Administracinė byla Nr. ATP-552-107/2013
Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00553-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija
45.4.3.; 79.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. rugpjūčio 7 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. D. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarimo, kuriuo M. D., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. nubaustas 2000 litų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejiems (2) metams,
n u s t a t ė :
Šilutės rajono apylinkės teismas 2013-06-13 nutarimu M. D. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nubaudė už tai, kad 2013-05-18, apie 01.40 val., (duomenys neskelbtini), jį sulaikius įtariant, kad automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo būdamas neblaivus, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 18 punkto reikalavimus, M. D. vengė neblaivumo patikrinimo.
Apeliaciniame skunde M. D. teigia, kad apylinkės teismas rėmėsi policijos pareigūnų A. M. ir D. M. parodymais, o L. T., R. N., L. D. parodymus vertino specifiškai, priimdamas nutarimą, į juos visiškai neatsižvelgė, rimtų motyvų, kodėl jų parodymai įrodymų prasme vertintini kritiškai, nenurodė. Administracinės teisės pažeidimo protokolas, transporto priemonės nuvežimo aktas, pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo ir t. t. absoliučiais įrodymais nelaikytini. Šie dokumentai tik patvirtina faktines aplinkybes, kurios gali turėti reikšmės konkrečioje byloje. Esminis ginčas byloje kyla dėl to, ar apeliantas vairavo automobilį, ar yra surinkta įrodymų, patvirtinančių vairavimo faktą, ar jis šioje situacijoje, nebūdamas vairuotoju, privalėjo vykdyti policijos pareigūnų nurodymus, ar jam galėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, ar sėdėjimas stovinčiame automobilyje prie vairo su išimtais užvedimo rakteliais laikomas transporto priemonės vairavimu, ar užtenka įtarti asmenį vairavus transporto priemonę ir jį tikrinti, ar būtina nustatyti vairavimo faktą ir po to vykdyti tikrinimo procedūras. Apeliantas klausia, kaip turi elgtis policijos pareigūnai vairuotojui neigiant patį vairavimo faktą.
Apeliaciniame skunde rašoma, kad liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. M. teisme parodė: „važiuodami (duomenys neskelbtini) gatve pamatė iš priekio atvažiuojantį automobilį kėlusį įtarimą, prasilenkiant pastebėjęs prie vairo sėdintį anksčiau pažystamą M. D.. Apsisukę ir važiavę iš paskos minimo automobilio nepaleidžiant iš akiračio. Sekamas automobilis (duomenys neskelbtini) gatvėje įsukęs į automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojęs. Privažiavę arčiau pamatę, kad automobilyje prie vairo sėdėjęs akivaizdžiai neblaivus M. D., kuris paprašius pasitikrinti kėlęs triukšmą, todėl pristatytas į policijos komisariatą apraminimui“. Analogiškus parodymus davė ir policininkas D. M.. Tačiau policijos pareigūnų parodymai nedetalizuoti, nekonkretūs. Kokioje gatvės vietoje policijos tarnybinis automobilis prasilenkė su tariamo pažeidėjo vairuojamu automobiliu, kiek laiko buvo sekamas pažeidėjo vairuojamas automobilis, kokią kelio atkarpą jis nuvažiavo, ar jis kėlė grėsmę eismo saugumui, kodėl pažeidėjo vairuojamas automobilis nebuvo stabdomas panaudojant specialiąsias priemones (duomenys neskelbtini) gatvėje, neužfiksuota. Juo labiau, kad sustabdyti tariamo pažeidėjo vairuojamą automobilį nebuvo problemų, gatvėje tuo metu jokių kitų judančių transporto priemonių nebuvo. Vertinant pareigūnų parodymus, atsiranda spragos, kurios kelia abejonių tų parodymų objektyvumu, taip pat kyla klausimas, ar tie parodymai turi viršenybę ir paneigia kitų bylos dalyvių parodymus, kurie yra konkretūs, nuoseklūs ir iš esmės atitinka objektyvią tiesą. Apeliantas nurodo, kad taksistas R. N. konkrečiai parodė „ kad jo taksi automobilis tą naktį stovėjęs (duomenys neskelbtini) gatvėje. Matė kaip jo pažystamas L. T. parvairavo automobilį ir jį palikęs aikštelėje paprašė jį parvežti į namus. Jiems išvažiavus policijos pareigūnų dar nebuvo“. M. D. nuomone, teismas išsiaiškino, kokį automobilį parvairavo L. T.. Byloje taip pat nepaneigta, kad policijos tarnybinis automobilis prie tariamo pažeidėjo M. D. stovinčio automobilio privažiavo iš priekio ir tik po to prasidėjo tikrinimo procedūros. Tai iš esmės paneigia policininkų parodymus apie tai, kad automobilis buvo nepertraukiamai sekamas. Taip pat bylos duomenimis nepaneigta, kad tikrinamo tariamo pažeidėjo M. D. galbūt vairuotas automobilis Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo be užvedimo raktelių spynoje. Automobilio rakteliai nerasti. Įvykio metu policijos pareigūnai buvo informuoti, kad automobilio rakteliai pas L. T., tačiau patikrinti šių aplinkybių nebuvo siekta. Apelianto tvirtinimu, policijos pareigūnų parodymai turi būti vertinami kritiškai, jų parodymais aplinkybė, kad M. D. paminėtą naktį vairavo automobilį, neįrodyta. Esant tokiai situacijai, apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nuobauda taikoma tik konkrečiam eismo dalyviui – transporto priemonės vairuotojui, o ne keleiviui. Visos abejonės turėtų būti vertinamos tariamo pažeidėjo naudai. M. D. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jam nutraukti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK laikinai einantis viršininko pareigas A. B. mano, kad M. D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, skundžiamas nutarimas turi būti paliktas galioti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
2013-05-18 tarnybiniame pranešime Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK VPS PB patrulis A. M. nurodė, kad dirbant kartu su tyrėju D. M., (duomenys neskelbtini) pastebėjo priešpriešiais atvažiuojantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas kėlė įtarimą, kad gali būti neblaivus. Apsisukus ir bandant pavyti minėtą automobilį, automobilio vairuotojas staiga automobilį sustabdė (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš sustojusio automobilio niekas neišlipo, už vairo sėdėjo M. D.. Buvo sutrikusi M. D. judesių koordinacija, iš jo burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, kalbėjo nerišliai, svirduliavo. M. D. pasitikrinti neblaivumą vengė, vykti į ligoninę nesutiko, sakydamas, kad jis niekur nevažiavo ir dėl to nepūs (b. l. 15).
2013-05-18 tarnybiniame pranešime Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK KPS tyrėjas D. M. nurodė analogiškai (b. l. 16).
2013-05-18 paaiškinime M. D. tvirtino, kad automobilio nevairavo, todėl nepūtė (b. l. 3).
Teismo posėdyje M. D. neneigė, kad įvykio dieną gėrė alkoholinius gėrimus, todėl paprašė, kad automobilį vairuotų L. T.. Automobilį vairavo L. T., o jis su N. D. važiavo kaip keleiviai. L. T. pastatė automobilį „prie taksi parkelio“, pasiėmė automobilio raktelius ir nuėjo pas R. N., kuris jį parvežė namo. M. D. persėdo į vairuotojo vietą ir iš karto privažiavo policijos pareigūnai. Kadangi jis automobilio nevairavo, todėl į alkotesterį nepūtė (b. l. 27).
Teismo posėdyje liudytojas R. N. parodė, kad jis įvykio metu stovėjo prie „taksi parkelio“ ir matė, jog M. D. išlipo iš automobilio galo. Prie jo priėjo žmogus ir paprašė parvežti jį namo, sakė, kad jam nusibodo būti su tais alkoholikais (b. l. 28).
Teismo posėdyje liudytojas N. D. tvirtino, kad automobilį vairavo L. T.. Kai jie sugrįžo į „taksi parkelį“, už 5 minučių privažiavo policija. L. T. jau buvo išvažiavęs. Kai L. T. išvažiavo, M. D. persėdo į priekį.
Teismo posėdyje liudytojas L. T. teigė, kad įvykio dieną automobilį vairavo jis. Automobilį pastatė prie „taksi parkelio“, pasiėmė automobilio raktelius ir taksi automobiliu išvažiavo namo. Privažiavusios policijos jis nematė (b. l. 29).
Teismo posėdyje liudytoja L. D. parodė, kad įvykio dieną jai einant link „taksi parkelio“ privažiavo brolis, bet jis automobilio nevairavo, sėdėjo gale. Matė, kaip po 7–10 minučių prie brolio automobilio sustojo policija (b. l. 29).
Nubaustasis M. D. parodė, kad automobilio nevairavo. Apie tai, kad automobilį vairavo ne M. D., tvirtino ir liudytojai R. N., N. D., L. T. ir L. D., tačiau šių liudytojų parodymai neįtikinami.
Iš policijos pareigūnų A. M., D. M. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų duomenų, jų parodymų, duotų teismo posėdyje (b. l. 27–28), matyti, kad jie, pamatę priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, apsisuko ir jį vijosi dėl to, kad automobilio vairuotojas sukėlė įtarimą, jog gali vairuoti būdamas neblaivus. (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilio vairuotojas automobilį sustabdė pats. A. M. ir D. M. matė, kad iš sustojusio automobilio niekas neišlipo. Teismo posėdyje A. M. ir D. M. patvirtino, jog automobilio nebuvo išleidę iš akių, už vairo sėdėjo M. D., o šalia nepažįstamas asmuo. D. M. nepaneigė, kad buvo priėjusios dvi ar trys merginos, tačiau tik po kažkurio tai laiko. A. M. M. D. veidą buvo įsidėmėjęs iš anksčiau, nes teko su juo keletą kartų susitikti, buvo įžūlus. Įvykio dieną M. D. taip pat elgėsi įžūliai, priešinosi, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Pasitikrinti girtumą M. D. atsisakė.
Policijos pareigūnai prie automobilio prisiartino tuojau pat, kai šis sustojo, jo iš akiračio neišleido, automobilio vairuotoją matė jau tada, kai šis važiavo priešpriešiais. Jeigu prie vairo būtų sėdėjęs ne M. D., tai policijos pareigūnai jo prie automobilio vairo nebūtų pastebėję. M. D. patvirtino, kad policijos pareigūnai rado jį sėdintį prie vairo. Netikėti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, kuriuos jie patvirtino teismo posėdyje, nėra jokio pagrindo. Kilus įtarimui, jog vairuotojas M. D. gali būti išgėręs, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, nerišliai kalbėjo, buvo sutrikusi jo judesių koordinacija, policijos pareigūnų reikalavimas, kad M. D. pasitikrintų neblaivumą, buvo visiškai pagrįstas.
Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, nurodo atliekamų veiksmų eigą, siekiant nustatyti, ar transporto priemones vairuojantys asmenys blaivūs/neblaivūs (girti), neapsvaigę/apsvaigę. Požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ar apsvaigęs: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Esant pagrįstiems įtarimams, kad transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus ar apsvaigęs, jo patikrinimas tęsiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau tekste Taisyklės), nustatyta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip) (Taisyklių 3 punktas). Policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 4 punktas).
Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyti požymiai, dėl kurių įtarė M. D. esant neblaivų, visiškai atitinka požymius, nurodytus Bendros asmens būklės įvertinimo metodikoje. Policijos pareigūnai reikalavo M. D. pasitikrinti neblaivumą, o šiam nesutikus, siūlė vykti į ligoninę vadovaudamiesi Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 4 punkto nuostatomis.
Apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino išsamiai ir visapusiškai, ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatų nepažeidė, skundžiamu nutarimu M. D. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nubaudė pagrįstai ir teisėtai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
n u t a r i a :
Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-06-13 nutarimą palikti nepakeistą, M. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Stasys Valužis