Civilinė
byla Nr. 2-936/2010
Procesinio
sprendimo kategorija:
110.1.
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo tikrosios ūkinės bendrijos „Jarmeta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties, kuria
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4726-431/2010
pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams tikrajai
ūkinei bendrijai „Jarmeta“, J.
S. ir R. S. dėl skolos
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į
teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo TŪB „Jarmeta“ ir subsidiariai iš
atsakovų J. S. bei R. S. 260 022,57 Lt
įsiskolinimo pagal finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, 5 proc.
metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovo TŪB „Jarmeta“ turtą
260 022,57 Lt sumai, o jo nesant pakankamai – areštuoti subsidiariai
atsakingų atsakovų J. S. ir
R. S. turtą.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m.
kovo 24 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 260 022,57
Lt sumai areštavo atsakovui TŪB „Jarmeta“ nuosavybės teise priklausantį turtą,
o šio turto nesant ar esant nepakankamai, ir atsakovo vardu atidarytose banko
sąskaitose esančias pinigines lėšas, esant nepakankamai atsakovo TŪB „Jarmeta“
turto, areštavo atsakovams J. S. ir
R. S. nuosavybės teise
priklausantį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, atsakovų vardu
atidarytose banko sąskaitose esančias pinigines lėšas. Teismas nustatė, kad
ieškinio suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Atskiruoju skundu atsakovas TŪB
„Jarmeta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti
ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymo
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Skundžiamoje nutartyje nurodytas
motyvas dėl didelės ieškinio sumos yra nepagrįstas. CPK 148 straipsnio 4 dalies
3 punkte nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodyti nutarties priėmimo motyvai.
Apelianto manymu, teismo motyvas, kad ieškinio suma yra didelė, nesudaro
pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų,
kurie leistų pagrįstai manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių,
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimu. Byloje nėra
duomenų, kad atsakovo TŪB „Jarmeta“ veiksmai kelia
ar gali kelti abejonių, jog ateityje atsakovas imsis veiksmų siekiant nuslėpti
turtą ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Turto ir piniginių
lėšų areštas atsakovui TŪB „Jarmeta“ gali sukelti neproporcingai didelių
nuostolių, kadangi atsakovas negali normaliai vykdyti savo veiklos, o tai
pažeidžia atsakovo interesus. Atsakovui gali kilti sunkumų atsiskaitant su
tiekėjais, tokiu būdu galimas atsakovo nemokumas, kas nenaudinga ir pačiam
ieškovui.
2. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovui nepranešus tik
išimtiniais atvejais. Teismas nepagrįstai išnagrinėjo šį klausimą, nepranešęs
apie tai atsakovui, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ketina imtis
konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti
turimą turtą ir taip kliudyti būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą
ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010
m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Pasisakydamas dėl didelės ieškinio
sumos, apeliantas neatsižvelgia į gausią šiuo klausimu suformuotą teismų
praktiką, kurioje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama
tuomet, kai tarp šalių kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė
ieškinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo
neįvykdymo riziką. Apeliantas, teigdamas, kad prašoma priteisti pinigų suma jam
nėra didelė, nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį.
2. Su atsakovu sudarytos lizingo
sutartys buvo nutrauktos dėl esminio šių sutarčių pažeidimo, t. y. atsakovas
laiku neatsiskaitė su ieškovu. Toks atsakovo elgesys leidžia pagrįstai tikėtis,
kad, netaikius atsakovo turto arešto, kils grėsmė ieškovui galimo palankaus
teismo sprendimo įvykdymui.
3. Teismo pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės neparalyžiuoja atsakovo veiklos, nes skundžiama teismo
nutartis nepažeidė ekonomiškumo principo, teismas pritaikė tokias laikinąsias
apsaugos priemones, kurių taikymas mažiausiai pažeistų atsakovo interesus.
4. Apelianto teigimu, teismas
nepagrįstai ir neteisėtai išnagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
klausimą, nepranešęs apie tai apeliantui. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad
realiai dėl labai trumpų terminų (3 dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti
teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Nepranešimas nedaro teismo nutarties
nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
ribas sudaro skundo, atsiliepimo į skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų
(CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo
nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja
atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus. Absoliučių
nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK
329 str., 338 str.).
CPK 144
straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo
sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių
taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti
taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių
būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio
pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų
bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį,
t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai
įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Nepagrįstas apelianto atskirojo skundo
argumentas, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje
aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės
sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo
neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad 260 022,57
Lt reikalavimas pareikštas trims atsakovams, iš kurių du yra fiziniai asmenys,
sudaro pagrindą teigti, jog nuodyta ieškinio suma yra didelė atsakovams. Tačiau
tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią apeliantas gali motyvuotai paneigti,
pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Apeliantas duomenų apie
savo turtinę padėtį teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Teisėjos kolegijos
įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia
reikalavimo suma atsakovams laikytina didele ir padidina būsimo teismo
sprendimo neįvykdymo riziką.
Teisėjų
kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės gali sukelti apeliantui neproporcingai didelių nuostolių dėl to, jog
apeliantas negali normaliai vykdyti veiklos, o piniginių lėšų areštas gali
įtakoti atsiskaitymą su tiekėjais, tokiu būdu privesti prie apelianto nemokumo.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias
apsaugos priemones atsakovams, atsižvelgė į proporcingumo ir ekonomiškumo
principus, todėl pirmiausia areštavo atsakovo TŪB „Jarmeta“ nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą, jo nesant – pinigines lėšas, ir tik nesant atsakovo TŪB
„Jarmeta“ turto ir piniginių lėšų, areštavo kitų subsidiariai atsakingų
atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant – pinigines lėšas.
CPK 148
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti
taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog
toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų
taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie
prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą,
priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant pakankamam
pagrindui, galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
nepranešęs atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį
nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą, nepranešęs atsakovams, kadangi atsakovai
galėjo imtis veiksmų, kuriais būtų pabloginę savo finansinę padėtį. Nors
teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovams apie
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau
vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK
329 str. 1 d., 338 str.).
Remdamasi išdėstytais argumentais,
teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju, jų taikymą reglamentuojančių
civilinio proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame
skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo
24 d. nutartį palikti nepakeistą.
|
Teisėjai
|
Artūras Driukas
|
|
|
|
|
|
Danutė Milašienė
|
|
|
|
|
|
Vigintas Višinskis
|