Administracinė byla Nr. eA-2796-492/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03062-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Studijų kokybės vertinimo centro, Nacionalinės švietimo agentūros, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, valstybės įmonė Turto bankas) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas turi judėjimo negalią ir juda tik su neįgaliojo vėžimėliu. 2018 m. birželio 29 d. jis nuvyko į Studijų kokybės vertinimo centrą (toliau – ir SKVC, Centras), adresu A. Goštauto g. 12, Vilniuje, tačiau dėl nepritaikytos infrastruktūros į pastatą patekti negalėjo. Patekimas į Centro patalpas yra neįmanomas, nes yra laiptai, bet nėra užvažiavimo ar kito būdo, kuris leistų patekti į SKVC su vėžimėliu. Be to, atvykus prie Centro, pareiškėjas neturėjo galimybės pasistatyti automobilio, nes nėra neįgaliesiems skirtų automobilio statymo vietų. Paskambinęs SKVC tinklalapyje nurodytu telefono numeriu, paaiškino situaciją ir paprašė SKVC darbuotojų išeiti prie automobilio bei paimti reikalingus dokumentus. Pralaukęs automobilyje pusę valandos, jis vėl paskambino į SKVC, tačiau niekas neatsiliepė. Prisiskambinti pavyko tik po valandos, o atsiliepusi darbuotoja pareiškėjui paaiškino, kad ji buvo du kartus nusileidusi ir nieko apačioje nerado. Pareiškėjui pakartojus, kad jis neturi galimybių pasistatyti automobilį ir iš jo išlipti prie durų bei dar kartą paprašius prieiti prie automobilio, darbuotoja atsisakė tai padaryti. Darbuotoja vis prašė palaukti, kol sujungs su vedėja, tačiau su vedėja taip ir nebuvo sujungta. Atsiliepusi dar kartą darbuotoja paaiškino, jog konsultavosi su vedėja, kuri informavo, kad ji neprivalo eiti prie pareiškėjo ir paimti dokumentų. Darbuotoja taip pat nurodė, kad neturi daugiau laiko kalbėti su pareiškėju ir pasiūlė pasikalbėti su SKVC teisininke, kuri nurodė, jog pareiškėjas gali dokumentus pateikti elektroniniu būdu. Tuo tarp pareiškėjas nurodė, jog jau ilgą laiką laukia lauke, o dėl patiriamos diskriminacijos kreipsis į atitinkamas institucijas. Teisininkė užsirašė pareiškėjo telefono numerį ir pasakė, jog jam perskambins. Netrukus teisininkė perskambino ir sutiko prieiti prie pareiškėjo paimti dokumentus. Iš pareiškėjo dokumentus paėmusi darbuotoja su juo kalbėjo pakeltu bei žeidžiančiu tonu, todėl jis papildomai jautėsi diskriminuojamas. Dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas su skundais kreipėsi į SKVC bei į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba), kuri pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos diskriminuojant jį dėl negalios.
2.2. Nors Centre yra sudarytos alternatyvios dokumentų pateikimo sąlygos (paštu ar el. paštu), tačiau neįgaliųjų atžvilgiu alternatyvių pasirinkimų yra mažiau, kas pažeidžia pareiškėjo teises. Dokumentų pateikimas internetu yra alternatyvi teisė, bet ne pareiga. Asmenų aptarnavimo būdas, kai reikia skambinti institucijos darbuotojams tam, jog asmuo būtų aptarnautas lauke, taip pat nėra priimtinas ir žemina asmens orumą bei nėra lygiavertis paslaugoms, teikiamoms SKVC patalpose. Pareiškėjo nuomone, tiek Centro, tiek kitų atsakovo atstovų pareigų nevykdymas lėmė tai, jog jis negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teisėmis ir buvo diskriminuojamas dėl negalios.
2.3. Valstybė neužtikrino objekto pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tiek patenkant į pastatą, tiek neužtikrinant galimybės parkuotis prie pastato ir saugiai išlipti iš automobilio. Valstybė turi imtis visų priemonių, kurios užkirstų kelią diskriminacijai dėl negalios. Konkretūs reikalavimai viešiems statiniams nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), kurio 1 priedas nurodo žmonių su negalia svarbių statinių sąrašą, į kurį žmonės su negalia turi patekti, įskaitant ir SKVC pastatą.
3. 2018 m. rugsėjo 11 d. Lygių galimybių kontrolierius priėmė sprendimą
Nr. (18)SN-123)SP-88, kuriame konstatavo, kad SKVC, teikdamas paslaugas, neužtikrino Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią. Negalėdamas pastatyti automobilio ir patekti į SKVC patalpas, laisvai judėti jose ir naudotis visomis pagrindinėmis teikiamomis paslaugomis, laukdamas daugiau nei 2 val. ir prašydamas SKVC darbuotojų geros valios, kad dokumentai būtų priimti lauke, pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, pažemintas ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Būtent atsakovo atstovų neveikimas, pažeidžiant tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus dėl neįgaliųjų teisių apsaugos, lėmė pareiškėjo patirtą diskriminaciją, pažeminimą bei galimybių apribojimą, todėl atsakovo atstovų neveikimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su pareiškėjui kilusia žala. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą dėl patirtos diskriminacijos įvertino 30 000 Eur suma, kurią prašė solidariai priteisti iš atsakovo atstovų.
4. Atsakovo atstovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:
4.1. Pastatas, esantis adresu: A. Goštauto g. 12, Vilnius, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Šiame 4 aukštų ir 2 veidrodinių fligelių pastate, SKVC panaudos sutarties pagrindu yra perduota procentiškai nedidelė patalpų dalis – iki 1/8 visų pastato patalpų. Šiame pastate įsikūrusios ir kitos biudžetinės įstaigos: Valstybinis studijų fondas, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, taip pat bendrovės (pvz., odontologijos kabinetas, kirpykla, Robotikos akademija ir kt.). Iki 2018 m. birželio 29 d. SKVC perduotos patalpos patikėjimo teise buvo valdomos Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro (toliau – ir ŠAC), kuris taip pat atliko šio pastato administratoriaus funkcijas. Nuo 2018 m. birželio 29 d. pastatas, esantis adresu: A. Goštauto g. 12, Vilnius patikėjimo teise buvo perduotas centralizuotai valdyti valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Turto bankui.
4.2. Anksčiau neįgalieji į pastatą galėjo patekti iš kiemo pusės, o taip pat ir į liftą, kuris galėjo asmenį užkelti į visus 4 pastato aukštus, tačiau 2018 m. gegužės mėn. šis vienintelis pastate iki tol dar veikęs liftas sugedo, todėl galimybės neįgaliajam patekti į SKVC pastatą nebeliko. SKVC už pastato, esančio adresu: A. Goštauto g. 12, Vilnius administravimą, eksploatavimą, priežiūrą, komunalines paslaugas iki pastato perdavimo centralizuotam valdymui VĮ Turto bankui mokėjo ŠAC, po turto perdavimo – VĮ Turto bankui. Vadovaujantis Valstybės turto panaudos sutarties, 2016 m. lapkričio 28 d. sudarytos tarp ŠAC ir SKVC, 8.3 punkto nuostatomis, SKVC turi teisę perduotas patalpas pagerinti tik gavęs išankstinį rašytinį leidimą. Bendrojo naudojimo objektų – liftų, laiptų ir kt. – remonto atlikimas sutartyje apskritai nėra numatytas. Pagal Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto panaudos sutartį, 2018 m. lapkričio 16 d. sudarytą tarp SKVC ir VĮ Turto banko, tik panaudos davėjas, t. y. VĮ Turto bankas atlieka valstybės nekilnojamojo turto einamuosius ir kapitalinius remontus, todėl SKVC savarankiškai jokių remonto darbų atlikti apskritai negali. SKVC be kita ko nėra savarankiškas asignavimų valdytojas, tad savarankiškai negali priimti sprendimų, susijusių su finansavimu. SKVC įsitikinimu, jis neturi būti traukiamas atsakovu, nes, valdydamas nedidelę dalį patalpų panaudos sutarčių pagrindu, neturėjo nei pareigos, nei galimybių savarankiškai pritaikyti pastatą neįgaliųjų poreikiams. Šias pareigas pagal skiriamo finansavimo dydį turėjo įgyvendinti pastatą patikėjimo teise valdantys ir administruojantys subjektai – ŠAC ir VĮ Turto bankas.
4.3. Byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas SKVC buvo aptarnautas nepagarbiai. Tai, kad pareiškėjo dokumentai buvo priimti ne iš karto, lėmė ne SKVC darbuotojų negeranoriškumas ar nekompetencija, o nesusipratimas. Byloje esantys duomenys liudija, kad SKVC darbuotoja, suteikdama neįgaliam asmeniui prioritetą būti aptarnautam pirmam (priimamajame tuo metu buvo ir daugiau klientų, kurie jai išėjus turėjo laukti), elgėsi geranoriškai ir 2 kartus, palikdama savo darbo vietą priimamajame, ėjo į lauką jo pasitikti, tačiau jo nepamačiusi, grįždavo atgal. Pareiškėjas pasirinko SKVC atstovų laukti automobilyje (kaip paaiškėjo, automobilis buvo pastatytas toliau nuo pastato), prie jo priėjus, pareiškėjo kelis kartus buvo atsiprašyta tiek už tai, kad A. Goštauto g. 12, Vilnius pastatas nėra pritaikytas neįgaliesiems, tiek ir dėl to, kad jis turėjo palaukti. Dokumentai buvo priimti, administracinė paslauga suteikta. SKVC teigimu, asmens aptarnavimas SKVC nepažeidė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų. Centras, būdamas priverstas paslaugas teikti pastate, kuris nėra pritaikytas neįgaliųjų asmenų poreikiams, pareiškėją aptarnavo geriausiai ir trumpiausiais terminais kaip tai tik buvo įmanoma, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) nustatyta tvarka.
4.4. Pareiškėjas SKVC administracinės paslaugos – išduotos pažymos nuorašo tinkamumo – neginčijo, o prašė priteisti neturtinę žalą dėl to, kad pastatas nepritaikytas neįgaliųjų poreikiams. Reikalavimas pastatus pritaikyti neįgaliųjų poreikiams yra nustatytas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose. Šie teisės aktai yra taikomi visiems Lietuvos Respublikos subjektams vienodai, nepriklausomai, ar pastato savininkas yra privatus ar valstybinis subjektas. Tad civilinė atsakomybė už šių funkcijų neįgyvendinimą, visų pirma tenkanti pastato savininkams ir patikėjimo teise jį valdantiems subjektams, turėtų atsirasti bendraisiais pagrindais, o ne taikant specifines Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas. Dėl to ne SKVC, o kiti subjektai turėjo pareigą pastatą pritaikyti neįgaliems asmenims, o SKVC veiksmai ar neveikimas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais. Nesant neteisėtų SKVC veiksmų, negali būti ir priežastinio ryšio ir (ar) kaltės. Be to, pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nors vadovaujantis teismų praktika, žalos įrodymo pareiga tenka būtent pareiškėjui.
5. Atsakovo atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsiliepime į skundą nurodyta:
6.1. Pareiškėjo skunde nėra nurodyti NŽT neteisėti veiksmai. Taip pat nėra duomenų, kad Lygių galimybių kontrolierius NŽT atžvilgiu būtų pradėjęs tyrimą dėl galimos diskriminacijos.
6.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 163 „Dėl administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto ir žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti centralizuotai“ ginčo pastatas patikėjimo teise perduotas valdyti VĮ Turto bankui. Iš Nekilnojamojo turto registro centro išrašų matyti, kad pastate esančios patalpos panaudos sutarčių pagrindu perduotos valdyti atitinkamiems subjektams. NŽT nėra ginčo sklype esančio pastato savininkė, valdytoja ar patikėtinė, todėl neturi pareigos atsakyti pagal pareiškėjo skundą.
7. Atsakovo atstovas Nacionalinė švietimo agentūra (toliau – ir Agentūra) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsiliepime į skundą nurodyta:
8.1. Pagal savo įgyvendinamas funkcijas dėl tinkamo paslaugų teikimo asmenims atsakingas buvo būtent panaudos gavėjas (SKVC). Pagal panaudos sutarčių nuostatas, būtent panaudos gavėjui numatyta prievolė atlikti einamąjį ir kapitalinį pastato remontą, siekiant tinkamai įgyvendinti savo funkcijas. Panaudos gavėjas per visą laikotarpį nesikreipė į panaudos davėją siekdamas gauti sutikimą.
8.2. Ginčo pastatas pastatytas dar 1965 m. Daugiau jokių pastato pertvarkymo darbų per visą laiką nebuvo atlikta. Pagal Reglamento 1 punktą jis taikomas rengiant statybos, projektavimo, kapitalinio remonto ir pan. darbus, taip pat tam tikrų pastato dalių atnaujinimo darbus. Taigi Reglamentas ginčo pastatui netaikytinas.
8.3. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė nei Agentūros neteisėtų veiksmų, nei jam padarytos žalos.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
10. Atsiliepime į skundą nurodyta:
10.1. Tarnyba atliko tyrimą pareiškėjo skundo pagrindu ir 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu konstatavo, kad SKVC, teikdamas paslaugas, neužtikrino Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią.
10.2. Po Tarnybos sprendimo priėmimo, 2018 m. spalio mėn. buvo gauti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija), SKVC ir ŠAC raštai, kuriuose teigiama, jog 2018 m. rugsėjo 21 d. vykusiame Ministerijos, SKVC, ŠAC, VĮ Turto banko atstovų bei kitų pastatų patikėjimo teise valdančių institucijų atstovų susirinkime aptartos galimybės pritaikyti pastatą asmenų su negalia poreikiams.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į skundą nurodė, jog ginčo laikotarpiu patalpų, esančių adresu: Goštauto g. 12, Vilnius, nevaldė. Ginčo pastate yra patalpų, kurios priklauso privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų didžioji dalis yra suteikta panaudos ar nuomos sutarčių pagrindu tretiesiems asmenims. Valstybės įgaliotos institucijos, sudarydamos sutartis dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos ar panaudos, suteikia teisę panaudos gavėjams ar nuomininkams, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, jas pritaikyti savo ir interesantų poreikiams. VĮ Turto banko duomenimis, ginčo pastato aplinka visapusiškai nėra pritaikyta neįgaliesiems, tačiau ja minėti asmenys gali naudotis. Pareiškėjo minimos Reglamento nuostatos netaikytinos, nes jos taikomos tuomet, kuomet rengiami statinių, nurodytų Reglamento 1 priede, statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, supaprastinti statybos ar supaprastinti rekonstravimo projektai, kapitalinio remonto aprašas, paprastojo remonto aprašas arba keičiama statinių paskirtis. Atlikus valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu Goštauto g. 12, Vilnius, perdavimą VĮ Turto bankui, buvo inicijuotos viešųjų pirkimų procedūros ir tikimasi, jog iki šių metų pabaigos pastatas bus pakankamai pritaikytas asmenų su judėjimo negalia poreikiams.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2018 m. birželio 29 d. atvykus į SKVC, adresu Goštauto g. 12, Vilniuje, jis neturėjo galimybės prie pastato pastatyti automobilio, nes nebuvo įrengtos vietos neįgaliajam, taip pat negalėjo patekti į pastatą, nes patekimas į pastatą nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims. Pareiškėjas, likęs automobilyje, kelis kartus skambino į SKVC, prašydamas darbuotojų ateiti prie jo automobilio ir priimti jo norimus priduoti dokumentus. Jam teko laukti apie 2 val., kol iki jo atėjo dvi SKVC darbuotojos ir priėmė dokumentus. Pareiškėjo teigimu, dokumentų pridavimo procesas užtruko gana ilgą laiką, be to, pokalbis su darbuotojomis buvo nemalonus, viena iš darbuotojų kalbėjo pakeltu, žeidžiančiu tonu, dėl ko pareiškėjas susijaudino, pasijuto papildomai menkinamas bei diskriminuojamas. Kaip nurodė pareiškėjas, jam padaryta žala pasireiškė tuo, kad valstybė neužtikrino pastato, kuriame yra SKVC, pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tiek patenkant į pastatą, tiek neužtikrinant galimybės parkuotis prie pastato ir saugiai išlipti iš automobilio.
14. Teismas, atsižvelgęs į Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija), Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio ir 11 straipsnio 3 dalies, Reglamento 1 priedo bei Reglamento, išdėstyto nauja redakcija, 64 punkto nuostatas, nurodė, jog besąlygiškas reikalavimas pritaikyti pastatus specialiesiems neįgaliųjų poreikiams turi būti vykdomas, kai šie pastatai yra statomi, rekonstruojami, remontuojami arba keičiama statinių paskirtis. Tokiais atvejais privalu vadovautis statybos techninių dokumentų reikalavimais. Pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad žmonėms su negalia nebūtų kliūčių savarankiškai patekti į pastato vidų; jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengtas nustatytų dydžių pandusas (Reglamento 64 p.). Pastatas, kuriame ginčo metu (2018 m. birželio mėn.) buvo SKVC buveinė, buvo pastatytas dar 1965 m., ir į bylą pateikti atsakovo atstovų dokumentai patvirtino, kad jis nebuvo rekonstruojamas, kapitaliai remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama pastato paskirtis. Todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi Reglamento nuostatomis. Nors šiuo atveju Reglamento nuostatos netaikytinos, tačiau teismas pažymėjo, jog nepaisant to, kad Reglamento nuostatos pastatui, kuriame ginčo metu buvo SKVC buveinė, nenustato reikalavimo sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, savarankiškai patekti į minėtą pastatą, tačiau tokiam asmeniui, vadovaujantis Konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, turi būti užtikrintas viešųjų SKVC teikiamų paslaugų prieinamumas.
15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas į SKVC savarankiškai nors ir negalėjo patekti, tačiau jam pageidaujamos paslaugos (dokumentų pateikimas dėl kitam asmeniui išduotos pažymos nuorašo gavimo) buvo suteiktos kitu alternatyviu būdu - prie pareiškėjo automobilio atėjo SKVC darbuotojai, kurie priėmė pareiškėjo norimus pateikti dokumentus ir tinkamam asmeniui išdavė pažymos nuorašą. Taigi pareiškėjo teisė nebūti diskriminuojamu dėl negalios nebuvo pažeista. Be to, dokumentus SKVC galima pateikti ne tik tiesiogiai atvykus į SKVC, tačiau ir paštu bei el. paštu, t. y. ir kitais alternatyviais būdais, kuriais pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti. Taigi valstybės institucija yra sudariusi galimybę dokumentus teikti ir kitais, netiesioginiais būdais. Šiuo atveju pareiškėjas pasirinko tokį dokumentų pateikimo būdą, kuris nėra vertinamas kaip prioritetinis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra sudarytos alternatyvios dokumentų pateikimo sąlygos (paštu, el. paštu), tačiau neįgaliųjų atžvilgiu jos yra siauresnės. Pateikdamas šiuos argumentus, teismo įsitikinimu, pareiškėjas nenurodė, kokios priežastys pareiškėjui trukdė dokumentus pateikti kitais alternatyviais būdais (paštu, el. paštu), kodėl jis pasirinko būtent tokį dokumentų pateikimo būdą, taip pat nenurodė, ar pareiškėjo atžvilgiu dokumentų pateikimo sąlygos buvo susiaurintos ir (ar) kaip tai pasireiškė.
16. Teismas atkreipė dėmesį, jog SKVC darbuotojai priėmė iš pareiškėjo dokumentus ir nors tai, teismo vertinimu dėl žmogiškosios klaidos (kadangi nustatyta, jog SKVC darbuotoja du kartus buvo išėjusi iš pastato, norėdama suteikti paslaugą pareiškėjui, tačiau dėl nesusikalbėjimo pareiškėjo nerado), atliko per ilgesnį, nei objektyviai turėtų, terminą, tačiau pareiškėjui reikalinga viešoji paslauga buvo suteikta kitu alternatyviu būdu. Be to, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog, prieš važiuodamas į SKVC, jis pasiskambino į SKVC telefonu ir jam buvo suteikta informacija, jog jis neturės galimybės patekti į pastatą, kadangi pastatas nepritaikytas žmonėms su negalia, o darbuotojas ateis iki pareiškėjo ir paslauga jam bus suteikta tokiu būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas, žinodamas šią informaciją, tačiau nepasinaudodamas kitais alternatyviais paslaugos suteikimo būdais (pvz., gauti paslaugą paštu, ar el. paštu), pats sutiko su minėtu alternatyviu paslaugos suteikimo būdu. Taigi atsakovo atstovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
17. Teismas pritarė pareiškėjui, kad dėl negalėjimo savarankiškai patekti į SKVC, jis natūraliai galėjo patirti susijaudinimą, nusivylimą, tačiau, teismo vertinimu, vien minėtos neigiamos atitinkamų veiksmų (neveikimo) pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumą. Sprendžiant valdžios institucijos veiksmų neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
18. Nenustatęs atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
19. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo byloje ekspertais paskirti ir apklausti Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekaną, Jungtinių Tautų neįgaliųjų komiteto vicepirmininką prof. J. R. bei VšĮ „Negalios organizacijų forumas“ prezidentę, Europos neįgaliųjų forumo tarybos bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narę D. J., priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. neteisėti veiksmai, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Šiuo atveju atsakovo atstovai sudarė sąlygas diskriminuoti neįgalius asmenis, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, kadangi abejingai vertino faktą, kad patekimas į Centro patalpas neįgaliesiems asmenims yra neįmanomas dėl sugedusio lifto, kurio paskirtis nėra asmenų kėlimas.
20.2. Ši situacija ir valstybės institucijų veiksmai peržengė statybų įstatymų normų ribas. Statybos įstatymai negina neįgalių asmenų teisių, todėl teismas privalėjo įvertinti ginamas vertybes.
20.3. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kadangi pareiškėjas nurodė ir pagrindė diskriminacinius veiksmus, tačiau teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos. Lygių galimybių kontrolieriaus 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (18)SN-123)SP-88 konstatuota, kad SKVC, teikdamas paslaugas, neužtikrino Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas diskriminuoti asmens, turinčius judėjimo negalią. Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Taigi įrodinėjimo našta perkeliama skundžiamam asmeniui, kuris turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Šiuo atveju atsakovui nepaneigus diskriminacijos prezumpcijos, konstatuotinas diskriminacijos faktas. Be to, atsakovo atstovai nepateikė įrodymų, jog buvo rūpestingi ir sugedus liftui, ieškojo problemos sprendimo būdų. Atsakovo atstovai nepateikė įrodymų, kad jie kreipėsi į pastato savininką (Lietuvos valstybę) ar į panaudos gavėją (Ministeriją), siekdami, kad problema būtų išspręsta. 2018 m. birželio 29 d., pasikeitus pastato valdytojui, VĮ Turto banko pastangomis krovininis liftas buvo sutvarkytas. Tai rodo, kiek nedaug pastangų ir resursų reikėjo, kad neįgaliųjų teisės nebūtų pažeidžiamos.
20.4. Alternatyvių galimybių sudarymas nepaneigia paties pažeidimo egzistavimo, t. y. fakto, jog pastatas skundo pateikimo metu nebuvo pritaikytas asmenims, turintiems judėjimo negalią. Neįgalus žmogus turi turėti galimybę savo nuožiūra pasirinkti jam siūlomą alternatyvą, kaip bet kuris kitas asmuo. Šiuo atveju pareiškėjas pasirinkimo galimybės neturėjo.
20.5. Faktas, kad teisiniame reglamentavime nėra nustatyto termino, iki kada seni pastatai turi būti pritaikyti neįgaliesiems asmenims, savaime yra diskriminacinis. Lietuvos valstybė, atstovaujama pastato valdytojo - Ministerijos bei SKVC, kuri panaudos teise valdė viešosios paskirties pastatą, privalėjo sudaryti galimybes patekti į Centrą taip pat asmenims, turintiems judėjimo negalią, sudaryti galimybes pasistatyti automobilį neįgaliajam skirtoje vietoje, saugiai ir be kliūčių iškrauti vežimėlį, saugiai įsėsti į jį ir laisvai nuvykti į paslaugos teikimo vietą bei be kliūčių gauti paslaugą.
20.6. Teismas nepasisakė dėl to, kad SKVC automobilių aikštelėje nėra išskirtos automobilių vietos neįgaliesiems. Nesudarius tokių galimybių buvo nesilaikyta Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 3 dalių.
20.7. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje ir 86 straipsnyje įtvirtintos pareigos atlikti savarankišką bylai reikšmingų aplinkybių tyrimą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad pastatas ir jo prieigos nebuvo pritaikytos pareiškėjui į jį patekti. Teismas nevertino atsakovo atstovų būtinybės laikytis atsakingo elgesio standarto ir veikti visuomenės naudai. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai nevertino tikrosios atsakovo atstovų kaltės formos ir neteisėtų veiksmų.
20.8. Atsakovo atstovai savo neteisėtais veiksmais, t. y. turėdami pareigą pagal tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus nediskriminuoti neįgalių asmenų, bet nesielgdami atidžiai ir rūpestingai dėl SKVC pastato pritaikymo neįgaliesiems, sudarė sąlygas diskriminuoti pareiškėją, turintį judėjimo negalią. Pareiškėjas turi diskrecijos teisę pats pasirinkti dokumentų pateikimo būdą ir atitinkamos valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti tokių paslaugų suteikimą jo pasirinktu būdu, kaip ir bet kuriam įgaliam asmeniui. Atsakovo atstovai turėjo pareigą veikti visapusiškai aktyviai, siekiant užtikrinti neįgaliųjų teisių įgyvendinimą, tačiau to nepadarė.
20.9. Teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo orumo pažeidimo ir diskriminacijos negalios pagrindu. Teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į pareiškėjo, kaip bene labiausiai pažeidžiamos asmenų grupės atstovo, interesą būti lygiu su visa visuomene, gyventi ir įgyvendinti savo teises oriai. Teismas nevertino pareiškėjo realiai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir susijaudinimo intensyvumo. Nors ir buvo sudaromos alternatyvios dokumentų pateikimo sąlygos (paštu ar el. paštu), tačiau neįgaliųjų atžvilgiu alternatyvių pasirinkimų ratas yra siauresnis, tokiu būdu pažeidžiant jų teises, nesudarant galimybių visaverčiai pasinaudoti jiems priklausančiomis teisėmis. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, jis iš anksto į SKVC neskambino, todėl apie pastato nepritaikymą neįgaliesiems asmenims nežinojo ir negalėjo žinoti.
20.10. Patirtos žalos dydis grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė gyventi visavertišką gyvenimą demokratinėje ir tolerantiškoje visuomenėje, kurioje turi būti sudaromos galimybės visiems asmenims laisvai veikti, nepaisant jų išskirtinių savybių, įskaitant ir valstybinių paslaugų suteikimą, jis buvo diskriminuojamas, pažeistas jo prigimtinis orumas ir garbė, kt.
21. Atsakovo atstovas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai sutampa su atsiliepimo į skundą argumentais. Papildomai pažymima, jog Centras, valdydamas nedidelę dalį patalpų panaudos sutarčių pagrindu, neturėjo nei pareigos, nei galimybių savarankiškai pritaikyti pastatą neįgaliųjų poreikiams ar atlikti bendrųjų konstrukcijų (liftų, laiptų) rekonstrukcijos darbus. Šias pareigas pagal skiriamo finansavimo dydį turėjo įgyvendinti pastatą patikėjimo teise valdantys ir administruojantys subjektai – ŠAC ir VĮ Turto bankas. Centras, kaip viešojo administravimo institucija, kokybiškai atliko savo specifines, jai pavestas funkcijas ir savo įgaliojimų ribose, pareiškėjui paslaugas suteikė kokybiškai, maksimaliomis darbuotojų pastangomis ir laiku. Lygių galimybių kontrolieriaus 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime taip pat nebuvo konstatuota, kad Centro darbuotojų veiksmai aptarnaujant pareiškėją buvo diskriminuojantys, nes diskriminacinį aspektą Lygių galimybių kontrolierius įžvelgė tik dėl paties pastato būklės, t. y. nepritaikymo neįgaliųjų asmenų poreikiams. Pareiškėjo kreipimosi į Centrą metu klientų patogumui buvo priimamos paraiškos, užklausos ar prašymai, gauti paštu ar elektroniniu paštu. Fizinis asmens atvykimas administracinei paslaugai gauti visiškai nebūtinas, taupant Centro klientų laiką ir lėšas, kurių prireiktų vykstant į Centro buveinę. Taip pat telefonu ar el. paštu buvo teikiama informacija, padedanti suformuluoti prašymus, užpildyti formas, pateikti prašymus ir dokumentus. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas administracinę paslaugą galėjo gauti paprastesniu ir patogesniu būdu – neatvykdamas į Centrą. Asmens aptarnavimas Centre nepažeidė Taisyklių nuostatų. Pastate, esančiame adresu A. Goštauto g. 12, Vilnius, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai nebuvo vykdomi, taip pat nebuvo keičiama ir pastato paskirtis, todėl nebuvo pareigos atlikti pastato pritaikymo neįgaliųjų poreikiams darbus. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Centro veiksmų. Pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus rinkdamas įrodymus ir įsitikindamas, kad pareiškėjo pageidauta paslauga galėjo būti suteikta jam neatvykstant į Centro patalpas, o prašymą pateikiant ir dokumentus gaunant elektroniniu būdu. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nors vadovaujantis teismų praktika, žalos įrodymo pareiga tenka būtent pareiškėjui. Pareiškėjas pateikė tik bendrąjį neturtinės žalos apibrėžimą, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie liudytų pačios žalos atsiradimo faktą, jos pasireiškimą bei žalos dydžio pagrįstumą.
23. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:
24.1. Konkretūs reikalavimai viešiems statiniams yra nustatyti Reglamente. Pagal Reglamento 1 priedo 2 punktą mokslo paskirties pastatai, prie kurių priskirti ir nagrinėjamo ginčo pastatai, yra įtraukti į žmonėms su negalia svarbių statinių sąrašą. Teismas konstatavo, kad pastatas, kuriame ginčo metu (2018 m.) buvo SKVC buveinė, buvo pastatytas dar 1965 m. ir byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindė aplinkybę, kad pastatas nebuvo rekonstruojamas, kapitaliai remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama pastato paskirtis, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl Reglamento nuostatų taikymo yra nepagrįsti.
24.2. Vertinant galimą diskriminacijos atvejį Konvencijos nuostatų kontekste, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo suteiktos / sudarytos kitos alternatyvios paslaugos gavimo galimybės. Vadovaujantis teisės aktais turi būti užtikrintas viešųjų paslaugų prieinamumas. Remiantis bylos duomenimis, tai buvo atlikta – prie pareiškėjo automobilio atėjo SKVC darbuotojai, kurie priėmė pareiškėjo norimus pateikti dokumentus ir tinkamam asmeniui išdavė pažymos nuorašą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovai neužtikrino neįgaliųjų teisių įgyvendinimo.
24.3. Byloje nėra duomenų, kad Lygių galimybių kontrolierius būtų pradėjęs tyrimą dėl galimos diskriminacijos NŽT atžvilgiu. NŽT nėra pastatų savininkė, valdytoja ar patikėtinė, todėl ji neturi pareigos atsakyti dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos žalos, kilusios dėl pastato nepritaikymo.
24.4. Pareiškėjo patirtos žalos dydis grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nepateikiant išsamaus žalos pagrindimo, nenurodant jokių neteisėtų NŽT veiksmų, todėl, nesant byloje pagrįstų įrodymų, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad būtent dėl NŽT veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
25. Atsakovo atstovas Nacionalinė švietimo agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
26. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl prašoma remtis Agentūros atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti.
28. Atsiliepime į skundą nurodoma:
28.1. Pareiškėjo 2018 m. liepos 2 d. skundo pagrindu buvo atliktas tyrimas. Lygių galimybių kontrolierius 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu konstatavo, kad SKVC, teikdamas paslaugas, neužtikrino Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią. Minėtu sprendimu buvo pasiūlyta SKVC bei Švietimo aprūpinimo centrui, Ministerijai bei VĮ Turto bankui sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, esantį A. Goštauto g. 12, Vilnius, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti SKVC teikiamas paslaugas. Taigi egzistavo neteisėti veiksmai, padaryti valstybės institucijų neveikimu.
28.2. Pagal Konvencijos nuostatas šalys turi siekti, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imtis atitinkamų priemonių, užtikrinant neįgaliesiems lygiai su kitais asmenims fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia taikomos: pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas; informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas.
28.3. Teismo sprendime teisės normų aiškinimas nukrypo nuo Konvencijoje bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisų komiteto priimtuose dokumentuose plačiai pateikiamo aiškinimo, jog tinkamų sąlygų nepritaikymas, įskaitant ir patekimą į visuomeninės paskirties pastatus, yra laikomas diskriminacija.
28.4. Byloje nustatyta aplinkybė, jog ginčo pastate liftas (krovininis) buvo įrengtas, tik ginčo įvykių metu jis buvo sugedęs. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai nesiėmė veiksmų, kad minėtas liftas būtų veikiantis, prieinamas asmenims su negalia. Tokiu būdu savo neveikimu atsakovo atstovai neįvykdė Lygių galimybių įstatyme bei Konvencijoje įtvirtintos valstybės bei jos institucijų pareigos užtikrinti jau pastatytų pastatų fizinį prieinamumą, kad paslaugomis be jokių kliūčių galėtų naudotis asmenys su negalia.
28.5. Ieškoti alternatyvių paslaugos teikimo būdų (pvz., pažymą užsisakyti internetu) buvo pareiškėjo (kaip ir visų kitų Centro klientų) teisė, bet ne pareiga.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
30. VĮ Turto bankas nurodo, kad savo poziciją ginčo klausimu pateikė pirmos instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir nustatė bylos aplinkybes, susijusias su pagrindiniu pareiškėjo reiškiamu reikalavimu, taip pat motyvuotai sprendime nurodė priežastis, dėl kurių jo reikalavimas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, kurią patyrė negalėdamas su neįgaliojo vežimėliu patekti į Studijų kokybės vertinimo centro patalpas dėl nepritaikytos infrastruktūros, ilgai – apie 2 val. laukdamas paslaugos, bei negalėdamas pasistatyti automobilio, nes neįgaliųjų automobiliams prie Centro pastato nebuvo numatytų stovėjimo vietų.
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ar Centro veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, nes pastatas, kuriame ginčo metu (2018 m. birželio mėn.) buvo SKVC buveinė, buvo pastatytas dar 1965 m., ir į bylą pateikti atsakovo atstovų dokumentai patvirtina, kad jis nebuvo rekonstruojamas, kapitaliai remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama pastato paskirtis, todėl netaikytinos statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ nuostatos. Teismas nustatė, jog nepaisant to, kad minėto Reglamento nuostatos pastatui, kuriame ginčo metu buvo SKVC buveinė, nenumato reikalavimo sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, savarankiškai patekti į minėtą pastatą, tačiau tokiam asmeniui, vadovaujantis Konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, Rekomendacijomis, turi būti užtikrintas viešųjų SKVC teikiamų paslaugų alternatyvus prieinamumas. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui paslauga buvo suteikta – prie pareiškėjo automobilio atėjo Centro darbuotojai, be to, paslaugas jis galėjo gauti paštu arba elektroniniu paštu, padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrintas viešųjų paslaugų prieinamumas, todėl jo teisė nebūti diskriminuojamam dėl negalios nebuvo pažeista; pareiškėjas nenurodė priežasčių, kurios jam trukdė dokumentus pateikti kitais alternatyviais būdais – paštu, elektroniniu paštu; teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo.
33. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentavo, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę diskriminavimo atveju; nurodė, kad alternatyvių galimybių sudarymas nepaneigia paties pažeidimo fakto – kad asmenims, turintiems judėjimo negalią, patekti į pastatą nėra galimybės; mano, jog pati aplinkybė, kad teisiniame reglamentavime nėra nustatyto termino, iki kada seni pastatai turi būti pritaikyti neįgaliesiems asmenims, savaime yra diskriminacinė; teismas neįvertino fakto, kad šalia pastato nėra numatyta vieta neįgalių asmenų automobiliams; teismas neteisingai nustatė aplinkybę, nurodydamas, kad pareiškėjas iš anksto skambino į Centrą; neobjektyviai buvo įvertinti pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai bei susijaudinimo intensyvumas, nulėmę neturtinės žalos atsiradimą.
34. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodęs, kad byloje nagrinėjamas itin opus žmogaus teisių pažeidimo, t. y. neįgaliųjų asmenų diskriminacijos klausimas, prašė teismo byloje ekspertais apklausti Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekaną, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininką prof. J. R. bei VšĮ „Negalios organizacijų forumas“ prezidentę, Europos neįgaliųjų forumo Tarybos bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narę D. J.. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jų įvertinimui nėra būtinos kitų sričių mokslo specialios žinios, pareiškėjo prašymo netenkina, nes teisinis neįgaliųjų asmenų diskriminacijos aspektų nagrinėjamoje situacijoje vertinimas yra teismo prerogatyva bei pareiga.
35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos įtvirtina asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje lygios galimybės apibrėžiamos, kaip tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Atsižvelgiant į Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą netiesioginės diskriminacijos apibrėžimą bei 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą tiesioginės diskriminacijos sąvoką, darytina išvada, kad tiesioginė diskriminacija apima situacijas, kai dėl bet kurios priežasties, kuri gali būti diskriminacijos pagrindas, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje su kitu asmeniu, o netiesioginės diskriminacijos atveju su asmenimis, esančiuose skirtingose padėtyse, elgiamasi vienodai, nors tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises ar pasinaudoti tam tikromis galimybėmis, turėtų elgtis skirtingai.
36. Lietuvos Respublikos ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, įsigaliojusi nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., nustato, kad diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas. Tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves (2 straipsnio atitinkamos dalys). Valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja: imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės (4 straipsnio 1 dalies a punktas); nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su šia Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas (4 straipsnio 1 dalies d punktas).
37. Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės, šios Konvencijos Šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas.
38. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) lygių teisių – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; 2) lygių galimybių – neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; 3) diskriminavimo prevencijos – neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; 4) visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; 5) savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo – neįgalieji nuolat skatinami būti savarankiški; 6) prieinamumo – neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais.
39. Administracinėje teisėje diskriminacijos draudimo principas sudaro sąlygas užtikrinti asmenų lygiateisiškumą viešojo administravimo srityje. Kaip įtvirtinta bendruosius viešojo administravimo teisinius santykius reglamentuojančiame Viešojo administravimo įstatyme, lygiateisiškumas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas šiuo atveju turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių (VAĮ 3 str. 6 p.). Administracinių teismų jurisprudencijos nuostatose, laikantis konstitucinės nediskriminavimo principo sampratos, paprastai teigiama, kad teisė reikalauja, jog pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai, kad teisėkūros subjektas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, esantiems vienodoje padėtyje, teisės ar pareigos būtų suteikiamos nevienodai. Diskriminacija suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.
40. Diskriminacijos sąvokos konstrukcija ,,negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui“ suponuoja, kad asmenys neprivalo įrodyti faktinės diskriminacijos. Nediskriminavimo principu iš esmės siekiama pašalinti situacijas, kada tokioje pat ar panašioje padėtyje esantys asmenys ar asmenų grupės vien tik dėl tam tikros savybės ar požymio yra vertinami skirtingai ir dėl to jie netenka galimybės pasinaudoti suteiktomis teisėmis arba šių teisių įgyvendinimas nėra toks visapusiškas ir efektyvus, nei kitų asmenų (žr., „Diskriminacijos draudimo principas ir jo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje“, Gudeliauskienė, L., publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 29, 2015 m.).
41. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjui 2018 m. birželio 29 d. atvykus į SKVC, adresu: Goštauto g. 12, Vilniuje, jis neturėjo galimybės prie pastato pastatyti automobilio, nes nebuvo įrengtos vietos neįgaliajam, taip pat negalėjo patekti į pastatą, nes patekimas į pastatą nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims. Pareiškėjas, likęs automobilyje, kelis kartus skambino į SKVC, prašydamas darbuotojų ateiti prie jo automobilio ir priimti jo norimus priduoti dokumentus. Pareiškėjui teko laukti apie 2 val., kol iki jo atėjo dvi SKVC darbuotojos ir priėmė dokumentus.
42. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pareiškėjo skundo pagrindu atliko tyrimą ir 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (18)SN-123)SP-88 konstatavo, kad SKVC, teikdamas paslaugas, neužtikrino Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią.
43. Vadovaujantis Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, besikreipiančiam dėl diskriminacijos asmeniui, kuriam pagal bendrąsias proceso taisykles tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, pakanka teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodyti aplinkybes, kurios leidžia preziumuoti diskriminavimo faktą (prima facie aplinkybes) – pradinius diskriminacijos įrodymus, o atsakovas turi įrodyti, kad jis diskriminavimo draudimo nepažeidė (paneigti prezumpciją). Pareiškėjas byloje nurodė tuos duomenis, kuriais jis grindė diskriminavimo dėl judėjimo negalios aplinkybes (nebuvo vietos automobiliui, negalėjo patekti į patalpas, paslaugos laukė apie 2 val.), todėl teismas, spręsdamas, ar nurodytos aplinkybės patvirtina asmens diskriminavimo faktą, turėjo vertinti, ar atsakovų, ir visų pirma SKVC, nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys gali paneigti pareiškėjo teiginius apie jo diskriminavimo faktą.
44. Siekiant pripažinti, kad buvo pažeistas diskriminacijos draudimo principas, nepakanka nustatyti diskriminacijos fakto aplinkybę. Konstatuoti nediskriminavimo principo pažeidimą būtinos ir kitos sąlygos, susijusios su galimybe pateisinti diskriminacinį elgesį ar teisinę priemonę. Diskriminacijos pateisinimas – tai bendro pobūdžio galimybė paaiškinti priežastį, kodėl diskriminaciniai veiksmai neturėtų būti vertinami kaip neteisėti. Diskriminacija kaltinamas asmuo turi pagrįsti savo elgesį teisėtu tikslu ir parodyti ryšį tarp tikslo ir priemonių, kurių buvo imtasi diskriminacija kaltinamo asmens (atsakovo) gynimosi priemonėmis (žr., „Diskriminacijos draudimo principas ir jo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje“, Gudeliauskienė, L., publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 29, 2015 m.).
45. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pastatas, kuriame ginčo metu (2018 m. birželio mėn.) buvo SKVC buveinė, buvo pastatytas dar 1965 m., ir į bylą pateikti atsakovo atstovų dokumentai patvirtina, kad jis nebuvo rekonstruojamas, kapitaliai remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama pastato paskirtis, todėl netaikytinos statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ nuostatos, laikytini neturinčiais reikšmės konstatuojant diskriminavimo faktą, nes jais negalima objektyviai paneigti pačio pareiškėjo nurodomos situacijos. Byloje atsakovo atstovo SKVC nurodomi argumentai, kad jam yra perduota panaudos pagrindais tik nedidelė pastato, į kurį negalėjo patekti pareiškėjas, dalis, kad pastate veikęs vienintelis liftas sugedo, taip pat laikytini neturinčiais reikšmės sprendžiant dėl diskriminavimo fakto nustatymo.
46. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika Konvencijos dalyvė yra nuo 2010 metų, įsipareigojusi imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą, todėl pareiškėjas turėjo teisėtus lūkesčius, kad jo galimybės patekti į viešosios paskirties pastatus dėl turimos judėjimo negalios nebus apribotos. Pareiškėjas dėl judėjimo negalios viešosios paslaugos negalėjo gauti tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis ji būtų suteikta kitiems asmenims, kitaip tariant, jo teisių įgyvendinimas nebuvo toks visapusiškas ir efektyvus, nei kitų asmenų tokiomis pačiomis aplinkybėmis, todėl byloje tiesioginės diskriminacijos faktas laikytinas nustatytu, o minėtos atsakovo nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip diskriminaciją pateisinančios priežastys.
47. Tiesioginė diskriminacija apima situacijas, kai dėl bet kurios priežasties, esančios diskriminacijos pagrindu, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu. Esant tiesioginei diskriminacijai, skirtingas nepalankus požiūris gali būti pateisinamas tik išimtiniais, tiesiogiai teisės aktuose nurodytais ir konkrečiai apibrėžtais atvejais. Diskriminacijos fakto prezumpcija gali būti paneigiama, tik atsakovui įrodžius, kad pareiškėjas nėra panašioje situacijoje, kaip asmenys, su kuriuo jis save lygina; arba skirtingas vertinimas grindžiamas arba neproporcingai neigiamas poveikis atsiranda dėl objektyvios priežasties, nesusijusios su „ginama savybe“; arba diskriminacinis elgesys apskritai yra objektyviai pateisinamas ir yra proporcingas (žr., „Diskriminacijos draudimo principas ir jo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje“, Gudeliauskienė, L., publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 29, 2015 m.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių aplinkybių atsakovas byloje neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu nediskriminavimo principas nebuvo pažeistas, laikytina nepagrįsta.
48. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl diskriminacijos fakto buvimo ar nebuvimo, reikšmingomis aplinkybėmis ginče yra faktinės viešosios paslaugos suteikimo sąlygos (t. y. jos prieinamumas) judėjimo negalią turinčiam asmeniui. Atsakovo atstovo veiksmų teisėtumas pastato pritaikymo neįgaliesiems aspektu, priežastys, kodėl iki šiol pastatas nėra pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems asmenims, neturi lemiamos teisinės reikšmės nei vertinant diskriminacijos faktą, nei sprendžiant dėl pareiškėjo reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo. Aptariamu atveju ginčo dalykas ir aplinkybės byloje yra skirtingas, negu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020, kurioje buvo sprendžiama dėl Lygių galimybių kontrolieriaus siūlymo poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas.
49. Nagrinėjant kilusį ginčą dėl neturtinės žalos, kurią patyrė diskriminuojamas asmuo, atlyginimo, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, dėl kurių atsakovas nėra įgyvendinęs Reglamento reikalavimų pritaikyti pastatą asmenims su judėjimo negalia, nes ne šios priežastys, bet pati faktinė situacija nulėmė pareiškėjo negatyvius išgyvenimus, susijusius su jo diskriminavimu dėl negalios, siekiant gauti viešąją paslaugą. Pažymėtina, kad, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kurią asmenys patiria dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, įgyjama nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai nagrinėjamu atveju reiškia, kad nėra svarbu, dėl kokių priežasčių viešosios paskirties pastatas nėra pritaikytas asmenims su judėjimo negalia, nes šios aplinkybės sprendžiant dėl nediskriminavimo principo pažeidimo sietinos ne su atsakovo neteisėtais veiksmais, bet su jo kalte, tačiau pastaroji aplinkybė nepatenka tarp įrodinėtinų byloje.
50. SKVC nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjas viešąsias paslaugas galėjo gauti alternatyviais būdais – paštu ar elektroniniu paštu, vertintina kaip ribojanti pareiškėjo viešosios paslaugos gavimo galimybes (prieinamumą) ir nepaneigia fakto, kad jam nebuvo sudaryta galimybė (institucija jos neužtikrino) gauti viešąsias paslaugas tokiais pačiais būdais kaip ir visiems kitiems asmenims. SKVC nepateikė į bylą įrodymų, kaip neįgalieji yra informuojami apie galimybę gauti viešąsias paslaugas, kokios įstaigoje numatytos papildomos priemonės jiems užtikrinant paslaugų prieinamumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas privalėjo byloje įrodinėti, kodėl nepasirinko paslaugos gavimo alternatyviomis galimybėmis. Teisėjų kolegija vertina, kad galimybė gauti paslaugą tik paštu ar elektroniniu paštu nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo aktuali, pareiškėjas paslaugos gauti tiesiogiai atvyko į SKVC, o pastarasis byloje nėra nurodęs, kad būtų iš anksto viešai teikęs informaciją apie paslaugų neįgaliesiems teikimo galimybę tik konkrečiais būdais. Tas faktas, kad pareiškėjui paslauga galiausiai buvo suteikta, jis po poros valandų buvo aptarnautas stovinčiame automobilyje, gali būti vertinama tik kaip atsakomybės dydį už nediskriminavimo principo pažeidimą mažinanti aplinkybė, tačiau tuo negalima paneigti pareiškėjo diskriminavimo dėl judėjimo negalios fakto.
51. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo.
52. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nurodė prima facie aplinkybes, patvirtinančias diskriminavimo dėl judėjimo negalios faktą, atsakovo atstovas SKVC neįrodė, kad pareiškėjui viešoji paslauga (jos prieinamumas) buvo užtikrinta nepažeidžiant nediskriminavimo principo, todėl byloje turi būti sprendžiamas dėl atsakovo atstovo SKVC neteisėto veikimo patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimas.
53. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).
54. Skunde teismui pareiškėjas teigė, kad, negalėdamas pastatyti automobilio ir patekti į SKVC patalpas, laisvai judėti jose ir naudotis visomis pagrindinėmis teikiamomis paslaugomis, laukdamas daugiau nei 2 val. ir prašydamas SKVC darbuotojų geros valios, kad dokumentai būtų priimti lauke, jautėsi diskriminuojamas, pažemintas ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo, kaip lengviausiai pažeidžiamos asmenų grupės – negalią turinčio asmens – neturtinių vertybių pažeidimas: orumo ir garbės, savivertės bei sveikatos. Pareiškėjo patirtus neigiamus emocinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą patvirtino byloje liudytojais apklausti šeimos nariai. Pareiškėjas neturtinę žalą dėl patirtos diskriminacijos įvertino 30 000 Eur suma, kurią prašė solidariai priteisti iš atsakovo atstovų.
55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-61-662/2018). Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.). Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai <...> (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4780-575/2017).
56. Nagrinėjamu atveju nėra priežasčių kvestionuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, patyrė atskirtį ir diskriminaciją, negalėdamas visapusiškai ir efektyviai, kaip ir bet kuris kitas asmuo, pasinaudoti viešąja paslauga. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas, kaip kad ir nurodo, patyrė nusivylimą, orumo ir garbės pažeidimą, savivertės sumenkinimą, sveikatos pablogėjimą, ypač atsižvelgiant į jo, kaip pažeidžiamo bei turinčio sudėtingų sveikatos problemų asmens, padėtį. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos įrodomaisiais faktais, kuriuos nustačius yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai lemia neigiamą poveikį nukentėjusiems asmenims (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), konstatuotinas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017).
58. Spręsdama dėl nustatytino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija akcentuoja, kad turi būti vertinama kriterijų visuma – tai ir ginamos vertybės reikšmė (diskriminacija neužtikrinant galimybės visavertiškai pasinaudoti viešąja paslauga), pareiškėjo pažeidžiamumas (judėjimo negalią turintis asmuo), patirti neigiami išgyvenimai (nusivylimas, orumo ir garbės pažeminimas, savivertės sumenkinimas, sveikatos pablogėjimas); tačiau duomenų, kad tokie išgyvenimai būtų užsitęsę, sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes fizinei ar dvasinei sveikatai, byloje nėra; taip pat svarbu, kad paties pažeidimo trukmė nebuvo ilga, paslauga pareiškėjui galiausiai buvo suteikta; be to, teismų praktikoje, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, kaip patirtų neturtinių praradimų kompensavimo galimybę, yra atsižvelgiama į visuomenėje egzistuojančias materialines gyvenimo sąlygas, pragyvenimo lygį, kuriuos atspindinčiu kriterijumi yra ir minimali mėnesio alga (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. eK-3-164-1057/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2812-624/2016).
59. Atsižvelgdama į aplinkybių, reikšmingų pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui pagrįsti, visumą, panašiose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo sumas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirtų neturtinių praradimų teisinga kompensacija būtų 1 000 Eur, kuri priteitina iš atsakovo atstovo SKVC, pažeidusio nediskriminavimo principą. Pareiškėjo reikalavimas dėl didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos priteisimo laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas. Priteistinos kompensacijos dydį lemia konkreti pareiškėjo situacija, todėl teisėjų kolegija neatsižvelgia į pareiškėjo nurodomus bendro pobūdžio argumentus dėl siekių pakeisti neįgaliųjų padėtį, požiūrį visuomenėje iš esmės ir pan.
60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo skundą tenkina iš dalies ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurį priimant buvo netinkamai taikytos nediskriminavimo principo pažeidimo įrodinėjimo taisyklės, bei priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkina iš dalies – iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos SKVC, priteisia 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, patenkinus iš dalies jo skundą ir apeliacinį skundą, įgyja teisę į patirtų nagrinėjant administracinė bylą advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjo interesams viso bylos proceso metu atstovavo advokatė, pirmosios instancijos teisme pareiškėjo patirtos išlaidos sudarė 820 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 600 Eur; jos neviršija rekomenduojamų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta esminė aplinkybė – nediskriminavimo principo pažeidimas, lėmusi neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, bei iš dalies buvo tenkintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui priteistina dalis – 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir dalis – 350 Eur, patirtų apeliacinės instancijos teisme, viso 950 Eur iš atsakovo atstovo SKVC.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo E. B. skundą tenkinti iš dalies:
Priteisti pareiškėjui E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Studijų kokybės vertinimo centro, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė