Civilinė byla Nr. e2A-1273-861/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07095-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Grasiga“ ir apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Comprisa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grasiga“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Comprisa“ dėl apmokėjimo už paslaugas priteisimo, sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Comprisa“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Grasiga“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama teismo šalių 2016-09-02 sudarytos Maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2-o skirsnio „Šalių įsipareigojimai“ 2.1.3. straipsnį – „Vieno mokinio maitinimui Įmonėje įkainis yra: pusryčiai – 0,70 Eur; pietūs – 1,28 Eur, gamybos išlaidos 13 %“ pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 18 315,08 Eur už suteiktas paslaugas, 6 proc. metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 28 521,15 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2015-12-29 (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gimnazijos mokinių maitinimo paslaugų teikimo (toliau – 2015-12-29 sutartis). Nuo 2016-08-23 G. M. IĮ teises bei pareigas perėmė ieškovė. 2016-09-02 ieškovė ir atsakovė sudarė maitinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – 2016-09-02 sutartis, Maitinimo sutartis) dėl (duomenys neskelbtini) moksleivių nemokamo maitinimo (duomenys neskelbtini) valgykloje. Ieškovė ir (duomenys neskelbtini) pastoviai tęsė 2015-12-29 sutartį. Nurodytos 2015-12-29 sutarties kontekste buvo sudaryta ir 2016-09-02 sutartis su atsakove. Atsakovė įsipareigojo apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą ir maitinimo žiniaraštį už praėjusio mėnesio mokinių maitinimą per 15 d. nuo sąskaitos gavimo. Atsakovė neapmokėjo sąskaitų už 2022 m. birželio mėnesį suteiktas paslaugas iš viso 18 315,08 Eur. Abiem šalims buvo aišku ir suprantama, kad maitinimo paslaugų kainas ir paslaugų teikimo tvarką nustato ne šalys savo susitarimu, o Vilniaus miesto savivaldybės administratorius įsakymais ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimais. 2021-10-21 pasikeitė atsakovės vadovas. Ieškovė pateikė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo fiksuota atsakovės 18 315,08 Eur skola, į kurį gavo atsakovės atsakymus, jog ieškovė nesilaikė šalių sutarties sąlygų ir laikotarpyje nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2022 m. birželio mėn. nepagrįstai išrašė atsakovei sąskaitas didesniais, nei buvo sutarta įkainiais, ir per šį laikotarpį permokėjo 15 712,21 Eur, kuriuos pareikalavo grąžinti atsakovei. Paslaugų kainos nustatymas ir apmokėjimas buvo ir yra ne šalių susitarimas dėl konkrečios paslaugų kainos sutarties sudarymo metu, o paslaugų teikimo kainos yra nustatomos administraciniais teisės aktais (2015-12-29 sutarties 9.1 p.). Sudarant sutartį, šalys vadovavosi 2015-12-29 sutarties principais, kad keičiantis teisės aktams, keičiasi nemokamo maitinimo kaina. Ieškovė taip pat prašo pripažinti negaliojančia šalių 2016 m. rugsėjo mėn. 2 d. sudarytos maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1.3. straipsnį, nes sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, t. y. Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo (2006-06-13 Nr. X-686) 4 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 2 dalies 2 punktui ir 3 dalies 2 punktui, Vietos savivaldos įstatymo (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533) sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos 6 straipsnio 10 punktui, 29 straipsnio 8 dalies 2, 5 punktams.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Nėra ginčo dėl Vilniaus (duomenys neskelbtini) moksleivių nemokamo maitinimo (duomenys neskelbtini) valgykloje paslaugų teikimo pagal Maitinimo sutarties sąlygas. Šalių sudarytoje Maitinimo sutartyje nėra nustatyta, kad ji yra sudaryta ieškovės su (duomenys neskelbtini) vykdomos 2015-12-29 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kontekste. Šalys nebuvo susitarusios dėl nuo šalių valios nepriklausančio Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių keitimo, keičiantis teisės aktams. Atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir atsiskaitymas turi vykti ne administracinių aktų pagrindu, o atlygintinų paslaugų teikimo santykių pagrindu. Vienašalių ieškovės atliktų veiksmų (įpareigojimų) pagrindu ieškovė neturėjo teisės, o atsakovė pareigos mokėti už atliktas paslaugas Sutartyje nenustatytais paslaugų įkainiais. Tik po tam tikro laiko atsakovei tapo aišku, kad ieškovė vienašališkai pakeitė paslaugų įkainius ir apmokėjimui pateiktose PVM sąskaitose-faktūros. Nepastebėjusi šio paslaugų kainos pakeitimo, atsakovė ne tik kad nėra skolinga, bet net 15 721,21 Eur kainų skirtumo sumos be pagrindo permokėjo ieškovei. Ieškovės cituojamos LR socialinės paramos mokiniams įstatymo bei Vietos savivaldos įstatymo normos neturi jokio ryšio su šalių sudarytos Sutarties nuostata, nustatančia dviejų privačių verslo subjektų (Maitinimo paslaugos teikėjo (atsakovės) ir šios paslaugos subtiekėjo (ieškovės)) sutartą vaikų maitinimo paslaugos kainą. Tose normose nėra jokio imperatyvo. Ieškovė siekia nuginčyti net ne paslaugų teikėjo pasiūlyme perkančiajai organizacijai nustatytą kainą, tačiau dviejų verslo subjektų ne pagal viešojo pirkimo įstatymą, bet laisva valia sudarytoje Sutartyje nustatytą kainą, remiantis nemokamo vaikų maitinimo reglamentavimu, kuris taikomas tik valstybės ir vietos valdžios institucijos arba šios su atitinkamomis švietimo įstaigomis jų finansinių (biudžetinių) santykių srityje. Valstybė atsakovei moka tiek, kiek nustatyta teisės aktais, o moksleiviai gauna kokybišką ir visas nustatytas tvarkas atitinkantį maitinimą. Panaikinus dviejų privačių verslo subjektų sutarties nuostatą dėl paslaugų kainos (kuri yra mažesnė nei kaina, kurią valstybė kompensuoja mokykloms ir moksleiviams), būtų pažeisti itin svarbūs sutarčių laisvės bei jų privalomumo principai.
5. Ieškovė pateikė dubliką, nurodė, kad ginčo šalių sutartinių įsipareigojimų tikslas yra LR socialinės paramos mokiniams įstatymo (2006-06-13 Nr. X-686) (toliau – Socialinės paramos įstatymas) ir LR vietos savivaldos įstatymo (1994-07-07 Nr. I-533) įgyvendinimas (dėl moksleivių nemokamo maitinimo). Vilniaus miesto savivaldybės administracija įsakymais ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimais nustatinėjo nemokamo moksleivių maitinimo tvarką ir įkainius. Sutarties 2.1.2. punkte numatytas atsakovės įsipareigojimas „<...> apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą <...>“ numato apmokėjimą ne iš atsakovės nuosavų lėšų, o iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų. Atsakovė prieštarauja pati sau, kadangi pati yra susijusi sutartiniais įsipareigojimais su (duomenys neskelbtini) dėl jos mokinių maitinimo. Pati sutarties esmė, t. y. „maitinimo sutartis“ jokių būdu nesuteikia šalims tos laisvės, kaip ji suprantama CK 6.156 str. prasme. Pradinė mokėtoja už suteiktas paslaugas yra Vilniaus miesto savivaldybė. Savo ruožtu ieškovė suformuotas PVM sąskaitas faktūras siunčia atsakovei ir BĮ „Skaitlis“, kuri tikrina, kad ieškovės PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma atitiktų (duomenys neskelbtini) nurodytas sumas. Savo ruožtu atsakovė taip pat teikia PVM sąskaitas faktūras BĮ „Skaitlis“.
6. Atsakovė pateikė tripliką, nurodė, kad sutarties šalimi nėra atsakovės nurodoma Vilniaus miesto savivaldybė, (duomenys neskelbtini) ar pan. Tarp šalių buvo susitarimas, kad maitinimo žiniaraščius ieškovė pateikia ir BĮ „Skaitlis“, tačiau ne sąskaitas faktūras. Apskaitos dokumentus (sąskaitas faktūras) ieškovė teikė tik atsakovei ir iš jo gaudavo atlygį. Ieškovei už suteiktas paslaugas apmoka būtent atsakovė iš savo nuosavų lėšų. O lėšos, kurios mokamos iš atsakovės sąskaitos, yra atsakovės nuosavos lėšos. Kokios sutarties sąlygos yra numatytos tarp pradinio paslaugos užsakovo (ugdymo įstaigos) ir paslaugos tiekėjo (atsakovės), visiškai neturi reikšmės sutartiniams santykiams tarp atsakovės (užsakovo santykyje su ieškove) ir ieškovės (paslaugos teikėjo santykyje su atsakove arba subtiekėjo, jei žiūrėti iš ugdymo įstaigos pozicijų).
7. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti 28 521,15 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų. Atsakovė nėra skolinga ieškovei, bet dėl vienašališkai pakeistų paslaugų įkainių atsakovė be pagrindo permokėjo ieškovei. Ieškovė laikotarpiu tarp 2019 m. kovo mėn. ir 2021 m. birželio mėn. bei laikotarpiu tarp 2021 m. spalio mėn. ir 2022 m. birželio mėn., vykdydama tarp šalių 2016-09-02 sudarytą Maitinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), veikė nesąžiningai, teikė paslaugas ne pagal tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, t. y. vienašališkai pakeitė Maitinimo sutartyje numatytus paslaugų įkainius, dėl ko bendra ieškovės suteiktų paslaugų kaina buvo padidinta net 34 036,29 Eur. Atsakovė, nepastebėjusi sąskaitose įkainių pakeitimo, permokėjo ieškovei 28 521,15 Eur. Atsakovė sąskaitas apmokėjo per klaidą, nepasigilinusi į pagrįstumą.
8. Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį nurodydama, kad 2016-09-02 sutartyje nurodytų kainų dydžių išraiška eurais ir eurocentais buvo nukreipta į šalių valios dėl valiutų pasikeitimo ir su tuo susijusiu paslaugų dydžių įtvirtinimą.
9. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo teikiamos UAB „Comprisa“ sąskaitos už (duomenys neskelbtini) mokiniams teikiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto). Visos pateiktos sąskaitos buvo tinkamai centralizuotos apskaitos įstaigos apmokėtos. Kiek yra žinoma centralizuotos apskaitos įstaigai, dalis (duomenys neskelbtini) priklausančių mokinių mokinosi (duomenys neskelbtini) priklausančiose patalpose ir maitinosi (duomenys neskelbtini) valgykloje. (duomenys neskelbtini) maitinimo paslaugas teikė kita paslaugų teikėja – UAB „Grasiga“, kurios sąskaitos, išrašytos (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) mokiniams tiekiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto) irgi buvo tinkamai ir laiku apmokėtos. Centralizuotos apskaitos įstaiga negali pakomentuoti sudarytų susitarimų tarp paslaugų teikėjų – UAB „Comprisa“ ir UAB „Grasiga“ dėl (duomenys neskelbtini) mokiniams teikiamo maitinimo. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
10.1 pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl 18 315,08 Eur skolos už 2022 m. gegužės, birželio mėnesio maitinimo paslaugas. Atsakovė, nesutikdama su reikalaujama skolos suma, nurodo, kad ieškovė nesilaikė šalių sutarties sąlygų ir laikotarpiu nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2022 m. birželio mėn. nepagrįstai išrašė atsakovei sąskaitas didesniais nei buvo sutarta įkainiais, ir per šį laikotarpį atsakovė permokėjo. Byloje nėra ginčo dėl suteiktų paslaugų kiekio. Ieškovės teigimu, paslaugų įkainius nustato ne šalys 2016-09-02 sutartimi, o teisės aktai, reglamentuojantys nemokamo moksleivių maitinimo tvarką ir įkainius (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai). Atsakovės teigimu, ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas. Atitinkamai, pasak atsakovės, ginčo atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo ieškovei vienašališkai keisti Maitinimo sutartyje įtvirtintus paslaugų įkainius;
10.2 nustatė, kad (duomenys neskelbtini) buvo teikiamos UAB „Comprisa“ sąskaitos už (duomenys neskelbtini) mokiniams teikiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), visos pateiktos sąskaitos buvo tinkamai centralizuotos apskaitos įstaigos apmokėtos. (duomenys neskelbtini) maitinimo paslaugas teikė UAB „Grasiga“, kurios sąskaitos, išrašytos (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) mokiniams tiekiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), irgi buvo tinkamai ir laiku apmokėtos;
10.3 pasak ieškovės, šalių sutartis sudaryta 2015-12-29 ieškovės sutarties su (duomenys neskelbtini) gimnazija kontekste. Tačiau, kaip matyti iš šalių sutarties, ji sudaryta ne dėl (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokinių maitinimo paslaugų teikimo, o dėl (duomenys neskelbtini) moksleivių maitinimo (duomenys neskelbtini) mokykloje (1.1. punktas). Kaip nustatyta byloje, (duomenys neskelbtini) mokinių maitinimą organizavo atsakovė, kuri paslaugų teikimui pasitelkė ieškovę. Ginčijama šalių sutarties sąlyga nustato dviejų juridinių asmenų – Maitinimo paslaugos teikėjo (atsakovės) ir šios paslaugos subtiekėjo (ieškovės) sutartą mokinių maitinimo paslaugos kainą. Ginčo šalių sutartis sudaryta ne pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad ginčo sutartis, be kita ko, ir ginčijama sutarties sąlyga, buvo pasiūlyta atsakovei ieškovės.
10.4 teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės ginčijama sutarties nuostata dėl paslaugų kainos nustatymo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl reikalavimas pripažinti sutarties 2.1.3 punktą negaliojančiu atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis);
10.5 Sutarties 2.1.3 punkte nustatyti vieno mokinio maitinimo įkainiai – pusryčiai 0,70 Eur, pietūs 1,28 Eur, gamybos išlaidos 13 proc. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų ginčo laikotarpiu, pusryčių kaina – 0,84 Eur (su PVM), pietų - 1,80 Eur (su PVM), gamybos išlaidos 15 proc. Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl paslaugų kainos 2022 m. gegužės, birželio mėnesį. Nustatyta, kad už 2022 metų gegužės, birželio mėnesį suteiktas paslaugas kaina, skaičiuojant pagal Sutartyje nustatytus įkainius, yra 12 799,94 Eur;
10.6 byloje nėra duomenų dėl sutarties sudarymo aplinkybių, tikrųjų šalių ketinimų, šių aplinkybių šalys neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Ieškovės atstovo teigimu, ieškovės vadovė neatsimena sutarties sudarymo aplinkybių. Šių aplinkybių nenurodė ir atsakovės atstovas. Minėta, kad sutarties paruoštas tekstas buvo atsiųstas atsakovei pasirašyti;
10.7 teismo vertinimu, ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas;
10.8 nors ieškovės atstovas nurodė, kad, pasikeitus situacijai ir nekeičiant kainos, nebūtų teikiamos tinkamos paslaugos, todėl keitėsi paslaugų kaina, tačiau šių atstovo nurodytų aplinkybių, išskyrus jo paaiškinimus, nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai (CPK 178 straipsnis). Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog teikdamos maitinimo paslaugas šalys privalo laikytis Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašo, kuris nustato vaikų maitinimo reikalavimus (aprašo 1 p.), taip pat neriboja sutarties šalių laisvės nustatyti sudaromų sutarčių sąlygas (įskaitant jų kainodarą), kiek jos tiesiogiai lemia apraše nustatytų reikalavimų laikymąsi;
10.9 nustatyta, kad ieškovė, laikydama, jog paslaugų įkainius reglamentuoja teisės aktai, apie įkainių pasikeitimą atsakovės neinformavo. Priešingų duomenų byloje nėra. Taigi, vykdydama Maitinimo sutartį, ieškovė vienašališkai koregavo sutarties sąlygas, konkrečiai – sąlygą, kuria nustatytas atsiskaitymo už suteiktas paslaugas dydis, o sutarties sąlygų vienašališkas keitimas nėra galimas – sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnis 1 dalis). Šalių sudarytoje Maitinimo sutartyje nėra nuostatų, suteikiančių paslaugos teikėjui vienašališkai keisti paslaugų įkainius, koreguoti nustatytą kainodarą, kitas sąlygas. Nors nagrinėjamos bylos atveju tiesiogine paslaugų sutarties bendrosios sampratos prasme atsakovė nebuvo klientas pagal sutartį, kuriam teikiama atlygintina paslauga, tačiau sprendžiant dėl paslaugų teikėjo ir kliento tarpusavio santykių pobūdžio, tarpusavio teisių ir pareigų, taikytos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos;
10.10 nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta tokių išimtinių sąlygų, kai privaloma apmokėti padidėjusią, viršijančią sutartinę, paslaugų kainą. Šioje byloje ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkas, maitinimo paslaugas teikiantis subjektas ir privalėjo numatyti realiai galinčius atsirasti teikiamų paslaugų kainų pokyčius. Esant sutartyje konkrečiai fiksuotam paslaugos kainos dydžiui, ieškovė, teikdama sąskaitas, privalėjo laikytis šios nuostatos (CK 6.189 straipsnis 1 dalis);
10.11 konstatavus, kad ieškovė už 2022 metų gegužės, birželio mėnesį suteiktas paslaugas kainą paskaičiavo ne pagal Sutartyje nustatytą kainą, atsakovei už šį laikotarpį neatsiskaičius, ieškovės reikalavimas priteisti 18 315,08 Eur už 2022 metų gegužės, birželio mėnesį tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisiant 12 799,94 Eur skolos;
10.12 teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju, būtent atsakovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad 28 521,15 Eur ieškovei sumokėjo per klaidą, nesant tam jokio pagrindo (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdu, kad atsakovė, įrodinėdama savo klaidą ir tvirtindama, jog permokos nepastebėjo dėl pasikeitusio PVM mokėtojo statuso, padidėjusių paslaugų apimčių, turėjo pateikti konkrečius ir pakankamus įrodymus šiai savo pozicijai pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Ginčo lėšų mokėtoja yra atsakovė, kuri, teigdama, kad šios lėšos ieškovei sumokėtos be pagrindo, per klaidą, turi pareigą konkrečiais įrodymais pagrįsti klaidos faktą. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros buvo apmokamos nuo 2019 m. kovo mėnesio, t. y. atsakovė, būdama verslininkas, profesionalus, maitinimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, trejus metus vykdė Maitinimo sutartį ir nereiškė jokių pretenzijų. Ir tik ieškovei pareiškus pretenziją dėl neapmokėtų sąskaitų faktūrų už 2022 m. gegužės, birželio mėnesį suteiktas paslaugas, pareiškė pretenziją dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo;
10.13 atsakovės pozicija dėl Maitinimo sutarties vykdymo, viena vertus, teigiant, kad 2016-09-02 Maitinimo sutartimi šalys sulygo dėl fiksuotų paslaugų kainų, kurios nebuvo keičiamos, tuo pačiu nurodant, kad daugiau nei trejus metus nepastebėjo sąskaitose paslaugų kainos (įkainių) pakeitimo, apmokėjo neįsigilindama į sąskaitų pagrįstumą, nėra nuosekli, teismas ją vertino kritiškai;
10.14 įvertinęs tai, kad atsakovė ilgą laiką apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas už suteiktas maitinimo paslaugas, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė sąskaitas apmokėjo per klaidą, todėl laikytina, kad ji kartu prisiėmė ir nuostolių atsiradimo riziką;
10.15 sprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti iš ieškovės 28 521,15 Eur kaip be pagrindo gautų lėšų, todėl atsakovės priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Apeliantė (ieškovė) UAB „Grasiga“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti visą, t. y. priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 18 315,08 Eur už suteiktas paslaugas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1 nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog šalių ginčo esmė yra ginčas dėl paslaugų kainos ir kainodaros – ar šalys 2016-09-02 sutarties vykdymo metu privalėjo taikyti sutartyje nurodytų kainų, ar nepaisant to, kad sutarties sąlygos dėl kainų nebuvo keičiamos – laikytis tokio kainodaros mechanizmo ir tokių kainų, kokios nustatomos administraciniais teisės aktais;
11.2 ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vienu iš esminių teiginių, kuriais grindžiamas sprendimas: „...Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai bei tarybos sprendimai, kuriais remiasi ieškovė, grįsdama Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių dydį ir jų kitimą, nustato maksimalius įkainius produktų įsigijimui ir/ar maisto gamybai, kurie taikomi ugdymo įstaigoms, kurios negali viršyti šių įkainių pirkdamos arba pačios tiesiogiai produktus ir gamindamos maistą, arba įsigydamos šias paslaugas iš išorinių paslaugų teikėjų (kaip yra šio ginčo atveju). Tačiau šie teisės aktai nenustato prievolės maitinimo paslaugą ugdymo įstaigoms teikiantiems asmenims (šiuo atveju atsakovei) taikyti savo santykiuose su savo subtiekėjais (šiuo atveju – ieškove). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas;
11.3 iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų „Dėl mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydžių nustatymo“ pavadinimo ir įsakymo esmės formulavimo, t. y. termino „nustatau“ galima spręsti tik apie fiksuoto dydžio įkainių nustatymą;
11.4 atsakovė kiekvienu atveju, kai tik administraciniais teisės aktais būdavo padidinamos teikiamų maitinimo paslaugų kainos, tikslindavo paslaugų teikimo įkainius su savo užsakovu – (duomenys neskelbtini), tačiau su ieškove ne, nors savaime suprantama, kad padidinus paslaugų teikimo įkainius ieškovė netenka visų galimybių tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal 2016-09-02 sutartį;
11.5 atsakovės nesąžiningumą įrodo jos konkretūs veiksmai (neveikimas): nuo 2016-09-02 (sutarties pasirašymo) iki 2022 m. birželio mėn. (atsisakymo apmokėti ieškovės suteiktas paslaugas) atsakovė kiekvieną mėnesį apmokėdavo ieškovės teikiamas sąskaitas už suteiktas paslaugas suvokdama, kad padidėję paslaugų įkainiai yra tiesiogiai susiję su administraciniais teisės aktais (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais dėl paslaugų įkainių padidinimo);
11.6 priešingas 2016-09-02 sutarties aiškinimas kaip tik tai, kad sutarties šalys suvokė, jog paslaugos bus apmokamos – tiek turint omenyje užsakovo (duomenys neskelbtini) pareigą mokėti paslaugos teikėjui atsakovei, tiek atsakovės pareigą mokėti savo subrangovui – ieškovei, reikštų atsakovės nesąžiningumo įteisinimą, privačių ūkio subjektų interesų viršenybės prieš valstybinės valdžios subjektų leidžiamų teisės aktų pripažinimą;
11.7 nurodo, jog yra nepagrįstos abejonės dėl to, kad sudarant 2016-09-02 maitinimo sutartį nebuvo aiški šalių valia – abi šalys yra savo srities (maitinimo paslaugų teikimo) profesionalės, abi suvokė, kad maitinimo paslaugos mokiniams bus teikiamos ne tais įkainiais, dėl kurių šalys susitarė, o tais, kurie užtikrina viešojo intereso, t. y. mokinių sveikatos apsaugą, ir kad teikiant šias paslaugas negali būti įteisintas, kurios nors šalies įsipareigojimas veikti nuostolingai ir pažeidžiant privataus ūkio subjekto pareigą tinkamai vykdyti įstatyme ir savo įstatuose nustatytą veiklos tikslą – siekti pelno.
12. Atsakovė UAB „Comprisa“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
12.1 ieškovė nepagrįstai nurodo, kad vykdant 2016-09-02 Maitinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) moksleivių nemokamo maitinimo (duomenys neskelbtini) valgykloje šalys turėjo laikytis administraciniais teisės aktais nustatomų moksleivių nemokamo maitinimo paslaugų įkainių;
12.2 ieškovei taip ir nepavyko atriboti minimų administracinių aktų taikymo subjektų (švietimo įstaigų ir jiems paslaugas teikiančių privačių juridinių asmenų) nuo privačių juridinių asmenų, teikiančių paslaugas kitam privačiam juridiniam asmeniui, kaip nepavyko suprasti ir sutarties uždarumo principo;
12.3 šalys sutartimi aiškiai sulygo dėl maitinimo paslaugų teikimo. Šalys nebuvo susitarusios dėl to, kad paslaugų įkainiai bus keičiami be atskiro šalių susitarimo, jei keisis atitinkami teisės aktai, kurie (kiek tai susiję su įkainiais) nereguliuoja šalių tarpusavio santykių. Apskritai, Maitinimo sutartyje nėra net užsiminta apie jokius teisės aktus ir jų įtaką Maitinimo sutarčių nuostatoms, skirtingai, nei maitinimo paslaugų sutartyse tarp atsakovės ir (duomenys neskelbtini);
12.4 dėl nurodytų priežasčių, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai bei tarybos sprendimai, kuriais remiasi ieškovė, grįsdama Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių dydį ir jų kitimą, nustato maksimalius įkainius produktų įsigijimui ir/ar maisto gamybai, kurie taikomi ugdymo įstaigoms, kurios negali viršyti šių įkainių pirkdamos arba pačios tiesiogiai produktus ir gamindamos maistą, arba įsigydamos šias paslaugas iš išorinių paslaugų teikėjų (kaip yra šio ginčo atveju). Tačiau šie teisės aktai nenustato prievolės maitinimo paslaugą ugdymo įstaigoms teikiantiems asmenims (šiuo atveju atsakovei) taikyti savo santykiuose su savo subtiekėjais (šiuo atveju – ieškove). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas;
12.5 ieškovės bandymai pagrįsti savo teiginį apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų „Dėl mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydžių nustatymo“ nuostatų imperatyvumą šalių teisiniams santykiams yra laikytina ieškovės desperacija pagrįsti savo nesąžiningus veiksmus atsakovės atžvilgiu. Vien tai, jog minėtame įsakyme yra žodis „nustatau“ niekaip nepagrindžia ieškovės teiginių;
12.6 iš sutarties uždarumo principo nesuvokimo kyla ir tokie apeliantės argumentai, jog byloje įrodyta, kad atsakovė kiekvienu atveju, kai tik administraciniais teisės aktais būdavo padidinamos teikiamų maitinimo paslaugų kainos, tikslindavo paslaugų teikimo įkainius su savo užsakovu – (duomenys neskelbtini), tačiau niekada - su ieškove. Pirmiausia, atsakovės sutartiniai įsipareigojimai ir teisės pagal sutartį su savo užsakovu yra taikomi tik atsakovei ir jos užsakovei, o ne trečiosioms šalims. Pažymi, jog skirtingai nei UAB „Grasiga“ ir UAB „Comprisa“ sudarytoje maitinimo paslaugų sutartyje, UAB „Comprisa“ sutartyje su (duomenys neskelbtini) (visuose jos pratęsimuose) buvo aiškiai ir nedviprasmiškai sutarta, jog keičiantis administraciniais aktais nustatomiems įkainiams, jie bus taikomi tokie, kokie numatyti tuose administraciniuose aktuose;
12.7 faktas, kurį savo apeliaciniame skunde nurodo apeliantė – kad atsakovė, keičiantis įkainiams, taikomiems jo santykiuose su užsakovu, niekada šių įkainių netikslino santykyje su ieškove, kaip tik ir įrodo, kad atsakovė laikėsi sutarties ir ją aiškino bei suprato taip, kaip ji surašyta, t. y. kad šie įkainiai nesusieti su jokiais administraciniais aktais ir yra fiksuoti;
12.8 ieškovė neįrodė ir net neįrodinėjo, kad vienašališkai padidino įkainius tai buvo būtina atsakovės, kaip kliento interesų ar užsakymo įvykdymui. Ieškovė niekada neatsiklausė kliento (atsakovo) dėl to ir apie tai nepranešė jokia forma, kol pati atsakovė tai pastebėjo;
12.9 ieškovė, savo vienašališką ir neteisėtą kainų padidinimą norėdama pagrįsti ta aplinkybe, jog jai, neva, tapo neįmanoma tinkamai įvykdyti sutartį, privalo tai įrodyti atitinkamais įrodymais, be to, turi įrodyti, kad to ji negalėjo numatyti sutarties sudarymo momentu. Akcentuoja, kad nei vienos iš šių sąlygų ieškovė neįrodė ir net neįrodinėjo (CPK 178 str.);
12.10 nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tas faktas, jog atsakovė tam tikrą laiką kiekvieną mėnesį apmokėdavo ieškovės teikiamas sąskaitas už suteiktas paslaugas, įrodo, kad atsakovė suvokė, kad padidėję paslaugų įkainiai yra tiesiogiai susiję su administraciniais teisės aktais. Priešingai, toks sutarties aiškinimas prieštarautų ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėms, tačiau ir kiekvieno privataus juridinio asmenų tikslui – siekti pelno;
12.11 apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie šalių valią suprasti ir taikyti sutarties nuostatas, nustatančias konkrečius ir fiksuotus įkainius taip, kad tie įkainiai bus vienašališkai keičiami ir maitinimo paslaugos mokiniams bus teikiamos ne tais įkainiais, dėl kurių šalys aiškiai sutartyje susitarė.
13. Apeliantė (atsakovė) UAB „Comprisa“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės UAB „Comprisa“ priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 28 521,15 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrine?jant apeliacine?je instancijoje. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
13.1 nurodo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria UAB „Grasiga“ ieškinys patenkintas iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteista 12 799,94 Eur skolos, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (12 799,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 235,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši skola iš tiesų nebuvo sumokėta, bet tik dėl to, kad atsakovės permoka ieškovei buvo didesnė už šią sumą;
13.2 teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės neteisėtai padidintais įkainiais apmokėjo ieškovės sąskaitas per klaidą. Apeliantės nuomone, tokių įrodymų byloje pakanka;
13.3 tai, jog atsakovė suklydo (buvo suklaidinta), mokėdama padidintais įkainiais, patvirtina byloje esantis šalių susirašinėjimas, vykęs iki teisminio proceso. Atsakovė, gavusi iš ieškovės buhalterės 2023 m. balandžio mėn. laišką su skolų suderinimo aktu, ėmė gilintis, kodėl tik praėjus beveik metams nuo skolos susidarymo ieškovė kreipėsi dėl skolos apmokėjimo ir kodėl ta skola yra susidariusi. Tik po to suprato, kad atsakovė yra permokėjusi ir šią permoką pareikalavo grąžinti. Atsakovės siųstame rašte nurodyta permokos suma yra apskaičiuota jau at4mus iš bendros permokos sumos 12 799,94 Eur atsakovės realią skolą ieškovei, apskaičiuotą pagal sutartinius įkainius;
13.4 teismas nepagrįstai faktą, jog atsakovė mokėjo pateiktas sąskaitas su padidintais įkainiais kelis metus, kaip įrodantį, kad atsakovė, neva, prisiėmė nuostolių riziką, ar juo labiau, kad ji žinojo, kad neturi pareigos apmokėti padidintais įkainiais;
13.5 pažymi, kad PVM sąskaitas faktūras iš ieškovės pusės išrašydavo ir atsiųsdavo buhalterė. Lygiai taip pat iš atsakovės pusės jas gavusi apmokėdavo buhalterė, nežinanti šalių susitarimų ar jų nebuvimo ir negalinti įvertinti, kiek nurodyti įkainiai yra pagrįsti. PVM sąskaitos faktūros didesne suma negu šalių buvo susitarta sutartimi išrašymas savaime nėra laikoma sutarties šalių valios dėl paslaugų kainos padidinimo išraiška, taip pat nėra laikoma ir sutarties nuostatų dėl paslaugų kainos keitimu. Iš teismui pateikto susirašinėjimo dėl skolos likučio derinimo matyti, kad atsakovė prašė ieškovės pateikti kreditines sąskaitas, kurių išrašymą reglamentuoja LR PVM įstatymo 83 straipsnis;
13.6 atsakovę klaidino tai, kad per permokos susidarymo laikotarpį ieškovė, kuri šalių bendradarbiavimo pradžioje nebuvo PVM mokėtoja, ja tapo nuo 2018-10-19. Pažymi, kad ieškovė, tapusi PVM mokėtoja, sąskaitas pradėjo išrašinėti su PVM, o įkainius jose nurodydavo be PVM, o PVM sumą skaičiuodavo nuo bendros paslaugos kainos. 2016-09-02 šalių sudarytos Maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1.3 punkte nurodyti įkainiai buvo su (įskaitant) PVM. Tuo tarpu ieškovės išrašytose sąskaitose su padidintais įkainiais nurodyti maitinimo įkainiai nurodyti be PVM ir tie įkainiai labai artimi tiems, kurie buvo sutarti sutartimi. Tai yra, sutartimi buvo sutarta, kad pusryčiai bus teikiami už 0,7 Eur (įskaitant PVM), o pietūs – už 1,28 Eur (įskaitant PVM). Tuo tarpu ieškovės išrašytose sąskaitose įkainiai atitinkamai nurodyti už pusryčius - 0,6942 Eur (be PVM) ir už pietus - 1,2727 Eur (be PVM), t. y. labai artimi sutartiniams įkainiams su PVM, kas suklaidino atsakovę. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kaip patvirtinančios atsakovės sąžiningą suklydimą;
13.7 dalis sąskaitų (už gamybos išlaidas) ir šiai dienai yra neaiškios (jų paaiškinti ieškovės atstovas teismo posėdžio metu taip pat negalėjo). Nurodo, jog neįmanoma suprasti nei mato vieneto jose, nei to vieneto kainos. Pagal 2016-09-02 šalių sudarytos Maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1.3 punktą, gamybos išlaidų įkainis – 13 proc. Tuo tarpu ieškovės išrašytose sąskaitose už gamybos išlaidas nurodytas įkainis ir mato vienetai neturi nieko bendro su sutartimi sutartu įkainiu;
13.8 atsakovė siekiant įrodyti suklydimą argumentavo, jog maitinimo paslaugų apimtis per tuos kelis metus ženkliai padidėjo, todėl ženkliai didėjo ir bendros PVM sąskaitų faktūrų sumos. Kas taip pat atsakovę suklaidino ir nedavė pagrindo suabejoti, jog PVM sąskaitų faktūrų sumos padidėjo ne tik dėl padidėjusių paslaugos apimčių, bet ir dėl to, kad ieškovė vienašališkai nusprendė padidinti įkainius. Teismas nepagrįstai šios aplinkybės, visumoje su kitomis, neįvertino, kaip patvirtinančios atsakovės suklydimą;
13.9 teismas netinkamai rėmėsi CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės ir pripažino, kad atsakovė, neva, žinojo, jog neprivalo vykdyti prievolės. Suklydimo esmė ir yra ta, kad asmuo klysta, manydamas, kad jis privalo prievolę vykdyti, juolab, kai šioje situacijoje pačią prievolę (sutartinę) atsiskaityti už suteiktas maitinimo paslaugas atsakovė tikrai turėjo ir apmokėdama sąskaitas sąžiningai manė ją tinkamai vykdanti. Būtent dėl ieškovės neteisėto ir nesąžiningo elgesio (vienašališko įkainių padidinimo apie tai net neinformuojant atsakovės), atsakovė klydo dėl tos prievolės vykdymo apimties;
13.10 atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei žodiniuose paaiškinimuose neįrodinėjo fakto, kad atsakovė, neva, žinojo, jog neprivalo mokėti padidintu įkainiu. Teismas, atmesdamas priešieškinį būtent šiuo faktiniu bei teisiniu pagrindu, apeliantės nuomone, peržengė ginčo ribas, kurias šiuo atveju apibrėžia priešieškinis ir atsiliepimas į jį (CPK 265 str. 2 d.);
13.11 jei teismo sprendimas šioje dalyje liktų nepakeistas, būtų suformuota ydinga teismų praktika, įteisinanti nesąžiningą sutarčių vykdymą, kai viena šalis sąmoningai neteisėtai pakeičia sutarties vieną iš esminių sąlygų – kainą, apie tai niekaip neinformuoja savo sutarties partnerio, bet priešingai, apdairiai užmaskuoja tą įkainių padidinimą PVM sąskaitose faktūrose, nurodydama ne tuos mato vienetus, kurie numatyti sutartyje, bei padidintus įkainius pateikdama taip, kad nesimatytų akivaizdaus jų pasikeitimo, lyginant su sutartiniais įkainiais. Svarbiausia, kad kontrahentas pakankamai ilgą laiką to pasikeitimo nepastebėtų ir tokia nesąžininga sutarties šalis jau gali tikėtis tokiu būdu įgytą turtą (permoką) pasilikti savo nuosavybėje;
13.12 teismo konstatuotas faktas, jog ieškovė neteisėtai ir nesąžiningai vienašališkai padidino paslaugų įkainius, ir apie tai jokia forma net neinformavo atsakovės, būtent ir įrodo tą atsakovės suklydimą dėl turtą gavusio asmens (šiuo atveju - ieškovės) nesąžiningo elgesio. O tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, eliminuoja galimybę taikant CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą palikti šį nepagrįstai gautą turtą ieškovei.
14. Ieškovė UAB „Grasiga“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
14.1 nurodo, jog atsakovės teigimu, maitinimo paslaugų kainos ir paslaugų teikimo tvarka nustatomos Vilniaus miesto savivaldybės administratorius įsakymais ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimais. Tai suprasdamas, atsakovas su savo pagrindiniu užsakovu – (duomenys neskelbtini) 2016-06-22 sudarė Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30, kurios priedo Nr. 1 pastaboje nurodyta, kad „Produktams įsigyti skiriama suma Eur (su PVM) patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 02 d. įsakymu Nr. 30-2877);
14.2 keičiant paslaugų teikimo kainas, t. y. priimant naujus Vilniaus miesto savivaldybės administratorius įsakymus ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus, atsakovas keitė 2016-06-22 sutarties su pagrindiniu Užsakovu sąlygas, pritaikydamas jas paminėtais administraciniais aktais nustatytoms paslaugų teikimo kainoms: 1) 2017-06-22 sudaryta Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis; 2) 2018-08-20 sudaryta Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis; 3) 2021-08-16 sudaryta Paslaugų pirkimo sutartis. Sutartyse numatyta, jog „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pakeitus nemokamo maitinimo įkainius, įkainiai perskaičiuojami per 30 kalendorinių dienų nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo įsigaliojimo dienos, jeigu įsakyme nenurodyta kita perskaičiuotų įkainių taikymo data (pvz. 2021-08-16 sutarties 4.4. p.). Taigi atsakovui buvo žinoma ir priimtina paslaugų teikimo kainodara;
14.3 atsakovės priešieškinio reikalavimų pagrindą sudaro tezė, kad būdama apdairi ir rūpestinga, atsakovė kiekvienu atveju, kai administraciniais teisės aktais buvo keičiami teikiamų maitinimo paslaugų įkainiai, atsakovė pakeisdavo sutartis su savo Užsakovu – (duomenys neskelbtini). Ieškovė, kaip atsakovės teikiamų maitinimo paslaugų subteikėjas, nebūdama apdairi ir rūpestinga, neprašė ir nereikalavo iš atsakovės keisti 2016-09-02 sutartimi nustatytus paslaugų įkainius, todėl iki šios sutarties galiojimo pabaigos privalėjo teikti paslaugas pagal tuos įkainius, kurie nustatyti 2016-09-02 sutartimi;
14.4 atsakovo teigimu, atsakovė yra privatus juridinis asmuo, kurio tikslas yra pelno gavimas, o pelnas gaunamas ne tik iš sutarčių su užsakovais, tačiau ir iš savo subrangovų, pasinaudojant subrangovo neapdairumu ar neatidumu keičiant sutartyje nustatytus paslaugų teikimo įkainių dydžius, nepaisant to, kad subrangovas taip pat yra privatus juridinis asmuo, siekiantis pelno. Tokia atsakovės pozicija prieštarauja ne tik bendriesiems CK 6.200 str. įtvirtintiems sutarčių vykdymo principams – sąžiningumui, bendradarbiavimui, kooperavimuisi ir vykdymui kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu;
14.5 bylos medžiaga įrodo, kad 2016 m. – 2022 m. laikotarpyje ieškovės teikiamų paslaugų maitinimo kainos (įkainiai) atsakovei buvo priimtini, o taip pat atsakovei suprantamas šių kainų (įkainių) pagrįstumas;
14.6 atsakovės tvirtinimas, kad esą „vienašališkas ir nepagrįstas“ ieškovės teikiamų paslaugų kainų (įkainių) padidinimas atsakovei tapo žinomas tik nutraukus bendradarbiavimo sutartį 2022 m. birželio mėnesį – turėtų būti vertinamas per CK 1.5 str. nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų prizmę.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovės priešieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinių skundų (ne)pagrįstumo
17. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Kai kurie teismo argumentai prieštarauja padarytoms išvadoms, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vienu iš esminių teiginių, kuriais grindžiamas sprendimas: „...Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai bei tarybos sprendimai, kuriais remiasi ieškovė, grįsdama Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių dydį ir jų kitimą, nustato maksimalius įkainius produktų įsigijimui ir/ar maisto gamybai, kurie taikomi ugdymo įstaigoms, kurios negali viršyti šių įkainių pirkdamos arba pačios tiesiogiai produktus ir gamindamos maistą, arba įsigydamos šias paslaugas iš išorinių paslaugų teikėjų (kaip yra šio ginčo atveju). Tačiau šie teisės aktai nenustato prievolės maitinimo paslaugą ugdymo įstaigoms teikiantiems asmenims (šiuo atveju atsakovei) taikyti savo santykiuose su savo subtiekėjais (šiuo atveju – ieškove). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas.“. Vertinta, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų „Dėl mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydžių nustatymo“ pavadinimo ir įsakymo esmės formulavimo, t. y. termino „nustatau“ galima spręsti tik apie fiksuoto dydžio įkainių nustatymą. Ieškovė taip pat teigia, kad nėra pagrindo vertinti, jog sudarant 2016-09-02 maitinimo sutartį nebuvo aiški šalių valia – abi šalys yra savo srities (maitinimo paslaugų teikimo)- profesionalės, abi suvokė, kad maitinimo paslaugos mokiniams bus teikiamos ne tais įkainiais, dėl kurių šalys susitarė, o tais, kurie užtikrina viešojo intereso – mokinių sveikatos- apsaugą, ir kad teikiant šias paslaugas negali būti įteisintas kurios nors šalies įsipareigojimas veikti nuostolingai ir pažeidžiant privataus ūkio subjekto pareigą tinkamai vykdyti įstatyme ir savo įstatuose nustatytą veiklos tikslą – siekti pelno. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovės argumentais.
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2015-12-29 (duomenys neskelbtini) ir G. M. individuali įmonė sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gimnazijos mokinių maitinimo paslaugų teikimo (toliau – 2015-12-29 sutartis). Nuo 2016-08-23 G. M. IĮ teises bei pareigas perėmė ieškovė UAB „Grasiga“. Ieškovė ir (duomenys neskelbtini) 2015-12-29 sutartį nuolat tęsė. 2015-12-29 sutartimi ieškovė įsipareigojo teikti paslaugas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir šios sutarties numatytomis sąlygomis bei tvarka (sutarties 1 p.). Sutartyje aptarta, kad mokiniai ir personalas maitinami už LR Vyriausybės ir Savivaldybės skiriamas lėšas nemokamam mokinių maitinimui. Taip pat sutartimi aptarta, kad keičiantis teisės aktams keičiasi nemokamo maitinimo kaina (sutarties 9.1. p.). Atsakovė pagal su (duomenys neskelbtini) pasirašytą 2016-06-22 Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30 (toliau – ir 2016-06-22 sutartis), taip pat pagal vėlesnes sutartis (2017-06-22, 2018-08-20, 2021-08-16) organizavo ir tiekė (duomenys neskelbtini) mokinių ir darbuotojų maitinimo paslaugas. Pagal 2016-06-22 sutarties sąlygas paslaugų įkainiai nurodyti sutarties priede (Sutarties 3.1 punktas), paslaugų įkainiai perskaičiuojami kas šeši mėnesiai taikant Statistikos departamento paskelbtus maisto prekių kainų indeksus (Sutarties o paskelbtus maisto prekių kainų indeksus (Sutarties 3.6 punktas), kainų pakeitimas įforminamas protokolu, pasirašomu abiejų sutarties šalių (Sutarties 3.7 punktas). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dalis (duomenys neskelbtini) moksleivių mokėsi (duomenys neskelbtini) patalpose, atitinkamai, jiems maitinimo paslaugos buvo teikiamos (duomenys neskelbtini) valgykloje.
19. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo teikiamos UAB „Comprisa“ sąskaitos už (duomenys neskelbtini) mokiniams teikiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), visos pateiktos sąskaitos buvo tinkamai centralizuotos apskaitos įstaigos apmokėtos. (duomenys neskelbtini) maitinimo paslaugas teikė UAB „Grasiga“, kurios sąskaitos, išrašytos (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) mokiniams tiekiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), irgi buvo tinkamai ir laiku apmokėtos. Bylos duomenys patvirtina, kad pradinis mokėtojas už suteiktas paslaugas yra Vilniaus miesto savivaldybė. (duomenys neskelbtini) pildo „Kasdienio vaikų įstaigų lankymo apskaitos“ tabelius, kuriuose nurodo kiekvieno mokinio maitinimo dienų skaičių. (duomenys neskelbtini) apskaičiuoja mokinių maitinimo kainą ir šiuos duomenis siunčia ieškovui ir BĮ „Skaitlis“. Ieškovė suformuotas PVM sąskaitas faktūras siunčia atsakovei ir BĮ „Skaitlis“. Atsakovė taip pat teikia PVM sąskaitas faktūras UAB „Skaitlis“, tačiau jose nurodomos sumos už suteiktas paslaugas yra didesnės, kadangi atsakovė prideda kainą už 5-9 klasių mokinių maitinimą, šias paslaugas teikia ne ieškovė. UAB „Skaitlis“ už suteiktas paslaugas lėšas perveda atsakovei.
20. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016-09-02 ieškovė ir atsakovė sudarė Maitinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Maitinimo sutartis) dėl (duomenys neskelbtini) moksleivių nemokamo maitinimo (duomenys neskelbtini) valgykloje. Pagal atsakovės pateiktus nemokamą maitinimą gaunančių mokinių sąrašus ieškovė įsipareigojo teikti maitinimo paslaugas pusryčiais ir pietumis (duomenys neskelbtini) valgykloje (Sutarties 2.2.1 p.), o atsakovė įsipareigojo apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą ir maitinimosi žiniaraštį (Sutarties 2.1.2 p.). Sutarties 2.1.3 punkte detalizuoti vieno mokinio maitinimo įkainiai – pusryčiai 0,70 Eur, pietūs 1,28 Eur, gamybos išlaidos 13 proc. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad paslaugų įkainius nustato ne šalys 2016-09-02 sutartimi, o teisės aktai, reglamentuojantys nemokamo moksleivių maitinimo tvarką ir įkainius (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai). Atsakovė teigė, kad ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad šalių yra kilęs ginčas dėl paslaugų teikimo sutarties aiškinimo taisyklių taikymo ir dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas dydžio nustatymo, nes tai priklauso nuo sutarties sąlygų išaiškinimo.
21. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog šalių sudarytoje Maitinimo sutartyje nėra nustatyta, kad ji yra sudaryta ieškovės su (duomenys neskelbtini) vykdomos 2015-12-29 sutarties Nr. 14-207 ar atsakovės su (duomenys neskelbtini) vykdomos 2016-06-22 sutarties Nr. 30 kontekste ar kad ginčo Maitinimo sutarčiai taikomos kitų sandorių sąlygos – 2015-12-29 sutartyje Nr. 14-207 ar 2016-06-22 sutartyje Nr. 30 nustatytos kainodaros taisyklės, sutarties keitimo sąlygos ir kt. Nustatė, kad sutartis sudaryta dėl (duomenys neskelbtini) moksleivių maitinimo (duomenys neskelbtini) mokykloje. Šalys nebuvo susitarusios dėl nuo šalių valios nepriklausančio Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių keitimo, keičiantis teisės aktams. Įvertinus tai, sprendė, kad ieškovė atsakovei nepagrįstai paskaičiavo ne pagal sutartyje nustatytą kainą. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
22. Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022, 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023). Aiškinant sutarties turinį, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022).
23. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo šalių tikrąją valią sudarant maitinimo sutartį, - tikroji šalių valia buvo tokia, jog maitinimo paslaugų kainas ir paslaugų teikimo tvarką nustato ne šalys savo susitarimu, o Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus įsakymais ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais. Atsakovė pateikė priešingą minėtos sutarties nuostatų aiškinimą, tvirtindama, kad tikroji šalių valia buvo vykdyti sutartį pagal konkrečias Maitinimo sutarties nuostatas. Apeliantės (ieškovės) teigimu, šalys sutartyje nurodė tokias paslaugų mokėjimo kainas, kurios galiojo pagal tuo metu nustatytus administracinius teisės aktus, tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant šalys vadovavosi 2015-12-29 sutarties principais, kad keičiantis teisės aktams, keičiasi nemokamo maitinimo kaina. Analizuojant 2016-09-02 sutartį matyti, jog pagal šios sutarties sąlygas atsakovė įsipareigojo apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą ir maitinimo žiniaraštį už praėjusio mėnesio mokinių maitinimą per 15 d. nuo sąskaitos gavimo (sutarties 2.1.2. p.). Maitinimo paslaugos teikiamos (duomenys neskelbtini) valgykloje (sutarties 2.2.1. p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vykdydama 2016-09-02 sutarties sąlygas ieškovė atsakovei teikdavo sąskaitas už suteiktas paslaugas, pagrįstas mokinių maitinimo tabeliais, o atsakovė ieškovės sąskaitas priimdavo ir apmokėdavo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutarties 2.1.2. punkte numatytas atsakovės įsipareigojimas „Apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą <...>“ numato apmokėjimą ne iš atsakovės lėšų, o iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų. Ši aplinkybė laikytina reikšminga, vertinant sutarties aiškinimą. Paslaugų kainos nustatymas ir pamokėjimas buvo ir yra ne šalių susitarimas dėl konkrečios paslaugų kainos sutarties sudarymo metu, o tai, kad paslaugų teikimo kainos yra nustatomos administraciniais teisės aktais (sutarties 9.1 p.). Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko tai, jog sutartis yra įvardyta kaip maitinimo sutartis, kas sustiprina įsitikinimą, jog, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sudarant 2016-09-02 sutartį buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiais Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymais dėl ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo grupių mokinių maitinimo patiekalų gamybos išlaidų dydžio patvirtinimo.
24. Svarbi aplinkybė ir ta, jog atsakovė su savo pagrindiniu užsakovu – (duomenys neskelbtini) 2016-06-22 sudarė Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30, kurios priedo Nr. 1 pastaboje nurodyta, kad „Produktams įsigyti skiriama suma Eur (su PVM) patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 02 d. įsakymu Nr. 30-2877). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad keičiant paslaugų teikimo kainas, t. y. priimant naujus Vilniaus miesto savivaldybės administratorius įsakymus ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus, atsakovė keitė 2016-06-22 sutarties su pagrindiniu Užsakovu sąlygas, pritaikydamas jas paminėtais administraciniais aktais nustatytoms paslaugų teikimo kainoms: 2017-06-22 sudaryta Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis; 2018-08-20 sudaryta Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis; 2021-08-16 sudaryta Paslaugų pirkimo sutartis. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad vykdant 2016-09-02 sutartį, šios sutarties vykdymo sąlygas nustatinėjo ne tik ieškovė, tačiau ir atsakovės skirtas atstovas – mokytoja (-as), tikrindavusi ir tvirtinusi kasdienio vaikų įstaigų lankymo apskaitos tabelius, o paslaugų kainas tikrino ir priimdavo apmokėjimui atsakovė. Šias aplinkybes, kaip ir anksčiau aptartus argumentus, teisėjų kolegija taip pat vertina kaip pagrindžiančias, jog šalių sudarytos būtent maitinimo sutarties tikslas buvo gimnazijos mokinių nemokamas maitinimas, o pasirašydamos 2016-09-02 sutartį šalys sutartyje nurodė tokias paslaugų mokėjimo kainas, kurios galiojo pagal tuo metu galiojančius administracinius teisės aktus. Įvertinus aplinkybes, jog atsakovė su savo pagrindiniu užsakovu – (duomenys neskelbtini) 2016-06-22 sudarė Maitinimo paslaugų sutartį, kurioje įtvirtinta, jog Produktams įsigyti skiriama suma Eur (su PVM) patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 02 d. įsakymu Nr. 30-2877. Taip pat jog atsakovė faktiškai keitė 2016-06-22 sutarties su pagrindiniu užsakovu sąlygas, būtent dėl paslaugų kainų. Taip pat į aplinkybę, jog net tris metus atsakovė apmokėdavo ieškovės pasikeitusias kainas, priimdavo sąskaitas ir jas apmokėdavo, teisėjų kolegijos vertinimu rodo, jog sudarant sutartį, tiek ją vykdant šalys vadovavosi 2015-12-29 sutarties principais, kad keičiantis teisės aktams, keičiasi nemokamo maitinimo kaina.
25. CK 1.5 str. reglamentuoja, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Protingo sutarčių aiškinimo metodas, be kita ko, suponuoja poreikį atsižvelgti į atitinkamo civilinės teisės instituto turinį (prigimtį), įvertinti, kiek jo taikymas konkrečiu atveju atitiks sutarties šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio l6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-969/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-421/2022). Pažymėtina, kad jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis).
26. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje pritartina ieškovei, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutarties turinį ir jo esmę dėl kainos nustatymo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje nelaikytinas pagrįstu.
27. Konstatavus, jog 2016-09-02 sutartis šalių buvo vykdoma ne remiantis pažodiniu 2016-09-02 sutarties aiškinimu, o atsižvelgiant į realias ir objektyvias sutarties vykdymo sąlygas, teisėjų kolegija šiuo atveju nusprendžia tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 18 315,08 Eur sumos priteisimo iš atsakovės už suteiktas paslaugas. Taigi šioje dalyje ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas.
28. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu šalių 2016-09-02 sudarytos maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1.3. straipsnį, nes sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, t. y. Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo (2006-06-13 Nr. X-686) 4 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 2 dalies 2 punktui ir 3 dalies 2 punktui.
29. Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti socialinės paramos mokiniams rūšis, dydžius, teikimo sąlygas, tvarką ir finansavimą (1 straipsnio 1 dalis), 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė parama mokiniams finansuojama iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams, valstybės biudžete skirtų bendrųjų asignavimų Švietimo ir mokslo ministerijai, savivaldybių biudžetų lėšų, nevalstybinių mokyklų steigėjų skirtų lėšų ir įstatymų nustatyta tvarka gautų kitų lėšų. Nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydis vienai dienai vienam mokiniui nustatomas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu pusryčių, pietų ir pavakarių patiekalų gamybai reikalingų produktų rinkinių sąrašu pagal mokinių amžiaus grupes Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarka (Socialinės paramos mokiniams įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarką tvirtina mokyklų steigėjai, savivaldybių tarybos, o savivaldybių administracijos ir Švietimo ir mokslo ministerija nustato produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį (Socialinės paramos mokiniams įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Pritartina, kad aptartos įstatymo nuostatos, taip pat savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydžių nustatymo reglamentuoja mokinių nemokamo maitinimo iš valstybės biudžeto tvarką, finansavimą, įkainius, nustato produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį.
30. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019.
31. Išanalizavus minėtas normas, atsižvelgiant į tarp šalių esantį ginčą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo sutikti su ieškovės pozicija. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės ginčijama sutarties nuostata dėl paslaugų kainos nustatymo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl reikalavimas pripažinti sutarties 2.1.3 punktą negaliojančiu buvo sprendimu pagrįstai atmestas.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
32. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės neteisėtai padidintais įkainiais apmokėjo ieškovės sąskaitas per klaidą. Apeliantės nuomone, tokių įrodymų byloje pakanka. Apeliantė nurodo, kad aplinkybę, jog atsakovė suklydo (buvo suklaidinta), mokėdama padidintais įkainiais, patvirtina byloje esantis šalių susirašinėjimas, vykęs iki teisminio proceso. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
33. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalių ginčas iš esmės yra dėl to, ar ieškovė, gavusi iš atsakovės apmokėjimą už suteiktas paslaugas pagal Maitinimo sutartį, bet ne pagal sutartyje nustatytą kainą, atsakovės sąskaita nepagrįstai praturtėjo. Atsakovė savo reikalavimą grindė CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintu nepagrįsto praturėjimo institutu.
34. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023).
35. Byloje nustatyta, kad atsakovė priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovės 28 521,15 Eur be pagrindo gautų lėšų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė gavusi Paslaugų teikėjo 2023-04-19 elektroninį laišką su reikalavimu sumokėti skolą, patikrino Paslaugų teikėjo užsakovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
36. Atsakovė 2023-04-24 elektroniniu paštu pateikė ieškovei atsakymą, jog nustatė, kad Paslaugų teikėjas už laikotarpį nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2022 m. birželio mėn. nepagrįstai išrašė Užsakovui PVM sąskaitas faktūras didesniais, nei buvo šalių sutarta, įkainiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės nepatvirtina atsakovės pozicijos, jog šalių susirašinėjimas rodo, kad atsakovė buvo suklaidinta. Priešingai, matyti, jog atsakovė įvardija, kad tik gavusi iš ieškovės pretenziją ir laišką su skolų suderinimo aktu, ėmė gilintis į pateiktų ir apmokėtų sąskaitų turinį bei pareiškė pretenziją dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo.
37. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tą faktą, jog atsakovė mokėjo pateiktas sąskaitas su padidintais įkainiais kelis metus, vertino kaip įrodantį, kad atsakovė prisiėmė nuostolių riziką, ar, kad ji žinojo, jog neturi pareigos apmokėti padidintais įkainiais.
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ieškovės siunčiamas PVM sąskaitas faktūras gaudavo buhalterė, kuri jas tik apmokėdavo ir sąskaitų pagrįstumo negalėjo įvertinti, atmestini, kaip nepagrįsi. Nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė neturėjo pareigos ir galimybių vertinti gaunamų sąskaitų faktūrų. Akcentuotina, kad atsakovė, kaip ir ieškovė, yra verslininkės. Apeliantė tai pat teigia, kad ją klaidino tai, kad per permokos susidarymo laikotarpį ieškovė, kuri šalių bendradarbiavimo pradžioje nebuvo PVM mokėtoja, ja tapo nuo 2018-10-19. Teisėjų kolegija kritiškai vertina minėtą argumentą, kadangi viena vertus, atsakovė nurodo, kad netikrino PVM sąskaitų faktūrų, jog jas apmokėdavo buhalterė, kita vertus nurodo, kad ją klaidino aplinkybė, jog ieškovė 2018-10-19 tapo PVM mokėtoja. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog atsakovė tik gavusi iš ieškovės pretenziją dėl neapmokėtų sąskaitų, ėmė gilintis ir vertinti PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą.
39. Apeliantės argumentuoja, kad ieškovė, tapusi PVM mokėtoja, sąskaitas pradėjo išrašinėti su PVM, o įkainius jose nurodydavo be PVM, o PVM sumą skaičiuodavo nuo bendros paslaugos kainos. Taip pat nurodo, kad ją klaidino aplinkybė, jog 2016-09-02 šalių sudarytos Maitinimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1.3 punkte nurodyti įkainiai buvo su (įskaitant) PVM. Tuo tarpu ieškovės išrašytose sąskaitose su padidintais įkainiais nurodyti maitinimo įkainiai nurodyti be PVM ir tie įkainiai labai artimi tiems, kurie buvo sutarti sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, tokios aplinkybės, jog po to, kai ieškovė tapo PVM mokėtoja, t. y. po sutarties pasirašymo praėjus daugiau nei dvejiems metams, sąskaitose faktūrose nurodyti maitinimo įkainiai nežymiai mažesni, nei ankstesnėse sąskaitose, turėjo būti pastebima. Analizuojant byloje esančias PVM sąskaitas faktūras matyti, kad jose buvo nurodyti įkainiai, vienetai, išskirtas PVM. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo vertinti, jog minėtos aplinkybės suponuoja išvadą apie atsakovės sąžiningą suklydimą.
40. Apeliantės argumentas, jog jos suklydimą patvirtina aplinkybė, kad maitinimo paslaugų apimtis per kelis metus ženkliai padidėjo, todėl ženkliai didėjo ir bendros PVM sąskaitų faktūrų sumos, atmestinas kaip deklaratyvus. Kaip jau minėta, PVM sąskaitose faktūrose konkrečiai nurodyti vienetai, vieneto kaina, kurią atsakovė, kaip verslininkė, gavusi ir nereiškusi prieštaravimų dėl sąskaitos faktūros teisingumo, o ją apmokėjusi, iš esmės patvirtino, jog su PVM sąskaita faktūra sutinka.
41. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės ir pripažino, kad atsakovė, neva, žinojo, jog neprivalo vykdyti prievolės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti.
42. Atsakovė savo reikalavimą grindė CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintu nepagrįsto praturėjimo institutu. Nepagrįsto praturtėjimo instituto tikslas – neleisti asmeniui be teisinio pagrindo praturtėti ir pašalinti nepagrįstą jo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018).
43. Pritariant pirmosios instancijos teismui, atsakovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad 28 521,15 Eur ieškovei sumokėjo per klaidą, nesant tam jokio pagrindo (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip jau aptarta, atsakovė įrodinėja suklydimą nurodydama, kad permokos nepastebėjo dėl pasikeitusio PVM mokėtojo statuso, padidėjusių paslaugų apimčių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepateikė tai konkrečių tai atvirtinančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros buvo apmokamos nuo 2019 m. kovo mėnesio, t. y. atsakovė, būdama verslininkas, profesionalus, maitinimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, trejus metus vykdė Maitinimo sutartį ir nereiškė jokių pretenzijų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje konstatavus, jog ieškovė pagrįstai paslaugų įkainius pakeitė, atsižvelgdama į pasikeitusius teisės aktus, spręstina, jog atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į visus byloje esančius duomenis, vertintina, kad ieškovo teikiamų paslaugų maitinimo kainos (įkainiai) atsakovei buvo priimtini ir suprantami. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė sąskaitas apmokėjo per klaidą, todėl laikė, kad ji kartu prisiėmė ir nuostolių atsiradimo riziką, pagrįstai atmetė priešieškinį.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria spręsta priteisti ieškovei iš atsakovės 12 799,94 Eur skolos, nustatant, kad priteistina skolos suma yra 18 315,08 Eur, taip pat nurodant, kad 6 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą 18 315,08 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat padidinant priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 1 235,38 Eur iki 1 737,73 Eur, o likusią teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 5 dalis).
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
46. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
47. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikytina, kad ieškinys tenkinamas 50 procentų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kinta ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, todėl keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šalių pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė 3412,08 Eur išlaidas, atsakovė – 3285,3 Eur išlaidas už teisines paslaugas. Šalių nurodytos sumos už advokato, advokato padėjėjo teisines paslaugas neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio apskaičiuotų maksimalių dydžių už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei proporcingai patenkintų ieškinio ir atmestų priešieškinio reikalavimų daliai (100 proc.), priteistina 2559,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovei proporcingai patenkintų priešieškinio (0 proc.) ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (50 proc.) – 821,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims priteistinų patirtų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, teismas iš atsakovės ieškovei priteisia 1 737,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
48. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, ieškovei buvo priteista 12 799,94 Eur skolos. Ieškovė apeliaciniame skunde apskaičiavo reikalavimą, kad jai priteista skola turėjo būti didesnė, t. y. 18 315,08 Eur, taigi apeliaciniu skundu iš esmės buvo ginčijama 5 515,14 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė prašomą visą 18 315,08 Eur skolos sumą, o reikalavimą tenkinti ieškinį visiškai, t. y. priteisiant visą skolos sumą, vertintina, kad buvo tenkinti 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Taigi ieškovei apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos 50 proc. apimtyje.
49. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 700,00 Eur, už apeliacinį skundą sumokėjo 124,00 Eur dydžio žyminį mokestį, taip pat už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 500,00 Eur. Viso patyrė 1 324,00 Eur išlaidų.
50. Atsižvelgiant į patenkintus ir atmestus apeliacinių skundų reikalavimus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 1 324,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grasiga“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Comprisa“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei UAB „Grasiga“, j. a. k. 304346974, iš atsakovės UAB „Comprisa“, j. a. k. 125509629, 18 315,08 Eur (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus penkiolika eurų 8 ct) skolos, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (18 315,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1235,38 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt penkis eurus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.“.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Grasiga“, j. a. k. 304346974, iš atsakovės UAB „Comprisa“, j. a. k. 125509629, 1 324,00 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai dvidešimt keturi eurai 00 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Teisėjai Donata Kravčenkienė
Rosita Patackienė
Jūra Marija Strumskienė