Administracinė byla Nr. A-4322-602/2021
Teisminio proceso Nr. 4-44-3-00172-2021-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant (duomenys neskelbtini) pilietei Z. D. K. K., jos atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centro atstovei Karinai Jacukevičei,
vertėjaujant Abdulmecit Zengin,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) pilietės Z. D. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 11?d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) pilietės Z. D. K. K. pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. (duomenys neskelbtini) pilietė Z. D. K. K. (toliau – ir Užsienietė) kreipėsi į teismą su pareiškimu skirti jai alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatant, kad Užsienietė elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apie savo buvimo vietą ir leisti jai apsigyventi jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, t. y.
(duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškime buvo nurodyta, kad Užsienietė yra apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (duomenys neskelbtini) užsieniečių apgyvendinimo centre (toliau – ir Centras). Ji negali niekur išeiti iš migrantų miestelio (Centro), apgyvendinimo sąlygos jos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, ji negali gauti jai tinkamo maisto, pablogėjus oro sąlygoms Užsienietė šąla. Kartu su prašymu pateikė teismui uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir jos sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji turi teisę apsigyventi bendrovei priklausančiose patalpose (viešbutyje), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
2. Užsienietė teismo posėdyje nurodė, kad jai dėl blogų gyvenimo sąlygų kyla mintys apie savižudybę, ji susirgo depresija, nurodė, kad ji turi visas sąlygas gyventi Vilniuje ir neketina bėgti į kitas Europos Sąjungos šalis.
II.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Užsienietės pareiškimas buvo atmestas.
4. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 26 d. į Lietuvos Respubliką atvyko Užsienietė, ji pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendinta Centre. Prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra Departamento atmestas, tačiau yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
5. Įvertinęs tai, kad Užsienietė yra apgyvendinta Centre, turi galimybę judėti Centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, įskaitant ir galimybę susitikti su jos interesus atstovaujančiu advokatu, teismas neturėjo pagrindo šio apgyvendinimo vertinti kaip de facto (faktiškai, iš tikrųjų) sulaikymą. Jai taikoma priemonė savo turiniu atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę.
6. Teismo vertinimu, Užsienietei taikoma priemonė (apgyvendinimas Centre, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje) yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, matyti, kad ši asmens laisvę laisvai judėti varžanti priemonė gali būti taikoma aiškiai apibrėžtą laiko tarpą, t. y. Įstatymo 5 straipsnio 8 punkte numatyta, kad Departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, o paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, šis terminas pratęsiamas ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Byloje nesant duomenų, kad pati Užsienietė bendradarbiautų su kompetentingų valstybės institucijų pareigūnais, siekiančias nustatyti jos tapatybę, motyvus, kuriais grindžiamas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, nėra pagrindo keisti jai taikomą priemonę, todėl pareiškimas nebuvo tenkintas.
7. Teismas pažymėjo, kad Užsienietė yra apgyvendinta Centre, turi galimybę laisvai judėti Centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjai paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė yra proporcinga šios priemonės taikymo tikslams. Centre pareiškėjai yra skirtas modulinis namelis, kuriame ji gyvena, kaip nurodė, viena. Namelis yra šildomas, jame sudarytos tinkamos sąlygos pareiškėjos gyvenimui. Be to, stovykloje pareiškėjai yra teikiamas maistas bei sveikatos priežiūros paslaugos. Teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjos pareiškime nurodytomis aplinkybėmis dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Centre.
8. Teismo nuomone, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjai priimtas nepalankus sprendimas prieglobsčio suteikimo byloje, todėl ji gali stengtis pabėgti į kitas Europos Sąjungos šalis. Atsižvelgiant į tai, jai taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė byloje nustatytoms aplinkybėms.
III.
9. Užsienietė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir tenkinti Užsienietės apeliacinį skundą.
10. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo:
10.1. Argumentai, kurias teismas grindžia išvadą, kad jis neturi pagrindo šio apgyvendinimo vertinti kaip de facto (faktiškai, iš tikrųjų) sulaikymą, negali būti laikomi pagrįstais, nes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus teisę į pasivaikščiojimus, mankštą gryname lauke turi ir nuteistieji, kalintys įkalinimo įstaigose. Teisė į advokatą yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Ji suteikiama ir nuteistiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK) 101 straipsnį, advokatų lankymasis pas nuteistuosius ir nuteistųjų skambinimas advokatams neribojamas. Susitikimai su advokatu ir skambinimas jam į pasimatymų ir skambinimo skaičių neįskaitomi. Taigi, teisės, kurias turi ir įkalinimo vietose kalintys nuteistieji, negali būti teisėtu pagrindu išvadai, jog pareiškėjos padėtis de facto (faktiškai, iš tikrųjų) neprilygsta sulaikymui. Pareiškėjos nuomone, jos padėtis tolygi sulaikymui: Užsienietės patalpoje nėra užtikrintas minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas; šioje patalpoje ji tegali miegoti, minimaliai pasportuoti. Pareiškėja neturi jokios teisės į intymumą; negali pasirinkti maisto, negali nusipirkti rūbų ar kitų priemonių; yra izoliuota ir atribota nuo viso pasaulio.
10.2. Teismo išdėstyti argumentai dėl to, jog modulinis namelis, kuriame gyvena pareiškėja, yra šildomas, jame sudarytos tinkamos sąlygos pareiškėjos gyvenimui, stovykloje pareiškėjai yra teikiamas maistas bei sveikatos priežiūros paslaugos, taip pat, jog pareiškėja gali stengtis pabėgti kitas Europos Sąjungos šalis, yra nepagrįsti. Pareiškėja neginčija, kad patalpa, kurioje ji gyvena, yra šildoma. Tačiau teismas nevertino fakto, kad Užsienietė yra iš labai karšto klimato šalies. (duomenys neskelbtini) šiuo metu temperatūra yra 23-24 laipsniai Celsijaus skalėje. Vidutinė žiemos temperatūra yra 13 laipsnių Celsijaus skalėje. Atsižvelgiant į Užsienietės kilmės šalies klimatą, akivaizdu, kad skiriasi vidutinio ir (ar) statistinio (duomenys neskelbtini) piliečio ir Lietuvos Respublikos piliečio suvokimas apie šilumą. Pareiškėjai, atsižvelgiant į jai įprastines sąlygas, patalpose yra per šalta. Juo labiau, patalpoje ji gali tik miegoti, gulėti. Nusipirkti šiltų rūbų ir/ar apavo pareiškėja neturi teisės.
10.3. Teismas nurodė, kad pareiškėjai teikiamas maistas, bet visiškai nevertino, ar šis maistas yra jai tinkamas. Teismas visiškai nevertino motyvų, kuriais Užsienietė grindė savo pareiškimą, t. y., motyvų, susijusių su labai prasta jos psichologine būkle, apgyvendinimo patalpa. Apgyvendinimo vietoje neužtikrinamas minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas, užsieniečiai apgyvendinti taip tankiai, kad priversti grūstis eilėse, nėra erdvės ir minimalaus privatumo. Užsienietė yra izoliuota, gyvena ypatingai mažoje patalpoje, kurioje tegali gulėti, negali pasirinkti maisto ir kitų priemonių, negali gauti tinkamos psichologo pagalbos, kuri šiuo metu pareiškėjai yra būtina. Pareiškėja nėra bandžiusi išvykti iš Lietuvos Respublikos, laikėsi apgyvendinimo tvarkos, savo veiksmais neparodė nei ketinimų, nei atliko veiksmus, kurie rodytų grėsmę, kad ji gali pabėgti. Todėl teismas neturėjo jokių objektyvių motyvų išvadai, jog ji gali stengtis pabėgti į kitas Europos Sąjungos šalis. Hipotetinė prielaida, jog Užsienietė teoriškai gali pabėgti, nėra pagrindas taikomą de facto (faktiškai, iš tikrųjų) sulaikymą laikyti proporcinga priemone.
12. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Užsienietės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą Centras nurodo:
13.1 . Atvykusi į Lietuvos Respubliką, pareiškėja su savimi turėjo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. birželio 13 d., tačiau neturėjo dokumentų suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje.
13.2 . Pareiškėja, būdama pilnamečiu ir veiksniu žmogumi, suvokė, kad vykstant į kitas užsienio valstybes reikalingas ne tik galiojantis kelionės dokumentas, bet ir dokumentas, patvirtinantis jos teisėtą buvimą šalyje. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje, asmenų grupėje ir prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų.
13.3 . Nesutiktina, kad skundžiamame sprendime pareiškėjos teikiamas prašymas, remiantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punktu, taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. nustatytu laiku elektroninių ryšio priemonėmis pranešti savo buvimo vietą ir leisti apsigyventi jos pasirinktoje vietoje ((duomenys neskelbtini), Vilnius), yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos išvykimas iš Centro trukdys jos atžvilgiu priimti ir vykdyti sprendimus. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui priemonių taikymo.
13.4 . Atsižvelgiant į Įstatymo 92 straipsnio 2 dalį, tik priėmus sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo, užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją yra įleidžiami ir apgyvendinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje vietoje neapribojant jų judėjimo laisvės. Pareiškėjai tokia apsauga nesuteikta, ji į Lietuvos Respublikos teritoriją neįleista, todėl klausimas dėl apgyvendinimo vietos keitimo nėra sprendžiamas.
13.5 . Pareiškėjos apeliaciniame skunde minima, jog ji nėra bandžiusi išvykti iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais neparodė nei ketinimų, nei atliko veiksmus, kurie rodytų grėsmę, kad ji gali pabėgti į kitas Europos Sąjungos šalis, tačiau pažymėtina, jog pareiškėja neteisėtai kirto valstybės sieną esant Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimui Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“, todėl galima daryti išvadą, jog Užsienietė yra linkusi pažeidinėti įstatymus, todėl teismas turėjo objektyvių motyvų sprendimo priėmimui. Skyrus pareiškėjai alternatyvią sulaikymui priemonę neribojant jos judėjimo teisės, kiltų reali rizika nepasiekti tikslų – įvykdyti priimtus sprendimus.
13.6 . Departamentas 2021 m. spalio 7 d. Nr. 21S29899 sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Užsienietei (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti ją į kilmės šalį. Su sprendimu pareiškėja nesutiko ir skundė. Skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija (toliau – ir Komisija) Užsienietės apskųstą sprendimą Nr. 21S29899, atmetė ir nurodė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog Užsienietei suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Pareiškėja skundė ir šį Komisijos sprendimą. Paskyrus alternatyvią sulaikymui priemonę neribojant pareiškėjos judėjimo laisvės, kiltų reali rizika ir nebūtų galimybės įvykdyti Departamento priimtų sprendimų.
13.7 . Kitoks pareiškėjos apgyvendinimo būdas neturėtų būti svarstomas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
14. Apeliacine tvarka pagal pareiškėjos apeliacinį skundą nagrinėjamos bylos dalyku yra Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo atmesti Užsienietės prašymą skirti jai alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą, teisėtumas ir pagrįstumas.
15. Įvertinęs tai, kad Užsienietė yra apgyvendinta Centre, turi galimybę judėti Centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, įskaitant ir galimybę susitikti su jos interesus atstovaujančiu advokatu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai taikomą apgyvendinimo priemonę vertino kaip savo turiniu atitinkančią Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgęs į Centre Užsienietei suteiktas gyvenimo sąlygas bei prieinamas medicininės pagalbos paslaugas, Įstatyme nustatytą maksimalų neįleistų į Lietuvos Respubliką Įstatymo 5 straipsnio nuostatų prasme užsieniečių apgyvendinimo terminą, duomenų, jog pati užsienietė bendradarbiautų su kompetentingų valstybės institucijų pareigūnais, siekiančias nustatyti jos tapatybę, stoką, prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvus, taip pat pabrėžęs, kad pareiškėjai priimtas nepalankus sprendimas prieglobsčio suteikimo byloje, todėl ji gali bandyti pabėgti į kitas Europos Sąjungos šalis, pirmosios instancijos teismas Užsienietei paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę laikė proporcinga šios priemonės taikymo tikslams ir prašymą taikyti savo pobūdžiu lengvesnę alternatyvią sulaikymui priemonę atmetė.
16. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodydama, kad Centre nėra tinkamos gyventi sąlygos, dėl kurių sutrikusi jos sveikata, o pirmosios instancijos teismas atmestinai įvertino pareiškime išdėstytus argumentus, neišsamiai ir neobjektyviai išanalizavo su pareiškimu susijusias aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, Užsienietė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą.
17. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Užsienietės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
18. Centro duomenimis, Departamentas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 21S29899 nusprendė Užsienietei nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti ją į kilmės šalį. Su sprendimu pareiškėja nesutiko ir jį apskundė Skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai, o šios neigiamą sprendimą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Galutinis sprendimas prieglobsčio byloje dar nėra priimtas.
19. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinės Užsieniečiui taikytos priemonės nustatymui reikšmingas aplinkybes, Užsieniečio prašymo pagrįstumui įvertinti aktualius kriterijus, taip pat pasisakys kitais šios administracinės bylos kontekste aktualiais klausimais.
Dėl Užsienietei taikytos priemonės vertinimo
20. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kaip savo praktikoje jau yra pasakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021, 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021).
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir nutartyse minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tai reiškia teismo turimą jurisdikciją vertinti ir spręsti dėl neįleistiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Įstatymo 5 straipsnio nuostatų prasme asmenims taikomų ribojančių priemonių proporcingumo (2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021, 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021).
22. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose, pradėtose pagal užsieniečių pareiškimus dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, yra nurodęs, kokias aplinkybes turi išsiaiškinti teismas, nagrinėdamas tokį užsieniečio prašymą. Apeliacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų užsieniečių teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti užsieniečiams pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į užsieniečių skundo argumentus, nustatyti, ar užsieniečiai pagrįstai nurodo, kad jie yra sulaikyti, t. y., ar užsieniečiams taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto sulaikymas. Teismas taip pat turi patikrinti, ar užsieniečio judėjimo laisvės ribojimui yra teisinis pagrindas, įvertinti, ar nėra abejonių dėl teisės aktų, vadovaujantis kuriais užsieniečių judėjimo laisvė Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apribota, konstitucingumo. Įvertinus tai, ar užsieniečio apgyvendinimas gali būti laikomas de facto sulaikymu, svarstytinas klausimas dėl užsieniečio prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
23. Atkreiptinas dėmesys, kad jei Užsienietei taikyta priemonė vis dėlto būtų įvertinta kaip de facto sulaikymas, mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) aktuali tampa Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatanti, kad tam, jog sulaikymas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punktą (kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas), jis turi būti taikomas sąžiningai, vadovaujantis valstybės nustatytais pagrindais, sulaikymo vieta bei sąlygos turi būti tinkamos, įvertinant tai, kad tokia priemonė yra taikoma ne nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, o užsieniečiams, kurie pabėgo iš savo šalies dažnai bijodami dėl pavojaus gyvybei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021 29 punktą ir ten nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
24. Šiame kontekste, atsižvelgtina į tai, kad Užsienietė pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime skundėsi jos apgyvendinimo sąlygomis, todėl, teisėjų kolegijos manymu, svarbu išnagrinėti ir įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje laikino apgyvendinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus standartus. Šiuo aspektu reikšminga laikytina aplinkybė, jog tokių asmenų galimybė pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų yra ribota. Todėl užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui aiškiai nurodžius reikšmingas apgyvendinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų apgyvendinimo sąlygų užtikrinimu, tenka institucijai, atsakingai už šių asmenų apgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021). Vertinant, ar Užsienietės apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos, situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgus tiek į teisės aktuose nustatytus reikalavimus laikinam prieglobsčio prašytojų apgyvendinimui, tiek ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021, 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021).
25. Sprendžiant šio pobūdžio klausimus, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, reikalaujama įvertinti asmens gyvenimo sąlygas, tokio gyvenimo trukmę, jei tinkama, klausimus, susijusius su medicinos paslaugų ir psichologinės pagalbos prieinamumu, individualią pareiškėjų padėtį ir jų pasirinkimus, taikomą teisinį režimą, jo tikslą ir trukmę bei faktišką apribojimų kumuliacinį poveikį (2021 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 36037/17).
26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Užsienietė 2021 m. liepos 26 d. su grupe asmenų neteisėtai ne per valstybės sienos kirtimo punktą iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, su savimi turėdama galiojantį asmens tapatybės dokumentą, tačiau neturėdama dokumentų, suteikiančių jai teisę atvykti, būti ar vykti per Lietuvos Respubliką tranzitu. Byloje nėra duomenų, kurie bylotų apie Užsienietės smurtinį elgesį kertant valstybės sieną (vadovaujantis 2020 m. vasario 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos sprendimu byloje N. D. ir N. T. prieš Ispaniją (pareiškimų Nr. 8675/15 ir 8697/15), tokios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant taikomos priemonės teisėtumą ir pagrįstumą). Užsienietė yra pateikusi prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, tačiau Departamentas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 21S29899 nusprendė Užsienietei nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti ją į kilmės šalį. Su šiuo sprendimu pareiškėja nesutiko ir jį apskundė Skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai, o šios neigiamą sprendimą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Galutinis sprendimas prieglobsčio byloje dar nėra priimtas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad užsienietė gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.
27. Vertinant šias aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgtina, kad Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko ne dėl Baltarusijos Respublikoje gresiančio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai, o dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su organizuojamos kelionės maršrutu. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šiomis aplinkybėmis dėsninga, kad kompetentingos valstybės institucijos turėjo teisę atlikti atitinkamas procedūras, kad nuspręstų dėl Užsieniečiui taikytino teisinio režimo. Tai, kad atvykimo aplinkybių vertinimas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl asmens laisvės ribojimo, aiškiai nurodoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021 24 punktą ir jame nurodytą EŽTT praktiką).
28. Pagal Įstatymo 5 straipsnio nuostatas užsieniečiams, neteisėtai kirtusiems Lietuvos Respublikos valstybės sieną, taikoma vadinamoji pasienio ruožo procedūra (tokie asmenys formaliai laikomi neįleistais į Lietuvos Respubliką). Pažymėtina, kad tokia migracijos valdymo priemonė sukuria prielaidas sparčiai įvertinti prašymus suteikti prieglobstį, prie valstybės sienos pateiktus prašytojų, atvykstančių iš trečiųjų šalių, kurių prašymų patenkinimo rodiklis yra mažas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021 25 p.). Atsižvelgus į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 8 dalį šios procedūros maksimali trukmė yra 6 mėnesiai, bei aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju Užsienietei jau daugiau nei 4 mėnesius buvo taikomas ribojantis judėjimo laisvę pasienio ruožo procedūros režimas ir byloje nesant duomenų, kad Užsienietė šio režimo taisykles buvo pažeidusi, laikytina, kad tai yra neabejotinai svarbios aplinkybės situacijos teisiniam kvalifikavimui.
29. Bendradarbiavimo su valstybės institucijomis aspektu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, liudijančių Užsienietės nebendradarbiavimą ar kliudymą kompetentingoms valstybės institucijoms vykdyti savo funkcijas, ji yra pateikusi galiojantį savo asmens tapatybės dokumentą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nesant Centro paaiškinimų ir posėdyje nedalyvavus Centro atstovams, informacijos dėl bendradarbiavimo su valstybės institucijomis stokos aspektą nepagrįstai vertino pareiškėjos nenaudai, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kad pati užsienietė bendradarbiautų su kompetentingų valstybės institucijų pareigūnais, siekiančias nustatyti jos tapatybę.
30. Užsienietės laikinojo apgyvendinimo sąlygų vertinimo kontekste pažymėtina, kad toks apgyvendinimas grįstas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismo sprendimas dėl jos sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės jai taikymo nebuvo priimtas. Užsienietė pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime nurodė, kad moduliniame namelyje gyvenimo sąlygos yra nežmoniškos, ji negali gauti jai tinkamo maisto, pablogėjus oro sąlygoms užsienietė šąla, turi gyventi labai blogomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad pareiškėja nurodžiusi, jog dėl blogų gyvenimo sąlygų jai kyla mintys apie savižudybę, ji susirgo depresija.
31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad užsienietė yra apgyvendina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centre, ji turi galimybę judėti centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, įskaitant ir galimybę susitikti su jos interesus atstovaujančiu advokatu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Užsienietei taikyta priemonė nėra laikytina de facto (faktiškai) sulaikymu, tačiau savo turiniu atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.
32. Vertindama šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas šio straipsnio 6 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo toje pačioje dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 (šiuo metu galioja 2021 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1V-748 redakcija) patvirtintas Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustato neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečių, sulaikytų neteisėtai atvykusių į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai esančių Lietuvos Respublikoje užsieniečių, taip pat užsieniečių, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, laikinąjį apgyvendinimą Centre, apgyvendintų Centre užsieniečių teises ir pareigas, drausminio poveikio ir skatinimo priemonių jiems taikymą, sveikatos priežiūrą, materialinį ir buitinį aprūpinimą, draudimų ir apribojimų taikymą, užimtumo organizavimą, apsilankymų ir pasimatymų centre organizavimą bei apgyvendintų centre užsieniečių išvykimą iš centro. Tvarkos apraše, be kita ko, yra nustatytos apgyvendinimo sąlygos, taikomos sulaikytiems prieglobsčio prašytojams. Tvarkos aprašo 15.1 punkte nustatyta, kad sulaikyti užsieniečiai apgyvendinami atskirai nuo sulaikytų prieglobsčio prašytojų. Apgyvendinti centre sulaikyti užsieniečiai užrakinami gyvenamuosiuose aukštuose / gyvenamuosiuose sektoriuose. Iš užrakintų gyvenamųjų aukštų / gyvenamųjų sektorių sulaikyti užsieniečiai išleidžiami: į pasimatymus; paskambinti telefonu; į valgyklą; į socialinės reabilitacijos užsiėmimus; į susitikimus su advokatu (teisiniu atstovu); iškvietus centro darbuotojui; nuvykti pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku); laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia veikla (Tvarkos aprašo 18 p.).
33. Pirmosios instancijos teismo nustatytas Užsienietės apgyvendinimo sąlygas vertindama nurodytų normų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Užsienietei taikyta priemonė asmens teisių suvaržymo pobūdžiu neprilygsta teisiniam režimui, kuris pagal Tvarkos aprašą taikomas sulaikytiems užsieniečiams. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad žodinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu Centro atstovė pabrėžė, jog pareiškėja savo noru yra persikrausčiusi gyventi į kitą modulinį namelį, o tai atskleidžia sulaikymui neprilygstantį pareiškėjos apgyvendinimo nulemtą teisių suvaržymo mastą. Tokiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgdama į anksčiau šiame procesiniame sprendime išdėstytas Užsienietės atvykimą, elgesį charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Užsienietės apgyvendinimas nevertintinas kaip de facto sulaikymas, o Užsienietei taikyta priemonė savo turiniu atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę.
Dėl Užsienietės prašymo pagrįstumo
34. Užsienietė pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė skirti jai alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą, ir leisti jai apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Byloje pateikta su uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pareiškėjos sudaryta nuomos sutartis, kurios pagrindu ji išsinuomojo Bendrovei priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Bendrovei, nekilnojamojo daikto pagrindinė naudojimo paskirtis įregistruota kaip „viešbučių“.
35. Vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę. To paties straipsnio 2 dalyje pateiktas alternatyvių sulaikymui priemonių sąrašas: 1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba Tarnybą; 2) užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą; 3) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti; 4) apgyvendinti užsienietį Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų; 5) apgyvendinti užsienietį Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad klausimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ar netaikymo yra teismo diskrecija, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kurias kiekvienu konkrečiu atveju teismas gali pripažinti pakankamomis taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N143-3565/2008, 2010 m. liepos 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-6127/2010 ir kt.). Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant užsieniečiui gali būti skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė, sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).
37. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nustačius, kad užsieniečiui šiuo metu taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Centre nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, svarbu įvertinti, ar taikoma judėjimo laisvę varžanti priemonė yra būtina ir proporcinga įstatymų numatytam tikslui pasiekti – operatyviai ir tinkamai išspręsti užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą ir priimti bei įvykdyti atitinkamą sprendimą. Šiuo aspektu itin reikšmingas proporcingumo principas reikalauja užtikrinti teisės į laisvę ir saugumą ir šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą. Vertinant užsieniečiui taikomą alternatyvią sulaikymui priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šia priemone siekiami tikslai negalėtų būti pasiekti pritaikius švelnesnę priemonę. Šiuo tikslu reikšmingomis gali būti aplinkybės, inter alia charakterizuojančios prieglobsčio prašytojo asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmens poreikius (be kita ko, prieglobsčio prašytojo, kaip pažeidžiamo asmens, turimas statusas), įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo vietoje, poreikis ir pan. Kita vertus, sprendžiant švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo klausimą būtina įvertinti, ar tokia priemonė bus pakankama Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį užsieniečiui, dėl kurio nėra priimtas sprendimas įleisti į Lietuvos Respubliką, nesuteikiama teisė nevaržomai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje iš esmės nustatė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo ribas užsieniečiams, dėl kurių nėra priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką – t. y. jiems gali būti taikomos tik nesuteikiančios teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje alternatyvios sulaikymui priemonės. Tik išimtiniais atvejais teismo nustatytų aplinkybių visumos pagrindu gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės. Tokios priemonės teisėtam ir teisingam taikymui būtinas motyvuotas sprendimas, aiškiai atskleidžiantis svarbias aplinkybes, kurios, atsižvelgiant į proporcingumo principą, lemia mažiau ribojančios priemonės taikymo būtinybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021).
38. Nagrinėjamoje byloje Užsienietei taikomos alternatyvios sulaikymui priemonės proporcingumo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja turi galimybę laisvai judėti centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, jai skirtas modulinis namelis, kuriame ji gyvena, kaip nurodė, viena, namelis yra šildomas, jame sudarytos tinkamos sąlygos pareiškėjos gyvenimui, stovykloje pareiškėjai yra teikiamas maistas bei sveikatos priežiūros paslaugos, be to, maksimalus tokio apgyvendinimo terminas, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi, yra 6 mėnesiai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į Departamento priimtą Užsienietei nepalankų sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo ir darė išvadą, kad todėl ji galinti stengtis pabėgti į kitas Europos Sąjungos šalis.
39. Vertindama tokios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja tiek pareiškime pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde labai aiškiai skundėsi gyvenimo sąlygų Centre sukelta depresija. Žodinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ji tvirtinusi, kad Centre bent du kartus kreipėsi dėl medicininių paslaugų poreikio, tačiau jos nebuvo suteiktos. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Tvarkos aprašo 19.4 punktas nustato užsieniečių teisę nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą, socialines paslaugas ir psichologinę pagalbą; 21 punktas įtvirtina, kad paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, gali būti laikinai ir proporcingai ribojamos aprašo 19 ir 20 punktuose nurodytos užsieniečių ir prieglobsčio prašytojų teisės, jeigu jų negalima užtikrinti dėl objektyvių ir pagrįstų priežasčių, išskyrus teisę į materialines priėmimo sąlygas, būtinosios medicinos pagalbos teikimą ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o pažeidžiamiems asmenims – ir teisė naudotis jų specialiuosius poreikius atitinkančiomis priėmimo sąlygomis; pagal 33 punktą apgyvendintiems centre užsieniečiams užtikrinamos pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir būtinoji medicinos pagalba, įskaitant galimybę skiepytis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje vykdomą nacionalinę imunoprofilaktikos programą. Kai yra paskelbta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis dėl masinio užsieniečių antplūdžio apgyvendintiems centre užsieniečiams užtikrinama būtinoji medicinos pagalba, kitos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pagal galimybes; 45 punktas numato, kad apgyvendintų centre užsieniečių užimtumas organizuojamas bei vykdomas pagal centro viršininko patvirtintą mėnesinį socialinių ir psichologo paslaugų organizavimo planą.
40. Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Centras nebuvo pateikęs paaiškinimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, Centro atstovas nedalyvavo žodiniame bylos nagrinėjime pirmojoje instancijoje. Atsiliepime į apeliacinį skundą Centras nepateikė jokios informacijos, kurios pagrindu būtų galima vertinti medicininių paslaugų Centre prieinamumo ir, konkrečiai, jų teikimo pareiškėjai (ar pastarosios atsisakymo nuo tokių paslaugų) aspektų. Į pareiškėjos teiginius dėl nesuteiktų medicininių paslaugų Centro atstovė nesureagavo, teisėjų kolegijos papildomai paprašyta konkretizuoti gyvenimo sąlygas Centre, medicininių paslaugų teikimo aspekto neminėjo. Kitaip tariant, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų vertinti Centre teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų realų prieinamumą, jų teikimą pareiškėjai, šiuo klausimu gautus pareiškėjos pageidavimus ar atsisakymą nuo tokių paslaugų.
41. Pabrėžtina, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 11 straipsnio 1 dalis valstybėms narėms imperatyviai nustato pareigą skirti išskirtinį dėmesį sulaikytų prieglobsčio prašytojų, kurie yra pažeidžiami asmenys, sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą. Šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos atsižvelgti į specifinius pažeidžiamų asmenų poreikius, o psichikos sutrikimų turintys asmenys patenka į pavyzdinį šioje nuostatoje pateiktą pažeidžiamais asmenimis laikytinų prieglobsčio prašytojų sąrašą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika atskleidžia, kad aktyvių veiksmų trūkumas ir delsimas atlikti asmens pažeidžiamumo vertinimą gali sukelti rimtų abejonių dėl valdžios institucijų sąžiningumo (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą byloje Abdi Mahamud prieš Maltą (pareiškimo Nr. 56796/13), 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje Abdullahi Elmi ir Aweys Abubakar prieš Maltą (pareiškimų Nr. 25794/13 ir 28151/13).
42. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija negali pagrįstai spręsti dėl aukščiau šiame procesiniame sprendime nurodytų išskirtinių aplinkybių (be kita ko, kuriomis tam tikrais atvejais pripažintinas pažeidžiamo asmens statuso turėjimas) egzistavimo. Tačiau nurodytų aplinkybių konstatavimas turi esminę reikšmę sprendimui dėl poreikio taikyti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę priimti.
43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines ir teisines aplinkybes, neišnagrinėjęs Užsienietės pareiškime nurodytų skundų sveikatos sutrikimų aspektu, nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, tinkamos ir proporcingos alternatyvios sulaikymui priemonės parinkimui, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Dėl kitų nagrinėjamos bylos kontekste aktualių klausimų
44. Atsižvelgus į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme bus nagrinėjama iš naujo, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021 39–45 punktuose pateiktą išaiškinimą, kuriame nagrinėjamas teismo sprendimo skirti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimui aktualus klausimas.
45. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į poreikį užtikrinti operatyvų bylos nagrinėjimą, kai yra sprendžiami su užsieniečių judėjimo laisvės ribojimais susiję klausimai. Įstatyme įtvirtinta, jog klausimus, susijusius su užsieniečių judėjimo laisvės ribojimais sprendžia apylinkės teismas pagal prieglobsčio prašytojo buvimo vietą (Įstatymo 116 str. 1 d., 118 str. 1, 11 d.). Pažymėtina, kad užsieniečių apgyvendinimo vieta kreipimosi į teismą metu ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti, gali skirtis ir tai gali nulemti, jog vadovaujantis nurodytomis Įstatymo nuostatomis, byla turėtų būti nagrinėjama kitame apylinkės teisme ar apylinkės teismo rūmuose. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nagrinėjama situacija ir įstatymų leidėjo Įstatyme įtvirtinti terminai lemia skubios teisminės peržiūros poreikį, todėl pakartotinis klausimo nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme turi būti surengtas laikantis operatyvumo principo. Atsižvelgus į tai, taip pat įvertinus, kad teismo posėdžiai paprastai organizuojami naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis, abejotina, kad tokio tikslo įgyvendinimą užtikrintų formalus taisyklių dėl teritorinio teismingumo laikymasis, todėl akcentuotinas poreikis prioritetą teikti operatyviam bylos nagrinėjimui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
(duomenys neskelbtini) pilietės Z. D. K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė