Administracinė byla Nr. A-22-602/2020
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00237-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5.; 7.3.1.; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. O. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir Fondo valdybos Utenos skyrius) 2017 m. gegužės 16 sprendimo Nr. (4.71R)R3-22552 (toliau – ir 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimas) dalį dėl duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, esančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras), patikslinimo; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998 (toliau – ir 2017 m. birželio 26 d. Sprendimas); 3) įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymo dalį dėl Registro duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą patikslinimo.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2015 m. gegužės 15 d. buvo neteisėtai atleista iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Emilio“. Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu (civ. b. Nr. 2-37-724/2016) pripažino, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo buvo neteisėtas ir grąžino pareiškėją į darbą, tačiau teismo sprendimo darbdavys neįvykdė, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi UAB „Emilio“ buvo iškelta bankroto byla.
3. Pareiškėja teigė, kad 2017 m. balandžio 20 d. su prašymu ji kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių ir prašė patikslinti jos duomenis Registre bei remiantis šiais duomenimis teisingai apskaičiuoti nedarbo pašalpą. Fondo valdybos Utenos skyrius skundžiamu 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, jį vertino kaip pakartotinį bei nurodė, kad į pareiškėjos keliamus klausimus buvo atsakyta 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštuose, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė naujų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Nesutikdama su minėtu atsakovo Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių patikslinti duomenis apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, įtraukiant į jį laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Prašyme ji nurodė naujai atsiradusią aplinkybę, sudarančią pagrindą abejoti ankstesnių atsakovo priimtų sprendimų teisingumu, t. y. tai, kad bankroto administratorius 2017 m. kovo 1 d. atleido pareiškėją iš darbo įmonių bankrotą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.
4. Pareiškėja nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. Sprendime klaidingai vertino UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie tai, jog pareiškėja nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo nemokamose atostogose, kadangi pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas laikotarpis nuo dienos, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo iki į jį sugrąžinamas, yra priverstinė pravaikšta. Be to, bankroto administratoriaus išduotos pažymos, kurioje bankroto administratorius nurodė duomenis apie darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., pagrindu, Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino 8 551,48 Eur kreditorinį reikalavimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu būdu teismas pripažino pareiškėjos teisę gauti darbo užmokestį už visą ginčo laikotarpį, priešingu atveju, jeigu jai būtų suteiktos nemokamos atostogos, ji nebūtų įgijusi teisės į darbo užmokestį. Tai, jog ginčo laikotarpis turėtų būti įskaitomas į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, pareiškėja grindė tuo, jog ginčo laikotarpiu kaip priverstinės pravaikštos laikotarpiu jai turėjo būti mokamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimas yra neteisėtas, pareiškėjos nuomone, Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. Sprendimas, kuriuo Fondo valdyba patvirtino atsakovo 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo teisėtumą, taip pat turėtų būti panaikintas.
5. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. prašyme prašė patikslinti jos duomenis Registre ir, remiantis šiais duomenimis, teisingai paskaičiuoti nedarbo socialinio draudimo išmoką. Skundžiamu Sprendimu atsakovas nurodė, kad apie Registro duomenų tikslinimą pareiškėja buvo informuota Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu, taip pat ir 2016 m. lapkričio 10 d. raštu bei 2017 m. sausio 3 d. raštu, papildomai paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atsakovas atliko veiksmus, susijusius su pareiškėjos duomenimis Registre bei pakartotinai nurodė teisinius pagrindus, dėl kurių Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu priteista 378,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio padavimo dienos suma nebuvo įrašyta į Registro duomenų bazę bei tai, jog minėtąjį Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą apskundus išankstine ne teismo tvarka, Fondo valdyba pripažino jo teisėtumą. Remdamasis išdėstytu atsakovas tvirtino, kad Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti bei įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių tikslinti (įskaityti) pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2015 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. kovo 1 d.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 7 d. prašymą, skundžiamu 2017 m. birželio 26 d. Sprendimu konstatavo, jog pareiškėjos prašyme nurodyta aplinkybė dėl jos atleidimo iš UAB „Emilio“ 2017 m. kovo 1 d. nėra laikytina aplinkybe, kuri turi įtakos Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimui dėl pareiškėjos duomenų tikslinimo pagal teismo sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 12 d. prašymą, nustatė, jog jame keliami tie patys reikalavimai kaip ir 2016 m. rugsėjo 24 d. prašyme ir 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. spalio 27 d. skunduose bei informavo, kad į minėtus skundus Fondo valdyba pareiškėjai išsamiai atsakė 2016 m. lapkričio 8 d. raštu, 2016 m. gruodžio 2 d. raštu bei 2017 m. vasario 8 d. raštu, kuriuose buvo nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėja apie duomenų tikslinimą taip pat buvo informuota Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu, 2016 m. lapkričio 10 d. raštu bei 2017 m. sausio 3 d. raštu.
9. Fondo valdyba teigė, kad pareiškėjai Fondo valdybai pateiktame prašyme nenurodžius naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtus sprendimus, pareiškėjos prašymas nebuvo nagrinėjamas.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 sprendimą Nr. (4.71E)R3-22552, Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998 ir įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių A. O. 2017 m. balandžio 20 d. prašymo reikalavimą – patikslinti jos duomenis Registre, išnagrinėti iš esmės. Taip pat priteisė pareiškėjai iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 30 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 104 Eur kelionės išlaidų.
11. Teismas nustatė, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-37-724/2016 (toliau – ir Teismo sprendimas) panaikino UAB „Emilio“ direktoriaus 2015 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2 pareiškėjai paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažino pareiškėjos atleidimą iš darbo neteisėtu bei grąžino ją į pareigas UAB „Emilio“ 2013 m. birželio 27 d. darbo sutartyje Nr. 2 sulygtomis sąlygomis. Teismas taip pat nusprendė pareiškėjos naudai iš UAB „Emilio“ priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpius nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. balandžio 15 d. ir nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio padavimo. Pareiškėjai prašant 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi (civ. b. Nr. eB2-675-252/2016) iškėlė bankroto bylą UAB „Emilio“ bei paskyrė bankroto administratorių, kurio sprendimu 2017 m. kovo 1 d. pareiškėja buvo atleista iš UAB „Emilio“. Pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių ir prašė patikslinti jos duomenis Registre remiantis Teismo sprendimu bei šiame jos prašyme nurodytais argumentais, nurodė aplinkybes, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. dirbo UAB „Emilio“, 2017 m. kovo 1 d. buvo atleista bankrutuojančios UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus S. S. (toliau - ir Bankroto administratorius).
12. Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (4.71E)R3-22552 nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo motyvuodama tuo, kad apie duomenų tikslinimą pareiškėja buvo informuota Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštais, pareiškėja nenurodė naujų faktinių aplinkybių (naujų faktinių duomenų), nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Šį atsakovo 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimą pareiškėja apskundė išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, tčiau Fondo valdyba 2017 m. birželio 26 d. Sprendimu nusprendė jo nenagrinėti, atsisakymą motyvuodama tuo, jog pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnius Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus.
13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 dalies, 14 straipsnio 5 dalies bei 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, taip pat Fondo valdybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigų taisyklių 2.20 ir 60.3. punktų nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai), nustatančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro paskirtį, nuostatomis, Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose.
14. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugsėjo 20 d. buvo gauti pareiškėjos prašymai patikslinti jos duomenis Registre apie valstybinio socialinio draudimo įmokas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. Fondo valdybos Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (7.1)D17-938 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas), kuris pareiškėjai buvo išsiųstas 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr.(7.3)R3-40331, nusprendė pašalinti pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą (t. y., 2015 m. gegužės 15 d.) Registre, o 707,89 Eur draudžiamąsias pajamas ir 289,76 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas įrašyti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Pareiškėja 2016 m. spalio 20 d. bei 2016 m. spalio 27 d. prašymais kreipėsi į atsakovą, kuriuose prašė paaiškinti, kokiu pagrindu jai išsiųstas raginimas sumokėti socialinio draudimo įmokas bei grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokų permokas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Atsakymas į šiuos prašymus pareiškėjai buvo pateiktas Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštu. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. prašymu prašė atsakovo panaikinti 2015 m. gegužės 15 d. duomenis apie pareiškėjos atleidimą iš UAB „Emilio“, patikslinti duomenis valstybinio socialinio draudimo įmokoms laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki darbo santykių nutraukimo dienos bei grąžinti sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Atsakydamas į šį prašymą, atsakovas 2017 m. sausio 3 d. raštu informavo pareiškėją, kad apie duomenų tikslinimą laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. pareiškėjai buvo atsakyta Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (7.3.) R3-40331, Fondo valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (10.10) I-6330 bei Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (7.3) R3-48106, nurodė pareiškėjai sugrąžintų permokų dydžius bei datas, papildomai paaiškino, jog pareiškėjos darbo santykiai su darbdaviu bus nutraukti Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
15. Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėja, nesutikdama su minėtais Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimais, 2016 m. rugsėjo 24 d. su prašymu ir 2016 m. spalio 7 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. (10.10)I-6330 nurodė, jog pareiškėjos keliamais klausimais buvo priimtas Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja su reikalavimu patikslinti jos duomenis Registre į Fondo valdybą kreipėsi ir 2016 m. spalio 27 d. skundu, į kurį Fondo valdyba pareiškėjai atsakė 2016 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (10.10)I-6785.
16. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog pareiškėja tuo pačiu reikalavimu, t. y. prašydama patikslinti jos duomenis Registre, daugkartiniais prašymais kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių bei į Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimų, priimtų iki 2017 m. gegužės 16 d., pareiškėja teismui neskundė.
17. Teismas sprendė, kad siekiant išspręsti byloje keliamą ginčą ir nustatyti, ar dėl pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. Fondo valdybos Utenos skyriui teiktame prašyme nurodytų aplinkybių, argumentų ir reikalavimų atsakovas jau buvo pateikęs pareiškėjai atsakymą arba priėmęs sprendimą, būtina įvertinti tiek anksčiau pateiktų pareiškėjos skundų Fondo valdybos Utenos skyriui bei Fondo valdybai ir į juos teiktų atsakymų turinį, tiek 2017 m. balandžio 20 d. pareiškėjos prašymo Fondo valdybos Utenos skyriui ir 2017 m. birželio 12 d. skundo Fondo valdybai ir skundžiamų sprendimų turinį.
18. Teismo sprendimu pripažinta, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 15 d. buvo neteisėtai atleista iš darbo UAB „Emilio“ ir grąžinta į šios bendrovės grožio salono darbuotojos pareigas, Teismo sprendime nurodyta, kad jo dalis dėl grąžinimo į darbą vykdytina skubiai, teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. birželio 12 d. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d. (toliau - ir DK) 300 straipsnio 3 dalis numatė, jog jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 417 straipsnis nustato, kad bylose pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismui, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Šios teisės normos suponuoja teismo pareigą, teismo sprendimu pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu bei jį grąžinus į pirmesnį darbą, tuo pačiu teismo sprendimu išspręsti ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo klausimą. Teismo sprendimu klausimas dėl atlyginimo pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nebuvo išspręstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja dar 2016 m. rugpjūčio 29 d., 2016 m. rugsėjo 20 d. prašymuose Fondo valdybos Visagino skyriui, 2016 m. gruodžio 12 d. prašyme Fondo valdybos Utenos skyriui, 2016 m. rugsėjo 24 d., 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. spalio 27 d. skunduose Fondo valdybai, kėlė klausimą, kad neteisėto atleidimo iš darbo laikotarpis (nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d.) turėtų būti vertinamas kaip priverstinė pravaikšta, už kurią turi būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tačiau nei viename iš Fondo valdybos Utenos skyriaus bei Fondo valdybos atsakymų pareiškėjai šis argumentas nebuvo vertintas ir dėl jo nebuvo pasisakyta.
19. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vertino, kad darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, teisės aktais nustatyta pareiga darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį išlieka net ir tuo atveju, jeigu teismo sprendimu įvykdyti šią pareigą darbdavys nėra įpareigotas (ieškinys dėl tokio reikalavimo darbdavio atžvilgiu nėra atmestas). Kaip matyti iš bankroto administratoriaus pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas (toliau - ir Pažyma), UAB „Emilio“ bankroto administratorius šią pareigą vykdė, priskaičiavo A. O. darbo užmokestį (už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės) neteisėto atleidimo iš darbo laikotarpiu bei apskaičiavo nuo šio darbo užmokesčio mokėtinas socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. eB2-104-252/2018 (UAB „Emilio“ bankroto byla) būtent šios Pažymos, teismui bankroto administratoriaus pateiktos 2017 m. kovo 23 d., pagrindu buvo priimta Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartis, kuria A. O. patvirtinta bankrutuojančios UAB „Emilio“ kreditore 8 551,48 Eur kreditorinių reikalavimų sumai. Nors atsakovas teigia, kad Pažyma atsakovui nebuvo pateikta, tokia Pažyma 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo priėmimo metu atsakovui turėjo būti žinoma iš Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. eB2-104-252/2018, kurioje atsakovas patvirtintas kreditoriumi, medžiagos, ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo būti įvertinta.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėja savo 2017 m. balandžio 20 d. prašyme Fondo valdybos Utenos skyriui nurodė, jog ji iki 2017 m. kovo 1 d. dirbo UAB „Emilio“, iš kurios 2017 m. kovo 1 d. buvo atleista bankroto administratoriaus sprendimu, tuo pačiu prašydama patikslinti jos duomenis Registre iki nurodomos datos. Pareiškėja 2017 m. birželio 12 d. skunde Fondo valdybai detaliau išdėstė savo prašymo argumentus, nurodydama, kad Teismo sprendimu pripažinus jos atleidimą iš darbo neteisėtu bei grąžinus ją į darbą, ji laikoma dirbančia ir oficialiai iš darbo atleista tik 2017 m. kovo 1 d., o darbdaviui nevykdant Teismo sprendimo, minėtas laikotarpis turėtų būti laikomas priverstine pravaikšta, už kurią turi būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nei Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 d. Sprendime, nei Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. Sprendime dėl šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų apskritai nebuvo pasisakyta, Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. Sprendime tik pažymėjus, jog ši aplinkybė neturinti įtakos Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimui dėl pareiškėjos duomenų tikslinimo pagal Visagino miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo priėmimo dienai pareiškėja dar nebuvo atleista iš darbo, ir nors ji Teismo sprendimu buvo grąžinta į darbą, pareiškėjos statusas laikotarpiu nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo nei atsakovo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, nei vėliau priimtais sprendimais nebuvo vertintas ir joks atsakovo sprendimas dėl pareiškėjos duomenų tikslinimo Registre (ar atsisakymo juos tikslinti) minėtu laikotarpiu nebuvo priimtas. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti prieštaringi duomenys dėl pareiškėjos darbo santykių laikotarpiu nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jos atleidimo iš darbo bankroto administratoriaus sprendimu. Pagal Bankroto administratoriaus išduotą Pažymą, A. O. priskaičiuotas darbo užmokestis (už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės) ir apskaičiuotos nuo šio darbo užmokesčio mokėtinos socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos, tuo tarpu atsakovui Bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 22 d. teiktame prašyme dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo nurodyta, kad A. O. nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo nemokamose atostogose. Teismui kilo abejonių Bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 22 d. teiktame prašyme dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo pateiktų duomenų pagrįstumo, nes jame kaip pareiškėjos nemokamų atostogų nurodytas laikotarpis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki Teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal teismo sprendimą vienareikšmiškai turi būti vertinamas kaip priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo iš darbo laikotarpis, todėl nemokamos atostogos tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjai negalėjo būti suteiktos.
22. Pažymėjo, kad atsakovui priimant ginčijamą 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą, jam buvo žinomi visi nurodyti prieštaringi duomenys, t. y. Teismo sprendimą atsakovui pateikė pati pareiškėja, prašymą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo atsakovui buvo pateikęs Bankroto administratorius, Pažyma jam turėjo būti žinoma iš Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos bankroto bylos medžiagos, atsakovas ginčijamame sprendime privalėjo juos įvertinti, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, kad pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymas nelaikytinas pakartotiniu VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto bei Taisyklių 60.3. punkto prasme, ginčijamo sprendimo priėmimo dienai atsakovas turėjo naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu , šis prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo turėjo būti priimtas administracinis aktas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Todėl Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 sprendimą bei Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą panaikino. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad tik įvertinusi pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašyme Fondo valdybos Utenos skyriui ir 2017 m. birželio 12 d. skunde Fondo valdybai išdėstytas aplinkybes, argumentus, aukščiau nurodytus rašytinius dokumentus, institucija, kurios kompetencijai priskirtina spręsti klausimus dėl apdraustųjų asmenų duomenų tikslinimo Registro duomenų bazėje, gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o nustačiusi neatitikimus dėl pareiškėjos draudimo laikotarpių, draudžiamųjų pajamų ir įmokų, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, priimti sprendimą patikslinti pareiškėjos duomenis Registro duomenų bazėje.
23. Teismas nurodė, kad jis neturi įgaliojimų perimti viešojo administravimo institucijos funkcijas ir atlikti administracinę procedūrą, kuri būtų įforminta sprendimu, priskirtinu viešojo administravimo institucijos kompetencijai, todėl tik išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašyme suformuluotą aptariamą reikalavimą iš esmės, atsakovas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, turi dėl jo priimti administracinį aktą ir apie tai informuoti pareiškėją.
24. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei 104 Eur kelionės išlaidas.
III.
25. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
26. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis atsiliepime į pareiškėjos skundą. Nurodo, kad teismo sprendime, tiek pareiškėjos patikslintame skunde yra minima priverstinės pravaikštos sąvoka bei nurodomas Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimas, kuriuo pareiškėja buvo grąžinta į darbą. Teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendime nėra keliamas klausimas dėl atlyginimo pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką. Nei Fondo valdybos Utenos skyrius, nei Panevėžio apygardos teismas (teismas, kuris nagrinėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, Bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu), nei Bankroto administratorius nėra matęs pareiškėjos darbo sutarties ar dokumentų iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėja dirbo ar nedirbo kažkokį darbo sutartimi sutartą darbą. Atsakovas tik iš pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 1 d. pateikto skundo teismui iš pridedamų prie skundo priedų sužinojo apie Pažymą, kurioje nurodomas priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei kitos išmokos, nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyriui turėjo būti žinoma iš Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. eB2-104-252/2018, kurioje Utenos skyrius patvirtintas kreditoriumi, medžiagos, ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo būti įvertinta. Tačiau Fondo valdybos Utenos skyrius negali matyti už kokį laikotarpį susiformavo kreditorinis reikalavimas kitiems kreditoriams ir tuo labiau, kokiais dokumentais yra pagrįsti kreditoriniai reikalavimai kitų kreditorių. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, Fondo valdybos Utenos skyrius, kaip ir kiti kreditoriai, pasinaudojo jam suteikta teise, t. y., teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti Bankroto administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą.
27. Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (1.25)R3-46275 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į UAB „Emilio“ Bankroto administratorių nurodydamas, kad Fondo valdybos Utenos skyriui 2017 m. kovo 22 d. Bankroto administratorius pateikė PT-12-SD elektroninį pranešimą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo pavėluotai pateikė pareiškėjos duomenis, t. y., įrašant nedraudiminį laikotarpį (nemokamas atostogas) nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnį, valstybinio socialinio draudimo stažas - tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys įstatymai. Taigi socialinio draudimo stažas nustatomas pagal priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų į Fondą laikotarpį, o pareiškėjai nebuvo priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, kadangi ji buvo nemokamose atostogose, todėl laikotarpis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. nebuvo įtrauktas į socialinio draudimo stažą. Taigi remiantis Įmonių bankroto įstatymu, Bankroto administratoriui pereina prievolė teisingai ir laiku apskaičiuoti, mokėti socialinio draudimo įmokas bei pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Atsižvelgiant į tai, Fondo valdybos Utenos skyrius paprašė paaiškinti, kodėl pareiškėjai buvo išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, o Utenos skyriui buvo pateikti visai priešingi duomenys, t. y., PT-12-SD elektroninis pranešimas dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo pavėluotai pateikti pareiškėjos duomenys įrašant nedraudiminį laikotarpį (nemokamas atostogas) nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.
28. Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. gavo iš Bankroto administratoriaus raštą dėl informacijos pateikimo, kuriame pateikė paaiškinimus, iš kurių bei pridėtų prie paaiškinimo priedų, išaiškėjo, kodėl Fondo valdybos Utenos skyriui buvo pateikti visai priešingi duomenys. Bankroto administratorius paaiškino, kad nuo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Emilio“ įsiteisėjimo dienos, bankroto administratoriui nėra perduoti jokie įmonės veiklos dokumentai bei joks įmonės turtas, kad būtų galima spręsti, jog įmonė apskritai vykdė kažkokią veiklą. Taip pat pažymėjo, kad susisiekus telefonu su buvusiu įmonės vadovu E. M., pastarasis paaiškino, kad jis jokių įmonės dokumentų neturi, kadangi jų jam neperdavė buvusi (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėja A. O.. Bankroto administratorius po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Emilio“ iškėlimo, privalėjo pakankamai ribotu terminu apsispręsti dėl darbo santykių nutraukimo su įmonės darbuotojais, su kuriais darbo santykiai nebuvo nutraukti. Paaiškėjo, kad Fondo valdybos Utenos skyriaus duomenimis pareiškėja nebuvo nutraukusi darbo santykių su įmone. Pagal Draudėjų teikiamų socialinio draudimo pranešimų teikimo bei tikslinimo nustatytą tvarką nėra galimybės pateikti 2-SD pranešimą, jei nėra nurodomos draudžiamosios pajamos apie priskaičiuotas atleidžiamam iš darbo asmeniui sumas, susijusias su darbo santykiais. Minėtame pranešime bankroto administratorius nurodė nulius laukelyje apie pareiškėjos priskaičiuotą atlyginimą ir tada dokumentas (2-SD pranešimas) 2017 m. kovo 3 d. buvo priimtas. Bankroto administratorius 2017 m. kovo 22 d. pateikė PT-12-SD elektroninį pranešimą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo pateikė pareiškėjos duomenis, t. y., įrašant nedraudiminį laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Paaiškinime pažymėjo, kad ketino atlikti šio pranešimo patikslinimą iš karto po to, kai turėtų patikimus ir tikslius duomenis. Pagal Taisyklių 75 punktą, duomenys apie Registro duomenų bazėje kaupiamus draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas gali būti tikslinami už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi dienos. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, bankroto administratoriui pereina prievolė teisingai ir laiku apskaičiuoti, mokėti socialinio draudimo įmokas bei pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Bankroto administratorius turi teisę tikslinti duomenis iki bus priimta Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl BUAB „Emilio“ įmonės veiklos pabaigos. Bankroto administratorius ir pasinaudojo šia teise. Bankroto administratoriaus prašymu valstybės įmonė „Registrų centras“ išdavė UAB „Emilio“ juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija, iš kurio turinio paaiškėjo, kad pareiškėja nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. irgi yra buvusi šios įmonės (duomenys neskelbtini). Taip pat Bankroto administratorius pabrėžė, kad pareiškėja, kaip šios įmonės kreditorė, pati pateikė (bankroto administratorius prie rašto yra pridėjęs el. paštu susirašinėjimą su pareiškėja, iš kurio matyti, kad pareiškėja pati sau parengė pažymą apie jai priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir tą pažymą 2017 m. vasario 12 d. išsiuntė el. paštu Bankroto administratoriui) Bankroto administratoriui 8 551,48 Eur kreditorinį reikalavimą, kartu atsiųsdama ir Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą bei to sprendimo pagrindu paruoštą pažymą apie jai teismo sprendimu priteistų ir mokėtinų sumų projektą.
29. Atsakovas pažymi, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjai priteistas neišmokėtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn., bet nėra priteistas darbo užmokestis į ateitį, t. y., nėra priteistas neišmokėtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Bankroto administratorius neturėdamas pagrindo ginčyti nei teismo sprendimo, nei pažymoje nurodytų duomenų, siekdamas, kad pareiškėjai, kaip buvusiai UAB „Emilio“ darbuotojai, Garantinio fondo lėšomis būtų padengta bent dalis jos kreditorinio reikalavimo, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam Panevėžio apygardos teismui prašymą įtraukti į BUAB „Emilio“ kreditorių sąrašą. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjos 8 551,48 Eur kreditorinis reikalavimas. Bankroto administratorius bendraudamas su buvusiais darbuotojais E. M., pareiškėja ir V. J., o taip pat ir sprendžiant iš juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija, nustatė, kad įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas pakaitomis vykdė E. M. ir pati pareiškėja. Taigi, Bankroto administratorius įvertinęs visas jam žinomas aplinkybes, pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą dėl BUAB „Emilio“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei pateikė teismui tyčinį bankrotą patvirtinančius dokumentus. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi tenkino BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus prašymą ir pripažino įmonės bankrotą tyčiniu ir dėl jo kaltais pripažino E. M. bei pareiškėją A. O..
30. Fondo valdybos Utenos skyrius pažymi, kad šią teismo nutartį per 7 dienas nuo jos kopijos gavimo galima buvo skųsti, tačiau pareiškėja jos neskundė, teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 5 d. Įsiteisėjusios nutarties kopija išsiųsta Panevėžio apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai bei šiuo metu vyksta tyrimas. Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad iškeliant UAB „Emilio“ bankroto bylą 2016 m. lapkričio 21 d. teismui nebuvo pateikti jokie įmonės buhalteriniai dokumentai, kuriais remiantis teismas tuo metu būtų galėjęs spręsti apie įmonės vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas bei turimus įsiskolinamus. Panevėžio apygardos teismas iš viešai prieinamų dokumentų rado tik įmonės balansą pateiktą už 2013 metus ir būtent pagal jį sprendė apie įmonės turimą turtą ir skolas. Vėliau jokia įmonės buhalterija matyt nebuvo vedama, nes nebuvo teikiami įmonės balansai už 2014-2015 metus. Tą faktą patvirtina ir kreditoriaus V. J. pateikti paaiškinimai, kuris teigia, kad būtent pareiškėja įmonei vadovavo taip, kad ji bankrutuotų, o jos turtas atitektų jai, nes būtent ji turi įsteigusi grožio saloną, kuriame yra dalis įmonės turto. Šiuos kreditoriaus teiginius patvirtina ir oficialūs duomenys apie įmonę, kurie nurodyti 2013 metų balanse. Balanso duomenys patvirtina, kad įmonė pabaigusi 2013 metus turėjo ilgalaikio turto už 16 744 Lt bei trumpalaikio turto už 15 407 Lt. Kur yra tas turtas byloje duomenų nėra, tačiau akivaizdu, kad ilgalaikis turtas turėjo išlikti. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė buvo įsteigta tik 2012 m. birželio 12 d., o nemokia tapo per metus, galima teigti, jog jos įsteigimas buvo tik tam, kad būtų kiek tai įmanoma pasinaudota teikiamomis valstybės lengvatomis įgyjant turtą, mokant mokesčius, panaudoti įmonės įgytą turtą savo poreikių tenkinimui. 2013 m. pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Šie duomenys rodo, kad UAB „Emilio“ vadovai, nepaisydami įmonės nemokumo, iš esmės negalėdami niekaip pagrįsti tolimesnės įmonės veiklos vystymo, ją vystė, netgi vienas kitam akcijas pardavinėjo, keitėsi (duomenys neskelbtini) pareigomis ir turimo įmonės turto nepanaudojo įmonės finansinių nuostolių sumažinimui, kreditorių reikalavimų padengimui. Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas, kurį kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardijo ir bankroto administratorius.
31. Bankroto administratorius taip pat savo rašte nurodo, kad įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo nutarčiai dėl UAB „Emilio“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teiks teismui žalos atlyginimo įmonei solidariai iš E. M. bei pareiškėjos A. O. ieškinį, kurio apimtį sudarys visų įmonės kreditorinių reikalavimų suma plius bankroto administravimo išlaidos.
32. Pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartimi buvo patvirtintas Fondo valdybos Utenos skyriaus kreditorinis reikalavimas 1 627,03 Eur sumai. Taigi atsižvelgus į pačios pareiškėjos parengtą pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir jei ta pažyma yra teisingai parengta, atsakovo kreditorinis reikalavimas ženkliai padidėtų ir laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui būtų ne 1 627,03 Eur, o 3 195,11 Eur (be delspinigių paskaičiavimo ir remtasi būtent pareiškėjos pažyma).
33. Akcentuoja, kad remiantis Taisyklių 74.2 papunkčiu ir 89 punktu, pareiškėja galėjo kreiptis su prašymu dėl duomenų tikslinimo, jeigu Registro duomenų bazėje sukaupta informacija skiriasi nuo apdraustojo asmens turimos informacijos, jis turi teisę kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių su prašymu tikslinti jo duomenis. Pareiškėjos prie skundo pridėta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas privalo būti pagrįsta įmonės apskaitos dokumentais, o būtent, darbo sutarties kopija, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, darbo užmokesčio žiniaraščiais ir pan. Pareiškėjai negalint pagrįsti įmonės apskaitos dokumentų dėl jos duomenų tikslinimo Registre, Utenos skyriaus specialistai patys privalėjo atsižvelgę į jos prašymą, kreiptis į draudėją dėl SD pranešimų teikimo. Draudėjui pateikus Fondo valdybos teritoriniam skyriui patikslintus SD pranešimus, duomenys Registro duomenų bazėje tikslinami, atsižvelgiant į priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir įmokas. Taisyklių 77 punktu, draudėjas, prieš pateikdamas patikslintus SD pranešimus ir duomenis apie apdraustojo asmens didesnes draudžiamąsias pajamas už praėjusį laikotarpį, privalo sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą trūkstamas įmokas ir delspinigius pagal tuo laikotarpiu galiojusius dydžius, išskyrus atvejus, kai duomenys tikslinami įmonės administratoriaus prašymu, kai įmonei yra iškelta bankroto byla.
34. Nurodo, kad pareiškėjos patikslintame skunde minima priverstinės pravaikštos sąvoka, tačiau bankroto administratorius pateikė PT-12-SD elektroninį pranešimą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo pateikė pareiškėjos duomenis, įrašant nedraudiminį laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., nurodant priežasties kodą – 01, t. y., nemokamos atostogos. Pareiškėja nurodo, kad nemokamos atostogos senojo Darbo kodekso redakcijoje 184 straipsnio 1 dalyje išvardintais atvejais turėjo būti suteikiamos darbuotojo reikalavimu, o kitais atvejais – šalių susitarimu. Negalimas atvejis, kai susidariusi situacija kvalifikuojama kaip darbuotojo nemokamos atostogos jau po įvykusio fakto. Esą darbuotojas pats nežinojo, kad yra išėjęs nemokamų atostogų. Atsakovas pažymi, kad to paties Darbo kodekso anksčiau galiojusioje redakcijoje 184 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
35. Teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl bankroto administratoriaus 2017 m. lapkričio 16 d. rašto, kuriame pateikiami paaiškinimai ir pridedami dokumentai, įrodymai, kodėl Utenos skyriui buvo pateikti visai priešingi duomenys, t. y., PT-12-SD elektroninis pranešimas dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo pavėluotai pateikė pareiškėjos duomenis, t. y., įrašant nedraudiminį laikotarpį (nemokamas atostogas), o pareiškėjai išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Būtent todėl ir kilo ginčas, nes Fondo valdybos Utenos skyrius gavo vienus duomenis, o pareiškėja kitus ir visa tai išaiškėjo tik jau pareiškėjai kreipusis į teismą su skundu dėl duomenų patikslinimo Registre, nes tik tuomet atsakovas pamatė pažymą, kurią, kaip teigiama sprendime, atsakovas jau turėjo pamatyti anksčiau. Teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymas nelaikytinas pakartotiniu, kadangi sprendimo priėmimo dienai Utenos skyrius turėjo naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, šis prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo turėjo būti priimtas administracinis aktas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Atsakovas akcentuoja, kad naujų faktinių duomenų atsirado tik tuomet, kai pareiškėja kreipėsi į teismą ir prie skundo pridėjo pažymą, kurios pagrindu negali būti tikslinami duomenys Registre, nes pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas privalo būti pagrįsta įmonės apskaitos dokumentais. Pareiškėjai negalint pagrįsti įmonės apskaitos dokumentų dėl jos duomenų tikslinimo Registre, Utenos skyriaus specialistai patys privalėjo atsižvelgę į jos prašymą, kreiptis į draudėją dėl SD pranešimų teikimo. Draudėjui pateikus Fondo valdybos teritoriniam skyriui patikslinus SD pranešimus, duomenys Registro duomenų bazėje tikslinami, atsižvelgiant į priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir įmokas. Taisyklių 77 punktu, draudėjas, prieš pateikdamas patikslintus SD pranešimus ir duomenis apie apdraustojo asmens didesnes draudžiamąsias pajamas už praėjusį laikotarpį, privalo sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą trūkstamas įmokas ir delspinigius pagal tuo laikotarpiu galiojusius dydžius, išskyrus atvejus, kai duomenys tikslinami įmonės administratoriaus prašymu, kai įmonei yra iškelta bankroto byla. Tačiau pareiškėja, kiek kreipėsi į Utenos skyrių, Fondo valdybą su prašymais, skundais, niekada nėra pridėjus pažymos, kad Utenos skyriaus specialistai galėtų buvę kreiptis į draudėją, o iškėlus bankroto bylą, į bankroto administratorių. Teismas sprendime neatsižvelgė į Bankroto administratoriaus paaiškinimus, dokumentus, įrodymus pridėtus prie paaiškinimo, o būtent, kad bankroto administratorius pateikė Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-275-252/2017, t. y. vėlesnė Panevėžio apygardos teismo nutartis nei buvo patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas. Iš tos nutarties matyti, kad Bankroto administratorius savo iniciatyva prašo pripažinti UAB „Emilio“ bankrotą tyčiniu, kaltais asmenimis pripažįstant buvusius šios bendrovės vadovus E. M. ir pačią pareiškėją A. O..
36. Fondo valdybos Utenos skyrius mano, kad 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (4.71E)R3-22552 bei Fondo valdyba 2017 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (10.10)1-3998 pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą pagrįstai vertino kaip pakartotinį ir atsisakė jį nagrinėti remdamiesi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu bei Taisyklių 60.3 punktu.
37. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymas nelaikytinas pakartotiniu VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto bei Taisyklių 60.3. punkto prasme, nes ginčijamo sprendimo priėmimo dienai atsakovas turėjo naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Pažymi, kad teismo sprendime paminėtos naujos faktinės aplinkybės yra susijusios su pareiškėjos A. O. galbūt nusikalstama veika jai dirbant UAB „Emilio“, dėl kurios vyksta tyrimas Panevėžio apygardos prokuratūroje. Atsakovo nuomone, teismas neturėjo vertinti kaip naujų aplinkybių (naujų faktinių duomenų) pareiškėjos pateiktų įrodymų, dėl kurių teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.
39. Atsiliepime nurodo, kad visiškai sutinka su Fondo valdybos Utenos skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, pagrindžiančiais, kad teismas nepagrįstai nusprendė pareiškėjos A. O. patikslinto skundo reikalavimus tenkinti ir panaikinti byloje skundžiamus Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (4.71E)R3-22552, Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998 bei įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių A. O. 2017 m. balandžio 20 d. prašymo reikalavimą patikslinti jos duomenis Registre išnagrinėti iš esmės. Fondo valdyba palaiko Fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, kad teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, netinkamai vertinant byloje esančias faktines aplinkybes ir įrodymus, kas turėjo įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo A. O. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
V.
42. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. su prašymu (1 t., b. l. 113–115) kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių prašydama patikslinti jos duomenis Registre. Prašyme nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. iki atleidimo, dirbo UAB „Emilio“. Iš darbo buvo atleista bankrutuojančios UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (4.71E)R3-22552 (1 t., b. l. 101–103) nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo, motyvuodamas tuo, kad apie duomenų tikslinimą pareiškėja buvo informuota Utenos skyriaus raštais 2016 m. rugsėjo 23 d. Nr.(7.3)R3-40331, 2016 m. lapkričio 10 d. Nr.(7.3)R3-48106 ir 2017 m. sausio 3 d. Nr.(7.3)R3-276, naujų faktinių duomenų, papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, pareiškėja nepateikė ir nenurodė. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. birželio 26 d. Sprendimu nusprendė jo nenagrinėti, nurodė, kad pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnius VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus.
43. Byloje taip pat nustatyta, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-37-724/2016, kuriuo panaikino UAB „Emilio“ direktoriaus 2015 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2 pareiškėjai paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažino pareiškėjos atleidimą iš darbo neteisėtu bei grąžino ją į darbą UAB „Emilio“ 2013 m. birželio 27 d. darbo sutartyje Nr. 2 sulygtomis sąlygomis. Priteisė pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. balandžio 15 d. ir nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio padavimo (1 t., b. l. 17–22).
44. Pareiškėjos prašymu 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi (civ. b. Nr. eB2-675-252/2016) UAB „Emilio“ iškelta bankroto byla, paskirtas bankroto administratorius (1 t., b. l. 30–31). Bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėja atleista iš UAB „Emilio“ ( 1 t., b. l. 50).
45. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymais patikslinti jos duomenis Registre apie valstybinio socialinio draudimo įmokas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. (1 t., b. l. 69, 88). Fondo valdybos Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (7.1)D17-938 nusprendė pašalinti pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą (t. y., 2015 m. gegužės 15 d.) Registre, o 707,89 Eur draudžiamąsias pajamas ir 289,76 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas įrašyti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. (1 t., b. l. 77).
46. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. spalio 20 d. su prašymu (1 t., b. l. 69) bei 2016 m. spalio 27 d. su prašymu (1 t., b. l. 132) kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymais paaiškinti, kokiu pagrindu jai išsiųstas raginimas sumokėti socialinio draudimo įmokas, bei grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokų permokas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. VSDFV Utenos skyrius į pareiškėjos prašymus atsakė 2016 m. lapkričio 10 d. raštu (1 t., b. l. 67–68).
47. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. su prašymu (1 t., b. l. 122–123) kreipėsi į atsakovą, prašydama panaikinti 2015 m. gegužės 15 d. duomenis apie jos atleidimą iš UAB „Emilio“, patikslinti duomenis valstybinio socialinio draudimo įmokoms laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki darbo santykių nutraukimo dienos bei grąžinti sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. sausio 3 d. raštu (1 t., b. l. 116–117) pareiškėją informavo, kad apie duomenų tikslinimą, nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. pareiškėjai buvo atsakyta VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (7.3.) R3-40331, VSDFV 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (10.10) I-6330 bei VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (7.3) R3-48106, nurodė pareiškėjai sugrąžintų permokų dydžius bei datas, papildomai paaiškino, kad pareiškėjos darbo santykiai su darbdaviu bus nutraukti Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
48. Pareiškėja, nesutikdama su nurodytais sprendimais, 2016 m. rugsėjo 24 d. su prašymu (2 t., b. l. 47) ir 2016 m. spalio 7 d. su skundu (2 t., b. l. 43) kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. (10.10)I-6330 nurodė, kad dėl pareiškėjos nurodytų klausimų buvo priimtas VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (2 t., b. l. 10–11).
49. Pareiškėja su reikalavimu patikslinti jos duomenis Registre į VSDFV su skundu kreipėsi ir 2016 m. spalio 27 d., į kurį pareiškėjai atsakyta 2016 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (10.10)I-6785 (2 t., b. l. 8–10, 12–14).
VI.
50. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Šio įstatymo 14 straipsnio, nustatančio prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką, 5 dalyje numatyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: jeigu jame nėra asmens vardo ir pavardės ar pavadinimo, adreso arba kitų duomenų ryšiui palaikyti ir nėra galimybės kitaip identifikuoti prašymą ar skundą pateikusį asmenį; jeigu prašymas ar skundas, teikiamas raštu tiesiogiai ar atsiųstas paštu, arba prašymo ar skundo skaitmeninė kopija, atsiųsta faksu ar elektroniniu paštu, nepasirašyti ir nėra galimybės kitaip patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; jeigu jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai (1–5 punktai).
51. VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigų taisyklės. Šių taisyklių 60.3 punkte numatyta, kad prašymai nenagrinėjami, jei pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas.
52. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, nustatančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – registras) paskirtį, registro objektus, registro valdytoją ir registro tvarkytojus, jų teises ir pareigas, registro duomenų ir registro informacijos (toliau – registro duomenys), registrui pateiktų dokumentų ir (arba) jų kopijų tvarkymą, registro duomenų sąveiką su susijusiais registrais, jų saugą, pakartotinio naudojimo sąlygas ir tvarką, registro duomenų skelbimą ir teikimą, registro finansavimą, reorganizavimą ir likvidavimą, 16.1 punkte numatyta, kad Centrinė ir teritorinės registro tvarkymo įstaigos privalo užtikrinti, kad registro duomenys atitiktų duomenis, nurodytus registro tvarkymo įstaigoms pateiktuose dokumentuose; neteisingi, netikslūs, neišsamūs registro duomenys būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti (16.2 p.).
53. Registrų nuostatų 28.3 punkte numatyta, kad Registro duomenų teikėjai privalo pakitus anksčiau pateiktiems registro objektų duomenims, pateikti registro tvarkymo įstaigai atitinkamai patikslintus registro objektų duomenis. Patikslinti registro duomenys apie registro objektą kaupiami duomenų bazėje (Registrų nuostatų 36 punktas). Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 77 punkte nustatyti atvejai, kuriems esant gali būti tikslinami apdraustojo asmens duomenys apie Registro duomenų bazėje kaupiamus draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas. Pagal Taisyklių 77 punktą, tokie duomenys gali būti tikslinami apdraustojo asmens prašymu (77.2. punktas) ir pagal įsigaliojusį išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą arba įsiteisėjusį atitinkamą teismo sprendimą (77.5 punktas).
VII.
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, taigi šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016).
55. Pastebėtina ir tai, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą turėjo teisę priimti institucija nagrinėdama jai paduotą prašymą, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimą, kuris nebuvo išnagrinėtas institucijoje, arba priimti administracinį sprendimą, nes byloje yra tikrinamas tik viešojo administravimo subjekto sprendimo, veiksmų ar neveikimo teisėtumas, t. y. vykdoma viešojo administravimo subjekto kontrolė (ABTĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).
56. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl pareiškėjos skundžiamų sprendimų (VSDFV Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, VSDFV 2017 m. birželio 26 d. sprendimo), kurie priimti išnagrinėjus pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą, sprendė, kad minėti institucijų priimti sprendimai yra neteisėti, nes institucijos nevertino visų duomenų, kurie pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, institucijoms buvo žinomi ne tik iš pareiškėjos pateiktų duomenų, bet ir bankrutuojančios UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus pateiktų duomenų, iš kitų civilinių bylų, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų.
57. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, kokius faktinius duomenis institucijos turėjo ginčijamų sprendimų priėmimo metu, nagrinėdamos pareiškėjos prašymą (skundą), kokio pobūdžio sprendimus institucijos galėjo priimti pagal teisės aktus, išnagrinėjusios pareiškėjos prašymą (skundą). Pirmosios instancijos teismas šio esminio bylos klausimo neišnagrinėjo.
58. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar privalėjo institucijos atsižvelgti į kitų asmenų (šiuo atveju bankrutuojančios UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus) pateiktus prašymus (kitus dokumentus), nagrinėjant pareiškėjos prašymą. Teismas nenagrinėjo klausimo, kada kiti duomenys tapo žinomi institucijoms, t. y. nenagrinėjo klausimo, ar šie duomenys institucijoms buvo žinomi ginčijamų sprendimų priėmimo metu. Taigi teismas nenagrinėjo klausimo, ar galėjo kiti (nauji, vėliau pateikti) duomenys turėti reikšmės jau priimtų administracinių sprendimų teisėtumui. Teismas nesvarstė, ar kiti (nauji, vėliau pateikti) duomenys nesudarė pagrindo priimti kitą administracinį sprendimą, ar toks jau nebuvo priimtas.
59. Analogiškai, kaip jau minėta šios Nutarties 58 punkte, turėtų būti vertinami ir kiti duomenys, kurie teismo tvirtinimu, buvo žinomi institucijoms. Teismas nemotyvavo savo sprendime, kokią įtaką priimtų administracinių sprendimų teisėtumui galėjo turėti reikšmės teismo minėti duomenys iš kitų civilinių bylų, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO. Teismas nemotyvavo, kodėl sprendė, kad minėti nauji duomenys galėjo turėti reikšmės jau priimtų sprendimų teisėtumui. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismo minėti duomenys tapo žinomi tik nagrinėjant bylą teisme. Taigi teismas nenagrinėjo klausimo, ar galėjo kiti (nauji, vėliau pateikti) duomenys turėti reikšmės jau priimtų administracinių sprendimų teisėtumui, teismas nenurodė, kada konkrečiai duomenys tapo žinomi institucijoms.
60. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų administracinių sprendimų neteisėtumo nėra pagrįstos konkrečiais argumentais, nes nėra išnagrinėti minėti esminiai bylos klausimai. Todėl negalima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą (ABTĮ 3 str.). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme.
61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė