Civilinė byla Nr. 2- 13434-615/2011
(Proceso Nr. 2-05-3-09185-2011-7)
Procesinio sprendimo kategorijos 117.1.
(S)
106.7.2.
KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. birželio 20 d.
Kaunas
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Plučas, rašytinio proceso tvarka spręsdamas ieškovo UAB „S.Imperija“ ieškinio, dėl skolos priteisimo, priėmimo klausimą,
n u s t a t ė:
Ieškovas Kauno miesto apylinkės teisme reiškia atsakovei R. K. ieškinį dėl skolos priteisimo. Prašo iš atsakovės priteisti skolą pagal 2011-05-10 pavedimo sutartį.
Ieškinį priimti atsisakytina kaip neteismingą Kauno miesto apylinkės teismui.
Teismas ieškinio priėmimo klausimą privalo spręsti pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, bei prie ieškinio pridėtus dokumentus. Jau šioje civilinio proceso stadijoje teismas turi išspręsti ir klausimą, ar sprendžiant iš pateikto reikalavimo, ieškinys yra teismingas teismui kuriame jis reiškiamas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Ieškovas savo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovės grindžia ieškovo ir atsakovės 2011-05-10 sudaryta pavedimo sutartimi.
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas nenurodė argumentų, kodėl ieškinys yra reiškiamas būtent Kauno miesto apylinkės teisme. Tačiau iš ieškovo kartu su ieškiniu teismui pateiktos 2011-05-10 pavedimo sutarties teksto matyti, kad sutarties 20 punkte yra nurodyta, kad šalių susitarimu visi dėl šios sutarties kilsiantys ginčai bus nagrinėjami teisme pagal bendrovės buvimo vietą.
Iš teismui kartu su ieškiniu pateiktos sutarties dalyko matyti, kad šia sutartimi ieškovas- įmonė užsiimanti nekilnojamojo turto prekyba- įsipareigojo suteikti fiziniam asmeniui- atsakovei, su jos verslu ar profesija nesusijusią šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti skirtą nekilnojamojo turto pirkėjo suradimo paslaugą. Todėl pagal byloje pateiktos sutarties dalyką ir šalių ypatumus atsakovė laikytina vartotoja, o sutartis- vartojimo sutartimi (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8, 14, 15 punktai).
Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
Civilinio kodekso 6.188 str. 4 d. nustatyta, kad vartojimo sutartyse individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Civilinio kodekso 6.193 str. 4 d.).
Byloje iškilo būtinumas ex officio įvertinti Sutarties nuostatą dėl sutartinio teismingumo.
Nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai (LAT Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, 2009).
Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta Europos Sąjungos vartotojų teisė. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).
Europos Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008 m. gegužės 22 d. Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi. Šioje byloje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas tarp tos pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Kauno miesto apylinkės teisme reiškiamame ieškinyje. Vengrijos teismo byloje nurodyta, kad 2004 m. gruodžio 12 d. Sustikné Gy?rfi sudarė su Pannon abonentinę sutartį dėl mobiliojo ryšio telefono paslaugų teikimo. Sutartis buvo sudaryta naudojant Pannon pateiktą formuliarą, kuriame numatyta, kad pasirašydama sutartį Sustikné Gy?rfi susipažino su naudojimosi taisyklėmis, kuriose įtvirtintos bendrosios sutarties sąlygos ir kurios yra neatsiejama sutarties dalis, ir su jomis sutiko. Pagal šias naudojimosi taisykles abi pagrindinės bylos šalys pripažino teismo, kurio veiklos teritorijoje yra Pannon buveinė, jurisdikciją nagrinėti bet kokį dėl abonentinės sutarties kilusį ar su ja susijusį ginčą. Šios šalys nesiderėjo dėl šios jurisdikciją nustatančios sąlygos. Manydama, kad Sustikné Gy?rfi neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, Pannon, remdamasi minėta sąlyga, pateikė Budaörsi V?rosi B?rós?g (teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pagrindinė jos buveinė) pareiškimą dėl įpareigojimo sumokėti. Minėtas teismas pažymėjo, kad Sustikné Gy?rfi neturėjo gyvenamosios vietos, kuri priklausytų jo teritorinei jurisdikcijai. Šiomis aplinkybėmis Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrijos teismas), turėdamas abejonių dėl to, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga, įtraukta į ginčijamos sutarties bendrąsias sąlygas, yra sąžininga, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus: „1. Ar direktyvos (93/13) 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, galima aiškinti taip, kad pardavėjo ar tiekėjo sutartyje nustatyta nesąžininga sąlyga vartotojui nelaikoma neprivaloma ipso iure, nebent jeigu vartotojas šią nesąžiningą sąlygą sėkmingai užginčijo pareikšdamas atitinkamą ieškinį? 2. Ar direktyva (93/13) užtikrinama vartotojų apsauga reikalauja, kad, nepaisant procedūros rūšies ir to, ar tai yra ginčo procedūra, nacionalinis teismas ex officio įvertintų, ar jo nagrinėjama sutarties sąlyga yra nesąžininga, net jei nebuvo pateiktas toks prašymas, t. y. nebuvo tvirtinama, kad sąlyga yra nesąžininga, ir atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą ex officio išnagrinėtų pardavėjo ar tiekėjo nustatytą sąlygą? 3. Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą, į kokius kriterijus nacionalinis teismas turi atsižvelgti ir juos įvertinti vykdydamas šią kontrolę?“
Prejudiciniame sprendime Teismingumo Teismas nusprendė, kad: 1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs. 2. Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą. 3. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama nesąžininga Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies prasme. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga.
Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare nacionalinių teisės aktų nuostatos derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acquis nuostatomis, o nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai.
Atsižvelgiant į: 1) aukščiau nurodytą Europos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, priimtą iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai, privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; 2) į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismui pateikta sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, t.y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui, byloje pateiktos sutarties 20 punktas ex officio vertintinas kaip nesąžininga sutarties sąlyga, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir verslininko pusiausvyros nebuvimą. Kadangi Europos Teismingumo Teismas konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, t.y. nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas gyvena ne Kauno miesto apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Kauno miesto apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 d., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.188 str. 4 d., ieškinį atsisakytina priimti, kaip neteismingą Kauno miesto apylinkės teismui.
Ieškovui išaiškintina, kad ieškinį atsakovei jis turi reikšti apylinkės teisme pagal atsakovės gyvenamąją vietą.
Teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 290- 291 straipsniais,
n u t a r i a:
Atsisakyti priimti ieškovo UAB „S.Imperija“ ieškinį, dėl skolos iš atsakovės R. K. priteisimo ir ieškinį, kartu su pateiktais dokumentais gražinti jį padavusiam asmeniui.
Nutarties nuorašą siųsti ieškovui.
Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Mindaugas Plučas