Civilinė byla Nr. 2-670-798/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01236-2016-6

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės atsakovei UAB „Bankroto lyderiai“,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 2016-07-15 ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš BIĮ „Kapetra“ bankroto administratoriaus UAB „Bakroto lyderiai“ BIĮ „Kapetra“ naudai 363 000,00 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš BIĮ „Kapetra“ bankroto administratoriaus UAB „Bakroto lyderiai“ BIĮ „Kapetra“ naudai 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) išskviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytoją L. C. 4) prie bylos prijungti Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-506-553/2016.
2. Ieškovas 2016-10-24 pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame, siekiant užtikrinti Vilniaus apygardos teismo tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-670-798/2017 įvykdymą, prašė taikyti laikinąsiais apsaugos priemones – areštuoti 363 000,00 Eur sumą atitinkančias pinigines lėšas ir / ar nekilnojamąjį ir / ar kilnojamajį turtą ir / ar turtines reikalavimo teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017-01-20 nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei netenkino. Pirmosios instancijos nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovė finansiškai nepajėgi pareikšto reikalavimo apimtyje, niekaip negali užtikrinti CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo pasiekimo. Grėsmė tikėtinai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui galėtų kilti tada, jei būtų duomenų, kad atsakovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą, jį paslėpti, sunaikinti ar imtis kitokių veiksmų tam, kad išvengtų galimo išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą, tačiau tokių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo. Taip pat nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 178 str.), kurie patvirtintų, jog egzistuoja reali grėsmė galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgęs į tai pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanoma. Šiais pagrindais ieškovo prašymas buvo atmestas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Ieškovas P. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-01-20 nutartį ir, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus Vilniaus apygardos teismo sprendimo įvykdymą, klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovas ieškinio sumą yra pagrindęs įrangos įsigijimo ir jos pardavimo kainų skirtumu, o pirmosios instancijos teisme ieškinys dėl žalos atlyginimo yra priimtas nagrinėti.
2. Didelė ieškinio suma savaime sudaro pagrįsta spėjimą, kad atsakovė gali paslėpti savo turtą ir taip sudaryti sąlygas nevykdyti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo.
3. Teismas preziumavo gerą atsakovės finansinę būklę, tačiau skundžiamoje nutartyje nepateikė dėl to duomenų.
5. Atsakovė nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą.

Teisėjas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji proceso teisės norma, kuri numato, kad nustačius, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, yra sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
7. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad ieškovui palankus teismo sprendimas tikėtinai galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu būtų galimas.
8. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
9. Nagrinėjamojo byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, neįvertino ieškinio pagrįstumo kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apelianto ieškinys yra priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme taip pat tai, jog jis nėra akivaizdžiai nepagrįstas, daro išvadą, kad apeliantui palankus teismo sprendimas tikėtinai galės būti priimtas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei šio kriterijaus atžvilgiu yra galimas.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

10. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą bei užtikrinti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, dar nereiškia tinkamo šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu šis sprendimas nėra realiai įvykdomas. Todėl konstatavus, kad egzistuoja tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga, taip pat turi būti įvertintas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimas.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, sprendimo neįvykdymo grėsmės neįžvelgė, pripažinęs, kad apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kurie patvirtintų, jog egzistuoja reali grėsmė tikėtinai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
12. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl to, kad apeliantas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie atsakovės finansinę padėtį. Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat nepateikė duomenų, kad atsakovė ketina turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
13. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas taip pat neįrodė, kad jo reikalavimo suma atsakovui yra didelė (šios aplinkybės apeliantas net neįrodinėjo, o rėmėsi tik abstrakčiu argumentu dėl didelės ieškinio sumos prezumpcijos). 
14. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esantį atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016).
15. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad teismas nepateikė duomenų dėl atsakovės turtinės padėties, taigi akcentavo teismo pareigą savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti byloje pareikštus reikalavimus. Pagal bendruosius civilinio proceso principus (rungimosi, dispozityvumo, CPK 12, 13 straipsnius) ir CPK 178 straipsnį bylos šalims tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju apeliantas nevykdė nurodytos pareigos – nepateikė į bylą duomenų apie atsakovės finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo ex officio rinkti įrodymus dėl atsakovės finansinės padėties.
16. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui atsisakė pritaikyti teisingai įvertinęs bylos aplinkybes ir nustatęs, jog šiuo atveju nėra objektyvios grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
17. Taigi apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o dėl išdėstytų motyvų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, palikta nepakeista.
18. Papildomai pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 20 punktu administratorius turi būti privalomai apsidraudęs privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, kurio minimali draudimo suma yra 57 900,00 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 144 800,00 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai kokia suma atsakovės įgaliotas asmuo M. B. yra apsidraudęs privalomuoju draudimu, teismas daro išvada, kad net minimali suma smarkiai sumažina galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Dėl to apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi žalą bent jau dalinai atlygintų draudikai.
19. Remiantis išdėstytu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį.
20. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.                            

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                            Antanas Rudzinskas