Administracinė byla Nr. A-1431-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00698-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. I. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, kuriuo atsakovas nusprendė iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti į Valstybinio socialinio draudimo fondą 1 210,28 Lt – 1 145,61 Lt įmokų ir 64,67 Lt įmokų delspinigių.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas apskaičiavo ir sumokėjo remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatomis, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neskolingas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame atsakovo sprendime nėra nurodyta teisės akto norma, kuria remiantis padaryta išvada, jog GPM, VSD, PSD įmokų bazės yra skirtingos, nėra nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuotas pareiškėjo skolos dydis.
3. Pareiškėjas rėmėsi GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad 2010 metais Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Klaipėdos AVMI) deklaravo 55 408,43 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos pareiškėjas sumokėjo 8 311,00 Lt dydžio GPM. VSD įmokų bazę sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu, todėl pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. sumokėjo 4 710,00 Lt VSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: 55 408,43-8 311,00 = 47 097,43 × 10 proc. = 4 709,74 Lt. 2011 metais pareiškėjas Klaipėdos AVMI deklaravo 78 962,20 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos jis sumokėjo 11 252,11 Lt VSD įmokų bei 3 553,30 Lt PSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: VSD įmokos 78 962,20/2 × 28,5 proc. = 11 252,11 Lt; PSD įmokos 78 962,20/2 × 9 proc. = 3 553,30 Lt. 2012 metais pareiškėjas deklaravo 51 958,20 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos pareiškėjas sumokėjo 7 404,04 Lt VSD įmokų bei 2 338,12 Lt PSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: VSD įmokos 51 958,20/2 × 28,5 proc. = 7 404,04 Lt; PSD įmokos 51 958,20/2 × 9 proc. = 2 338,12 Lt.
4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamo sprendimo sudedamoji ir neatskiriama dalis yra jo priedas „Ataskaita apie draudėjo advokato I. A., draudėjo kodas 914743, įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą“ (toliau – ir Ataskaita). Ataskaitoje nurodyti teisiniai, faktiniai išieškotinos advokato A. I. 1 210,28 Lt skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pagrindai. Valdybos Klaipėdos skyrius išsiuntė pareiškėjui 2012 m. spalio 26 d. raštą Nr. (7.4)SI-59765 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, jog, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pateikta informacija apie pareiškėjo gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) 2012 m. spalio 26 d. duomenimis, advokato I. A. įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 1 210,28 Lt, iš jų: 214,92 Lt VSD įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; 360,79 Lt VSD įmokų ir 1 15,55 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; 346,54 Lt VSD įmokų ir 107,81 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 52,71 Lt delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. spalio 26 d. ir 11,96 Lt delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. spalio 26 dienos. Atsakovas atkreipė dėmesį į Inspekcijos 2012 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (18.16-13-1)-R-4074, pažymėjo, kad pareiškėjo deklaruota pajamų metinė suma, nuo kurios yra skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 m., yra 49 249,20 Lt, todėl draudėjas iki 2010 m. gegužės 3 d. turėjo sumokėti 4 924,92 Lt (49 249,20 Lt × 10 proc. = 4 924,92 Lt) VSD įmokų. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. sumokėjo 4 710,00 Lt, t. y., nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 214,92 Lt (4 924,92 Lt – 4 710,00 Lt = 214,92 Lt) VSD įmokų. Pareiškėjo 2010 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus PSD ir VSD įmokų) sudaro 81 494,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 40 747,00 Lt (81 494,00 × 50 proc.). Už 2010 m. pareiškėjas turėjo sumokėti 11 612,90 Lt (40 747,00 Lt × 28,5 proc. = 11 612,90 Lt) VSD įmokų ir 3 667,23 Lt (40 747,00 Lt × 9 proc. = 3 667,23 Lt) PSD įmokų. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 1 d. sumokėjo 11 252,11 Lt VSD įmokų ir 3 551,68 PSD įmokų, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2011 m. gegužės 2 d. liko skolingas 360,79 Lt VSD įmokų ir 115,55 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo 2011 m. apmokestinamųjų pajamų suma (be PSD ir VSD įmokų) sudaro 54 390,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 27 195,00 Lt (54 390,00 × 50 proc.). Už 2011 m. pareiškėjas turėjo sumokėti 7 750,58 Lt (27 195,00 Lt × 28,5 proc. = 7 750,58 Lt) VSD įmokų ir 2 447,55 Lt (27 195,00 Lt × 9 proc. = 2 447,55 Lt) PSD įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2012 m. gegužės 2 d. sumokėjo 7 404,04 Lt VSD įmokų ir 2 339,74 Lt PSD įmokų, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2012 m. gegužės 2 d. liko skolingas 346,54 Lt VSD įmokų ir 107,81 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Draudėjui laiku nesumokėjus VSD įmokų už 2009 m., priskaičiuota 14,83 Lt (214,92 Lt × 150 x 0,04 proc. + 214,92 Lt × 30 x 0,03 proc. = 14,83 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2010 m. spalio 30 d.; už 2010 m. priskaičiuota 19,48 Lt (360,79 Lt × 180 × 0,03 proc. = 19,48 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą ir 6,24 Lt (115,55 Lt × 180 × 0,03 proc. = 6,24 Lt) delspinigių už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. spalio 29 d.; už 2011 m. priskaičiuota 18,40 Lt (346,54 Lt × 177 × 0,03 proc. = 18,40 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą ir 5,72 Lt (107,81 Lt × 177 × 0,03 proc. = 5,72 Lt) delspinigių už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. spalio 26 d.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

II.

7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Dėl VSD ir PSD įmokų teismas vadovavosi VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 5 dalimi, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi, GPM įstatymo 16, 18, 19 straipsniais, sprendė, jog atsakovo pateikti apskaičiavimai pagrindžia, jog atsakovas tinkamai apskaičiavo pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas ir jų nesumokėjimo dalį, todėl laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog jis nėra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismas vadovavosi VSD įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir sutiko su Ataskaitoje nurodytais delspinigių paskaičiavimais.
9. Dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams teismas sprendė, jog ginčijamas atsakovo sprendimas laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio numatytus reikalavimus, kadangi jis priimtas remiantis prie šio sprendimo pridedama Ataskaita apie draudėjo advokato A. I. įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą. Ataskaitoje išsamiai nurodyta, kokių būtent objektyvių duomenų (faktų) pagrindu buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitinkami straipsniai ir VSD biudžeto sudarymo taisyklių atitinkami punktai, nurodyta, kokiais dokumentais ir duomenimis remiantis apskaičiuota skola ir delspinigiai, už kokį laikotarpį jie apskaičiuoti, pateikti patys apskaičiavimai, jų dydis, ginčijamo sprendimo sudedamoji ir neatskiriama dalis yra jo priedas Ataskaita.
10. Dėl GPM įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto teismas pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI 2012 m. sausio 26 d. rašte Nr. (18.32)D2-610 teisingai nurodė, jog šios įmokos nemažina VSD ir PSD įmokų bazės. Savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos nėra susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu (uždirbimu), todėl šios išlaidos negali būti priskirtos leidžiamiems atsiskaitymams, t. y. nemažina individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu – ir VSD bei PSD įmokų bazės. Remdamasis teisinėmis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog atsakovo sprendimas Nr. SPR-29018 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

11. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 panaikinti.
12. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 ir 86 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu teismas nepanaikino atsakovo sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti 214,92 Lt įmokų už 2009 metus su delspinigiais, kurių išieškojimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146‑2287/2011 jau buvo pripažinęs neteisėtu. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio įmokų išieškojimo iš pareiškėjo už 2009, 2010 ir 2011 metus, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog už 2009 metus pareiškėjo deklaruota apmokestinamųjų pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, yra 49 249,20 Lt, tačiau tokios sumos pareiškėjas nėra deklaravęs ir neaišku, kaip teismas šį dydį nustatė. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. SPR-29018 nėra jokių duomenų, kaip nustatant pareiškėjo skolą buvo įvykdytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies reikalavimas.
13. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą grindė 2012 m. gegužės 9 d. Inspekcijos raštu Nr. (18.16-31-1)-R-4074, tačiau šiame rašte padarytos išvados pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį nelaikomos teisės aktu ir negali sukelti teisinių pasekmių. Pareiškėjas pažymėjo, kad GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato išimtį, kokiais atvejais apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negalima pasinaudoti šiame straipsnyje numatyta lengvata – tai apmokestinant pajamas iš paskirstytojo pelno. Individualios veiklos pajamos nėra pajamos iš paskirstytojo pelno, naujai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas atimamos remiantis minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Pareiškėjas darė išvadą, kad nėra aišku, kokia materialinės teisės norma remdamiesi Inspekcija ir teismas padarė išvadas, kad gyvybės draudimo įmokos nemažina apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu – ir VSD bei PSD įmokų bazės. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija niekada neginčijo, jog pareiškėjas nepagrįstai gyvybės draudimo įmokomis sumažina apmokestinamąsias pajamas, todėl 2012 m. gegužės 9 d. rašte Nr. (18.16-31-1)-R-4074 Inspekcijos pateikti išaiškinimai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš Klaipėdos AVMI 2012 m. birželio 26 d. rašto Nr. (18.32)D2-610 matyti, jog mokesčių administratorius savo paaiškinimus grindžia ne įstatymų normomis, o deklaracijos pildymo algoritmu, kas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Klaipėdos AVMI 2012 m. kovo 1 d. rašte Nr. (18.32)D2-1352 nurodyta, kad individualia veikla užsiimančių asmenų PSD įmokas administruoja Klaipėdos skyrius, todėl, pareiškėjo teigimu, nėra aišku, kodėl Inspekcija 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (18.16-31-1)-R-4074 pareiškėjui ir atsakovui ėmėsi aiškinti šių įmokų mokėjimo tvarką, o Klaipėdos apskrities inspekcija šiuo išaiškinimu vadovavosi.
14. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu panaikino Valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SPR-9272 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kadangi sprendimas neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Valdybos Klaipėdos skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, grąžino pareiškėjui 214,92 Lt VSD įmokų ir 1,81 Lt delspinigių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu 2011 m. rugpjūčio l d. sprendimu konstatavo, kad Valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. SPR-9272 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o sprendime nenurodyta, kokių būtent objektyvių duomenų (faktų) pagrindu buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad pareiškėjas nebuvo skolingas 216,54 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir kad Valdybos Klaipėdos skyrius 2010 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. SPR-9272 neteisėtai priverstine tvarka išieškojo 214,73 Lt VSD įmokų ir 1,81 Lt delspinigių. Atsakovas paaiškino, kad Valdybos teritoriniai skyriai neadministruoja gyventojų pajamų mokesčio, todėl Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. SPR-29108 nėra nurodomos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis apskaičiuojama GPM bazė. Valdybos teritoriniai skyriai neskaičiuoja ir savarankiškai dirbančių asmenų gautų pajamų metinių sumų, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, kadangi, vadovaujantis Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 39 punktu, Valdybai informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, teikia Inspekcija. Atsakovas nurodė, kad ginčas tarp advokato A. I. ir Valdybos Klaipėdos skyriaus dėl pareiškėjo mokėtinos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą VSD ir PSD įmokų skolos tęsiasi nuo 2010 metų, todėl Valdybos Klaipėdos skyrius 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. (7.4)SI-19179 kreipėsi į Inspekciją, prašydamas informuoti, ar gyventojas, vykdantis individualią veiklą, apskaičiuodamas savo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, apmokestinamąsias pajamas, į leidžiamus atskaitymus gali įtraukti savo naudai sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Inspekcijos 2012 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (18.16-13-1)-R-4074 negali būti laikomas teisės aktu ir negali sukelti teisinių pasekmių, yra pagrįstas, tačiau pastarasis Inspekcijos raštas yra tik vienas iš rašytinių įrodymų šioje administracinėje byloje, kuriuo rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą. Be to, GPM įstatymo komentaras, kuriuo grindžiami pareiškėjo skundo argumentai dėl individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo, atsakovo teigimu, nėra teisės aktas, kuriuo būtų galima vadovautis priimant atitinkamą sprendimą. Kadangi Valdybai informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, teikia Inspekcija.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino ir Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 ,,Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“ panaikino.
18. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi VSD įstatymo 7 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 2 dalimi, sprendė, kad atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, sudaro Inspekcijos deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas, netinkamai aiškino ir taikė 2009 metais galiojusio VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjo turimą mokėti socialinio draudimo įmokų sumą. Pareiškėjui pritaikius netinkamą teisės aktą, buvo skaičiuojama ne tik įmokų skola, bet ir delspinigiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek ir atsakovo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, todėl dėl kito laikotarpio pareiškėjui apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų (įmokų skolos bei delspinigių) nepasisakė.

V.

19. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė neteisėtą 2014 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014, kadangi vadovavosi laikinai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 5 d. galiojusia VSD įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 7 straipsnio 2 dalimi, kuri nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo pakeista 2009 m. vasario 17 d. VSD įstatymo Nr. XI-170 redakcija ir 2009 metais nebetaikoma.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-49/2014 atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014.
21. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendime vadovavosi laikinai galiojusia VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija). Ši redakcija buvo pakeista 2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija, kurioje numatyta, kad 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 dienos. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad priimant ginčijamą atsakovo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 buvo akivaizdu, jog nustatant pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, turėjo būti taikoma 2009 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. XI-170 pakeista VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant yra akivaizdus, todėl kolegijai neliko jokių pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normos taikymo.
22. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iš esmės dėl to, nuo kokios sumos pareiškėjui turėjo būti skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui, kuris ginčo laikotarpiu dirbo advokatu, metinė pajamų suma, apskaičiuota pagal skirtingas įstatymo redakcijas, skirtųsi, todėl konstatavo, kad teismo padaryta teisės taikymo klaida nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, tuo labiau kad neteisingos teisės akto redakcijos taikymas buvo iš esmės vienintelis motyvas, kuriuo remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino skundžiamą Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018.
23. Įvertindama aptartas nuostatas, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas yra grindžiamas tuo, jog teismas pritaikė neteisingą teisės akto redakciją, kas galėjo lemti neteisingą administracinės bylos išsprendimą. Teisėjų kolegija laikė, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai susiję tik su teismo padarytos klaidos ištaisymu, o ne siekiu nagrinėti bylą iš naujo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

24. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294) ir joje (nutartyje) nurodytą šio teismo praktiką), taip pat 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑595/2013, 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013 ir kt.).
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-49/2014 procesą tikrinamoje byloje atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (dėl galimai padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).
26. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 iš esmės sprendė, kad apskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazę už 2009 metus turi būti remiamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatyta 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XI-93. Tačiau, kaip teisingai nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, aptariami ginčo teisiniai santykiai negalėjo būti kvalifikuojami remiantis minėta nuostatos redakcija, nes ji buvo pakeista Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 6, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (2009 m. vasario 17 d. įstatymas Nr. XI-170), kurio nuostatos, vadovaujantis šio įstatymo 7 straipsniu, taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d.  Tai reiškia, kad 2014 m. vasario 11 d. sprendimu tikrinamoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Kaip matyti iš šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, toks klaidingas materialinės teisės normų taikymas laike turėjo esminę reikšmę tenkinant apeliacinį skundą ir panaikinant pirmosios instancijos teismo bei atsakovo sprendimus. Galiausiai akcentuotina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu, vien dėl klaidingo vertinimo, kad atsakovas taikė neaktualias VSD įstatymo nuostatas, ginčytą viešojo administravimo subjekto sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino visa apimtimi, iš esmės visiškai nevertindamas proceso šalių argumentų dėl šių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.
27. Šios byloje susiklosčiusios individualios procesinės aplinkybės lemia, kad nagrinėjamu atveju vienas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų gali būti priimtas tik iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinį skundą dėl  Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo.

VII.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo priverstine (ne ginčo) tvarka išieškoti iš pareiškėjo (advokato) jo nesumokėtas VSD ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas  už 2009, 2010 ir 2011 metus bei apskaičiuotus šių įmokų delspinigius.
29. Byloje skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pareiškėjas, be kita ko, kvestionuoja jo (atsakovo sprendimo) neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams individualaus administracinio akto turiniui – nėra nurodyta teisės aktų norma, kuria remiantis padarytos išvados, nėra nurodytas faktinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuotas pareiškėjo skolos dydis.
30. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais individualaus administracinio akto turinio reikalavimais iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą ( 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264–281). Pagal šias taisykles vertindama skundžiamą atsakovo sprendimą, kurio neatsiejama sudedamoji dalis yra ir dokumentas, pavadintas „Ataskaita apie draudėjo advokato A. I., draudėjo kodas 914743, įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą“, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti minėtų Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimo.
31. Nagrinėjamu atveju atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su už 2009 metus apskaičiuotomis VSD įmokomis, teisėtumo tuo aspektu, kad šis klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Iš tiesų, kaip matyti iš nurodomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje A146‑2287/2011 turinio, juo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. SPR-9272 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“ buvo panaikintas konstatavus šio individualaus administracinio akto turinio neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Tačiau aptariamu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nepasisakė (nesprendė) dėl pareiškėjo prievolių ir jų apimties, todėl šis įsiteisėjęs teismo sprendimas negali būti vertinamas, kaip eliminuojantis pareiškėjo pareigą mokėti VSD įmokas už 2009 metus bei paneigiantis atsakovo pareigą imtis įstatymuose numatytų veiksmų užtikrinti šios pareiškėjo prievolės įvykdymą.

VIII.

32. Savo nesutikimą su jam atsakovo apskaičiuotomis įmokų sumomis pareiškėjas iš esmės grindžia teiginiais, jog skundžiamu sprendimu viešojo administravimo subjektas netinkamai nustatė VSD ir PSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurių mokamos įmokos), t. y. ginčas iš esmės yra kilęs dėl minėtos įmokų bazės (pajamų) nustatymo.
33. Sprendžiant klausimą dėl ginčo įmokų už 2009 metus primintina, kad VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija) įtvirtino, jog šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Toje pačioje įstatymo nuostatoje įstatymų leidėjas įtvirtino, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPM įstatymas), pajamų metinę sumą sudaro Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas.
34. Taigi, asmens, kuris verčiasi individualia veikla, 2009 metų pajamos, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiuojamos iš Inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų atėmus mokėtiną individualios veiklos pajamų mokestį. Išplėstinė teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad, nesant atitinkamų VSD įstatymo nuostatų, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija) minimi pajamų, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiavimui reikšmingi kintamieji – Inspekcijai deklaruotos individualios veiklos apmokestinamosios pajamos ir apskaičiuota individualios veiklos pajamų mokesčio suma – turi būti nustatomi remiantis individualios veiklos pajamų mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo klausimus reglamentuojančio GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų, taip pat Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.
35. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokėtinų VSD įmokų už 2010 ir 2011 metus, taikytinas VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 (pakeisto 2009 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-638), 2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-903 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1167 redakcijos), nustatęs, kad „<...> asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta [GPM] įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma <...>.“ Dėl šiais laikotarpiais mokėtinų PSD įmokų primintina, kad, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-391 redakcija), asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, šias įmokas moka nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos, t. y. VSD ir PSD įmokų bazės 2010 ir 2011 metais sutapo.
36. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad VSD ir PSD įmokų dydis pirmiausia priklausė nuo asmens „individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų“. 2010 ir 2011 metais galiojusios VSD įstatymo nuostatos eksplicitiškai neapibrėžė šios sąvokos, jokios šios įstatymo nuostatos nėra skirtos individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymo tvarkai reglamentuoti. Be to, skirtingai nuo 2009 metais galiojusios VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija), aptariamoje VSD įstatymo nuostatoje minima individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų sąvoka nėra eksplicitiškai siejama su GPM ir į GPM įstatymo taikymo sritį patenkančiais santykiais.
37. Tačiau loginė ir lingvistinė aptariamos VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis vertinimas kitų VSD įstatymo bei nacionalinių mokesčių įstatymų nuostatų kontekste aiškiai patvirtina, kad, nesant atitinkamų VSD įstatymo nuostatų, GPM įstatymu reguliuojamų santykių kategorijai priskirtina ne tik sąvoka „individuali veikla“, bet ir „individualios veiklos apmokestinamosios pajamos“.
38. Iš tiesų individualios veiklos pajamų (t. y. fizinio asmens (gyventojo) vykdant individualią veiklą gautų pajamų) apmokestinimo santykiai nacionalinėje teisės sistemoje yra reguliuojami būtent GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis. Be to, GPM įstatymo nuostatų taikymą nustatant individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas VSD įmokų apskaičiavimo tikslais implikuoja ir aptariamoje VSD įstatymo nuostatoje įtvirtintas imperatyvas, kad VSD įmokų bazę sudaro individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma, neatėmus PSD ir VSD įmokų. Pastaruoju aspektu paminėtina, kad, vadovaujantis GPM įstatymo 18 straipsnio 11 dalimi (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI‑385 redakcija), minėtos PSD ir VSD įmokos yra priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, kurie yra atimami iš mokestiniu laikotarpiu gautų individualios veiklos pajamų apskaičiuojant gyventojo (individualios veiklos) apmokestinamąsias pajamas (GPM įstatymo 16 str. 1 d. 3 p. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija).
39. Sprendžiant klausimą dėl GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų taikymo apimties ginčo teisiniams santykiams, nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų ir atitinkamais ginčo laikotarpiais aktualių VSD ir Sveikatos draudimo įstatymų nuostatų yra aiškiai matyti, jog: (1) 2009 metų pajamos, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiuojamos atsižvelgiant ne į visas Inspekcijai deklaruotas individualią veiklą vykdančio asmens apmokestinamąsias pajamas ir visą apskaičiuotą GPM, bet tik į deklaruotas apmokestinamąsias pajamas iš individualios veiklos ir šių pajamų mokestį; (2) 2010 ir 2011 metais VSD ir, atitinkamai, PSD įmokų bazė apskaičiuojama atsižvelgiant ne į visas individualią veiklą vykdančio asmens gautas apmokestinamąsias pajamas, bet tik į pajamas, gautas vykdant individualią veiklą.
40. Pateiktas vertinimas leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatos taikomos tik tiek ir tokia apimtimi, kiek tai susiję su asmens, vykdančio individualią veiklą, individualios veiklos pajamų apmokestinimu. Primintina, kad, išskyrus GPM įstatyme numatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios, individualios veiklos pajamoms priskiriamos (tik) pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto (GPM įstatymo 10 str. 1 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos).
41.   Be to, tai, kad įstatymų leidėjas ginčo teisiniams santykiams aktualiose VSD įstatymo nuostatose VSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurios mokamos šios įmokos) sieja tik su individualios veiklos apmokestinamosiomis pajamomis, lemia, jog GPM įstatymo 16 straipsnis (2008  m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos), reglamentuojantis bendrą apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, taikomas tik tiek, kiek tai susiję su išimtinai individualios veiklos, o ne bendrų gyventojo pajamų pripažinimu apmokestinamosiomis. Tai reiškia, kad, apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas VSD įstatymo taikymo aspektu, iš individualios veiklos pajamų gali būti atimamos tik tokios GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (2008  m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos) nurodytos sumos, kurios tiesiogiai ir betarpiškai susijusios su gyventojo vykdoma (vykdyta) individualia veikla ir iš šios veiklos gautomis, o ne bendromis, pajamomis.
42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovu, kad, apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinimo pajamas VSD ir PSD įmokų bazės (pajamų, nuo kurių mokamos šios įmokos) nustatymo tikslais, nebuvo atsižvelgta į GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2008  m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos) ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-11 redakcija) nurodytas sumas – jo sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. Kitaip tariant, pareiškėjas mano, jog apskaičiuojant jam mokėtinas VSD ir PSD įmokas, iš jo gautų individualios veiklos pajamų turėjo būti atimtos sumokėtų gyvybės draudimo įmokų suma.
43. Apelianto nurodomos GPM įstatymo nuostatos įtvirtina, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų gali būti atimamos per mokestinį laikotarpį „<...>  savo, sutuoktinio arba savo nepilnamečių vaikų (įvaikių) bei iki 18 metų ir vyresnių neįgaliųjų vaikų (įvaikių) <...> naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudžiamajam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui“.
44. Vertindama šių bendras gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančių išlaidų turinį bei paskirtį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad GPM įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-11 redakcija) nurodytos išlaidos akivaizdžiai yra susijusios su gyventojo (jo šeimos narių) asmeninių poreikių tenkinimu, o ne vykdoma individualia veikla. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad šios išlaidos (gyvybės draudimo įmokos) nėra laikytinos GPM įstatymo 18 straipsnyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111, 2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-385 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos) nurodytais leidžiamais atskaitymais, susijusiais su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, mažinančiais individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas.
45. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą aiškinimą dėl GPM įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad, identifikuodamas individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas ir nustatydamas VSD bei PSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurių mokamos šios įmokos), atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas sumas.
46. Atskirai pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nurodyta 49 249 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, suma, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši suma yra nurodyta atsakovo skundžiamame sprendime (skundžiamo sprendimo priede). Minėta, kad, vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija), pajamų metinę sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, sudaro Inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas. Kaip matyti iš byloje pateiktos GPM deklaracijos už 2009 metus, pareiškėjas deklaravo 57 940 Lt individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų, apmokestinamų taikant 15 proc. GPM tarifą (57 940 Lt × 15 proc. = 8 691 Lt). Atitinkamai 2009 metų pajamos, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos, ir yra minėta 49 249 Lt suma, kuri gaunama iš pareiškėjo deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų atėmus apskaičiuotą šių (individualios veiklos) pajamų GPM.
47. Kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių kitų argumentų dėl jam ginčijamu sprendimu apskaičiuotų mokėtinų VSD ir PSD įmokų bei šių įmokų delspinigių dydžių, o išplėstinė teisėjų kolegija pagal byloje esančius duomenis nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti šių dydžių teisingumu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini, kaip nepagrįsti.
48. Visos išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo (jo dalies) panaikinimo pagrindų. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas  naikintinas priimant naują nutartį, kuriuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo  2013 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują nutartį.

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.