Administracinė byla Nr. eA-875-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02279-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.15.3.2; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nordic Trucking Logistics UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nordic Trucking Logistics UAB skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo arba atleidimo nuo baudos ir delspinigių mokėjimo arba baudos sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Nordic Trucking Logistics UAB (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su 2015 m. balandžio 20 d. skundu, kurį 2015 m. gegužės 13 d. prašymu patikslino, prašydamas: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-40(7-35/2014) (toliau – ir sprendimas Nr. S-40(7-35/2014)); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI) 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 69-6 (toliau – ir sprendimas Nr. 69-6); panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, ir Vilniaus AVMI) 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) 256-131 (toliau – ir sprendimas Nr. (4.65) 256-131); tuo atveju, jeigu teismas netenkins pareiškėjo reikalavimų dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, atleisti pareiškėją nuo sprendime Nr. (4.65) 256-131, sprendime Nr. 69-6 ir sprendime Nr. S-40(7-35/2014) apskaičiuotų 39 697 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos ir 2 926 Eur PVM delspinigių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu; tuo atveju, jeigu teismas neatleis pareiškėjo nuo baudos ir delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, sumažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalaus dydžio, t. y. 10 proc.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl pareiškėjo ir Lenkijos įmonės Sp. z o. o. „Kimm“ (toliau – ir įmonė „Kimm“) sudarytos vilkikų ir puspriekabių (toliau – ir Vilkikai) 2012 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties (toliau – ir Sutartis) aplinkybių – vilkikų išgabenimo į Lenkiją fakto nustatymo bei pareiškėjo sąžiningumo; mokesčių administratorius ir Komisija netinkamai įvertino byloje pateiktus esminę įrodomąją galią turinčius dokumentus, dalies pareiškėjo pateiktų įrodymų apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, kas sudaro pagrindą teigti, kad Komisija bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neobjektyviai, pažeisdama esminius proceso reikalavimus, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą; sprendimas Nr. S-40(7-35/2014) priimtas vadovaujantis klaidingu aplinkybių vertinimu, vadovaujantis tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, be to, jame akivaizdžiai nepaisoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos, o neteisėtos ir nepagrįstos išvados šiurkščiai pažeidžia pagrindinius Europos Sąjungos (toliau – ir ES) mokesčių teisės principus. Dėl vilkikų išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos VMI ir Komisija savo sprendimuose nurodo, jog Bendrovės nepateikė pakankamai dokumentų, pagrindžiančių faktą, jog pagal Sutartį parduoti Vilkikai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, iš esmės tokią poziciją grįsdami tuo, jog Bendrovė vilkikus pardavė prieš Vilkikų priėmimo – perdavimo akto su AB „SEB lizingas“ pasirašymą (aktas pasirašytas 2012 m. rugsėjo 4 d.). Atsižvelgdami į tai, mokesčių administratorius ir Komisija konstatavo, jog iki turto priėmimo – perdavimo akto pasirašymo Vilkikai negalėjo būti parduoti, todėl transporto priemonės iš Lietuvos Respublikos nebuvo išgabentos. Vien prielaida, kad dėl tokių aplinkybių Vilkikai, mokesčių administratoriaus nuomone, negalėjo būti išgabenti, nereiškia, jog jie nebuvo išgabenti. Komisija savo sprendimo išvadas daro akivaizdžiai nevertindama pateikto susirašinėjimo su AB „SEB lizingas“ atstovu ir susirašinėjime aptartų aplinkybių, pateikto viaTOLL kelių išrašo bei kitų esminę reikšmę turinčių įrodymų. Bendrovė pagal 2012 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį iš AB „SEB lizingas“ įsigijo 40 eksploatuotų transporto priemonių, pagal sutarties 9.1 punktą sutartis įsigalioja nuo dienos, kada įsiteisės Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis, panaikinanti 2012 m. kovo 23 d. teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-7039-534/2012 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. priėmė nutartį, kurioje panaikintos laikinosios apsaugos priemonės. Nutartyje nurodyta, kad nutartis vykdytina skubiai. Sutarties įsigaliojimas buvo susietas būtent su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, o laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos nuo nutarties priėmimo dienos, sutartis įsigaliojo 2012 m. rugpjūčio 24 d. Pagal sutarties 3.1 punktą transporto priemonės Bendrovės nuosavybe tapo tą pačią dieną, t. y. 2012 m. rugpjūčio 24 d. Iš Sutarties aiškiai matyti, jog nuosavybės teisės perėjimas nebuvo susietas su priėmimo – perdavimo akto pasirašymu. Bendrovė dar 2012 m. liepos mėn. pabaigoje susitarė su AB „SEB lizingas“ dėl vilkikų įsigijimo ir nuo 2012 m. liepos mėn. ėmė ieškoti Vilkikams pirkėjo, nors teisiniu požiūriu Vilkikai dar priklausė AB „SEB lizingas“; jau 2012 m. liepos mėn. buvo akivaizdu, kad Bendrovė yra faktinė Vilkikų savininkė (žr. susirašinėjimą su AB „SEB lizingas“ atstovu). Bendrovė, pasirašiusi Sutartį, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Ardovitė“ (toliau – ir UAB „Ardovitė“), kurios saugomoje aikštelėje automobiliai saugoti nuo 2012 m. vasario – kovo mėn., dėl įsigytų transporto priemonių pardavimo. UAB „Ardovitė“ rado pirkėją Vilkikams ir 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo suderintos visos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos su įmone „Kimm“. UAB „Ardovitė“ L. B. prašymu 2012 m. rugpjūčio 23 d. pateikė visus įrodymus, kad įmonė „Kimm“ buvo reali ir veiklą nuo 2004 m. vykdanti Lenkijos įmonė, kuri, kaip skelbiama jos interneto puslapyje www.kimm.co, nuolat vykdo panašių į Bendrovės parduotų vilkikų ir puspriekabių įsigijimus, prekiauja sunkiasvoriu transportu, turi PVM kodą, yra gerai vertinama internetiniuose ir viešai pasiekiamuose šaltiniuose (www.google.lt užklausos „Kimm“ rezultatai). 2012 m. Bendrovė neturėjo visiškai jokios realios galimybės nuspėti, kad įmonė „Kimm“ galbūt nesumokės mokesčių Lenkijoje ar įtarti, jog prekės galėtų būti neišgabentos iš Lietuvos. Vilkikų pirkėja įmonė „Kimm“ ir UAB „Ardovitė“ pateikė Bendrovei patvirtinimus dėl vilkikų išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tarptautinius gabenimo keliais važtaraščius (CMR), taip pat buvo pateikti viaTOLL išrašai, kurie patvirtino, kad visi Vilkikai faktiškai judėjo Lenkijos kelių sistemoje 2012 m. rugpjūčio 25 – 28 d. Šie dokumentai visiškai patvirtino, kad Vilkikai buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos po Sutarties pasirašymo. Papildomai įmonė „Kimm“ patvirtino, kad visos Bendrovės parduotos transporto priemonės 2012 m. rugsėjo 4 d. buvo pristatytos į įmonės „Kimm“ būstinę, esančią Lenkijoje. Patvirtinimai buvo su įmonės „Kimm“ atstovų parašais, su antspaudais, šią aplinkybę papildomai patvirtino ir UAB „Ardovitė“, kuri rūpinosi sandorio sudarymu ir tinkamu įvykdymu (teikė tarpininkavimo paslaugas). Bendrovė pakartotinai buvo patikinta, jog visi vilkikai skirti parduoti ir naudoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). UAB „Ardovitė“ vadovas D. K. L. B. pateikė dokumentus, įrodančius, kad vilkikai ir puspriekabės buvo pakrautos Olandijoje į keltą. Be to, 2012 m. rugsėjo 5 – 6 d. nuvykus į UAB „Ardovitė“ aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), joje nebuvo nei vieno Bendrovei priklausiusio Vilkiko. Nors 2012 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo įsigaliojusi nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir Vilkikų nuosavybės teisė buvo perėjusi Bendrovei, šalys negalėjo pasirašyti Vilkikų priėmimo – perdavimo akto, kadangi jis turėjo būti pasirašomas, kai bus visiškai atsiskaityta su AB „SEB lizingas“; būtent toks buvo sutarties sumanymas: suteikti Bendrovei galimybę parduoti Vilkikus iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo tam, kad Bendrovė turėtų lėšų, iš kurių galėtų padengti įsiskolinimą AB „SEB lizingas“ ir užtikrinti AB „SEB lizingas“ apsaugą vėlesniu priėmimo – perdavimo akto pasirašymu. Tuo atveju, jeigu Bendrovė nebūtų atsiskaičiusi su AB „SEB lizingas“, AB „SEB lizingas“ būtų galėjęs kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo ir Vilkikų grąžinimo. Taigi šalys sąmoningai priėmė sprendimą priėmimo – perdavimo aktą pasirašyti vėliau, tačiau suteikti Bendrovei nuosavybės teisę nuo Sutarties pasirašymo. Įmonei „Kimm“ atsiskaičius su AB „SEB lizingas“, šalys 2012 m. rugsėjo 4 d. pasirašė priėmimo – perdavimo aktą ir galutinai užbaigė Sutarties įvykdymą. Mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad Vilkikai nebuvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o visus sprendimus grindžia tik savotišku Bendrovės pateiktų dokumentų interpretavimu. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo Komisijoje metu pateikė 3 papildomus priedų rinkinius, pagrindžiančius pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Komisija dėl nežinomų priežasčių šių priedų visiškai nevertino, dėl jų savo sprendime nepasisakė. Be to, pareiškėjo atstovui 2015 m. balandžio 20 d. nuvykus į Komisijos patalpas susipažinti su byla ir posėdžio protokolo išrašu, šis dar nebuvo surašytas, nors posėdis Komisijoje vyko 2015 m. vasario 24 d. Protokolas nesurašytas per 2 mėnesius nuo posėdžio datos ir vis dar nebuvo surašytas paskutinę skundo padavimo teismui termino dieną. Tokios aplinkybės pagrindžia Bendrovės teiginį, kad jos skundas nagrinėtas paviršutiniškai, tyčia nevertinant jos pateiktų įrodymų, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Be to, sprendime Nr. S-40(7-35/2014) Komisija daro akivaizdžiai nepagrįstas išvadas, iškeipdama tiesą nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas pateikė Komisijai 8 CMR kopijas, kuriose įrašyta, kad krovinio siuntėjas yra Import Truck Iwona Bogucka ((duomenys neskelbtini)), gavėjas – K. T. (Olandija), krovinio pakrovimo vieta – Pyskowice. Komisija ignoruoja akivaizdų faktą, jog transporto priemonės realiai buvo Lenkijoje, tai patvirtina CMR važtaraščiai. Bendrovė mokesčių administratoriui nepateikė CMR važtaraščių, kurie patvirtintų Vilkikų gabenimą iš Lietuvos į Lenkiją, nes Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija taikoma tik krovinių vežimui, o Vilkikai buvo vežami tušti, sava eiga, todėl CMR važtaraščiai negalėjo būti rašomi. Byloje pateiktas 2012 m. rugpjūčio 29 d. prekių perdavimo – priėmimo aktas 20120829, kuriame įmonė „Kimm“ patvirtina, kad perima Vilkikus, dokumentą pasirašė įmonės „Kimm“ atstovė M. Ch. Ta aplinkybė, kad galbūt įmonė „Kimm“ ne iki galo ar nevisiškai teisingai formina darbo sutartis su vairuotojais bei tvarko jų apskaitą, negali būti vertinama Bendrovės nenaudai, kadangi tai nesusiję su transporto priemonių išgabenimo iš Lietuvos fakto nustatymu. Bendrovė rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A556-1054/2010 ir nurodė, kad net tuo atveju, jeigu formaliai prekės turėtų būti gabenamos po priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, tačiau visi byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog prekės buvo išgabentos prieš akto pasirašymą, turi būti nustatoma, kad tokie formalūs trūkumai nepaneigia teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą. Bendrovė pateikė visus įrodymus apie Vilkikų išgabenimą ir tolimesniais sandoriais, susijusiais su Vilkikų disponavimu, domėtis neprivalėjo. Negalima preziumuoti, jog kiekvienas mokesčių mokėtojas, siekdamas pritaikyti 0 proc. PVM tarifą, yra nesąžiningas. Tai, kad Komisija pripažįsta, jog prekės buvo faktiškai parduotos įmonei „Kimm“, reiškia tai, kad Komisija pripažįsta, jog prekės ne tik galėjo, bet ir buvo parduotos iki 2012 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo akto su „SEB lizingas“ pasirašymo. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A442-1521/2014, konstatuotina, kad Bendrovė įvykdė pareigą pateikti visus būtinus įrodymus: pateikti CMR važtaraščiai, judėjimo keliuose duomenys bei įmonės „Kimm“ patvirtinimas apie prekių gavimą. Sprendimas Nr. S-40(7-35/2014) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Komisija ne tik padarė nepagrįstas išvadas ir nurodė tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, bet kėlė per didelę įrodinėjimo naštą Bendrovei ir nurodė jai rinkti neprivalomus dokumentus. Be to, Komisija neįvertino teisės aktų nuostatų, kurios nustato nuosavybės teisės perėjimo momentą, todėl padarė iš esmės nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Komisijos 2015 m. vasario 24 d. posėdyje Bendrovė atstovas pateikė papildomus dokumentus – informaciją apie ikiteisminį tyrimą ir Bendrovės teiktus prašymus dėl susipažinimo su mokestinio tyrimo medžiaga, susirašinėjimą su AB „SEB lizingas“ atstovu dėl vilkikų pirkimo – pardavimo sutarties. Šis susirašinėjimas buvo visiškai naujas įrodymas, neteiktas mokesčių administratoriui, kuris pagrindžia esmines Bendrovės teigiamas aplinkybes: tai, jog AB „SEB lizingas“ sutiko Vilkikus perduoti Bendrovės nuosavybėn iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, ir tai, jog AB „SEB lizingas“ žinojo, kad Vilkikai buvo išgabenti iš UAB ,Ardovitė“ stovėjimo aikštelės. Be to, Bendrovė pateikė įrodymus, kad 2 puspriekabių ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo Lietuvoje. Šių įrodymų Komisija nevertino. Pareiškėjas rėmėsi 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyva Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva), jos 14 straipsnio 1 punktu, 20 straipsniu, ESTT praktika reiškiančia, jog PVM prasme prekės tiekimas laikomas įvykdytu nuo prekės perdavimo pirkėjo nuosavybėn momento, nurodė, kad nei PVM direktyva, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) nenustato, ką reiškia sąvoka „nuosavybės teisės perdavimas“ ir nepateikia nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų pavyzdinio sąrašo; vadovaujantis ESTT praktika prekių nuosavybės teisės perdavimo faktas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką „prekių tiekimo“ sąvoka, įtvirtinta PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje, susijusi ne su nuosavybės teisės perdavimu taikomoje nacionalinėje teisėje numatytais būdais, o su visais materialiojo turto perleidimo sandoriais, kuriais viena šalis suteikia kitai šaliai teisę disponuoti tuo turtu taip, lyg ji būtų šio turto savininkė. ESTT 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime byloje C-494/12 nurodė, jog net fizinis prekės perdavimas pirkėjui, kuris apgaule pasinaudoja banko kortele kaip mokėjimo priemone, yra „prekių tiekimas“ PVM direktyvos prasme, nes jis atitinka objektyvius kriterijus, kuriais pagrįsta ši sąvoka, ir juo nevengiama PVM. Taigi, tuo atveju, kai pardavėjas neturi ir negali žinoti apie pirkėjo sukčiavimą, prekių perdavimas pirkėjo nuosavybėn laikomas įvykdytu tinkamai PVM direktyvos prasme ir dėl to pardavėjas turi teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą. Tai, kokiu būdu, kas, kada ir kaip transportuos prekes į kitą valstybę narę, nebepriklausė nuo Bendrovės valios. Pirkėjas tampa visiškai laisvas (be jokių apribojimų) disponuoti prekėmis kaip tik nori nuo tada, kai prekės faktiškai perduotos jam. PVM direktyvos prasme Bendrovė visiškai ir tinkamai įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn ir tai PVM direktyvos prasme yra laikoma prekių tiekimu. Priešingas aplinkybių traktavimas prieštarautų ESTT praktikai ir teisės aktų nuostatoms. Byloje nepateikta įrodymų, kad Lenkijos biudžetas dėl Bendrovės ar įmonės „Kimm“ veiksmų patyrė tam tikrą žalą. Komisija padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad dar vykdant ginčo tiekimą buvo prielaidų įtarti galimą sukčiavimą PVM srityje, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų tam, kad išvengtų dalyvavimo su sukčiavimu susijusiuose sandoriuose, nesiėmė. Komisija nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti apie galimą įmonės „Kimm“ ar UAB „TK & Partner“ sukčiavimą PVM srityje. Visi Komisijos argumentai remiasi prielaidomis ir pasvarstymais, tačiau nei Komisija, nei mokesčių administratorius neįvykdė pareigos įrodyti šių aplinkybių. Remiantis nuoseklia ESTT praktika, teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, jeigu nustatomas sukčiavimas arba piktnaudžiavimas ES teise. Komisijos pozicija Bendrovės atžvilgiu ir taikoma PVM apskaičiavimo praktika kaip neteisėta ir draudžiama apibūdinta ESTT sprendime byloje Nr. C-80/11 ir C-142/11. Komisijos sprendime pateiktas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimui byloje Nr. C-590/13. Komisijos pozicija ir argumentai, kad galbūt Bendrovė dalyvavo su PVM sukčiavimu susijusioje veikloje, kadangi Bendrovė turėjo žinoti, jog jos kontrahentai galbūt sukčiauja PVM ir Bendrovė galėjo numanyti apie dalyvavimą PVM sukčiavime, akivaizdžiai prieštarauja ESTT praktikai PVM sukčiavimo srityje (žr., pvz., sprendimus bylose Nr. C-18/13, C-354/03, C-355/03 ir C-484/03). Komisijos pozicija, kad Bendrovės atlikta kontrahentų PVM identifikacinių kodų galiojimo patikra nėra pakankama kontrahentų veiklos teisėtumui nustatyti, prieštarauja ESTT byloje Nr. C-273/11 suformuotai praktikai. Nepagrįsti ir neteisėti Komisijos teiginiai, kad ginčo Vilkikai nebuvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, panašiems tiekimams ESTT suformavo nuoseklią praktiką (žr. bylą C-430/09). Taigi, remiantis ESTT praktika, Bendrovės įvykdytas prekių perdavimas Lietuvoje yra tinkamas prekių perdavimo pirkėjams įrodymas, o aplinkybė, kad pirkėjai įsipareigojo iš Bendrovės įsigytas prekes išgabenti iš Lietuvos į adresus Lenkijoje, yra tinkamas įrodymas, jog Bendrovės tiekimui turi būti taikoma PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalis ir Bendrovės tiekimas įmonei „Kimm“ turi būti atleistas nuo PVM. Ypač pabrėžtina, kad, kaip konstatavo ESTT, adresas, kuriuo prekės pristatytos Lenkijoje, visiškai neturi įtakos 0 proc. PVM tarifo taikymui, kadangi atleidimo nuo mokesčio taikymui, tiekiant Bendrijos viduje, taikoma sąlyga, pagal kurią gabenimas turi baigtis kitoje, o ne tiekimo valstybėje narėje, o adresas, kur užbaigiamas gabenimas, šiuo atveju nesvarbus. Remiantis ESTT praktika, net tuo atveju, jeigu civiliniai sandoriai pripažįstami negaliojančiais, tai negali lemti teisės į PVM atskaitą praradimą. Remiantis ESTT byla C-439/04 ir C-440/04, mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, jog paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas. Be to, fiskalinio neutralumo principas draudžia tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių daryti bendro pobūdžio skirtumą (žr. ESTT bylą C-455/98), todėl net ir darant prielaidą, kad iš tiesų įvykdyti ginčo sandoriai buvo sudaryti apgaule ar (ir) susiję su neteisėta (nusikalstama) kontrahento (jo vardu veikusių asmenų) veika, tai negalėtų paneigti vertinimo, kad pareiškėjas objektyviai įvykdė aptariamų prekių tiekimą, veikdama kaip apmokestinamasis asmuo apmokestinimo PVM prasme. Mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, nes tai prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams; jeigu mokesčių mokėtojas nežino apie kitų mokesčių mokėtojų vykdomą PVM sukčiavimą, tai jam negali kilti neigiamos pasekmės, faktas dėl to, ar mokėtinas mokestis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą, neturi įtakos teisės į atskaitą įgyvendinimui (ESTT sujungta byla C-354/03, C-35503 ir C-484/03). Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti tik vieną aplinkybę – ar Vilkikai buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos ir ar Bendrovė buvo pakankamai sąžininga. Vien tai, kad vėliau Vilkikai galbūt buvo įvelti į PVM sukčiavimo schemą, automatiškai nereiškia Bendrovės nesąžiningumo. Remiantis LVAT praktika, sukčiavimo atvejis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus (administracinės bylos Nr. A602-705/2013, Nr. A602-133/2013). Dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pareiškėjas nurodė, kad ginčo nagrinėjimo metu nustatyta bei remiantis Vilniaus AVMI delspinigių skaičiavimo lentele Bendrovė nuo 2012 m. spalio 26 d. turėjo mokesčio permoką – 326 675 Lt (94 611,61 Eur), 2013 m. rugsėjo 25 d. ši permoka siekė 396 865,18 Lt (114 940,1 Eur). 2015 m. gegužės 13 d. skundo teikimo metu Bendrovės mokestinė permoka sudarė 178 464,23 Eur, mokestinė nepriemoka – 175 379,06 Eur. Žalos padarymas biudžetui turėtų būti suprantamas kaip dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Remiantis LVAT praktika, tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas turi mokesčio permoką, jo veikla, kuria nesumokėti mokesčiai, nelaikoma padariusia žalos biudžetui; mokesčio permokos atveju žala biudžetui nepadaroma ir tokiu atveju, esant mokesčių permokai, delspinigiai negali būti skaičiuojami, nes turi būti įskaitoma esama kito mokesčio permoka (administracinės bylos Nr. A261-1439/2010, Nr. A15-141/2005). Taigi bauda Bendrovei paskirta nepagrįstai, kadangi jos veikla nepadaryta žalos biudžetui: Bendrovė turi didesnę mokesčio permoką, negu yra mokestinė nepriemoka, todėl valstybės biudžetas nenukentėjo, t. y. nebuvo susiklosčiusi situacija, kad valstybė negautų pajamų. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė atleistina nuo baudos ir delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Tuo atveju, jeigu nebus pripažinta, kad bauda ir delspinigiai Bendrovei apskaičiuoti nepagrįstai, ir teismas neatleis Bendrovės nuo baudos bei delspinigių, bauda turi būti sumažinta. Vilniaus AVMI sprendime Nr. (4.65) 256-131 nurodė, kad patikrinimo akto tvirtinimo metu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį (transporto priemonės pagal Lenkijos įmonei „Kimm“ išrašytas sąskaitas faktūras nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, todėl Bendrovė prekių tiekimui nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą), įvertinus tai, kad Bendrovė teikė visus prašomus dokumentus ir paaiškinimus, reikalingus mokestiniam patikrinimui atlikti, atsižvelgiant į apskaičiuotą mokesčio sumą, mokesčio baudos tikslai bus pasiekti, taikant 30 proc. baudos dydį. Šiam mokesčių administratoriaus sprendimui pritarė ir VMI, ir Komisija, kadangi, jų teigimu, Bendrovės veikloje nustatyta tiek atsakomybę sunkinančių, tiek atsakomybę švelninančių aplinkybių. Bendrovė nesutinka su mokesčių administratoriaus tariamai nustatytomis sunkinančiomis aplinkybėmis – tai, jog Bendrovė nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, negali būti laikoma jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. LVAT savo praktikoje nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu pažeidimo padarymo būdą kvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinančią ir baudą didinančią aplinkybę, o laikosi pozicijos, kad taip aiškinant situaciją pareiškėjo atsakomybė būtų nepagrįstai apsunkinta jo paties padaryta neleistina veika; kadangi už patį pažeidimą yra baudžiama, todėl pripažinti tą pažeidimą atsakomybe didinančia aplinkybe bei sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta (administracinės bylos Nr. A602-2285/2012, Nr. A602-409/2014, Nr. A602-542/2014). Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, 30 proc. dydžio baudos paskyrimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, Bendrovės atsakomybę sunkinančia aplinkybe negalima vertinti to, kad Bendrovė nepripažįsta padaryto pažeidimo. VMI baudų ir delspinigių skyrimo metodikoje nustatyta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nepripažįsta mokesčių įstatymo pažeidimo, tai kaip baudą didinanti aplinkybė vertinama ne visais atvejais, o tuomet, kai, pavyzdžiui, mokesčių administratorius nustato sistemingus, pakartotinius ir / ar sąmoningus mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau mokesčių mokėtojas jų nepripažįsta. Šiuo atveju nėra Bendrovės pažeidimų sistemingumo, pakartotinumo ir kitų aplinkybių, leidžiančių mokesčių mokėtojo pažeidimo nepripažinimą vertinti kaip sunkinančią aplinkybę. Vertinant tai, kad nurodytos tariamai Bendrovės atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali būti laikomos tokiomis, skiriamos baudos dydis negali būti paskiriamas remiantis šiomis aplinkybėmis. Bendrovė operatyviai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus dokumentus, padėjo rinkti įrodymus, vyko pas mokesčių administratorių, savarankiškai kreipėsi į Lenkijos kelių tarnybą dėl papildomų įrodymų pateikimo, todėl atsižvelgiant į šias Bendrovės atsakomybę lengvinančias aplinkybes Bendrovei paskirta bauda, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, turi būti sumažinta iki minimalios (10 proc.). Be to, paskirtos baudos dydis ne tik paskirtas neteisėtai, tačiau neatitinka teisingumo bei protingumo principų. Paskirta bauda (39 697 Eur) yra neproporcingai didelė, neatitinkanti Bendrovės tariamai padaryto pažeidimo pobūdžio ir dėl to jai kylančios atsakomybės. Bendrovė buvo įvelta į galimą PVM sukčiavimo schemą, tačiau savo iniciatyva nesiėmė jokių veiksmų, kurie lemtų mokesčių nesumokėjimą į biudžetą. Be to, Bendrovės veikla nebuvo padaryta žalos biudžetui, kadangi Bendrovė turi didžiulę mokesčio permoką, viršijančią mokestinę nepriemoką.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad mokestinio ginčo byloje nustatyta, jog Bendrovė 2012 m. rugsėjo 4 d. iš AB „SEB lizingas“ pagal 2012 m. rugpjūčio 22 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. TPS 2012-08-21/29457 (toliau – ir Sutartis 1) ir 2012 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą serija PD Nr. 12089458 įsigijo už 1 835 390 Lt, iš jų 318 538,76 Lt PVM, 40 eksploatuotų transporto priemonių: 20 balninių vilkikų „Euro 5 Mercedes Benz Actros“, 18 tentinių puspriekabių „Schwarzmuller SPA 3/E“ bei 2 lengvuosius automobilius „Audi A8“ ir „Subaru Legacy“. Nustatyta, kad Sutarties 1 5.1 ir 5.2 punktuose nurodyta tokia turto priėmimo – perdavimo tvarka: turto perdavimas nuosavybėn įforminamas pardavėjo ir pirkėjo įgaliotų asmenų pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu, kuris yra neatsiejama Sutarties 1 dalis; šalims sudarius turto priėmimo – perdavimo nuosavybėn aktą bus laikoma, kad pardavėjas tinkamai perdavė, o pirkėjas priėmė turtą bei nuosavybės teisę į jį. Turto perdavimo vieta – UAB „Ardovitė“ ((duomenys neskelbtini)) automobilių pardavimo aikštelė Kauno r. (38 vnt. – vilkikai ir puspriekabės) ir UAB „Krasta Auto Vilnius“ – Vilniuje (2 vnt. – lengvieji automobiliai). Remdamasi tikrinimui pateiktais dokumentais Vilniaus AVMI nustatė, kad Vilkikus Bendrovė 2012 m. rugsėjo 4 d. pagal 2012 m. rugsėjo 4 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras NTL Nr. 00007–NTL Nr. 00044, patiekė ES PVM mokėtojai – Lenkijos įmonei „Kimm“, lengvąjį automobilį „Subaru Legacy“ pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaitą faktūrą NTL Nr. 00045 – užsienio įmonei PHU Adamscars (PL7771421401), „Audi A8“ pagal 2012 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą NTL Nr. 00046 – užsienio įmonei „Contracht holding OU“ (EE101555632). Vadovaudamasi PVMĮ 49 straipsniu, Bendrovė į ES tiekiamas prekes apmokestino 0 proc. PVM tarifu. Duomenis apie transporto priemonių tiekimą Bendrovė apskaitė 2012 m. rugsėjo mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre, deklaravo Vilniaus AVMI pateiktose PVM deklaracijoje (FR0600) ir Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitoje (FR0564). Nulinio PVM tarifo taikymo pagrįstumui įrodyti Bendrovė pateikė pirkėjų pasirašytus patvirtinimus, kad tiekėjo patiektos prekės (Vilkikai) pagal sąskaitas faktūras buvo pristatytos į Lenkiją 2012 m. rugsėjo 4 d. adresu: alėja (duomenys neskelbtini). Akte pažymėta, kad Bendrovė 2012 m. rugpjūčio 29 d. prekių perdavimo – priėmimo akte įformino Vilkikų perdavimą įmonei „Kimm“, t. y. Bendrovės direktorius L. B. UAB „Ardovitė“ aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), perdavė įmonės „Kimm“ direktorei M. Ch. dar neįsigytas iš AB „SEB lizingas“ transporto priemones (AB „SEB lizingas“ šias transporto priemones Bendrovei pardavė ir perdavė tik 2012 m. rugsėjo 4 d.). Dėl turto perdavimo atlikusi AB „SEB lizingas“ operatyvų patikrinimą (2012 m. lapkričio 20 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. (4.65)-447-995) Vilniaus AVMI nustatė, kad Vilkikus AB „SEB lizingas“ 2011 m. kovo 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 22 d. laikotarpiu priėmė iš lizingo gavėjo UAB „Contitrans“ ir perdavė saugoti UAB „Ardovitė“. Vilniaus AVMI elektroniniu paštu 2012 m. lapkričio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 21 d. atsiųstuose raštuose AB „SEB lizingas“ generalinės direktorės įgaliotas asmuo AB „SEB lizingas“ vyr. buhalterė Ž. L. nurodė, kad UAB „Ardovitė“ 2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugsėjo 4 d. nėra gavusi iš UAB „SEB lizingas“ pareikalavimo pervaryti transporto priemones iš vienos vietos į kitą, transporto priemonės nuo turto atsiėmimo iš UAB „Contitrans“ iki perdavimo Bendrovei, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. nebuvo eksploatuojamos, jos saugotos UAB „Ardovitė“ aikštelėje ir Bendrovei perduotos pasirašius 2012 m. rugsėjo 4 d. turto priėmimo – perdavimo aktą. Nustatyta, kad AB „SEB lizingas“ Vilkikus Bendrovei pardavė 2012 m. rugsėjo 4 d., tą pačią dieną Bendrovė įformino transporto priemonių patiekimą įmonei „Kimm“ (už 2 175 263,93 Lt), o įmonė „Kimm“ – Lenkijos įmonei Import Truck Iwona Bogucka, 2012 m. rugsėjo 5 d. Import Truck Iwona Bogucka – UAB „TK & Partner“, o UAB „TK & Partner“ tą pačią dieną – UAB „Ardovitė“. UAB „Ardovitė“ tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 5 d.) vilkikus pardavė Nyderlandų PVM mokėtojui K. T. B. V. (NL004676841B01, (duomenys neskelbtini)), o puspriekabes – UAB „Hanse Trailer“ ((duomenys neskelbtini)). Akte pažymėta, jog sandoriai, įvykę 2012 m. rugsėjo 4 –5 d. tarp Bendrovės – įmonės „Kimm“ – Import Truck Iwona Bogucka – UAB „TK & Partner“ – UAB „Ardovitė“ yra ekonomiškai nepagrįsti, nes netikslinga per tokį trumpą laiko tarpą iš Lietuvos teritorijos išgabenti transporto priemones, po to vėl atsivežti į Lietuvą, į tą pačią UAB „Ardovitė“ aikštelę. Inspekcija konstatavo, jog 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)-06-77-6 (toliau – ir aktas Nr. (4.65)-06-77-6) 1 lentelės 1–38 eilutėse nurodytos transporto priemonės (Vilkikai), laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 4 d., kuomet Bendrovė įformino jų tiekimą įmonei „Kimm“ iki jas 2012 m. rugsėjo 5 d. įsigijo UAB „Ardovitė“, iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išgabentos. Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių puspriekabių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos, todėl akte Nr. (4.65)-06-77-6 konstatuota, kad Bendrovė, pažeisdama PVMĮ 49 straipsnio 2 punkto ir 56 straipsnio nuostatas, prekių tiekimui nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, dėl šios priežasties Bendrovei patikrinimo metu pardavimo PVM padidintas 456 805 Lt (2 175 263,93 Lt x 21 proc.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl mokestinius teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo. Šio mokestinio ginčo esmė yra įrodymų, kuriais Bendrovė grindžia savo 0 PVM tarifo taikymo pagrįstumą, vertinimas. Remiantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, PVMĮ 56 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis, ESTT bylomis Nr. C-409/04 ir C-184/05, LVAT administracinėmis bylomis Nr. A556-250/2010, Nr. eA556-1054/2010, Nr. A438-1890/2012, Nr. A442-766/2013, A556-1752/2013, pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka Bendrovei. PVMĮ nenustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. VMI nuomone, Vilniaus AVMI, įvertinusi Bendrovės tikrinimui pateiktus dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui Bendrovė taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Lenkijos Respubliką, taip pat kitus patikrinimo metu surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, kadangi nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės (vilkikai ir puspriekabės, iš viso 38 vnt.) būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A556-1752-13, mokesčių mokėtojas vis dėlto turi turėti tokius faktinius duomenis apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių, tai jo pareiga, nes, siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise, turi būti įvykdyta ir pareiga. Pagrindiniai patikrinimo medžiagoje surinkti (Bendrovės pateikti) įrodymai realaus prekių (20 vilkikų ir 18 puspriekabių) išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto nepatvirtina ir yra prieštaringi. Vertinant Bendrovės taikyto 0 proc. PVM tarifo pagrįstumą, svarbi mokesčių administratoriaus gauta informacija iš AB „SEB lizingas“. Pagal 2008 m. vasario 23 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Ardovitė“ ir AB „SEB lizingas“, saugojimui priimtų transporto priemonių pervarymas iš vienos vietos į kitą galimas tik pagal atskirą AB „SEB lizingas“ pareikalavimą. AB „SEB lizingas“ laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. nėra davusi UAB „Ardovitė“ pareikalavimo pervaryti transporto priemones iš vienos vietos į kitą, transporto priemonės tik 2012 m. rugsėjo 4 d. pasirašius turto priėmimo – perdavimo aktą perduotos Bendrovei UAB „Ardovitė“ aikštelėje. Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nepateikė kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad prekės pagal įmonei „Kimm“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras 2 175 263,93 Lt sumai buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Apibendrinant mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją darytina išvada, kad transporto priemonės (20 vilkikų ir 18 puspriekabių) laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., kuomet jas įsigijo UAB „Ardovitė“, iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išgabentos. Sandoriai, įvykę 2012 m. rugsėjo 4 –5 d. tarp Bendrovės – įmonės „Kimm“ – Import Truck Iwona Bogucka – UAB „TK & Partner“ – UAB „Ardovitė“ nepatvirtinti jų esmę ir turinį atspindinčiais dokumentais ir praktiškai negalėjo būti įgyvendinti. Be to, tokie sandoriai yra ekonomiškai nepagrįsti. Vilniaus surinktų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visuma paneigia Bendrovės tvirtinimą dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl Bendrovė prekių tiekimui nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tuo pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 punkto ir 56 straipsnio nuostatas, ir dėl nustatyto pažeidimo Bendrovei pagrįstai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 456 805 Lt PVM (2 175 263,93 Lt x 21 proc.) Dėl 2 priekabų buvimo Lietuvoje fakto Bendrovė skunde teigia, kad dvi priekabos, kurios buvo perduotos Bendrovei 2012 m. rugsėjo mėn., faktiškai visą laiką buvo saugomos Olandijoje ir Danijoje, todėl šios priekabos net teoriškai negalėjo būti parduotos su 21 proc. PVM tarifu (tiekimas vyko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje). Nurodė, kad turi visus šią aplinkybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau nei patikrinimo metu, nei su pastabomis ar skundu VMI nepateikė dokumentų, įrodančių, jog dvi puspriekabės buvo saugomos Olandijoje ir Danijoje, todėl atsižvelgti į šią Bendrovės pastabą nėra pagrindo. Dėl lengvųjų automobilių PVM Akte Nr. (4.65)-06-77-6 dėl užsienio įmonėms parduotų lengvųjų automobilių taikyto 0 proc. PVM tarifo pažeidimų nebuvo nustatyta ir nuo jų patikrinimo akte papildomas PVM neapskaičiuotas, todėl Bendrovės skundo argumentai, kad Inspekcija aplaidžiai tyrė bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai PVM apskaičiavo nuo 2 lengvųjų automobilių, laikytini nepagrįstais. Dėl Bendrovės prašymo atleisti nuo paskirtų baudos ir delspinigių Bendrovės argumentai, kad nėra žalos biudžetui, nes Bendrovės mokestinė prievolė sudaro 175 379 Eur, o mokestinė permoka siekia 178 464 Eur, yra nepagrįsti, nes VMI apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) duomenimis pažeidimo padarymo metu Bendrovės mokesčių permoka neviršijo akto Nr. (4.65)-06-77-6 surašymo metu apskaičiuotos mokestinės prievolės sumos, todėl laiku nesumokėdama PVM Bendrovė padarė žalą biudžetui. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą, delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų ir yra atlyginimas, kurį mokesčių mokėtojas moka valstybei už naudojimąsi svetimais pinigais, taip pat atlieka kompensacinę funkciją, kurios paskirtis – apsaugoti valstybės turtinius interesus. Nagrinėjamu atveju žala biudžetui padaryta, kadangi Bendrovė nesumokėjo PVM teisės aktuose nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus, todėl šiuo pagrindu Bendrovė negali būti atleidžiama nuo 2 926 Lt patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų PVM delspinigių mokėjimo. Bendrovė nepagrįstai nurodo, kad 10 105 Lt PVM delspinigiai apskaičiuoti nuo visos PVM nepriemokos, neatsižvelgus į PVM atskaitą, kurią įgijo įsigijusi vilkikus iš AB „SEB lizingas“. Įvertinus patikrinimo metu nustatytus pažeidimus matyti, jog akte Nr. (4.65)-06-77-6 nebuvo fiksuoti pažeidimai, susiję su transporto priemonių įsigijimu iš AB „SEB lizingas“, kurio metu į PVM atskaitą buvo įtraukta 318 538,76 Lt pirkimo PVM suma ir dėl to akte Nr. (4.65)-06-77-6 nebuvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos į biudžetą PVM sumos. Iš prie ginčijamo sprendimo pridėtos delspinigių apskaičiavimo lentelės (1 priedas) matyti, jog, apskaičiuodama 10 105 Lt PVM delspinigių sumą, Vilniaus AVMI atsižvelgė į mokėtojo apskaitos kortelėje buvusias nesugretintas arba permokos sumas. Bendrovė su skundu nepateikė jokių skaičiavimų savo teiginiui pagrįsti, todėl akto Nr. (4.65)-06-77-6 tvirtinimo metu apskaičiuota 10 105 Lt PVM delspinigių suma tvirtinama. Dėl baudos nurodė, kad nagrinėtu atveju skirdama baudą Vilniaus AVMI nustatė tiek mokesčių mokėtojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (transporto priemonės pagal Lenkijos įmonei „Kimm“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl Bendrovė prekių tiekimui nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą; dėl Bendrovės nesąžiningų veiksmų padaryta didelė žala valstybės biudžetui; Bendrovė nepripažįsta padariusi pažeidimą), tiek ir ją švelninančių aplinkybių (Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi). Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nebuvo teisinio pagrindo skirti Bendrovei nei maksimalios, nei minimalios baudos dydžio, todėl Vilniaus AVMI teisėtai ir pagrįstai nuo 456 891 Lt PVM sumos Bendrovei skyrė 30 proc. dydžio, t. y. 137 067 Lt, PVM baudą (t. y. 39 697,35 Eur PVM baudą).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad pritaria VMI pozicijai, pateiktai atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundo netenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nordic Trucking Logistics“ skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Komisijos 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-40(7-35/2014), VMI 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 69-6 bei Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) 256-131. Šioje administracinėje byloje mokesčių administratoriai nustatė, kad pareiškėjas, pritaikęs nulinį PVM tarifą, tokios teisės neturėjo. Pagal susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimą Lietuvoje bei ESTT suformuotą praktiką, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas: jeigu įrodoma, jog tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. ESTT yra pabrėžęs, jog nei vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenustatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinamu PVM. Pagal PVM direktyvos 131 straipsnį, valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą (tinkamą ir sąžiningą) neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams. LVAT praktikoje dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje laikomasi pozicijos, jog, pirma, būtent mokėtojo pareiga yra įrodyti sąlygų, kurioms esant taikytinas 0 proc. PVM tarifas, buvimą; antra, turimi duomenys, kuriais mokėtojas remiasi, turi nekelti abejonių, nes tai yra mokėtojo pareiga ir ji turi būti įvykdyta tinkamai, siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise (žr., pvz., administracines bylas Nr. A442-376/2009, Nr. A556-1054/2010, Nr. A438-716/2010, Nr. A438-1276/2012, Nr. A556-1752/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 22 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. TPS 2012-08-21/29457 iš AB „SEB lizingas“ už 1 835 390 Lt, iš jų 318 538,76 Lt PVM, įsigijo 40 eksploatuotų transporto priemonių, t. y. 20 balninių vilkikų „Euro 5 Mercedes Benz ACTROS“, 18 tentinių puspriekabių „Schwarzmuller SPA 3/E“ ir du lengvuosius automobilius „Audi A8“ ir „Subaru Legacy“. Byloje ginčo dėl lengvųjų automobilių nėra, tačiau ginčas kyla dėl vilkikų ir puspriekabių, kurias pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 24 d. sutartį Nr. 20120824 pardavė Lenkijos įmonei Sp. z o. o. „Kimm“. Pareiškėjas minėtų prekių tiekimą įmonei „Kimm“ įformino 2012 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitose faktūrose NTL Nr. 00007–NTL Nr. 00044, jose nurodydama, kad prekė pagal PVMĮ 49 straipsnį yra ne PVM objektas Lietuvoje. Tuo metu mokesčių administratoriai skundžiamuose sprendimuose padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog „Kimm“ parduoti vilkikai ir puspriekabės buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos į kitos valstybės narės (Lenkijos Respublikos) teritoriją. Be to, mokesčių administratoriai pabrėžė, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių, jog įsitikintų, ar sandoris, kurį sudaro su „Kimm“, nelemia jo dalyvavimo sukčiavimo PVM srityje, bet priešingai: elgėsi nesąžiningai, nes dėl „Kimm“ parduotų vilkikų ir puspriekabių perdavimo ir gabenimo pateikė prieštaringą informaciją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjui buvo apskaičiuoti PVM, jo delspinigiai bei bauda. Komisija sprendime Nr. S-40(7-35/2014) apibrėžė bylos ginčo dalyką, t. y. nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo kontrahentas „Kimm“ deklaruoto prekių tiekimo sandorio sudarymo laikotarpiu buvo PVM mokėtojas, o taip pat, kad „Kimm“ įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis kaip savo, nėra. Vienintelė sąlyga, dėl kurios egzistavimo vyksta mokestinis ginčas šioje dalyje, yra ta, ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos, t. y. ginčas iš esmės siejamas dėl įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia jo įmonei „Kimm“ parduotų transporto priemonių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, vertinimo, leisiančio patvirtinti arba paneigti Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą.

Teismas, spręsdamas, ar ginčo prekės buvo fiziškai išvežtos iš Lietuvos teritorijos, pastebėjo, kad abu liudytojai L. B. bei D. K. patvirtino, jog minėtos prekės buvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos per kelis kartus nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 – 5 d. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas buvo labai nerūpestingas, sudarydamas sutartis tiek su AB „SEB lizingas“, tiek su įmone „Kimm“, nekontroliavo fizinio aptariamų prekių judėjimo (teismas šiuo aspektu pritarė Komisijos padarytoms išvadoms, nes teismo posėdyje paaiškėjo, kad pareiškėjo direktorius L. B. išsamiai nežinojo situacijos, jos nekontroliavo), be to, įvertinęs visą medžiagą priėjo išvadą, kad įrodymų, jog ginčo prekės paliko Lietuvos teritoriją, nepakanka. Pirmiausia, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo direktoriaus parodymai, jog prekių nebuvo UAB „Ardovitė“ aikštelėje galbūt 2012 m. rugsėjo 4 d. ar 5 d., gal jos buvo paimtos 2012 m. rugpjūčio 25 d., visiškai neįrodo, kad prekės paliko Lietuvos teritoriją, vykdant pareiškėjo ir „Kimm“ sutarties nuostatas. Teismas posėdžio metu susidarė išvada, kad pareiškėjo atstovas iš esmės viską derino tik su UAB „Ardovitė“ atstovu, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo, o pats apie prekių judėjimą iki šiol nieko tikro nežino. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai svarbu šioje mokestinėje byloje, tačiau ikiteisminiame tyrime, kai taikomos ultima ratio (kraštutinės priemonės) priemonės, ir onus probandi (įrodinėjimo našta) tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams, šioje byloje nustatytos aplinkybės baudžiamajam L. B. persekiojimui neturi ir negali turėti prejudicinės reikšmės. Antra, liudytojo D. K. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Teismas pastebėjo, kad jis 2008 m. vasario 23 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. PS2009-02/23, sudarytos tarp AB „SEB lizingas“ ir UAB „Ardovitė“, nuostatų pagrindu negalėjo leisti ginčo prekėms judėti be atskiro AB „SEB lizingo“ pareikalavimo, o tokio oficialaus pareikalavimo nebuvo, nes iki pat 2012 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas su AB „SEB lizingas“ nepasirašė ginčo prekių perdavimo akto (žr. AB „SEB lizingas“ mokesčių administratoriui pateiktą 2012 m. lapkričio 19 d. paaiškinimą Nr. 02-03-01). Vadinasi, UAB „Ardovitė“ negalėjo leisti prekių išvežti į užsienį iki pat 2012 m. rugsėjo 4 d. Svarbu pažymėti, jog mokesčių administratorius nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai Bendrovė PVM sąskaitose faktūrose įformino transporto priemonių tiekimą Lenkijos įmonei „Kimm“ ir ji pagal Sutartį įgijo nuosavybės teisę į šias prekes, pastaroji įmonė („Kimm“) patiekė ginčo prekes Lenkijos įmonei Import Truck Iwona Bogucka. Import Truck Iwona Bogucka 2012 m. rugsėjo 5 d. įformino prekių tiekimą Lietuvos įmonei UAB „TK & Partner“, o ši tą pačią dieną – UAB „Ardovitė“, kuri galiausiai 2012 m. rugsėjo 5 d. vilkikus pardavė Nyderlandų PVM mokėtojui Kleyn Trucks B. V., o puspriekabes – Lietuvos mokesčių mokėtojui UAB „Hanse Trailer“. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad prekių gabenimą į Olandiją pagal išankstinį susitarimą organizavo UAB „TK & Partner“, jas autovežiais išgabeno Lenkijos piliečiai. Trečia, ginčo prekių išvežimas turėjo atitikti pareiškėjo ir „Kimm“ sudarytos sutarties nuostatas. Bendrovė (pardavėja), atstovaujama direktoriaus L. B., ir Lenkijos įmonė „Kimm“ (pirkėja), atstovaujama direktorės M. Ch., kurios L. B. pagal parodymus nė nematė, 2012 m. rugpjūčio 24 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 20120824, pagal kurią pardavėja įsipareigojo perduoti pirkėjai nuosavybės teise sutartyje nurodytas 38 transporto priemones (t. y. transporto priemones – puspriekabes ir vilkikus, įsigytas pagal Sutartį 1 iš AB „SEB lizingas“), o pirkėja įsipareigojo priimti nurodytas prekes ir sumokėti už jas nurodytą kainą (1 punktas); galutinė nuodytų prekių kaina – 630 000 Eur, apmokėjimas vykdomas tokia tvarka: ne vėliau kaip 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo momento pirkėja perves 531 566 Eur į sutartyje nurodytą AB „SEB lizingas“ sąskaitą, nurodydama pavedimo paskirtį „mokėjimas pagal sutartį Nr. TPS 2012-08-21/29547“; likusi dalis, t. y. 98 434 Eur, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo momento turi būti pervesta į Bendrovės sąskaitą, nurodytą sutartyje, pavedimo paskirtį nurodant „mokėjimas pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20120824“ (2 punktas); Bendrovė įsipareigojo perduoti prekes pirkėjos nuosavybėn ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo visiško atsiskaitymo pagal šią sutartį (3.1 punktas); prekių perdavimo vieta – UAB „Ardovitė“ automobilių pardavimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini) (4 punktas); šalių susitarimu prekės perduodamos pirkėjos įgaliotam asmeniui ir perdavimo metu pasirašomas transporto priemonės perdavimo – priėmimo aktas 3 egzemplioriais (Bendrovei, įmonei „Kimm“ ir valstybės įmonei „Regitra“), pirkėja nuosavybės teisę į transporto priemonę įgyja pasirašius perdavimo – priėmimo aktą ir pardavėjos pateiktą PVM sąskaitą faktūrą (5 punktas); Sutartis patvirtinta šalių atstovų parašais ir įmonių antspaudais (Komisijos byla 6.11-04 (7-35/2014) (I t., b. l. 125–127)). 2012 m. rugpjūčio 29 d. prekių perdavimo – priėmimo akte 20120829 Bendrovė, atstovaujama direktoriaus L. B., perdavė prekes (38 vnt. transporto priemonių) pagal Sutartį įmonei „Kimm“, atstovaujamai direktorės M. Ch., prekių perdavimo vieta – UAB „Ardovitė“ automobilių pardavimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini); aktas patvirtintas šalių atstovų parašais ir įmonių antspaudais (Komisijos byla 6.11-04 (7-35/2014) (I t., b. l. 128–129)). Bendrovė 2012 m. rugsėjo 4 d. išrašė įmonei „Kimm“ 20 PVM sąskaitų faktūrų, kiekvieną 24 500,00 Eur sumai (Komisijos byla 6.11-04 (7-35/2014) (I t., b. l. 131–150)), 17 PVM sąskaitų faktūrų, kiekvieną 7 777,77 Eur sumai (Komisijos byla 6.11-04 (7-35/2014) (I t., b. l. 151–166, 168)) ir 1 PVM sąskaitą faktūrą 7 777,91 Eur sumai (Komisijos byla 6.11-04 (7-35/2014) (I t., b. l. 167)), iš viso – 630 000 Eur sumai. Sistemiškai įvertinus Sutarties nuostatas ir nustatytas faktines aplinkybes, visų pirma, teigtina, jog įmonė „Kimm“ negalėjo ginčo prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos 2012 m. rugpjūčio 25 d., nes ji jas iš Bendrovės perėmė 2012 m. rugpjūčio 29 d., o nuosavybės teisę įgijo tik 2012 m. rugsėjo 4 d. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pirmoji įmoka už prekes buvo sumokėta 2012 m. rugpjūčio 30 d., verslo logika nepaaiškinami Bendrovės veiksmai 2012 m. rugpjūčio 25 d. perduoti pirkėjai transporto priemones išsigabenti, nereikalaujant ir niekaip neužsitikrinant atsiskaitymo už jas. Aplinkybę, jog Bendrovė ar ginčo transporto priemonių pirkėja įmonė „Kimm“ negalėjo šių transporto priemonių išgabenti iš Lietuvos Respublikos 2012 m. rugpjūčio 25 d., patvirtina ir tai, kad tik 2012 m. rugsėjo 4 d. Bendrovei buvo perduotos ginčo prekės, kurias ji įsigijo iš AB „SEB lizingas“. Remiantis Sutartimi 1, sudaryta tarp AB „SEB lizingas“ ir Bendrovės dėl 40 eksploatuotų transporto priemonių įsigijimo, jos 5.1 punktu, minėto turto perdavimas nuosavybėn įforminamas pardavėjo ir pirkėjo įgaliotų asmenų pasirašytame priėmimo – perdavimo akte, kuris yra neatsiejama šios sutarties dalis; Sutarties 1 5.2 punkte nurodyta, jog šalims sudarius turto priėmimo – perdavimo nuosavybėn aktą bus laikoma, kad pardavėjas tinkamai perdavė, o pirkėjas priėmė turtą bei nuosavybės teisę į jį. Turto priėmimo –perdavimo aktą Bendrovė ir AB „SEB lizingas“ pasirašė 2012 m. rugsėjo 4 d. Visos nurodytos aplinkybės paneigia ir Bendrovės pateiktų viaTOLL išrašų, kaip įrodymų, kad ginčo prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos tarp Bendrovės ir įmonės „Kimm“ sudaryto sandorio pagrindu, įrodomąją galią. Taip pat nėra jokio pagrindo Import Truck Iwona Bogucka pateiktų CMR važtaraščių susieti nei su ginčo prekių pardavėja, t. y. Bendrove, nei su jų pirkėja, t. y. įmone „Kimm“. Iš byloje esančių įskaitomų važtaraščių matyti, kad prekių siuntėja juose nurodoma Lenkijos įmonė Import Truck Iwona Bogucka (1 langelis), prekių gavėja – Olandijos įmonė Kleyn Trucks (2 langelis), prekių pristatymo vieta – Olandija (3 langelis), pakrovimo vieta – Lenkija (4 langelis). Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ginčo byloje mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės parduotos įmonei „Kimm“ prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teismas akcentavo ir tai, kad, sistemiškai įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, aplinkybė, jog galbūt vėlesnėje tiekimų grandinės dalyje veikę prekių įgijėjai (Import Truck Iwona Bogucka, UAB „Ardovitė“ ar K. T. B. V.) išgabeno šias prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra neaktuali, sprendžiant klausimą dėl Import Truck Iwona Bogucka apmokestinimo PVM pagrįstumo. Atsižvelgiant į PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies bei 56 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aktualią teismų praktiką, sudarant prekių pirkimo – pardavimo sandorius 0 proc. PVM tarifas iš esmės gali būti taikomas tik tiems sandoriams, kuriuose kaip pardavėjas ar pirkėjas (nagrinėjamu atveju – Bendrovė ar Lenkijos įmonė „Kimm“) dalyvaujantis asmuo kartu yra ir asmuo, atsakingas už prekių išgabenimą iš ES teritorijos, t. y. 0 proc. PVM tarifas gali būti taikomas toje sandorių grandyje, kurioje veikiantys asmenys pirmieji atitinka būtinas 0 proc. PVM tarifo taikymui sąlygas. Faktas, kad prekių pirkėjas ES valstybės narės, į kurią prekės gabenamos, mokesčių administratoriui deklaravo prekių įsigijimą iš kitos ES valstybės narės, gali būti laikomas papildomu įrodymu, jog prekės faktiškai buvo išgabentos iš tiekimo ES valstybės narės, tačiau tai neturi lemiamos reikšmės įrodinėjant, jog į kitą ES valstybę narę tiekiamos prekės gali būti apmokestinamos, taikant 0 procentų PVM tarifą (ESTT sprendimas byloje C-409/04). LVAT taip pat laikosi nuomonės, jog nors buvo deklaruoti prekių įsigijimai iš kitų ES valstybių narių, tačiau atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą bei į tai, kad prekių išgabenimo į kitą ES valstybę pareiškėjas nepagrindė, vien tik ši aplinkybė nepaneigia išvadų (jog nėra įvykdytos visos 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos) pagrįstumo (pvz., 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-716/2010). Nuosekliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus Bendrovės mokesčių administratoriui pateiktus dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui ji taikė 0 proc. PVM tarifą, išvežimu į Lenkijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta viena iš 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų, t. y. ginčo prekės nebuvo išgabentos iš tiekėjo valstybės narės jas įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę. Teismas ypač pabrėžė, kad pareiškėjo atstovas L. B. net nematė „Kimm“ atstovės, nors pasirašė tiek Sutartį, tiek 2012 m. rugpjūčio 29 d. prekių perdavimo – priėmimo aktą 20120829. Teismas, įvertinęs visą medžiagą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo negalima atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, taip pat baudos mažinti, nes mokesčių administratoriai tiek delspinigius, tiek baudą paskyrė remdamiesi teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl jo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų arba nustatyti protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat įprastinę mokesčių administratoriaus praktiką atitinkantį baudų dydį (10 proc.); priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiančius dokumentus pareiškėjas pateiks ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į mokestinio ginčo esmę ir visiškai klaidingai suprato, dėl ko yra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus. Teismas (kaip ir Komisija) sprendime klaidingai nurodė, jog mokestinis ginčas yra kilęs dėl vienos iš PVMĮ 49 straipsnyje įtvirtintų 0 proc. PVM tarifui taikyti būtinų sąlygų – aplinkybės, ar ginčo prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos, t. y. ginčas iš esmės kilęs dėl įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia Lenkijos įmonei „Kimm“ paduotų transporto priemonių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju labai svarbu pažymėti tai, kad tiek teismas, tiek Komisija, tiek VMI Mokestinių ginčų komisijos posėdyje pripažino patį prekių išgabenimo į Lenkiją faktą – šiame mokestiniame ginče niekas neginčija paties fakto, jog Vilkikai faktiškai buvo nugabenti į Lenkiją, tačiau, kaip nurodo tiek teismas, tiek Komisija, šiuo atveju svarbiausia yra ne tai, kad Vilkikai faktiškai buvo išgabenti iš Lietuvos į Lenkiją, bet tai, kas ir kieno iniciatyva Vilkikus išgabeno, t. y. šiuo atveju ginčas vyksta ne dėl paties prekių išgabenimo fakto, bet dėl fakto, kam prekių gabenimas gali būti priskirtas. Šio mokestinio ginčo pagrindinis dalykas yra būtent tai, ar pareiškėjo vykdytam tiekimui turėtų būti priskirtas Vilkikų išgabenimo iš Lietuvos faktas.

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Komisijos sprendimo argumentais dėl tariamo Vilkikų išgabenimo iš Lietuvos fakto nereikšmingumo, kadangi Komisijos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis pasenusia ir aiškiai ESTT išaiškinimams prieštaraujančia ginčų dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo praktika, kurios pati Komisija atsisakė ir kardinaliai pakeitė savo poziciją vėlesnėse mokestinėse bylose – esant nustatytam prekių išgabenimo iš Lietuvos faktui, turi būti nustatyta, kuriam tiekimui priskirtinas prekių išgabenimo iš Lietuvos faktas (pvz., žr. Komisijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. S-148(7-137/2015). Šioje byloje aplinkybė, kuriam iš tų pačių prekių tiekimo grandinės dalių turi būti priskirtas prekių išgabenimo faktas, yra ypatingai svarbi, kadangi šiuo atveju iš mokestinio ginčo medžiagos akivaizdu, kad pareiškėjo parduoti Vilkikai vėliau buvo be pareiškėjo žinios ir dalyvavimo panaudoti grandinėje vėlesnių tiekimų, kuriuose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos įmonės, kurios nuolat profesionaliai užsiėmė sunkiasvorių transporto priemonių tiekimu ir panašūs sandoriai su sunkiasvorėmis transporto priemonėmis joms buvo įprasti. Taigi šiuo atveju ginčo esmę sudaro būtent tai, kuriam iš Vilkikų tiekimo sandorių galima priskirti galimybę taikyti 0 proc. PVM tarifą ir išsiaiškinti, ar būtent pareiškėjo įvykdytas pirmasis Vilkikų tiekimo sandoris gali būti atleistas nuo PVM, kaip tiekimas, kuriam gali būti priskirtas faktinis Vilkikų išgabenimas iš Lietuvos. Kai inspekcija pati pripažįsta prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą ir neginčija kitų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, ginčyti pareiškėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą galima tik vienu vieninteliu atveju – kai yra nustatoma, kad vėlesnėje prekių tiekimo grandinėje, iš karto po pareiškėjo vykdyto tiekimo, vėl pakartotinai buvo taikytas 0 proc. PVM tarifas. Nenustačius aplinkybės, kad iš karto po pareiškėjo tiekimo dar kartą pakartotinai buvo taikytas 0 proc. PVM tarifas, nėra jokios galimybės konstatuoti apskritai egzistuojant galimą PVM sistemos pažeidimą, kurį galėjo sąlygoti pareiškėjo tiekimas. Būtent tokia yra ESTT formuojamos doktrinos dėl kelių vienas po kito einančių tiekimų ir vieno prekių gabenimo doktrinos esmė, į kurią, klaidingai nustatęs šio mokestinio ginčo dalyką, teismas neįsigilino, o tiesiog perrašė Komisijos sprendimo argumentaciją.

3. Ginčo atveju, kaip matyti iš mokestinio ginčo medžiagos, sandorių su pareiškėjo tiektais Vilkikais grandinėje 0 proc. PVM tarifas buvo taikytas tik pareiškėjui tiekiant Vilkikus Lenkijos įmonei „Kimm“ ir tik pareiškėjas taikė 0 proc. PVM tarifą. Visi vėlesni Vilkikų tiekimai, kurių pagrindu Vilkikai buvo parduoti Lenkijos įmonėms, buvo vykdomi su standartiniu PVM tarifu, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, jas pažymėjęs kaip „nereikšmingomis“. ESTT formuojama kelių vienas po kito einančių tiekimų ir vieno gabenimo doktrina reikalauja objektyvaus ir nuoseklaus visų mokestiniam ginčui aktualių aplinkybių, o būtent aplinkybių, susijusių su kuriam iš paeiliui einančių prekių tiekimų gali būti priskirtas prekių gabenimas, tyrimo (ESTT 2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje C-245/04; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje C-430/09). ESTT konstatavo, kad, kai pirmasis pirkėjas, gavęs teisę disponuoti prekėmis kaip savininkas pirmojo tiekimo valstybėje narėje, išreiškia ketinimą išgabenti šias prekes į kitą valstybę narę ir pateikia savo pastarosios valstybės narės suteiktą PVM mokėtojo kodą, gabenimas Bendrijos viduje turėtų būti priskirtas pirmajam tiekimui su sąlyga, jog antrajam pirkėjui teisė disponuoti prekėmis kaip nuosavybe buvo perduota valstybėje narėje, kurioje užbaigta gabenti Bendrijos viduje. Tačiau ESTT pažymėjo, kad taip nėra, jei, perdavus pirkėjui teisę disponuoti preke kaip savininkui, pirmą tiekimą atliekantis tiekėjas gali būti laikomas turinčiu prievolę mokėti PVM už šį sandorį, jei pirkėjas jį informavo, jog prekė buvo perparduota kitam apmokestinamajam asmeniui prieš palikdama tiekimo valstybę narę.

4. Dėl akivaizdžiai klaidingo įrodymų vertinimo nepagrįstai paneigta pareiškėjo pateiktų dokumentų įrodomoji galia. Pagal teisinės pagalbos prašymą iš Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijų gauta medžiaga aiškiai patvirtina ir pagrindžia jau anksčiau nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo įmonei „Kimm“ parduoti vilkikai ir puspriekabės buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Lenkijos Respubliką ir faktiškai judėjo šios šalies mokamais keliais. Pareiškėjas byloje yra pateikęs ir kitus įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, kuriuos teismas netinkamai įvertino. Mokesčių administratorius taip ir nepateikė galutinės pozicijos, kas, jo nuomone, išgabeno ginčo transporto priemones iš Lietuvos ir kurio sandorio atžvilgiu turi būti taikomas 0 proc. PVM tarifas. Šių aplinkybių nepatvirtino ir nepaneigė teismas priimtame sprendime. Vertindamas pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įrodymus mokesčių administratorius bei teismas privalėjo vadovautis MAĮ 10 straipsniu. Pareiškėjas taip pat remiasi MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi.

5. Teismas tariamą pareiškėjo nesąžiningumą grindė vien tik deklaratyviais ir apibendrintais teiginiais. Pareiškėjas ir Lenkijos įmonė aiškiai ir nedviprasmiškai sutartyje susitarė, kas bus atsakingas už faktinį prekių išvežimą, kokius dokumentus, patvirtinančius prekių išvežimą, turi pateikti prekių pirkėjas, kokius veiksmus turi atlikti pareiškėjas. Teismas nekonstatavo ir nevertino pareiškėjo sąžiningumo, o nenustačius aplinkybės, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, negali būti paneigta pareiškėjo teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą tiekimams Bendrijos viduje. Siekiant įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą, naujausioje ginčų dėl PVM praktikoje, aiškinančiojo mokesčių mokėtojo sąžiningumo vertinimą teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą bylose, yra nurodoma, kad mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija turi įvardyti, kokių konkrečiai priemonių ir veiksmų, susijusių su pirkėjų identifikavimu ir prekių pristatymo patvirtinimu, mokesčių mokėtojas privalėjo imtis, ir privalo argumentuoti, kaip tokių veiksmų neatlikimas patvirtintų pareiškėjo sąmoningą dalyvavimą PVM sukčiavime. Šiuo atveju nei teismas, nei mokesčių administratorius, nei Komisija taip ir nenurodė nei vieno konkretaus pareiškėjo veikimo ar neveikimo atvejo, kuris galėtų objektyviai įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą ar nerūpestingumą.

6. Teismas sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, sudarančių teisinį pagrindą jį atleisti nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių arba sumažinti jų dydį.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Bendrovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius paneigė pareiškėjo (apelianto) teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, kadangi prekės laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 4 d., kuomet Bendrovė įformino jų tiekimą įmonei „Kimm“, iki jas 2012 m. rugsėjo 5 d. įsigijo UAB „Ardovitė“, iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išgabentos.

Bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra disputo dėl to, kaip turi būti aiškinamos ginčo santykius reguliuojančios teisės normos. Teisinis reguliavimas išsamiai buvo aptartas tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo, todėl nėra visiškai jokio poreikio tai atkartoti. Iš esmės yra pripažintina bei tvirtintina, kad ginčo santykių teisinis kvalifikavimas buvo tinkamas ir administracinėje byloje liko tik įrodymų vertinimas ta apimtimi, kur mokesčių administratorius, atsisakydamas taikyti 0 proc. PVM tarifą, nurodė, kad prekės (vilkikai ir puspriekabės) nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kai jas įsigijo įmonė „Kimm“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo prekės vis dėlto buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, ką iš principo pripažįsta ir mokesčių administratorius, tačiau tai įvyko po paskesnių sandorių, bet ne sandorio tarp Bendrovės ir įmonės „Kimm“ metu. Byloje esančių įrodymų pagrindu buvo padaryta pagrįsta išvada, kad prekės iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kai tos pačios dienos priėmimo perdavimo aktu perėjo Bendrovės disponavimui, nebuvo ir negalėjo būti išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjo (apelianto) pateikti duomenys dėl ginčo prekių judėjimo Lenkijos kelių sistemoje 2012 m. rugpjūčio 25 – 28 d. paneigtini vien ta aplinkybe, kad tik nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. AB „SEB lizingas“ priėmimo perdavimo aktu realiai perdavė faktinę galimybę disponuoti vilkikais ir puspriekabėmis. Ir kiti mokesčių administratoriaus ginčijamuose sprendimuose minimi, pirmosios instancijos teismo išvardyti, bet šioje baigiamojo teisės akto dalyje nebekartotini įrodymai aiškiai suponuoja išvadą, kad ginčo prekės sandorio tarp Bendrovės ir įmonės „Kimm“ metu nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos – tiekimas Bendrijos viduje tarp šių teisinių vienetų neįvyko. Administracinėje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ginčo prekės iki įmonė „Kimm“ jas perleido dar kitam ūkiniam vienetui buvo išgabentos (pradėtos gabenti) iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Akcentuotina, kad 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra būtent trijų sąlygų egzistavimas: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. O pastaroji sąlyga ir nebuvo tenkinta – ginčo prekės išgabentos nebuvo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1521-14).

Aiškinant 0 proc. PVM aktų nuostatas svarbi yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04, šis teismas išaiškino, kad: “1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. <...>“

Iš Teisingumo Teismo praktikos pakankamai aiškiai matyti, kad prekės tiekimo Bendrijos viduje atleidimas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmą pastraipą taikomas, tik jei teisė disponuoti preke kaip savininkui buvo perduota įgijėjui, jei tiekėjas įrodė, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir jei po šio išsiuntimo ar gabenimo ši prekė fiziškai paliko tiekimo valstybės narės teritoriją (žr. Teisingumo Teismo sprendimo Teleos ir kt. 42 punktą; 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Twoh International, C‑184/05, Rink. p. I‑7897, 23 punktą ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo X, C‑84/09, Rink. p. I‑0000, 27 punktą).

V.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų sudarančių pagrindą atleisti jį nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių arba sumažinti baudos dydį, su kuo nėra pagrindo sutikti, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas argumentavo, kodėl nėra tenkinami reikalavimai nei dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių, nei dėl baudos sumažinimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Administracinėje byloje Nr. A442-877/2009 buvo nustatyta, kad pareiškėjui priklausantys sumokėti akcizai nebuvo mokami bent jau iki patikrinimo akto surašymo, t. y. mažiausiai metus į biudžetą nepateko iš pareiškėjo atitinkamos mokesčių (akcizų) pajamos, o tai reiškia, jog laiku negaunant atitinkamų mokesčių (akcizų) pajamų, buvo padaryta žala biudžetui. Šiuo atveju Vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma cigarečių patekimo ar nepatekimo į apyvartą aplinkybė (nelegaliai laikyti tabako gaminiai buvo konfiskuoti) neturi reikšmės, nes tuo metu galiojusios Akcizų įstatymo nuostatos prievolės mokėti akcizus nesiejo su tokio pobūdžio aplinkybe. Pareiga sumokėti akcizus pareiškėjui atsirado vien tik dėl cigarečių laikymo fakto ir būtent šios pareigos nevykdymas nustatytu terminu, visiškai nepriklausomai nuo tolesnio prekių likimo, padarė žalą biudžetui. Be to, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, žalos biudžetui padarymo nepaneigia ir tai, jog pareiškėjui baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo. Tai, jog toks ieškinys nebuvo pareikštas, savaime nereiškia, jog buvo pripažinta, kad žala biudžetui nebuvo padaryta (2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą Bendrovę atleisti nuo baudos, o taip pat ir delspinigių. Juk delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų (Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d. 1 p.) ir mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo, visų pirma, gali būti atleistas, tik jei yra nustatomos atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos aplinkybės, kurios, šiuo konkrečiu, atveju nenustatytos.

Dėl baudos dydžio įstatymų leidėjas yra pasisakęs Mokesčių administravimo įstatyme, kurio 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438?1117/2010). Sutiktina, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, jog šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta tiek aplinkybių sunkinančių pareiškėjo (apelianto) atsakomybę (pavyzdžiui, pažeidimo mastas), tiek ir ją švelninančių (pavyzdžiui, bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nenustatyta, jog švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir lemiančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgus į  tai, nebuvo ir pagrindo skirti Bendrovei nei maksimalaus, nei minimalaus baudos dydžio. Vadinasi, teisėtai bei pagrįstai paskirta nustatyto dydžio bauda, kuri ir paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas nuostatas.

Apibendrinus išdėstyta darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo ir jis atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Nordic Trucking Logistics UAB apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                          Dainius Raižys

                                                        Arūnas Sutkevičius

                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė