Civilinė byla Nr. 2A-1353/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02706-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2; 89
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-270-798/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Lietuvos pervežimo bendrovei (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Lomer Point Bridge“) ir R. K. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės paslapties įgijimo bei atskleidimo ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Big Trans kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų UAB Lietuvos pervežimo bendrovės (buvusi UAB „Lomer Point Bridge“) (toliau – ir atsakovas Nr. 1) ir R. K. (toliau – ir atsakovas Nr. 2) (toliau – ir kartu atsakovai) solidariai priteisti 327 601,66 Lt žalos atlyginimą bei 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. atsakovas R. K. UAB Big Trans ėjo vadybininko pareigas. Nurodytu darbo laikotarpiu pas ieškovą atsakovas Nr. 2 buvo supažindintas su konfidencialios informacijos sąrašu, jis (atsakovas Nr. 2) pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties neatskleidimo, o pagal darbo sutarties 9.4 ir 9.5 punktus įsipareigojo tiek darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek po darbo sutarties su bendrove pasibaigimo nenaudoti, neperduoti, neskelbti ir / ar kitaip neatskleisti kitiems fiziniams ir / ar juridiniams asmenims informacijos, sudarančios ieškovo komercines paslaptis.
Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas Nr. 2, dar 2011 m. lapkričio 7 d., t. y. nenutraukęs darbo teisinių santykių su ieškovu pradėjo dirbti pas atsakovą Nr. 1, atsakovas Nr. 2, būdamas patyrusiu ir kvalifikuotu transporto vadybininku, darbo sutartį nutraukė be svarbių priežasčių ir netrukus po to įsidarbino konkuruojančioje įmonėje – pas atsakovą Nr. 1, kuris pradėjo plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą, pasinaudodamas komercinėmis ieškovo paslaptimis, teikti analogiškas paslaugas ieškovo klientams. Dėl tokių atsakovo Nr. 1 veiksmų, ieškovo vertinimu, staigiai sumažėjo ieškovo gaunami užsakymai ir pajamos iš klientų TOO „Dekor–Interner“, TOO „BauRem Kasachstan“, VIP–Systems Graphische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“, kai atsakovui Nr. 2 dirbant pas ieškovą 2010 m. lapkričio 17 d. – 2011 m. lapkričio 17 d. ieškovas iš nurodytų klientų gavo 134 935,42 Lt pajamų.
Ieškovas akcentavo, kad atsakovui Nr. 2 nustojus dirbti įmonėje, bendrovė visiškai neteko gaunamų pajamų iš klientų, užsakymų pervežti. Ieškovas manė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas Nr. 2 nebūtų pažeidęs darbo sutarties ir neteisėtai neatskleidęs atsakovui Nr. 1 ieškovo komercinių paslapčių, verslo klientai iki šiol būtų teikę užsakymus ieškovui. Atsakovas Nr. 2 žinojo ir galėjo pasinaudoti visa ieškovo kokybės valdymo sistema, įskaitant, bet neapsiribojant, ir informacija apie bendrovės bendravimo su klientais tvarką, paslaugų pardavimus, pasirašomų sutarčių formas, problemų sprendimo tvarką ir t. t. Ieškovo įsitikinimu, akivaizdu, kad R. K. darbo sutartis nebuvo tipinė, t. y. iš darbo sutarties turinio atsakovui Nr. 2 buvo žinoma ne tik, kad bendrovėje yra nustatyti konkretūs duomenys ir informacija, kurie buvo laikomi konfidencialiais, komercinę vertę turinčiais bei slaptais, bet ir jų tikslus turinys. Atsakovas Nr. 2 buvo įsipareigojęs saugoti ieškovo komercines paslaptis tiek galiojant darbo sutarčiai, tiek jai pasibaigus. Konfidencialios informacijos atskleidimas be išankstinio ieškovo sutikimo nebuvo galimas.
Ieškovas tvirtino, kad atsakovas Nr. 2, dirbdamas pas ieškovą, sukaupė ir nuolatos disponavo informacija apie ieškovo klientus, kurią sudarė informacija apie užsakovų kontaktinius asmenis, užsakovų krovinius, užsakymų pobūdį bei intensyvumą, užsakovams taikytas pervežimo kainas, jų sudėtines dalis. Ši informacija pripažintina ieškovo komercine paslaptimi, o pirmiau nurodyti duomenys atsakovui Nr. 1 suteikė akivaizdų konkurencinį pranašumą, t. y. verslo privalumus, finansinę naudą. Ieškovo nuomone, aplinkybė, kad atsakovas Nr. 1 perėmė ieškovo klientus, patvirtina, jog atsakovas Nr. 2 neteisėtai atskleidė ieškovo komercines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją, o atsakovas Nr. 1 tokiu būdu ėmėsi nesąžiningos konkurencijos veiksmų prieš ieškovą.
Ieškovas, be kita ko, pabrėžė ir tai, kad ieškovas ir atsakovas Nr. 1 yra konkurentai, nes teikia tas pačias paslaugas, atsakovui Nr. 1 didžiąją dalį mokėjimų atliko įmonė, kuri yra ir atsakovo Nr. 1 steigėja, o tai suponuoja išvadą, jog ieškovo klientų mokėjimai buvo nukreipiami per šią su atsakovu Nr. 1 susijusią įmonę, t. y. per Lomer Point Bridge LLP. Atsakovas Nr. 1 perviliojo ieškovo klientus neteisėtai, be ieškovo sutikimo, iš buvusio ieškovo darbuotojo (atsakovo Nr. 2) gavęs bei panaudojęs informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis; atsakovo Nr. 2 turima informacija apie klientus, kainodarą leido atsakovui Nr. 2 įsilieti į rinką, pasinaudojant ieškovo įdirbiu šioje srityje ir tokiomis sąlygomis, su kuriomis ieškovas negali konkuruoti. Ieškovas pastebėjo, kad ieškovo klientai nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. neteikė atsakovui Nr. 1 užsakymų ir neatliko mokėjimų, t. y. nepirko jokių paslaugų, o užsakymus pradėjo teikti tik atsakovui Nr. 2 neteisėtai atskleidus ieškovo konfidencialią, komercinę paslaptį, sudarančią informaciją, nutraukus darbo santykius su ieškovo įmone.
Ieškovo nuomone, egzistuoja akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Kita vertus, ieškovas laikėsi pozicijos, kad esant nesąžiningai konkurencijai padarytų nuostolių dydį sudėtinga nustatyti, nes nesąžininga konkurencija padaryta žala gali būti tai, jog ieškovas negauna pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo Nr. 1 neteisėtų veiksmų. Ieškovas vertino, kad atsakovui Nr. 2 nustojus dirbti pas ieškovą, bendrovė visai neteko gaunamų užsakymų ir pajamų iš klientų, patyrė 134 935,42 Lt nuostolių negautų pajamų forma, o atsakovas Nr. 1 iš neteisėtų veiksmų gavo turtinę naudą, kuri taip pat pripažintina ieškovo nuostoliais, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. atsakovas iš ieškovo klientų OOO Decor Interer ir VIP System Grafische Materialien GmbH gavo 192 666,24 Lt pajamų. Be to, ieškovas pastebėjo, kad atsakovai teikė paslaugas ieškovo klientams patys arba tą neabejotinai darė per susijusią įmonę (steigėją) Lomer Point Bridge LLP.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas tvirtino, kad dėl neteisėtų, kaltų ir tyčinių atsakovų veiksmų jis patyrė 327 61,66 Lt dydžio nuostolius, kuriuos ir turi jie (atsakovai) solidariai atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovui UAB Big Trans iš atsakovo R. K. 20 627,94 Lt žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo Nr. 2 2010 m. sausio 6 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurios nuostatas atsakovas Nr. 2 buvo priimtas dirbti vadybininku neterminuotam laikotarpiui. Atsakovas Nr. 2, nenutraukęs darbo santykių su ieškovu, 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė darbo sutartį su atsakovu Nr. 1, tik 2011 m. lapkričio 17 d. atsakovas Nr. 2 su ieškovu sudarytą darbo sutartį nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas ir atsakovas Nr. 1 yra ūkinės komercinės veiklos konkurentai.
Teismas, analizuodamas ir vertindamas aplinkybes, susijusias su atsakovo Nr. 1 atsakomybe, nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog buvęs ieškovo darbuotojas – atsakovas Nr. 2 perėjo dirbti į kitą įmonę, nors ir besiverčiančia panašia veikla, savaime nereiškia, kad atsakovo Nr. 1 įmonė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Teismas, nustatęs, kad atsakovas Nr. 2 į darbą buvo priimtas po to, kai atsakovas Nr. 1 paskelbė konkursą vadybininko pareigoms užimti, atsakovas Nr. 2 pats atsiuntė atsakovui Nr. 1 savo gyvenimo aprašymą, dalyvavo atrankoje, atliko reikiamus testus ir tik įsitikinus, jog jis tinka nurodytoms pareigoms, buvo atrinktas bei įdarbintas pas atsakovą Nr. 1, sutiko su atsakovo Nr. 1 argumentais, kad įmonė neturėjo pagrindo nepriimti į laisvą vietą darbuotojo, kurio išsilavinimas, kvalifikacija ir turima patirtis atitiko darbo vietai keliamus reikalavimus, bei sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas Nr. 1 buvo nesąžiningas ir atliko darbuotojo (-jų) viliojimo iš ieškovo įmonės veiksmus.
Teismas, nustatęs, kad atsakovas Nr. 1 buvo įsteigtas anksčiau nei atsakovas Nr. 2 pradėjo dirbti pas atsakovą Nr. 1; atsakovas Nr. 1 komercinę informaciją gaudavo iš savo akcininko Kazachstano Respublikos įmonės Lomer Point Bridge LLP, įsisteigusios Almatoje ir turinčios ilgametę patirtį teikiant transporto bei ekspedicijos paslaugas Kazachstane, NVS šalyse, Rusijoje, Europoje, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kodėl atsakovui Nr. 1 didžiąją dalį mokėjimų atliko susijusi įmonė (atsakovo Nr. 1 steigėja) Lomer Point Bridge LLP (registruota Kazachstano Respublikoje), o ieškovo klientų (iš kurių didžioji dalis taip pat registruoti Kazachstano Respublikoje) mokėjimai buvo nukreipiami ir per nurodytą, su atsakovu Nr. 1 susijusią, įmonę, t. y. per Lomer Point Bridge LLP.
Be kita ko, teismas, nustatęs, kad atsakovas Nr. 1 teikė paslaugas ne TOO „BauRem Kasachstan“ (juridinio asmens kodas 600800537974, buveinės adresas: Bekmachanova g. 93, KZ-050050, Almaty, Kazachstanas), o OOO „BauRem“, kurios registracijos adresas yra ne Kazachstane, o Kirgizstane (Lermontova 2/44, KG720022 Biškekas), padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė atsakovo Nr. 1 neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių sąžiningos konkurencijos principus ir kenkiančių ieškovo galimybėms konkuruoti, todėl šią ieškinio dalį atmetė.
Teismas, nagrinėdamas ir vertindamas aplinkybes, susijusias su atsakovo Nr. 2 atsakomybe, bei nustatęs, kad atsakovas Nr. 2, dar dirbdamas pas ieškovą, 2011 m. spalio 10 d. pradėjo bendrauti su atsakovu Nr. 1 dėl galimybės pereiti į atsakovo Nr. 1 bendrovę, o aktyvius veiksmus, pažeidžiančius darbo sutartį (9.9–9.10 punktai), atliko dar anksčiau, ir 2011 m. lapkričio 7 d. dar dirbdamas ieškovo įmonėje sudarė darbo sutartį su atsakovu Nr. 1, tokiais savo veiksmais pažeisdamas su ieškovu sudarytą darbo sutartį, konstatavo, jog atsakovas Nr. 2 elgėsi nesąžiningai ne tik prieš buvusį darbdavį – ieškovą, bet ir prieš atsakovą Nr. 1.
Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, susijusiais su komercinės (gamybinės) paslapties apibrėžtimi, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 15 straipsnio 4 dalimi, nustatęs, kad ieškovas savo konfidencialią, komercinę paslaptį sudarančią informaciją buvo apsaugojęs tiek slaptažodžiais, tiek papildomais įmonės vidaus dokumentais, atsakovui Nr. 2 buvo prieinama informacija, sudaranti ieškovo komercinę bei konfidencialią paslaptį, komercinės paslaptys buvo žinomos atsakovui Nr. 2, priėjo prie išvados, jog terminas, draudžiantis atsakovui Nr. 2 atskleisti komercines paslaptis, baigėsi tik 2012 m. lapkričio 18 d.
Apibendrinęs nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, įvertinęs tai, kad atsakovas Nr. 2 buvo įsipareigojęs neatskleisti ieškovui priklausančios komercinės paslapties, bei į tai, jog R. K. nenutraukęs darbo santykių su ieškovu arba iš karto po darbo santykių nutraukimo, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas ieškovui priklausančia konfidencialia informacija apie klientus ir jų sudaromas sutartis, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus vežti krovinius pasinaudojant atsakovo Nr. 1 teikiamomis paslaugomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo Nr. 2 neteisėtus veiksmus. Teismas aplinkybę, kad atsakovas Nr. 2, veikdamas nurodytu būdu, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, pripažino kaip įrodančią R. K. kaltę.
Teismas, konstatavęs, kad ieškovas įgijo teisę į nuostolių (žalos), atsiradusių dėl atsakovo Nr. 2 neteisėtų veiksmų, atlyginimą pagal KĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 3 dalį, sutikęs su ieškovo argumentais, jog jis prarado rinkos dalį – visiškai neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirbo išimtinai atsakovas Nr. 2, nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. negavo 134 935,42 Lt pajamų dėl to, kad atsakovas Nr. 2 nesąžiningai bei neteisėtai perviliojo ieškovo klientus, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su negautų pajamų traktavimu grynuoju pelnu, sprendė, jog ieškovui iš atsakovo Nr. 2 priteistinas grynasis pelnas, t. y. 20 627,94 Lt. Kartu teismas akcentavo, kad nenustačius atsakovo Nr. 1 netiesioginės civilinės atsakomybės, atsakovo Nr. 1 gauta turtinė nauda negali būti pripažinta ieškovo nuostoliais, todėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Nr. 1 gautą jo turtinę naudą netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kurioje jo (atsakovo R. K.) ieškovui UAB Big Trans priteista 20 627,94 Lt žalos atlyginimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas, vertindamas atsakovo Nr. 2 veiksmus, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, susijusias su atsakovo Nr. 2 perėjimu dirbti pas atsakovą Nr. 1. Viena vertus, teismas vertino, kad atsakovas Nr. 2 aktyvius veiksmus, pažeidžiančius darbo sutartį, atliko dar anksčiau ir 2011 m. lapkričio 7 d. dar dirbdamas ieškovo įmonėje, sudarė darbo sutartį su atsakovu Nr. 1, tokiu būdu pažeisdamas sudarytą darbo sutartį, kita vertus, teismas nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad atsakovas Nr. 2 perėjo dirbti į kitą įmonę, nors ir besiverčiančią panašia veikla, savaime nereiškia, jog atsakovas Nr. 1 atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Teismas neatliko jokio įrodymų vertinimo, nenurodė motyvų ir pagrindo, kuo remdamasis padarė išvadas dėl apelianto neteisėtų veiksmų bei kaltės.
- Teismas be pagrindo vien tik dėl to, kad atsakovas Nr. 2 perėjo dirbti pas atsakovą Nr. 1, konstatavo atsakovo Nr. 2 nesąžiningumą. Darbo sutarties, sudarytos tarp atsakovo Nr. 2 ir ieškovo, 9.9 punktas yra negaliojantis, nes jam negali būti taikomos civilinės teisės nuostatos dėl nekonkuravimo susitarimų. Nei darbo sutartis, nei jokie kiti dokumentai nenustatė jokios kompensacijos. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK) bei kiti darbo santykiams taikytini teisės aktai nedraudžia darbuotojui dirbti dviejose ar daugiau darbovietėse, tokiu būdu yra realizuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
- Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę į nuostolių (žalos), atsiradusių iš atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų, atlyginimą pagal KĮ įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir CK 1.116 straipsnio 3 dalį. Aplinkybė, kad atsakovui Nr. 2 buvo prieinama ir žinoma ieškovo konfidenciali informacija, nepreziumuoja ir nepatvirtina šios informacijos atskleidimo ar panaudojimo. Teismas visiškai nepagrįstai atsakovo Nr. 2 neteisėtą veiksmą – konfidencialios informacijos atskleidimą, vertino neapibrėždamas nei jos apimties, nei jos atskleidimo būdų. Teismas, nustatęs, kad atsakovas Nr. 2 informaciją apie ieškovo klientus galėjo gauti ir iš kitų šaltinių, taip pat nurodęs, kad ieškovas neįrodė, jog jo konfidenciali informacija būtų panaudota, padarė dar vieną prieštaringą išvadą. Be to, teismas be jokio įrodymų vertinimo preziumavo visišką atsakovo Nr. 2 kaltę.
- Teismas taip pat nepagrįstai ir neteisėtai nustatė ieškovo patirtų nuostolių dydį, neatsižvelgė į tai, kad pats nepripažino atsakovo Nr. 1 neteisėtų veiksmų. Atsakovas Nr. 1 neteisėtai negavo jokių pajamų iš ieškovo klientų ir neperviliojo ieškovo klientų, remdamasis atsakovo Nr. 2 žiniomis. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nė viename procesiniame dokumente nepateikė apskaičiavimų dėl negautų pajamų kaip grynojo pelno, o teismas savarankiškai, nepateikdamas jokio skaičiavimo pagrįstumo argumentų, apskaičiavo nuostolių dydį.
Ieškovas UAB Big Trans atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be argumentų, kuriuos buvo nurodęs procesiniuose dokumentuose, teiktuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tvirtina, kad nepaisant to, jog ieškovas neteikė apeliacinio skundo ir neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje ieškinys buvo atmestas, nes visa atsakovo Nr. 1 veikla perkelta į kitas įmones, atsakovas Nr. 1 veiklos nevykdo ir neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškovo reikalavimus, ieškovas kategoriškai nesutinka nei su ta teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, kad ieškovas neįrodė atsakovo Nr. 1 atliktų neteisėtų veiksmų, todėl atsakomybė kyla tik atsakovui Nr. 2, nei su atsakovo Nr. 2 teiginiais, jog jam negali kilti civilinė atsakomybė už neteisėtą ieškovo komercinės paslapties įgijimą, atskleidimą bei panaudojimą.
Ieškovas laikosi pozicijos, kad jeigu atsakovas Nr. 2 nebūtų neteisėtai atskleidęs atsakovui Nr. 1 ieškovo komercinių (gamybinių) paslapčių, o atsakovas Nr. 1 nebūtų neteisėtais būdais (be ieškovo sutikimo) įgijęs informacijos, kuri yra ieškovo komercinė (gamybinė) paslaptis, atsakovai kartu ėmęsi nesąžiningos konkurencinės veiklos prieš ieškovą, tokiu būdu būtų nepadarę žalos ieškovui. Ieškovas pastebi, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas Nr. 1 būtų gavęs kokią nors informaciją apie ieškovo klientus iš savo motininės įmonės Lomer Point Bridge LLP. Ieškovo nuomone, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovai pažeidė CK 1.116 straipsnį, KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, darbo sutarties nuostatas dėl konfidencialumo pareigos; ieškovas įrodė, kad jo informacija, kuria atsakovai pasinaudojo, atitinka komercinės paslapties sampratą, o atsakovas Nr. 2 buvo įsipareigojęs saugoti ieškovui priklausančias komercines paslaptis, neatskleidžiant jų tretiesiems asmenims.
Ieškovas akcentuoja ir tai, kad atsakovas Nr. 2 visiškai nepagrįstai tvirtina, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nė viename procesiniame dokumente nepateikė apskaičiavimų dėl negautų pajamų kaip grynojo pelno, o teismas savarankiškai, nepateikdamas jokio skaičiavimo pagrįstumo argumentų, apskaičiavo nuostolių dydį. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie iš ieškovo klientų gautas pardavimų pajamas, patirtas sąnaudas ir gautą grynąjį pelną nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. Teismas ieškovui žalą priteisė remdamasis būtent šiais apskaičiavimais, t. y. priteisė negautas pajamas grynojo pelno forma.
Atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis neatliko jokių ieškovo darbuotojų viliojimo veiksmų, jo ir atsakovo Nr. 2 nesiejo jokie susitarimai, kuriuos būtų galima laikyti nesąžiningais prieš ieškovą. Atsakovas Nr. 1 buvo sąžiningas, neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų pažeisti sąžiningos konkurencijos principus bei pakenkti ieškovo galimybėms konkuruoti rinkoje. Atsakovas Nr. 1 pažymi, kad jis nė karto iš atsakovo Nr. 2 nereikalavo pateikti jam žinomų ieškovo klientų sąrašo, nesidomėjo, kokia atsiskaitymo už paslaugas tvarka ir kokie įkainiai už paslaugas yra nustatyti ieškovo įmonėje, nes savo veikloje vadovavosi paties rengtais vidiniais dokumentais bei savo įmonės politika.
Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovą ir klientus būtų sieję nuolatinio bendradarbiavimo santykiai, nebuvo pateikta jokių dokumentų, įrodančių nuolatinių santykių tarp ieškovo ir klientų sukūrimą, paslaugų teikimo išimtinių teisių suteikimą ieškovui, o vien ta aplinkybė, kad atsakovui Nr. 2, dirbant pas ieškovą, jam buvo patikėta ieškovo komercinė paslaptis, savaime neįrodo, jog jis šią informaciją atskleidė.
Atsakovas pastebi, kad nors teismas konstatavo neteisėtus atsakovo Nr. 2 veiksmus, tačiau vertina, jog ieškovas neįrodė, kad iš klientų būtų gavęs kokias nors pajamas, nepateikė absoliučiai jokių duomenų apie tai, kokias veiklos sąnaudas jis būtų patyręs tam, jog uždirbtų siekiamą prisiteisti sumą, grynojo negauto pelno paskaičiavimo. Atsakovo nuomone, atsakovas Nr. 2 teisingai nurodo, kad teismas, savarankiškai skaičiuodamas ieškovo grynąjį pelną, išsamiai nenurodė, kaip buvo apskaičiuotas grynasis pelnas, nepateikė tokio skaičiavimo pagrįstumo argumentų.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB Big Trans ieškinį buvo pareiškęs dviem atsakovams – UAB Lietuvos pervežimo bendrovei ir R. K.. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. ieškinio dalį, pareikštą atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei, atmetė, o kitą ieškinio dalį, pareikštą R. K., tenkino iš dalies. Apeliacinį skundą dėl šio sprendimo byloje padavė tik atsakovas R. K..
Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje iš jo ieškovui priteista 20 627,94 Lt žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nors ieškovas UAB Big Trans byloje nepadavė apeliacinio skundo, tačiau, kaip matyti iš jo atsiliepimo į apeliacinį skundą, jis nesutinka ne tik su apelianto apeliacinio skundo teiginiais, kad jam negali kilti civilinė atsakomybė už neteisėtą ieškovo komercinės paslapties atskleidimą ir panaudojimą, ir reikalavimu panaikinti atsakovo nurodomą sprendimo dalį, bet ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo įrodyti atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės atlikti neteisėti veiksmai, ir padaryta išvada, kad atsakomybė kyla tik apeliantui R. K.. Ieškovas UAB Big Trans teisinasi, kad apeliacinio skundo nepadavė dėl minėtos sprendimo dalies dėl to, jog visa veikla iš atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės yra perkelta į kitas įmones, atsakovas Nr. 1 veiklos nevykdo ir neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškovo reikalavimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė, nesant atskirai paduoto apeliacinio skundo, nesudaro pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo ieškinys atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo, nes bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas aiškiai apibrėžia CPK 320 straipsnis ir jame nėra numatyta galimybė atlikti apeliaciniu skundu neapskustų teismų sprendimų ar jų dalių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, t. y. nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Dėl šių priežasčių ieškovo UAB Big Trans atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo ieškinio reikalavimas, pareikštas atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei, buvo atmestas, argumentai apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami. Taigi ši byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama neperžengiant atsakovo R. K. apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Įstatymų leidėjo sukurta teisės norma, kurioje įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą, užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija bei teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytam (audiatur et altera pars). Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; kt.). Atsižvelgiant į minėtas proceso teisės normas bei suformuotą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju bus analizuojami ir vertinami tik tie ieškovo UAB Big Trans atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kuriais tiesiogiai yra atsikertama į atsakovo R. K. apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinio skundo reikalavimą.
Dėl atsakovo R. K. civilinės atsakomybės
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo R. K. apeliaciniame skunde nurodomus bylos faktinius ir teisinius aspektus, ieškovo ir atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės atsikirtimus į apeliacinį skundą, mano, kad tikslinga pirmiausia pasisakyti dėl šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmės.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB Big Trans savo veiklą vykdo nuo 2008 m. gegužės 9 d. (I t., b. l. 23) ir jo pagrindinė veikla yra tarptautiniai krovinių pervežimai – standartinių, negabaritinių, temperatūrinių ir pavojingų krovinių (ADR) pervežimas automobiliais, geležinkeliu. Ieškovas su atsakovu R. K. 2010 m. sausio 6 d. sudarė darbo sutartį Nr. 52, pagal kurią atsakovas neterminuotam laikui buvo priimtas dirbti pas ieškovą vadybininku (I t., b. l. 13). Atsakovas R. K. darbo teisinius santykius su ieškovu nutraukė 2011 m. lapkričio 17 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu) (I t., b. l. 16). Pagal bylos duomenis R. K., nenutraukęs su ieškovu darbo teisinių santykių (dar 2011 m. spalio 2 d.), pradėjo bendrauti su atsakovu UAB Lietuvos pervežimo bendrove (buvęs pavadinimas „Lomer Point Bridge“) dėl įsidarbinimo šioje bendrovėje (I t., b. l. 95-99) ir 2011 m. lapkričio 7 d. su atsakovu (apeliantu) sudarė neterminuotą darbo sutartį (II t., b. l. 120-122), pagal kurią buvo priimtas dirbti logistikos vadybininku nuo 2011 m. lapkričio 7 d. UAB Lietuvos pervežimo bendrovė (buvęs pavadinimas „Lomer Point Bridge“) buvo įsteigta 2010 m. rugpjūčio 9 d. ir jos teikiamos paslaugos – transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, krovinių vežimas krovininiais automobiliais, krovinių tvarkymas ir sandėliavimas (I t., b. l. 18-20), t. y. iš esmės tokia pati veikla, kuria užsiima ir ieškovas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas ir atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė yra ūkinės komercinės veiklos konkurentai, nes veikia toje pačioje verslo srityje, rinkos sferoje, užsiima iš esmės panašia ūkine veikla, iš kurios gauna pajamas.
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas siekė iš atsakovo R. K. prisiteisti turtinės žalos atlyginimą, iš esmės remdamasis ta aplinkybe, kad atsakovas R. K., perėjęs dirbti pas ieškovo konkurentą – UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, atskleidė ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, dėl ko atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė pradėjo plėtoti, anot ieškovo, neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą – teikti analogiškas paslaugas ieškovo klientams, o tai nulėmė staigų ieškovo užsakymų ir gaunamų pajamų iš klientų TOO „Dekor-Interer“, TOO „BauRem Kasachstan“, VIP-Systems Grapische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“ mažėjimą ir / ar užsakymų pasibaigimą. Ieškovas šioms aplinkybėms pagrįsti pažymėjo, kad nuostatos dėl informacijos konfidencialumo ir komercinių paslapčių buvo įtrauktos į atsakovo R. K. darbo sutartį, be to, R. K. buvo supažindintas su komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašu, bei pateikė šiems teiginiams pagrįsti įrodymus: 2008 m. liepos 11 d. įsakymą dėl komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašo patvirtinimo Nr. 2 (I t., b. l. 117), komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašą (I t., b. l. 118), darbo sutartį Nr. 52 ir priedą, iš kurio turinio matyti, kad R. K. buvo raštu supažindintas su konfidencialios informacijos sąrašu (I t., b. l. 14-17). Pažymėtina, kad darbo sutarties 9.2 punkte buvo nustatyta, jog R. K. įsipareigoja saugoti komercines paslaptis, o 9.4 punkte buvo konkrečiai nurodyti duomenys, kurie sudaro komercinę paslaptį. Atsakovas R. K. komercines paslaptis įsipareigojo saugoti ir po darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties 9.5 punktas). Be to, darbo sutarties 9.9 punkte buvo įtvirtinta, kad darbuotojas šios darbo sutarties galiojimo laikotarpiu neturi teisės turėti tiesioginių ar netiesioginių interesų įmonėje ar bet kokiame kitokiame ūkio subjekte, kuris konkuruoja su darbdavio veikla, be išankstinio rašytinio darbdavio sutikimo. Be to, darbo sutarties 9.10 punkte buvo nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) šios darbo sutarties galiojimo laikotarpiu neturi teisės dirbti kitiems darbdaviams ar sudaryti kitus panašius susitarimus be išankstinio rašytino darbdavio (ieškovo) sutikimo. Pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog nustačius atsakovui (apeliantui) įpareigojimą nekonkuruoti buvo nustatyta ir / ar mokama atsakovui kompensacija.
Aplinkybei, kad atsakovas R. K., dirbdamas su klientais, žinojo įmonės konfidencialią informaciją, pagrįsti ieškovas pateikė lentelę, kurioje matyti visi ieškovo klientai, jų kontaktai ir atsakingi asmenys, joje yra nurodyta 2011 m. rugsėjo 13 d. data ir atsakovo R. K. parašas (III t., b. l. 121). Aplinkybei, kad atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę su ieškovo klientais siejo sutartiniai santykiai, įrodyti ieškovas pateikė antstolės D. M. 2013 m. rugsėjo 9 d. patvarkymo dėl sąskaitos išrašo pateikimo kopiją, 2013 m. rugsėjo 16 d. Danske Bank rašto dėl informacijos pateikimo Nr. duk1309441 kopiją ir išrašų iš UAB Lietuvos pervežimo bendrovės sąskaitos kopiją (III t., b. l. 1-74). Ieškovas byloje pateikė įrodymus, kad jį su minėtais klientais siejo sutartiniai santykiai, t. y. vežimo sutarčių kopijas, klientų pardavimų apmokėjimo žiniaraščių kopijas, klientų pateiktus užsakymus, išrašytas sąskaitas ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus – išrašus iš ieškovo banko sąskaitų kopijas, klientų, su kuriais dirbo atsakovas R. K., lentelę (II t., b. l. 1-78; III t., b. l. 158-216). Ieškovas pateikė UAB „Bankinės konsultacijos“ 2013 m. rugsėjo 9 d. raštą „Dėl darbuotojų supažindinimo su kokybės ir aplinkosaugos vadybos sistemos dokumentais“, iš kurio turinio matyti, kad UAB Big Trans darbuotojai buvo supažindinti ir mokyti dirbti su kokybės ir aplinkosaugos vadovu bei kokybės ir aplinkosaugos valdybos sistemos dokumentais (IV t., b. l. 1-53). Žalos dydį ieškovas grindė tuo, kad atsakovui R. K. dirbant pas ieškovą nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. iš klientų gavo 134 935,42 Lt pajamų (ieškovas pateikė apskaičiavimo lentelę; žr. II t., b. l. 139), o atsakovui nustojus dirbti pas ieškovą, ieškovas patyrė 134 935,42 Lt nuostolių negautų pajamų forma, kurie ieškovo apskaičiuoti nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. (ieškovas pateikė apskaičiavimo lentelę; žr. II t., b. l. 140). Taip pat, ieškovo nuomone, jo nuostoliais pripažintina ir atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės iš neteisėtų veiksmų gauta turtinė nauda, kuri sudaro 192 666,24 Lt.
Nagrinėjant ir vertinant ieškovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remdamasis jis byloje reikalavo priteisti žalos atlyginimą iš R. K., būtina pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovo ieškinį, pareikštą atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei, konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė buvo nesąžininga ir atliko ieškovo darbuotojo viliojimo veiksmus, o tai, jog ieškovo darbuotojas R. K. perėjo dirbti pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, nereiškia, kad atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės atsikirtimus, kad komercinę informaciją jis gaudavo iš savo akcininko Kazachstano Respublikos įmonės Lomer Point Bridge LLP.
Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kad jis, nenutraukęs darbo santykių su ieškovu, savanaudiškais tikslais pasinaudojo ieškovui priklausančia konfidencialia informacija apie klientus ir jų sudaromas sutartis, atlikdamas nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus vežti krovinius per atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, ir kad jo (atsakovo R. K.) neteisėti veiksmai buvo įrodyti. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais, kad ieškovas prarado rinkos dalį – visai neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirbo išimtinai tik R. K., nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d. negavo 134 935,42 Lt pajamų, ir kad iš atsakovo (apelianto) turi būti priteista 20 627,94 Lt negautų pajamų, kurios buvo apskaičiuotos atskaičius sąnaudas, gaunamą ikimokestinį pelną. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl jo neteisėtų veiksmų ir kaltės, sprendime padarė išvadas, kurios prieštarauja išvadoms, padarytoms dėl atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės atsakomybės, sprendime nepagrįstai buvo konstatuotas jo nesąžiningumas vien tik dėl to, kad jis perėjo dirbti pas atsakovą, o tai, kad jam buvo prieinama ir žinoma ieškovo konfidenciali informacija, nepreziumuoja ir nepatvirtina šios informacijos atskleidimo ir panaudojimo fakto.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ieškinyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo R. K. atliktais veiksmais, kuriais jis pažeidė KĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 4 dalį bei darbo sutarties, sudarytos su ieškovu, 9.5 punktą, atsakovų atsikirtimus, teiktus pirmosios instancijos teismui, taip pat bylos šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas suabejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas R. K. pasinaudojo ieškovo komercine paslaptimi ir perviliojo ieškovo verslo klientus, tokiu būdu ieškovui padarydamas turtinę žalą.
CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tam tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, jog jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektas, taigi, kaip ir visi kiti pramoninės nuosavybės objektai (patentai, prekių ženklai, dizainas, pan.) yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama tinkamu būdu.
Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytoje materialiosios teisės normoje, reglamentuojančioje komercinės paslapties turinį, įtvirtintus formaliuosius norminius požymius, yra konstatavęs, kad komercine paslaptimi laikoma informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovui R. K., kai jis dirbo pas ieškovą, buvo žinoma šios bendrovės konfidenciali informacija – išsamūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus, krovinių gavėjus, krovinius, taip pat vežimo sąlygos, krovinių ypatybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo šią išvadą, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šia išvada, nekartoja pirmosios instancijos teismo nurodytų įrodymų ir argumentų. Papildomai pažymėtina, kad ir teismų praktikoje yra pripažįstama, jog krovinių pervežimais užsiimančių įmonių informacija apie klientus, pervežimo kainas ir pan. yra komercinė paslaptis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Be to, kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovo klientų duomenys (jų pavadinimai, adresai ir pan.) yra prieinami viešai, nereiškia, kad toks duomenų prieinamumas leidžia viešai nustatyti, jog būtent šie ūkio subjektai yra ieškovo klientai, komercinę vertę turi ne vien tokia informacija, o būtent duomenys apie tai, kokių partnerių paslaugomis bei kokiomis sąlygomis toks ūkio subjektas naudojasi, nes tik tokia informacija gali suteikti ūkio subjektui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Informacija apie užsakovus susideda iš daugelio įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. informacija apie tai, kokios konkrečios įmonės turi paslaugų užsakymo poreikį, koks tų įmonių mokumas, finansinė būklė, patikimumas, kas konkrečioje įmonėje priima sprendimus dėl pervežimo užsakymo, transportavimo kainų nustatymo, kokios yra planuojamos pervežimų užsakymo apimtys, kokio tipo krovinius veža užsakovas.
Taigi šioje byloje nustačius, kad ieškovo darbuotojas (apeliantas) žinojo ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie klientus, būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su šios informacijos atskleidimu ir panaudojimu, ir ar yra pagrindas buvusiam ieškovo darbuotojui (apeliantui) taikyti civilinę atsakomybę.
Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (KĮ (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo 2012 m. kovo 22 d. įstatymu Nr. XI-1937 priimtas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis, nuo 2012 m. gegužės 1 d. – 15 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas (apeliantas) darbo sutartį nutraukė 2011 m. lapkričio 17 d., nustatė, jog atsakovas negalėjo atskleisti ieškovo komercinės paslapties iki 2012 m. lapkričio 18 d. Teisėjų kolegija, nagrinėdama aplinkybes, susijusias su atsakovo R. K. neteisėtais veiksmais, atskleidžiant ieškovo komercinę paslaptį atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei bei panaudojant šią informaciją, ir civilinės atsakomybės taikymu atsakovui R. K., pirmiausia pažymi, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškovu 2011 m. lapkričio 17 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.). Iš ieškovo byloje nurodomų aplinkybių, kurios sudarė ieškinio pagrindą, matyti, kad ieškinio reikalavimas atsakovui R. K. buvo grindžiamas ir žalos atlyginimo dydis buvo apskaičiuotas, remiantis tuo, kad R. K., iškart pradėjęs dirbti UAB Lietuvos pervežimo bendrovėje atskleidė ieškovo komercinę paslaptį ir ėmėsi veiksmų pervilioti ieškovo klientus ir tai padarė. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijos matyti, kad buvo nustatyta, jog ieškovas įgijo teisę į nuostolių (žalos), atsiradusių iš atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų, atlyginimą, remiantis KĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) bei CK 1.116 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais.
CK 1.116 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, pažeisdami darbo sutartį atskleidę komercinę paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama civilinę sutartį. Nuostoliais tokiu atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos ir negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad KĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatos, kuriose įtvirtintas draudimas naudotis, perduoti, skelbti kito ūkio subjekto komercinę paslaptį sudarančią informaciją be šio subjekto sutikimo, taip pat gauti tokią informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui, taip pat KĮ 46 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), kurioje nustatyta, jog ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka, taikytinos ūkio subjektams, bet ne fiziniams asmenims. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo neteisėtu komercinės paslapties atskleidimu ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo taikytina pirmiau nurodyta CK 1.116 straipsnio 3 dalis, taip pat KĮ 16 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teigė, jog ginčo teisiniai santykiai atsirado nuo 2011 m. lapkričio 17 d., jog pagal ginčo santykių atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakomybė už KĮ pažeidimus taikoma tik ūkio subjektams – juridiniams asmenims, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį ieškovo darbuotojui (R. K.) už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, jei būtų nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių sąlygų nenustatinėjo, o nurodė tik tai, kad atsakovas R. K., nenutraukęs darbo sutarties santykių su ieškovu arba iš karto po darbo santykių nutraukimo savanaudiškais tikslais pasinaudodamas ieškovui priklausančia konfidencialia informacija, atlikdamas nesąžiningos konkurencijos veiksmus, siekė pervilioti ieškovo klientus vežti krovinius per atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, ir tai įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovo patirtus nuostolius dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų, jau nurodė, kad atsakovas R. K. nesąžiningai ir neteisėtai perviliojo klientus. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, o išvados, susijusios su atsakovo R. K. atsakomybe, nepagrįstos jokiais įrodymais. Iš sprendime dėstomų motyvų eigos galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vis dėlto nustatė, jog R. K. atskleidė ieškovo komercinę paslaptį atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei bei ja pasinaudojo perviliodamas ieškovo klientus TOO „Dekor-Interer“, TOO „BauRem Kasachstan“, VIP-Systems Grapische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“, su kuriais išimtinai dirbo R. K., ir tokiu būdu ieškovui netekus užsakymų iš šių klientų padarė 20 627,94 Lt žalą.
Su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina, nes ji prieštarauja kitoms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jos nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB Lietuvos pervežimo bendrovė, pradėdama teikti paslaugas, nesinaudojo R. K. atskleista komercine paslaptimi apie ieškovo klientus, o atsakovas (apeliantas) nebuvo perviliotas dirbti pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę vien dėl to, kad jis atskleistų šiam atsakovui komercinę paslaptį ir atsakovas galėtų perimti ieškovo klientus ir konkuruoti su ieškovu. Pažymėtina, kad įsipareigojimus teikti paslaugas prisiėmė ne R. K., o UAB Lietuvos pervežimo bendrovė, kuri ir sudarė sutartis su buvusias ieškovo klientais. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė komercinę informaciją gaudavo iš akcininko Kazachstano Respublikos įmonės Lomer Point Bridge LLP, įsisteigusios Almatoje ir turinčios ilgametę patirtį transporto bei ekspedicinių paslaugų teikime Kazachstane, NVS šalyse, Rusijoje, Europoje. Taip pat būtina pažymėtina, kad ieškovas buvo nurodęs, jog atsakovai perviliojo ir jo klientą TOO „BauRem Kasachstan“, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės atsakomybės, konstatavo, kad ieškovas šiai įmonei neteikė paslaugų (buvo teikiamos paslaugos OOO „BauRem“). Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė nėra paneigta, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. K. atsakomybės, visiškai be jokio pagrindo nurodė, kad atsakovas perviliojo ieškovo klientą TOO „BauRem Kasachstan“.
Tiek apeliaciniame skunde, tik atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodomos aplinkybės, susijusios su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl šiuo aspektu pažymėtina, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose reikšmingi yra netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, nes gauti tiesioginių įrodymų apie paslapties atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą yra sunku, tokiose bylose teismai dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, jų tarpusavio ryšio turi spręsti vertindami byloje esančių įrodymų, tarp jų – ir netiesioginių, viseto duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013). Taigi nors su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose įrodinėjimas ir turi tam tikrų išskirtinių požymių, tačiau tai nereiškia, kad vien remiantis ieškovo teigimu apie darbuotojo įgytą komercinę paslaptį turinčią informaciją ir darbuotojo perėjimą dirbti į konkuruojantį verslo subjektą turi būti konstatuojama, jog darbuotojas atskleidė minėtą informaciją. Pažymėtina, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (CPK 185, 263 straipsniai), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.), o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Įvertinus šioje byloje ieškovo nurodytus ir pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo R. K. veiksmais, konstatuotina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai neleidžia nustatyti fakto, jog atsakovas R. K. perdavė atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovo buvusius klientus TOO „Dekor-Interer“, VIP-Systems Grapische Materialien GmbH, TOO „White River Communication“, ir / ar pasinaudodamas būtent tokia informacija ėmėsi veiksmų, kad šios įmonės teiktų užsakymus pervežti krovinius atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei, ir tik dėl to ieškovas negavo pajamų (patyrė žalą). Pažymėtina, kad ieškovas ieškinį grindė tik tuo, jog atsakovui R. K. perėjus dirbti pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę, minėtos įmonės pradėjo dirbti su atsakovu UAB Lietuvos pervežimo bendrove, t. y. teikti užsakymus pervežti krovinius ne ieškovui, o atsakovui UAB Lietuvos pervežimo bendrovei. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokia ieškovo pozicija, nes pats pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė informaciją gavo iš savo akcininko ir nenaudojo iš R. K. gautos ieškovo komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja atsakovo R. K. veiksmus, kuriais dar dirbdamas pas ieškovą jis pradėjo bendrauti su atsakovu UAB Lietuvos pervežimo bendrove, nors tai draudė darbo sutarties 9.9 ir 9.10 punktai, ir teigia, kad toks atsakovo (apelianto) elgesys pripažintinas savaime neetišku, nesąžiningu ir nelojaliu, tačiau šios ieškovo nurodomos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovas atskleidė ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, nes kitos darbo vietos ieškojimas, dalyvavimas pokalbiuose dėl darbo ir darbo sutarties sudarymas su kitu darbdaviu, nepatvirtina komercinę paslaptį sudarančiuos informacijos atskleidimo fakto. Be to, šioje byloje ieškovo ieškinio pagrindo nesudarė aplinkybės dėl atsakovo R. K. įsipareigojimo nekonkuruoti pažeidimo. Ieškovo nurodomas argumentas, kad iš atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės kvietimo dirbti šioje įmonėje (I t., b. l. 86) matyti, jog vadybininkams, iš jų ir R. K., buvo keliami reikalavimai atvesti į įmonę klientus, už tai buvo mokamas papildomas atlyginimas, taip pat nepatvirtina, kad atsakovas neteisėtai atskleidė ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas ėmėsi veiksmų pervilioti ieškovo klientus ir juos perviliojo. Atsakovas R. K. atsiliepimuose į ieškinį yra nurodęs, kad po darbo santykių nutraukimo keli ieškovo klientai kreipėsi į jį, tačiau buvo informuoti apie tai, jog atsakovas dirba kitoje įmonėje, jis (atsakovas) savarankiškai ieškojo potencialių klientų (I t., b. l. 80-84; III t. b. l. 149-154).
Atsakovas (apeliantas) taip pat atsikirtinėjo tuo, kad jam nėra žinoma apie tai, jog ieškovo nurodomos įmonės būtų sudariusios sutartis su ieškovu dėl išimtinio paslaugų teikimo, o ieškovas pervežimo paslaugas šiems klientams buvo suteikęs tik kelis kartus ir tai patvirtina ieškovo pateiktos nuostolių apskaičiavimo lentelės duomenys bei pavieniai užsakymai, byloje nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nuolatinių santykių tarp ieškovo ir jo nurodomų klientų sukūrimą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovo argumentais, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovo nurodomi klientai buvo sudarę su juo (ieškovu) ilgalaikes bendradarbiavimo sutartis ir tarp jų buvo susiklostę nuolatiniai verslo santykiai, kurie buvo nutraukti dėl atsakovo R. K. atliktų kaltų neteisėtų veiksmų, atskleidžiant ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir / ar ja pasinaudojant. Ieškovo nurodoma jo paties 2014 m. kovo 4 d. išduota pažyma dėl daugkartinio bendradarbiavimo vežimo sutarčių sudarymo (III t., b. l. 216) nepatvirtina, kad apie šias sutartis (jei jas ieškovas buvo iš tikrųjų sudaręs, nes sutartys nepateiktos) buvo žinoma R. K. ir jos būtent buvo nutrauktos dėl R. K. kaltės, o ne dėl kitų priežasčių (pvz., dėl ieškovo netinkamai vykdomų įsipareigojimų ar dėl klientų kaltės nepagrįstai nutraukiant sutartis prieš terminą, kt.).
Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad ieškovo klientų perėjimas pas atsakovą, kai atsakovą įsteigė (jame įsidarbino) buvę ieškovo darbuotojai, laikytinas pakankamu įrodymu, jog atsakovas pasinaudojo komercinę paslaptį sudarančia informacija, kartu ir perviliojo klientus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovo darbuotojas R. K., nutraukęs darbo sutartį su ieškovu savo iniciatyva, neįsteigė naujos įmonės, o perėjo dirbti į įmonę, kuri jau buvo įsteigta žymiai anksčiau ir vykdė ūkinę komercinę veiklą, atsakovas pagal užimamas pareigas nebuvo tas asmuo, kuris turėjo ir galėjo spręsti klausimus, susijusius su atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės ūkine komercine veikla, dėl to, kokiomis sąlygomis ir už kokį užmokestį gali būti ar turi būti vežami kroviniai. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad minėti ieškovo klientai užsisakė krovinių pervežimo paslaugas pas atsakovą UAB Lietuvos pervežimo bendrovę dėl to, kad atsakovas R. K. perėjo dirbti pas atsakovą ir atskleidė jam ieškovo komercines paslaptis bei perviliojo šiuos klientus. Be to, pirmosios instancijos teismas pats nustatė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo UAB Lietuvos pervežimo bendrovės paslaugų apyvartą ir pajamas lemia rinkos dalyvių, t. y. pirkėjų, subjektyvus veiksnys, konkrečių verslo subjektų poreikiai, rinkos ypatybės, pateikiamų paslaugų antkainis, paslaugų tiekėjo gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir kiti su marketingu susiję dalykai. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik tai, kad nagrinėjamu atveju ankstesnio darbdavio buvę trys klientai perėjo į įmonę, į kurią įsidarbino atsakovas R. K., nesant jokių kitų duomenų ir įrodymų, negali būti traktuojama kaip įrodytas faktas, kad šis atsakovas atskleidė ir / ar pasinaudojo buvusio darbdavio komercinę paslaptį sudarančia informacija.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, kurios sudaro ieškinio pagrindą, pateikti įrodymai nepatvirtina, jog būtent atsakovas R. K. kaltais neteisėtais veiksmais (atskleidžiant ir / ar panaudojant ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją) padarė ieškovui jo nurodomą bei pirmosios instancijos teismo nustatytą žalą. Dėl to atsakovo R. K. apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kurioje iš atsakovo R. K. priteista ieškovui 20 627,94 Lt žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovui R. K., atmetamas; kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, todėl pagal CPK 93, 96 straipsnio nuostatas perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo R. K. ieškovui 457,66 Lt žyminio mokesčio, 314,50 Lt atstovavimo išlaidų, o į valstybės biudžetą – 24,09 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Kadangi ieškinys, pareikštas atsakovui R. K., atmestas, todėl panaikintina sprendimo dalis dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 24 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (į valstybės biudžetą priteisiama suapvalinta pinigų suma).
Atsakovas R. K. už jam suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (už procesinių dokumentų surašymą, atstovavimą civilinėje byloje) advokato padėjėjai yra sumokėjęs 2 000 Lt (III t., b. l. 75; IV t., b. l. 93, 95). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintų ieškovo reikalavimų dalį, priteisė atsakovui (apeliantui) iš ieškovo 1 874,42 Lt atstovavimo išlaidų. Kadangi ieškovo reikalavimai atmesti, tai atsakovui iš ieškovo priteista suma padidintina iki 2 000 Lt (CPK 93, 98 straipsniai).
Atsakovas R. K. už apeliacinį skundą sumokėjo į valstybės biudžetą 170 Lt žyminio mokesčio, o nuo 449 Lt žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas (IV t., b. l. 110, 130). Kadangi apeliacinis skundas tenkintas, tai atsakovui iš ieškovo priteistina 170 Lt žyminio mokesčio, o 449 Lt į valstybės biudžetą priteistini iš ieškovo (CPK 93, 96 straipsniai).
Atsakovai R. K. ir UAB Lietuvos pervežimo bendrovė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias jie patyrė apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas R. K. už apeliacinio skundą surašymą advokato padėjėjai sumokėjo 1 500 Lt (IV t., b. l. 127), o atsakovas UAB Lietuvos pervežimo bendrovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokato padėjėjai sumokėjo 2 000 Lt (IV t., b. l. 151).
Sprendžiant klausimą dėl šių atsakovų patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų (apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą) surašymu, pirmiausia pažymėtina, kad dokumentus surašė advokato padėjėjos, o ne advokatai. Lietuvos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios, todėl advokatų padėjėjų suteiktos teisinės paslaugos šiuo atveju nevertintinos pagal CPK 98 straipsnio nuostatas, kurios imperatyviai nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti priteistos išlaidos už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad jei advokato padėjėjo parengtą apeliacinį skundą ar atsiliepimą į apeliacinį skundą pasirašo advokato padėjėjas, tai toks procesinis dokumentas net negali būti priimtas ir nagrinėjamas apeliacinės teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.
Nagrinėjamu atveju atsakovų patirtų išlaidų atlyginimo klausimas taip pat nesprendžiamas pagal CPK nuostatas, kurios įtvirtina, kad bylos šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, turi būti atlygintos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis), nes atsakovai nėra nurodę jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, kad jiems buvo reikalinga teisinė pagalba, rengiant procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismui, kurią suteikti galėjo tik advokatų padėjėjos. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovams nepriteistinos jų nurodytos patirtos išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo R. K. (R. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Big Trans (juridinio asmens kodas 301718533) 20 627,94 Lt žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 457,66 Lt žyminio mokesčio, 314,50 Lt atstovavimo išlaidų, priteista į valstybės biudžetą 24,09 Lt procesinių dokumento įteikimo išlaidų.
Atmesti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovui R. K. (R. K.) dėl 20 627,94 Lt žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans (juridinio asmens kodas 301718533) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 24 Lt (dvidešimt keturis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Priteistą iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans atsakovui R. K. (R. K.) 1 874,42 Lt atstovavimo išlaidų sumą padidinti iki 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans (juridinio asmens kodas 301718533) atsakovui R. K. (R. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 170 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Big Trans (juridinio asmens kodas 301718533) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 449 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Egidija Tamošiūnienė
Dalia Višinskienė