Civilinė byla Nr. 2A-159-492/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
35.5; 121.15.; 121.18.; 121.21.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. vasario 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Volskienės, teisėjų Dalios Kačinskienės, Algirdo Auruškevičiaus,
sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1477-501/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, trečiasis asmuo B. Ž. .
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 258,74 Lt skolos, 5 proc. dydžio palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 658,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam „(duomenys neskelbtini)“. Už šilumos energiją, tiektą nuo 2007-03-01 iki 2008-11-30 susidarė 2 258,74 Lt įsiskolinimas, kurį prašė priteisti. Butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“, priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas patalpų savininkas. Pareigą skolą sumokėti atsakovui patvirtina ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 p. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pagal kurio praktiką, kai nepasirašyta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, pagal galiojančius teisės aktus šilumos vartotoju yra laikomas daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Nei patalpų savininkas, nei nuomininkė nesikreipė į UAB „Vilniaus energiją“ ir nepareiškė valios, kad nuo tam tikro momento šilumos energijos paslaugų gavėju reiktų laikyti B. Ž. , nepageidavo su UAB „Vilniaus energija“ sudaryti individualią sutartį, todėl skolą turi sumokėti patalpų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad atsakovui priklauso gyvenamoji patalpa, esanti, „(duomenys neskelbtini)“, kuri Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi išnuomota B. Ž. . Atsakovas rėmėsi LR CK 6.584 str. 1 d., pagal kurią mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, kuriuo patvirtinta mokesčio už šilumos energiją mokėjimo tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Atsakovas nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ niekada neteikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų už šilumos energiją, skaičiavimą už šilumos energiją pateikdavo nuomininkei, pati nuomininkė tam tikrą laiką apmokėdavo sąskaitas už šilumos energiją, o tai rodo, kad pats ieškovas šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi laikė ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet nuomininką, būtent tarp UAB „Vilniaus energija“ ir buto nuomininkų konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V, pagal kurio 4 punktą SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turėjo sudaryti šilumos ir karšto vandens tiekimo ir atitinkamas sutartis su bendrabučių gyventojais. Minėtas sutartis ieškovas turėjo sudaryti ir remiantis 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V, bet pareigos neįvykdė. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Remdamasis LR CK 6.384 str., 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289, atsakovas teigė, kad abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis yra laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2 258,74 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 658 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai. Teismas rėmėsi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, teismų praktika, pagal kurią šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas, o ne nuomininkas. Nurodė, kad kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, atsakomybė šiuo atveju už susidariusią skolą tenka Vilniaus miesto savivaldybei.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartimi civ. b. Nr. 3K-3-3/08 ir 2009 m. liepos 9 d. nutartimi civ. b. Nr.3K-3-280, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Šiose bylose nuomininkai visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas, o nagrinėjamoje byloje tretysis asmuo B. Ž. iš dalies mokėjo. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009 pažymėjo, kad tokie veiksmai, kaip šilumos energijos tiekimas, faktiniai nuomos santykiai, tik patvirtina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp nuomininko – trečiojo asmens ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB „Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėjas. Apeliantas pažymėjo, kad nors su buto nuomininke nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už suteiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Apeliantas pažymėjo, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, pagal kurio 2 punktą ieškovas turėjo sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovas laiko, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Apeliantas nurodė, Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Apeliantas nesutiko su teismo priteistomis 590 Lt išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nes ši byla nesudėtinga, dokumentų parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, įrodymų rinkimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Vilniaus energija“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti; papildomai priteisti 1 190,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr. 876 nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme. Atsakovo nurodyti precedentai bylose Nr. 3K-3-211/2007 ir 3K-3-269/2005 nėra taikytini šio ginčo atveju, nes šiose bylose nagrinėjami ginčai dėl ne dėl šilumos ir karšto vandens paslaugas, ginčas kilęs tarp kitų subjektų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nesant individualių rašytinių sutarčių su paslaugų tiekėjais už šilumos energiją ir elektros energiją privalo atsiskaityti patalpų savininkas. Reikalingas trišalis rašytinis susitarimas tarp šilumos tiekėjo, nuomininko ir savininko, jog šilumos vartotoju nuo tam tikro momento būtų laikomas pats nuomininkas. Nesutikdamas su apelianto nuorodomis į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą, ieškovas teigė, kad Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs ir priešingų sprendimų nei nurodė atsakovas. Ieškovas nesutiko, jog jis nepateikdavo ieškovui paskaičiavimų už suteiktas paslaugas. Kadangi nebuvo gautas prašymas sąskaitas siųsti kitu adresu, ieškovas jas siuntė adresu, kuriuo teikiamos paslaugos. Nurodė, kad nuomos sutarties neįregistravimas patvirtina atsakovo neapdairumą ir nerūpestingumą santykiuose su nuomininku. Tačiau net ir sutartį įregistravus, tai neturėtų reikšmės savininko pareigai atsiskaityti už teiktas paslaugas. Ieškovas taip pat nesutiko su apelianto teiginiu, kad savivaldybė nuomodama būstą civiliniuose santykiuose dalyvauja ne lygiais pagrindais. Priešingą išvadą yra padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje. Argumentuodamas savo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovas nurodė, kad jos neviršija rekomendacijose nustatytų dydžių, be to, ruošiant procesinius dokumentus bei ruošiantis teismo procesams reikia tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teisės praktiką, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių patalpų, kurioms buvo teikiamos šildymo ir (ar) šilto vandens paslaugos ir už jas nėra atsiskaitoma, sąrašo, gyvenamosios patalpos, esančios„(duomenys neskelbtini)“, paso galima spręsti, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklauso butas, esantis „(duomenys neskelbtini)“(b.l. 8, 35). 2001-04-24 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis patvirtina, kad gyvenamoji patalpa, esanti, „(duomenys neskelbtini)“, išnuomota trečiajam asmeniui B. Ž. . Aplinkybę, kad skolos už šilumos energiją susidarymo metu trečiasis asmuo B. Ž. gyveno šioje patalpoje, patvirtina VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-11-10 raštas, kuriame nurodyta, kad butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2001-04-24 išnuomotas B. Ž. (b.l. 13). Už ieškovo tiekiamą šilumos energiją nuo 2007-03-01 iki 2008-11-30 susidarė 2 258,74 Lt skola (b.l. 12).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 straipsnis).
Kaip minėta aukščiau, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis, „(duomenys neskelbtini)“, išnuomotas B. Ž. , bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus - 2001-04-24 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, VšĮ „Vilniaus butai“ 2008-11-10 raštą, tačiau byloje nėra duomenų, kad viešame registre būtų atlikti įrašai apie nuomą, todėl ja remtis prieš trečiuosius asmenis negalima (CK 6.478 straipsnio 2 dalis).
Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininkų susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkai taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais). Kadangi byloje nenustatyta, kad tokio susitarimo būta, tai už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Tokie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, nes, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo - pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkas būtų siekęs sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, sudarydama buto nuomos sutartį būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl negali būti pripažįstama pagrįsta apelianto pozicija, jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, kadangi pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį, o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t.y. tarp ieškovo ir atsakovo, o ne trečiojo asmens.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo B. Ž. iš dalies mokėjo ieškovui už jo teikiamas paslaugas nekeičia Vilniaus miesto savivaldybės, kaip patalpų savininkės, prievolės atsiskaityti su šilumos energijos tiekėju ieškovu UAB „Vilniaus energija“ esmės. Atsakovui buvo žinoma apie susidariusį įsiskolinimą, jam buvo siųsta pretenzija dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas (b.l. 7), jis privalo sumokėti įsiskolinimą.
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė be pagrindo teigia, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, nes nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip verslo subjektas, o realizuoja jam pavestą socialinės paramos funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas siekdamas įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t.y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo - pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t.y. ar nuomininkais atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t.y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl priteistų per didelių bylinėjimosi išlaidų. LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama, priteisiant atstovavimo išlaidas, atsižvelgti į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į bylos apimtį, surinktų įrodymų visumą, parengtus procesinius dokumentus, dalyvavimo posėdžiuose laiką, pirmos instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįsta. Vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str., netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto ieškovui priteitinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 1190 Lt iki 300 Lt. Remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo priteistina 8,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 8,40 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Virginija Volskienė
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Algirdas Auruškevičius