Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-628/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14053-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.1; 2.1.7.4; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas tenkintas, Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendis pakeistas:
A. L. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 66 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme laisvės apribojimu šešiems mėnesiams (dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai), ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.
Į bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį, ir nustatyta, kad neatlikta bausmės dalis yra dveji metai laisvės atėmimo. Į bausmę taip pat įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Panaikinta Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7 punktu, 9 punktu, 10 punktu, 7 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus.
Iš nuosprendžio pašalinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir laikoma, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pakeistu Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu A. L. buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7 punktu, 9 punktu, 10 punktu, 7 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; nebendrauti su T. B.; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai: iš A. L. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 538,75 Eur T. B. gydymo išlaidų atlyginimo.
Nukentėjusiajam T. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Iš A. L. T. B. priteista 3700 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Eur išlaidų advokato pagalbai (už atstovavimą) apmokėti atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. L. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, t. y. 2019 m. balandžio 7 d. apie 1 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kidulių kaimo ribose, Kidulių sen., Šakių r., prie Nemuno upės įrengtoje poilsio aikštelėje pavadinimu ,,Prisiminimų parkas“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, be jokios priežasties du kartus peiliu smogė į nugarą T. B., taip nukentėjusiajam padarė kiaurinę durtinę-pjautinę juosmens dešinės pusės – klubo – užpakalinės pilvo sienos žaizdą su paviršiniu storosios žarnos pažeidimu, jo komplikacija – kraujo susikaupimas pilvaplėvės ertmėje, ir durtinę-pjautinę juosmens kairės pusės žaizdą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nutartyje nurodė, kad sutinka dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau nesutinka su A. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas, nors išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, įrodymus vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė nepagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nuteistojo tyčios turinio. Vertindamas faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. L. nukentėjusiajam T. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai konstatavo, jog tai jis padarė dėl neatsargumo.
3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo versija, kad jis, turėdamas kelnių kišenėje peilį ir keldamas nukentėjusįjį, netyčia sužalojo T. B., šiam pačiam užvirtus ant nuteistojo ir taip susižalojus peiliu nugarą, paneigta nuosekliais nukentėjusiojo, tiesioginių įvykio liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir ekspertizės aktu. Nuteistojo elgesys po incidento (buvo sutrikęs, nenorėjo T. B. vežti į ligoninę, liepė pastarajam sakyti, kad pats susižalojo, krisdamas ant akmenų, melavo nukentėjusiojo motinai) rodo, kad jis nukentėjusįjį sužalojo ne dėl neatsargumo, o tyčiniais veiksmais. Šis nuteistojo elgesys liudija, kad jis puikiai suprato savo atliktus veiksmus, jų pavojingumą, kilusias pasekmes. Nuteistasis numatė, kad, durdamas peiliu nukentėjusiajam, atlieka veiką, pavojingą kito žmogaus sveikatai ir netgi gyvybei, numatė, kad savo veika gali sukelti BK 135 straipsnyje nustatytus padarinius, nors jų ir nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, visiškai netinkamai nusprendė dėl sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmo ir padarė klaidingą išvadą dėl kasatoriaus kaltės, neatsargų sveikatos sutrikdymą, kvalifikuotiną pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, pripažino tyčiniu sunkiu sveikatos sutrikdymu, kvalifikuotinu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
4.2. Teismas be pagrindo pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nors tokios aplinkybės egzistavimas nekelia abejonių ir pirmosios instancijos teismo pasirinktas teisės aiškinimas ir taikymas yra tinkami bei visiškai atitinkantys teismų praktiką šios kategorijos bylose. Klydo apeliacinės instancijos teismas ir netinkamai pasirėmęs specialiųjų žinių taikymu baudžiamajame procese, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktikos, kurioje akcentuojama būtinybė specialisto išvadą ar ekspertizės aktą vertinti visų kitų baudžiamosios bylos duomenų kontekste, neperkeliant specialistams (ekspertams) kaltės formos nustatymo pareigos, nes tai yra išimtinė teismų pareiga ir kompetencija. Dėl to nepašalintos prielaidos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo pasirinktos kaip kasatoriaus nuteisimo pagrindas (principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) pažeidimas).
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nukrypo nuo principo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, dviem aspektais: 1) eliminuodamas eksperto Algirdo Jokšo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme; 2) neapklausdamas Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) eksperčių, teikusių 2021 m. balandžio 29 d. ekspertizės aktą Nr. 11-77(21), 11-1080(21), MK 35/21 (01) apeliacinės instancijos teisme, nors nepašalintų prielaidų liko nė kiek ne mažiau, nei jų buvo proceso pirmosios instancijos teisme metu. Iš tokių nepašalintų prielaidų minėtina tai, kad nebuvo įrankį individualizuojančių požymių, nebuvo nustatyta, keliais įrankiais padaryti drabužių pažeidimai, ir, aktualiausia, kaip pasisakoma minėto ekspertizės akto 10-ojoje išvadoje, nebuvo nustatyta, kokioje padėtyje buvo kasatorius ir nukentėjusysis kūno sužalojimų ir drabužių pažeidimų padarymo metu.
4.4. Nors specialisto išvados bei ekspertizės aktai šios ir kitų kategorijų bylose yra svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas yra ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018) ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė tyčios turinį, vertindamas byloje atliktų ekspertizių bei specialisto išvadų rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminę klaidą, nesiimdamas tinkamai šalinti prielaidų ir neapklausdamas rungtyniškame teismo posėdyje LTEC eksperčių Danutės Šiaudinienės ir Ramunės Sitienės (trasologinis-medicininis tyrimas). Dėl to, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris nepašalintomis prielaidomis kasatoriaus kaltės negrindė ir tinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas pasirinko netinkamą teisės taikymą bei aiškinimą ir klaidingai nustatė kasatoriaus tyčios turinį. Tai yra netinkamas materialiosios baudžiamosios teisės taikymas, BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 137 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų neatribojimas, taip pat ir netinkamas BK bendrosios dalies normų, nustatančių tyčią (BK 15 straipsnis), taikymas. Teismas šių normų nesusiejo su konkrečia bylos situacija ir padarė neteisingą išvadą, kad kasatorius veikė netiesiogine tyčia. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo motyvas, esą nuteistasis numatė, kad savo veika gali sukelti BK 135 straipsnyje nurodytus padarinius, nors jų ir nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia, būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu būtų pašalintos visos prielaidos ir tinkamai nustatytas įvykio mechanizmas, tinkamai pasiremta specialiųjų žinių taikymu ir tokio taikymo vertinimu baudžiamajame procese.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialių žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje AEL50-1 (toliau – Apžvalga) pateiktų išaiškinimų, kad „ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018).“ Esant neaiškumų, teismai privalo apklausti ekspertizės aktą (specialisto išvadą) teikusį ekspertą (specialistą), – Apžvalgos penktasis skirsnis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai eliminavo eksperto A. Jokšo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, tarsi tokie eksperto paaiškinimai neturėtų būti vertinami visų kitų baudžiamosios bylos duomenų kontekste. Taip buvo padaryti ir Apžvalgos išaiškinimų, ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, taip pat nukrypta nuo esminio baudžiamosios teisės principo in dubio pro reo.
4.6. Ekspertas A. Jokšas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme (2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio protokolas), atsakydamas į kasatoriaus gynėjo klausimą dėl galimybės drabužių pažeidimus padaryti griūvant ir vėl keliant, nurodė: „Galbūt, aš negaliu kategoriškai atsakyti.“ Kituose atsakymuose ekspertas paaiškino: „Kūne rasti du sužalojimai, o rūbuose pažeidimų yra daug“, „sunku paaiškinti, ar sužalojimas galėjo atsirasti keliant, griūvant ant peilio. Situaciją apsunkina dar ir tai, kad mes neturim įrankio“, „išvadą daviau nežinodamas absoliučiai jokių parodymų“, „kategoriškai negaliu atsakyti. Terminas griuvimas-kritimas, tai savaiminis kritimas ant kažkokių aštrių daiktų. Liudytojų apklausos protokoluose tokių kaip ir kategoriškų aiškumų nerasta.“ Atsakydamas į prokuroro klausimą dėl galimo užgriuvimo ant kaltinamojo (kasatoriaus), pargriuvimo kartu, kėlimosi, ekspertas parodė: „Jokio scenarijaus aš neatmesčiau. Negaliu kategoriškai tvirtinti nei vieno mechanizmo, nei kito“, „kategoriškai negaliu atsakyti, kad treninginėse kelnėse laikant peilį ir kontaktuojant dviem kūnams buvo galima sukurti tokią jėgą, tačiau neatmesčiau ir tokio varianto. Savo asmeninėje praktikoje panašių atvejų esu turėjęs.“ Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, tinkamai laikėsi Apžvalgos išaiškinimo: „Kai teisme apklausiamas byloje ekspertizės aktą (specialisto išvadą) pateikęs ekspertas (specialistas), jo paaiškinimai (parodymai) vertinami kartu su jo pateiktu ekspertizės aktu (specialisto išvada).“ Be to, Apžvalgoje išaiškinta, kad ekspertas (specialistas) turi teisę remtis ir jam pateiktais liudytojų parodymais ar kitais byloje esančiais duomenimis (tai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme) ir toks rėmimasis nesuteikia pagrindo teigti, kad ekspertas (specialistas), pateikdamas išvadas (ar juo labiau teikdamas paaiškinimus rungtyniškame teismo posėdyje), peržengė savo kompetencijos ribas ar jais rėmėsi neteisėtai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-73-942/2017). Apeliacinės instancijos teismas, eliminuodamas tokius eksperto paaiškinimus, nusižengė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijoms į sąžiningą procesą, neatsižvelgdamas į eksperto A. Jokšo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme bei jo pakartotinai neapklausdamas apeliacinės instancijos teisme (kaip ir pirmiau minėtų eksperčių D. Šiaudinienės ir R. Sitienės), pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015).
4.7. Šios kategorijos bylose, kvalifikuojant veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, motyvo nustatymas baigiamajame procesiniame dokumente yra privalomas, netgi nepriklausomai nuo to, ar motyvas buvo aiškiai nurodytas kaltinamajame akte. Nagrinėjamoje byloje jokio konflikto tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo nebuvo, taigi, ir motyvo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą (net ir netiesioginės tyčios požiūriu) kasatorius neturėjo. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė: „A. nuėjo ir pajutau, kad jis mane pakėlė du kartus, suklupau ir jau besikeldamas pajutau skausmą didelį. Dėl ko kėlė, nežinau, per pilvą viena ranka, du kartus bandė pakelti. Kad smūgiuotų, nemačiau, jis buvo už nugaros.“
4.8. Veikoms, nurodytoms BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 137 straipsnio 1 dalyje, atriboti aktualu tai, kad tiek veikos padarymo motyvas (kaip vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių), tiek ir sužalojimų padarymo mechanizmas (kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių) turi būti nustatyti visais atvejais, ir aplinkybė, jog kasatorius kėlė nukentėjusįjį, norėdamas nepalikti jo pargriuvusio, niekaip negali sudaryti tyčios elemento. Šios kategorijos bylose aktualu ir tai, kad veikos subjektyviuosius požymius privalu susieti su objektyviaisiais požymiais, ir konkrečiu atveju sužalojimus nukentėjusiajam padaręs įrankis nebuvo tyčia nukreiptas į gyvybei pavojingus organus (širdies plotą, kaklą ar pan.), o atsitiktinai (dėl neatsargumo) kontaktavo su nukentėjusiojo kūnu. Išvada, ar nuteistasis galėjo ir turėjo numatyti pavojingus padarinius, gali būti padaroma tik prieš tai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, to apeliacinės instancijos teismas nepadarė (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2014).
4.9. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga tiek veikai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, taip pat tokia atsakomybę lengvinanti aplinkybė neabejotinai turi reikšmės bausmei tinkamai paskirti ir individualizuoti.
4.10. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama nedažnai, nors žemesniųjų instancijų teismuose šios normos taikymas nėra retas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius paskutinį kartą šią normą aiškino kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2012, joje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nebuvo pripažinta, nes pagal bylos fabulą kaltininkas viso labo prašė aplinkinių kviesti greitąją medicinos pagalbą. Tokiu atveju kaltininko aktyvių veiksmų nebūta iš viso. Nagrinėjamoje byloje aplinkybės yra priešingos, nes ne kas kitas, o pats kasatorius vežė nukentėjusįjį į ligoninę, taigi, tokie veiksmai pripažintini aktyviais ir tai atitinka minėtoje kasacinėje nutartyje esantį teisės aiškinimą. Laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pavyzdžiui, kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, perkelia nukentėjusįjį nuo kelio važiuojamosios dalies į saugesnę vietą ir pan.). Tokia praktika tęstina ir plėtotina, o apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas tokią aplinkybę iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, dirbtinai ir netinkamu teisės aiškinimu pasunkino kasatoriaus teisinę padėtį.
4.11. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje labai lakoniškai ir iš esmės nemotyvuotai pasiremta liudytojo O. K. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nuteistasis privalėjo pristatyti nukentėjusįjį į ligoninę, nes būtent jis (A. L.) buvo atsakingas už nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, nėra tinkama ir yra pagrįsta netinkamu teisės aiškinimu ir taikymu. Šiuo požiūriu neturi teisinės reikšmės aplinkybės, kokie konkrečiai motyvai nulėmė tokį nuteistojo poelgį.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 66 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirtą bausmę subendrino su Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme (dvi laisvės apribojimo dienas prilygindamas vienai laisvės atėmimo dienai) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams. Jokių motyvų dėl tokio bendrinimo skundžiamame nuosprendyje nebuvo pateikta. Toks bendrinimas nebuvo galimas, nes dar pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2020 m. balandžio 23 d. Probacijos tarnybos raštas apie kasatoriaus išbraukimą iš tarnybos registro. Toks rašytinis dokumentas reiškia, kad kasatorius jau buvo atlikęs bausmę pagal ankstesnį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, todėl bendrinti nuosprendžius jokio teisinio pagrindo nebuvo ir toks bendrinimas pažeidžia BK 63 straipsnio nuostatas net keliais aspektais. Visų pirma, įvykdyta bausmė (tam prilygsta ir išbraukimas iš probuojamųjų sąrašo) negalėjo būti bendrinama. Be to, kasatorius anksčiau buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir ši aplinkybė reiškia, kad veikos priskirtinos kitoms (skirtingoms) nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taigi, ir dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios baudžiamosios teisės taikymo ir aiškinimo klaidą.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo, subendrinant bausmę su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu apėmimo būdu. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam T. B., pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. L. nukentėjusiajam T. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau neteisingai nustatė nuteistojo psichinį santykį su veika ir jos padariniais ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 137 straipsnio 1 dalį, kvalifikuodamas jo veiką kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Kauno apygardos teismas pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. L. veiką perkvalifikavo iš BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį. Kasacinio skundo argumentas, kad A. L. veiksmai ir iš jų kilę padariniai pagal nustatytas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai pripažinti padarytais tyčine kaltės forma, atmestinas.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. L. T. B. sunkiai sutrikdė sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia. Veika pripažįstama kaip padaryta netiesiogine tyčia, jei nustatyta, kad kaltininkas: 1) suvokia savo pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai labai tikėtini ar net neišvengiami, ir 2) nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, 3) nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jei ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan., t. y. abejingas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams. Šioje byloje paminėtų sąlygų visuma nustatyta.
5.3. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, tarp jų ir elgesį po įvykio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016 ir kt.). Nuteistojo versija, kad jis, turėdamas kelnių kišenėje peilį ir keldamas nukentėjusįjį, netyčia sužalojo T. B., šiam pačiam užvirtus ant nuteistojo ir taip susižalojus peiliu nugarą, paneigta nuosekliais nukentėjusiojo, liudytojų O. K., M. P., R. Ž., D. I., J. D., G. G. parodymais, specialistų išvadomis, ekspertizės aktu.
5.4. Nukentėjusysis T. B. nurodė, kad jį nuteistasis du kartus pakėlė ir tuomet jis pajuto aštrų skausmą nugaroje. Nugara pasidarė šlapia, pradėjo bėgti kraujas. Patvirtino, kad nevirto ant nuteistojo. Pastarasis liepė jam sakyti, kad susižalojo krisdamas ant akmenų. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo O. K. parodymai, nes jis matė ir girdėjo įvykusį ginčą tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo. Patvirtino matęs, kaip nuteistasis smaugė nukentėjusįjį, suprato, kad A. L. peiliu dūrė T. B.. Liudytojas M. P. patvirtino girdėjęs, kad nuteistasis, pasakodamas apie įvykį, minėjo, jog „dūrė“. Liudytojas R. Ž. patvirtino matęs, kaip nuteistasis smaugė nukentėjusįjį, o liudytoja D. I. nurodė mačiusi, kaip nuteistasis du kartus pakėlė nukentėjusįjį. Liudytojas J. D. nurodė, kad vienu metu R. sušuko „padūrė“. Liudytoja G. G. nurodė, kad jai sūnus T. B. sakė, jog jam dūrė A.. Liudytojų nurodytas aplinkybes, t. y. kad nuteistasis A. L., peiliu smogdamas, sužalojo nukentėjusįjį ir tai įvyko ne dėl neatsargumo užkrentant, patvirtina ir ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad T. B. džemperyje rasti 3, bluzone – 6, o marškinėliuose – 2 kiauriniai durtiniai-pjautiniai pažeidimai, atitinkantys specialistų išvadose nurodytus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, jie padaryti dviem smūgiais. Specialisto išvadoje Nr. G 163/2019 (10) nurodyta, kad sužalojimai būdingesni smūgių sudavimui duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu, o ne griuvimui, kritimui. Vertinant sužalojimų išsidėstymą, kanalų kryptį, labiau tikėtina, kad asmuo, padaręs sužalojimus, galėjo būti ir smūgius suduoti T. B. iš nugaros pusės. Sužalojimų pobūdis rodo, kad jie padaryti nemaža jėga.
5.5. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo elgesys po incidento rodo, jog jis nukentėjusįjį sužalojo ne dėl neatsargumo, o tyčiniais veiksmais – jis buvo sutrikęs, nenorėjo T. B. vežti į ligoninę, liepė pastarajam sakyti, kad pats susižalojo, krisdamas ant akmenų, melavo nukentėjusiojo motinai. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suprato savo atliktus veiksmus, jų pavojingumą, kilusias pasekmes. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo kasatoriaus veiką į BK 135 straipsnio 1 dalį.
5.6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Šio principo pažeidimą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, konstatuoti nėra teisinio pagrindo.
5.7. Nors šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti du specialisto tyrimai ir pateiktos specialisto išvados Nr. G 163/2019 (10) ir pG 331/2019 (10)-G, tačiau šių tyrimų metu neatskleista nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtis sužalojimų padarymo momentu, taip pat išsamiai neatsakyta dėl drabužiuose esančių padarytų pažeidimų susidarymo mechanizmo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklausiant tyrimus atlikusius specialistus išsamių atsakymų nebuvo gauta. Todėl, siekiant pašalinti neaiškumus ir abejones, Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi buvo paskirtas papildomas tyrimas, reikalaujantis specialiųjų žinių, – kompleksinė teismo medicininė-trasologinė ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi gautomis kompleksinės teismo medicininės-trasologinės ekspertizės išvadomis. Apygardos teismas įvertino įrodymų visumą ir šiame kontekste nurodė, kokiais įrodymais remiasi, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti į eksperto A. Jokšo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad šiems paaiškinimams, taip pat ir kitiems neaiškumams pašalinti, kaip minėta, buvo paskirta kompleksinė teismo medicininė-trasologinė ekspertizė, jos išvadomis teismas ir rėmėsi. Specialistai, ekspertai į teismo posėdį kviečiami, jei jų išvadose yra neaiškumų. Šiuo atveju teismui neaiškumų nekilo, proceso dalyviai taip pat neprašė kviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ekspertų, todėl teigti, kad, neapklausus eksperčių D. Šiaudinienės ir R. Sitienės, pateikusių kompleksinės teismo medicininės-trasologinės ekspertizės išvadas, buvo pažeistas in dubio pro reo principas arba pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra teisinio pagrindo.
5.8. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pavyzdžiui, kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, perkelia nukentėjusįjį nuo kelio važiuojamosios dalies į saugesnę vietą ir pan.).
5.9. Sutiktina su nuteistojo nurodoma aplinkybe, kad byloje yra nustatyta, jog jis pristatė nukentėjusįjį į gydymo įstaigą. Tačiau, byloje, remiantis liudytojo O. K. parodymais, nustatyta, kad nuteistąjį reikėjo įkalbinėti nuvežti nukentėjusįjį į ligoninę, A. L. tam prieštaravo. Be to, veždamas nukentėjusįjį į ligoninę, kasatorius jį įkalbinėjo nurodyti melagingas nusikalstamos veikos aplinkybes – kad susižalojo pats, griūdamas ant akmenų. Tai rodo, kad A. L. veikė siekdamas savanaudiškų tikslų – kad nepaaiškėtų jo padaryta nusikalstama veika, todėl toks nuteistojo elgesys negali būti laikomas savanoriškais ir aktyviais veiksmais, siekiant padėti nukentėjusiajam. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, panaikinta pagrįstai.
5.10. Kauno apygardos teismas A. L. paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę (pagal BK 135 straipsnio 1 dalį) pagrįstai subendrino su Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, nes A. L. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tęstinę veiką, kuri tęsėsi iki 2019 m. balandžio 10 d., o Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu – už veiką, padarytą 2019 m. balandžio 7 d., t. y. už ankstesnę veiką, nei kasatorius nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu. Tačiau apygardos teismas bausmes turėjo subendrinti apėmimo būdu ir turėjo vadovautis ne BK 63 straipsnio 4 dalimi, o BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir, vadovaujantis BK 10 straipsniu, priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims – BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, o BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra sunkus nusikaltimas. Apygardos teismas, subendrindamas bausmes, suklydo ir nurodydamas, kad vadovaujasi BK 66 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, nes bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles reglamentuoja BK 65 straipsnis, todėl turėjo remtis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl netinkamo jo veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį
7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė jo tyčios turinį (klaidingai pripažino, kad sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia), todėl neteisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą lėmė netinkamas baudžiamosios bylos duomenų (specialistų išvadų ir paaiškinimų) vertinimas, principo in dubio pro reo pažeidimas.
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog A. L. sveikatos sutrikdymą T. B. padarė tyčia, todėl pripažino A. L. kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir kvalifikavo jo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir padarė išvadą, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. L. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, todėl A. L. veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. L. sutrikdė nukentėjusiajam T. B. sveikatą, taip pat nėra ginčo dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto, o tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra susijęs su teisingu subjektyviojo požymio – kaltės rūšies ir formos – nustatymu.
9. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje aiškinama, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016, 2K-55-719/2022).
10. Nagrinėjamoje byloje viena esminių aplinkybių, atskleidžianti A. L. kaltės turinį, yra sužalojimų nukentėjusiajam padarymo būdas. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad A. L. nukentėjusiajam sveikatą sutrikdė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti (BK 16 straipsnio 3 dalis), vadovavosi tuo, kad byloje apklausti asmenys nenurodė, kad A. L. būtų tyčia dūręs peiliu nukentėjusiajam T. B.; nenustatyta, jog jie būtų konfliktavę; teisme apklaustas medicinos ekspertas negalėjo patvirtinti nė vieno sužalojimų padarymo mechanizmo. Nuspręsdamas, kad A. L. padarė veiką, nurodytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, teismas iš esmės vadovavosi nuteistojo pateikta versija apie sužalojimų padarymo mechanizmą, t. y. kad, A. L. bandant pakelti suklupusį T. B. nuo žemės, jie abu neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo ant nugaros, o tuo metu nuteistojo kišenėje esantis peilis galėjo įsmigti nukentėjusiajam į nugarą ir jį sužaloti. O apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad A. L. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis), nustatė, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti iš esmės jo nurodytu būdu, t. y. nukentėjusiajam stovint nugara į nuteistąjį, šiam apkabinant jį per liemenį ir duriant peiliu į nugarą.
11. Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.
12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012). Taigi, prieš nuspręsdamas, kad dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas šioms abejonėms pašalinti. O vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis.
13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nagrinėjamoje byloje teismo medicinos ekspertas A. Jokšas pateikė dvi specialisto išvadas (2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. rugsėjo 4 d.), kuriose konstatuotos iš esmės analogiškos aplinkybės, t. y. kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu, sužalojimai galėjo būti padaryti T. B. nurodomu ar jam artimu būdu, laiku; jie būdingesni smūgių sudavimui duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu, o ne griuvimui, kritimui. 2019 m. balandžio 18 d. specialisto išvadoje dar papildomai nurodyta, kad sužalojimai padaryti asmeniui esant vertikalioje ar jai artimoje padėtyje. Apklausiamas teismo posėdyje (2020 m. rugpjūčio 26 d.) teismo medicinos ekspertas A. Jokšas jau nurodė, kad jis negali patvirtinti nė vieno iš sužalojimų mechanizmo, t. y. nei tokio, kurį nurodė nukentėjusysis (nuteistasis jiems abiem stovint jį apkabinęs iš nugaros dūrė peiliu), nei tokio, kurį nurodė nuteistasis (jiems abiem pargriuvus, nukentėjusysis netyčia buvo sužalotas nuteistojo kišenėje esančiu peiliu). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad abejonių ekspertui kilo po to, kai jis apžiūrėjo nukentėjusiojo drabužius, jo vilkėtus įvykio metu.
14. Siekiant pašalinti kilusias abejones, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pagrįstai paskirta kompleksinė teismo medicininė-trasologinė ekspertizė. Iš ekspertams pateiktų klausimų (kuriuos teismas suformulavo pagal klausimus, pateiktus tiek prokuroro, tiek nuteistojo gynėjo) matyti, kad pagrindinis paskirtos ekspertizės tikslas buvo nustatyti santykį tarp nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir pažeidimų, rastų jo drabužiuose, nes būtent ši aplinkybė (galimas kūno sužalojimų ir pažeidimų drabužiuose neatitikimas) privertė ekspertą suabejoti jo paties išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmo. Atlikus kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę, šios abejonės pašalintos. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. balandžio 29 d. ekspertizės akte konstatuota, kad tirti pateiktuose drabužiuose esantys pažeidimai atitinka nukentėjusiojo kūne esančius pažeidimus ir yra padaryti tais pačiais dviem smūgiais (poveikiais).
15. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą ir nuteistojo kaltės rūšį, teismas vertino tiek naujai gautą ekspertizės aktą, tiek pirmosios instancijos teismo tirtus duomenis, o išvadas grindė įrodymų visumos vertinimu. Teismo išvada, kad A. L. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė apkabinęs nukentėjusįjį iš nugaros ir tyčia durdamas jam peiliu, pagrįsta nukentėjusiojo T. B., liudytojų O. K., M. P., D. I., G. G., R. Ž., J. D. parodymais apie įvykio aplinkybes, nuteistojo elgesį prieš įvykį ir po jo, taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. balandžio 29 d. ekspertizės aktu bei anksčiau pateiktomis specialisto 2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. rugsėjo 4 d. išvadomis. Taip pat šiais duomenimis nuosprendyje motyvuotai paneigta nuteistojo pateikta įvykio versija apie neatsargų nukentėjusiojo sužalojimą peiliu jiems abiem pargriuvus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. L. buvo agresyviai nusiteikęs, konfliktavo su nukentėjusiuoju T. B. (dalis liudytojų nurodė, kad matė, kaip A. L. smaugė T. B., kiti – kad matė, kaip nuteistasis, apkabinęs iš nugaros, nukentėjusįjį pakėlė); po įvykio nuteistasis buvo sutrikęs, nenorėjo nukentėjusiojo vežti į ligoninę, o pakeliui įkalbinėjo jį sakyti, jog jis susižalojo pats, parkritęs ant akmenų; paklaustas apie įvykį nuteistasis melavo liudytojai G. G. (nukentėjusiojo motinai). Šie duomenys apie nuteistojo elgesį, taip pat byloje nustatytas sužalojimų nukentėjusiajam padarymo būdas pagrįstai įvertinti kaip patvirtinantys A. L. netiesioginę tyčią padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
17. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-270-628/2020). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). Vadovaujantis šiomis teismų praktikos nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinį, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje liko nepašalintų abejonių. Pažymėtina, kad vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, jog jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
18. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad 2021 m. balandžio 29 d. ekspertizės aktą pateikusių eksperčių apklausa šioje byloje galėjo suteikti kokybiškai naujų rezultatų, pakeisti teismo išvadas. Pagal teismų praktiką, ekspertizių aktai ir specialistų išvados yra viena iš įrodymų rūšių, jie, vadovaujantis teismų praktikoje suformuluotais reikalavimais, vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Specialistai, ekspertai į teismo posėdį kviečiami, jei jų išvadose yra neaiškumų. Šiuo atveju teismui neaiškumų nekilo, proceso dalyviai taip pat neprašė kviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ekspertų, todėl teigti, kad, neapklausus eksperčių D. Šiaudinienės ir R. Sitienės, pateikusių kompleksinės teismo medicininės-trasologinės ekspertizės išvadas, buvo pažeistas in dubio pro reo principas arba pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atlikto kompleksinio tyrimo išvadas, padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad nuteistojo versiją, jog incidentas įvyko netyčia, paneigia ekspertizės akte užfiksuoti nukentėjusiojo drabužių pažeidimai, jų išsidėstymas. Konstatuotina, kad byloje esančių duomenų visuma leido apeliacinės instancijos teismui objektyviai nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmu ir A. L. kaltės turiniu, o kilusios abejonės buvo tinkamai pašalintos įrodymų tyrimo ir vertinimo metu.
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, tinkamai vadovaudamasis BPK nuostatomis nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, pašalino abejones ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas A. L. veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su bausmės skyrimu
20. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo klaidų padarė ir skirdamas jam bausmę: 1) netinkamą bausmę lėmė neteisingas kasatoriaus veikos kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį; 2) teismas nepagrįstai panaikino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pasunkindamas jo teisinę padėtį. Taip pat kasatorius prašo, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
21. Dėl nuteistojo A. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo jau pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl šiuo aspektu peržiūrėti nuteistajam skirtą bausmę nėra pagrindo.
22. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-370/2013, 2K-26-648/2019).??? ???Šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė yra nusikalstamą veiką padariusio asmens siekis kaip įmanoma labiau sumažinti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Taip atskleidžiamas ir kaltininko psichinis santykis su jo padaryta nusikalstama veika ir jos padariniais.
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. L., dūręs nukentėjusiajam peiliu ir taip sutrikdęs jam sveikatą, pats neišreiškė ketinimo jam padėti ir į ligoninės priimamąjį T. B. nuvežė tik po to, kai buvo įkabėtas liudytojo O. K.. Be to, veždamas nukentėjusįjį, A. L. siekė šią situaciją išnaudoti savo naudai, t. y. įkalbinėjo nukentėjusįjį sakyti, kad jis susižeidė parkritęs ant akmenų, po to tą patį nurodė ir juos ligoninėje pasitikusiai slaugytojai. Atsižvelgiant į šias nustatytas byloje aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. L. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Todėl šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo skirtą bausmę.
24. Kasatorius prašo, įvertinus visas bylos aplinkybes, skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020).??? ???Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, perkvalifikavęs nuteistojo veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir, atsižvelgdamas į BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant žemesnį nei straipsnio, pagal kurį A. L. pripažintas kaltu, sankcijoje nustatytas bausmės dydžio vidurkis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti.
Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su bausmių bendrinimu
25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai subendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nes nuteistasis atliko visą šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje.
26. Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs A. L. laisvės atėmimą dvejiems metams, šią bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalių ir 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nuostatomis, subendrino su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo šešiems mėnesiams bausme. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu A. L. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už veiką, kuri baigta 2019 m. balandžio 10 d. Veiką, už kurią jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, A. L. padarė 2019 m. balandžio 7 d. Taigi, nors, kaip nurodo kasatorius, bausmę, paskirtą Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, jis jau buvo atlikęs iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad veiką, už kurią jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, jis padarė anksčiau nei veiką, už kurią jis nuteistas Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šias bausmes bendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, t. y. kai asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
27. Aiškinant BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles teismų praktikoje yra nurodyta, kad kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, jog asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Tais atvejais, kai nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 ar (ir) 9 dalis) ir paskirta subendrinta bausmė, nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės tarpusavyje bendrinamos tik tos, kurios turi būti apimamos, o po to jos subendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsnių nustatytų taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-351/2007, 2K-268/2008, 2K-519/2013, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2A-7-3/2014, 2A-2/2014 ir kt.). Šios teismų praktikoje suformuluotos nuostatos reikalauja užtikrinti, kad, viena vertus, ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-2/2014, 2A-6-976/2016, 2K-162-719/2020 ir kt.).??? ???
28. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 4 dalimi, t. y. taikė dalinį bausmių sudėjimą. BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, o BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra sunkus nusikaltimas, taigi – labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. Todėl šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu.
29. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-519/2013, 2K-133/2012, 2K-585/2010, 2A-7-3/2014, 2K-151-489/2019).??? ???Taigi, nagrinėjamoje byloje, subendrinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, kuris pagal bausmių keitimo taisykles prilyginamas laisvės atėmimui trims mėnesiams (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis), į nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę turėjo būti įskaityta ši pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo keistina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 12 d. nuosprendžiu A. L. paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, subendrinti su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme (dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai) bausmių apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaityti atliktą pagal Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Sigita Jokimaitė