Baudžiamoji byla Nr. 2K-603/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1.;
1.1.8.6.1.;
1.1.8.8. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. P. (P.) ir S. Ž. kasacinius
skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti
kaltais ir nuteisti:
L.
P. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir
BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams
šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – trejiems metams
šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1
punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė L.
P. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.
S.
Ž. – pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu
šešeriems metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, paskirtas
bausmes apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m.
sausio 8 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė S. Ž. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.
Iš L. P. ir S. Ž. nukentėjusiajam ir
civiliniam ieškovui V. M. solidariai priteista 370 Lt
turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai ir
civilinei ieškovei V. M. – 3000 Lt neturtinei žalai
atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis,
kuria nuteistųjų L. P. ir S. Ž. apeliaciniai
skundai atmesti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
L.
P. ir S. Ž. nuteisti už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10
d., apie 22.00 val., Šiaulių r., Gruzdžių mstl., Jaunimo g. 1, prie
Gruzdžių žemės ūkio mokyklos, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami
bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą, nukentėjusiajam V. M. priklausantį turtą, panaudodami prieš nukentėjusįjį
fizinį smurtą, jį apiplėšė ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą. S.
Ž. sudavė apie penkis smūgius kumščiu V. M. į galvą,
o L. P. nukentėjusįjį tampė už rūbų ir jį stumdė,
reikalaudami nupirkti alaus, o po to – ir pinigų. Nukentėjusiajam V. M. nuo suduotų smūgių pargriuvus ant žemės, S. Ž. kartu su L. P. spyrė ne mažiau
kaip 20 kartų jam į įvairias kūno vietas; S. Ž. atsisėdo V. M. ant krūtinės ir apie penkis kartus kumščiu smūgiavo nukentėjusiajam
į dešinį smilkinį ir apie penkis kartus – į veidą. Taip L. P. ir
S. Ž. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V.
M. sveikatą ir pagrobė iš jo 960 Lt vertės turtą.
Kasaciniu
skundu nuteistasis L. P. prašo jį pagal BK 135 straipsnio 2
dalies 9 punktą išteisinti arba, pritaikius BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto,
62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, paskirti jam švelnesnę bausmę.
Kasatorius
nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami
baudžiamąją bylą, tinkamai neįvertino jo veiksmų ir skyrė aiškiai per griežtą
bausmę. Kasatoriaus nuomone, jam nepagrįstai netaikytos BK 59 straipsnio 1
dalies 1 punkto nuostatos, nes jis nukentėjusįjį V. M. gynė
nuo smurtaujančio S. Ž. ir būtent dėl jo veiksmų S. Ž. nutraukė smurtą prieš nukentėjusįjį. Kasatorius teigia,
kad jo aktyvūs veiksmai ginant nukentėjusįjį nuo S. Ž. agresijos
pasireiškė tuo, kad jis bandė šį nutempti nuo nukentėjusiojo, o nepavykus to
padaryti, savo kelnėmis uždengė nukentėjusiojo galvą, stengdamasis apsaugoti jį
nuo S. Ž. smūgių į veidą. Kasatoriaus tvirtinimu, jo
aktyvūs veiksmai ginant nukentėjusįjį, padėjo išvengti kur kas sunkesnių
padarinių ar net nukentėjusiojo mirties. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į
tai, kad nukentėjusysis V. M., duodamas parodymus, buvo
suinteresuotas apkalbėti jį iš keršto dėl to, kad jis buvo įvykio vietoje, ir
dėl to, kad jį išteisinus, „[...] galimai būtų sumažintas jam priteistas
civilinis ieškinys“.
Kasatorius
skunde teigia, kad jei jis nebūtų išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies
9 punktą, tai jo veiksmai turėtų būti įvertinti kaip antraeiliai bei
mažareikšmiai ir turėtų būti taikytos BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto
nuostatos. Kasatoriaus tvirtinimu, S. Ž. daugiau nei po
metų pakeitė parodymus, apkaltindamas jį smurtiniais veiksmais prieš
nukentėjusįjį, nes siekė švelnesnės bausmės sau paskyrimo.
Kasatorius
taip pat nurodo, kad įspaustinį kaktikaulio lūžį dešinėje pusėje, dėl kurio
buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, padarė S. Ž.,
kai atsisėdęs nukentėjusiajam ant krūtinės smūgiavo į dešinį smilkinį bei
veidą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizė buvo atlikta
praėjus trims mėnesiams po įvykio, o ekspertas išvadoje konstatuodamas, kad
nukentėjusįjį spardė du asmenys – jis (kasatorius) ir S. Ž. –
rėmėsi abejotinais bei netiksliais nukentėjusiojo parodymais, jog jį spardė
galbūt abu nuteistieji. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo V.
M. parodymų negalima pripažinti jo kaltės įrodymais, nes nukentėjusysis, duodamas
pirminius parodymus 2007 m. lapkričio 20 d., nurodė, kad jį lyg ir mušė
abu nuteistieji, ir negalėjo tiksliai pasakyti, kas jį gulintį spardė, o jau
vėliau, bylą antrą kartą nagrinėjant teisme, pareiškęs, jog praėjus daug laiko
nuo įvykio beveik nieko neatsimena, tačiau kategoriškai tvirtino, kad jį spardė
ir jis (kasatorius), ir S. Ž.
Nuteistasis S. Ž. kasaciniu skundu prašo, panaikinus pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų sprendimus, jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies
9 punktą išteisinti, paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę bei
atitinkamus įpareigojimus, arba, atmetus prašymą, jį pagal BK 135 straipsnio
2 dalies 9 punktą jį išteisinti, sušvelninti jam paskirtą bausmę, taip pat jo civilinį
ieškinį atskirti nuo L. P.
Kasatorius
skunde, išdėstęs jo baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų esmę, savo
parodymus, nurodo, kad L. P. jį įkalbėjo prisiimti visą
kaltę dėl įvykio tvirtindamas, kad jis (kasatorius) neteistas ir todėl nebus
nubaustas realia laisvės atėmimo bausme. Dėl to, pasak kasatoriaus, kai jie su L. P. buvo sulaikyti, jis ir melavo, kad V.
M. sumušė vienas, tačiau atnaujinus bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių
jau nurodė, kad nukentėjusįjį mušė ne tik jis, bet ir L. P.
Kasatoriaus tvirtinimu, šie jo parodymai atitinka bylos aplinkybes,
nukentėjusiojo parodymus.
Kasatorius
teigia, kad byloje nustatyta, jog sunkus sveikatos sutrikdymas V.
M. buvo padarytas vienu smūgiu į dešinę galvos pusę. Kasatoriaus nuomone,
yra didelė tikimybė, kad sunkų kūno sužalojimą V. M. galėjo
padaryti L. P., o jis likusius sužalojimus, kurių „[...]
mastą apima BK 180 straipsnio 1 dalis“, nes teismo ekspertas paaiškino,
kad labiau tikėtina, jog smūgis buvo suduotas spiriant ir iš dešinės pusės,
nors neatmestina galimybė, kad tokį smūgį galėjo suduoti ir asmuo, buvęs prie
nukentėjusiojo kairėje pusėje. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos
teismas šios eksperto išvados tinkamai neįvertino.
Kasatorius
skunde taip pat tvirtina, kad, jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą
išteisinus, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 55 straipsnio
nuostatomis, jam turėtų būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu,
nes apysunkį nusikaltimą jis padarė neteistas, prisipažino padaręs šią
nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, ikiteisminio tyrimo
institucijoms ir teismui padėjo išaiškinti nusikaltimą.
Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į
kasacinius skundus prašo nuteistųjų L. P. ir S. Ž. kasacinius skundus atmesti.
Prokurorė
atsiliepime nurodo, kad teismai, nuteisdami L. P. ir S. Ž. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180
straipsnio 1 dalį, vertino ne tik nuteistųjų parodymus, bet ir kitus įrodymus –
nukentėjusiojo V. M., liudytojos D. Š. parodymus,
specialisto išvadas, eksperto paaiškinimus ir kitus duomenis, t. y. įrodymų
visumą, ir padarė pagrįstas išvadas, kad abu nuteistieji, veikdami bendrininkų
grupe ir turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, prieš nukentėjusįjį V. M. panaudojo fizinį smurtą, sukėlusį jam sunkų sveikatos
sutrikdymą, ir užvaldė jo turtą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai
konstatavę, jog nukentėjusiajam daugiau smūgių sudavė S. Ž.,
pripažino ir tai, kad nuteistojo L. P. naudojamas fizinis
smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pakankamai intensyvus. Pasak prokurorės, nors
teismai nenustatė, kuris iš nuteistųjų – L. P. ar S. Ž. – sudavė nukentėjusiajam smūgį, kuriuo buvo padarytas
įspaustinis kaktikaulio lūžis, jie įvertino tai, kad sunkus nukentėjusiojo V. M. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas plėšimo metu, kad
abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir naudojo fizinį smurtą prieš jį.
Prokurorė teigia, kad nuteistieji, užvaldydami svetimą turtą, fizinį smurtą
naudojo bendrai, numatydami kilsiančias pasekmes, nes jie V.
M. mušė matydami ir pritardami vienas kito veiksmams, smurtą naudojo
intensyviai, daugumą smūgių rankomis bei kojomis smogdami į galvą. Dėl to,
prokurorės nuomone, teismai pagrįstai nustatė, kad abu nuteistieji veikė
tiesiogine neapibrėžta tyčia, abiejų nuteistųjų, kaip vykdytojų, veiksmus
kvalifikavo pagal kilusias pasekmes.
Prokurorė
kaip nepagrįstą vertina ir nuteistojo L. P. prašymą
pritaikyti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Pasak prokurorės,
teismai, nuosekliai ir išsamiai ištyrę visas nusikalstamos veikos aplinkybes,
nenustatė, kad L. P. būtų teikęs pagalbą nukentėjusiajam
ir ėmęsis veiksmų, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių jo sveikatai.
Priešingai, L. P. intensyviai naudojo fizinį smurtą prieš
nukentėjusįjį – jį spardė ir sumuštą bei apiplėštą paliko gulėti įvykio
vietoje.
Prokurorė
taip pat nesutinka ir su nuteistųjų kasacinių skundų argumentais dėl švelnesnės
bausmės jiems paskyrimo. Pasak prokurorės, teismai nenustatė pagrindo taikyti
nuteistiesiems BK 62 straipsnio nuostatų, motyvavo bei paaiškino,
kokiais kriterijais remiantis jiems yra parenkama bausmės rūšis bei jos dydis.
Prokurorė,
nesutikdama su S. Ž. prašymu civilinį ieškinį priteisti
atskirai nuo L. P., nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalį asmenys, bendrai padarę žalos
nukentėjusiajam, atsako solidariai. dėl to, prokurorės nuomone, teismai,
priteisdami žalos atlyginimą iš abiejų nuteistųjų solidariai, civilinio
ieškinio klausimą išsprendė tinkamai.
Nuteistųjų L.
P. ir S. Ž. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasatorių skundų turinio ir kasacinės
instancijos teismo įgaliojimų ribų
Nuteistasis
L. P. kasaciniame skunde, neigdamas savo kaltę padarius BK
135 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą nusikaltimą, teigia, kad: jo
aktyvūs veiksmai ginant nukentėjusįjį, padėjo išvengti kur kas sunkesnių
padarinių ar net nukentėjusiojo mirties; nukentėjusysis V. M.,
duodamas parodymus, buvo suinteresuotas apkalbėti jį iš keršto dėl to, kad jis
buvo įvykio vietoje, ir dėl to, kad, jį išteisinus, „[...] galimai būtų
sumažintas jam priteistas civilinis ieškinys“; S. Ž. daugiau
nei po metų pakeitė parodymus, apkaltindamas jį smurtinių veiksmų naudojimu
prieš nukentėjusįjį, nes siekė švelnesnės bausmės sau paskyrimo; įspaustinį
kaktikaulio lūžį dešinėje pusėje, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta
nukentėjusiojo sveikata, padarė S. Ž., kai atsisėdęs
nukentėjusiajam ant krūtinės smūgiavo į dešinį smilkinį bei veidą; ekspertizė buvo
atlikta praėjus trims mėnesiams po įvykio, o ekspertas išvadoje konstatuodamas,
kad nukentėjusįjį spardė du asmenys – jis (kasatorius) ir S.
Ž. – rėmėsi abejotinais bei netiksliais nukentėjusiojo parodymais, jog jį
spardė galbūt abu nuteistieji; nukentėjusiojo V. M. parodymų
negalima pripažinti jo kaltės įrodymais, nes nukentėjusysis, duodamas pirminius
parodymus 2007 m. lapkričio 20 d. nurodė, kad jį lyg ir mušė abu nuteistieji,
ir negalėjo tiksliai pasakyti, kas jį gulintį spardė, o jau vėliau, bylą antrą
kartą nagrinėjant teisme, pareiškęs, jog praėjus daug laiko nuo įvykio beveik
nieko neatsimena, tačiau kategoriškai tvirtino, kad jį spardė ir jis
(kasatorius), ir S. Ž.
Nuteistasis
S. Ž. kasaciniame skunde, taip pat neigdamas savo kaltę
padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą nusikaltimą ir
prašydamas jį pagal šį BK straipsnį išteisinti paskiriant jam pagal BK 180
straipsnio 1 dalį su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, teigia, kad: L. P. jį įkalbėjo prisiimti visą kaltę dėl įvykio tvirtindamas,
kad jis (kasatorius) neteistas ir todėl nebus nubaustas realia laisvės atėmimo
bausme; kai jie su L. P. buvo sulaikyti, jis melavo, kad V. M. sumušė vienas, tačiau atnaujinus bylą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių jau nurodė, kad nukentėjusįjį mušė ne tik jis, bet ir L. P.; šie jo parodymai atitinka bylos aplinkybes,
nukentėjusiojo parodymus; byloje nustatyta, jog sunkus sveikatos sutrikdymas V. M. buvo padarytas vienu smūgiu į dešinę galvos pusę; yra
didelė tikimybė, kad sunkų kūno sužalojimą V. M. galėjo
padaryti L. P., o jis likusius sužalojimus, kurių „[...]
mastą apima BK 180 straipsnio 1 dalis“, nes teismo ekspertas paaiškino, kad
labiau tikėtina, jog smūgis buvo suduotas spiriant ir iš dešinės pusės, nors
neatmestina galimybė, kad tokį smūgį galėjo suduoti ir asmuo, buvęs prie
nukentėjusiojo kairėje pusėje; apeliacinės instancijos teismas šios eksperto
išvados tinkamai neįvertino.
Taigi šiais teiginiais kasatoriai, nesutikdami
su jų nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir prašydami
juos išteisinti, iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų
išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl
kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą,
padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3
dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2
dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant
byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos
aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos
teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir
faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal
baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų
vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui
tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų
atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime
nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai
motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Nuteistasis L.
P. kasaciniu skundu taip pat prašo taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto
nuostatas, o nuteistasis S. Ž. – jo civilinį ieškinį
atskirti nuo L. P. Pažymėtina, kad nuteistieji tokių argumentų,
prašymų savo apeliaciniuose skunduose nenurodė, todėl jie apeliacinės
instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso
įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik
dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367
straipsnio 3 dalis). Dėl to šie nuteistųjų prašymai turi būti paliekami
nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio
skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant
kasacinę bylą ribų.
Atsižvelgiant į
išdėstytus argumentus minėti nuteistųjų L. P. bei S. Ž. kasacinių skundų teiginiai bei prašymai teisėjų
kolegijos paliekami nenagrinėti.
Dėl nuteistojo L. P. argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto
nuostatų taikymo
Nuteistasis L. P. kasaciniame skunde teigia, kad jam nepagrįstai
netaikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, nes jis nukentėjusįjį V. M. gynė nuo smurtaujančio S. Ž. ir
būtent dėl jo veiksmų S. Ž. nutraukė smurtą prieš
nukentėjusįjį. Kasatoriaus tvirtinimu, jo aktyvūs veiksmai ginant nukentėjusįjį
padėjo išvengti kur kas sunkesnių padarinių ar net nukentėjusiojo mirties.
Pagal baudžiamąjį
įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas suteikė
nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar
bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši
aplinkybė atskleidžia kaltininko psichinį santykį su padaryta neteisėta veika
ir sudaro galimybes įvertinti jo pastangas užkertant kelią nusikalstamos veikos
padariniams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad konstatuojant šią
atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus,
kuriais buvo siekiama įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai
neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės
bylos Nr. 2K-284/2005, 2K-437/2007, 2K-485/2009). Tuo tarpu iš baudžiamosios
bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis L. P. pagalbos
nukentėjusiajam V. M. nesuteikė ir pats naudojo smurtą
prieš jį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai
konstatavo, kad nuteistasis L. P., kartu su S. Ž. sumušęs ir apiplėšęs nukentėjusįjį, paliko jį gulintį,
net nebandydamas „[...] suteikti jam jokios pagalbos ir taip pademonstravo
visišką abejingumą bet kokiems savo nusikalstamos veikos padariniams“.
Atsižvelgusi į išdėstytus
argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje
nuteistajam L. P. pagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 1
dalies 1 punkto nuostatų.
Dėl nuteistojo S. Ž. argumentų dėl švelnesnės bausmės skyrimo
Nuteistasis S. Ž. kasaciniu skundu prašo, atmetus prašymą dėl jo
išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, paskirti jam
švelnesnę bausmę.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę
pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą
nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos
stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias
aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant
bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė
vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė
(kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009). Baudžiamajame
įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į
tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių
aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių
aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs
atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį,
pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai
parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį,
skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Nutartyje minėta, kad nukentėjusiojo V.
M. apiplėšimas kvalifikuotas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o
sunkus jo sveikatos sutrikdymas – pagal BK 135 straipsnio 2 dalies
9 punktą. Dėl to bausmės kaltininkui S. Ž. vykdant BK
54 straipsnio reikalavimus teisingai paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalyje
ir 135 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijas. Pirmosios instancijos teismas
nuteistajam S. Ž. už sunkų nukentėjusiojo V.
M. sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir jo apiplėšimą skirdamas
atitinkamai šešerių ir trejų metų laisvės atėmimo bausmes, įvertino, kad: S. Ž. padarė vieną apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir
vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); abu jo padaryti
nusikaltimai tyčiniai; jis neteistas, baustas administracine tvarka; S. Ž. veiksmai darant nusikalstamas veikas buvo aktyvesni palyginus
su bendrininku; jo atsakomybę sunkinančia aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis
nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs
baudžiamojo įstatyme nurodytas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punktas). Be to, teismas atsižvelgė ir į kitas bylos aplinkybes.
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam S. Ž. bausmes už jo padarytus nusikaltimus ir jas
motyvuodamas, laikėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių
reikalavimų.
Kartu pažymėtina ir tai, kad
baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali
sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo
įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu S.
Ž. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas ir kvalifikuojant nuteistojo
nusikalstamas veikas, ir paskiriant jam laisvės atėmimo bausmes pritaikytas
tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo švelninti jam paskirtų bausmių. Kita
vertus, pirmosios instancijos teismas nuteistajam S. Ž. paskyrė
laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei atitinkamai BK 135 straipsnio 2 dalies ir
180 straipsnio 1 dalies, pagal kurias kvalifikuoti jo padaryti nusikaltimai,
sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone,
nuteistajam S. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas
paskirtos bausmės nėra per griežtos. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios
instancijos teismas S. Ž. už 2007 m. rugsėjo 10 d.
nukentėjusiojo V. M. sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų
paskatų bei jo apiplėšimą paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir už 2009 m.
gruodžio 20 d. vagystę Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d.
nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę subendrino apėmimo būdu. Dėl to S. Ž. už visus tris jo padarytus nusikaltimus galutinė
subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų L. P. ir S. Ž. kasacinius skundus
atmesti.
Teisėjai
Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis