Civilinė byla Nr. 2-45-516/2015
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00224-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.;110.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės–firmos „VITI“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria panaikintas atsakovės L. M. turtui taikytas areštas, civilinėje byloje Nr. 2-771-601/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės–firmos „VITI“ ieškinį atsakovei L. M. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-771-601/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės–firmos (toliau – ir AB–firma) „VITI“ ieškinį atsakovei L. M., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 7 703,96 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 293,73 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įsiteisėjus teismo sprendimui, 2012 m. lapkričio 12 d. ieškovui išduotas vykdomasis raštas.
Ieškovo reikalavimams užtikrinti Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo areštavęs atsakovei L. M. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir (ar) kilnojamuosius daiktus 45 186 Lt sumai, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, o šio turto nesant arba esant nepakankamai, nurodydamas areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų atsiskaitomosiose sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu. Pagal minėtą teismo nutartį areštuotas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1 (vienas) aras.
Atsakovė L. M. pateikė teismui prašymus panaikinti jos turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydama, kad civilinė byla baigta, tačiau teismas nepranešė turto arešto registrui dėl arešto panaikinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino – panaikino areštą, pritaikytą atsakovės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1 arui.
Teismas nustatė, kad atsakovė L. M. nėra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu AB-firma ,,VITI“ pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-771-601/2011. Skolos likutis (pagal antstolio pateiktus duomenis) yra 6 881,60 Lt, be to, sumokėjus skolą, skolininkei dar reikės sumokėti 5 procentų metines palūkanas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo vykdymui užtikrinti antstolis yra areštavęs skolininkei nuosavybės teise priklausantį turtą – transporto priemonę Plymouth Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas priėjo išvadą, kad teismo sprendimo vykdymas yra užtikrintas antstolio areštuotu turtu, todėl nėra pagrindo taikyti areštą ir pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas AB–firma „VITI“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Skundžiama nutartis prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, pažeidžia imperatyvias teisės normas, ieškovo interesus bei prieštarauja teismų praktikai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismui nesuteikta teisė be teisinio pagrindo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
- Atsakovė, prašydama panaikinti turto areštus, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teismo sprendimo įvykdymą arba grėsmės teismo sprendimo įvykdymui išnykimą. Savo ruožtu ieškovas bei antstolis V. M. nurodė teismui, kad vykdomoji byla nėra užbaigta, nes vykdomasis raštas nėra pilnai įvykdytas (sumokėta tik maža skolos dalis). Pats savaime teismo sprendimas neužtikrina tinkamo ieškovo pažeistų teisių atkūrimo. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra apibrėžtas įstatymo ir kitoks jų galiojimo laiko nustatymas pažeistų imperatyvius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 150 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliantas (ieškovas) atskirajame skunde neginčija, kad 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo įvykdymui užtikrinti yra areštuotas ne tik atsakovei L. M. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vienas aras, bet ir kitas skolininkei nuosavybės teise priklausantis turtas. Minėtą aplinkybę patvirtina Turto arešto aktų registro duomenis, iš kurių matyti, kad antstolis V. M. ieškovo naudai areštavo atsakovės transporto priemonę Plymouth Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (bendras arešto mastas – 3 086,10 Eur). Šias aplinkybes nurodė ir pats antstolis, be kita ko pažymėdamas ir tai, kad patvarkymas dėl skolos išieškojimo yra išsiųstas į pensijos skyrių, taigi kiekvieną mėnesį išieškotojas gauna lėšas iš atsakovės pensijos.
Tačiau, apelianto įsitikinimu, tol, kol vykdomoji byla nėra užbaigta, teismas neturi teisėto pagrindo naikinti pagal teismo nutartį pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis).
Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad, norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).
Minėto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos analizė apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pats savaime ieškinio padavimas ar net jo patenkinimas, kaip nagrinėjamu atveju, nereiškia, jog yra pagrindas taikyti bei palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nebeatlieka sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos ar yra aiškiai perteklinės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi būti savitikslis, kadangi toks jų taikymas pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Savo ruožtu CPK 150 straipsnio 3 dalies nuostata, kurią akcentuoja apeliantas, negali būti aiškinama atsietai nuo kitų normų, skirtų laikinosioms apsaugos priemonėms reguliuoti, nes atsietas nuostatos interpretavimas iškreipia šio civilinio proceso instituto esmę ir tikruosius tikslus.
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą šalių interesų pusiausvyrą, atsakovei pateikus prašymą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o teismui iš ieškovo bei antstolio nurodytų duomenų nustačius, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti yra areštuota daugiau turto nei patenkinto reikalavimo suma, pagrįstai priėjo išvadą, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir todėl panaikino areštą, pritaikytą atsakovės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1 (vienam) arui.
Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos ginčo šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė