Administracinė byla Nr. eA-94-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03963-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 13.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys –Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „SakBar“ dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“
(toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ Nr. S-202 (7-175/2020) (toliau – ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ Nr. 1A-149 (toliau – Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ataskaita Nr. 3); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. VTM atliko UAB „Sakbar“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita Nr. 1). Šią ataskaitą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 1A-399 Ataskaitą Nr. 1 panaikino ir pavedė VTM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. VTM atliko pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita Nr. 2), tačiau savo pozicijos nepakeitė ir konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „SakBar“ ir pareiškėjui solidariai apskaičiuotini importo mokesčiai. Pareiškėjas apskundė ir šį sprendimą, o Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 Ataskaitą Nr. 2 panaikino bei ir įpareigojo atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimtą naują sprendimą. Nepaisant to, VTM dar kartą pakartojo nepagrįstas išvadas dėl laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros bei 2020 m. gegužės 21 d. surašė Ataskaitą Nr. 3, kurioje konstatuota, kad buvo pažeistos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 147 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl pareiškėjui apskaičiuotini importo mokesčiai: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM bei skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda 48 692 Eur, iš viso – 210 998 Eur. Pareiškėjui taip pat apskaičiuoti ir į apskaitą įtraukti ir 40 166 Eur delspinigių.
2.2. Departamentas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Ataskaitą Nr. 3 patvirtino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu: 1) patvirtino Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; 2) pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dalyje, kuria buvo nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą; 3) atleido nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.
2.3. Dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos vertinimo.
2.3.1. Komisija pritarė išvadai, kad prekių išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl nustačius prekių kiekio (svorio bruto) skirtumą tarp laikinojo saugojimo deklaracijoje (toliau – ir LSD) deklaruotų prekių svorio ir komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyto prekių svorio, pagrįstai konstatuota, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo manymu, Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų. Taip pat buvo atmesti visi pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai. Komisija tik pakartojo Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytas aplinkybes. Tiek atsakovas, tiek Komisija nepagrįstai sprendė, kad vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, jog ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.
2.3.2. Komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią. Neteisingi teiginiai, kad tik pagal komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį bruto. Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 konstatavo, kad priimant sprendimą nepakanka tik subjektyvaus ir deklaratyvaus vertinimo, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, būtina nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų paimtos iš muitinės priežiūros ir kas privalėjo išvežti prekes, bet neišvežė.
2.3.3. Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad Departamento sprendimai neturi įtakos 2020 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimo pagrįstumui. Tačiau tiek 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 1A-399, tiek 2019 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1A-240 Muitines departamentas vertino tas pačias VTM išvadas dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymo ir pareiškėjo apmokestinimo, įpareigodamas VTM nustatyti konkrečius faktus ir įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir kad komercinės sąskaitos faktūros, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymui, neturi įrodomosios reikšmės. VTM, priimdama Ataskaitą Nr. 3, neįvykdė nurodymo nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros.
2.3.4. Komisijai nustačius, kad Ataskaita Nr. 3 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas buvo grindžiami ta pačia faktine informacija ir komercinių faktūrų duomenimis, nebuvo pagrindo patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 0245 Eur muito delspinigius ir 125 375 Eur importo PVM. Be to, Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendime nenurodyta, kokių pareigų neatliko pareiškėjas ir kaip pasireiškė prekių paėmimas iš muitinės priežiūros. Nebuvo nustatyta, kad trečiųjų asmenų surašytose komercinėse sąskaitose faktūrose pateikta informacija atitinka objektyvumo kriterijų ir kad jose pateiktas prekių aprašymas ir kiekis (svoris bruto) atitinka tikrovę.
2.3.5. Mokesčių administratorius nekėlė abejonių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos realumo ir nesiėmė priemonių, kad įsitikintų sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu. Pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad muitinė pagrįstai vertino konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, Kombinuotosios nomenklatūros
(toliau – ir KN) kodą, kiekį), nes tik pagal šiuos dokumentus galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir, prireikus, importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog trečiųjų asmenų išrašytose komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytose TIR knygelių 10 langelyje, pateikta informacija yra teisinga, patikima, neprieštaringa ir vienareikšmiškai įrodanti faktą, kad deklaracijoje deklaruotos prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir tokiu būdu paimtos iš muitinės priežiūros. Laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai. Todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau tai nebuvo atlikta.
2.3.6. Vien aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudaro pagrindo išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, juo labiau, kad prekių gavėjo (UAB „SakBar“) tikrinamuoju laikotarpiu įvežtos iš trečiųjų šalių ir laikinajam saugojimui pareiškėjo deklaruotos prekės, identiškos būsenos buvo perduotos gavėjui, jam įforminus atitinkamus dokumentus. Be to, prekių gavėjas pareiškėjui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl prekių praradimo. Nepaisant šių aplinkybių, mokesčių administratorius ir Komisija rėmėsi ir lygino tik prekių išvežimo komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją. Nors Komisija ir teigė, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, kad laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas buvo nustatytas remiantis išimtinai kitų ūkio subjektų surašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, tačiau iš Ataskaitos Nr. 3 priedo Nr. 2 matyti, kad tariamas prekių trūkumas fiksuojamas išimtinai palyginus tik LSD duomenis ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Tai patvirtina, kad komercinei sąskaitai faktūrai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nei kitiems bylos esantiems įrodymams. Komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis (svoris bruto) sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu. Todėl paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekes ir kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį, kas yra neįmanoma ir nepateisinama. Komisija dėl šių aplinkybių nepasisakė ir klaidingai sprendė, kad pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus nebuvo galimybės identifikuoti prekes, nes dokumentuose „prekės aprašytos bendrai“, tik nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto).
2.3.7. Muitinei teikiamų išvežimo deklaracijų (TIR MRN ir T1 MRN) formą bei teikiamos informacijos apimtį reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas
(ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), todėl, užbaigiant ginčo prekių laikinąjį saugojimą muitiniam tikrinimui, ir buvo pateikti išgabenimo muitinės dokumentai, kurie yra patvirtinti Įgyvendinimo reglamente. Muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys. Be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio bruto.
2.3.8. Komisija taip pat nepasisakė dėl sąskaitose užfiksuotų duomenų ir prieštaravimų, o tik nurodė, kad pareiškėjo pateikti prekių išgabenimą patvirtinantys dokumentai buvo įvertinti VTM, todėl dėl jų Komisija dėl jų nepasisakė. Tačiau nesutapimai verčia abejoti sąskaitose pateiktos informacijos patikimumu.
2.4. Dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukos, kaip teisinio pagrindo identifikuoti prekes pagal TIR knygelių 10 langelyje nurodytas sąskaitas faktūras.
2.4.1. Nors Departamentas sprendė, kad pagrindas lyginti komercinių sąskaitų faktūrų duomenis su LSD nurodytais duomenis įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje, tačiau Komisija šių išvadų nevertino. Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnyje nėra nuostatos, kad prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo tikrinti LSD duomenis su perdavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai – jei prekės išleidžiamos TIR operacijai atlikti, išvykimo muitinės įstaigoje į TIR knygelę įrašomas TIR operacijos MRN. Į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra tas dokumentas, kuriame ir yra deklaruojamos išvežamos prekės ir tik šis dokumentas nurodomas muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lape.
2.4.2. Komisija, nepasisakydama dėl komercinių sąskaitų faktūrų sulyginimo su LSD duomenimis teisinio pagrindo, pažeidė skundo nagrinėjimo apimtį ir klaidingai išsprendė ginčą, nepagrįstai pritardama išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.
2.5. Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros ir yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos.
2.5.1. Buvo pateikti įrodymai, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaracijas buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje. Tai patvirtina, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais. Todėl laikinai saugotos prekės buvo išgabentos ir nepakeisto pavidalo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų.
2.5.2. Nėra aišku, kokius dar įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti. Visos deklaruotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, įforminus atitinkamas muitinės deklaracijas. Komisija pripažino, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl „paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvokos aiškinimo buvo pripažinta precedentine, tačiau Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės sąvokos interpretacija. Pareiškėjas, tiek deklaruodama UAB „SakBar“ prekes deklaracijoje pagal šios bendrovės pateiktą sutartį (užsakymą), tiek išgabendamas jas iš Sąjungos muitų teritorijos, įvykdė visas muitų teisės aktuose nurodytas pareigas.
2.5.3. Pareiškėjas taip pat prašė atkreipti dėmesį į jo 2020 m. rugsėjo 9 d. skunde Komisijai nurodytus argumentus dėl VTM Ataskaitos Nr. 3 priede Nr. 2 nustatytų prekių trūkumo nepagrįstumo ir įvertinti kitus Komisijai pateiktus įrodymus.
2.6. Dėl muitinės sandėlyje laikinai saugomų prekių apskaitos.
2.6.1. Nepagrįstos Komisijos išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tinkamai tvarkė muitinės sandėlio apskaitą pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintų Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimus, neeliminuoja jo kaltės dėl Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų pažeidimo, nes apskaita buvo pildyta formaliai. Vertinant prekių nurašymą iš sandėlio apskaitos visumą tiek Sąjungos muitinės kodekso, tiek ir Taisyklių reikalavimai numato, kad prekės turi būti apskaitomos, identifikuojamos taip, kad muitinei būtų sudarytos sąlygos patikrinti laikinai saugotų prekių pateikimą muitinės sankcionuotiems veiksmams patikrinant jų kiekį, tapatumą, svorį. Pareiškėjas pažymi, kad Taisyklių 25 punkte nustatyta, jog padedant prekes į laikinojo saugojimo sandėlį prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turi sutapti su duomenimis, nurodytais deklaracijose, kuriomis atitinkamoms prekėms įformintas prekių laikinasis saugojimas arba kituose dokumentuose, naudojamuose kaip deklaracija. Šiuo atveju buvo tinkamai tvarkoma muitinės sandėlio apskaita, o Komisijos išvada dėl formalaus apskaitos pildymo yra nepagrįsta.
2.6.2. Įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje Nr. 3 nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis.
2.7. Dėl nepagrįstai nustatytos prekių muitinės vertės pareiškėjas nurodė, kad, nustatydama prekių muitinę vertę VTM nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Mokesčių administratoriui tenka našta įrodyti aplinkybių, su kuriomis sieja pareiškėjo apmokestinimą, egzistavimą. Jeigu tokių duomenų nėra, arba sprendimai grindžiami prielaidomis, toks mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti pripažįstamas nepagrįstu.
2.8. Dėl procedūrinių pažeidimų atliekant pareiškėjo mokestini patikrinimą pareiškėjas nurodė, kad mokestinis patikrinimas pagal VTM viršininko 2018 m. rugpjūčio 14 d. pavedimą Nr. 8VM00010 pradėtas neturint pavedimo jį atlikti ir neinformavus pareiškėjo (pavedimas buvo išrašytas kito mokesčio mokėtojo – UAB „SakBar“ atžvilgiu); todėl išvada, kad nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, yra nepagrįsta. Teiginys, kad šiuo atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o tik kontrolės veiksmai, taip pat yra nepagrįstas. VTM 2018 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 8VM320060M buvo tikrintos tos pačios LSD, tačiau skola muitinei nebuvo registruota. UAB „SakBar“ nurodytą ataskaitą apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ataskaitą panaikino. Taigi, užbaigiant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010 buvo priimtos dvi patikrinimo ataskaitos – Ataskaita Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. atskaita Nr. 8VM320060M, o tai neatitinka teisės aktų nuostatų. VTM viršininkas 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. 6VM0006 pavedė atlikti UAB „SakBar“ pakartotinį patikrinimą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu VTM nepriėmė nei pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą, nei pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 9VM00111, buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio nuostatos, kadangi faktiškai buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėjo deklaraciją, nesant teisinio pagrindo.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. Tokių teiginių teisės aktuose nėra. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos pareiškėjo muitinės sandėlyje. VTM konstatavo, kad dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t.t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Šiuo atveju TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne „trečiųjų šalių asmenų duomenys“, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B–313 patvirtintuose nuostatose, tiek Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Jei nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Atliekant patikrinimą buvo lyginti ir dokumentai, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo duomenys. Nustatyta, kad išgabenimo duomenyse yra deklaruotas mažesnis, nei priimtas laikinajam saugojimui prekių svoris (svoris bruto), arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėjas nepateikė.
3.2. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir išvežimo komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėju. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti saugotas ne Sąjungos prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas. Priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys (aprašymai, techninės charakteristikos ir pan.) negali skirtis. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu. Komisija pagrįstai sutiko su VTM argumentais, kad muitinė prižiūri, jog įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokio įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.
3.3. Jokiame galiojančiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad deklaruotoms prekėms UAB „SakBar“ įformino TIR MRN arba T1 MRN bei kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje
(toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtina visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas. Pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Leidimo turėtojo pareiga yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir numatyta atsakomybė, jeigu jos yra paimamos iš muitinės priežiūros. Taip pat nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.
3.4. Nesutinka su pareiškėju, kad nebuvo įvertintas faktas, jog dalis prekių pareiškėjo sandėlyje buvo saugoma, neiškrovus jų iš transporto priemonių. Muitinės priežiūroje buvo įvežtos po pateikimo muitinei prekės, kurioms pareiškėjas įformino deklaracijas ir jos buvo saugomos sandėlyje. Importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo. Muitinė taip pat neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijose saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais. Duomenų, kad pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus, pareiškėjas nepateikė.
3.5. Pareiškėjo dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtina nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamą įvykdymą, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimą ar jų reeksportą. Kaip teisingai nurodė Komisija, jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai ginčija Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą dėl neįvertinto Departamento ankstesniuose sprendimuose 2018 m. lapkričio 13 d. Nr. lA-399 bei 2019 m. spalio 31 d. Nr. 1A-240 ir skundžiamame Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytų motyvų pasikeitimo. Ankstesnieji Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – muitinės tarpininko UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą, kuriam nustatytos kitos prievolės bei atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl ir sprendimo motyvai buvo kiti.
3.6. Nėra pagrindo sutikti su galbūt padarytais procedūriniais pažeidimais, atliekant mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas skunde savo prieštaravimų dėl procedūrinių pažeidimų nepateikė. Pareiškėjo skunde aptariamos Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 yra panaikintos. VTM Ataskaitoje Nr. 3 nurodė mokestinės prievolės teisinį ir faktinį pagrindą, surinko tai pagrindžiančius duomenis, atliko apskaičiavimus, todėl pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę. Ataskaitoje Nr. 3 nustatyta prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuoti importo mokesčiai, konkrečiai nurodyti teisės aktai taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti muitų tarifai, o taip pat ir apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną deklaraciją. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokios nuostatos buvo taikytinos netinkamai.
3.7. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad VTM patikrinimo ataskaitoje nurodytoms pareiškėjo saugotoms ir neišgabentoms prekėms buvo įforminta muitinės procedūra ar jos buvo reeksportuotos. Pareiškėjas neįrodė, kad į jo sandėlį saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos. Taigi, tiek ginčijami sprendimai, tiek Ataskaita Nr. 3 yra teisėti ir pagrįsti.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais.
4.1. VTM nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija (Tl) įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus deklaracijas, pagal kurių duomenis prekės buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su Tl deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Vertindama prekių priežiūrą, muitinė turi omenyje trijų pagrindinių prekių elementų priežiūrą: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, arba muitinė juos gali surasti komerciniuose ar transporto dokumentuose, kurių pagrindu įforminamos muitinės deklaracijos pasirinktai muitinės procedūrai ar laikinajam saugojimui. Visoje tiekimo grandinėje, gabenant prekes tranzitu per Sąjungos muitų teritoriją, šie elementai neturi keistis, t. y. kokio pavidalo prekė iš trečios šalies įvežama į Sąjungos muitų teritoriją, tokio pat pavidalo turi būti išvežama iš Sąjungos muitų teritorijos. Tai galioja ir išvežtų prekių kiekiui.
4.2. Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), nustatyta, kad juose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis (svoris bruto) arba juose iš viso nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Detaliai tikrinimo metu nustatytas skirtumas tarp padėtų į muitinės sandėlį prekių kiekio (svoris bruto) bei nurašytų iš apskaitos ir išvežtų prekių kiekio (svoris bruto), kuris nurodytas patikrinimo ataskaitos priedo lentelės 19 stulpelyje. Siekiant nustatyti, ar lentelės 19 stulpelyje nurodytas prekių kiekis (svoris bruto) nėra likęs muitinės sandėlyje, ar išgabentas su kitais nei įmonės nurodytais dokumentais, patikrinimo metu pagal apskaitos lapus bei kitus turimus dokumentus buvo išnagrinėta prekių judėjimo grandinė. Išnagrinėjus prekių atgabenimo į muitinės sandėlį tranzito deklaracijų T1 duomenis, pagal kuriuos įmonė įtraukė prekes į apskaitą, ir sandėlio apskaitos duomenis, nustatyta, kad minėti duomenys sutampa, t. y. atitinka prekių aprašymas, svoris bruto ir KN. Įvežtų pagal deklaraciją ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų) ne Sąjungos prekių, pareiškėjos muitinės sandėlyje nėra. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, bei turėjo užtikrinti įsipareigojimų, susijusių su prekių laikinuoju saugojimu, vykdymą.
4.3. VTM neginčija, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai, tačiau prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutampa su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Taip pat nėra patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, ir kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Taigi, VTM, vadovaudamasis Sąjungos kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, už patikrinimo metu nustatytą prekių kiekio trūkumą apskaičiavo importo skolą muitinei.
4.4. Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokių pareigų pareiškėjas nėra įvykdęs – leidimo turėtojas ir procedūros vykdytojas atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, jog prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu. Todėl pareiškėjo, kaip muitinės sandėlio savininko, pareiga ir yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir jis yra atsakingas, jeigu prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros.
4.5. VTM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje arba taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Prekių muitinės vertės pagrindas, pirmiausiai, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju nebuvo pateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių (iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti ar prekės tapačios, ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas); vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), VTM, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagal KN kodus, nurodytus šios patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi duomenimis, žinomais VTM, arba kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. naudojantis Prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. VTM patikrinimo ataskaitoje nuosekliai išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 74 straipsniuose nurodytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą ir detaliai išaiškino, kuo remiantis nustatė prekių muitinę vertę. Ginčijami sprendimai ir Ataskaita Nr. 3 priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SakBar“ atsiliepime į skundą (rašytiniuose paaiškinimuose), su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Palaikydamas pareiškėjo poziciją, nurodė:
5.1. Visos pareiškėjo muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
5.2. Prekių padėjimo į muitinės sandėlį deklaracijos gavėjas buvo nurodytas UAB „SakBar“, kuris, užbaigdamas prekių laikinąjį saugojimą, jas pateikė muitiniam tikrinimui ir įformino T1 tranzito deklaracijas, TIR MRN tranzito deklaracijas bei TIR knygeles, su kuriomis prekės ir buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai įrodo, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. UAB „SakBar“ įforminti muitinės dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais, priešingai – visos tranzito procedūros paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos tinkamai.
5.3. VTM, konstatuodamas prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, objektyviais duomenimis privalėjo tai įrodyti, o ne remtis vien tik subjektyviu ir deklaratyviu vertinimu. Nesutinka su išvada, kad prekės, buvo paimtos iš muitinės priežiūros, neįrodyta, nes tiek UAB „SakBar“, tiek galutiniai prekių gavėjai visas pareiškėjo muitinės sandėlyje laikinai saugotas prekes gavo.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad aplinkybės šioje byloje yra aiškios – muitinė, patikrinusi ginčo prekių judėjimo grandinę, konstatavo, kad prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Tačiau pareiškėjas argumentuoja, kad nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pasak pareiškėjo, VTM neįrodžius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto, ginčijami sprendimai turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.
8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo pagrįstai pripažinta, jog nustatytas prekių kiekio skirtumas (svoris bruto, nurodytas Ataskaitos 2 priedo lentelės 19 stulpelyje) buvo paimtas iš muitinės priežiūros, nes šiam prekių kiekiui nebuvo įforminta kita muitinės procedūra arba reeksportas, kaip to reikalauja Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnis (laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų turi būti įforminta muitinės procedūra ar jos turi būti reeksportuotos). Pats pareiškėjas neginčijo, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos jos muitinės sandėlyje.
9. Teismas nustatė, kad detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN
31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitos, kuriose aiškiai nurodyti minėtose Taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai, ir t. t. Teismas sutiko su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas. Teismas nurodė, kad TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Ginčo situacijoje VTM, nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, palygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. deklaracijose, sandėlyje saugomų prekių Apskaitos ir išgabenimo – TIR knygelių 10 langelyje nurodytų sąskaitų faktūrų duomenis. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad dalis prekių buvo prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje, nes išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis (svoris bruto) arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą (Ataskaitos Nr. 3 2 priedo 18 ir 19 stulpeliai). Pats pareiškėjas, nors ir aktyviai neigė šį faktą, tvirtindamas, kad buvo netinkamai vertintos faktinės aplinkybės, tačiau nei VTM, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui, nagrinėjant bylą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog būtų galima daryti priešingą išvadą. Byloje nėra duomenų, kad pagal deklaracijas saugotos, bet pagal išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais. Taigi, teismas nepritarė argumentams, kad VTM neįrodė prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto, nes, pasak pareiškėjo, tvarkomos muitinės sandėlio apskaitos dokumentai patvirtina visų laikinai sandėlyje saugotų prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos aplinkybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė teismui Europos Komisijos generalinio direktorato TAXUD atsakymą į paklausimą Nr. 101000738930. Teismo manymu, į pateiktą nuomonę atsakyme būtų galima atsižvelgti (vertinti), tačiau minėtas dokumentas nėra (negali būti) įrodymu byloje, nes jis net neišverstas į valstybinę kalbą. Teismo vertinimu, VTM, ištyrusi byloje esančius įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurias tinkamai įvertino atsakovas ir Komisija aktualaus teisinio reguliavimo kontekste.
10. Nors skunde teigiama, jog pareiškėjas visas procedūras atliko tinkamai (pareiškėjui nesuprantama, kokių prievolių jis neįvykdė), teismas sutiko su Komisija, kad tam, jog prekė būtų laikoma paimta iš muitinės priežiūros, pakanka, kad jos būtų objektyviai neįmanoma patikrinti, nesvarbu, ar kompetentinga įstaiga, iš tikrųjų, jas tikrino, ar ne; jog Muitinės kodekso 50 ir 203 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad laikinojo saugojimo sandėlyje esančios prekės turi būti laikomos paimtos iš muitinės priežiūros, jei pateikta jų išorinio tranzito procedūros deklaracija, tačiau jos neišvežtos iš sandėlio ir nepateiktos paskirties muitinei, nors jai buvo pateikti tranzito dokumentai; jog jei tokio paėmimo momentu prekėms dar neįforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra ir jos tebėra laikinojo saugojimo sandėlyje, skolininku, turinčiu sumokėti skolą muitinei, – jei netaikomos Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies pirmųjų trijų įtraukų nuostatos, – laikomas asmuo, pas kurį, kaip turintį vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu, šios prekės yra po jų iškrovimo, kad galėtų būti toliau gabenamos arba saugomos (33, 36 punktai) (ESTT 2014 m. birželio 12 d. sprendimas byloje SEK Zollagentur, C-75/13). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kaip asmeniui, turėjusiam prievolę užtikrinti, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, kyla atsakomybė už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai saugotas prekes.
11. VTM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), tuo tarpu išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse, išvežimo CMR važtaraščiuose išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl teismas konstatavo, kad VTM pagrįstai vertino ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį). Be kita ko, VTM vertino ne tik muitinei pateiktų deklaracijų, paties pareiškėjo muitinės sandėlio vestos prekių apskaitos duomenis, bet ir pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (šio ginčo atveju prekių pirkimą ir pardavimą įforminančių komercinių sąskaitų faktūrų (invoice) nurodytus duomenis), taip pat pareiškėjas papildomai pateikė Komisijai deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (nukreipimais, muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lapais, sutartimis – užsakymais, išrašais iš muitinės sandėlio Užsakymų valdymo sistemos apie transporto priemonių atvykimo (išvykimo) laiką) ir muitinė, atlikdama pareiškėjo mokestinį patikrinimą, papildomai vertino ir šiuos dokumentus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad nebuvo tinkamai įvertinti jo pateikti dokumentai, yra nepagrįstas, o argumentai, kad VTM pakartojo komercinių sąskaitų faktūrų vertinimą, kad ji nenustatė jokių naujų aplinkybių, kad prekių gavėjas UAB „SakBar“ nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl į muitinės sandėlį padėtų prekių praradimo, kad paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai atlikti nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį ji turėjo atvežti kitas prekes, nepaneigia VTM konstatuoto ginčo prekių paėmimo fakto iš muitinės priežiūros.
12. Teismas plačiau nepasisakė dėl argumentų, kad buvo priimti priešingi Departamento sprendimai, kadangi tai yra kitų bylų nagrinėjimo dalykas, o šioje byloje pareiškėjo nurodyti sprendimai nebuvo kvestionuojami. Be to, pareiškėjo nurodyti ankstesni Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o UAB „SakBar“ mokestinį patikrinimą.
13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų procesinių pažeidimų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Ataskaita Nr. 3 buvo surašyta vykdant VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. 9VM00111 pagal užduotį atlikti teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikino saugojimo deklaracijose. Pareiškėjui buvo išsiųstas VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie patikrinimą Nr. (11.10/12)-2V-19060. Taigi, pareiškėjas buvo informuotas tinkamai ir pareiškėjo argumentas dėl MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų teismo buvo atmestas.
14. Dėl MAĮ 118 straipsnio nuostatų teismas pažymėjo, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Nei viena iš paminėtų ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi, nesukėlė pareiškėjui mokestinių teisinių pasekmių. Tokiu atveju nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad šioje ginčo situacijoje buvo pažeistas MAĮ 118 straipsnio nuostatos.
15. Teismas sprendė, kad pareiškėjas netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamų sprendimų ir Ataskaitos Nr. 3 turinys atitiko Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, ginčijami aktai, teismo vertinimu, yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuriuo patvirtintas Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; bei Ataskaitą Nr. 3.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytus argumentus, taip pat pateikia ir šiuos argumentus:
17.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalį, todėl nepagrįstai TIR knygelės 10 langelyje nurodytą komercinę sąskaitą prilygino neatsiejamai TIR knygelės daliai, pagal kurią, esą, tik ir galima identifikuoti iš muitinės sandėlio išvežamas prekes. Šiuo aspektu teismas nevertino pareiškėjo argumentų, rėmėsi tik atsakovo nuomone. Pareiškėjo pateiktas dokumentas nebuvo vertinamas, kadangi jis nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, tačiau atsakovo pateiktos komercinės sąskaitos, surašytos rusų kalba (nepateikus vertimų), buvo pripažintos tinkamais įrodymais. Teismas savo išvadą dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukos grindė ne nurodytos normos analize, o tik formaliai pritarė atsakovo nepagrįstoms interpretacijoms. Pareiškėjas pabrėžia, kad nurodytoje normoje nėra nuostatos, jog „prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis“ ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo sutikrinti LSD duomenis su pardavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai, prekių pardavimo sąskaita nėra ir negali būti tapatinama nei su tranzito lydimuoju dokumentu, nei su tranzito/saugumo lydimuoju dokumentu. Įformintos TIR operacijos MRN įrašomas į TIR knygelės 21 langelį, o tai reiškia, kad į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra neatsiejama TIR knygelės dalis. Be to, TIR knygelė pildoma pagal TIR operacijos MRN duomenis, o ne TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis. Taigi, teisės aktai nenumato nurodytų dokumentų pakeitimo prekių pardavimo sąskaita.
17.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VTM pagrįstai lygino pardavimo sąskaitų duomenis su LSD nurodytais duomenimis, ir tokiu būdu įrodė prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, kadangi pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Teismas, pirmiausiai, turėjo įvertinti, ar vien tik iš komercinėse sąskaitose pateiktos informacijos galima daryti vienareikšmę išvadą, jog LSD deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Teismas vertino tik dalį duomenų, nors pareiškėjas buvo nurodęs komercinių sąskaitų prieštaringumą ir skolos dydžio muitinei apskaičiavimo nepagrįstumą. Nors VTM konstatavo ne tik prekių neišgabenimą iš muitinės sandėlio, bet ir jų paėmimą iš muitinės priežiūros, tačiau tokia išvada privalėjo būti pagrįsta konkrečiais faktais ir surinktais įrodymais, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros, taip pat kas tai padarė. Teismas taip pat nepasisakė dėl Taisyklių taikymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas tvarkyti apskaitos registrus laikydamasi muitinės nustatytos tvarkos (įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą (prekių apskaitos lapus), suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus (pardavimo sąskaitas faktūras), kurių pateikimas muitinei nėra privalomas). Teismas nepasisakė, kodėl pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus TIR MRN ar T1 MRN negalima identifikuoti prekių ir kokius gi kitus išgabenimo muitinės dokumentus turėjo pateikti pareiškėjas, kad objektyviai galėtų įrodyti prekių išgabenimo faktą.
17.3. Skundžiamas sprendimas pagrįstas ne ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendime Nr. C-655 formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvokos interpretacija, kuri nėra susijusi su nagrinėjamu ginču. Šiuo atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas konstatuotas atlikus vienintelį veiksmą – komercinių sąskaitų duomenų palyginimą su LSD duomenimis, nepaisant to, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nei ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendime byloje Nr. C-655, nei 2014 m. birželio 12 d. sprendime byloje Nr. C-75/13, nei generalinio advokato 2014 m. vasario 13 d. pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-480/12, nebuvo pasakyta, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros galimas ir tuomet, kai tranzito deklaracijoje deklaruotos prekės pateikiamos paskirties muitinės įstaigai ir jokių procedūros vykdymo pažeidimų nenustatoma. Šiuose sprendimuose ESTT nėra patvirtinęs prekių paėmimo iš muitinės priežiūros atvejo, kai LSD deklaruotos prekės, nepaisant jų pateikimo paskirties muitinės įstaigai, tiesiog palyginamos tik su komercinių sąskaitų faktūrų duomenimis.
17.4. VTM didžiąją dalį įrodymų į mokestinio ginčo bylą pateikė ne su pareiškėjo skundu Departamentui, bet tik po to, kai pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, todėl Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas priimtas neturint visos mokestinio ginčo medžiagos. Skundžiamas sprendimas grindžiamas nevalstybine kalba įformintais dokumentais (Ataskaita Nr. 3), kurių vertimai į lietuvių kalbą nepateikti.
17.5. Teismas nevertino Ataskaitoje Nr. 3 d. apskaičiuoto mokestinės prievolės dydžio pagrįstumo. Nei teismas, nei Komisija nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, be kita ko, susijusių su prekių kiekiu ir muitinės vertės nustatymu.
17.6. Mokestinis patikrinimas atliktas nesilaikant MAĮ VI skyriaus nuostatų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl neteisėto mokestinio patikrinimo. VTM suklydo išrašydama 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010, kuriuo pavedė atlikti UAB ,,SakBar“ mokestinį patikrinimą, nes pavedimas turėjo būti išrašytas pareiškėjo atžvilgiu. Iš esmės buvo tikrinamos pareiškėjo pateiktos deklaracijos ir jo sandėlio veikla. Taigi, VTM, 2018 m. pradėjusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą be pavedimo jį atlikti ir apie tai neinformavusi pareiškėjo, pažeidė MAĮ nuostatas, todėl atliktas mokestinis patikrinimas ir visi su šiuo patikrinimu pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra neteisėti. Šias išvadas patvirtina ir LVAT praktika. Be to, teismo minimas 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimas Nr. 9VM00111 buvo išrašytas vėliau, nei pradėtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas.
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Jo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Nėra ginčo, kad deklaruotos prekės buvo faktiškai ir laikinai saugomos pareiškėjo muitinės sandėlyje. Ginčo atveju detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti reikalaujami nurodyti duomenys – prekių pavadinimai, kiekiai ir t.t. Numačius galimybę TIR knygelę įforminti su išlygomis, knygelės 10 skiltyje yra ne detalus išgabenamų prekių aprašymas, o nuoroda į pardavimo sąskaitas faktūras. Todėl teismas pagrįstai sutiko su argumentu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis (ką patvirtina ir pats įrašas 10 langelyje), kurioje turėtų būti pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas. VTM nustatė, kad išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis, nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis (svoris bruto), arba juose visai nėra duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal išgabenimo dokumentus neišgabentos prekes vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėjas nepateikė. Taigi, dalis prekių prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje.
18.2. MRN duomenys leidžia identifikuoti išgabenamas prekes, t. y. pažymi išgabenamų iš sandėlio prekių pavadinimus, kiekius, svorį ir kt. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktas TIR knygelėje. TIR knygelės turėtojas muitinės įstaigai pateikia su TIR operacija susijusius TIR knygelės duomenis. Jei nustatomas neatitikimas, kai TIR knygelės elektroniniai duomenys nesutampa su TIR MRN duomenimis, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Pareiškėjas, cituodamas Įgyvendinimo reglamento nuostatas, akcentuoja, kad į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra neatsiejama TIR knygelės dalis, tačiau to neneigia nei teismas, nei atsakovas – TIR knygelės duomenims suteikiamas ypatingas dėmesys.
18.3. Kadangi TIR MRN ir T1 MRN 31 langelyje nėra išgabenamų prekių aprašymų, o prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), todėl pagal šiuos dokumentus nebuvo galimybės identifikuoti prekes, todėl mokestinio patikrinimo metu buvo vertinami TIR knygelių duomenys, kurių 10 langelyje pateikiama nuoroda į sąskaitas faktūras, pagal kurias buvo galimybė identifikuoti prekes. Nepagrįsti argumentai, kad Įgyvendinimo reglamente nėra nuostatų, kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugoti prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo sutikrinti LSD duomenis su pardavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Taigi, pareiškėjas neprieštarauja, kad įformintas LSD sandėlyje saugotos ir į apskaitą įtrauktos prekės išgabenant turi būti sutikrintos, tačiau konkrečiais duomenimis ar įrodymais nepagrindžia, pagal kokių „įformintų išvežimo muitinės deklaracijų“ ar prie jų esančių dokumentų duomenis pareiškėjas sutikrino išgabentas prekes. Išgabentas prekes nepakanka tikrinti vien pagal išgabenimo dokumentuose nurodytus LSD numerius, turi būti identifikuojamos pačios prekės. Įvykus sandėlyje prekių perpardavimui, prievolė nurodyti prekių charakteristikas neišnyksta.
18.4. Pareiškėjas teigia, kad jis negali turėti įtakos sąskaitos faktūros duomenims, tačiau priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduotų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys vienoje ir kitoje sąskaitoje faktūroje neturėtų skirtis. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi pareigą nurodyti faktiškai saugomas prekes. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu, taigi, muitinė prižiūri, kad įvežtos prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokios buvo įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.
18.5. Teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų ir įrodymų, yra nepagrįsti. Teismas vertino tiek pareiškėjo argumentus, tiek įrodymus, bei padarė išvadą, kad pareiškėjo minėti dokumentai nepaneigia VTM konstatuoto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto. Pareiškėjas nenurodo, kuo grindžia nesutikimą su tokiu vertinimu, nenurodo, kurie jo pateiktų įrodymų duomenys (įrašai) patvirtina konkrečių prekių išgabenimą, kadangi laikinojo saugojimo procedūra laikoma tinkamai įvykdyta, kai laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų įforminama muitinės procedūra arba jos reeksportuojamos. Pareiškėjo nurodyti dokumentai nepatvirtina nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamą įvykdymą, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimą ar jų reeksportą, tačiau, kaip teisingai nurodė Komisija, jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Todėl pareiškėjas, neigdamas prekių neišgabenimo faktą, jokių tai paneigiančių įrodymų nepateikė.
18.6. Nepagrįsti priekaištai teismui, nepripažinus pareiškėjo pateikto dokumento (Europos Komisijos generalinio direktorato TAXUD atsakymo), neišversto į lietuvių kalbą, tinkamu įrodymu, „tačiau atsakovo pateiktos komercinės sąskaitos, surašytos rusų kalba (nepateikus vertinimų), vienareikšmiškai buvo pripažintos tinkamais įrodymais“. TIR knygelių 10 langelyje nurodytos sąskaitos faktūros yra ne atsakovo pateikti įrodymai teismui, ginčijant pareiškėjo argumentus, tačiau išgabenamas prekes lydintis dokumentai, kurių turinys neturėtų pareiškėjui kelti abejonių, todėl ginčo objektu ir nebuvo jų turinys (kaip įrodymai) nebuvo vertinamas nei ikiteisminių ginčą nagrinėjusių institucijų, nei teismo, nes teismo nebuvo pripažinti įrodymais.
18.7. Nesutinka su argumentais, kad konstatavus prekių neišgabenimą iš muitinės sandėlio ir jų paėmimą iš muitinės priežiūros, tokia išvada turi būti pagrįsta konkrečiais faktais ir įrodymais, kurie patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų buvo paimtos, kas tai padarė. Būtent pareiškėjas turėjo užtikrinti, kad prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Kaip patvirtino ir pats pareiškėjas, šiuo atveju prekių muitinės sandėlyje neliko. Atsakovas, vadovaudamasis, be kita ko, ESTT praktika, pažymi, kad yra nepagrįstas pareiškėjo tvirtinimas, kad deklaruotos prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ar išgabentos, o su šia nuomone nesutinkant – muitinės pareiga nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.
18.8. Nors pareiškėjas nurodo, kad dalis prekių buvo saugojama neiškrovus jų iš transporto priemonių, tačiau muitinės priežiūroje, be kita ko, buvo ne transporto priemonės, atgabenusios prekes, tačiau jau įvežtos, po pateikimo muitinei, prekės, kuriomis pareiškėjas įformino LSD ir jos buvo saugomos sandėlyje, įtraukus į saugomų sandėlyje prekių apskaitą. Taigi, importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas LSD, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Nebuvo pagrindo abejoti įformintų LSD duomenų teisingumu, muitinė taip pat neturėjo duomenų, kad pagal LSD saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais.
18.9. Ataskaitoje Nr. 3 ir jos prieduose konkrečiai nurodyti tiek teisės aktai, taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti tarifai, o taip pat apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną LSD. Pareiškėjas nenurodė, kokios nuostatos nebuvo taikytos, ar kaip kitaip nuostatos turėjo būti taikomos.
18.10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, iš esmės, kartoja tiek teismo, tiek ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoms pateiktus argumentus, todėl dėl dalies argumentų atsakovas nepasisako, tačiau, atsakant į argumentą, kad jo ginčas buvo išnagrinėtas neturint tam reikalingų dokumentų, pažymi, kad pareiškėjas neįvertino to, jog nagrinėjant jo skundą Departamente su skundu susiję dokumentai galėjo būti pateikti ir elektroninio ryšio priemonėmis ar prieinami muitinės informacinių sistemų priemonėmis. Be to, 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pareiškėjas ir neprašo panaikinti. Be to, pareiškėjas cituoja teisės aktų nuostatas, jų nesiedamas su nagrinėjama situacija. Taigi, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka. VTM atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
19.1. Pareiškėjo nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, todėl, atlikdama patikrinimą, muitinė ir lygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes.
19.2. VTM neginčija, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai. Muitinė konstatuoja faktą, kad prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenamų dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutampa su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Be to, visos prekės iš apskaitos buvo nurašytos, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekės išdavė. Nėra dokumentų, patvirtinančių, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas.
19.3. Nors pareiškėjas teigia, kad nenustatyta, kokių prievolių jis neįvykdė, tačiau nustačius, kad prekių muitinės sandėlyje faktiškai nėra ir procedūra nėra tinkamai atlikta, konstatuota, kad muitinė neteko galimybės vykdyti šių prekių muitinės priežiūrą ir pripažino pareiškėją (muitines sandėliavimo procedūros vykdytoją) atsakingu už atitinkamų mokestinių prievolių vykdymą, bei kad deklaruotos prekės paėmimo iš muitinės priežiūros pareiškėjui apskaičiavo importo skolą muitinei.
19.4. Pareiškėjas akcentuoja ir muitinės institucijų procedūrinius pažeidimus, atliekant mokestinį patikrinimą, tačiau šie argumentai buvo išnagrinėti tiek Departamento, tiek Komisijos. Savo ruožtu pasisakydamas dėl galimo MAĮ 118 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Šiuo atveju atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjo skunde minėtos dvi ataskaitos buvo priimtos UAB „SakBar“ atžvilgiu po atlikto mokestinio patikrinimo, nei viena iš ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi, nesukėlė pareiškėjui mokestinių teisinių pasekmių.
19.5. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas buvo teisėtai pripažintas muitinės skolininku, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimų, kuriais pareiškėjui – prekių saugojimo muitinės sandėliuose leidimo turėtojui – įregistruota mokestinė prievolė muitinei, konstatavus, kad dalis ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d.) į pareiškėjo muitinės sandėlį laikinajam saugojimui atgabentų ir laikinai saugotų ne Sąjungos prekių, jų saugojimo metu buvo paimtos iš muitinės priežiūros neįforminus kitos muitinės procedūros ar reeksporto, teisėtumo bei pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems mokesčių administratoriaus ir ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad šį mokestinį ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesiniai pažeidimai, t. y. tikrinamas teismo sprendimas yra grindžiamas nevalstybine kalba įformintais dokumentais, kurių vertimai į lietuvių kalbą nepateikti.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia ABTĮ 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (žr., pvz., 2010 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-412-502/2021).
23. Nustatyta, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai kėlė Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimais patvirtintoje Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (Ataskaita Nr. 3) nurodytų iš muitinės priežiūros paimtų prekių kiekio ir jų muitinės vertės nustatymo (t. y. apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio pagrįstumo) klausimą (žr., pvz., Nutarties 2.4, 17.4, 17.5 p.).
24. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes grindė TIR knygelėmis ir prie jų pridėtomis sąskaitomis (jų priedais), CMR važtaraščiais, komercinėmis sąskaitomis faktūromis ir kitais dokumentais, kuriuos įvertinęs mokesčių administratorius, Komisija ir teismas konstatavo, jog ginčo prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš Apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių (žr., pvz., tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 9, 10 p.). Nustatyta, kad didelė dalis paminėtų reikšmingų dokumentų yra įforminti ne lietuvių kalba (žr., pvz., Komisijos bylos 1 t., b. l. 183–213; 2 t., b. l. 9, 14-20, 142-143, 151, 153–154, 162, 164–171, 177, 180–183, 186–187, 194, 197-207;
3 t., b. l. 7, 25, 42–60, 65, 74, 95, 113, 196; 4 t., b. l. 24, 90, 109, 134, 156, 170, 188, 198; 5 t., b. l. 7, 25, 48, 62, 75, 105, 124, 138, 153, 167, 186, 195; 6 t., b. l. 21, 38, 52, 69, 86, 129, 138, 151, 179, 195; 7 t., b. l. 45, 50–52, 57, 60, 67, 74, 79–81, 84, 86-87, 91, 98, 100–106, 113, 116, 119–120, 127, 134, 139–140, 143–146, 151, 154–155, 159, 160–163, 170–171, 173, 175–176, 180–182, 187–188, 194, 196–207; 8 t., b. l. 9, 11–16, 21–22, 29, 31–37, 45, 53, 55–104, 111–114, 121–122, 129,
131–157, 160–161, 168, 171–182, 186–187, 194, 197-207; 9 t., b. l. 6–15, 21, 23–33, 39–40, 48,50, 52–113, 127, 130–143, 149–150, 159, 161–173, 179–180, 189, 193–199; 10 t., b. l. 6, 8–9, 14–15, 21–29, 37, 40–41, 49–64, 71–72, 81, 84–105, 108–109, 116, 119–123, 129, 131, 133–141, 144–145, 151–156, 160–161, 170–175, 182, 191–200; 11 t., b. l. 1–16, 19–20, 28–40, 48–51, 53–59, 66–87, 91–92, 103–112, 117, 123–131, 137–146, 154–200; 12 t., b. l. 1–36, 78–111, 116–117, 124–125, 127–131, 148–154, 159–160, 168–174, 178–180, 195–201; 13 t., b. l. 5–6, 14, 16–28, 32–33, 35,
41–44, 46–48, 56–57, 67, 69–86, 90–97, 107, 109–115, 117–118, 125, 128–137, 142, 149, 151–165).
25. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime bylai reikšmingas aplinkybes grindė ir dokumentais kurie yra surašyti užsienio kalba, analizavo ir vertino jų turinį. Byloje nėra paminėtų ne lietuvių kalba surašytų bylai reikšmingų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, o pirmosios instancijos teismo posėdyje vertėjas nedalyvavo. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos (jos dalyko) kontekste įvertinusi nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl paminėtos procesinės teisės normų pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl paminėtą procesinės teisės normos pažeidimą pripažįsta esminiu (ABTĮ 146 str. 1 d.).
27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus esminį procesinės teisės normų pažeidimą, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo motyvai apeliacine tvarka nevertinami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Rytis Krasauskas
Skirgailė Žalimienė