Administracinė byla Nr. A-816-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02967-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;

15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 68–69), prašydama priteisti 232 000 Lt (67 191,84 Eur) turtinės ir 120 000 Lt (34 754,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) g. 19-10 / (duomenys neskelbtini) g. 3-10, Vilniuje (toliau – ir Butas). Butas šildomas kietu kuru (anglimi, malkomis) kūrenama krosnimi.   Pareiškėja kietą kurą laikė namo kieme buvusio bendrojo naudojimo pastato viename sandėliuke. Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas) nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio susidomėjo sandėliukais,  nes rengiant namo (duomenys neskelbtini) g. 21A, Vilniuje, statybos projektą siekė, kad būtų atlaisvinta po sandėliukais buvusi žemė ir statomo namo savininkams išnuomotas  kuo didesnis žemės sklypas. Bandymai griauti sandėliukus buvo  2011 m. lapkričio 21 d. ir vėliau, o 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjos naudojamas sandėliukas buvo nugriautas.  2013 m. gruodžio 3 d. nugriovus sandėliuką,  jame buvę lentos buvo išvežtos, o maišai su anglimi išmesti į kiemą ir dingo. Griovimo darbus atliko UAB „Grinda“. Administracija nesupažindino pareiškėjos su sprendimu nugriauti sandėliuką, nors iš jos skundų ir prašymų (2013 m. spalio 18 d. ir kt.) žinojo, kad pareiškėja sandėliuke laiko kurą, neįspėjo apie griovimą ir nesudarė sąlygų skųsti atitinkamus atsakovo veiksmus. Sandėliukai nepriklausė savivaldybei nuosavybės teise.

Minėti atsakovo veiksmai yra neteisėti, todėl pagal  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas jis privalo atlyginti pareiškėjai patirtą žalą. Nurodytais veiksmais  atsakovas pažeidė pareiškėjos nuosavybę, kurią gina įstatymai. Pareiškėja teigė, kad be kuro sandėliavimo vietos jos Butas prarado savo statusą, tapo negyvenama patalpa, kurios negalima naudoti pagal paskirtį. Turtinę žalą sudaro dingusių lentų (3 kub. m) ir anglies (5 maišai) kaina su atvežimu (2 000 Lt, arba 579,24 Eur), taip pat Buto, kurio nebegalima parduoti, nes jis tapo bevertis, rinkos kaina – 50 000 Lt (14 481,00 Eur), kuri dėl atsakovo neteisėtų veiksmų krito iki 0 Lt. Be to, pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. kovo 9 d. ji susilaužė kairės rankos riešą. Gydytojas rekomendavo būti atsargiai, nes lūžis pavojingas, tačiau atsakovui grasinant nugriauti sandėliukus, pareiškėja negalėjo ramiai gydytis, turėjo rūpintis sandėliuko išsaugojimu, kreiptis į Seimą, STT, prašydama padėti, todėl  lūžio vietoje atsirado poslinkis,  kurį reikėjo skubiai operuoti.  Po šios operacijos pareiškėja liko nedarbinga. Nuo 2014 m. birželio mėn. pareiškėjos socialinė pašalpa bus sumažinta iki 280 Lt per mėnesį, o po poros metų pašalpos mokėjimas bus nutrauktas ir ji neturės iš ko gyventi. Iki pensinio amžiaus (65 m.) pareiškėjai liko 15 metų. Atsižvelgdama į tai, kad minimali mėnesinė alga yra 1 000 Lt, per metus – 12 000 Lt, pareiškėja teigė, kad tam, jog ji galėtų išgyventi iki senatvės pensijos su nepagydomai sužalota ranka, jai reikia 180 000 Lt (52 131,60 Eur), nes ji negali dirbti. Patirtą turtinę žalą dėl nepagydomai sužalotos rankos dėl Administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėja įvertino 180 000 Lt (52 131,60 Eur). Neturtinę žalą, kurią patyrė dėl streso, depresijos, pažeminimo dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, kurie tęsiasi nuo pat 2010 metų, pareiškėja įvertino 120 000 Lt (34 754,40 Eur).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 72–79) paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje 2012 m. gegužės 11 d. buvo gautas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Vilniaus APGV) 2012 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 3-17-1854(2.6-5) „Dėl informacijos persiuntimo“, kuriame nurodyta, kad sandėliukai žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, galbūt yra pastatyti savavališkai ir neužtikrina vieno iš esminių statinio mechaninio patvarumo ir pastovumo reikalavimo, t. y. laikančiosios konstrukcijos suskilusios, sienos ir stogas įlūžę, o atraminė mūrinė siena, į kurią remiasi sandėliukai, suskilusi, deformuota (išlinkusi), laikosi atremta į dvi metalines sijas. UAB „Naujamiesčio būstas“, kuri yra namo (duomenys neskelbtini) g. 19, Vilniuje, administratorius, 2012 m. gegužės 7 d. apžiūrėjo sandėliukus (statinio apžiūros aktas Nr. NB-AA-12-0) ir nustatė, kad sandėliukai turi avarinės būklės požymių, visiškai supuvusios medinės konstrukcijos neturi estetinio vaizdo, gali sugriūti, sužaloti žmones ar sugadinti turtą, apžiūros akte pasiūlė nugriauti avarinės būklės sandėliukus, kad būtų galima saugiai vykdyti avarinės sienos rekonstrukcijos darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus (toliau – ir Administracijos AED Būsto renovavimo skyrius) atstovas 2012 m. gegužės 31 d. taip pat buvo nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, ir Faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-1085-(2.9.2.11-AP2) užfiksavo, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) g. 21 sklypo teritorijoje esantys sandėliukai atsirėmę į mūrinę sieną turi galbūt avarinės būklės požymių, dalis sandėliukų, kurie remiasi į mūrinę sieną, neprižiūrimi, stogo konstrukcijos pažeistos puvinio, dalis laikančiųjų konstrukcijų sulūžusios, durys išplėštos, laikomos šiukšlės, vieno iš sandėliukų sienų lentos nuardytos, į sandėliuką lengvai galima patekti, mūrinė siena suskilinėjusi, įdubusi, deformuota (išlinkusi), laikosi paremta dviejų metalinių sijų. Administracijoje 2013 m. birželio 21 d. užregistruotas (duomenys neskelbtini) g. 19 namo butų Nr. 49–59 gyventojų prašymas sandėliukus nugriauti, kadangi juose apsigyveno benamiai, o jei yra savininkai – priversti juos prižiūrėti jiems priklausantį turtą. Administracijos  AED Būsto renovavimo skyriaus atstovas 2013 m. liepos 25 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, ir Faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-1567-(2.1.15-AP2) konstatavo, kad sandėliukai turi galbūt avarinės būklės požymių. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnio 4 dalį, statinys turi būti nugriautas, jei statinys (jo dalis) yra fiziškai susidėvėjęs (susidėvėjusi) ir kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, reikalavime nurodytą terminą arba per šių subjektų ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą. Kadangi sandėliukai (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, kėlė grėsmę aplinkiniams, nebuvo remontuojami ir prižiūrimi, UAB „Grinda“ 2013 m. gruodžio 3 d. pagal  Administracijos BRS užsakymą nugriovė avarinės būklės sandėliukus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.01.07:2010) 1 priede pateiktu sąrašu, nugriauti sandėliukai priskirtini nesudėtingų statinių grupei. Teisės aktai nereikalavo griaunant sandėliukus, buvusius (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, rengti supaprastinto griovimo aprašą bei gauti tam rašytinį pritarimą.

Dėl nugriautų sandėliukų teisinio statuso atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 30-761 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A duomenų nustatymo“ buvo nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A duomenys ir 2.2 punkte pasiūlyta Vilniaus apskrities viršininkui nustatyti servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais, esančiais 89 m2 sklypo dalyje, pažymėtoje linijomis ir skaičiais 13, 14, 7–10. Sandėliukai Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti. Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1089-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A, Vilniuje, įregistravimo nekilnojamojo turto kadastre ir nekilnojamojo turto registre“ nustatė servitutą – teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais, esančiais 89 m2 ploto dalyje, žemės sklype plane M1:500 pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8.  Atsakovas akcentavo, kad minėtų sandėliukų naudotojai nebuvo aiškiai įvardyti, net nėra tiksliai įvardytas gretimo sklypo adresas, todėl neaišku, kurio būtent gretimo sklypo gyventojai galėjo neatlygintinai naudotis sandėliukais, buvusiais (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje. Be to, nė su vienu gyventoju nebuvo pasirašyta neatlygintino naudojimosi sandėliukais sutartis.  Susiklosčius tokiai situacijai, vadovaudamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 75 dalimi, kuri apibūdina statinio naudotoją kaip statinio savininką arba kitą fizinį ar juridinį asmenį, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu, bei to paties įstatymo 40 straipsnio 5 punktu, kuris nustato, kad statinių naudotojai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius (toliau – ir Administracijos  KŪD Energetikos ir statinių skyrius) 2010 metais kreipėsi į administratorių UAB „Naujamiesčio būstas“, prašydamas išsiaiškinti sandėliukų naudotojus. Pareiškėja eilę kartų kreipėsi į Administraciją, nurodydama, kad ji naudojasi vienu iš sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, ir jame sandėliuoja kietą kurą. Atsižvelgdamas į tai, Administracijos KŪD ESS 2010 m. spalio 6 d. raštu Nr. A51-21447(3.3.10.2-BR4) įpareigojo pareiškėją iki 2010 m. gruodžio 15 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti jos naudojamą sandėliuką ir  informuoti apie įpareigojimo vykdymą. Pareiškėja iki nustatyto termino įpareigojimo neįvykdė, o savo raštuose Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui, Seimo pirmininkei teigė, kad ji nėra vieno iš sandėliukų naudotoja, nes neturi tokios sutarties, kuri suteiktų teisę naudotis minėtu sandėliuku. Atsakovas pabrėžė, kad  Administracija ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdama nustatyti sandėliukų naudotojus, juos nustačiusi, įpareigojo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti sandėliukus, tačiau minėto įpareigojimo neįvykdė nė vienas naudotojas. Pareiškėja kreipėsi į Administraciją, UAB „Naujamiesčio būstas“ ir Naujamiesčio seniūniją su prašymu skirti arba pastatyti jai kitą sandėliuką. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-128182(3.3.10.2-EM4) informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė nestato bei neaprūpina gyvenamųjų namų patalpų savininkų, kurie kūrena kietu kuru gyvenamąsias patalpas, konteineriais (malkinėmis) kietam kurui sandėliuoti. Minėtame rašte taip pat buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2008 m. užsakė ir parengė medinių sandėliukų techninį projektą VP-08-78, kuris suderintas su visomis institucijomis, todėl gyventojai gali naudotis projekto kopija ir statyti sandėliukus, kurių tūris yra 14,7 m3. Gyventojai, norintys statyti sandėliukus, dėl sandėliukų projekto kopijos gali kreiptis į Naujamiesčio seniūniją.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, esą Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo nugriauti jai nuosavybės teise nepriklausiusių sandėliukų, o jos veiksmai nugriaunant sandėliukus laikytini neteisėtais ir savivaldybė turi atlyginti pareiškėjai padarytą žalą.  Pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, kurios atlyginimo prašo vadovaudamasi  CK 6.271 straipsniu, turi  įrodyti žalos, ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio faktus. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjai. Atsakovas  atkreipė dėmesį į tai, kad Administracija ėmėsi visų būtinų ir įmanomų veiksmų siekiant, kad naudotojai suremontuotų arba nugriautų sandėliukus, kurie kėlė grėsmę aplinkiniams. Naudotojams neįvykdžius savo pareigos, Administracijos  darbuotojai, gindami viešąjį interesą ir siekdami išvengti nelaimės, t. y. sandėliukų supuvusių konstrukcijų nukritimo ant žmonių arba jų turto, nugriovė sandėliukus. Sandėliukų galbūt avarinę būklę patvirtina faktinių aplinkybių nustatymo aktai, nuotraukos, kurios atspindi buvusią pavojingą žmonių gyvybei situaciją žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, kur stovėjo nugriauti sandėliukai. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ji buvo teisėta vieno iš sandėliuko naudotoja. Taigi Administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko, t. y. nepažeidė galiojančių norminių teisės aktų reikalavimų bei pareiškėjos interesų, todėl jai negali kilti atsakomybė pagal CPK 6.271 straipsnį. Atsakovo teigimu, pareiškėja  dėl nugriautų sandėliukų nepatyrė jokios žalos, o rankos lūžį  nepagrįstai sieja su  sandėliukų nugriovimo faktu.  Pareiškėja susilaužė ranką dėl neapdairumo ir neatsargumo. Tai patvirtina 2012 m. kovo 9 d. Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas Nr. 7952, kuriame nurodyta traumos aplinkybė – krito gatvėje. Pareiškėja sandėliukų nugriovimą nepagrįstai sieja su Buto verte. Administracija, nugriaudama sandėliukus nepažeidė pareiškėjos nuosavybės, nes sandėliukai pareiškėjai nuosavybės teise nepriklausė. Pareiškėja jokiais rašytiniais įrodymais neįrodė, kad sandėliuke buvo sandėliuojamos lentos ir anglis, nėra aišku, kodėl būtina pirkti 1 toną anglies ir 5 m3 malkų ir kodėl už tai turi mokėti atsakovas. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kad pareiškėja prašomos priteisti turtinės žalos ir jos dydžio neįrodė.  Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžė, kad Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai tariamai atsirado žala. Taigi nėra nė vienos iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų, kurioms esant  asmeniui gali būti priteistas žalos atlyginimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 133–141) pareiškėjos I. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise (pagal 1996 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį) priklauso butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais: 10-1, 10-3, 10-4, 10-5, 10-9, esantis (duomenys neskelbtini) g. 19-10 / (duomenys neskelbtini) g. 3-10, Vilniuje (b. l. 4). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 30-761 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A duomenų nustatymo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo Naujamiesčio seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ patvirtintu specialiuoju planu bei atsižvelgdamas į kadastrinius matavimus, nustatė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A duomenis, pasiūlė parduoti žemės sklypą arba jį išnuomoti bei suteikti teisę naudotis atsižvelgiant į šiame sklype esančių pastatų ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę bei nustatė servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais, esančiais 89 m2 sklypo dalyje, taip pat nustatė, kad žemės sklypo naudotojai privalo kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo (nuomos) ir panaudos sutarčių sudarymo (b. l. 95–96). Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1089 (01) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A, Vilniuje, įregistravimo nekilnojamojo turto kadastre ir nekilnojamojo turto registre“ nustatė valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A, Vilniuje, plotą, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, taip pat servitutą – teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais 89 m2 ploto dalyje, patvirtino specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 30-761, bei pavedė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nustatyta tvarka įregistruoti valstybinės žemės sklypą Nekilnojamojo turto kadastre ir registre (b. l. 98–99). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir NTRCD bankas) išrašas patvirtina, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, priklauso Lietuvos Respublikai, jį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, šio išrašo 6.1 punkte nurodytas servitutas (tarnaujantis) 89 m2 žemės sklypo plote, t. y. teisė neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais 89 m2 ploto dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8, įrašas galioja nuo 2009 m. liepos 8 d. (b. l. 101–103). Naujamiesčio seniūnija ir UAB „Naujamiesčio būstas“ 2010 m. liepos 28 d. pranešimu informavo (duomenys neskelbtini) g. 19, Vilniuje gyventojus, kad 2010 m. rugsėjo mėn. pradžioje bus griaunami laikini statiniai (sandėliukai), nes jų būklė neatitinka Reglamento STR 1.12.05:2002 reikalavimų, neužtikrinti esminiai statinio saugos naudojimo reikalavimai, kadangi statinį naudojant ar prižiūrint sunku išvengti nelaimingų atsitikimų rizikos, jie turi avarinės būklės požymių, kelia grėsmę namo gyventojams bei kitiems asmenims (b. l. 30). Statybos darbų užsakovas informavo sandėliukų naudotojus, kad dėl vykdomos rekonstrukcijos bus pradėta ardyti namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 21A, siena, prie kurios yra nelegaliai pritvirtintos laikinų sandėliukų sienos ir stogai, perspėjo, kad sandėliukai gali sugriūti, todėl prašė pasirūpinti sandėliukuose laikomų daiktų saugumu ir perkėlimu į kitą vietą (b. l. 31). Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į UAB „Naujamiesčio būstas“ su prašymu suteikti vietą sandėliuoti kietą kurą ir malkas, kadangi jos sandėliukas bus griaunamas (b. l. 29). Administracijos KŪD Energetikos ir statinių skyrius 2010 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. A51-20294 (3.3.10.2-BR4) pareiškėjai nurodė, kad sandėliukai turi galbūt avarinės būklės požymių, statinių naudotojai privalo remontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai ar aplinkai, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti sandėliukus privaloma teisės aktais nustatyta tvarka, o atsakomybė už statinių techninės priežiūros taisyklių nesilaikymą numatyta ATPK, taip pat įpareigojo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 19, Vilniuje, sandėliukų naudotojus suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius iki 2010 m. gruodžio 15 d. (b. l. 37). Pareiškėja 2010 m. lapkričio 15 d. su prašymu kreipėsi į  Administracijos KŪD Energetikos ir statinių skyrių, kuris 2010 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. A51-26811(3.3.10.2-BR4) „Dėl malkinės remonto“ nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra sandėliukų (malkinių) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) g. 19 ir (duomenys neskelbtini) g. 21 teritorijose savininkė, sandėliukų naudotojai privalo juos suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti, įpareigodamas pareiškėją tai padaryti iki 2010 m. gruodžio 15 d. (b. l. 28). Pareiškėja 2010 m. gruodžio 15 d. su prašymu dėl sandėliuko kietam kurui sandėliuoti kreipėsi į  Administracijos KŪD Energetikos ir statinių skyrių, kuris 2011 m. sausio 17 d. rašte Nr. A51-1002(3.310.2-BR4) nurodė, kad mediniai sandėliukai, esantys pastato (duomenys neskelbtini) g. 21 sklype, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, tačiau sandėliukai turi naudotojus, statinio naudotojai – statinio savininkas ar kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu, pareiškėja yra vieno iš sandėliukų, kuris yra susidėvėjęs, naudotoja, todėl privalo jį rekonstruoti, suremontuoti arba nugriauti, taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė sandėliukų (malkinių) butų, kurie kūrenami kietu kuru, savininkams nestato, neaprūpina kuro sandėliavimo vieta, buto savininkas privalo pats tuo pasirūpinti (b. l. 60). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. vasario 1 d. rašte pareiškėjai bei Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui nurodė, kad buvo organizuotas susitikimas su pareiškėja ir kitais namo gyventojais, kurie naudoja sandėliukus, esančius (duomenys neskelbtini) g. 21 sklype, gyventojai buvo informuoti, kad turi patys pasirūpinti kuro sandėliavimo paieška, taip pat nurodė, kad sandėliukas yra nesudėtingas statinys, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, Vilniaus miesto savivaldybė, negalėdama užtikrinti saugaus statinio naudojimo, organizuos ir atliks medinių sandėliukų galimos avarinės būklės likvidavimo darbus, juos nugriaunant (b. l. 59). UAB „Naujamiesčio būstas“ 2012 m. gegužės 7 d. apžiūrėjo statinį (sandėliuką), esantį (duomenys neskelbtini) g. 19/3(2), ir 2012 m. gegužės 7 d. statinio apžiūros akte nurodė, kad sandėliukai (duomenys neskelbtini) g. 19, turi avarinės būklės požymių – visiškai supuvę medinės konstrukcijos, neturi estetinio vaizdo, gali nugriūti sužalodami žmones ar sugadindami turtą, todėl rekomendavo avarinės būklės sandėliukus nugriauti (b. l. 84–85). Vilniaus  APGV 2012 m. gegužės 10 d. raštu informavo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos bei Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamentą, kad gavo  prašymą nustatyti, ar apleisti sandėliukai (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, kurie yra bešeimininkiai, atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus, nurodė, kad statiniai yra pastatyti savavališkai ir neužtikrina vieno iš esminių statinio mechaninio patvarumo ir pastovumo reikalavimo, t. y. laikančios konstrukcijos suskilusios, sienos ir stogas įlūžę, atraminė mūrinė siena, į kurią remiasi sandėliukai, suskilusi, deformuota (išlinkusi), laikosi atremta į dvi metalines sijas, prašė įvertinti situaciją (b. l. 83). Administracijos AED Būsto renovavimo skyrius apžiūrėjo sandėliukus ir mūrinę sieną, esančius (duomenys neskelbtini) g. 21, ir 2012 m. gegužės 31 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad sandėliukai atsirėmę į mūrinę sieną turi galbūt avarinės būklės požymių (b. l. 86). Namo (duomenys neskelbtini) g. 19 / (duomenys neskelbtini) g. 3, butų Nr. 49–59 gyventojai kreipėsi į Administraciją ir UAB „Naujamiesčio būstas“ su prašymu, kuriame prašė imtis priemonių dėl jų namo kieme esančių medinių sandėliukų, kuriuose apsigyveno benamiai, nugriovimo arba priversti jų savininkus, jeigu yra, tinkamai prižiūrėti jiems priklausantį turtą (b. l. 89). Administracijos AED Būsto renovavimo skyrius patikrino sandėliukų būklę ir 2013 m. liepos 25 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad sandėliukai galbūt turi avarinės būklės požymių, dalis sandėliukų, kurie remiasi į mūrinę sieną, yra neprižiūrimi, stogo konstrukcijos pažeistos puvinio, dalis laikančiųjų konstrukcijų sulūžusios, durys išplėštos, laikomos šiukšlės, vieno iš sandėliuko sienų lentos nuardytos, į sandėliuką lengva patekti, mūrinė siena suskilinėjusi, įdubusi, deformuota (išlinkusi), laikosi paremta dviejų metalinių sijų, priėjo išvadą, kad mūrinė siena ir sandėliukai, kurie remiasi į minėtą sieną, turi galbūt avarinės būklės požymių (b. l. 91). Administracijos AED Būsto renovavimo skyrius 2013 m. lapkričio mėn. su UAB „Grinda“ sudarė darbų atlikimo sutartį, pagal kurią UAB „Grinda“ likviduos avarinės būklės sandėliukus, esančius (duomenys neskelbtini) g. 19 (kieme), darbų atlikimo terminas – 2013 m. gruodžio 16 d. (b. l. 81–82). Pareiškėja su prašymu kreipėsi į UAB „Naujamiesčio ūkis“, kuris pareiškėjos prašymą persiuntė Administracijos AED Būsto renovavimo skyrių. Šio skyriaus, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, 2013 m. gruodžio 20 d. raštu nurodė, kad  dėl tos priežasties, jog sandėliukai buvo galbūt avarinės būklės, buvo organizuotas jų nugriovimas, sandėliukai Nekilnojamojo turto registre nėra registruoti, informacijos apie juos nėra, Vilniaus miesto savivaldybė neaprūpina gyventojų konteineriais (malkinėmis) kietam kurui sandėliuoti, – tuo gyventojai turi pasirūpinti patys, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto centrinėje dalyje, kurios didžioji dalis yra kultūros paveldo apsaugos teritorijoje, yra nemažai blogos būklės sandėliukų pastatų, kuriuos būtina kapitališkai remontuoti, Vilniaus miesto savivaldybė 2008 m. užsakė ir parengė medinių sandėliukų techninį projektą, kuris suderintas su visomis institucijomis, todėl gyventojai gali naudotis projekto kopija ir statyti 14,7 m3 sandėliukus, dėl sandėliukų projekto kopijos galima kreiptis į Naujamiesčio seniūniją; dėl leidimo statyti laikiną malkinę nurodė, kad pareiškėja turi kreiptis į Administracijos  Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrių (b. l. 22). Administracijos  Aplinkos ir energetikos departamentas 2014 m. vasario 13 d. raštu, atsakydamas į 2013 m. gruodžio 12 d. ir 2014 m. sausio 2 d. raštus, informavo pareiškėją dėl sandėliukų likvidavimo, taip pat nurodė, kur pareiškėja turėtų kreiptis dėl sandėliuko statymo pagal projektą bei leidimo statyti sandėliuką (b. l. 12).

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, susijusių su sandėliuko nugriovimu, atlyginimo. Pareiškėja skunde teigė, kad sandėliukai nepriklausė Vilniaus miesto savivaldybei, todėl ji neteisėtai nugriovė šiuos statinius, nesupažindino pareiškėjos su  sprendimu griauti sandėliuką, dėl to ji negalėjo skųsti atsakovo veiksmų, Butas be sandėliuko tapo negalimu naudoti pagal paskirtį.

              Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Pareiškėja turtine žala skunde įvardijo dingusių lentų ir anglies (su atvežimu) kainą – 2 000 Lt, teigė, kad Butas, kurio rinkos kaina 50 000 Lt, be sandėliuko prarado vertę. Be to, pareiškėja teigė, kad dėl 2012 m. kovo 9 d. patirtos traumos (rankos lūžio)  tapo nedarbinga ir iki 65 m. negaus 180 000 Lt pajamų. Dėl streso, depresijos, pažeminimo, kurį patyrė dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, kilusią neturtinę žalą pareiškėja įvertino 120 000 Lt.

Teismas atsižvelgė į CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.248 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas bei pažymėjo, kad tam, jog  pareiškėjos nurodytos išlaidos bei negautos pajamos būtų pripažintos tiesioginiais nuostoliais CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, turėtų būti įrodytas tiesioginis ryšys tarp jų atsiradimo ir, kaip teigiama, neteisėtų atsakovo veiksmų, tačiau to pareiškėja, kuriai tenka pareiga įrodyti žalos atsiradimą, neįrodė. Iš bylo9s duomenų ir pareiškėjos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja nebuvo ir nėra nugriauto sandėliuko savininkė, ji nebuvo sudariusi ginčui aktualios patalpos (sandėliuko) nuomos sutarties, Nekilnojamojo turto registre sandėliukai kaip statiniai nebuvo įregistruoti. Statybos įstatymo 2 straipsnio 75 dalyje nustatyta, kad statinio naudotojas – statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. To paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys (jo dalis) yra fiziškai susidėvėjęs (susidėvėjusi) ir kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas – per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, reikalavime nurodytą terminą arba per šių subjektų ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą. Remiantis Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, statinių naudotojai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčui aktualūs statiniai (sandėliukai), (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, turėjo avarinės būklės požymių ir kėlė grėsmę žmonių saugumui (b. l. 83–86, 91). (duomenys neskelbtini) g. 19 / (duomenys neskelbtini) g. 3 gyventojai kreipėsi į Administraciją,   UAB „Naujamiesčio būstas“, Naujamiesčio seniūniją su prašymu imtis veiksmų dėl namo kieme stovinčių medinių sandėliukų nugriovimo arba, jeigu yra jų savininkai, įpareigoti juos prižiūrėti jiems priklausantį turtą (b. l. 89). Pareiškėja Administracijos 2010 m. spalio 6 d. raštu buvo įpareigota iki 2010 m. gruodžio 15 d. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti jos naudojamą sandėliuką ir informuoti apie tai  Administraciją, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė. Administracijos  AED Būsto renovavimo skyrius, būdamas statinių naudojimo priežiūros vykdytoju ir atsižvelgdamas į tai, kad sandėliukai buvo avarinės būklės ir kėlė grėsmę žmonių gyvybei, 2013 m. gruodžio 3 d. sandėliukus nugriovė. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjai nuosavybės teise sandėliukas nepriklausė, sandėliukui griauti nereikėjo rengti supaprastinto griovimo aprašo bei gauti rašytinį pritarimą, todėl atsakovo veiksmus nugriaunant sandėliukus teismas pripažino teisėtais ir konstatavo, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytų išlaidų negalima įvardyti tiesioginiais nuostoliais, kadangi į bylą nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėja apskritai patyrė realių nuostolių: duomenų, kad pareiškėja sandėliuke laikė lentas ir kurą (anglis) byloje nepateikta, jokiais įrodymais nėra patvirtinta nei jų kaina, nei buvęs kiekis.

Pareiškėja skunde teigė, kad ji yra nedarbinga, todėl iki pensinio amžiaus negaus 180 000 Lt pajamų. Iš pateiktos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyriaus 2014 m. spalio 7 d. pažymos Nr. R-36515 teismas nustatė, kad pareiškėja yra darbinga, jai nustatytas 90 proc. darbingumo lygis (b. l. 121). Spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti jai 180 000 Lt žalą, kuri siejama su pajamų negavimu ateityje, teismas pabrėžė, kad byloje nepateikta įrodymų, kokias pajamas pareiškėja gavo iki patirtos traumos ir kokią įtaką atsakovo veiksmai turėjo pareiškėjos nurodytai traumai atsirasti.

Teismas pripažino nepagrįstais ir  pareiškėjos skundo argumentus dėl jos nuosavybės teisės pažeidimo, pažymėdamas, kad ji nebuvo sandėliuko savininkė, sandėliukas nebuvo Buto priklausinys, todėl pareiškėja nepagrįstai Buto vertę sieja su sandėliuko nugriovimu.  Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjos Buto vertė dėl sandėliuko nugriovimo sumažėjo ar prarado vertę.

Pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinę žalą teismas atmetė kaip nepagrįstą , motyvuodamas tuo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos skundo teiginius dėl patirtos neturtinės žalos.

III.

Pareiškėja I. A. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 146–147) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir  priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja savo reikalavimus ir faktines aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė akcentuoja, kad sandėliukai, kuriuos nugriovė atsakovas  nepriklausė savivaldybei nuosavybės teise, turtas nebuvo pripažintas bešeimininkiu ir pan., dėl sandėliukų nugriovimo nebuvo priimtas joks administracinis aktas. Apeliantės nuomone, Administracija pažeidė tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, kuri nustatė, kad, jei statinio savininkas nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas. Vilniaus apygardos administracinis teismas į šias aplinkybes ir pažeidimus neatsižvelgė ir jų nevertino, todėl yra pagrindas naikinti teismo priimtą sprendimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 154–160) atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo išdėstęs ir savo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinis ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, lėmusių sandėliuko, buvusio žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, kuriame pareiškė laikė kurą savo buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 19-10 / (duomenys neskelbtini) g. 3-10, Vilniuje, apšildymui, nugriovimą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei arba savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent jo nurodytos valdžios institucijos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmais nurodė tai, kad atsakovas nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio organizavo sandėliukų, buvusių žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, nugriovimą, 2013 m. gruodžio 3 d. nugriovus sandėliuką pareiškėja neteko jame buvusio kieto kuro (nuosavybės), o jos butas prarado vertę. Be to, pareiškėja teigė, kad dėl atsakovo poveikio nugriauti sandėliuką ji negalėjo tinkamai gydytis 2012 m. kovo 9 d. įvykusios rankos traumos, turėjo rūpintis sandėliuko išsaugojimu ir liko nedarbinga.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, be to, pareiškėja neįrodė žalos fakto, todėl nėra CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nes nugriautas sandėliukas nebuvo atsakovo nuosavybė, nebuvo pripažintas bešeimininkiu turtu. Apeliantės nuomone, Administracija pažeidė tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, pagal kurią sprendimą dėl statinio nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnį, nustatantį savivaldybių savarankiškąsias funkcijas, savivaldybėms, be kita ko, priskirtos: statinių naudojimo priežiūros įstatymų nustatyta tvarka (21 punktas), teritorijų planavimo (19 punktas), specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka (20 punktas), pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūros ir kontrolės (42 punktas) funkcijos. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas pažymėtina, kad savivaldybės turi atitinkamą kompetenciją statinių naudojimo priežiūros srityje. Byloje yra duomenys apie tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) g. 19 (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) g. 19 / (duomenys neskelbtini) g. 3), (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų administratoriumi buvo paskirtas UAB „Naujamiesčio būstas“. Į UAB „Naujamiesčio būstas“ administruojamų objektų sąrašą pareiškėjai aktualus statinys (sandėliukai) šio namo kieme (žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21) neįtrauktas.

Statybos įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 40 straipsnis, be kita ko, numatė statinio naudotojo pareigą suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (5 punktas), o to paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punktas numatė, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Dėl apeliantės nurodytos Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalies, pagal kurią sprendimą dėl statinio nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši įstatymo norma taikoma tais atvejais, kai statinio per nustatytą laiką nenugriauna savininkas, o šiuo atveju pareiškėja nebuvo ginčui aktualaus sandėliuko savininkė, taip pat nebuvo Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalies sąlygas atitinkanti statinio naudotoja.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje buvo nustatyta, kad statinio naudotojas – statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėja nuo 1996 m. kovo 18 d. yra nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. buto su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis indeksais 10-1, 10-3, 10-4, 10-5, 10-9 (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) g. 19-10 / (duomenys neskelbtini) g. 3-10, Vilniuje (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini) g. 19-10), savininkė. Pagal byloje esantį NTRCDB 2010 m. išrašą, šis nekilnojamasis daiktas, kurio kadastro duomenys nustatyti 1988 metais, priklausinių, kurie būtų ne name, o šio ar kito namo kieme, neturi. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja nebuvo 2013 m. gruodžio 3 d. nugriauto sandėliuko, buvusio žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, kuriame ji laikydavo kurą savo buto šildymui, savininkė ar nuomininkė. Taigi pareiškėja Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalies prasme neatitiko statinio naudotojo sąvokos, tačiau iš pateiktų į bylą įrodymų visumos yra pagrindas išvadoms, kad pareiškėja buvo faktinė sandėliuko, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir į jį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos nei pareiškėjos, nei kito asmens (įskaitant atsakovą) nuosavybės teisės, ar kitos teisę valdyti nekilnojamąjį daiktą patvirtinančios daiktinės teisės, naudotoja. Pažymėtina ir tai, kad iš 2010–2013 metų susirašinėjimo tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (įskaitant Naujamiesčio seniūniją) dokumentų matyti, jog atsakovas savo atsakymuose pripažino, kad pareiškėja buvo sandėliuko žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, faktinė naudotoja. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006 metais priimtu administraciniu aktu (2006 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 30-761) pripažino faktą, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje vietoje buvo ūkiniai statiniai. Administracijos direktorius 2006 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 30-761 nustatydamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A duomenis (plotą, ribas ir kt.), o šio sprendimo 2 punkte išdėstydamas pasiūlymus Vilniaus apskrities viršininkui, be kita ko, pasiūlė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais, esančiais 89 m2 sklypo dalyje, pažymėtoje linijomis ir skaičiais 13, 14, 7–10. Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 30-761, 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1089-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21, 21A, Vilniuje, įregistravimo nekilnojamojo turto kadastre ir nekilnojamojo turto registre“, be kita ko, nustatė servitutą – teisę neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais, esančiais 89 m2 ploto dalyje, žemės sklype plane M1:500 pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8 (Įsakymo 1.3 punktas). Pagal NTRCDB duomenis, atsižvelgiant į Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-1089-(01), Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas minėtas servitutas. Nors minėtuose administraciniuose aktuose duomenys apie ūkinius pastatus ir jų naudotojus („gretimo sklypo gyventojai“) yra apibendrinantys, tačiau iš pateiktų į bylą įrodymų visumos matyti, kad Administracijos direktorius 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 30-761 2 punkte ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1089-(01) 1.3 punkte nurodyti ūkinės paskirties statiniai yra ginčui aktualioje vietoje (žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje), t. y. toje vietoje, kur buvo pareiškėjos faktiškai naudotas sandėliukas kurui laikyti. Tai, kad šiuose administraciniuose aktuose nurodyti ūkiniai pastatai neidentifikuoti (nenurodyti jų kadastriniai ir unikalūs numeriai) patvirtina byloje nustatytą aplinkybę, kad statinys, kuriame buvo pareiškėjos naudojamas sandėliukas, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas ir nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre bei Nekilnojamojo turto registre.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nebuvo nugriauto sandėliuko savininkė, o tik faktinė jo naudotoja, o atsakovas 2006 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 30-761 pasiūlydamas nustatyti servitutą pripažino, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, yra ūkiniai statiniai, kuriais naudojasi gretimo namo gyventojai (pareiškėja buvo viena iš jų), šioje byloje pareiškėjos iškelto administracinio ginčo dėl žalos atlyginimo atveju yra reikšmingos tos aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjos faktiškai naudoto sandėliuko nugriovimu pareiškėjos teisės į jame buvusį pareiškėjos turtą (nuosavybę) aspektu.

Iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nuo 2012 m. gegužės mėnesio įvairiuose statinio (medinių sandėliukų žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, kurie remiasi į pastato (duomenys neskelbtini) g. 21 avarinės būklės sieną) apžiūros dokumentuose (2012 m. gegužės 7 d. statinio apžiūros akte Nr. NB-AA-12-0, Vilniaus AVPG 2012 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 3-17-1854(2.6-5) ir jo priede, 2012 m. gegužės 31 d. ir 2013 m. liepos 25 d. faktinių duomenų patikrinimo aktuose, fotonuotraukose) užfiksuoti statinio avarinės būklės požymiai kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, aplinkai. Pažymėtina, kad Administracijos AED Būsto renovavimo skyrius 2013 m. liepos 25 d. faktinių duomenų patikrinimo aktą surašė atlikęs faktinių duomenų patikrinimą vietoje pagal (duomenys neskelbtini) g. 19/ (duomenys neskelbtini) g. 3, Vilniuje, 49–59 butų gyventojų kolektyvinį prašymą Administracijai ir jos Naujamiesčio seniūnijai, UAB „Naujamiesčio būstas“ ir Vilniaus miesto 2-ajam policijos komisariatu. Šiame prašyme gyventojai prašė padėti išspręsti problemą dėl kiemo sandėliukų (pareikalauti, kad savininkai, jei tokie yra, prižiūrėtų statinius, o jei savininkų nėra, nugriauti). 2013 m. liepos 25 d. faktinių duomenų patikrinimo akte pateikta išvada, kad mūrinė siena turi avarinės būklės požymius (stogo konstrukcijos pažeistos, dalis laikančiųjų konstrukcijų sulūžusios, mūrinė siena suskilusi, įdubusi, deformuota (išlinkusi), laikosi paremta 2 metalinėmis sijomis). Taigi byloje nustatyta, kad eilės patikrinimų metu buvo konstatuota avarinė pareiškėjai aktualaus statinio būklė, todėl atsakovo veiksmus, inicijuojant grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui keliančio nesudėtingo statinio, neįregistruoto Nekilnojamojo turto registre, nugriovimą nėra pagrindo pripažinti neteisėtais.

Nesudėtingų statinių sąrašas pateiktas Reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, priede. Pareiškėjai aktualus statinys – sandėliukas atitinka nurodyto priedo 1 lentelėje pateiktus techninius parametrus, todėl laikytinas nesudėtingu statiniu.

Bylai aktualios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 dalyje nustatyta, kad statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus). Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyta, kad nesudėtingo statinio griovimui rengiamas supaprastintas griovimo aprašas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais. Ši įstatymo norma nukreipia į atitinkamą  statybos techninį reglamentą. Atvejai, kuriais reikalingas rašytinis pritarimas atitinkamam statinio projektui, o tuo pačiu ir pareiga parengti tokį projektą, išvardyti statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu NR. D1-826, 6 priede. Šiame priede rašytinis pritarimas supaprastintam griovimo aprašui šiame priede nėra nurodytas. Vadinasi, nesudėtingas statinys gali būti griaunamas nerengiant projekto ir jo griovimui nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Todėl atsakovo pozicija, kad griaunant sandėliukus, buvusius žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, galioję teisės aktai nereikalavo rengti supaprastinto griovimo aprašą bei gauti tam rašytinį pritarimą, laikytina pagrįsta.

Minėtas teisinis reguliavimas ir byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadoms, kad Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ginčui aktualaus sandėliuko nugriovimą inicijavo atlikdama pirmiau minėtas Vietos savivaldos įstatyme numatytas funkcijas, t. y. veikė pagal kompetenciją ir nepažeisdama Statybos įstatymo ir Reglamento STR 1.07.01:2010 reikalavimų. Taigi šiais aspektais atsakovo veiksmus nugriaunant pareiškėjai aktualų sandėliuką pripažinti neteisėtais nėra pagrindo.

Pareiškėjos iškelto ginčo dėl žalos atlyginimo atveju turi būti įvertintas atsakovo veiksmų teisėtumas ir tuo aspektu, ar 2013 m. gruodžio 3 d. nugriaunant sandėliukus nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į jos faktiškai naudotame sandėliuke žinant atsakovui buvusią pareiškėjos nuosavybę. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas nustatęs, jog sandėliukų žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, būklė yra avarinė ir jie turi būti pašalinti, priėmė šiuo klausimu kokį nors administracinį aktą. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, Administracija, remdamasi 2011 m. gruodžio 29 d. sudaryta su UAB „Grinda“ sutartimi Nr. A72-2185(3.1.36-UK), kurioje, be kita ko, numatytas ir griovimo darbų atlikimas pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) užsakymus, 2013 m. lapkričio mėnesio užsakymu paprašė, kad rangovas iki 2013 m. gruodžio 16 d. atliktų avarinės būklės sandėliukų likvidavimo (duomenys neskelbtini) g. 19 (kieme) darbus (įskaitant šiukšlių išvežimą) pagal sutarties Nr. A72-2185(3.1.36-UK) sąlygas. UAB „Grinda“ 2013 m. gruodžio 3 d. šiuos darbus atliko.

Vertindama šiam ginčui aktualią situaciją, kad Administracija nustačiusi, jog sandėliukų žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, būklė yra avarinė ir jie turi būti pašalinti, nepriėmė jokio administracinio akto, teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius, inter alia konstitucinius teisės principus (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principus (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalyje dėl teisės į nuosavybę nustatyta, kad kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste kalbant apie asmens (šiuo atveju pareiškėjos) teisę disponuoti savo nuosavybe, yra aktualus tik sandėliuke jo griovimo metu buvęs pareiškėjos turtas (kuras), nes, kaip minėta pirmiau, sandėliukas nebuvo pareiškėjos nuosavybė.

Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.); veiklos skaidrumo principo, reikalaujančio užtikrinti, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma (VSĮ 4 str. 10 p.); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (VSĮ 4 str. 12 p.). Vietos savivaldos institucijos savo veikloje taip pat turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais.

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio, nustatančio teisę į gerą administravimą, 2 dalyje nurodyta, kad ši teisė apima: a) kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; b) kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo; c) administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja nebuvo informuota apie Administracijos 2013 m. lapkričio mėnesio valinį aktą (nebuvo priimtas rašytinis administracinis aktas) iki 2013 m. gruodžio 16 d. nugriauti pareiškėjai aktualų avarinį statinį, pareiškėjai nebuvo nustatytas terminas atlaisvinti sandėliuką pasiimant jame buvusią nuosavybę. Tokiu būdu atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę žinoti apie numatomus atlikti sandėliuko griovimo darbus ir pasirūpinti sandėliuke buvusia savo nuosavybe ir ją perkelti į kitas patalpas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad atsakovas atliktų administracinių procedūrų metu iš esmės teisėtai nustatęs, kad nesudėtingas statinys, kuriame esančiu sandėliuku naudojasi pareiškėja, kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ir turi būti nugriautas, nepriimdamas jokio administracinio akto, nepranešdamas pareiškėjai apie numatytą statinio nugriovimą ir nenustatydamas termino atlaisvinti patalpą, nors iš 2010–2013 m. vykusio susirašinėjimo turėjo žinoti ir žinojo, kad pareiškėja sandėliuke laiko atitinkamą savo nuosavybę (kurą savo buto šildymui), pažeidė konstitucinius teisinės valstybės ir teisės viršenybės principus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus veiklos skaidrumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus, taip pat gero administravimo principus, t. y. šiuo aspektu elgėsi neteisėtai. Tai, kad griovimo darbus atliko rangovas, šiuo aspektu reikšmės neturi.

Nustačius minėtus neteisėtus atsakovo veiksmus, turi būti sprendžiama dėl kitų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio tarp minėtų neteisėtų veiksmų. Pabrėžtina, kad atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti už 2013 m. lapkričio – 2013 m. gruodžio 3 d. laikotarpį.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad 2013 m. gruodžio 3 d. nugriovus jos naudotą sandėliuką buvo išvežta apie 3 m3 lentų, o 5 maišai anglių išmesta į kiemą ir dingo, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant turtinės žalos faktą ir jos dydį yra svarbūs atitinkamo daikto individualūs požymiai, nes jie turi įtakos žalos dydžiui. Pareiškėja vienuose bylos dokumentuose nurodė, kad kuras iš medžio buvo lentos, kituose, kad malkos, o įrodinėdama turtinę žalą rėmėsi 2014 m. gegužės 24 d. atspausdintais duomenimis iš interneto bei parinko atitinkamoje svetainėje skelbtą didžiausią beržo malkų (smulkaus skaldymo) kainą už 5 m3 (pilną sunkvežimį, esą 3 m3 neparduodami). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl medžio kuro byloje nenuoseklūs, pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad medžio kurą ji pirko, o ne įgijo kitu būdu (pavyzdžiu, kaip kūrenimui tinkamas atliekas nemokamai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė įrodymais, kad ji dėl medžio kuro praradimo paryrė turtinę žalą.

Dėl pareiškėjo prarasto kieto kuro (anglies) teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos įrodymų visumą, neturi pagrindo abejonėms tuo aspektu, kad 2013 m. gruodžio 3 d. (kūrenimo sezono metu), kai buvo nugriaustas jos naudotas sandėliukas, pareiškėja turėjo šiame sandėliuke jos nurodytą kieto kuro kiekį (5 maišus po 40 kg.). Atsižvelgdama į pirmiau minėtas aplinkybes, kad atsakovas apie savo sprendimą nugriauti sandėliuką iki 2013 m. gruodžio 16 d. neinformavo pareiškėjos, nenustatė jai termino  atlaisvinti patalpą ir pasiimti iš sandėliuko savo nuosavybę (šiuo atveju kurą), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos anglies kuro dingimas šiomis aplinkybėmis nugriaunant sandėliuką laikytinas turtine žala, susijusia su minėtais neteisėtais atsakovo veiksmais. Pareiškėjos prašymas priteisti 820 Lt (237,49 Eur) turtinei žalai atlyginti už anglies praradimą nepagrįstas, nes pareiškėja šią sumą nurodė skaičiuodama 1 tonos anglies kainą (600 Lt už 1 toną su mokesčiais už atvežimą ir iškrovimą), teigdama, kad mažiausias užsakymo kiekis perkant anglį yra 1 tona. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad asmeniui gali būti priteista tik realiai patirta žala, todėl šiuo atveju pareiškėjai turi būti priteista ne už 1 toną, o už pareiškėjos netektą kuro (anglių) kiekį – 200 kg (5 maišai po 40 kg.). Pareiškėjos nurodyta 1 tonos akmens anglies kaina (600 Lt už 1 toną) atitinka skelbtas vidutines 2013 metų kainas. Todėl pareiškėjai turtinei žalai atlyginti už 200 kg kuro (anglies) netekimą priteistina iš atsakovo suma yra 34,75 Eur (120 Lt).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą už tariamą jos buto vertės kritimą ir nurodytas 1992 m. rankos traumos pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos faktiškai naudotas sandėliukas, kuris 2013 m. gruodžio 3 d. buvo nugriautas, nebuvo pareiškėjos nuosavybė ir nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio buto priklausinys, pareiškėjos argumentai, esą nugriovus sandėliuką sumažėjo jos buto vertė, nepagrįsti. Dėl pareiškėjos reikalavimo dalies priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, kurį pareiškėja sieja su 2012 m. kovo 9 d. trauma (kairės rankos riešo lūžiu), teisėjų kolegija pažymi, kad šis faktas niekaip nesusijęs su pirmiau nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais, kurie laiko prasme apima 2013 m. lapkričio – 2013 m. gruodžio 3 d. laikotarpį.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau aptarti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kad atsakovui 2013 m. lapkričio mėnesį galutinai nusprendus nugriauti sandėliuką, kuriame pareiškėja laikė savo turtą (kurą), neįspėjus jos apie šiuos numatomus veiksmus, nepasiūlius atlaisvinti patalpą ir 2013 m. gruodžio 3 d. (kūrenimo sezono metu) nugriovus sandėliuką, kuriame buvo atitinkamas kuro likutis, suteikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais pareiškėjos argumentus, kad ji patyrė stresą, depresiją, jautėsi pažeminta, t. y. patyrė neturtinę žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtu aspektu neteisėtais atsakovo veiksmais. Pirmiau minėta, kad atsakovo neteisėtais veiksmais laiko prasme pagal šios bylos aplinkybes yra pagrindo pripažinti tik 2013 m. lapkričio – 2013 m. gruodžio 3 d. laikotarpį (nuo atsakovo apsisprendimo nugriauti statinį iki šio sprendimo įvykdymo nepriėmus administracinio akto ir apie tai neinformavus pareiškėjos). Priteisti neturtinę žalą už pareiškėjos prašomą laikotarpį nuo 2010 metų nėra pagrindo, nes dėl minėto laikotarpio atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos.

Spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia į tai, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo laiku (šildymo sezono metu), kai pareiškėjai buvo ypač aktuali kuro laikymo vieta ir buvo būtina turėti kuro. Taip pat kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovo veiksmai 2013 m. lapkričio mėnesį inicijuojant sandėliuko nugriovimą pareiškėjai negalėjo būti staigmena, nes pareiškėja ir atsakovas dėl sandėliuko susirašinėjo nuo 2010 metų ir iš atsakovo atsakymų pareiškėja turėjo suprasti, kad sandėliukai bus griaunami, todėl turėjo pasirūpinti kita kuro laikymo vieta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, kad byloje nustatyta pažeidimo trukmė neilga, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu priteistinu pareiškėjai piniginiu atlygiu už neturtinę žalą laikytina 100 Eur suma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas iš dalies patenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisinat pareiškėjai pirmiau minėtas sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde prašoma priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. (1.7.)S-1693-1986-18 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, iš kurio matyti, kad pareiškėjai buvo suteikta bei 100 procentų iš valstybės lėšų apmokėta antrinė teisinė pagalba, apskundžiant šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant apeliacinės instancijos teisme.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 451 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Taip pat ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad prašymas priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais apie konkrečias valstybės patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuluotas procesinis prašymas priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrįstas atitinkama teisinę pagalbą suteikusios institucijos (šiuo atveju sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą priėmė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) išduota pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje būtų detalizuotos konkrečios išlaidos (nurodytos konkrečios piniginės sumos) pagal atskiras teisinės pagalbos, kuri buvo suteikta pareiškėjai šioje byloje, rūšis.

Dėl nurodytos priežasties pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas procesinis prašymas priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas. Tačiau tai neužkerta kelio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai per ABTĮ 451 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą pateikti teismui naują, įstatymo reikalavimus atitinkantį prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei kartu su detaliais rašytiniais duomenimis apie šioje byloje apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turi būti teikiamas bylą išnagrinėjusiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjai I. A. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 34,75 Eur (trisdešimt keturi eurai septyniasdešimt penki euro centai) turtinei žalai ir 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė