Administracinė byla Nr. eAS-1100-1047/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03902-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155480, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760417044, galiojantį iki 2029 m. sausio 21 d. (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą, kadangi tik laiku pritaikytos laikinosios (reikalavimo užtikrinimo) priemonės gali apsaugoti pareiškėjos šeimos vientisumą.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios nuostatos taikymo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėja neįrodė, kokia reali žala jai kils nesustabdžius skundžiamo Sprendimo, kaip tai darys įtaką jos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl Sprendimo teisėtumo.
Pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog:
1) Ji yra dviejų nepilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių motina, išvykusi iš Lietuvos ir negalinti grįžti dėl vykdomo atsakovo sprendimo. Vaikai lieka be motinos kasdienės globos ir pagalbos (yra su tėvu), o tai tipinė neatitaisomos žalos situacija. Abiejų tėvų dalyvavimas būtinas vaikų raidai užtikrinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai, be kita ko, kyla sunkiai atitaisoma žala šeimos gyvenimui (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-8-520/2020). Nenustatyta, jog pareiškėja keltų realią, tiesioginę ir neišvengiamą grėsmę nacionaliniam saugumui, o žala vaikams – akivaizdi ir aktuali. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nepanaikina valstybės galimybės vykdyti migracijos politiką, o jų netaikius, galutinis teismo sprendimas (jeigu jis būtų palankus pareiškėjai) netektų realios prasmės, šeimos padėtis būtų faktiškai suardyta kritiniu vaikams laikotarpiu (mokslo metų pradžia).
2) Pareiškėjos leidimo laikinai gyventi panaikinimas grindžiamas tuo, kad po 2025 m. gegužės 3 d. ji per tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusiją. Tokia išvada yra neindividualizuota, neproporcinga ir nepagrįsta faktais, o vertinimas nepateisinamas šeimos ir vaikų interesų kontekste. Iki tol tokio pobūdžio trumpalaikės išvykos nebuvo laikomos „galimai pavojingomis valstybės saugumui“, Migracijos departamentas buvo apie jas informuotas iš anksto ir nereiškė pretenzijų. Šios aplinkybės patvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinos, jog būtų išsaugotas status quo (esama padėtis) iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.
3) Migracijos departamentas nepagrįstai taikė ir klaidingai interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Berisha v Switzerland, pareiškimo Nr. 948/12.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėja nei prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei atskirajame skunde nenurodo, kokia jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, jos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą netenkinus jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėja, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai yra Rusijos ir Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. jie gali vykti kartu su pareiškėja ir pasinaudoti šeimos susijungimo principu jos kilmės valstybėje (Rusijoje). Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos išrašu, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2025 m. liepos 8 d. per Kybartų pasienio kirtimo punktą, 2025 m. rugpjūčio 23 d. grįžo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėja šiuo metu yra ne Lietuvos Respublikoje su savo šeimos nariais.
Atsakovas pabrėžia, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis imperatyviomis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatomis.
Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. rugsėjo 17 d. padavė papildomus paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose akcentuoja, jog ji turi Šengeno C MULT (LTU) vizą, kuri galioja nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2027 m. sausio 31 d., Lietuvoje yra vizos pagrindu, kuri nesuteikia tokių teisių, kaip turint leidimą laikinai gyventi, galioja tik 90/180 režimu. Pareiškėja taip pat pažymi, jog sprendžiant dėl reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymo turi būti, be kita ko, vadovaujamasi vaikų interesų viršenybės principu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1013-624/2024 taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę analogiškoje šeimos situacijoje, siekdamas status quo iki bylos išnagrinėjimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025).
Sprendžiant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų formuojamą praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos argumentus, kuriais ji grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (iš esmės sunkiai atitaisoma žala šeimos, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenimui), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Nors pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog ji yra išvykusi iš Lietuvos ir negalinti grįžti dėl vykdomo atsakovo sprendimo, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas pridėjo teismui Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos išrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 23 d. atvyko į Lietuvą, kur, kaip teigia pareiškėja, yra jos vaikai. Dėl to kaip neaktualūs atmetami ir pareiškėjos argumentai, susiję su nuotolinio ryšio netinkamumu. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eAS-1013-624/2024 ir nagrinėjamos administracinės bylos reikšmingų faktinių aplinkybių visuma skiriasi, o, kaip jau buvo minėta, reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas kiekvienoje byloje yra individualus. Kadangi pareiškėja neįrodė neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos fakto, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas.
Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025).
Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina kitų pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių su Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis