Civilinė byla Nr. 3K-3-685-219/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00778-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.1;

                                     3.1.2.2.1; 3.1.2.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Commerzbank AG“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovui „Commerzbank AG“ dėl įkeistų lėšų grąžinimo ir atliktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinių ir komercinių ginčų teismingumą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė BAB Ūkio bankas prašė pripažinti atsakovo „Commerzbank AG“ atliktus nurašymus (įskaitymus) negaliojančiais ir taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 308 231 Lt (89 269,87 Eur), taip pat priteisti iš atsakovo neteisėtai negražinamą 2 467 575,30 Lt (714 659,20 Eur) sumą.

Šalis siejo netiesioginių banko garantijų ir įkeitimo teisiniai santykiai. 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės teigimu, atsakovas neteisėtai po ieškovės bankroto bylos iškėlimo nurašė (įskaitė) 308 231 Lt (89 269,87 Eur) iš ieškovei priklausančių lėšų, be to, negrąžino ieškovei 2 467 575,30 Lt (714 659,20 Eur), kurie buvo deponuoti atsakovo sąskaitoje (Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas; Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas; CK 1.80 straipsnis); be to, atlikti įskaitymai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus ir dėl to turi būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės teigimu, atsakovas neteisėtai atsisako grąžinti įkeistas lėšas, nes jau yra pasirinkęs savo pažeistų teisių gynimo būdą – ieškovės bankroto byloje Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d nutartimi patvirtino atsakovo 3 368 886,11 Lt (975 696,86 Eur) finansinį reikalavimą, kuris kilo iš įkeitimo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, išaiškinęs teisę su ieškiniu kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą.

Teismas sprendė, kad ieškinio teismingumas šiuo atveju nustatomas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis I“) taisykles. Teismas nurodė, kad ieškiniu nėra ginčijama įkeitimo sutartis; įkeistos lėšos, kurias prašoma priteisti iš atsakovo, laikomos sąskaitose Vokietijoje pas atsakovą, reikalavimas dėl atliktų įskaitymų pagal garantijos sutartis pripažinimo negaliojančiomis tiesiogiai susijęs su atsakovo išduotų priešpriešinių garantijų tretiesiems asmenims (galutiniams naudos gavėjams) vykdymu. Pasak teismo, šį ieškinį galėjo pareikšti pats kreditorius, kol neprarado šios reikalavimo teisės jam iškėlus bankroto bylą, ir tai, kad, iškėlus bankroto bylą, ieškinį dėl įkeitimu užtikrintų lėšų nurašymo (įskaitymo) pareiškė ieškovės bankroto administratorius, iš esmės nekeičia pateikto ieškinio reikalavimo pobūdžio ir jam taikomos tos pačios teisės normos. Teismas pažymėjo, kad pagal Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas sprendimas taikyti banko veiklą ribojančias priemones ar sprendimas pradėti banko likvidavimo bylą neriboja banko kreditorių ar kitų trečiųjų asmenų daiktinių teisių į bankui nuosavybės teise priklausantį ir minėtų sprendimų priėmimo metu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje esantį turtą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje vien fakto, jog bankroto administratorius, veikiantis visų bankrutuojančios ieškovės kreditorių interesais ir ieškiniu siekiantis padidinti bankrutuojančios bendrovės turtą, yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka, kad ieškinį būtų galima laikyti patenkančiu į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą išimtį. Pasak teismo, ginčas kyla išimtinai iš komercinių santykių, todėl taikytinos Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio nuostatos. Kadangi įkeitimo sutartyje šalys susitarė, kad įkeitimui bus taikomi Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymai, o jurisdikcijos vieta – Frankfurtas prie Maino, teismas sprendė, jog ieškinys yra teismingas Vokietijos teismams.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą, 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas yra išimtinai komercinio pobūdžio ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, nurodė, jog reikalavimas pripažinti atsakovo atliktus ieškovės įkeistų lėšų nurašymus negaliojančiais ir taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovo jo sąskaitoje esančias ieškovės įkeistas lėšas grindžiamas tuo, kad, ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsakovas neturėjo teisės tenkinti savo reikalavimo iš ieškovės turto. Dėl to, nesant iškeltos bankroto bylos, toks ieškinys apskritai negalėtų būti reiškiamas, nes atsakovo atliktų nurašymų neteisėtumas grindžiamas būtent tuo, kad jie atlikti po bankroto bylos iškėlimo (Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalis; ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Ieškinio sąsajumas su bankroto byla pasireiškia ne tuo, kad jis pareikštas bankroto administratoriaus, bet tuo, kad ieškinio reikalavimai neatskiriamai susiję su bankroto byla, t. y. nesant iškeltos bankroto bylos tokio pobūdžio reikalavimai objektyviai negalėtų būti reiškiami. Atsakovo įrodinėjamos aplinkybės apie jo teisę nepaisant ieškovei iškeltos bankroto bylos nurašyti atsakovo sąskaitoje esančias ieškovės lėšas, vadovaujantis Direktyvos Nr. 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 21 straipsnio 1 dalies ir Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepaneigia fakto, kad ieškinio reikalavimai yra glaudžiai susiję su bankroto byla ir negalėtų būti reiškiami nesant iškeltos bankroto bylos. Nei Direktyvos Nr. 2001/24/EB 21 straipsnio 1 dalis, nei Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalis, kuriomis vadovaujasi atsakovas, jurisdikcijos nereglamentuoja. Tai, ar atsakovas turėjo teisę nurašyti ieškovės įkeistas lėšas nepaisant šiai iškeltos bankroto bylos, bus vertinama nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija nustatė, kad kitas ieškinio reikalavimas grindžiamas tuo, jog, nutraukus garantijos sutartis ir atsakovui patvirtinus savo finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovei įkeistas lėšas. Šis reikalavimas taip pat susijęs su bankroto byla. Kita vertus, vienam iš pareikštų reikalavimų esant teismingam Lietuvos teismams, kito, su juo susijusio, tam pačiam atsakovui reiškiamo reikalavimo išskyrimas prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareikštas ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Kadangi ieškovas yra bankrutuojanti kredito įstaiga, Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, vadovaujantis šio Reglamento 1 straipsnio 2 dalimi, taip pat netaikytinas, ir ginčo dėl to byloje nėra. Teismingumas nustatomas pagal lex fori. Nors šalys įkeitimo sutartyje susitarė dėl jurisdikcijos, nurodydamos, kad neišimtinės jurisdikcijos vieta – Frankfurtas prie Maino, tačiau, pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį, ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, teismingumas yra nulemtas imperatyviųjų teisės normų (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BKB „Kotenas“ v. Emmelev A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-700/2013). Dėl to šiuo atveju sutartinis teismingumas netaikomas ir byla pagal ieškovės pareikštą ieškinį teisminga Lietuvos teismams, konkrečiai – Kauno apygardos teismui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas „Commerzbank AG“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai taikė reglamento „Briuselis I“ išimtį dėl bankroto bylų ir neteisėtai ginčą priskyrė Lietuvos teismų jurisdikcijai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai kyla iš galiojančios įkeitimo sutarties ir yra išimtinai komercinio pobūdžio, todėl patenka į reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, apskritai neatsižvelgė į faktą, kad šalis sieja galiojanti įkeitimo sutartis, nepasisakė dėl jos reikšmės, vertindamas ieškovės reikalavimų pobūdį. Ieškovės bankroto administratorius nenutraukė įkeitimo sutarties (nei garantijų), taigi sutartis yra galiojanti ir šalys turi vykdyti visus joje nustatytus įsipareigojimus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl bet kokie ginčai, kylantys iš šios sutarties, yra laikomi komerciniais.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12 straipsnis) bei įrodymų vertinimo taisykles, nes sprendimą dėl jurisdikcijos grindė faktu apie sutarčių su atsakovu nutraukimą, nors byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Teismas, nepateikdamas jokių motyvų, skundžiamoje nutartyje pritarė ieškovės neįrodytam teiginiui, kad garantijos yra nutrauktos.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Bankų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, nes ginčo situacija atitinka visus elementus, būtinus taikyti išimtį iš bendrųjų normų –Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį. Nei Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas, nei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriuo rėmėsi teismas, nustatydamas Lietuvos teismų jurisdikciją, nenustato jurisdikcijos taisyklių ir yra bendrosios normos Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalies specialioji taisyklė įtvirtina skolininko ir daiktinės teisės kreditoriaus santykių eliminavimą iš bendrųjų bankroto procedūrai taikomų draudimų.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, nustatydamas tarptautinę Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimą grąžinti įkeistas lėšas. Vien faktas, kad atsakovo kreditoriaus reikalavimas yra patvirtintas ieškovės bankroto byloje, nėra ir negali būti laikomas kriterijumi nustatant ginčo sąsajumą su bankroto byla, nes esminis kriterijus, pagal kurį teismas turi nuspręsti, ar ieškinys patenka į reglamento „Briuselis I“ taikymo išimtį, yra ieškovės reikalavimų pobūdis, o ne atsakovo atlikti veiksmai. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad kreditorius (atsakovas) bet kuriuo metu turi teisę atsisakyti savo kreditoriaus reikalavimo bankroto procese, todėl jo kaip daiktinės teisės kreditoriaus teisės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad bankroto byloje jau yra patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą įvertinti ieškovės reiškiamų abiejų reikalavimų sąsajumą su bankroto byla. Net ir tuo atveju, jeigu vienas ieškinio reikalavimas būtų pripažintas susijusiu su bankroto byla, o kitas – ne, teismas negalėtų, formaliai pasiremdamas proceso koncentruotumo principu, paneigti šalių susitarimo dėl jurisdikcijos ir nagrinėti jam pagal jurisdikciją nepriklausančio ginčo. Tokiu atveju būtų pažeistas ne tik reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis, bet ir CPK 788 straipsnis, leidžiantis šalims susitarti dėl Lietuvos teismų kompetencijos apribojimo. Ieškovės reikalavimai grąžinti atsakovo pagal įkeitimo sutartį laikomas lėšas yra teismingi Frankfurto prie Maino teismui, nes ginčo šalys įkeitimo sutartimi aiškiai susitarė, kad visi iš šios sutarties kylantys ginčai bus sprendžiami Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose, konkrečiai – Frankfurto prie Maino teisme.

Ieškovė BAB Ūkio bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) suformuluotais reglamento „Briuselis I“ ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Bankroto reglamentas) taikymo sričių atskyrimo kriterijais. Dėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamo tarptautinės nacionalinių teismų jurisdikcijos klausimo priimtame 2014 m. rugsėjo 4 d. Teisingumo Teismo sprendime byloje Nr. C-157/13 nurodyta, kad lemiamas kriterijus, siekiant nustatyti, prie kurio iš reglamentų taikymo srities priskirtinas ieškinys, yra ieškinio teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis). Šiuo atveju ieškinio sąsajumas su bankroto byla pasireiškia tuo, kad ieškinio reikalavimai neatskiriamai susiję su bankroto byla, t. y., nesant iškeltos bankroto bylos, tokio pobūdžio ieškinio reikalavimai objektyviai negalėtų būti reiškiami. Byloje esant pakankamai pagrįstų argumentų ir įrodymų, kad ieškovės reikalavimas dėl lėšų grąžinimo yra susijęs su ieškovės bankroto procedūra ir (ar) bankroto teise (nes garantijos sutartys nutrauktos, bankroto byloje patvirtintas atsakovo finansinis reikalavimas, ir kt.), argumentas dėl ekonomiškumo ir koncentruotumo principų taikymo yra antraeilis ir tik papildomai pagrindžia abiejų reikalavimų nagrinėjimą šioje byloje.

3. Atsakovo nurodomos Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalies nuostatos tik patvirtina, kad ieškovės ieškinio reikalavimai grindžiami bankroto teise ir susiję su ieškovės bankrotu, nes šiomis teisės aktų nuostatomis atsakovas gali remtis tik banko bankroto bylose. Be to, klausimas dėl Bankų įstatymo 93 straipsnio 1 dalies taikymo (įskaitant ginčą dėl to, ar ši norma yra specialioji norma Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto atžvilgiu) yra ginčo nagrinėjant bylą iš esmės dalykas ir teismingumo nereglamentuoja.

4. Pagal CPK 788 straipsnio 1 dalies nuostatas, nors šalys įkeitimo sutartyje ir susitarė dėl jurisdikcijos, nurodydamos, kad neišimtinės jurisdikcijos vieta – Frankfurtas prie Maino, tačiau, ieškovei iškėlus bankroto bylą, teismingumas yra nulemtas imperatyviųjų teisės normų (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis), dėl šios priežasties sutartinis teismingumas netaikomas ir byla pagal ieškovės pareikštą ieškinį teisminga Lietuvos teismams, konkrečiai – Kauno apygardos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako dėl kai kurių 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatų taikymo.

Dėl reglamento „Briuselis I“ nuostatų aiškinimo ir teisminės praktikos jas taikant

Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, kurios buveinė yra Lietuvos Respublikoje, o atsakovas – „Commerzbank AG“, kurio buveinė yra Vokietijoje. Bylos šalis siejo priešpriešinių banko garantijų sutartys ir įkeitimo sutartis, kuria, užtikrindama savo įsipareigojimus pagal atsakovo išduotas garantijas, ieškovė įkeitė atsakovui visus savo esamus ir būsimus kredito likučius. Įkeitimo sutartimi šalys susitarė, kad sutarčiai taikoma Vokietijos teisė, o neišimtinę jurisdikciją turi Frankfurto prie Maino Vokietijoje teismai. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant, kurios valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, turi būti įvertinta, ar teismų jurisdikcija nagrinėjamoje byloje turi būti nustatoma pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus. Jei ginčas patenka į ES reglamento taikymo sritį – lex generalis laikomo reglamento „Briuselis I“ arba kitų nustatančių jurisdikciją reglamentų, laikomų lex specialis, tai nustatant teismų jurisdikciją turi būti vadovaujamasi ne nacionalinėmis tarptautinės teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklėmis, o normomis, išdėstytomis atitinkamame reglamente.

Reglamentas „Briuselis I“ taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau jis netaikomas „bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms“ (Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punktas). Taigi pagrindinis byloje nagrinėjamas klausimas, ar jurisdikcija dėl ieškovės pareikšto reikalavimo turi būti nustatoma pagal reglamento „Briuselis I“ taisykles, ar šis reikalavimas patenka į Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą išimtį.

Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, suteikiantys galimybę asmenims reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis). Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis, o siekiant užtikrinti vienodą ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, valstybės narės, aiškindamos ir taikydamos ES teisės aktus, turi vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Accuratus“ v. SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. 3K-3-142/2014).

Teisingumo Teismas yra aiškinęs nagrinėjamoje byloje aktualią reglamento „Briuselis I“ nuostatą keliuose sprendimuose, kuriais suformuota nuosekli minėtos išimties aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Comité d'entreprise de Nortel Networks ir kt., C-649/13, ECLI:EU:C:2015:384; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nickel & Goeldner Spedition, C-157/13, ECLI:EU:C:2014:2145; 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą F-tex, C-213/10, ECLI:EU:C:2012:215; kt.). Teisingumo Teismas nurodė, kad į reglamento „Briuselis I“ taikymo išimtį patenka tiesiogiai iš bankroto procedūros kylantys ieškiniai ir ieškiniai, glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (žr. minėto sprendimo F-tex, 23–27 punktus ir juose cituojamą ankstesnę Teisingumo Teismo praktiką). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad, aiškindamas reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, Teisingumo Teismas šios išimties ribas siejo su 2000 m. gegužės 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų taikymo sritimi ir laikė, kad reglamentas „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies b punkto pagrindu netaikomas tais atvejais, kai konkretus klausimas patenka į Bankroto reglamento taikymo sritį (žr., pvz., minėto sprendimo Nickel & Goeldner Spedition, 20–23 punktus). Nors nagrinėjamos bylos atveju nėra ginčo dėl Bankroto reglamento netaikymo, tačiau pažymėtas aspektas svarbus aiškinant reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą išimtį.

Taikydamas kriterijų, pagal kurį ieškinys laikomas tiesiogiai išplaukiančiu arba glaudžiai susijusiu su bankroto byla, Teisingumo Teismas nurodė, kad būtent ryšio, esančio tarp ieškinio ir nemokumo procedūros, stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar turi būti taikoma reglamento „Briuselis I“ išimtis (minėto sprendimo F-tex, 23–27 punktai). Teisingumo Teismas, sprendime Nickel & Goeldner Spedition vertindamas, ar glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) su bankroto procedūra susijusiu laikytinas ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorių reikalavimų būtų patenkinta, pažymėjo, kad lemiamas kriterijus siekiant nustatyti, prie kurio iš reglamentų – „Briuselis I“ ar Bankroto reglamento –  taikymo srities priskirtinas ieškinys, yra ieškinio teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Teisingumo Teismas nurodė, kad laikantis tokio požiūrio reikia nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose ar nukrypti leidžiančiose normose, taikomose bankroto byloms (sprendimo Nickel & Goeldner Spedition 26–28 punktai).

Atsižvelgdamas į nurodytuose ir kituose Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus aiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos išimties aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla kaip ji suprantama pagal reglamentą „Briuselis I“, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų. Jei nėra nustatomas pareikšto reikalavimo ryšys su bankroto byla ar toks ryšys yra nepakankamas reglamento „Briuselis I“ išimčiai taikyti, toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Latvijos įmonė ,,F-Tex SIA“ v. Lietuvos ir Anglijos UAB ,,Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. 3K-3-71/2012; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BKB ,,Kotenas“ v. Emmelev A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-700/2013).

Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas vertindamas, ar konkretus ieškinys kyla iš bankroto bylos arba yra glaudžiai su ja susijęs, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Kintra“ v. Nickel & Goeldner Spedition GmbH, bylos Nr. 3K-3-214/2014, ir ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse. Kasacinis teismas nurodė, kad klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, turi būti sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis ES teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais reglamento „Briuselis I“ ir Bankroto reglamento atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai. Taigi, konkretaus ginčo priskyrimas reglamento „Briuselis I“ taikymo sričiai turi būti įvertinamas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiamas pareikštų reikalavimų teismingumo klausimas, todėl šalių sutartiniai teisiniai santykiai – sutarčių galiojimas ir (ar) jų pasibaigimas (negaliojimas, nutraukimas ir pan.) – nėra kasacijos dalykas, nes tai reikštų ginčo sprendimą iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia du atskirus materialiuosius reikalavimus: pirma, pripažinti atsakovo atliktus įskaitymus negaliojančiais ir taikyti restituciją; antra, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai neteisėtai negrąžinamas lėšas. Bylos duomenimis, ieškovę ir atsakovą (kasatorių) siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Bylos šalys per SWIFT sistemą sudarė banko garantijų sutartis, kurių galutiniais gavėjai yra užsienio valstybių subjektai. Kasatorius ieškovės prašymu pastarosios klientams išdavė garantinius raštus, kuriais įsipareigojo užtikrinti ieškovės klientų prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą šių kreditoriams. Užtikrindama įsipareigojimus pagal kasatoriaus išduotas garantijas, ieškovė atsakovui įkeitė visus savo banko sąskaitoje pas atsakovą buvusius ir būsimus kredito likučius. Keturios priešpriešinės garantijos buvo panaudotos, atsakovas išmokėjo lėšas galutiniams garantijos gavėjams ir tenkino savo reikalavimus iš įkeisto turto (ieškovės banko sąskaitos).

Ieškovė iš esmės neginčija garantijų ir įkeitimo sutarties teisėtumo, o pirmąjį reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovo pagal garantijų sutartis atsiradę skoliniai reikalavimai, vadovaujantis įkeitimo sutartimi, nuo įkeistoje ieškovės sąskaitoje buvusių lėšų buvo nurašyti jau iškėlus ieškovei bankroto bylą, todėl atsakovas neturėjo teisės tenkinti savo reikalavimų iš ieškovės turto (Bankų įstatymo 85 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), ir prašo taikyti restituciją. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teisę nurašyti (ieškovės teigimu – įskaityti) ieškovės lėšas atsakovas įgijo tik įkeitimo sutarties pagrindu, antra, patenkinus šį reikalavimą, t. y. pripažinus pinigų nurašymą negaliojančiu, nurašyti (įskaityti) pinigai būtų grąžinti į ieškovės sąskaitą pas kasatorių, kurioje laikomi įkeisti pinigai, ir jie būtų laikomi įkeistais. Tokiu atveju kasatoriaus kreditoriaus reikalavimas ieškovei atitinkamai padidėtų į minėtą sąskaitą grąžintų pinigų suma. Antruoju reikalavimu ieškovė prašo priteisti iš kasatoriaus šio pagal įkeitimo sutartį ieškovės banko sąskaitoje laikomus pinigus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, abu ieškovės pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir kyla iš šalių sutartinių teisių ir pareigų vykdymo. Ieškovė, neginčydama pačios įkeitimo sutarties teisėtumo, iš esmės siekia iš kasatoriaus prisiteisti šiam įkeistų lėšų sumą, todėl abiejų ieškovės pareikštų reikalavimų teismingumas turėtų būti vertinamas kartu.

Minėta, kad, atsižvelgiant į nurodytą Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl to, kuriais teisės aktais reikia vadovautis nustatant bylą nagrinėti kompetentingą teismą, turi būti įvertintas reiškiamo reikalavimo sąsajumas su bankroto byla. Abu byloje pareikšti reikalavimai kilo iš šalių sutartinių teisinių santykių ir yra susiję su įkeitimo sutartimi, o ieškovės prašymu kasatoriaus išduotų garantijų klausimas šiame bylos nagrinėjimo etape nespręstinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimas yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kuria skolininko kreditorius užsitikrina pirmenybę prieš kitus kreditorius gauti savo reikalavimų patenkinimą skolininkui gera valia nemokant skolos, gresiant skolininko nemokumui ir (ar) iškėlus šiam bankroto bylą. Reikalavimas dėl įkeistų pinigų grąžinimo, jei būtų konstatuota, kad kasatoriaus išduotos garantijos pasibaigė (negalioja), galėjo būti pareikštas ne tik bankroto administratoriaus, bet ir pačios ieškovės iki jai iškeliant bankroto bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės, dėl kurių pareiškiamas ieškinys, nustatytos bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose; byloje pareikšti reikalavimai kyla iš šalių tarpusavio komercinių teisinių santykių ir nėra grindžiami vien bankroto teisės nuostatomis. Vien tai, kad nagrinėjamos bylos atveju reikalavimus reiškia bankroto administratorius ir dalį jų formaliai grindžia bankroto (nemokumo) teisės normomis, nėra pakankamas pagrindas laikyti pareikštus reikalavimus glaudžiai susijusiais su bankroto byla, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnio 1 dalies b punktą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys reglamento „Briuselis I“ prasme laikytinas civiline ar komercine byla ir jo teismingumui nustatyti turėtų būti vadovaujamasi šio reglamento nuostatomis. Įkeitimo sutartyje yra nustatyta sutartinė jurisdikcija, pagal kurią neišimtinę jurisdikciją ginčams dėl lėšų turi Frankfurto prie Maino Vokietijoje teismas, pagal Vokietijos teisės aktus. Todėl, vadovaujantis reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalimi, jurisdikciją nagrinėti ginčą turi šalių susitarimu pasirinktas teismas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pateikto ieškinio sąsajumą su bankroto byla, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies b punkto išimtį, todėl netinkamai taikė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją spręsti tarptautinius ginčus reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nusprendė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Remdamasi pirmiau aptartais argumentais, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą, todėl naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). CPK 355 straipsnyje nenustatyta teisė reikšti rašytinius paaiškinimus kasaciniame procese. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos ir nevertina atsakovo kasaciniam teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų dėl ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nutartį ieškinį palikti nenagrinėtą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas patenkintas, t. y. palikta galioti pirmosios instancijos teismo nutartis ieškinį palikti nenagrinėtą, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovo apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo advokatams 9167,93 Eur. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), atsakovui iš ieškovės priteistina 1200 Eur šioms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas turėjo 3,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nutartį ieškinį palikti nenagrinėtą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį.

Priteisti atsakovui „Commerzbank AG“ (j. a. k. HRB32000 Amtsgericht Frankfurt am Main, Kaiserstr. 16 60311 Frankfurt/Main, Vokietija) iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) 3,64 Eur (tris Eur 64 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Gražina Davidonienė

                                                                                                                              Janina Stripeikienė

                                                                                                                              Vincas Verseckas