Administracinė byla Nr. A-2019-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05443-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 316 su 1–2 kitais asmenimis. Iš bendro 7,18 kv. m kameros ploto išskaičiavus baldų užimamą plotą, vienam asmeniui teko 1,04 kv. m laisvos erdvės. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo maži, netvarkingi, kartais juose tvyrojo nemalonus kvapas; gyvenamojoje kameroje Nr. 316 veisėsi pelėsis ir parazitai; nusiprausti duše buvo galima tik vieną kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 min., nors toks poreikis egzistavo kasdien; nebuvo užtikrinta reikalinga asmens sveikatos priežiūra, netenkintas pareiškėjo, kuris gyveno kartu su hepatitu A, B, C sergančiais asmenimis, prašymas atlikti kraujo tyrimą dėl šių ligų; nuo 2015 m. liepos mėnesio Lukiškių TI-K pradėjusi veikti nauja parduotuvė taikė 2–3 kartus padidintas prekių kainas, negalėjo užtikrinti būtiniausių prekių (tualetinis popierius, dantų pasta, švieži ir geros kokybės maisto produktai) pasiūlos; sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos dalies, todėl pareiškėjui trūko privatumo naudojantis tualetu; nakties metu kameroje degė šviesa, todėl pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, nuolat jautėsi pavargęs; nuo 22.00 val. iki 6.00 val. buvo išjungiamas elektros energijos tiekimas; kameroje nebuvo karšto vandens, o dėl sveikatos būklės pareiškėjas privalėjo vengti šalčio; jis nebuvo aprūpinamas būtinomis asmens higienos (muilu, tualetiniu popieriumi) ir valymo priemonėmis; trumpalaikiai (2 val.) pasimatymai vyko per stiklą, dėl administracijos vėlavimų jų trukmė sutrumpėdavo iki 1,5 val., dėl tos pačios priežasties naudojimosi kompiuteriu laikas (6 val.) sutrumpėdavo iki 4–5 valandų; laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakydavo priimti pareiškėjo prašymus, juos registruoti, gąsdino pareiškėją nuobaudomis.
3. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, jam negrįžtamai sugadinta sveikata, t. y. kilo didelė neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta pinigais.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
5. Atsakovas pateikė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, baldų trūkumas kamerose yra susijęs su mažu jų plotu, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkcijas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, muilas ir tualetinis popierius jiems išduodamas mėnesio pradžioje ir viduryje. Pasivaikščiojimas gryname ore organizuojamas vienu metu visiems kameroje esantiems suimtiesiems kasdien po vieną valandą.
6. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis nustato nuteistiesiems teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Kita vertus, parduotuvėms nėra prievolės tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į asortimento sąrašą. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintą įstaigoje laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. nustatytas nepertraukiamo miego laikas, kurio metu naudotis elektros prietaisais neleidžiama. Ilgalaikiai ir trumpalaikiai nuteistųjų pasimatymai organizuojami Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Pasimatymai suteikiami tik iš anksto užsiregistravusiems ir laiku atvykusiems asmenims, norintiems pasimatyti su nuteistuoju.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, patirtą 2015 m. birželio 9 d., nutraukė.
8. Teismas nustatė, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų per laikotarpį nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. Atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3493-281/2016 išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2015 m. vasario 25 d. – 2015 m. birželio 9 d., teismas  administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, patirtą 2015 m. birželio 9 d.,  nutraukė.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
10. Išanalizavęs atsakovo atstovo pateiktus faktinius duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą kamerose Nr. 88A, 209, 316 ir 366, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. iš 67 dienas, pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, nustatyto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu. Todėl pareiškėjo skundas vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimo aspektu pripažintas pagrįstu.
11. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-8402, 2015 m. liepos 23 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-8904, 2015 m. liepos 31 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-9215, 2015 m. spalio 19 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-12820 ir 2015 m. rugsėjo 25 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-11702 turinį, teismas priėjo prie išvados, kad iš dalies pasitvirtino pareiškėjo nusiskundimai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma), pažeidimų, t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose ir dušo patalpoje yra pelėsio, grybelio.
12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio nuostata dėl suimtųjų teisės pasivaikščioti gryname ore prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui apie tai, kad kalinamiesiems rekomenduojama 8 ir daugiau valandų praleisti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose.
13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, tačiau ne atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, o tose pačiose patalpose, kur gyvena nuteistieji / suimtieji. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Higienos normos 21 punkto reikalavimų laikymosi, tuo pažeisdamas pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
14. Teismas pabrėžė, jog dauguma kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimui pripažinti.
15. Įvertinęs atsakovo atstovo padarytų pažeidimų mastą bei trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, taip pat buvo laikomas Higienos normos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, bei priteisti Lukiškių TI-K naudai dokumentų kopijavimo išlaidas. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
18. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus.
19. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

20. Pareiškėjas J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą arba patenkinti pareiškėjo  2015 m. lapkričio 10 d. skundą.
21. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta 2015 m. lapkričio 24 d. (I t., b. l. 102).
23. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. pagal CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. birželio 9 d. patenka į 2016 m. rugsėjo 14 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3493-281/2016 išnagrinėtą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (2015 m. vasario 25 d. – 2015 m. birželio 9 d.), pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šio ginčo ribos yra 2015 m. birželio 10 d. – 2015 m. lapkričio 10 d.
24. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų nusiskundimų (kameros buvo ankštos, šaltos, drėgnos, purvinos, užkrėstos kenkėjais ir grybeliu, blogai vėdinamos, neaprūpintos reikalingu inventoriumi, atskiru sanitariniu mazgu, sanitariniame mazge neįrengtos karšto vandens tiekimo ir oro šalinimo sistemos; neišduodamos būtinos asmens higienos ir valymo priemonės; suvaržyta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, kasdien nusiprausti kūną duše, gauti ilgalaikius pasimatymus, pažeista trumpalaikių pasimatymų organizavimo tvarka; apribota galimybė nakties metu naudotis elektros prietaisais, išsimiegoti, apsipirkti ir kt.), skundą pripažino iš dalies pagrįstu.
25. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais (iš viso 67 paras), pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas nei nustato Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas ir visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką (5 mėnesius) kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino asmens privatumo bei tinkamos higienos, be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytais atvejais pareiškėjui kitaip nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. pastariesiems pažeidimams pasitvirtinus, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
26. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
30. Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.
31. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.
32. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos minimalios kameros erdvės ir privatumo naudojantis tualetu trūkumo bei tam tikrų neatitikimų Higienos normos reikalavimams, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
34. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą J. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą arba patenkinti jo 2015 m. lapkričio 10 d. skundą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje pradėtas pagal atsakovo apeliacinį skundą, t. y. ABTĮ 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise šio įstatymo nustatytu terminu paduoti apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo pareiškėjas nepasinaudojo. Todėl atsižvelgiant į ABTĮ 71 ir 137 straipsnių nuostatas konstatuotina, jog pareiškėjas atsiliepime neturi teisės reikšti savarankiško prašymo, o tik gali nurodyti sutinka ar ne su apelianto reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-460-492/2016). Pabrėžtina ir tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo atlyginti jam dokumentų kopijavimo ir spausdinimo išlaidas, kurios, kaip matyti iš tikrinamos bylos medžiagos, buvo patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau toks prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nebuvo pareikštas ir minėtas teismas jo nesprendė (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 45 str. 1 ir 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.