Administracinė byla
Nr. I-170-473/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 1.4; 16.5; 61; 74
(S)

VILNIAUS
APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S
P R E N D I M A S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 4 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėja Violeta
Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjų
atstovei Raimondai Vainoraitei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo
policijos komisariato atstovei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje
išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų E. B., J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR
VRM, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis
suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM, dėl neišmokėtos darbo
užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš teismo
nustatyto tinkamo atsakovo priteisti jų darbo užmokesčio nepriemoką, kuri
sudaro: E. B. – 2984,30 Lt, J. M. –
2613,47 Lt; įpareigoti iš valstybės biudžeto skirti ir išmokėti pareiškėjams
priteistas darbo užmokesčio sumas bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi
išlaidas.
Pareiškėjai prašyme ir patikslintuose prašymuose (I t.,
b. l. 2-8, 158-162, 180-184) bei jų atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad
pareiškėjai eina pareigas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos
komisariate (toliau – Vilniaus apskr. VPK) Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo
23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo pareiškėjui E.
B. nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio mėn., o pareiškėjui J. M. nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. buvo sumokėtas ne visas jiems priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už
viršvalandinį darbą (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti
70 proc. pareiginės algos). Pagal VTĮ 25 straipsnį bei 25 str. 7 dalį, priedai
skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę,
kvalifikacinę kategoriją, laipsnį ar tarnybinį rangą tik statutiniams valstybės
tarnautojams statutuose nustatyta tvarka ir negali viršyti 55 procentų
pareiginės algos. LR VTĮ 26 str. 1 bei 3 dalyse nustatyta, kad priemokos
mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, kenksmingomis,
labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, darbo krūvį viršijančia
veiklą ar atliekant papildomas darbo užduotis, tačiau neviršijant 60 procentų
pareiginės algos. Minėtos nuostatos įtvirtintos ir LR vidaus tarnybos statuto (toliau
– Statutas) 38 str. 1 ir 3 dalyse bei 36 straipsnyje. Pareiškėjų manymu, toks
reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui,
48 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ir nors
valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas,
tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo
principus. 2009-12-11 priimtas LR Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad LR valstybės tarnybos
įstatymo VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1d. nuostatai. Šis
nutarimas taikytinas ir šioje byloje.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į patikslintą
prašymą (II t., b. l. 1-3) nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad
Vilniaus apskr. VPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams
pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio
2 dalį. [statymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti
taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga
vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek
valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas
ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta LR Konstituciniam
Teismui, kai nėra atitinkamo LR Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios
institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą,
motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (LR Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje
Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). LR Konstitucinis Teismas 2004-12-13
nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą
už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra
viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti
nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų
leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą
formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Be to, tai, jog
prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo
priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktika (administracinė byla Nr. A -264/2003). Vilniaus apskr. VPK,
apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip
privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius
buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol LR
Konstitucinio teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai.
Kadangi Vilniaus apskr. VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus
ir priemokas pareiškėjams, jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr.
5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus
priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos
neturi pagrindo mokėti policijos
pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo atveju,
policijos įstaiga šias sumas dengtų
iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas
galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo
klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto
sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos
buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą
dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo
iš Vilniaus apskr. VPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo
skirti tam reikalingus asignavimus. Lietuvos
Respublikos biudžeto sandaros
įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą
organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus aps. VPK,
kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto
lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto
formavimas priklauso ne Vilniaus aps. VPK, o Vyriausybės kompetencijai.
Atsižvelgiant į tai ir įvertinus teismų praktika panašiose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2010-01-19 nutartis adm. byloje Nr. A143-61/2010 ir 2009-12-23 nutartis adm. byloje Nr. A756-1285/2009,
vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje
turi būti Lietuvos valstybė, todėl Vilniaus apskr. VPK turi būti
pašalintas iš atsakovų.
Atsakovė
Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, atstovaujamos Policijos
departamento prie LR VRM ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos
departamentas prie LR VRM atsiliepime į patikslintą prašymą (b. l. 100-102)
prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Pagal Konstitucijos 7 str.
negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau
Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis,
įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio
Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d.,
Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir LR Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar
įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia LR
Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka
Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais,
kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami
(Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka
nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.
nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų
pareiginės algos prieštarauja LR Konstitucijai,
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės
institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas
valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra,
taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra
pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos
komisariatas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė
taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271
straipsnyje, nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų
valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 nustato, kad žalą,
atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti
valstybė iš valstybės biudžeto. Siame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“
reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris
tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės
civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai
neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai
privalėjo veikti. Todėl manome, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę
atsakomybę atsakovų atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų
atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai
pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama
pareiškėjams, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės,
atstovaujamos Policijos departamento prie LR VRM atstovui ir trečiojo
suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta
tinkamai.
Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 30-44, 64-138,
163-166) patvirtina, kad pareiškėjai E. B. ir J. M. eina pareigas Vilniaus apskr. VPK. Dėl LR valstybės
tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo pareiškėjams buvo sumokėtas ne visas
jiems priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už viršvalandinį darbą (išmokėta
tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos).
Pareiškėjui E. B. nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio mėn. neišmokėta 2984,30 Lt, o pareiškėjui J.
M. nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. neišmokėta 2613,47 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI
skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi,
yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
LR VTĮ (2002-04-23 redakcija
Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad
valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei
stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę
kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23
įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti
priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje
(2002-04-23 įstatymo Nr.IX-856 redakcija)
buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė
alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir
priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26
str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija),
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už
darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių,
atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma)
negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4,
10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo,
Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo
įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu
buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad
priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą
neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą
poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei
šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538,
38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos
šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už
darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už
įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų
viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi
būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų
pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies
(2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708;
2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo
nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti
už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių
dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą
darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės
tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą
ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48
straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę
<...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam
teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją
įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi
diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą
sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos
apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir
priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau
pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį
reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos
sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių
dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą.
Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus
tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo
susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą
poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų
viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio
priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma
viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos
apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos
įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose
nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis,
nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę,
kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos
įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms
situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą
darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog
paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo
būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu,
papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais,
kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai
galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų
atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad
atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių
dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo
trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija
skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai
bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime
analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės
tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal
Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad
jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus
teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad
jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Si asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės
teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip
pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek
privatiems asmenims, tiek valstybės
valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės
aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam
Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar
kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
(1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį,
vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei
kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
(toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr.
A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra
reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas
su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos
teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra
įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme
nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas
įstatymuose numatytas socialines
garantijas.
Išplėstinė LVAT
teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė,
kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų
galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti
vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki
atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada,
kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio
Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus
paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams
šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek
šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje
2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT
konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme
gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu
atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje
administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl
valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios
pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti
skirtingoje teisinėje padėtyje ir
skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais
remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės
departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje
administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta
Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.
Prašomas atlyginti periodas neviršija 3 metų (LR darbo
kodekso 298 str.), t. y. pareiškėjui E. B. nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio mėn., o pareiškėjui J. M. nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. Vilniaus apskr. VPK suvestiniai atsiskaitymo lapeliai
už 2008-07 – 2008-12 Nr. (duomenys
neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 163-166)
patvirtina, kad atsakovas Vilniaus apskr. VPK už minėtą 3 metų laikotarpį dėl
priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už
viršvalandinį darbą neišmokėjo pareiškėjams: E. B. –
2984,30 Lt, J. M. – 2613,47 Lt.
Atsižvelgus į teismo nustatytas aplinkybės
darytina išvada, kad pareiškėjų skundas pagrįstas, todėl tenkintinas ir
pareiškėjams iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteisiamas už 3 metų laikotarpį dėl
priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėtas
darbo užmokestis: E. B. – 2984,30 Lt, J.
M. – 2613,47 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., LR darbo kodekso 298 str.).
Pareiškėjai skunde be Vilniaus apskr. VPK, atsakove
taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais
tiesiogiai yra susiję su Vilniaus apskr. VPK, tai yra subjektu, privalančiu
mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas
garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo
iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl
neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne
Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjai
formuluodami savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais
valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo
priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra
tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t. y. Vilniaus apskr. VPK.
Reikalavimas dėl įpareigojimo skirti iš
valstybės biudžeto ir įpareigoti išmokėti pareiškėjams priteistas darbo
užmokesčio sumas yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl šioje
byloje negali būti tenkinamas, nes teismui patenkinus pareiškėjų reikalavimą ir
priteisus iš atsakovo jų prašomas neišmokėto darbo užmokesčio sumas, atsakovas
turi pareigą vykdyti tokį teismo sprendimą.
Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovų
bylinėjimosi išlaidas (LR ABTĮ 44 str. 1 d.), tačiau nenurodo jų dydžio,
nepateikia turėtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų (LR ABTĮ 45 str. 1 d.),
todėl šis pareiškėjų prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pareiškėjams
išaiškintina, kad rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu
ir pagrindimu jie turi teisę pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo
sprendimo įsiteisėjimo (LR ABTĮ 45 str. 1 d.).
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjų E. B. ir J. M. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti iš Vilniaus
apskrities vyriausiojo policijos komisariato E. B. –
2984,30 Lt (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus
trisdešimt centų), J. M. – 2613,47 Lt (du tūkstančius
šešis šimtus trylika litų keturiasdešimt septynis centus). Kitoje dalyje
skundą atmesti.
Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos
gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba
tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja
Violeta Balčytienė