Civilinė byla Nr. 2-1291-567/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-0036-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos:  

3.3.2.5; 3.3.1.11; 3.4.3.13 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjui apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Timber construction group“. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. sausio 17 d. Teismas 2020 m. gruodžio 12 d. nutartimi bendrovę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       2022 m. rugsėjo 12 d. nemokumo administratorė UAB „Admivista“ pateikė prašymą apriboti likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – BUAB) „Timber construction group“ buvusio vadovo A. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

3.       Nemokumo administratorė prašymą grindė tuo, kad BUAB „Timber construction group“ bankrotas Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi buvo pripažintas tyčiniu, bendrovės bankrotą lėmė neteisėtas jos reorganizavimas, kurio metu bendrovės turtas buvo perkeltas kitam susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Dignalita“. Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu konstatuota, kad buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė dalies turto ir dėl to iš jo priteistas 3 565,96 Eur žalos atlyginimas. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus nemokumo administratorė prašė apriboti penkeriems metams buvusiam juridinio asmens vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi nemokumo administratorės UAB „Admivista“ prašymą patenkino – apribojo A. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkerius metus nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

5.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Timber construction group“ ir įpareigojo bendrovės valdymo organus nemokumo administratorei perduoti bendrovės turtą bei dokumentus. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-109-553/2021 pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19846-1052/2020 priteisė iš buvusio bendrovės vadovo A. M. 3 565,96 Eur žalai, patirtai dėl neperduoto bendrovei priklausančio turto, atlyginti.

6.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvęs bendrovės vadovas A. M. neperdavė administratorei dalies bendrovės turto bei savo veiksmais sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, nusprendė, jog yra JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas pagrindas penkeriems metams apriboti jam teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Pareiškėjas A. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, įpareigojančią teismą atsisakyti priimti ieškinį (pareiškimą), kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių, dėl paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nemokumo administratorė dėl buvusio bendrovės vadovo teisių suvaržymo eiti vadovo ar kolegialaus valdymo organo pareigas į teismą pirmą kartą kreipėsi 2020 m. spalio 12 d., nurodydama tuos pačius JANĮ įtvirtintus pagrindus. 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismas nemokumo administratorės prašymą atmetė, nutartis įsiteisėjusi. Taigi, klausimas dėl vadovo teisių suvaržymo eiti juridinio asmens vadovo ar kolegialaus valdymo organo pareigas yra galutinai išspręstas, todėl nemokumo administratorė neturėjo teisės pakartotinai kreiptis į teismą dėl tapataus ginčo išsprendimo.

7.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad yra JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo ar kolegialaus valdymo organo pareigas.

7.3.                      Bendrovei iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorei buvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, kurio balansinė vertė 154 695,08 Eur. Bendrovei priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas parduotas varžytynėse ir iki 2021 m. gruodžio mėnesio buvo gauta 194 000 Eur pajamų. Nemokumo administratorė iki šiol kreditoriams nepaskirstė daugiau nei 120 000 Eur gautų pajamų, o tai patvirtina, kad neperduoto turto 3 565,96 Eur vertė neturi esminės reikšmės tenkinant kreditorių reikalavimus ir netrukdo nemokumo administratorei vykdyti bankroto procedūrų. Bendrovės ir jos kreditorių interesai apginti, priteisiant žalos atlyginimą. Dėl neperduoto turto pareiškėjui jau buvo paskirta sankcija – bauda ir priteista žala, todėl jis yra baudžiamas už tą patį pažeidimą antrą kartą.

7.4.                      Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), priešingai nei JANĮ, su bankroto pripažinimu tyčiniu jokių materialinių teisinių padarinių nesiejo. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau joje nėra nustatyta, kad dėl to kaltas buvęs bendrovės vadovas A. M., todėl nėra pagrindo taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sankcijos.

7.5.                      Pirmosios instancijos teismo paskirta poveikio priemonė neatitinka protingumo ir proporcingumo principų. Teismas nenurodė argumentų, galinčių pagrįsti būtinybę taikyti maksimalų teisės eiti vadovo ar kolegialaus valdymo organo pareigas ribojimo terminą. Pritaikytas ribojimas neproporcingai varžo pareiškėjo teises. 

8.       BUAB „Timber construction group“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Admivista“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: 

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nemokumo administratorės 2022 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl buvusio vadovo teisių apribojimo, nes jis nėra tapatus Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi išnagrinėtam ginčui (skiriasi faktinis prašymo pagrindas).

8.2.                      Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas A. M. nemokumo administratorei neperdavė turto ir bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais.

8.3.                      Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad neperduoto turto vertė (3 565,96 Eur) nėra esminė. Šie pinigai priklauso bendrovei ir skirti bendrovės skolų grąžinimui. A. M. neperdavė viso bendrovės turto ir dėl šios priežasties nemokumo administratorė buvo priversta kreiptis į teismą, o tai pareikalavo papildomų laiko ir finansinių sąnaudų, trikdė kitas bankroto procedūras. Priteista žala nėra sankcija, tai kompensacija už tai, kas neteisėtai nebuvo perduota. Tai, kad buvusiam vadovui dėl neperduoto turto buvo paskirta bauda, nereiškia, kad jam negali būti apribotos teisės eiti pareigas.

8.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartyje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu įvertinti buvusio vadovo A. M. veiksmai, nurodyta jo vardas ir pavardė. Joks kitas asmuo, be buvusio vadovo ir akcininko A. M., bendrovės valdyme nedalyvavo, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad nebuvo nustatytas asmuo, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą. Atskirojo skundo argumentai, kad iki JANĮ įsigaliojimo bankroto pripažinimas tyčiniu nesukeldavo asmeniui jokių teisinių padarinių, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

8.5.                      Buvusiam bendrovės vadovui pritaikytas suvaržymas yra proporcingas. Apeliantas nepagrindė, kad jo požiūris į vadovo statusą ir pareigas yra pasikeitęs. Priešingai, faktas, kad kita jo vadovaujama UAB „Dignalita“ bankrutuoja, buvęs vadovas vengia atlyginti priteistą žalą, pagrindžia, kad jokių pokyčių nėra. Nemokumo administratorės nuomone, aplinkybės, kad ribojimą prašoma taikyti dviem iš trijų įstatyme nustatytais pagrindais, didelės vertės bendrovės turto perkėlimas į kitą, to paties asmens vadovaujamą bendrovę, neprisiimant jokių įsipareigojimų, kito asmens sąskaitos nurodymas lėšoms gauti, taip siekiant išvengti žalos išieškojimo, sudaro pagrindą buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu pareigas apriboti maksimaliam terminui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliantui apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo

10.       Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-149-221/2020 (teisminio proceso numeris 2-56-3-0336-2017-8), kuria netenkintas nemokumo administratorės UAB „Admivista“ prašymas pakartotinai skirti buvusiam bendrovės vadovui A. M. baudą dėl dalies bendrovės turto neperdavimo.

11.       Nustatyta, kad apelianto pateikta Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis yra priimta toje pačioje byloje, kaip ir skundžiama 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis. Ši nutartis yra apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiagoje, todėl nėra teisinio pagrindo jos priimti apeliacinės instancijos teisme. Be to, teismas gali naudotis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl prašymų (ne)tapatumo

12.       CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

13.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad draudimo kelti tapataus teismo jau išspręstam civiliniam ginčui turinys detaliau yra atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Ieškinio tapatumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tapatūs ieškinio, kuris buvo pareikštas byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, ir teismui pareikšto ieškinio, dėl kurio tapatumo sprendžiama, pagrindas, dalykas ir ginčo šalys. Ieškinio tapatumo konstatavimas yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, o esant priimtam ieškiniui ir iškeltai civilinei bylai – nutraukti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021).

14.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nemokumo administratorės 2022 m. rugsėjo 12 d. prašymą apriboti jo teisę eiti juridinio asmens vadovo ar kolegialaus valdymo organo pareigas, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi.

15.       Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2020 m. spalio 12 d. prašymą apriboti A. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nemokumo administratorė grindė tuo, jog buvęs bendrovės vadovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, kai bendrovė buvo nemoki (bankroto byla iškelta kreditorių iniciatyva), bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai A. M. veiksmai, buvęs bendrovės vadovas iki šiol nėra įvykdęs bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą.

16.       Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo netenkino. Teismas nustatė, kad A. M. 2017 m. gegužės 24 d. inicijavo restruktūrizavimo bylos iškėlimą. JANĮ prasme, tai yra juridinio asmens nemokumo proceso inicijavimas. Nemokumo administratorė nepagrindė ir neįrodinėjo, kad nemokumo procesas turėjo būti inicijuotas anksčiau. Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu buvo atmestas. Ši nutartis nebuvo neįsiteisėjusi. Kitų aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstais pripažinti prašymo argumentus dėl tyčinio bankroto, nemokumo administratorė nepateikė. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartimi netenkino prašymo pakartotinai skirti A. M. baudą, konstatavęs, jog nemokumo administratorė nepateikė duomenų, jog kreipėsi į buvusį bendrovės vadovą su prašymu perduoti konkretų bendrovės turtą. Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, galinčių paneigti minėtoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad nėra JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytų pagrindų, sudarančių pagrindą apriboti A. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

17.       2022 m. rugsėjo 12 d. prašymą apriboti A. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nemokumo administratorė grindė tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o aplinkybės dėl bendrovės turto neperdavimo nemokumo administratorei nustatytos Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendime, kuriuo iš A. M. priteista žala.

18.       Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, nemokumo administratorės 2020 m. spalio 12 d. ir 2022 m. rugsėjo 12 d. prašymų faktinis pagrindas nesutampa, t. y. nėra vieno būtinojo elemento prašymo tapatumui konstatuoti. Teismui nagrinėjant pirmąjį nemokumo administratorės prašymą apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nebuvo priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių) bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir priteisti iš apelianto žalą dėl nemokumo administratorei neperduoto bendrovei priklausančio turto. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad antrasis prašymas yra taptus ir dėl to negalėjo būti priimtas bei išnagrinėtas.

19.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas yra poveikio priemonė. Nutartis, kuria atsisakoma taikyti šią poveikio priemonę, neužkerta galimybės suinteresuotiems asmenims pakartotinai kreiptis į teismą dėl šios poveikio priemonės taikymo, bankroto proceso metu paaiškėjus naujiems šios priemonės taikymo pagrindams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-823/2020).

20.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nepažeidė.

Dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės taikymo

21.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. 

22.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios sąlygos, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti pareigas, esant bent vienai iš nurodytų sąlygų.

23.       Iš esmės identiškas teisinis reguliavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.

24.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015, 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020).

25.       Apeliantas teigia, kad nėra JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, todėl jo teisė eiti pareigas apribota nepagrįstai. Atskirajame skunde apeliantas akcentuoja, kad bendrovei neperdavė tik dalies, nedidelė vertės turto, ši suma bankroto procese nėra reikšminga, o juridinio asmens ir jo kreditorių teisės apgintos, priteisiant žalą. Be to, už neperduotą turtą jam paskirta bauda ir priteista žala, todėl taikant poveikio priemonę už tą patį pažeidimą jis baudžiamas antrą kartą. Apeliantas taip pat pažymi, kad nors bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau dėl tyčinio bankroto kaltas asmuo nenustatytas.

26.       Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-19846-1052/2020 nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas A. M. neperdavė nemokumo administratorei 3 565,96 Eur materialaus turto (kompiuterių, kompiuterinės įrangos, baldų, buitinės technikos). Teismas, remdamasis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nustatė, kad A. M. 2019 metais bandė bankroto administratorei perduoti ne tą turtą, kuris nurodytas bendrovės apskaitoje ir ilgalaikio turto apraše. Atsakovas neperduoto turto neturi, negali ir neketina jo perduoti bankroto administratorei, nors įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo šis turtas buvo atsakovo A. M. žinioje ir turėjo būti perduotas bankroto administratorei. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino nemokumo administratorės ieškinį ir priteisė iš atsakovo 3 565,96 Eur žalos atlyginimą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

27.       Taigi, aplinkybė, kad buvęs bendrovės vadovas, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorei neperdavė viso bendrovei priklausančio turto, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors nemokumo administratorei neperduoto turto vertė nėra didelė, tačiau tai negali būti pagrindas pateisinti įgaliojimų netekusio juridinio asmens valdymo organo pareigos, įtvirtintos JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje, netinkamo vykdymo. Ta aplinkybė, kad iš apelianto priteista neperduoto turto vertė (žala), savaime nėra pakankama daryti išvadą, jog bendrovės ir jos kreditorių interesai apginti, nes žala nėra išieškota. Tai, kad apelianto teigimu, jis negali sumokėti priteistos žalos, nes visam jo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, nagrinėjamo ginčo kontekste nelaikytina reikšminga aplinkybe. Apeliantas nepagrindė, kad būtų siekęs ir (ar) dėjęs bent minimalias pastangas atlyginti bendrovei žalą, patirtą dėl neperduoto turto. Priešingai, Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendime konstatuota, kad A. M. nemokumo administratorei 2019 metais siekė perduoti ne tą turtą, kuris nurodytas juridinio asmens apskaitos dokumentuose.

28.       Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju JANĮ 13 straipsnio 2 dalis) įtvirtinto teisės apribojimo paskirtį, nurodė, kad ši teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti juridinio asmens vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016, 23 punktas).

29.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju JANĮ 13 straipsnio 2 dalis) nustatyta poveikio priemonė (teisės apribojimas) yra ne teismo nuobauda, o sui generis (savita) bankroto bylą nagrinėjančio teismo civilinio proceso tvarka taikoma poveikio priemonė, užtikrinanti ne tik procesinių, bet ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-823/2020).

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantui paskirta bauda dėl teismo įpareigojimo nevykdymo, nėra kliūtis spręsti dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos poveikio priemonės – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, taikymo, esant JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje 3 punkte įtvirtintam pagrindui. Pirma, baudos už teismo įpareigojimą nevykdymo paskyrimo faktas ir (ar) jos sumokėjimas neatleidžia nuo pareigos (įpareigojimo) vykdymo, todėl bauda gali būti skiriama pakartotinai. Antra, JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama poveikio priemonė nėra teismo nuobauda, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantas baudžiamas du kartus.

31.       Poveikio priemonė – juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ribojimas, gali būti paskirta, jeigu jis veikimu ar neveikimo sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

32.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiškimo dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas susijęs su bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo vykdytos veiklos ir jos valdymo vertinimu, kuris leidžia nustatyti, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

33.       Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-109-553/2021 panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį, kuria atmestas nemokumo administratorės prašymas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir klausimą išsprendė iš esmės – pripažino BUAB „Timber construction group“ bankrotą tyčiniu, taikant ĮBĮ nuostatas.

34.       ĮBĮ nebuvo įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingo asmens ir šis reikalavimas atsirado tik įsigaliojus JANĮ, tačiau vien tai, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigojo įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, savaime nereiškia, kad nutartis pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, negali sukelti apeliantui jokių teisinių pasekmių.

35.       Lietuvos apeliacinio teismas, 2021 m. kovo 23 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažindamas tyčiniu, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, pripažino, jog A. M., reorganizuodamas BUAB „Timber construction group“, atliko nesąžiningus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Kasacinio teismo vertinimu, A. M., būdamas vienintelis BUAB „Timber construction group“ akcininkas ir vadovas, negalėjo nežinoti bendrovės turtinės padėties ir to, kaip vykdomas reorganizavimas paveiks UAB „Timber construction group“ gebėjimą vykdyti prievoles. Atsakovui esant ir bendrovės vadovu, ir vieninteliu akcininku, reorganizavimas iš esmės buvo įvykdytas vienvaldiškai. Įvykdytas reorganizavimas, kurio metu UAB „Timber construction group“ turimas turtas buvo atskirtas ir perduotas A. M. valdomai UAB „Dignalita“, bendrovėje paliekant visas jos turimas prievoles, iš esmės nulėmė UAB „Timber construction group“ nemokumą ir jos negalėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bendrovės reorganizavimas buvo nukreiptas į jos veiklos perkėlimą į UAB „Dignalita“. Tai pagrindžia didelės vertės UAB „Timber construction group“ turto perkėlimas, dalies jos darbuotojų ir bendrovės vadovo bei vienintelio akcininko perėjimas dirbti į UAB „Dignalita“ bei pastarosios bendrovės pasitelkimas, vykdant sutartinius įsipareigojimus, sutartinių įsipareigojimų perleidimas ir kitos aplinkybės. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad UAB „Timber construction group“ bankrotas buvo ne verslo nesėkmė, bet sąmoningas blogas bendrovės valdymas, kuris nulėmė jos nemokumą ir sudarė kliūtis atsiskaityti su bendrovės kreditoriais.

36.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2021 m. kovo 23 d. nutartyje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent apelianto, iki bankroto bylos iškėlimo ėjusio BUAB „Timber construction group“ vadovo pareigas ir buvusio vieninteliu akcininku, nesąžiningi veiksmai – bendrovės reorganizavimas, perkeliant veiklą, didelės vertės turtą, darbuotojų į kitą apelianto A. M. valdomą bendrovę, o pirmajam juridiniam asmeniui paliekant tik įsipareigojimus, lėmė BUAB „Timber construction group“ tyčinį bankrotą. Apeliantas sprendimus dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą, jo paties valdomą juridinį asmenį priėmė vienasmeniškai, jokie kiti asmenys bendrovės valdyme nedalyvavo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentus, kad apeliantas nėra atsakingas dėl tyčinio bankroto atmeta kaip nepagrįstus.

37.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atskirojo skundo argumentus dėl paskirtos poveikio priemonės neproporcingumo. Byloje nustatyta, kad A. M. tinkamai neįvykdė įsiteisėjusioje nutartyje iškelti bendrovei bankroto bylą teismo nustatyto įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei visą bankrutuojančios bendrovės turtą, bendrovei ir jos kreditoriams padarytos žalos gera valia neatlygino. Dėl A. M. nesąžiningo bendrovės reorganizavimo, kurio metu UAB „Timber construction group“ turimas turtas buvo atskirtas ir perduotas kitai A. M. valdomai UAB „Dignalita“, bendrovėje paliekant visas jos turimas prievoles, nulėmė UAB „Timber construction group“ nemokumą ir jos negalėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. BUAB „Timber construction group“ bankrotas įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas tyčiniu. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirta poveikio priemonė ir jos maksimalus terminas yra proporcingi nustatytų pažeidimų pobūdžiui ir kilusioms pasekmėms.

38.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė apeliantui poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą penkeriems metams. Apeliantas nepagrindė, kad paskirta poveikio priemonė yra neproporcinga ir varžo jo teises, daugiau nei būtina užtikrinti procesinių ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

40.       Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 ir 302 straipsniai).

41.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

42.       BUAB „Timber construction group“ už atsiliepimą į atskirąjį skundą advokatei sumokėjo 630 Eur ir pateikė tai pagrindžiančiuos įrodymus: 2022 m. lapkričio 21 d. sąskaitą faktūrą, serija RJ Nr. 211, ir 2022 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedimą. Išlaidos sumokėtos 2022 m. lapkričio 25 d., todėl pagal Rekomendacijų 7 punktą taikytinas 2022 m. II ketvirčio 1 780,50 Eur vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai nagrinėjamu atveju sudaro 712,20 Er (0,4 × 1 780,50 Eur). Prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimą į atskirąjį skundą (630 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos BUAB „Timber construction group“ naudai iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 630 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Timber construction group“ (juridinio asmens kodas 303048918) naudai.

Teisėja                                                                                                 Neringa Švedienė