Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-658/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44064-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11.; 2.4.6.1.; 2.4.7.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u T A R T i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Vidai Butiškienei,
dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,
nuteistajam V. Č. ir jo gynėjui advokatui Atui Moliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 35 MGL (1 318,10 Eur) dydžio bauda.
V. Č. įpareigotas per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. Č. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigose ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas; BAĮ) Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitą, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai bei registrai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., o būtent:
2. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto ir 3 punkto nuostatas, numatančias „ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“ netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kadangi įmonėje siekiant nustatyti iš maisto žaliavų pagamintos produkcijos kiekį turėjo būti vedamas atsargų registras, kuriuose turėjo būti fiksuojamas pagamintos produkcijos kiekis. Tačiau šis registras UAB „(duomenys neskelbtini)“ vedamas nebuvo, todėl nebuvo galimybės nustatyti pagamintos produkcijos kiekio ir įvertinti ar tinkamai nurašytos žaliavos į sąnaudas;
3. be to pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis“ ir Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, privatiems juridiniams asmenims numatančios: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas) bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas)“ už 2014 m. tyrimui nepateikė:
3.1. 2014 m. gegužės 12 d. dokumento Nr. 20141. Nurašyta iš 20142 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 42 060,03 Lt;
3.2. 2014 m. gegužės 31 d. dokumento Nr. 2014/05/31. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš 20141 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš 20142 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20143 subsąskaitos – pirktos prekės pardavimui (kavinė alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 51 420,08 Lt;
3.3. 2014 m. birželio 30 d. dokumento Nr. 2014/06/30. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20141 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 49 374,26 Lt;
3.4. 2014 m. liepos 31 d. dokumento Nr. 2014/07/31. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20141 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 37 215,41 Lt;
3.5. 2014 m. vasario 28 d. dokumento Nr. 2014/02/28. Nurašyta iš 20142 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už 6 582,56 Lt;
3.6. 2014 m. kovo 31 d. dokumento Nr. 2014/03/31. Nurašyta iš 20142 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 5 162,40 Lt;
3.7. 2014 m. balandžio 30 d. dokumento Nr. 20140430. Nurašyta iš 20142 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 6 582,56 Lt;
3.8. 2014 m. balandžio 30 d. dokumento Nr. 20140430. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (kavinė) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Taip pat nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirkta produkcija prekės pardavimui (kavinė) ir iš 20141 subsąskaitos pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis), į 6003 subsąskaitą – tiesiogines gamybos išlaidas. Ir iš 20111 subsąskaitos – trumpalaikis turtas, į 6101 subsąskaitą - pardavimo paslaugų sąnaudas. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 13 777,43 Lt;
3.9. 2014 m. rugpjūčio 31 d. dokumento Nr. 2014/08/31. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20141 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 42 478,13 Lt;
3.10. 2014 m. gruodžio 31 d. dokumento Nr. ŽAL 2014-12. Nurašyta iš 20140 subsąskaitos – pirktų prekių skirtų perparduoti savikainos į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Ir iš 20141 subsąskaitos – pirkta produkcija, prekės pardavimui (alkoholis) į 6000 subsąskaitą – parduotų prekių savikaina. Iš viso nurašyta už tuo metu galiojusia valiuta 17 7346,80 Lt.
4. Bendra nepateiktų nurašymo aktų suma sudaro – tuo metu galiojusia valiuta 394 570,12 Lt (114 275,41 Eur).
5. Be to už 2014 m. tyrimui nepateikė:
5.1. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. gegužės 12 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 20141;
5.2. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. vasario 28 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2014/02/28;
5.3. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. kovo 19 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2;
5.4. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. kovo 22 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 3;
5.5. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. kovo 29 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 4;
5.6. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. kovo 31 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2014/03/31;
5.7. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. balandžio 15 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 7;
5.8. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. balandžio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. NR.2;
5.9. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. balandžio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 1;
5.10. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. balandžio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 8;
5.11. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. balandžio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 20140430;
5.12. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. gegužės 1 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 9;
5.13. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. gegužės 9 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 10;
5.14. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. gegužės 9 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 11;
5.15. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. gegužės 31 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2014/05/31;
5.16. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. birželio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2014/06/30;
5.17. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. birželio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 13;
5.18. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. birželio 30 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 14;
5.19. inventorizacijos dokumento (akto), prie 2014 m. liepos 31 d. atsargų nurašymo operacijos Nr. 2014/07/31.
6. Dėl nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti 2014 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
7. Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad V. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
8. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
8.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai aiškino ir taikė nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, nevertino inkriminuojamų pažeidimų, padarytų tvarkant buhalterinę apskaitą ir už tai atsakingo asmens, netinkamai aiškino ir vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis dėl ko pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias procesines teisės normas, kurių pagrindu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, dokumentų saugojimo tvarkos įsakymo ar kitų įsakymų, pareiginių instrukcijų nebuvimas, niekaip negali įtakoti BK 223 straipsnyje numatytų padarinių, nes šie padariniai kyla tik atlikus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų patikrinimą.
8.2. Skunde nurodoma, kad nuteistasis, siekdamas tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, už inkriminuojamą laikotarpį buhalterinės apskaitos tvarkymui įdarbino asmenis vyr. buhalterės, buhalterės, apskaitininkės pareigose. Esant šioms aplinkybėms manytina, kad V. Č., kaip ūkio subjekto vadovas, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, jis ją tinkamai organizavo, bet niekaip negali būti atsakingas už jos tinkamą vedimą, t. y. už inkriminuotus pažeidimus, kurie išskirtinai susiję su buhalterinės apskaitos vedimu. Ūkio subjekto vadovui baudžiamoji atsakomybė būtų galima tik tada, jeigu jis veiktų kaip bendrininkas su tiesiogiai buhalteriją tvarkančiu asmeniu. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, bendrininkavimas padarant neatsargų nusikaltimą, taip pat ir BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra negalimas. Todėl V. Č. negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes jis buvo atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už jos tvarkymą.
8.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, jų kilimo priežasčių ir už tai atsakingų subjektų buvimo. Apeliantas negali būti atsakingas už atsargų registro (ne)vedimą, nes finansininkas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ir dokumentų išsaugojimą. Be to, liudytoja D. K. nurodė, kad bendrovės 2014 m. pagamintos produkcijos (patiekalų) kiekio apskaitos registras kompiuterinėse apskaitos programose nebuvo formuojamas. Skunde pažymima, kad atsargų sunaudojimas pagamintiems patiekalams arba pardavimas apskaitoje privalo būti apskaitytas, bet tam leidžiama naudoti skirtingus būdus, t. y. apskaitant nuolat arba periodiškai. Privalomą atsargų registro vedimą, kuriame būtų fiksuojamas pagamintos produkcijos kiekis, norminiai aktai nereglamentuoja. Nepriklausomai nuo pasirinkto atsargų apskaitos būdo (nefiksuojant pagamintos produkcijos kiekį) visos bendrovės pirktos ir gamybai sunaudotos atsargos (maisto žaliavos ir kitos prekės) turėjo būti apskaitytos. Ekspertė L. Bortkevič, teismo posėdžio metu parodė, kad teisės aktai nenumato, jog būtų privaloma vesti atsargų registrą, kurio nevedimas yra inkriminuotas apeliantui. Liudytojai, bendrovėje dirbę vyr. buhalterės, buhalterės, apskaitininkės pareigose, nurodė, kad atsargų registras nebuvo vedamas, todėl darytina išvada, kad apeliantas dėl minimo atsargų registro nevedimo, jeigu jis yra privalomas, negali būti atsakingas ir pripažintas kaltu už buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų neveikimą – registro nevedimą, už ką yra atsakingi asmenys, oficialiai, t. y. pagal darbo ar kitas sutartis tvarkantys buhalterinę apskaitą. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad duomenų, jog bendrovė ar jos atsakingi asmenys nebūtų apskaitę bendrovės pirktų ir gamybai sunaudotų atsargų (maisto žaliavų ir kitų prekių), nėra nustatyta. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog bendrovėje apskaitytos visos pirktos ir gamybai sunaudotos atsargos / žaliavos, kurias galima patikrinti ir be atsargų registro.
8.4. Apeliaciniame skunde teigiama, jog buvo svarbu nustatyti, ar kaltinamajame akte nurodyti nepateikti nurašymo aktai, apskritai buvo surašyti, kas juos turėjo surašyti, kas juos rašė ir dėl kokių aplinkybių jie nebuvo pateikti. Apklausus liudytojais darbuotojus, tvarkiusius buhalterinę apskaitą, nebuvo nustatyta ar inkriminuoti nepateikti nurašymo aktai, už inkriminuojamą laikotarpį, buvo vedami, surašomi ir/ar atspausdinami. Pažymima, kad už nurašymo aktų nevedimą ar jų neišsaugojimą atsakomybė tenka ne ūkio subjekto vadovui, o vyr. buhalteriui (buhalteriui), nes būtent jis yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ir dokumentų išsaugojimą. Be to, nei viena vyr. buhalterė ir / ar buhalterė ateidama dirbti ir išeidama iš darbo nesurašė buhalterinių apskaitos dokumentų priėmimo-perdavimo akto, kuris privalomas BAĮ 19 straipsnio 5 dalies prasme ir naujai atėjusiai buhalterei neperdavė buhalterinių apskaitos dokumentų. Iš byloje surinktų duomenų nėra galimybės nustatyti ir neabejotinai padaryti išvadą, jog tokie dokumentai buvo vedami, atspausdinami, perduodami tarp buhalterių ir atitinkamai saugojami įstatymo nustatyta tvarka. Darant prielaidą, jog nepateikti inkriminuojami nurašymo aktai, buvo surašyti, tik neišsaugoti, neatmetama versija, jog šituos ir / ar kitus įrašus programoje galėjo ištrinti L. J., kai iš buhalterinės apskaitos programos, savavališkais veiksmais perrašinėjo buhalterinius duomenis į savo asmeninį kompiuterį ir tokiu būdu dalį jų sunaikino. Be to, prielaidos vertinamos kaltinamojo naudai, todėl atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų nepateiktų nurašymo aktų egzistavimą, todėl manytina, kad inkriminuota atsakomybė apeliantui už dokumentų nepateikimą negali kilti.
8.5. Skunde nurodoma, jog liudytojai, kurie bendrovėje dirbo vyr. buhalterių, buhalterių pareigose, teisme patvirtino, jog darbo santykius nutraukė esant konfliktiniuose santykiuose dėl V. Č. charakterio būdo, rėkimo ir pastovaus reikalavimo apskaitą vesti tvarkingai. Teisiamuosiuose posėdžiuose apklausiant šiuos asmenis ir V. Č. uždavinėjant klausimus, buvo konfliktinės situacijos. 2018 m. kovo 22 d. teismo posėdžio metu apklausiant liudytoją E. A., dėl kilusios įtampos tarp liudytojos ir V. Č., pastarasis teismo nurodymu buvo pašalintas iš teismo posėdžio salės ir teisiamasis posėdis be jokio teisinio pagrindo vyko toliau, kaip ir be jokio teisinio pagrindo V. Č. buvo pašalintas iš posėdžių salės. Teisiamuosiuose posėdžiuose apklausinėjant liudytojus, teismas, prokurorė pastoviai V. Č. teikė pastabas dėl neva jo blogo elgesio, kas tik gali patvirtinti liudytojų, dirbusių bendrovėje vyr. buhalterių, buhalterių pareigose laikomą pyktį ir polinkį apkalbėti bei teismo ir prokuroro išankstinį nusiteikimą prieš V. Č..
8.6. Skunde nurodoma, kad apeliantui pateiktas kaltinimas, jog jis už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. liepos 31 d. tyrimui nepateikė inventorizacijos dokumentų (aktų), tačiau teismas netinkamai vertino šį pažeidimą. Šis inventorizacijos aktų prie atsargų nurašymo operacijų, minėtu laikotarpiu nebuvimas aprašytas objektų tyrimą atlikusio specialisto 2017 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. 5-2/58. 2019 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-1642 (18) teismo ekspertė konstatavo, jog tyrimui pateikti atsargų (maisto žaliavų ir kitų prekių) inventorizacijos aprašai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. birželio 1 d., nuo 2014 m. birželio 1 d. atsargų inventorizacijos aprašai tyrimui nepateikti. Ekspertė L. Bortkevič teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės akte nurodytą išvadą, nurodė, jog nuo 2014 m. birželio 1 d. nepateikti atsargų inventorizacijos aprašai, o pateiktuose iki birželio 1 d., duomenys apie dokumentinį likutį ir panaudotas gamybai atsargas neatitinka apskaitos registro ir nurašymo duomenų. Gynyba uždavinėjo klausimus ekspertei pagal kaltinamajame akte nustatytus neva pažeidimus, tačiau prokurorė, teismas neleido to padaryti, kas patvirtina prokurorės ir teismo išankstinį nusistatymą prieš nuteistąjį, tokiu būdu pažeidžiant teisę į tinkamą gynybą.
8.7. Apeliantas teigia, jog susidarė dviprasmiška situacija, kurios teismas nepagrįstai nevertino. FNTT specialistas nustato, jog inventorizacijos dokumentų trūksta / nepateikta už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. liepos 31 d., o teismo ekspertė nustato priešingai, šie dokumentai, nurodyti kaltinamajame akte už inkriminuojamą laikotarpį pateikti, tačiau nepateikti inventorizacijos dokumentai už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d., kuriuos FNTT specialistas M. Juodelis turėjo, jie jam buvo pateikti ir jis juos specialisto išvadose aprašė ir dėl jų nepasisakė, jog trūksta ir / ar nepateikta. Iš to darytina išvada, jog FNTT pareigūnai specialistui inventorizacijos aprašų už inkriminuojamą laikotarpį nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. liepos 31 d. nepateikė, o teismo ekspertizei skirtingai, nepateikė inventorizacijos aprašų už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d., kurį aprašė ir inventorizacijos aprašus įvertino FNTT specialistas. Todėl apeliantas negalėjo būti pripažintas kaltu dėl inventorizacijos dokumentų nepateikimo, nes toks kaltinimas nepasitvirtino, kelia abejones, o teismo ekspertė paneigė inkriminuotą laikotarpį.
8.8. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad apklausti liudytojais tiriamuoju laikotarpiu bendrovėje buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys, nurodė kitokias jų išėjimo iš darbo aplinkybes, nei teigė V. Č. (kad jis griežtai iš buhalterių reikalavo atliekamo darbo kokybės ir atsakomybės). Šiuo atveju reikėjo itin kruopščiai vertinti liudytojų, t. y. asmenų, dirbusių vyr. buhalterių, buhalterių pareigose, duotus parodymus. Teismas nuosprendyje nenurodė kokias liudytojai nurodė iš darbo išėjimo aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad liudytojų parodymai skiriasi tarpusavyje, nors liudytojai teigia, kad savo darbo laikotarpiu sutvarkė buhalterinius apskaitos dokumentus, tačiau vis naujai atėję dirbti vyr. buhalteriai, buhalteriai, nurodo, jog bendrovėje buhalterinė apskaita buvo apleista. Liudytojų parodymai, vyr. buhalterių, buhalterių kaita tik parodė, jog nuteistasis, būdamas bendrovės vadovu, ieškojo vis naujų žmonių, juos įdarbindavo buhalterinės apskaitos tvarkymui, o tai patvirtina, jog jis dėjo visas pastangas, kad buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai. Vyr. buhalterių, buhalterių darbo santykių nutraukimas buvo išskirtinai susijęs su apelianto reiklumu, jog buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, apeliantas tinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau dėl vyr. buhalterių ir buhalterių kaltės, to nebuvo padaryta. Netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą patvirtina byloje surašytas ekspertizės aktas, kuriame padarytos išvados pagrinde susijusios su buhalterinės apskaitos vedimo neatitikimais, netikslumais, už ką atsakomybė galėtų kilti tik buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, bet ne apeliantui, priėmusiam į darbą asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apeliantas teigia, kad byloje nustatytos jis, jog apeliantas, neturėdamas jokio finansinio išsilavinimo, būdamas bendrovės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymui sudarė darbo sutartis su asmenimis, rodo, jog jis šiuo atveju negali būti inkriminuojamo nusikaltimo subjektu.
9. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinis skundas atmetamas.
10. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, bei padaryta išvada, kad V. Č. yra BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi ir teisės į gynybą (ne)pažeidimo
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino byloje surinktus duomenis, dėl ko pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias procesines teisės normas, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta kokias liudytojai nurodė iš darbo išėjimo priežastis, o jų parodymai tarpusavyje skiriasi. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytojus, jie buvo priešiškai nusiteikę V. Č. atžvilgiu, galėjo jį apkalbėti. Be to, 2018 m. kovo 22 d. V. Č. teismo nurodymu nepagrįstai buvo pašalintas iš teismo posėdžio salės.
12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
13. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį V. Č., liudytojus E. A., L. J., V. S., D. K., V. P., L. P. (buvusi L. Š.), V. V., I. N., L. N., L. K., S. R., specialistą M. Juodelį, ekspertę L. Bortkevič, prie baudžiamosios bylos pridėjo liudytojos E. A. ir nuteistojo pateiktus dokumentus, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – V. Č. teisinančius – įrodymus.
14. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo netikėti liudytojų, buvusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterių, parodymais. Jie yra nuoseklūs ir iš esmės sutampa esminėse aplinkybėse. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad kai kurie buhalteriai nurodė, jog išėjo iš darbo dėl to, kad buvęs darbdavys V. Č. galimai su jais nepagarbiai elgėsi, analizuojamu atveju neleidžia daryti išvados, kad liudytojai siekė apkalbėti nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo to laiko, kai nutrūko liudytojų darbiniai santykiai su V. Č. vadovaujama bendrove, iki tada, kai jie buvo apklausinėjami pirmosios instancijos teisme, praėjo nemažas laiko tarpas (apie 3–4 metai), o teisiamuosiuose posėdžiuose jie buvo prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nėra surinkta duomenų, kad liudytojai būtų turėję tikslą pakenkti kaltinamajam (nuteistajam) ir to siekę būtent duodami melagingus parodymus. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
15. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl kaltinamojo (nuteistojo) teisės į gynybą apribojimo ir pašalinimo iš teisiamojo posėdžio salės pirmiausiai pažymėtina, jog įstatymas nustato ne teisę, o pareigą teisiamojo posėdžio pirmininkui imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio antroji dalis). Tai reiškia, kad jei bylos nagrinėjimo metu susidaro situacija, kuomet kaltinamasis trukdo išsamiai tirti bylos aplinkybes, tam tarpe ir apklausiant liudytojus, pirmininkaujantis privalo reaguoti į tai. Iš pradžių kaltinamasis yra įspėjamas, tačiau, jeigu jis, nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės (BPK 259 straipsnio pirmoji dalis).
16. Iš bylos medžiagos, o būtent teisiamojo posėdžio protokolo (6 t., b. l. 143-144) bei posėdžio garso įrašo (34 – 36 min), matyti, kad kaltinamasis buvo įspėtas, kaip kad numato įstatymas. Vėliau vykstant procesui (o konkrečiai liudytojos E. A.) apklausai vėlgi pertraukinėjo liudytoją, replikavo, nors teisėjos jau buvo įspėtas, todėl buvo pašalintas iš posėdžių salės visam tos dienos posėdžiui. Tačiau pažymėtina, kad salėje liko jo gynėjas – advokatas A. Molis, kuris turėjo teisę ir toliau užduoti klausimus bei tinkamai ginti savo klientą. Be to, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, sekančiame posėdyje teismas pranešė kaltinamajam apie praeito posėdžio metu tirtus įrodymus, suteikė duoti teisę paaiškinimus (8 t., b. l. 119-120). Akcentuotina ir tai, kad ši liudytoja dar kartą buvo kviesta ir dalyvavo posėdyje 2018 m. birželio 14 d., kuriame dalyvavo ir V. Č., bei teismas sudarė galimybę užduoti klausimus jai (9 t., b.l. 55-56).
17. Atsakant į skundo argumentus dėl negalimumo užduoti klausimus ekspertei pažymima, kad susipažinus su 2019 m. spalio 8 d. teisiamojo posėdžio protokolu matyti, kad teismas būtent gynybos prašymu į posėdį kvietė ekspertę L. Bortkevič (10 t., b. l. 132-134). Taip pat susipažinus su 2019 m. spalio 22 d. teisiamojo posėdžio protokolu bei to posėdžio garso įrašu nustatyta, kad tiek gynėjas, tiek pats kaltinamasis turėjo teisę ir galimybes užduoti klausimus ekspertei (10 t., b. l. 137-141). Todėl kolegija daro išvadą, kad kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Šį manymą sustiprina ir pačių apeliantų pozicija apeliacinio proceso metu. Jie neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo ir apklausti liudytojų, eksperto ar kt., jei jau manė, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista užkertant kelią jiems užduoti klausimus šiems pirmosios instancijos teisme.
Dėl tinkamo subjekto ir priežastinio ryšio
18. Apelianto teigimu, V. Č. buhalterinės apskaitos tvarkymui įdarbino kelis asmenis ir griežtai iš buhalterių reikalavo atliekamo darbo kokybės, todėl tinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apelianto nuomone, šiuo atveju būtent buvę buhalteriai buvo atsakingi už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino nustatytus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, kadangi dėl jų buvimo nekilo padariniai, t. y., kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju, dokumentų saugojimo tvarkos įsakymo ar kitų įsakymų, pareiginių instrukcijų nebuvimas, niekaip negali įtakoti BK 223 straipsnyje numatytų padarinių. Taigi, apeliantas skunde iš esmės kelia jo atitikties BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjekto požymiams bei priežastinio ryšio tarp nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų ir dėl to kilusių pasekmių klausimus.
19. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Visų trijų veikų sudėtys materialios, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, Nr. 2K-133-697/2019 ir kt.).
20. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, sutinkamai su kasacinio teismo išaiškinimais, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, Nr. 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, Nr. 2K-69-895/2018). Būtent tai ir turėjo būti teismo pripažinta įrodyta, pripažįstant V. Č. kaltu šioje byloje.
22. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu V. Č. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitą, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai bei registrai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. pažeidė BAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir BAĮ 4 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, numatančias ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, kadangi įmonėje siekiant nustatyti iš maisto žaliavų pagamintos produkcijos kiekį turėjo būti vedamas atsargų registras, kuriuose turėjo būti fiksuojamas pagamintos produkcijos kiekis. Tačiau šis registras UAB „(duomenys neskelbtini)“ vedamas nebuvo, todėl nebuvo galimybės nustatyti pagamintos produkcijos kiekio ir įvertinti ar tinkamai nurašytos žaliavos į sąnaudas. Be to pažeidė BAĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“ ir Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tvarką, privatiems juridiniams asmenims numatančią: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas) bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas)“, kadangi už 2014 metus tyrimui nepateikė šios nutarties 3.1.–3.10. papunkčiuose nurodytų nurašymo aktų, kurių bendra suma sudaro 394 570,12 Lt (114 275,41 Eur), bei nepateikė šios nutarties 5.1.–5.19. papunkčiuose nurodytų inventorizacijos dokumentų, dėl ko negalima iš dalies nustatyti 2014 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
23. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Buhalterinę apskaitą tvarkė devynios buhalterės, bei buvo pasamdytos dvi apskaitininkės. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytoja I. N. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2014 m. vasario 3 d.) parodė, kad buhalterinius dokumentus jai pateikdavo V. Č.. Bendrovėje nebuvo dokumento, nustatančio inventorizacijos tvarką, pareiginių instrukcijų bei ji nematė dokumentų, kuriais būtų nustatyta dokumentų saugojimo tvarka ir apskaitos politika. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai buvo laikomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose jos kabinete, į kurį bet kas galėjo užeiti ir naudotis jos kompiuteriu. Liudytoja V. P. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. gegužės 15 d.) apylinkės teisme paaiškino, kad pradėjus dirbti dokumentų perdavimo nebuvo. Įsakymų dėl dokumentų saugojimo, inventorizacijų tvarkų nematė, pareigybinių instrukcijų nepasirašė. Būdavo didelis prekių likutis, tačiau ji nežino kodėl. Liudytoja nurašydavo likučius, kuriuos pateikdavo, kad parduota ir galima nurašyti. Prekių likutis buvo dokumentinis, tačiau ne realaus. Buvo tik alkoholio inventorizacijos aktas. Be V. Č. žinios negalėdavo nieko padaryti. Išeidama iš darbo dokumentus perdavė L. K., buvo surašytas dokumentų perdavimo aktas. Liudytoja L. K. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 27 d.) parodė, jog jokių dokumentų išeidama neperdavė, nes nebuvo kam priimti, nematė dokumento, kuriuo būtų nustatyta dokumentų saugojimo tvarka. Nežino dėl inventorizacijų įmonėje atlikimo, jai esant jų nebuvo. Liudytoja L. P. (buvusi L. Š.) (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) paaiškino, kad įmonėje dirbo labai trumpai, realių buhalterės darbų neatliko. Liudytoja D. K. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 10 d.) paaiškino, kad nematė dokumento, kuriuo būtų nustatyta dokumentų saugojimo tvarka. Dokumentai buvo saugomi kabinete. Viskas buvo daroma su V. Č. žinia, kuris buvo įmonės kasininkas. Buvo daug dokumentų, kuriuose trūko V. Č. parašų, taip pat buvo jam nurodžiusi, kad rado netvarkingą įmonės buhalterinę apskaitą. Inventorizacijas darydavo virtuvė, barmenai, niekas inventorizacijos neprižiūrėdavo, ji jose nedalyvaudavo. Liudytoja klausė V. Č. dėl jos dalyvavimo inventorizacijose, tačiau jis liepė nesikišti. Labai daug prekių trūkdavo. Dokumentų perdavimo akto nepasirašė, nes nebuvo kam jų perduoti. Liudytoja E. A. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. liepos 7 d.) parodė, kad dokumentų jai niekas neperdavė, kabinete buvo spinta, į kurią buvo bet kaip sumesti dokumentai, kabinetas nebuvo rakinamas, kartais užeidavo pasiklydusių žmonių. Jokių tvarkų nematė, jai niekas neperdavė duomenų apie likučius ir ji neturėjo galimybės jų atsispausdinti. Pareigybinių instrukcijų nepasirašė, nebuvo įpareigota saugoti bendrovės dokumentų. Dokumento kuriuo numatyta dokumentų saugojimo tvarka, nematė. Į žaliavų nurašymą nesikišo. Ji inventorizacijose nedalyvavo ir duomenų negavo, nebuvo nustatyta tvarka dėl inventorizacijų atlikimo. Liudytojas L. J. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteris nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d.) nurodė, jog jam buvo parodyta kur yra padėti buhalteriniai dokumentai, tačiau jokio dokumentų priėmimo perdavimo akto nebuvo, perdavimo aktas nebuvo pasirašytas. Kabinete dirbo ne vienas. Nebuvo jokių darbo instrukcijų, nebuvo pasirašytos pareigybių instrukcijos bei dėl darbų saugos. Apskaitos politikos, dokumentų saugojimo tvarkos nebuvo, ji buvo pagal nutylėjimą – kaip buhalteris tą dalyką supranta, o komandų kaip kažką daryti nebuvo. Apie tai buvo sakęs V. Č.. Nematė įsakymo dėl inventorizacijų darymo, ir nebuvo jo direktorius raštiškai įpareigojęs saugoti dokumentus.
24. Liudytoja L. N. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininkė nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d.) paaiškino, kad pareigybės aprašymo nematė, su dokumentų saugojimo tvarka nebuvo supažindinta. Jai pradėjus dirbti buvo kažkiek kalkuliacinių lentelių, bet ne visos. Nematė įsakymo, kuriuo būtų nustatyta inventorizacijos tvarka. Inventorizacijos buvo daromos pasitikrinimui, buvo kaip neformalios. Jai priklausė inventorizacijos kontrolė, t. y. ji iš virtuvės ir barmenų gautus duomenis suvesdavo į programą. Inventorizacijos aktai prie atsargų nurašymo operacijų nebuvo rašomi, tačiau nežino kodėl. Liudytoja V. S. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininkė nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2016 m. vasario 3 d.) parodė, jog su savo pareiginėmis instrukcijomis nebuvo supažindinta, nematė įsakymo dėl inventorizacijos atlikimo. Įmonėje inventorizacijos buvo vykdomos pagal poreikį ir savo pasitikrinimui. Ji dirbo keturių darbo vietų kabinete, kuriame lentynose buvo segtuvuose susegti dokumentai, kabinetas nebuvo rakinamas. Kasininkas buvo direktorius, o jos niekas su dokumentų saugojimo tvarka nesupažindino, perėmimo dokumentų nebuvo. Atsargų nurašymo aktų jie nespausdindavo.
25. Kolegija, dar kartą įvertinusi buhalterių ir apskaitininkų parodymus, sprendžia, kad jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai jais vadovavosi ir V. Č. parodymus, jog jis tinkamai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, pagrįstai vertino kaip gynybinę poziciją.
26. Taip pat, kartu vertinant 2016 m. birželio 23 d. Specialisto išvadą Nr. 5-2/87 (2 t., b. l. 65–107; 3 t., b. l. 1–87) ir 2017 m. gegužės 2 d. Papildomą specialisto išvadą Nr. 5-2/58 (3 t., b. l. 130–200; 4 t., b. l. 200; 5 t., b. l. 1–145), kuri buvo surašyta gavus iš nuteistojo papildomus dokumentus, matyti, kad atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, specialistas nustatė, kad buvo pažeisti BAĮ 19 straipsnio 1, 2, 5 dalių, Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi nebuvo nustatytos bendrovės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, nėra dokumento, nustatančio buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą, bei neišsaugota dalis dokumentų. Specialisto išvadose taip pat nustatytas BAĮ 4 straipsnio 1, 3 punktų ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo vedamas atsargų registras, kuriame turėjo būti fiksuojamas pagamintos produkcijos kiekis, todėl nebuvo galimybės nustatyti pagamintos produkcijos kiekio ir įvertinti ar tinkamai nurašytos žaliavos į sąnaudas. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas M. Juodelis patvirtino duotų išvadų teisingumą ir paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nustatyta inventorizacijos tvarka, apskaitos politika, dėl to, kad nebuvo fiksuojamas sunaudotų žaliavų kiekis, nebuvo galima nustatyti, kiek parduota paruoštos produkcijos. Dėl nurodytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2014, 2015 metų laikotarpį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, 2019 m. rugpjūčio 6 d. Ekspertizės akte Nr. 11-1642 (18) (10 t., b. l. 85–110) taip pat nustatyti BAĮ nuostatų pažeidimai tvarkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl kurių negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė L. Bortkevič patvirtino surašytą ekspertizės aktą ir paaiškino, jog bendrovė savarankiškai pasirenka apskaitos tvarką, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ to direktoriaus įsakymu nebuvo nustatyta, bei nebuvo dokumentų saugojimo tvarkos.
27. Analizuojant apeliacinio skundo argumentus ir pasisakant dėl inventorizacijos aktų, pažymėtina, kad specialistui ir ekspertei buvo pateikti tie patys buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad specialistui ir ekspertei buvo pateikti skirtingų laikotarpių inventorizacijos aprašai. Pažymėtina, kad ekspertizės akte vertinti inventorizacijos aprašai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. birželio 1 d. yra aprašyti ir papildomoje specialisto išvadoje, t. y. buvo įvertinti 2014 m. sausio 31 d., 2014 m. vasario 28 d., 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 1 d., 2014 m. birželio 1 d. inventorizacijos aprašai. Specialistas savo išvadoje nurodė, kad minėtų datų inventorizacijos aprašai neatitiko jiems keliamų apskaitos dokumentų reikalavimų (nebuvo pasirašyti, nenurodyti atsakingi asmenys, apskritai neaišku, kas juos sudarė), todėl tokie dokumentai negali būti įtraukti į apskaitos registrus. Ši aplinkybė nustatyta ir ekspertizės akte. Tuo tarpu nuteistajam buvo inkriminuotas ne minėtų inventorizacijos aktų, kuriuos įvertino specialistas ir ekspertė, nepateikimas, o išvardytų šios nutarties 5.1–5.19 papunkčiuose dokumentų, kurie turėjo būti pateikti prie nurodytų atsargų nurašymo aktų, nepateikimas. Apeliantas šiuo atveju neteisingai interpretuoja ekspertizės aktą, kadangi specialistui ir ekspertei pateikti bei jų įvertinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijos aprašai buvo ne tų datų, kurių trūkumas buvo nustatytas. Pažymėtina, kad pagal Inventorizacijos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719; 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija) 9 punktą įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Be to, BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. Č. nebuvo priėmęs jokių įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl būtent jis ir yra atsakingas už inkriminuotų inventorizacijos aktų neišsaugojimą.
28. BAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Be to, pagal BAĮ 4 straipsnio 1 ir 3 punktus ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Todėl, nors apeliantas ir teisingai nurodo, kad tiesiogiai nėra nustatyta, jog privaloma vesti pagamintos produkcijos (patiekalų) kiekio apskaitos registro, tačiau šie duomenys vis tiek turi atsispindėti buhalterinėje apskaitoje juos pateikiant bent jau prie kitų registrų. Šiuo atveju specialisto išvadoje nustatyta, kad nėra dokumentų, iš kurių turinio būtų galima nustatyti pagamintų maisto produktų kiekį per atitinkamą laikotarpį. Nors prie dalies PVM sąskaitų-faktūrų rasti nefiskaliniai čekiai, kuriuose matyti parduotų patiekalų skaičius, tačiau tokių čekių yra labai mažai iš jų negalima nustatyti pilno pagamintų maisto produktų kiekio. Be to, kai kurios patiekalų gamybai panaudotos žaliavos dokumentuose yra užfiksuotos ne kaip sudėtinė patiekalo dalis, kuriam buvo panaudotos, o kaip pats savaime parduotas galutinis produktas. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų duomenys apie atsargų likučius ir nurašymus nesutampa, o patikrinti jų nėra galimybės, nes tyrimui nepateikti 2014 m. atsargų apskaitos (maisto žaliavų ir kitų prekių) apskaitos registrai, kuriuose būtų atvaizduoti apyvartos duomenys, todėl negalima nustatyti dokumentinio kiekvienos prekės likučio inventorizacijos atlikimo dienai, bei nėra galimybės patikrinti maisto ir kitų prekių nurašymo pagrįstumo. Remiantis 9-ojo verslo apskaitos standarto „Atsargos“ (patvirtintas VĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1; redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) IX dalies „Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai 40 punktu, atsargų sunaudojimas pagamintiems patiekalams arba pardavimas apskaitoje privalo būti apskaitytas. Dėl to bendrovėje, kurios pagrindinę veiklą sudaro kavinės, baro, restorano paslaugos, pirminiuose dokumentuose neužfiksavus pagamintos produkcijos kiekio ir tuo pačiu šios informacijos neatspindint buhalterinėje apskaitoje, t. y. nevedant apskaitos registro, kuriame būtų fiksuojamas pagamintos produkcijos kiekis, nėra galimybės tiksliai nustatyti koks produkcijos kiekis pagamintas ir įvertinti ar sunaudotų medžiagų nurašymo aktais teisingai į sąnaudas nurašytos gamyboje sunaudotos žaliavos. Kaip jau minėta, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Dėl to, V. Č. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenustatęs buhalterinės apskaitos politikos, pagrįstai pripažintas kaltu dėl atsargų registro nevedimo.
29. Pažymėtina, kad šios nutarties 3.1–3.10 papunkčiuose nurodytų nepateiktų nurašymo aktų trūkumas buvo nustatytas specialistui ir ekspertei įvertinus jiems pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registrus, kuriuose buvo nurodytos minėtos žaliavų nurašymo operacijos. Patikrinus apskaitos informaciją ir apskaitos dokumentus, buvo nustatyta, jog nėra pateikti visi atsargų nurašymo aktai. Dėl to laikytinas nepagrįstu apelianto teiginys, kad tokie aktai apskritai nebuvo surašyti. Kadangi šie dokumentai buvo užfiksuoti apskaitos registruose, todėl turėjo būti ir realiai surašyti. Šiuo atveju pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų – nurašymo aktų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka turi atsakyti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. Č., kuris nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos bei nepaskyrė už tai atsakingų asmenų.
30. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, V. Č. jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos nenustatė, nebuvo paskirti atsakingi asmenys, kurie turėtų pareigą rūpintis minėtų dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi kabinete, kuriame be buhalterės dirbo dar trys žmonės ir į kurį iš esmės galėjo bet kas patekti, o bendrovės kūrimosi pradžioje dokumentai iš viso buvo saugomi kitoje įmonėje, kurioje prie jų taip pat galėjo prieiti bet koks asmuo. Nuteistasis nesidomėjo šių dokumentų laikymo vieta bei sąlygomis, neatliko nė vieno aktyvaus veiksmo vykdant norminiais aktais nustatytą buhalterinės dokumentacijos saugojimą. Be to, pagal bylos aplinkybes, nesant įmonėje nustatytų jokių konkrečių priemonių ir pareigų kitiems asmenims, kurios užtikrintų, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai saugomi, t. y., kad dokumentai nebūtų sunaikinti, prarasti ir būtų išsaugoti per visą teisės aktų nustatytą laiką, apeliantas nepaskyrė atsakingo asmens, kuris keičiantis buhalterėms priimtų dokumentus bei apskritai nenustatė tokios tvarkos. Be to, tiek specialisto išvados, tiek ekspertizės aktas, tiek liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad bendrovėje nebuvo nustatyta inventorizacijos atlikimo tvarka, dėl ko jos nebuvo tinkamai atliekamos, inventorizacijos aktai nėra tinkamai užpildyti arba jų iš viso trūkta. Taip pat dėl netinkamai organizuotos buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo išsaugota dalis nurašymo aktų bei nebuvo vestas atsargų registras, ko pasėkoje negalima tiksliai nustatyti kiek žaliavų buvo parduota arba sunaudota pagamintiems patiekalams. Vadovo pareiga yra nustatyti įmonės apskaitos politiką, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Taigi, tokiu neveikimu nuteistasis tiesiogiai sudarė sąlygas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugoti ir ateityje, bei specialisto išvadose ir ekspertizės akte konstatuotiems padariniams kilti – byloje nustatyta, kad iš dalies negalima nustatyti 2014 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp V. Č. neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o jis yra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.
31. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra konstatavęs, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2006, Nr. 2K-11-2008, Nr. 2K-426-2013, Nr. 2K-7-234-942-2015).
32. Nagrinėjamoje byloje, bendrovės direktoriui neatlikus tam tikrų jo kompetencijoje esančių veiksmų kilo padariniai – nėra galimybės nustatyti, ar apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama. Byloje esančiuose įrodymuose užfiksuoti pažeidimai, patvirtinantys, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Tai rodo, kad V. Č. iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų tam, jog tinkamai įgyvendintų jam, kaip bendrovės direktoriui, kylančią pareigą tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją, kas rodo, jog bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo galima nustatyti būtent dėl V. Č. kaltės.
33. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino V. Č. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Algirdas Giedraitis
Darius Kantaravičius
Nerijus Meilutis