Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-936-2010].doc
Bylos nr.: 2-936/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                                         Civilinė byla Nr. 2-936/2010

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                         110.1. (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. liepos 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo tikrosios ūkinės bendrijos „Jarmeta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4726-431/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams tikrajai ūkinei bendrijai „Jarmeta“, J. S. ir R. S. dėl skolos priteisimo.

          Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

          Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo TŪB „Jarmeta“ ir subsidiariai iš atsakovų J. S. bei R. S. 260 022,57 Lt įsiskolinimo pagal finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovo TŪB „Jarmeta“ turtą 260 022,57 Lt sumai, o jo nesant pakankamai – areštuoti subsidiariai atsakingų atsakovų J. S. ir R. S. turtą.

          Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 24 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 260 022,57 Lt sumai areštavo atsakovui TŪB „Jarmeta“ nuosavybės teise priklausantį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, ir atsakovo vardu atidarytose banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, esant nepakankamai atsakovo TŪB „Jarmeta“ turto, areštavo atsakovams J. S. ir R. S. nuosavybės teise priklausantį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, atsakovų vardu atidarytose banko sąskaitose esančias pinigines lėšas. Teismas nustatė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

          Atskiruoju skundu atsakovas TŪB „Jarmeta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

          1. Skundžiamoje nutartyje nurodytas motyvas dėl didelės ieškinio sumos yra nepagrįstas. CPK 148 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodyti nutarties priėmimo motyvai. Apelianto manymu, teismo motyvas, kad ieškinio suma yra didelė, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo TŪB „Jarmeta“ veiksmai kelia ar gali kelti abejonių, jog ateityje atsakovas imsis veiksmų siekiant nuslėpti turtą ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Turto ir piniginių lėšų areštas atsakovui TŪB „Jarmeta“ gali sukelti neproporcingai didelių nuostolių, kadangi atsakovas negali normaliai vykdyti savo veiklos, o tai pažeidžia atsakovo interesus. Atsakovui gali kilti sunkumų atsiskaitant su tiekėjais, tokiu būdu galimas atsakovo nemokumas, kas nenaudinga ir pačiam ieškovui.

          2. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovui nepranešus tik išimtiniais atvejais. Teismas nepagrįstai išnagrinėjo šį klausimą, nepranešęs apie tai atsakovui, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ketina imtis konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą ir taip kliudyti būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

          Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

          1. Pasisakydamas dėl didelės ieškinio sumos, apeliantas neatsižvelgia į gausią šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, kurioje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai tarp šalių kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas, teigdamas, kad prašoma priteisti pinigų suma jam nėra didelė, nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį.

          2. Su atsakovu sudarytos lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl esminio šių sutarčių pažeidimo, t. y. atsakovas laiku neatsiskaitė su ieškovu. Toks atsakovo elgesys leidžia pagrįstai tikėtis, kad, netaikius atsakovo turto arešto, kils grėsmė ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

          3. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neparalyžiuoja atsakovo veiklos, nes skundžiama teismo nutartis nepažeidė ekonomiškumo principo, teismas pritaikė tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymas mažiausiai pažeistų atsakovo interesus.

          4. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai išnagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepranešęs apie tai apeliantui. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad realiai dėl labai trumpų terminų (3 dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Nepranešimas nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas.

 

          Atskirasis skundas netenkintinas.

          Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo, atsiliepimo į skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

          CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

          Nepagrįstas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad 260 022,57 Lt reikalavimas pareikštas trims atsakovams, iš kurių du yra fiziniai asmenys, sudaro pagrindą teigti, jog nuodyta ieškinio suma yra didelė atsakovams. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią apeliantas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Apeliantas duomenų apie savo turtinę padėtį teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Teisėjos kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia reikalavimo suma atsakovams laikytina didele ir padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

          Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti apeliantui neproporcingai didelių nuostolių dėl to, jog apeliantas negali normaliai vykdyti veiklos, o piniginių lėšų areštas gali įtakoti atsiskaitymą su tiekėjais, tokiu būdu privesti prie apelianto nemokumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, atsižvelgė į proporcingumo ir ekonomiškumo principus, todėl pirmiausia areštavo atsakovo TŪB „Jarmeta“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant – pinigines lėšas, ir tik nesant atsakovo TŪB „Jarmeta“ turto ir piniginių lėšų, areštavo kitų subsidiariai atsakingų atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant – pinigines lėšas.

          CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant pakankamam pagrindui, galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešęs atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą, nepranešęs atsakovams, kadangi atsakovai galėjo imtis veiksmų, kuriais būtų pabloginę savo finansinę padėtį. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

          Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju, jų taikymą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai

Artūras Driukas

 

 

 

Danutė Milašienė

 

 

 

Vigintas Višinskis