tuo metu ieškovė sunkiai judėjo, naudojosi vaikštyne bei ramentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

10.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). 

11.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė visas atsakovės kaip darbdavio atsakomybės sąlygas pagal DK 151 straipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl darbdavio atsakomybės už žalą darbuotojo sveikatos sutrikdymo atveju sąlygų

12.       Atsakovė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų atsakovės, kaip darbdavės, civilinės atsakomybės sąlygų buvimo prieštarauja bylos medžiagai ir liudytojų parodymams. Atsakovė pažymėjo, kad visos darbo priemonės buvo darbo vietoje saugiam darbui atlikti ir nebuvo jokių kliūčių ieškovei jas pasiimti ir naudotis. Ta aplinkybė, kad prilaikyti skečiamąsias kopėčias nebuvo paskirtas kitas asmuo, nėra tiesiogiai susijusi su kilusiomis pasekmėmis, kadangi ieškovė įvykio metu nesinaudojo kopėčiomis. Be to, pasak liudytojo B. S., jis nuolat darbe būdavo po 17 val. ir dažnai apžiūrėdavo valytojų atliekamą darbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

13.       Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Taigi tam, kad konkrečiam asmeniui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos sąlygos: 1) žala; 2) ji padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, darbo sutarties šalis, dėl kurios kaltės kita sutarties šalis patyrė žalą, privalo ją atlyginti.

14.       Darbo kodekso 158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos DSSĮ. Pareigą sudaryti tokias sąlygas turi darbdavys (DSSĮ 3 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 1 dalis). DK 158 straipsnio 2–4 dalyse numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais, darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

15.       DSSĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę neatleidžia darbdavio nuo minėtos darbdaviui nustatytos pareigos. Darbdavys turi imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje (DSSĮ 19 straipsnio 2 dalis), kuri, be kita ko, turi apimti kontrolę kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (DSSĮ 19 straipsnio 2 dalies 5 punktas). DSSĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrieji principai, kuriais vadovaujasi darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti. Vienas iš nurodytų principų – darbuotojo galimybių atlikti pavestą darbą vertinimas (nustatant, ar darbo procesas, darbo vietos įrengimas, parinktos darbo priemonės, darbo metodai, nustatytas darbo ar gamybos tempas atitinka darbuotojo galimybes).

16.       DSSĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti.

17.       Remiantis DSSĮ 46 straipsnio 2 dalimi, darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, bendrasis darbdavio atsakomybės principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2010).

19.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir šalys to neginčija, kad ieškovė (duomenys neskelbtini)  17.40 val. valė atsakovės darbovietės pirmojo aukšto kabinetą Nr. 132-4. Norėdama nuvalyti kabineto lango žaliuzes, ieškovė užlipo ant šalia lango pristumtos spintelės, o po to – ant lango palangės, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo palangės ant dešiniojo šono, dėl to jai (duomenys neskelbtini). Tačiau šalys nesutaria dėl civilinės atsakomybės taikymo darbdaviui dėl ieškovei kilusios žalos. Atsakovės įsitikinimu, jai neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, nes pati ieškovė pažeidė saugos ir sveikatos norminio teisės akto reikalavimus, nesilaikė Valytojo instrukcijos 4.10 punkto reikalavimų – šluostant nuo lubų, frizų ar karnizų dulkes naudoti išbandytas kopėčias (skečiamąsias). Kopėčios buvo darbo vietoje ir ieškovei nebuvo jokių kliūčių jas pasiimti ir naudotis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20.       Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė atsakovė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neabejojo, kad atsakovė darbo saugai užtikrinti reikalingas kopėčias iš tiesų turi. Vis dėlto liudytojų B. S., D. Ž. ir T. F. parodymai dėl kopėčių buvimo vietos nebuvo nuoseklūs. Remiantis šių liudytojų parodymais nebuvo galima padaryti vienareikšmės išvados, kur tos kopėčios buvo ir kaip jas pasiimti. Nesant kitų šias aplinkybes galinčių atskleisti įrodymų byloje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad darbdavys nebuvo darbovietėje sukūręs tokios sistemos, kad valytoja galėtų tiksliai žinoti arba galėtų lengvai sužinoti, kur yra minėtos kopėčios, ir prie jų lengvai prieiti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės, kaip darbdavio, nerūpestingumas pasireiškė būtent darbo saugai reikalingų priemonių suteikimo darbuotojams sistemos nesukūrimu.

21.       Atsakovės, kaip darbdavio, nerūpestingumas taip pat pasireiškė ir darbuotojų saugos kontrolės sistemos darbovietėje trūkumais (DSSĮ 19 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų ir atsakovė tokių nepateikė, kad darbuotojai būtų reguliariai tikrinami, kaip jie laikosi darbo saugos ir kaip naudojasi darbo saugos priemonėmis. Kaip minėta, darbdavys, organizuodamas darbus, privalėjo maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad B. S. pasilikdavo po 17 val. darbovietėje ir dažnai apžiūrėdavo valytojų atliekamą darbą, tačiau šiuo konkrečiu atveju, akivaizdu, B. S. nebuvo pasilikęs po 17 val. ir darbo saugos kontrolės nevykdė.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei paskirtas darbas buvo specifinis, retai atliekamas (paprastai kartą per metus), todėl šiuo atveju buvo labai svarbus darbdavio maksimalaus rūpestingumo reikalavimas, kurį įgyvendindamas darbdavys turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju atkreipti ieškovės dėmesį, kad šis darbas turi būti atliekamas tik su kopėčiomis ir tik paskyrus asmenį, kuris tas kopėčias prilaikytų. Tačiau įrodymų, kad tai buvo padaryta, nėra, asmuo, kuris turėtų prilaikyti kopėčias, nebuvo paskirtas. Vadinasi, darbdavys nagrinėjamu atveju nebuvo maksimaliai rūpestingas.

23.       Nors atsakovė apeliaciniame skunde bando neigti kopėčias prilaikančio asmens reikalingumą ir jo nebuvimo įtaką kilusiai žalai, tačiau tokie atsakovės argumentai atmestini, nes pačios atsakovės Valytojo instrukcijos 4.10 punkte patvirtinta, kad toks asmuo turi būti paskirtas. Tokią darbo saugos tvarką buvo pasitvirtinusi pati atsakovė, todėl privalėjo jos ir laikytis. Pati atsakovė būtent šio Valytojo instrukcijos 4.10 punkto ieškovės nesilaikymu rėmėsi atsikirtimuose į ieškovės reikalavimus. Tačiau šiame punkte aiškiai ir nedviprasmiškai atsakovės nustatyta, kad reikia naudoti išbandytas kopėčias (skečiamąsias), kurias tuo metu privalo laikyti kitas asmuo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokio papildomo asmens dalyvavimas kopėčioms prilaikyti būtų prisidėjęs prie ieškovės saugumo užtikrinimo.

24.       Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti darbdavio veiksmai.

Dėl priežastinio ryšio

25.       Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, remiantis išimtinai tik ieškovės paaiškinimais. Teisėjų kolegija negali pritarti tokiam atsakovės argumentui.

26.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020)

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu atsakovė būtų buvusi maksimaliai rūpestinga ir būtų sukūrusi veiksmingą darbo saugai reikalingų priemonių suteikimo darbuotojams sistemą, sistemingai kontroliavusi kaip darbuotojai laikosi darbo saugos ir kaip naudojasi darbo saugos priemonėmis, taip pat kaip ieškovės darbdavys, atsižvelgdama į tai, kad ieškovei paskirtas specifinis, retai atliekamas darbas, bent jau būtų atkreipusi ieškovės dėmesį, kad šiam darbui atlikti yra reikalingos kopėčios, kad reikalingas kitas darbuotojas toms kopėčioms prilaikyti, kad būtų nurodyta, kas tuo kitu darbuotoju atsakovės darbovietėje gali būti, egzistuoja reali tikimybė, kad ieškovė būtų pasiėmusi ir kopėčias, ir pasikvietusi bendradarbį kopėčioms prilaikyti, ir tai būtų užkirtę kelią žalą atsirasti. Kadangi tai nebuvo padaryta, šiuo atveju nustatytas atsakovės nerūpestingumas ir yra susijęs netiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Todėl atsakovei tenka civilinė atsakomybė dėl ieškovei kilusios žalos.

Dėl prejudicinių faktų ir įrodymų vertinimo

28.       Atsakovės įsitikinimu, kadangi ikiteisminiame tyrime buvo tirtos analogiškos aplinkybės, kurias ieškovė nurodė ieškinyje, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktuose įtvirtintą prejudicinių faktų taisyklę teismų, kurie nagrinėjo skundą dėl prokurorės 2020 m. spalio 30 d. nutarimo atmesti ieškovės skundą dėl 2020 m. spalio 22 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuotiems faktams, kad ikiteisminis tyrimas buvo atsisakytas pradėti nesant atsakovės veiksmuose nusikaltimo sudėties – neteisėtų veiksmų, kaltės bei priežastinio ryšio. Tokie atsakovės argumentai atmestini.

29.       Įsiteisėjusiam teismo sprendimui būdingos trys savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo prejudicialumas yra teismo sprendimo res judicata galios išraiška.

30.       Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims
(CPK 182 straipsnio 2 punktas); asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

31.       Prejudicinę galią visada turi įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, nes juo būna pasisakoma dėl pripažinto kaltu asmens nusikalstamų veiksmų, kurie paprastai sukelia civilinius teisinius padarinius. Tačiau išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2010); išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                      2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

32.       Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).

33.       Nagrinėjamu atveju prokurorės 2020 m. spalio 30 d. nutarimas atmesti ieškovės skundą negali būti laikomas turintis prejudicinę galią šioje civilinėje byloje pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, nes visų pirma jis nėra ir negali būti prilyginamas teismo nuosprendžiui. Teismo nutartys, kuriomis paliktas prokurorės 2020 m. spalio 30 d. nutarimas nepakeistas, taip pat nepatenka į CPK 182 straipsnio 3 punkto taikymo sritį. Antra, kaip minėta, skiriasi civilinių ir baudžiamųjų bylų įrodinėjimo standartas (įrodinėjimo dalykas ir žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai). Tai, kad nenustatyti neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys baudžiamojoje byloje, nereiškia, kad tokie veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys negali būti nustatyti civilinėje byloje. Priešingai, tiek neteisėti veiksmai, tiek kaltė, tiek priežastinis ryšys civilinėje byloje tokiu atveju gali būti konstatuoti, nes civilinėje byloje išvados dėl jų yra daromos ne pagal baudžiamosios teisės normas ir principus, bet pagal civilinės teisės normas ir principus, kurie skiriasi. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė šios atsakovės pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos kaip turinčios prejudicinę galią.

34.       Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį prokuratūros nutarimo atmesti ieškovės skundą rezoliucinė dalis laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Tačiau, kaip nurodo ir pati atsakovė, tik rezoliucinė tokio nutarimo dalis patenka į CPK 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Tai, kad prokurorės nutarimo rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad ieškovės skundas dėl tyrėjos priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atmetamas, negali paneigti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, nustatomų pagal civilinės teisės normas ir principus.

35.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ji nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, padarė logiškas ir surinktų įrodymų visuma pagrįstas išvadas. Aplinkybė, kad dalies ieškovės nurodytų argumentų teismas nepripažino įrodytais, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų šiai bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip teisingai nurodo atsakovė, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). 

Dėl žalos dydžio

36.       Atsakovė taip pat nesutinka su skundžiamu sprendimu ieškovei priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžiu, kvestionuodama tokio dydžio pagrįstumą ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais.

37.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo procesas apeliacinės instancijos teisme grindžiamas vadinamąja dalinės (ribotos) apeliacijos koncepcija. Apeliacija suprantama ne kaip proceso pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar jo pakartojimas, o kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Apeliacinis procesas negali atstoti ar pakeisti proceso pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003).

38.       Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006). Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo     2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017, 23 punktas).

39.       Šiuo atveju atsakovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybėmis ir argumentais, kad ieškovei nereikėjo slaugos daugiau kaip du mėnesius, kad nebuvo sumokėta už slaugą, kad išrašyta sąskaita už čiužinį kitai moteriai, kad sąskaita faktūra išrašyta tik už 50 Eur sumą, kad ieškovės buvimas „Eglės“ sanatorijoje nebuvo būtinas sveikatos susigrąžinimui, kad dalis vaistų nėra susiję su ieškovės darbe patirta trauma. Šios aplinkybės ir argumentai nebuvo nurodyti ir tiriami pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad atsakovė neginčijo atitinkamų sumų ir apeliacinis skundas šiuo atveju nėra grindžiamas tuo, kad atsakovė anksčiau minėtomis aplinkybėmis grindė savo atsikirtimus pirmosios instancijos teisme, bet teismas, darydamas išvadas dėl turtinės žalos dydžio, neįvertino jų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė aptariamomis aplinkybėmis ir argumentais grįsti savo apeliacinio skundo negali (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl šios aplinkybės ir argumentai negali būti pagrindu pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40.       Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net jei atsakovės nurodomos aplinkybės būtų vertinamos iš esmės, jos nesudarytų pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovei padarytos turtinės žalos dydžio. Kaip matyti iš ieškovės byloje pateiktų medicininių dokumentų, tik praėjus 4 mėnesiams ieškovei buvo leista remti koją didinant apkrovą iki visiškos. Iki tol jai buvo leidžiama vaikščioti tik su vaikštyne. Be to, liudytoja G. S. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ieškovei iš tikrųjų priežiūra buvo teikiama 4 mėnesius, kad buvo mokama už jos slaugą. Šiais parodymais teismas neturi pagrindo netikėti. Nors atsakovė nurodo, kad kasos pajamų orderio kvitas patvirtina, jog už paslaugas pagal nuomos sutartį O. M. sumokėjo 50 Eur ir nėra pateikta jokių įrodymų apie likusių piniginių lėšų sumokėjimą, tačiau byloje pateiktas ir bankinio pavedimo per terminalą kvitas likusios 106,60 Eur sumos (tomas 1, b. l. 95). Šias sumas sudėjus gaunama pirmosios instancijos teismo priteista 156,60 Eur suma už čiužinio nuomą (50 Eur + 106,60 Eur). Kadangi ieškovė buvo traumuota ir dėl jos sužalojimų ieškovės judėjimas buvo apribotas, ta aplinkybė, kad už ieškovę už nuomojamą čiužinį sumokėjo kitas asmuo, atrodo suprantama ir nepaneigia ieškovės išlaidų fakto. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti ir su atsakovės argumentais dėl ieškovės gydymo sanatorijoje. Vien ta aplinkybė, kad byloje nebuvo pateiktas gydytojo siuntimas į reabilitaciją sanatorijoje „Eglė“, turint omenyje ieškovės traumos atsiradimo momentą, jos mastą ir leidimo ieškovei pradėti remti koją laiką, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog šios išlaidos nebuvo būtinos ir protingos. Be to, atsakovė neteikė ir byloje nėra įrodymų, kurie pakankamai patikimai pagrįstų, kurie ieškovės vaistai yra nesusiję su darbe patirta trauma.

41.       Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neadekvačiai ir neproporcingai nustatė didelį priteistino ieškovei neturtinės žalos atlyginimo dydį, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Tačiau atsakovė nepateikė jokių konkrečių argumentų, kaip ir nuo kokios, jos vertinimu, teisminės praktikos pirmosios instancijos teismas nukrypo panašaus pobūdžio byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes, atliko detalią teisminės praktikos analizę panašaus pobūdžio bylose, o nustatęs priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį jį sumažino, atsižvelgdamas ir į ieškovės veiksmus, prisidėjusius prie jai kilusios žalos.

Dėl procesinės bylos baigties

42.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė teisingas išvadas dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir ieškovei priteistino turtinės ir neturtinės žalos dydžio. Tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43.       Apeliaciniame skunde atsakovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nurodė klaidingą atsakovės juridinio asmens formą, vietoje uždarosios akcinės bendrovės – akcinę bendrovę. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pagal Juridinių asmenų registro duomenis iš tikrųjų yra uždaroji akcinė bendrovė, šis rašymo apsirikimas ištaisytinas (CPK 276 straipsnio 2 dalis). Toks rašymo apsirikimo ištaisymas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

44.       Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

45.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

46.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė
2022 m. gegužės 17 d. pažymą, kurioje nurodė, kad tarnyba patyrė 270,00 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų už antrinę teisinę pagalbą ieškovei T. P.. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, šios ieškovei suteiktos antrinės pagalbos išlaidos priteistinos iš atsakovės valstybės naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendime padarytą rašymo apsirikimą ir nurodyti, kad atsakovės juridinio asmens forma yra ne akcinė, bet uždaroji akcinė bendrovė „Laivitė“.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laivitė“ 270,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei, šią sumą pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Įmokos kodas – 5630. Mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.