Civilinė byla Nr. eA2-3821-1130/2020

     Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00010-2019-0

     Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.2

 (S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R T I S 

2020 m. gegužės 12 d.

Šalčininkai

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teisėjas Erlandas Stanislovaitis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Debt Management“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019

n u s t a t ė :

        uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Debt Management“ (toliau – UAB „Baltic Debt Management“, pareiškėja) pateiktu prašymu prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų). 

Pareiškėja prašyme nurodė, kad J. Ž. (toliau – J. Ž., ieškovė) pateikė ieškinį A. Ž. (toliau – A. Ž., atsakovas) dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo jiems priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo bei turto padalijimo. Paaiškino, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019 ieškinį tenkino ir, be kita ko, sprendimu nustatė uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šį sprendimą, kuriuo buvo nustatytas uzufruktas butui, teismas priėmė neįtraukęs į civilinę bylą trečiuoju asmeniu hipotekos kreditoriaus UAB „Baltic Debt Management“. Nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą dėl J. Ž. ir A. Ž. santuokos nutraukimo pirmosios instancijos teismas nesiuntė UAB „Baltic Debt Management“ pranešimo apie bylos iškėlimą, teismo posėdžio vietą ir laiką, neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir tenkino J. Ž. ieškinį sprendimu, kuris pažeidžia kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. Teigė, kad teismui pateiktame ieškinyje J. Ž. prašė butui nustatyti uzufruktą, šis butas įkeistas kreditoriui UAB „Baltic Debt Management“. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad teismui sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo į hipotekos lakštu įkeistą nekilnojamąjį daiktą kyla įstatyme nustatytos vaiko teisės į gyvenamąjį būstą ir sutartinio įsipareigojimo hipotekos kreditoriui santykio klausimas, kurio išsprendimas turės įtakos kreditoriaus teisėms ir teisėtiems interesams, laikytina, jog tokiais atvejais teismas privalo įtraukti kreditorių į bylos nagrinėjimą, tačiau teismas, priimdamas sprendimą netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su A. Ž. turimais finansiniais ištekliais (užsienyje gaunamomis pajamomis, materialinėmis gėrybėmis gyvenamajai patalpai įsigyti). Pareiškėjos įsitikinimu, teismas privalėjo analizuoti, ar uzufrukto nustatymu nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei dar kartą suvaržant daiktinę teisę, nesiaiškino, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pavyzdžiui panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, be to, teismas taip pat netyrė ir nesiaiškino faktinių aplinkybių, susijusių su J. Ž. ir A. Ž. tėvų galimybėmis suteikti nepilnamečiams vaikaičiams gyvenamąjį būstą.

J. Ž. atstovė advokatė Irina Beleškienė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad UAB „Baltic Debt Management“ pateikė teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, jog apie teismo priimtą sprendimą kreditorei tapo žinoma dar 2019 m. gruodžio 19 d., kai antstolė T. G. išsiuntė kreditorei teismo sprendimą, todėl, ieškovės teigimu, kreditorė, sužinojusi apie priimtą dar neįsiteisėjusį sprendimą, privalėjo pateikti teismui apeliacinį skundą, reikalaudama panaikinti teismo sprendimą, tačiau kreditorė apeliacinio skundo nepateikė, nesiėmė jokių veiksmų teismo sprendimui apskųsti, nors apie teismo priimtą sprendimą žinojo, turėjo galimybę pateikti apeliacinį skundą ir tokiu būdu apginti savo pažeistas teises, todėl proceso atnaujinimo institutas šiuo atveju netaikytinas, kadangi kreditorė turėjo galimybę ir privalėjo pasinaudoti teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės institutu. Ieškovės nuomone, toks formalus proceso atnaujinimo instituto taikymas neatitinka proceso atnaujinimo tikslų ir yra ydingas, kadangi sudaro galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, be to, teisę įstoti į santuokos nutraukimo bylą turi visi sutuoktinių kreditoriai, nepriklausomai nuo to, ar prievolė yra bendra abiejų sutuoktinių, ar vieno jų asmeninė. Pažymėjo, jog kreditorė prašyme nurodo, kad nebuvo informuota apie procesą, nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, teismo sprendimas, kuriame yra pasisakyta dėl kreditorės teisių, pažeidžia kreditorės teises ir teisėtus interesus, tačiau kreditorė apie santuokos nutraukimo procesą buvo informuota ieškovei ir atsakovui pateikus teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, civilinėje byloje Nr. e2YT-549-1014/2019 kreditorė dalyvavo ir jai buvo įteikti ir šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir šalių prašymas. Nurodė, kad kreditorė jokių pastabų civilinėje byloje Nr. 2YT-549-1014/2019 dėl šalių sudarytos sutarties nepareiškė, nors pradinėje sutartyje šalys aptarė uzufrukto atsakovo butui nustatymo klausimą. Pažymėjo, kad civilinėje byloje buvo pareikštas ir ieškovės ieškinys, kuris vėliau buvo išskirtas į atskirą civilinę bylą Nr. e2-1406-419/2019, taip pat ieškovė pateikė teismui prašymą prijungti prie civilinės bylos Nr. e2-1406-419/2019 ir civilinę bylą Nr. e2YT-549-1014/2019, kadangi šioje civilinėje byloje yra visi reikšmingi bylai dokumentai, tame tarpe ir duomenys apie kreditorius. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. sausio 24 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytos atsakovui priklausančio turto varžytinės, paskelbtos vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje antstolė T. G. vykdo priverstinį išieškojimą iš atsakovo kreditorės naudai, taigi, kreditorė dar ir vykdomojoje byloje buvo informuota apie pradėtą procesą. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad kreditorė buvo informuota apie santuokos nutraukimo procesą, patvirtina ir kreditorės pateiktas antstolės T. G. 2019 m. gruodžio 19 d. elektroninis laiškas, kuriuo antstolė T. G. informuoja kreditorę apie priimtą sprendimą, taigi, ieškovės vertinimu, akivaizdu, kad kreditorė buvo ne kartą informuota apie santuokos nutraukimo proceso inicijavimą, žinojo apie šį procesą, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Pažymėjo ir tai, kad teismo sprendimu nebuvo pasisakyta nei dėl kreditorės reikalavimo teisės pobūdžio, nei šalių turtas buvo padalintas tokiu būdu, kad turėtų įtaką kreditorės reikalavimo patenkinimui, teismo sprendimu nustatytas uzufruktas atsakovo butui yra šalių nepilnamečių vaikų teisės į būstą užtikrinimo priemonė, butas taip ir liko atsakovo asmenine nuosavybe. Pabrėžė, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo aplinkybę, jog nenustačius uzufrukto atsakovo butui, vaikai neturės kur gyventi, kadangi ieškovė neturi finansinių galimybių įsigyti ar nuomotis kitą gyvenamąjį būstą. Teigė, kad kreditorė jokių įrodymų teismui nepateikė, prašyme tik išdėstė argumentus, kad nebuvo vertinamos galimybės kitu būdu užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą, taip pat nebuvo vertinama ir senelių pareiga suteikti vaikaičiams būstą gyventi. Ieškovės vertinimu, kreditorės išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą, negu priėmė teismas, kadangi teismas sprendime kaip tik įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovės galimybe įsigyti arba išnuomoti kitą būstą, taip pat buvo vertinama ir aplinkybė, kad šiuo metu atsakovas visiškai neprisideda prie vaikų išlaikymo, todėl, ieškovės įsitikinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vaikams turi būti užtikrinta teisė į būstą. Pastebėjo ir tai, kad tokios pat nuomonės laikėsi ir išvadą byloje duodanti institucija, ginanti vaikų teises.

Prašymas netenkinamas.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019 ieškinį tenkino visiškai, nutraukė santuoką, sudarytą tarp J. Ž. ir A. Ž. dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatė vaikų gyvenamąją vietą su motina, priteisė iš A. Ž. išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą vaikams, nustatė A. Ž. bendravimo su vaikais tvarką ir nustatė uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo būdas, kurį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019; 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02, par. 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimas byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18).

Teismo vertinimu itin svarbi aplinkybė yra tai, kad prašomame atnaujinti procese iš naujo būtų sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečių asmenų teisėmis. Santuokos nutraukimo proceso metu nepilnamečiai paprastai patiria stiprius neigiamus išgyvenimus. Pabrėžtina, kad santuoka tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta dėl kaltės, o ne abipusiu susitarimu. Tokie procesai trunka ilgiau, yra sudėtingesni ir atitinkamai sukeliamos neigiamos psichologinės pasekmės nepilnamečiams vaikams yra sunkesnės. Teismas sprendžia, kad santuokos nutraukimo bylų proceso atnaujinimui turi būti nustatomos išimtinai svarbios priežastys.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012).

Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2012).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš civilinės bylos Nr. e2-1401-419/2019, teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas būtų priėmęs iš esmės kitokį teismo sprendimą.

Pareiškėja prašyme nurodė, kad nustačius uzufruktą atsakovo butui, buvo pažeistos jos teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y. kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Siekiant užtikrinti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintą vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas, CK nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas (CK 3.71 straipsnis). Tokia gyvenamoji patalpa pripažįstama šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2010).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą, kol vaikui sueis pilnametystė (CK 3.71 straipsnis), tai yra vaiko teisės į gyvenamąjį būstą sudėtinė dalis. Tokia teisė teismui nustatyta įstatymu, ja užtikrinama visuomenės pažeidžiamo asmens – vaiko – teisių apsauga bei tokia teise nėra paneigiamos kitų asmenų (kreditorių) teisės ir turtiniai interesai, tik galimai laikinai (iki vaikui sueis pilnametystė) apribojamos jų įgyvendinimo maksimaliai palankiomis sąlygomis galimybės. Tais atvejais, kai sutuoktiniai kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo teismas ex officio turi įvertinti tokios vaiko teisių užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą konkrečioms bylos aplinkybėms. Įstatyme įtvirtinta teisė nustatyti uzufruktą, kol vaikui sueis pilnametystė, negali būti ribojama ar paneigiama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).

Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad priimdami sprendimą nustatyti uzufrukto teisę, kuria būtų iš dalies apribotos kreditorių teisės, teismai turėtų išanalizuoti, ar uzufrukto nustatymu nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei dar kartą suvaržant daiktinę teisę. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014). Kaip matyti iš sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019, teismas išsamiai įvertino visas šias aplinkybes, nustatė, kad abu nepilnamečiai vaikai lanko (duomenys neskelbtini), kuri yra tame pačiame miestelyje, kaip ir jų gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), tėvas A. Ž. išlaikymo neteikia nuo 2017 metų, turto neturi, išskyrus asmeninės nuosavybės teise valdomą ir šeimos turtu laikomą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam buvo nustatytas uzufruktas ir kuris yra įkeistas kreditoriui, antstolių kontorose pradėta daug vykdomųjų bylų dėl skolų išieškojimo iš A. Ž., A. Ž. bylos duomenimis išvykęs į užsienį, šeimą išlaiko tik J. Ž., kuri dirba mokytoja ir uždirba apie 600 Eur per mėnesį, iš kurių skoloms apmokėti skiriama virš 200 Eur, J. Ž. nekilnojamojo turto neturi, akivaizdu, kad iš savo algos įsigyti ar išsinuomoti kito nekilnojamojo turto ir išlaikyti du nepilnamečius vaikus galimybių neturi. Pabrėžtina, kad teismas nusprendė, jog skolą pareiškėjai mokės abu sutuoktiniai kaip solidariąją prievolę turintys asmenys, taigi, pareiškėja patirs tik laikiną nuosavybės suvaržymą, kurio atsiradimo riziką turėjo įvertinti kaip profesionali skolų išieškotoja prieš įsigydama reikalavimo teisę į šeimos turtu užtikrintą prievolę. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad teismas priimdamas sprendimą įvertino, kad nustatant uzufruktą nebus pažeistas proporcingumo principas.

Pareiškėja nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie pagrįstų jos reikalavimus ir teiginius išdėstytus prašyme. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ginčo šalių susitarimas, jog įkeičiamo daikto savininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo daikto, taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei pasunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą, negali paneigti būtinumo užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Dėl to, vykdydamas pareigą užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, teismas neturėtų reikalauti hipotekos rašte nustatyto hipotekos kreditoriaus sutikimo dėl nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą suvaržymo, tačiau turėtų spręsti dėl vaiko interesų užtikrinimo geriausiomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014). Taigi, remiantis suformuota teismų praktika, net ir pareiškėjai prieštaraujant dėl uzufrukto nustatymo, teismas gali ir privalo savo iniciatyva spręsti dėl uzufrukto nustatymo būtinumo.

Įvertinęs UAB „Baltic Debt Management“ nurodytas aplinkybes bei išanalizavęs jas visų civilinės bylos Nr. e2-1401-419/2019 aplinkybių kontekste, teismas sprendžia, jog nenustatyti jokie CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai, todėl procesas civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019 neatnaujinamas.

Atmetus prašymą dėl proceso atnaujinimo kitai šaliai priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, iš pareiškėjos priteistina 240 Eur ieškovės J. Ž. patirtų teisinės pagalbos išlaidų pagal teismui pateiktus šių išlaidų faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsniu,

n u t a r i a :

atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1401-419/2019.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Debt Management“, juridinio asmens kodas 304826838, 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus. 

Teisėjas    Erlandas Stanislovaitis