Civilinė byla Nr. 2-1812/2011

                      Procesinio sprendimo kategorija 126.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Wood team production“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria kreditorius uždaroji akcinė bendrovė „F star“ įtraukta į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Wood team production“ kreditorių sąrašą, civilinėje byloje Nr. B2-1594-436/2011, pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „F star“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Wood team production“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Wood team production“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Šio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas (pareiškėjas) UAB „F star“ pateikė administratoriui prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą ir patvirtinti finansinį reikalavimą 239 462,17 Lt sumos. Nurodė, kad šalys 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2008/08/20 (toliau – Sutartis). Pagal išrašytas sąskaitas faktūras BUAB „Wood team production“ yra skolinga UAB „F star“ 220 190,98 Lt skolos bei 0,1 procentą delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo pradelstos sumokėti sumos, t. y. 19 271,19 Lt delspinigių. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Sutarties 2.7. punktu bei CK 6.54 straipsniu, mokėjimas už prekes užskaitomas tik tuomet, kai pilnai padengiamos netesybos ir papildomos sumos, dėl ko susidarė įsiskolinimas pagal atskiras sąskaitas faktūras už prekes, nes pirmiausiai buvo įskaitytos netesybos, t. y. delspinigiai. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas vėlavo atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas faktūras už jam parduotas prekes daugiau kaip 53 dienas, apie tai buvo raštu informuotas, tačiau toliau pažeidinėjo atsiskaitymo tvarką bei terminus, numatytus sutartyje. Be to atsakovas, pažeisdamas, Sutarties 2.2. punkte numatytas sąlygas bei 2.1.2. punkte numatytą draudimą dėl administravimo mokesčio permokos grąžinimo įskaitymo, 2010 m. sausio18 d. raštu neteisėtai įskaitė atsakovo tariamą reikalavimą UAB „F star“ (kurį grindžia   administravimo   mokesčio   permokos   grąžinimu) su priešpriešiniu UAB „F star“ reikalavimu pagal išrašytas sąskaitas faktūras, su kuo UAB „F star“ kategoriškai nesutiko bei tą pačią dieną raštu apie tai informavo atsakovą bei grąžino debetinę PVM sąskaitą faktūrą (atsakovo reikalaujamą grąžinti administravimo mokesčio permokos sumą). Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturi teisės atlikti administravimo mokesčio įskaitymo (Sutarties 2.1.2. punktas) bei privalo atsiskaityti su UAB „F star“, sumokant delspinigius bei skolą. Atsakovas dar yra neatsiskatęs su UAB „F star“ net pagal 2009 m. birželio 30 d. išrašytas sąskaitas faktūras, taip akivaizdžiai viršydama sutartyje numatytą 90 dienų atsiskaitymo terminą bei daugiau kaip 60 dienų vėluodama, dėl ko vadovaujantis sutarties 2.2. punkto „d“ dalimi, administravimo mokesčio permoka atsakovui yra negrąžinama. Administravimo mokesčio permoka yra 7 048,72 Lt, tačiau atsakovas iki šiol nėra pilnai atsiskaitęs už ataskaitinio ketvirčio pateiktas prekes, nėra sumokėjęs už prekes, už kurias mokėti terminas jau yra suėjęs, nėra sumokėjęs netesybų pagal sutartį, vėluoja mokėti už prekes daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, dėl ko, vadovaujantis Sutarties 2.2. punkto „c“ dalimi, administracinio mokesčio permoka yra negrąžinama.

Atsakovo BUAB „Wood team production“ administratorius nesutiko su UAB „F Star“ finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad dalis 2009 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SF0501 nurodomos sumos, t. y. 23 053, 12 Lt BUAB „Wood team production" yra sumokėta UAB „F Star“, pervedus pinigus į UAB „F Star" atsiskaitomąją sąskaitą. Tokiu būdu, BUAB „Wood team production“ įsiskolinimas UAB „F Star“ pagal šią PVM sąskaitą faktūra sudaro ne 26 551,50 Lt, o tik 3 498,38 Lt. Be to, 172 579, 75 Lt dydžio BUAB „Wood team production“ skolos dalis skolos perkėlimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „F Star“ ir AB „Ūkio bankas“, buvo perleista AB „Ūkio bankas“. Minėtą skolos sumą BUAB „Wood team production“ pagal sudarytą mokėjimo dalimis grafiką įsipareigojo sumokėti AB „Ūkio bankas“ iki 2010 m. vasario 11 d. Tokiu būdu, BUAB „Wood team production“ įsiskolinimas UAB „F Star“ 2010 m. sausio 18 d. sudarė viso 159 280, 41 Lt. Pažymėjo, kad UAB „F Star“ savo prašyme „Dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo“ nenurodė, kokiu būdu buhalterinės apskaitos duomenimis laikė, kad BUAB „Wood team production“ įsiskolinimas yra būtent 220 190, 98 Lt dydžio, todėl darė išvada, kad šis UAB „F Star“ teiginys dėl skolos dydžio yra nepagrįstas ir dėl to neteisėtas.

Atsakovo BUAB „Wood team production“ administratorius, nesutikdamas su UAB „F Star“ pareikštu kreditoriniu reikalavimu, pateikė teismui priešieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti negaliojančiomis atitinkamas sutarties sąlygas:

2.1.1.1. punktą, kuriame nustatyta, jog: „Administravimo mokesčio grynoji dalis - 2.5 % (plius PVM) nuo kiekvienos Pirkėjui pateiktos sąskaitos faktūros už parduodamas prekes, bet ne mažiau kaip 39675 Lt. per kalendorinį ketvirtį", dalyje, kurioje nustatyta, kad „<...> bet ne mažiau kaip 39675 Lt. per kalendorinį ketvirtį";

2.1.2. punktą, kuriame nustatyta, jog „Mokėjimas už pateiktas prekes - pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Administravimo mokestis nėra įtrauktas į Pirkėjo mokamą sumą už prekes. Pirkėjas taip pat negali atlikti mokėjimo už prekes ir administravimo mokesčio permokos grąžinimo įskaitos", dalyje, kurioje nustatyta, kad „Pirkėjas taip pat negali atlikti mokėjimo už prekes ir administravimo mokesčio permokos grąžinimo įskaitos";

2.2 punkto c) ir d) papunkčius, kuriuose nustatyta jog: „Sutarties Administravimo mokestis yra mokamas ir gražinamas sekančia tvarka:

c) Administravimo mokesčio permoka yra negražinama tol, kol:

a. Nėra pilnai atsiskaityta už ataskaitinio ketvirčio pateiktas prekes;

b. Pirkėjas nėra apmokėjęs už prekes, už kurias mokėti terminas jau suėjęs;

c. Pirkėjas nėra sumokėjęs netesybų pagal šią sutartį.

d) Administravimo mokesčio permoka yra negražinama ir ji yra  užskaitoma kaip pardavėjo sąnaudos dėl ateinančių laikotarpių tiekimo organizavimo jei:

a.              Pirkėjas yra pradelsęs mokėti už prekes daugiau kaip 60 kalendorinių dienų;

b.              Pirkėjui iškelta bankroto byla".

Nurodė, kad tuo atveju, kai atitinkama sutarties sąlyga ar sąlygos prieštarauja imperatyvioms teisės normoms atsiranda akivaizdus teisinis pagrindas tokio pobūdžio sąlygas pripažinti negaliojančiomis ir eliminuoti teisinius defektus iš atitinkamos sutarties.

Pareiškėjas UAB „F star“ nesutiko su priešieškiniu ir nurodė, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas yra juridiniai asmenys, kuriems keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Pareiškėjas ir atsakovas 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuri neprieštarauja jokiems teisės aktų reikalavimams ir kuri, vadovaujantis CK 6.189 straipsnio nuostatomis pareiškėjui ir atsakovui turi įstatymo galią.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi įtraukė pareiškėją UAB „F star“ į atsakovo BUAB „Wood team production“ kreditorių sąrašą, atmetė atsakovo priešieškinį kaip nepagrįstą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad viena iš įtrauktų į neapmokėtų PVM sąskaitų-faktūrų sąrašą buvo dalinai apmokėta, tačiau nurodė, kad pareiškėjas skaičiuodamas delspinigius į tai atsižvelgė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie 172 579,75 Lt skolos dalies perleidimą AB „Ūkio bankas“, nėra pateikta ir skolos perleidimo sutartis, todėl administratoriaus argumentus laikė neįrodytais ir juos atmetė. Teismas sutiko su pareiškėjo nuomone, kad numatytas 90 dienų atsiskaitymo terminas akivaizdžiai pradelstas, todėl administravimo mokesčio permoka pagal sutarties 2.2 punkto d) papunktį pagrįstai neturi būti įskaitoma bei grąžinama.

Vertindamas atsakovo pateiktą priešieškinį teismas konstatavo, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2008/08/20 yra sudaryta tarp verslininkų, turinčių pakankamą patirtį versle, dažnai savo veiklą grindžiančių įvairių civilinių sutartinių santykių pagrindu ir pilnai gebančių įvertinti sudaromų sutarčių sąlygas ir su jų vykdymu susijusias pasekmes. Pažymėjo, kad sudarant sutartį atsakovui buvo žinoma, jog atsakovas perka, o pareiškėjas parduoda kitų gamintojų pagamintas prekes (Sutarties 1.3 p.) ir, kad už sutarties sudarymą, jos vykdymą bei priežiūrą yra nustatomas sutarties administravimo mokestis, mokamas pirkėjo pardavėjui pagal sutarties sąlygas (Sutarties 1.2 p.). Taip pat nurodė, kad pareiškėjas atskleidė, o atsakovas suprato, jog pareiškėjo komercinė veikla yra susijusi su tarpininkavimu. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas yra juridiniai asmenys, kuriems keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atmesdamas atsakovo argumentą, kad „atsakovas bet kokiu atveju yra įpareigotas mokėti administravimo mokesti nors ieškovo įsipareigojimai pagal sutarti apskritai galėjo būti nevykdomi“, kas tiesiogiai lemia Civilinio kodekso 1.137 str. 2 d. pažeidimą, kuris numato, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, teismas pažymėjo, kad šiai išvadai pagrįsti atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo nesąžiningą, neteisingą ar neprotingą elgesį įrodančių faktinių aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė. Sutartimi nebuvo suvaržyta atsakovo teisė sutarties atsisakyti. Priešingai, sutarties 6.2 punktu pareiškėjas ir atsakovas susitarė, kad sutartis gali būti nutraukta bet kurios iš šalių pageidavimu po 90 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo.

Teismas nurodė, kad dar iki atsakovo bankroto bylos iškėlimo, 2009 m. gruodžio 9 d. pranešimu atsakovas pareiškėjui pranešė, jog nuo 2010 m. kovo 10 d. sutartį nutraukia. Tokį atsakovo pranešimą reikėtų traktuoti tik kaip atsakovo galutinį apsisprendimą sutartimi pareiškėjo atsakovui suteiktomis teisėmis nuo 2010 m. kovo 10 d. nebesinaudoti. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimo nebesinaudoti pareiškėjo suteiktomis teisėmis neribojo jokios sutarties nuostatos. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovo įsipareigojimas bet kokiu atveju, net ir tada, kuomet atsakovas prekių iš pareiškėjo neužsako, mokėti sutarties administravimo mokestį priklausė nuo paties atsakovo veiksmų - jeigu atsakovui neliko poreikio prekių užsakyti iš pareiškėjo, tik pats atsakovas galėjo ir turėjo įsivertinti savalaikio sutarties nutraukimo momentą. Dėl to nepagrįsta atsakovo pozicija, jog sutarties sąlygos iškreipia sutarties šalių lygybę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas BUAB „Wood team production“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti UAB „F star“ finansinio reikalavimo, o atsakovo priešieškinį tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų apie 172 579,75 Lt skolos dalies perleidimą AB „Ūkio bankas“. Atsakovas šią aplinkybę įrodinėjo tiek byloje esančiu UAB „Wood team production“ 2010 m. sausio 18 d. raštu, tiek ir paties pareiškėjo pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis, kuriose nurodyta, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista AB „Ūkio bankas“. Pareiškėjo pateiktose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad reikalavimo teisė 68 021,33 Lt sumai yra perleista AB „Ūkio bankas“ ir kad ši suma turi būti sumokėta tiesiogiai AB „Ūkio bankas“. Teismui patvirtinus pareiškėjo finansinį reikalavimą pilna apimtimi, susidaro situacija, kad 68 021,33 Lt sumą atsakovas yra skolingas tiek pareiškėjui, tiek ir AB „Ūkio bankas“.

2) Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dalis skolos pagal 2009 m. rugpjūčio 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. SF0501 yra sumokėta ir įsiskolinimas pagal šią sąskaitą faktūrą sudaro ne 26 551,50 Lt, o tik 3 498,38 Lt.

3) Sutarties sąlyga, kurioje nustatyta administravimo mokesčio grynosios dalies sudėtis, t. y. 2,5 proc. (plius PVM) nuo kiekvienos pirkėjui pateiktos sąskaitos faktūros už parduodamas prekes, bet ne mažiau kaip 39 675 Lt per kalendorinį ketvirtį (sutarties 2.1.1.1 punktas) įtvirtina galimybę pareiškėjui nevykdyti jokių įsipareigojimų atsakovo atžvilgiu ir vis tiek iš atsakovo reikalauti 39 675 Lt atlyginimo. Šalys negali savo susitarimu iškreipti imperatyviųjų teisės normų reikalavimų ir kai sutarties sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra teisinis pagrindas tokio pobūdžio sąlygas pripažinti negaliojančiomis. Minėta sutarties sąlyga prieštarauja ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, iškreipia sutarties šalių lygybę bei sutartinių įsipareigojimų proporcingumą, kas lemia CK 1.137 straipsnio 2 dalies, 1.2, 1.5, 6.158, 6.156 straipsnio 4 dalies pažeidimą.

4) Minėta sutarties sąlyga pažeidžia ir CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad niekas negali praturtėti kito asmens sąskaita. Taikant minimalų mokesčio dydį per kalendorinį ketvirtį ir pareiškėjui netiekiant prekių/paslaugų atsakovui (ko jis ir nedarė nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d.) susidarė situacija, kad pareiškėjui sudaromos sąlygos nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Be to sutarties 2.1.1.1 punkto nuostata iš esmės prieštarauja tiek pirkimo – pardavimo, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarties esmei.

5) Pareiškėjas klaidingai teigia, kad minimalus administravimo mokestis turi sudaryti 238 050 Lt be pridėtinės vertės mokesčio ir kad administravimo mokesčio permoka yra 7 048,42 Lt be pridėtinės vertės mokesčio, kuri yra negrąžinama dėl vėlavimo mokėti už prekes daugiau kaip 60 kalendorinių dienų. Pažymėtina, kad į pareiškėjo skaičiuojamą minimalų ketvirčio administravimo mokestį PVM yra įskaičiuojamas, ką patvirtina sutarties administracinio mokesčio PVM sąskaitos faktūros. Atsakovas už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. gegužės 29 d. pareiškėjui yra sumokėjęs 289 796,89 Lt, įskaitant PVM sutarties administravimo mokesčio, todėl net jei ir būtu pripažinta pareiškėjo teisė skaičiuoti 39 675 Lt per vieną kalendorinį ketvirtį sutarties administravimo mokestį, šio mokesčio permoka sudarytų 51 746,89 Lt.

6) Sutarties 2.2 punktas, nustatantis atvejus, kada administracinio mokesčio permoka yra negrąžinama, taip pat prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai, nes jis pažeidžia atsakovo teisę susigrąžinti sutarties administravimo mokesčio permoką, nutrūkus sutartiniams santykiams tarp šalių ir nebeegzistuojant „ateinančio laikotarpio tiekimo organizavimui“. Be to pareiškėjas, šia sutarties nuostata grįsdamas savo kreditorinį reikalavimą, privalo įrodyti patiriamas sąnaudas, susijusias su tiekimo organizavimu, tačiau apie tai pareiškėjas nutyli.

7) Pareiškėjas neturi teisės į 19 271,19 Lt delspinigių atlyginimą, nes pagal šalių sudarytos sutarties 2.5 punktą pareiškėjas gali pretenduoti į delspinigius tik kai yra pareikalavęs juos sumokėti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pareiškęs reikalavimą atsakovui mokėti delspinigius. Toks prašymas buvo pateiktas tik kreipiantis į teismą dėl tariamos skolos priteisimo.

8) Darant prielaidą, kad pareiškėjas vis dėl to turi teisę reikalauti iš atsakovo delspinigių, pažymėtina, kad šios netesybos yra aiškiai per didelės CK 6.73 ir 6.258 straipsnių prasme. Sutartyje numatyti delspinigiai, kurių dydis yra 0,1 proc. nuo neapmokėtos sumos per dieną (t.y. 36,5 proc. metinių palūkanų) yra neprotingi ir nepagrįstai dideli.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas (pareiškėjas) UAB „F Star“ prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, atsakovo atskirąjį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Atsakovo nurodomas 2010 m. spalio 18 d. pareiškėjo pranešimas nepatvirtina atsakovo teiginių, kad reikalavimo teisė pagal minimas sąskaitas buvo perleista AB „Ūkio bankas“. Be to, pareiškėjas nėra perleidęs AB „Ūkio bankas“ reikalavimų į atsakovą pagal atsakovo nurodytas sąskaitas faktūras 68 021,33 Lt sumai. Atsakovo minimose sąskaitose esantis sakinys dėl skolos perleidimo AB „Ūkio bankas“ yra techninė klaida ir neatitinka realios teisinės ir faktinės situacijos. Tai patvirtina iš AB „Ūkio bankas“ gautas raštas.

2) Atsakovas neteisingai nurodo, kad dalis 2009 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SF 0501 nurodytos sumos t.y. 23 053,12 Lt yra sumokėti pareiškėjui, dėl ko įsiskolinimas pagal minimą sąskaitą faktūrą yra mažesnis. Vadovaujantis šalių sudarytos sutarties 2.7 punktu bei CK 6.54 straipsniu, mokėjimas už prekes užskaitomas tik tuomet, kai pilnai padengiamos netesybos ir papildomos sumos, dėl ko susidarė įsiskolinimai pagal atskiras sąskaitas faktūras už prekes, nes pirmiausiai buvo įskaitytos netesybos, t.y. delspinigiai. Pareiškėjas iš atsakovo gautas lėšas užskaitė kaip netesybų sumokėjimą. Atsakovas apie tokią atlikto mokėjimo užskaitymo tvarką buvo informuotas.

3) Pripažįstant sandorius bei atskiras jų nuostatas negaliojančiomis pagal jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, būtina nurodyti konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris ar jo nuostata prieštarauja. Atsakovas teigė, kad ginčijamos sutarties nuostatos prieštarauja visai eilei imperatyvių teisės normų, tačiau jo nurodytos CK nuostatos nurodo ne imperatyvias įstatymo normas, o patį draudimą susitarti dėl sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kodėl ginčijamos sutarties sąlygos prieštarauja jo nurodytoms normoms, kodėl tos normos laikytinos imperatyviomis ir kokioms konkrečiai imperatyvioms teisės normoms sutartis prieštarauja. Be to atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo nesąžiningą ar neprotingą elgesį patvirtinančių faktinių aplinkybių.

4) Norint pripažinti iš atsakovo gautas pajamas nepagrįstu pareiškėjo praturtėjimu, būtina įrodyti visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas prievolei dėl nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo atsirasti būtinas sąlygas (1. nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2. kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3. turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais; 4. kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo rizika). Atsakovas minėtų sąlygų neįrodinėja ir dėl to savo reikalavimo grįsti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto normomis negali.

5) Sutarties šalys, būdami juridiniai asmenys aiškiai suvokė sudaromos sutarties sąlygas ir sutarties su visomis jos nuostatomis vykdymo pasekmes. Atsakovas teigė, kad ieškovo įsipareigojimai pagal sutartį apskritai galėjo būti nevykdomi, dėl ko įpareigojimas atsakovą bet kokiu atveju mokėti administravimo mokestį yra nesąžiningas, neprotingas ir neteisingas. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė, sutartimi nebuvo suvaržyta atsakovo teisė atsisakyti sutarties. Atsakovo įsipareigojimas bet kokiu atveju, net ir tada, kai atsakovas prekių iš pareiškėjo neužsisako, mokėti sutarties administravimo mokestį priklausė nuo paties atsakovo veiksmų – jeigu atsakovui neliko poreikio užsakyti prekių iš ieškovo, tik pats atsakovas galėjo ir turėjo įvertinti savalaikio sutarties nutraukimo momentą. Dėl to nepagrįsta atsakovo pozicija, kad sutarties nuostatos iškreipia šalių lygybę.

6) Atsakovas, ginčydamas šalių sudarytos sutarties nuostatas, kurios suteikia teisę pareiškėjui iš atsakovo reikalauti sutarties administravimo mokestį tuo laikotarpiu, kai atsakovas neperka prekių iš pareiškėjo, neatsižvelgė į sutarties šalių valią ir tikruosius ketinimus. Atsakovas, naudodamasis sutartimi suteiktomis teisėmis dėl minėtų sutarties sąlygų pretenzijų pareiškėjui niekada nereiškė, dėl to darytina išvada, kad jos atitiko atsakovo lūkesčius.

7) Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad atsakovui yra nustatytas draudimas atlikti mokėjimą už pagal sutartį gautą medienos produkciją ir administravimo mokesčio permokos įskaitymą, o pareiškėjui draudimas atlikti tokio pobūdžio įskaitymą nėra numatytas, kas įtvirtina skirtingą šalių teisių ir pareigų apimtį. Draudimas įskaityti galioja ne tik atsakovui, bet ir pareiškėjui, jeigu nėra visų įskaitymui taikyti būtinųjų sąlygų. Be to nepagrįsta atsakovo išvada, kad ginčijamos sutarties nuostatos iškreipia šalių lygybę ir interesų pusiausvyrą, nes ginčijamos sutarties nuostatos ir buvo numatytos būtent dėl to, kad abiejų šalių interesai būtų apsaugoti.

8) Pareiškėjo paskaičiuotas minimalus administravimo mokestis yra paskaičiuotas be PVM, o atsakovas savo paskaičiavimus pateikia su PVM, dėl ko ir susidaro skirtumas tarp sumų. Be to atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad iš viso yra sumokėjęs atskirajame skunde nurodytą administravimo mokesčio dydį.

9) Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 10 d. pareiškimu atsisakė dalies administravimo mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d.

10) Net ir tokiu atveju, jei administravimo mokesčio permoka ir būtų pripažinta neteisingai paskaičiuota, atsakovas neturėtų teisės susigrąžinti administravimo mokesčio permoką, nes pagal šalių sudarytą sutartį administravimo mokestis atsakovui iš viso negrąžinamas dėl vėlavimo mokėti už prekes daugiau kaip 60 dienų.

11) Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nereikalavo mokėti netesybas už netinkamai vykdomas prievoles apmokėti išrašytas sąskaitas. Ieškovas kartu su ieškiniu yra pateikęs 2009 m. lapkričio 24 d. ir 2010 m. sausio 18 d. pranešimus, kuriuose yra aiškiai numatytas reikalavimas mokėti netesybas už prievolių nevykdymą. Atsakovas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių netesybų dydis turėtų būti mažinamas. Pats netesybų dydis savaime nesudaro pagrindo jas mažinti, turi būti atsižvelgiama į sutarties vykdymą, pažeidimo mąstą ir kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau jų atsakovas neįrodinėja ir nepateikia.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria patvirtintas BUAB „Wood team production“ kreditoriaus UAB „F star“ 239 462,17 Lt kreditorinis reikalavimas, ir atmestas atsakovo BUAB „Wood team production“ bankroto administratoriaus priešieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. šalys sudarė Sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo parduoti atsakovui medienos lentas, medienos skydą ir kitas prekes, o atsakovas įsipareigojo užsakytas prekes nupirkti, priimti jas ir sumokėti nustatytą kainą sąskaitoje – faktūroje nurodytais terminais ir tvarka, t. y. per 90 kalendorinių dienų nuo sąskaitos – faktūros išrašymo dienos (Sutarties 2.4. p.); be to, šalys susitarė, kad atsakovas pareiškėjui mokės sutarties administravimo mokestį, kurį sudaro 2,5 procentai (plius PVM) nuo kiekvienos atsakovui pateiktos sąskaitos – faktūros, bet ne mažiau kaip 39 675 Lt per vieną kalendorinį ketvirtį (Sutarties 2.1.1.1. p.). Sutarties 2.5. punkte šalys numatė, kad pirkėjui, t. y. atsakovui, laiku neatsiskaičius su pardavėju (pareiškėju), pirkėjas privalo, pardavėjui pareikalavus, mokėti jam 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną dieną nuo pradelstos sumos, o pardavėjui laiku negrąžinus sutarties administravimo mokesčio permokos, jis privalo, pirkėjui pareikalavus, mokėti jam 0,1 proc. delspinigius už  kiekvieną dieną nuo pradelstos sumos. Taip pat sutartyje numatyta, kad nurodyto sutarties administravimo mokesčio permoka yra negrąžinama, jeigu pirkėjas yra pradelsęs mokėti už prekes daugiau kaip 60 kalendorinių dienų (Sutarties 2.2. p. d)).

Pareiškėjo paskaičiavimu, kurį apygardos teismas pagrįstai laikė teisingu, 2010 m. vasario 24 d. atsakovas pagal išrašytas sąskaitas pareiškėjui skolingas 220 190,98 Lt skolos ir 19 271,19 Lt delspinigių. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad atsakovas laiku neatsiskaitė su pareiškėju, dėl ko pastarasis įgijo teisę į susidariusią skolą bei delspinigius (CK 6.38 str., 6.63 str., 6. 71 str., 6.200 str., 6.250 str., 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad dalis, t. y. 23 053,12 Lt, 2009 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitos – faktūros (Serija SF Nr. 0501) yra apmokėta 2010 m. sausio 7 d., dėl ko skolos paskaičiavimo dieną, t. y. 2010 m. vasario 24 d., turėjo būti įtraukta ne 18 428 Lt skola pagal šią PVM sąskaitą faktūrą, bet tik skolos likutis, ir atitinkamai perskaičiuotas delspinigių dydis, byloje esančio pareiškėjo 2010 m. sausio 18 d. pranešimo duomenimis, nurodytu mokėjimu buvo padengti delspinigiai pagal 2009 m. gruodžio 31 d. delspinigių aktą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo veiksmai, kai gaunamomis įmokomis, esant įsiskolinimui, pirmiausia įskaitomos netesybos, o tik jas padengus, - einamieji mokėjimai, atitinka Sutarties 2.7 punkto ir CK 6.54 straipsnio nuostatas.

Nepagrįstas ir atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjas neturi teisės į 19 271,19 Lt delspinigių atlyginimą, kadangi pareiškėjas gali pretenduoti į delspinigius tik kai yra pareikalavęs juos sumokėti, o byloje, pasak atsakovo, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pareiškęs reikalavimą atsakovui mokėti delspinigius. Šiuos atsakovo atskirojo skundo argumentus paneigia byloje esantis 2009 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo pranešimas atsakovui dėl mokėjimų už prekes, kuriame nurodyta, kad nesilaikant sutarto apmokėjimo termino atsakovui bus skaičiuojami 0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną dieną nuo pradelstos sumos. Be to, nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad Sutartyje numatyti delspinigiai yra neprotingi ir nepagrįstai dideli. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju netesybos yra nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, o teismas negali iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Juolab kad šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu netesybų dydis turėtų būti mažinamas.

Nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad dalis, t. y. 68 021,33 Lt, skolos yra perleista AB „Ūkio bankas“ ir kad ši suma turi būti sumokėta tiesiogiai AB „Ūkio bankas“. Tokį teiginį atsakovas grindė savo paties 2010 m. sausio 18 d. pranešimu bei dalimi PVM sąskaitų – faktūrų, kuriose nurodyta, jog reikalavimo teisė į mokėjimus pagal dalį skolos PVM sąskaitų – faktūrų yra perleista AB „Ūkio bankas“ ir turi būti apmokėta tiesiogiai jam. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytos skolos dalies perleidimą. Byloje nėra reikalavimo teisės perleidimo sutarties ar kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę, o dėl PVM sąskaitose – faktūrose esančios nuorodos apie reikalavimo teisės perleidimą pareiškėjas paaiškino, kad tai yra techninė klaida; juolab kad šią aplinkybę patvirtina kartu su pareiškėjo atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas AB „Ūkio bankas“ raštas. Be to, pažymėtina, jog nurodyta klaida nesukėlė atsakovui jokių teisinių padarinių, kadangi duomenų apie tai, jog atsakovas būtų apmokėjęs PVM sąskaitas – faktūras tiesiogiai AB „Ūkio bankas“, nėra, o UAB „Wood Team Production“ bankroto bylos duomenimis, AB „Ūkio bankas“ finansinis reikalavimas šioje byloje nėra patvirtintas.

Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovo bankroto administratorius, nesutikdamas su kreditoriniu reikalavimu, priešieškiniu prašo pripažinti dalį Sutarties nuostatų (2.1.1.1. p., 2.1.2 p., 2.2 p. c ir d papunkčius) negaliojančiomis, kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarydamos sutartį, šalys vadovaujasi sutarties laisvės principu ir laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl yra privaloma ir vykdytina. Vis dėlto tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis civilinius teisinius santykius reglamentuojančių principų. Sutarties laisvės principas, kaip ir bet kuris kitas, nėra absoliutus: jį apibrėžiančioje CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys tarpusavio teises ir pareigas gali nustatyti savo nuožiūra tik jei tai neprieštarauja įstatymams. CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, ne kartą nutartyse yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas vadovaujasi bendraisiais civilinės teisės bei sutartinių santykių principais, tačiau konkrečiai nenurodo, kurioms imperatyvioms teisės normos prieštarauja ginčijamos Sutarties nuostatos. Be to, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo sutartis yra sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, turinčių pakankamą patirtį versle, kurie dažnai savo veiklą grindžia įvairių civilinių sutartinių santykių pagrindu ir geba įvertinti sudaromų sutarčių sąlygas bei su jų vykdymo susijusias pasekmes. Todėl yra pagrindo teigti, jog atsakovas, kaip verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam taikytini didesni apdairumo, rūpestingumo bei atidumo reikalavimai, sudarydamas ginčo sutartį, žinojo ir suprato šios sutarties sąlygas. Dėl pasakyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovo priešieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja atskirojo skundo argumento, kad administravimo mokesčio permoka yra ne 7 048,42 Lt be PVM, kaip nurodo pareiškėjas, bet 51 746,89 Lt, kadangi, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pagal Sutarties 2.2 punkto c) ir d) papunkčius nagrinėjamu atveju, atsakovui pradelsus mokėti už prekes daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, sutarties administravimo mokesčio permoka yra negrąžinama ir užskaitoma kaip pardavėjo, šiuo atveju – pareiškėjo, sąnaudos dėl ateinančių laikotarpių tiekimo organizavimo.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o apygardos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 nutartį.

Teisėjai                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                  Algirdas Gailiūnas

                                                                                                  Gintaras Pečiulis